Aplinkosaugos administravimas

APLINKOSAUGOS ADMINISTRAVIMO
(Klausimai įskaitai)

1. GLOBALINĖS APLINKOSAUGOS PROBLEMOS, JŲ KILMĖ IR KAIP JAS SPRĘSTI.
Dėl gamybinių jėgų plėtotės, nekontroliuojamo gamtos išteklių naudojimo blogėja aplinkos kokybė, pažeidžiama natūrali medžiagų apykaita gamtoje, dėl aplinkos teršimo kenksmingomis medžiagomis sutrinka visuotinis gamtos reiškinių sąryšio dėsnio veikimas. Taigi, visiškai dėsningai iškilo ekologinė problema, verčianti apriboti visuomenės galimybes pertavrkyti ją supančią aplinką. Visiškai dėsningai kartu iškilo ir šios problemos sprendimo klausimas.
Valstybės ekologinė f-ja susideda iš kelių krypčių:
– racionalaus gamtos išteklių naudojimo organizavimas;
– aplinkos išsaugojimas;
– pažeistos ekologinės pusiausvyros atkūrimas;
– aplinkos būklės gerinimas.

2. APLINKOSAUGOS KILMĖ JOS RŪŠYS SUU RELIGIJOMIS IR ISTORIJA.
3. APLINKOS KLASIFIKACIJA. APLINKOS APSAUGOS, ADMINISTRAVIMO SĄVOKOS.
Aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio poveikio atsirandančio naudojant gamtos išteklius.
Aplinka – kaip žmonijos egzistavimo sfera, sudidedanti iš gamtos antropogeninių objektų ir visuomenės.
Politika ir administravimas – valstybės valia, valstybės ir savivaldos tarnybų veikla, susijusi su aplinkosaugos politikos formavimu, bei jos įgyvendinimu.

4. VALSTYBĖJE JOS FORMOS IR TIKSLAI.
Valstybė – tai organizacija kur dalis valdo visuma, o individo laisvę nuo valstybės įstatymų.

5. LR KONSTITUCIJA IR APLINKOSAUGOS NUOSTATOS. (Kitame lape).
Ypatingą reikšmę turi LR Konstitucijos 53 ir 54 str.(53 str. įtvirtina bendrą vaalstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 str. numato pagrindines šios pareigos realizavimo kryptis).
Konstitucijoje sakoma, kad „įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“.

br />LR Konstitucijos 47str., įtvirtina gamtos išteklių nuosavybės formas, išskirtinės LR nuosavybės teisės objektus.
6. LRS FUNKCIJOS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE.
Seimas, būdamas įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, formuoja vieningą valstybės aplinkos apsaugos politiką, numato bendras aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo organizavimo priemones.
Seimas priima aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo įstatymus, nustato pagrindines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politikos kryptis, tvirtina aplinkos apsaugos strategiją. Tvirtina valstybės biudžeto asignavimus aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti; formuoja aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių nadojimo politiką įgyvendinančių institucijų sistemą (Vyriausybės siūlymu steigia ministerijas); steigia saugomas teritorijas (nacionalinius ir regioninius parkus).

7. LR PREZIDENTO FUNKCIJOS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE.
Prezidentas gali įtakoti aplinkosaugai tik skirdamas arba atleisdamas ministrą.
8. LRV FUNKCIJOS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE.
Vyriausybė, vykdydama Seimo priimtus įstatymus, atlieka šias f-jas:
– priima nutarimus bendrais aplinkos apsaugos, medžioklės orrganizavimo ir kitais klausimais;
– koordinuoja valstybės ir savivaldos valdymo institucijų aplinkosauginę veiklą;
– užtikrina aplinkos apsaugos priemonių finansavimą rengdama Valstybės biudžeto projektą ir jį vykdydam;
– valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu (valstybine žeme, miškais, vandenimis ir kt.);
– rengia ir teikia Seimui svarstyti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo įstatymų projektus;
– teikia Seimui siūlymus dėl aplinkos apsaugos specialiųjų institucijų steigimo ir panaikinimo, taip pat nustato šių institucijų teisinę padėtį tvirtindama jų nuostatus;
– sudaro ir įgyvendina LR tarpvalstybines sutaris aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje;
– organizuoja ekologinį švietimą bei mo

okymą;
– steigia saugomas teritorijas ir reglamentuoja jų režimą;
– vykdo kitas aplinkos apsaugos įstatymais priskirtas f-jas.

9. LRV PROGRAMOS JŲ RŪŠYS SU POLITINIU PARTIJŲ APLINKOSAUGINĖMIS NUOSTATOMIS.
10. SUBALANSUOTAS TARYBOS SUDĖTIS IR UŽDAVINIAI.

