Savivertė

“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”
J. V. Getė
Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis.
Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena?
Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis at tsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename, ką reiškiame savo poelgiais, kaip vertiname save ir kodėl taip, o ne kitaip.

Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar r yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.
Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybėlės, kuri prieš minutę bu

uvo tuščia, ištraukia triušį.
Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė mįslė.
Patys sau mes taip pat esame didžiulė mįslė, todėl turime suvokti, kad šiandieniniais laikais būtina pažinti save, mylėti save ir tikėti savimi. Tik jaučiantys savo vertę, gali pasiekti puikių rezultatų ir laimėjimų asmeniniame, profesiniame gyvenime.
Pailiustruokime visiems gerai žinomu ir religiškai patikrintu pavyzdžiu savivertės reikmšmę.
Ką manote apie žmogų, kurį kiti vadina nuolankiu? Įsivaizduojate kuklų, žemyn nudelbtomis akimis žmogelį, kuris, pa agirtas už gerą darbą, lemena: „Ai, tai niekis“? Galbūt jis jums atrodo silpnas ar nepasitikintis savimi? Tačiau šie įvaizdžiai tikrai tolimi tikram, iš Dievo plaukiančiam nuolankumui.
Dievui pažadėjus palaiminti Dovydo namus, jis meldėsi Jo akivaizdoje, dėkodamas Jam ir pripažindamas savo nevertumą. Keista, nes Dovydo pasiekimai buvo gana įspūdingi: jis nugalėjo filistinus ir atnešė taiką Izraeliui, pastatė didžiulius rūmus sau ir savo dvaro gyventojams, išvadavo iš pagrobėjų Sandoros skrynią ir džiaugsmingoje procesijoje pargabeno ją į Jeruzalę. Taigi Dovydo nuolankumas nepasireiškė silpnumu ar sa
avęs nuvertinimu – jo savivertė buvo aukšta.
Tai ir padėjo Dovydui būti nuolankiam. Jis suprato, kad nuopelnų už laimėtas pergales negali priskirti sau. Dovydas žinojo, kad visi jo gebėjimai bei pasiekimai ateina iš Dievo.
Ar esame nuolankūs? Ar suvokiame save taip, kaip Dovydas, žinodami, jog mūsų dovanos, stiprybės bei pasiekimai ateina iš Dievo?
Deja, šiandien pasaulis kur kas žiauresnis ir materialesnis, mūsų dvasiškasis pradas gerokai nutolęs nuo mūsų protėvių laikų. Tačiau ir šiandien mums reikalingas tikėjimas, kam į Dievą, o kam paprasčiausiai pačiam į save.
Bręsdami žmonės stengiasi vis daugiau suprasti ir vis plačiau sąveikauti su socialine bendruomene. Sąveikaudami, bendraudami, iš pradžių būdami vaikai, o vėliau suaugę, mes turime galimybę suformuoti “sveiką” asmenybę – tokią, kuriai būdinga darni veikla, sugebėjimas tiksliai suvokti pasaulį bei save.
Gyvenime (taip pat karjeros vystyme) žmogui svarbu pažinti save, žinoti savo sugebėjimus, norus, pomėgius, svajones ir pan. – sugebėti įsivertinti, taip pat suvokti kokios profesijos atstovu nori ir gali būti. Todėl atsakius į klausimą „Kas aš esu?“ mes priversti atsakyti į dar vieną – „ Kuo aš noriu būti?“.
Svarbu suprasti, kokioje darbinėje aplinkoje Jums patiktų dirbti: ar labiau norite bendrauti su žmonėmis, ar dirbti su daiktais, įrankiais, technika.
Pažinę save, pažinkime profesiją, kad nustatytumėme, ar mūsų galimybės atitinka profesijai keliamus reikalavimus. Svarbu žinoti pagrindinį dalyką &#
#8211; į kokią profesijos kategoriją orientuojamės: ar į žmones orientuotas profesijas (paslaugos, prekyba, vadyba, švietimas ir kultūra, žurnalistika, menas ir pramogų industrija, ir kt.); ar į daiktus orientuotas profesijas (technologijos – gamyba ir transportavimas, žemės ūkis, miškininkystė, mokslinė veikla). Reikia nepamiršti, jog kiekvienas žmogus nešiojasi skrynią (didesnę, mažesnę ar įvairesnę) – t.y. gyvenimišką patirtį, kurią reikia karts nuo karto praverti ir sužinoti, kas ten yra naudingo, galbūt užmiršto. Ją reikia sutvarkyti, įdėti, pakeisti, atnaujinti.