11. APSKRIČIŲ FUNKCIJOS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE.
Vienas pagrindinių apskrities valdytojo uždavinių yra valstybės politikos teritorijos planavimo, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos srityse įgyvendinimas. Apskrities valdytojas privalo:
– rengti apskrities bendrojo ir specialiojo planavimo dokumentus;
– teikti informaciją, išvadas ir pasiūlymusLR teritorijos bendrajam ir specialiesiems planams rengti;
– nustatyti sąlygas apskrities specialiajam planavimui ir derinti planavimo projektus;
– nustatyti sąlygas savivaldybės planavimo dokumentų rengimui ir juos derinti;
– prižiūrėti teritorijos planavimą;
– tvarkyti laisvos valstybinės žemės fondą (išskyrus žemę, perduotą valdyti vietos savivaldos institucijoms);
– organizuoti valstybinio žemės kadastro darbus;
– organizuoti vandens telkinių valdymą;
– analizuoti ekologinę būklę ir jos pokyčius apskrityje bei informuoti apie tai gyventojus.

12. SAVIVALDYBIŲ FUNKCIJOS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE.
Savivaldybės taryba nustato administracijos struktūrą (taip pat ir padalinius, atsakingus už aplinkos apsaugą), tvirtina savivaldybės biudžetą, kuriame numatomi asignavimai atitinkamoms aplinkos apsaugos priemonėms, tvirtina savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendruosius planus, steigia ir tvarko savivaldybės saugomas teritorijas bei kraštovaizdžio objektus, tvirtina želdinių apsaugos miestuose bei miesteliuose ir švaros šiuose objektuose taisykles.

13. APLINKOS MINISTERIJOS MISIJA IR UŽDAVINIAI.
Aplinkos ministerija yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės pagrindinė valdymo institucija, formuojanti šalies aplinkos apsaugos, miškų ūkio, gamtos išteklių naudojimo, geologijos ir hidrometeorologijos, teritorijų planavimo, statybos, gyventojų apsirūpinimo būstu, butų ir komunalinio ūkio pa

aslaugų valstybės politiką ir koordinuojanti jos įgyvendinimą.
Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų uždaviniai, įvertinus aplinkos stebėjimų duomenis, atsižvelgus į mokslo institucijų išvadas bei visuomenės nuomonę ir vadovaujantis turimais strateginiais dokumentais bei rengiant teisinę bazę, yra:
 įgyvendinti subalansuotos plėtros principą;
 sudaryti racionalaus gamtos išteklių naudojimo, apsaugos ir atkūrimo prielaidas;
 užtikrinti visuomenės informavimą apie aplinkos būklę bei jos prognozes;
 sudaryti sąlygas statybų verslui plėsti bei gyventojams būstu aprūpinti;
 užtikrinti tinkamą aplinkos kokybę, atsižvelgiant į Europos Sąjungos normas ir standartus.
14. AM VALDYMO STRUKTŪRA. (1 SCHEMA).
15. AM APLINKOS KOKYBĖS DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.

 Formuoja atmosferos, vandens, dirvožemio apsaugos, vandens išteklių reguliavimo, pavojingų cheminių medžiagų, radioaktyviųjų medžiagų ir atliekų valdymo politiką.
 Formuoja švaresnės gamybos bei technologijų įdiegimo Lietuvos pramonės šakose strategiją.
 Formuoja ir įgyvendina saugaus cheminių medžiagų valdymo strategiją, koordinuoja tarpžinybinę veiklą šioje srityje. Rengia pavojingų cheminių medžiagų tvarkymą ir naudojimą reglamentuojančius teisės aktus.
 Rengia aplinkos kokybės valdymo įstatymų bei kitų teisės aktų projektus ir koordinuoja jų vykdymą.
 Rengia ilgalaikes ir tikslines aplinkos kokybės bei vandens išteklių naudojimo valstybės programas, numato jų įgyvendinimo tvarką bei kontroliuoja jų vykdymą.
 Nustato teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų teršalams (ir radioaktyviosioms medžiagoms) išmesti į aplinką išdavimo tvarką.
 Vertina išmetamų gamybos teršalų valymo bei kitas aplinkos kokybę gerinančias technologijas ir teikia išvadas dėl jų efektyvumo, ka

aip jos atitinka galiojančius aplinkos apsaugos standartus ir normatyvus.
 Organizuoja Lietuvos aplinkos kokybės teisės normų derinimo su Europos Sąjungos aplinkos apsaugos reikalavimais strategijos įgyvendinimą.
 Rengia teisės aktus, reglamentuojančius pavojingų cheminių medžiagų, radioaktyviųjų medžiagų bei atliekų pervežimą ir išduoda leidimus šiai veiklai vykdyti.
 Organizuoja tarptautinių konvencijų ir susitarimų aplinkos kokybės srityje įgyvendinimą.
 Koordinuoja ir vykdo duomenų apie aplinkos kokybę ir ją sąlygojančius veiksnius rinkimą bei vertinimą.

16. AM STRATEGIJOS DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.

Formuoja gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir subalansuotos plėtros valdymo strategiją ir ekonominę sistemą.
 Formuoja Lietuvos Respublikos integracijos į Europos Sąjungą politiką gamtos išteklių naudojimo ir subalansuotos plėtros srityje.
 Koordinuoja aplinkos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos reikalavimais įgyvendinimo klausimus.
 Rengia aplinkos formavimo ir gamtos išteklių naudojimo ekonominio reguliavimo įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, baudų už aplinkai ir gamtos ištekliams padarytus nuostolius apskaičiavimo ir taikymo metodikas.
 Rengia pasiūlymus valstybės investicijų programos aplinkos formavimo ir gamtos išteklių naudojimo klausimais bei organizuoja joje numatytų investicijų naudojimo kontrolę.
 Atstovauja ministerijai Valstybės investicinių projektų komisijoje.
 Koordinuoja tikslinių aplinkos apsaugos fondų steigimo ir naudojimo klausimus.
 Organizuoja ir derina užsienio techninės paramos programų, projektų rengimą, koordinuoja užsienio bankų, PHARE bei kitas dvišales investicijų ir techninės paramos programas bei projektus.
 Bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinio bendradarbiavimo sutartis ir koordinuoja jų įgyvendinimą.
 Organizuoja prisijungimo prie tarptautinių konvencijų procedūras, koordinuoja Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos ir kitų konvencijų įgyvendinimą.
 Sistemina, apibendrina ir rengia duomenis bei informaciją tarptautinėms aplinkos institucijoms.
 Planuoja ir rengia tarptautinių delegacijų vizitų programas, konferencijas bei seminarus.
17. AM GAMTOS APSAUGOS DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.
Struktūra: Gamtos apsaugos departamento Direktorius, [Biologinės įvairovės skyrius 7 et.] [Gamtos išteklių skyrius 6 et.] [Genetiškai modifikuotų organizavimų skyrius 3 et.] [Saugomų teritorijų strategijos skyrius 3 et.].
 Formuoja ir įgyvendina biologinės įvairovės, įskaitant ekosistemų apsaugą, gamtos bei žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą ir apsaugą bei pažeistų žemių atkūrimą, renatūralizavimo politiką ir strategiją.
 Rengia įstatymų, Vyriausybės nutarimų bei kitų teisės aktų projektus biologinės įvairovės apsaugos, ekosistemų stabilumo palaikymo, racionalaus gyvosios gamtos bei žemės gelmių išteklių naudojimo, atkūrimo, taip pat apsaugos klausimais.
 Organizuoja saugomų rūšių ir bendrijų išsaugojimo veiksmų planų, radaviečių apsaugos ir tvarkymo reglamentų rengimą.
 Sudaro ir tikslina Lietuvos raudonąją knygą, organizuoja darbus, susijusius su retų bei nykstančių gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir augalų bendrijų išsaugojimu.
 Nustato gyvosios gamtos išteklių bei naudingųjų iškasenų naudojimo, atkūrimo tvarką, limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką.
 Organizuoja pažeistų ekosistemų renatūralizacijos, pažeistų žemių rekultivavimo programų ir projektų rengimą.
 Organizuoja žemdirbystei netinkamos ir laisvos valstybinės žemės fondo žemės, išnaudotų karjerų ir durpynų panaudojimą miškams ar naudingiems augalams įveisti.
 Organizuoja ir koordinuoja taikomuosius mokslinius tyrimus.
 Organizuoja tarptautinių konvencijų ir susitarimų biologinės įvairovės klausimais, įskaitant ekosistemų apsaugą, įgyvendinimą.
 Pagal kompetenciją kontroliuoja, metodiškai vadovauja bei teikia konsultacijas regionų aplinkos apsaugos departamentams ir kitoms ministerijai pavaldžioms bei jos reguliavimo sričiai priskirtoms institucijoms.
18. AM TERITORINIŲ PLANAVIMO DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.
Struktūra: [Erdvinio planavimo ir regioninės plėtros skyriu 3e, Urbanistikos ir architektūros skyrius 4e, Kraštovaizdžio skyrius 4 e, Planavimo normų skyrius 4e]. Funkcijos: ....
19. AM STATYBOS IR BŪSTO DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.
Struktūra: [Būsto skyrius, projektavimo normavimo skyrius, statybos produktų proceso normavimo skyrius, nekilnojamojo turto skyrius, miestų ūkio skyriu].
 įgyvendinti ministerijos politiką teritorijų planavimo ir statinių projektų rengimo srityje;
 pagal kompetenciją rengti įstatymų, nutarimų, kitų teisės aktų ir dokumentų projektus, nustatytąja tvarka teikti pasiūlymus ministerijos ir kitų valstybės institucijų parengtų teisės aktų projektų derinimui;
 pagal kompetenciją, kaupti, sisteminti ir nagrinėti Europos Sąjungos teisės aktus;
 organizuoti ir rengti normatyvinius projektavimo ir teritorijų planavimo klausimais, sudaryti jų tematinius planus;
 teikti metodinę paramą apskričių ir savivaldybių teritorijų planavimo tarnyboms teritorijų planavimo ir projektavimo klausimais;
 nustatytąja tvarka atstovauti ministerijai šalies ir užsienio įstaigose ir organizacijose, seminaruose, konferencijose ir kituose renginiuose teritorijų planavimo ir projektavimo klausimais.
20. AM TEISĖS IR PERSONALO DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.
Struktūra: [Direktorius]>[Kontrolės skyriaus vedėjas (2 vyr. Specialistai), Teisės skyriaus vedėjas (4 vyr. spec.), Personalo skyriaus vedėjas (3 v.s.).]
Rengia ir dalyvauja rengiant įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos valdymą ir teisinį reguliavimą, projektus bei kitus projektus, susijusius su aplinkos teisiniu reguliavimu, naudojant kompiuterinę techniką bei teisines informacijos sistemas, sistemina teisinę dokumentaciją, pagal įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimus ir papildymus.
Dalyvauja derinant Lietuvos teisės aktus su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis ir nustatytąja tvarka teikia informaciją apie teisės aktų suderinimą.
Derina ministro įsakymų projektus, sutartis, kitus teisės dokumentus, kontroliuoja ministro įsakymų bei ministerijos vadovybės pavedimų vykdymą.
Pagal kompetenciją nagrinėja valstybės institucijų, fizinių ir juridinių asmenų raštus ir skundus, teisės aktų projektus, teikia pastabas ir pasiūlymus.
Pagal kompetencijąŕ sprendžia klausimus, susijusius su aplinkos valdymu ir teisiniu reguliavimu.
Vykdo kompiuterinės teisinės informacinės sistemos ir joje pateikiamų duomenų priežiūrą.
Teikia rekomendacijas, išvadas bei rengia leidinius teisės klausimais.