Didžiulė savivertės įtaka formuojant komandą darbui ar netgi žaidimui neabejotina. Tai labai aktualu sporte, kuomet treneriams pavestas labai sunkus vadovavimo darbas, tuo pačiu ir psichologo, kuris turi išmokyti kiekvieną komandos narį pasijusti ypatingu, vertu laimėjimo ir pergalės. Vadovavimas taikant tam tikrą veiklos būdą yra vyksmas, telkiantis žmones ir jiems padedantis ryžtingai siekti tikslų. Racionalaus vadovavimo stiliaus formavimas komandoje – sudėtingas vyksmas, reikalaujantis iš trenerių kantraus nuolatinio darbo auklėjant sportininkus, savišvietos ir saviugdos.
Griežčiausios kritikos dažniausiai susilaukiame iš savęs. Mes gailimės dėl to, ką padarėme, ir dėl to, kas liko nepadaryta, apgailestaujame dėl skausmo sukelto kitiems ir žalos padarytos sau, nesugebame atsikratyti kaltės jausmo, užgulusio mūsų pečius. Daugelis esame linkę atleisti kitiems už klaidas, tai kodėl negalime atleisti sau?
Paradoksalu, bet mūsų savivaizdis formuojasi ne iš vidaus, o greičiau iš išorės į vidų. Mes linkę pr
riimti kitų nuomonę ir nuostatas ir, jomis remdamiesi, vertiname save ir savo elgesį. Pagal tai, kaip atrodome kitiems ir kaip kiti mus vertina, formuojame savojo „aš“ vaizdą. Surašykite dešimt savo apibūdinimų ir sužinosite, kuo tikėti išmokote vaikystėje. Ne paslaptis, kad žmonės, patyrę tėvų ir artimųjų kritiką, išmoksta destruktyviai kritikuoti save ir destruktyviai tą kritiką priimti. Todėl būtina išmokti nenuvertinti savęs, o priimti save tokius, kokie esame, tuo tarpu iš savikritikos paimant tik naudingiausią jos dalį, kuri moko mus teisingai gyventi.
Žmogui būdinga visuomet žiūrėti į priekį, jis nori augti, tobulėti, savasis kelias jam atrodo kaip pakilimas „iš apačios į viršų“, kita būsena atrodo didesnė, geresnė nei dabartinė. Jis visada siekia kitos būsenos, kaip geresnės esamos būsenos atžvilgiu. Ir kadangi žmogus sukurtas siekti ateities, jis negali jausti būsenų, kurios buvo iki jam gimstant fiziniame pasaulyje.
Jis taip pat negeba pajusti, kaip gimsta jame bet kuris noras, jis neįsivaizduoja, iš kur jame atsiranda tai, kas sudaro jo „aš“.Pakopa, pagimdžiusi žmogų (ankstesnė dvasinė būsena), vadinama „tėvais“ – „protėviais“, „tėvu ir motina“. Ši aukštesnioji pakopa sukuria tam tikras žmogaus savybes.
Staiga žmogui kyla noras ką nors pasiekti, jis akimirksniu panorsta ką nors gauti, sužinoti, suprasti. Bet ši mintis – tai jo noro pasekmė. Šis iš aukščiau ateinantis noras ir sukelia žmogui mintį, kad būtina atlikti tam tikrą veiksmą, ką nors pasiekti.
Todėl žmogus panašus į knygą, kurioje trūksta pirmųjų puslapių. O „skaitant save“, tiriant save neištaisytomis, „žemiškomis“ savybėmis neįmanoma nieko suprasti apie save – ne tik praeities, bet ir ateities, nors žmogui atrodo, kad jis supranta.
Žmonės, įėję į dvasinį pasaulį, pranašesni ne todėl, kad mato ateitį, o todėl, kad mato savo praeitį, todėl, kad jie įgyja galimybę suvokti pirmines priežastis, suprasti, kas verčia juos vystytis, nulemia nūdienos būseną, jų „aš“.
Suvokdamas savo dvasinius tėvus, žmogus visiškai įsisąmonina savo dabartinę pakopą, gali žiūrėti į save tarsi iš šalies, tampa objektyvus. Visų suvokiančiųjų dvasinį pasaulį pranašumas tas, kad jie mato savo gimimą iš Kūrėjo iki mūsų pasaulio, nes kyla tomis pačiomis pakopomis, kuriomis nusileido jų sielos.
Jeigu žmogus suvokia savo dvasinę šaknį, tada jis iš tiesų mato save ir tai, kas priekyje. Kitaip jis priekyje nemato nieko.
Kiekvieną kartą keičiasi žmogaus norai, nes nuolatos atsinaujina jo dvasinė šaknis, vedanti jį į tikslą. Dvasinis augimas – tai noras eiti, tobulėti pačiam, o ne dėl to, kad verčia aplinkybės.
Atsigręžti atgal reikia tik tam, kad išanalizuotum savo ankstesnę būseną, kad žinotum, kaip toliau tobulėti: ne tam, kad ieškotum pateisinimo savo tingumui ir nieko neveikimui, o tam, kad įgytum žinojimą ir paskui eitum nepaisydamas jo.
Žmogus turi viską, kas sukurta Kūrėjo: pasauliai, angelai ir visas mūsų pasaulis yra žmogaus viduje. Tačiau žmogui atrodo, kad jis viską jaučia iš išorės.
Iš tiesų nėra nieko, kas būtų ne žmogaus viduje, tik Kūrėjas, kurio mes nejaučiame, bet vien juntame Jo poveikį mums, dėl ko save pačius suvokiame vis geriau ir geriau.

Leave a Comment