Nustatytąja tvarka organizuoja ir vykdo ministerijai pavaldžių ir jos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų teisinio darbo kontrolę, dalyvauja bendruosiuose bei kituose patikrinimuose, analizuoja ir apibendrina ministerijai pavaldžių įstaigų ir organizacijų juridinių tarnybų veiklą, teikia pasiūlymus dėl teisinio darbo organizavimo tobulinimo.
Nustatytąja tvarka atstovauja ministerijai teismuose, kitose šalies ir užsienio institucijose, dalyvauja seminaruose, konferencijose bei kituose renginiuose.
Nustatytąja tvarka organizuoja ministerijos sistemos darbuotojų mokymą teisiniais klausimais.

21. AM MIŠKŲ DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.

22. AM BENDRŲJŲ REIKALŲ DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.
Dokumentų tvarkymo.
23. REGIONINIŲ APLINKOS APSAUGOS DEPARTAMENTO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS.
Užtikrina sveiką aplinką regionuose ir švarą. (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, Marijampolės, Panevežio ir kt). Vykdo teršalų normų laikymosi užterštumo valstybine laboratorine kontrole ir kontroliuoja ūkio subjektų atliekamų teršalų į aplinką ir aplinkos tyrimų kokybe. Atlika aplinkos monitoringą. Išduoda gamtos išteklių leidimus. Kontroliuoja, kai laikosi nustatytų normų leidimuose. Nagrinėja ir derina dokumentų ataskaitas. Teikia ieškinius dėl aplinkai padarytos žalos nustatymo, atlyginimo. Kontroliuoja savivaldybės kontrolės apsaugos fondų naudojimą.
Struktūra:

24. SAUGOMOS TERITORIJOS JŲ RŪŠYS IR ADMINISTRAVIMAS.
Saugomos teritorijos steigiamos siekiant:
• išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę;
• užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą;
• sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams;
• propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes).
Saugomų teritorijų sistemą sudaro šios saugomų teritorijų kategorijos:
konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos:

• rezervatai,
• draustiniai,
• paveldo objektai.
atkuriamosios apsaugos prioriteto teritorijos:
• atkuriamieji sklypai,
• genetiniai sklypai.
ekologinės apsaugos prioriteto teritorijos:
• ekologinės apsaugos zonos;
kompleksinės saugomos teritorijos:
• valstybiniai parkai – nacionaliniai ir regioniniai parkai;
• biosferos monitoringo teritorijos – biosferos rezervatai ir biosferos poligonai.
Valstybiniai rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, steigiamos moksliniu požiūriu vertingam gamtiniam arba kultūriniam Lietuvos kraštovaizdžiui saugoti bei tirti. Ūkinė veikla juose draudžiama. Lietuvoje yra Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto gamtiniai ir Kernavės kultūrinis rezervatai. Jie neužima nei pusės procento Lietuvos teritorijos.
Lietuvos nacionaliniai parkai. Šiuo metu Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai. (Aukštaitijos 67m., Žemaitijos 90m., Dzūkijos, Trakų istorinis, Kuršių nerijos).
Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti.
25. APLINKOS APSAUGOS PRIORITETAI.
Nutekamųjų vandenų išvalymas ir nuotekų mažinimas Didžiųjų miestų buitinės nuotekos, (išskyrus Panevėžio), į upes patenka tik mechaniškai arba nepakankamai biologiškai apvalytos, o Kauno miesto – visai nevalytos. Pradėjus valyti nuotekas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos biologinio valymo ir Kauno nuotekų valymo įrenginiuose, jau šį šimtmetį galima pasiekti, kad tik 1% viso užteršto vandens liktų neišvalytas. Todėl artimiausiu metu investicijos, ypač lėšos iš valstybės biudžeto ir valstybės gaunamos paskolos bei subsidijos, turi būti skiriamos vandenvalos įrenginių statybai. Kartu būtina įgyvendinti priemones išsklaidytai požeminių ir paviršinių vandenų taršai mažinti, palaipsniui pertvarkyti vandenvalos finansavimo mechanizmą įgyvendinant principą “teršėjas (vartotojas) moka”, parengti reikiamus vandenų apsaugos teisės aktus.
Oro taršos mažinimas/stabilizavimas Būklės analizė rodo dvi pagrindines tendencijas: pirma, didėjanti tarša iš transporto, antra, didėjanti tarša iš kai kurių pradedančių plėsti gamybą pramonės ir energetikos objektų. Kad situacija bent jau nepablogėtų, nebūtų viršytos leistinos teršalų emisijos bei koncentracijos normos, būtų įgyvendinti tarptautiniai susitarimai dėl oro apsaugos, svarbu imtis neatidėliotinų priemonių. Mažinant oro taršą iš mobilių šaltinių, būtina skubiai spręsti naudojamų degalų kokybės klausimą, palaipsniui pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES reikalavimus, naudojimo, diegti eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemas bei įgyvendinti kitas atmosferos taršą mažinančias priemones. Norint reguliuoti atmosferos teršimą iš energetikos ir pramonės įmonių, būtina, atsižvelgiant į ES reikalavimus kuo greičiau užbaigti emisijų normavimo teisinės bazės kūrimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti mažiau taršaus kuro vartojimą bei pažangių gamybos bei teršalų valymo technologijų diegimą. Kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis, būtina peržiūrėti aplinkos apsaugos priemonių finansavimo sistemą, įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą, sukurti palankesnes sąlygas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti.
Atliekų tvarkymas Atlikti tyrimai ir pasaulio praktika rodo, kad tvarkant atliekas geriausių rezultatų galima pasiekti tolygiai įgyvendinant šiuos principus:
• vengti atliekų susidarymo,
• tinkamai tvarkyti ir kontroliuoti atliekų apskaitą,
• organizuoti atliekų tvarkymą bei antrinį panaudojimą,
• organizuoti saugų laikymą bei deponavimą.
Apsauga nuo fizikinės taršos Ignalinos atominės elektrinės radioaktyvioji tarša, terminis poveikis Drukšių ežerui ir kt.kelia pavojų sutrikdyti ekologinę pusiausvyrą ir dėl galimo radiacinio poveikio gresia gyventojų saugumui. Todėl būtina parengti radiacinės saugos įstatymą, taip pat poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius radiacinio saugumo normas, AE aplinkos radiacinę kontrolę, radioaktyviosios emisijos į aplinką normavimą, mokesčius už radioaktyviąją taršą, radioaktyviųjų ir branduolinių medžiagų importą, gabenimą, įsigijimą, naudojimą bei saugojimą, radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir kt. Užtikrinant informacijos apie radiacinę taršą ir pavojus viešumą, svarbu, kad Ignalinos AE susidarius avarinei situacijai, gyventojai mokėtų ir galėtų apsisaugoti. Nusprendus atsisakyti branduolinių reaktorių turi būti parengta speciali tam tikslui programa, kurioje būtų numatytos saugumo priemonės uždarant AE. Mažinant triukšmo lygį miestuose, pirmiausia siūloma sudaryti triukšmo lygio bei triukšmo sklidimo žemėlapius, o po to parengti triukšmo lygio mažinimo programas.
Gamtinio kraštovaizdžio degradavimo sustabdymas Norint sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą, pirmiausia saugomose teritorijose, būtina:
• tobulinti jų priežiūrą ir vadybą,
• sureguliuoti statybų procesą, užtikrinant statybas reglamentuojančių įstatymų laikymąsi,
• sumažinti miškų kirtimo apimtis,
• sukurti moksliškai pagrįstą saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo sistemą,
• orientuoti žemės ūkį į ekologiškai subalansuotą ūkį,
• sugriežtinti saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo kontrolę,
• parengti skatinimo už apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi priemonių sistemą.
Artimiausiu metu labai svarbu įsteigti regioninių parkų administracijas, parengti reikalingus teisės aktus, reglamentuojančius statybų projektavimą bei pačias statybas, parengti lengvatų teikimo sistemą saugomų teritorijų gyventojams, taip pat ieškoti finansinių galimybių šiai paramai realizuoti.
Ekologiškai jautrių ir natūraliausių (vaizdingiausių) teritorijų apsauga Būtina stiprinti Šiaurės Lietuvos karstinio regiono, ekologiškai jautrių teritorijų ir pajūrio rekreacinių išteklių teisinę apsaugą, parengti mokslinių tyrimų pagrįstą paplūdimių išsaugojimo bei atkūrimo metodiką. Pajūryje intensyviai rekreacijai naudojamuose paplūdimiuose nuolat turi būti tvirtinamos kopos. Turi būti parengti specialūs leidiniai žemės savininkų savimonei kelti ir reprezentaciniai leidiniai apie Lietuvos rekreacinius išteklius bei jų naudojimo galimybes. Labai svarbu sukurti subsidijų, kompensacijų ir lengvatų teikimo gyventojams, gyvenantiems rekreacinėse teritorijose ar šalia jų, tvarką, kad jie būtų suinteresuoti turimą teritoriją naudoti atsižvelgiant į rekreacinius prioritetus, taip pat svarbu sukurti reikiamą infrastruktūrą.
Racionalus gamtos išteklių naudojimas Labai svarbu sureguliuoti gamtos išteklių naudojimą. Svarbiausi veiksmai – parengti ir įdiegti vertingiausių ir labiausiai pažeistų gyvūnų rūšių imitacinius modelius, organizuoti retų ir nykstančių žuvų rūšių nerštaviečių apsaugą bei įveisti vertingas žuvų rūšis vidaus vandenyse, tobulinti žvejybos metodus ir įrangą, atlikti gyvosios gamtos išteklių apskaitą ir kt. Kad neišsektų gėlas vanduo, eksploatuojant vandenvietes būtina įrengti vartotojams vandens apskaitos prietaisus, įgyvendinti priemones, užtikrinančias racionalų vandens naudojimą ir vandens išteklių apsaugą nuo išsekimo. Savivaldybėse būtina parengti ir įgyvendinti vandens taupymo, nuostolių mažinimo ir vandens eksploatacinių išteklių racionalaus naudojimo bei apsaugos nuo išsekimo (ir teršimo) programą.
Aplinkosauga ūkinėje veikloje
Vienas pagrindinių prioritetų subalansuoto ūkio plėtojimo uždavinių yra sukurti teisinę ir ekonominė sistemą, kuri leistų išvengti konflikto tarp ūkio kokybinio augimo ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos. Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo, tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį. Parengtos daugelio ūkio šakų programos (Nacionalinė energijos taupymo, Transporto ir aplinkos apsaugos ir kt.), kuriose numatytos ir aplinkosaugos priemonės. Toliau pateikiamos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti norint užtikrinti subalansuotą šalies plėtrą išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą.
Energetikos srityje – skatinti energijos taupymą, atsikuriančių energijos šaltinių panaudojimą, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau taršių kuro rūšių taip pat skatinti kitas konkrečias taršos mažinimo priemones, kurios numatytos Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje LRV 1994 m., bei Energijos vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinėje programoje, patvirtintoje LRV 1992 m. Naujų jėgainių statybą pradėti tik visapusiškai išnagrinėjus poreikius, juos atitinkančius pajėgumus, kuro rūšis ir apsirūpinimą bei ekologinį priimtinumą, patikimumą ir saugumą. Užtikrinti ekologinį saugumą visam likusiam RBMK tipo reaktorių darbo laikui Ignalinos AE.
Pramonėje – orientuotis į mažaatliekę, mažiau taršią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą.
Žemės ūkyje – gerinti žemėnaudą, saugoti dirvožemio derlingumą. Derinti intensyvią žemdirbystę su ekstensyvia, skatinti ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybą, diegti tausojančią ir bioorganinę žemdirbystę pirmiausia karstiniame regione. Reikia peržiūrėti kai kurių žemės ūkio objektų, esančių ekologiškai pažeidžiamose vietose, tolesnio naudojimo galimybes. Užtikrinti augalų apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų vartojimą.
Miškų ūkyje – užtikrinti racionalų medienos naudojimą. Orientuojantis į medienos gaminių eksportą, palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos (kaip vietinio atsikuriamojo biokuro) platesnį naudojimą. Didinti bendrą šalies teritorijos miškingumą, įveisiant miško želdinius žemės ūkiui netinkamuose plotuose, pirmiausia pažeisto agrokraštovaizdžio ir gamtinio karkaso teritorijose.
Transporto srityje – palaipsniui pereiti prie ES reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo, sukurti šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas, visiškai atsisakyti etiliuoto benzino, skatinti alternatyvaus kuro naudojimą, visuomeninio transporto plėtotę, racionaliai išdėstyti kelius ir gatves, kartu įgyvendinant aplinkosaugos priemones, didžiuosiuose miestuose diegti racionalaus eismo organizavimo ir kontrolės sistemas bei kitas priemones numatytas valstybinėje programoje “Transportas ir aplinkos apsauga”.
Komunaliniame ūkyje – nedelsiant parengti naują komunalinio ūkio modelį, pagrįstą principu “teršėjas (vartotojas)” moka, konkurencija, veiklos ekonominiu skatinimu, komunalinių bei atitinkamų pramonės įmonių suinteresuotumu aukšta ekologine kultūra. Pirmiausia reikia:
• pagerinti gatvių bei bendrojo naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose ir miesteliuose,
• užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą
• tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą ir eksploatavimą.
26. APLINKOS APSAUGOS PRINCIPAI.
Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo principų, kuriais numatoma remtis formuojant veiksmų programas ir įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus. Žemiau pateikiami aplinkos apsaugos politikos pagrindiniai principai. [Subalansuota plėtra, tolygi plėtra, aplinkosaugos poltikos integravimas, atsargumo principas, teršėjęs moka principas, prevencijos principas, technologijos naudojimo principas, subsidiarumo principa, informacijos viešumo principas].
27. SUBALANSUOTA PLĖTRA.
Šis principas reikalauja taip orientuoti šalies ekonominę ir socialinę plėtrą, kad šios dienos poreikių patenkinimas nesumažintų ateinančių kartų poreikių patenkinimo galimybių. Deklaraciją, kurioje šis principas įtvirtinamas pasauliniu mastu, Rio de Žaneiro konferencijoje 1992 m. kartu su kitomis pasaulio valstybėmis pasirašė ir Lietuva.
28. TOLYGI PLĖTRA.
Šis principas teigia, kad pasiekti tikslą galima tik nuosekliai vystantis, neperšokant atskirų stadijų. Lietuvos ūkio sektoriai šiuo metu yra nevienodose išsivystymo stadijose, todėl, norint subalansuoti plėtrą, į šiuos skirtumus turi būti atsižvelgiama.
29. ATSARGUMO PRINCIPAS.
Dažnai neįmanoma prognozuoti žmogaus veiklos padarinių aplinkai. Norėdama apsaugoti aplinką, valstybė pagal išgales turi taikyti atsargumo principą. Kai iškyla neatlyginamos žalos pavojus, pateisinamos pačios brangiausios priemonės aplinkos žalojimui užkirsti. Atsargumo principo taikymas turi remtis prognoze, nuoseklumu ir apdairumu numatant pasekmes.
30. TERŠĖJAS MOKA PRINCIPAS.
Šis principas reiškia, kad visa atsakomybė, taip pat ir materialinė, už taršą ar naudojant gamtos išteklius padarytą žalą aplinkai, tenka teršėjams ar naudotojams, t.y., visus socialinius ir ekonominius nuostolius dėl teršimo bei išteklių naudojimo privalo padengti patys teršėjai (vartotojai). Vandens tiekimo ir valymo srityje šis principas turi būti visiškai įgyvendintas artimiausiu metu.
31. PREVENCIJOS PRINCIPAS.
Žalos aplinkai atlyginimo išlaidos beveik visais atvejais didesnės nei išlaidos žalai išvengti. Kartais žalos atlyginti iš viso neįmanoma. Todėl prevencija yra racionalesnis veikimo būdas nei bandymas spręsti problemą, kai ji jau iškilo.
32. GERIAUSIOS PRAKTIŠKAI ĮGYVENDINAMOS TECHNOLOGIJOS NAUDOJIMO PRINCPAS.
Šio principo esmė yra ta, kad visur, kur tik įmanoma, net ir tada, kai nustatyti limitai neviršijami, turi būti naudojama aplinkosaugos požiūriu pažangiausia bei efektyviausia ir kartu praktiškai įgyvendinama technologija.
33. INFORMACIJOS VIEŠUMO PRINCIPAS.
Šio principo tikslas – padėti sukurti dalyvavimo priimant sprendimus mechanizmą, įtraukti piliečius į aplinkos apsaugos politikos kūrimą. Informacijos apie aplinką turėjimas leidžia daugiau suinteresuoti visuomenę, suaktyvinti jos veiklą įgyvendinant aplinkos apsaugos tikslus.
34. GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA.
Gamtinių išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo srityje pagrindinės kryptys yra šios:
• parengti svarbiausius prevencinius teisės aktus,
• sudaryti prielaidas gyvosios gamtos ištekliams, pirmiausia miškams, išsaugoti ir jiems racionaliai naudoti,
• sudaryti prielaidas racionaliam pajūrio rekreacinių išteklių naudojimui,
• racionaliai naudoti naudingąsias iškasenas,
• padidinti šalies gamtinių išteklių ištirtumą,
• tobulinti gamtinių išteklių monitoringo sistemą,
• organizuoti švietimą.
35. VANDENS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMAS IR APSAUGA.
Vystantis mokslui ir technikai bei plėtojantis įvairioms ūkio šakoms, augant gyventojų skaičiui, didėjant kultūriniams ir buitiniams jų poreikiams, vandens suvartojama vis daugiau, todėl paskutiniais dešimtmečiais iškilo vandens problema. Pradėjo trūkti geriamojo vandens didžiausiuose pasaulio miestuose. Jo trūksta pramonės įmonėms ir tai stabdo kai kurių jos šakų plėtrą. Vandens trūksta daugiausia dėl 2 priežasčių:
1. vandens ištekliai yra nevienodai pasiskirstę teritoriniu ir laiko požiūriu, todėl vienur jų trūksta, o kitur- perteklius;
2. trūksta švaraus vandens, nes kuo daugiau jo suvartojama, tuo daugiau nuleidžiama neišvalytų nuotėkų.
Vandenys yra LR gamtos išteklių sudėtinė dalis ir jos nacionalinis turtas. Pagal LR Konstitucijos 47 str. vandenys yra nuosavybės teisės objektas. Jie nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei.

36. ATMOSFEROS ORO NAUDOJIMAS IR APSAUGA.
Skirtingai nuo kitų gamtos objektų, įstatymai pagrindinį dėmesį skiria atmosferos oro apsaugai, o ne jo naudojimui. Svarbiausieji atmosferos oro apsaugos uždaviniai yra suformuluoti Atmosferos oro apsaugos įstatymo 1 straipsnyje:
– atmosferos oro grynumo išsaugojimas bei gerinimas;
– užkirtimas kelio atmosferai daromam kenksmingam cheminiam, fiziniam, biologiniam ir kitokiam poveikui, sukeliančiam nepalankius žmogui, ūkiui, augmenijai ir gyvūnijai padarinius, ir tokio poveikio mažinimas;
– teisėtumo atmosferos oro apsaugos ir naudojimo srityje stiprinimas.

37. ATLIEKOS IR JŲ TVARKYMAS.
Atliekų tvarkymas
Pagrindinis atliekų mažinimo principas yra jų vengimas. Tai pasiekti galima tik diegiant mažaatliekines technologijas bei naudojant daugkartinę tarą. Tvarkant atliekas, būtina nesumaišyti skirtingų atliekų. Jei atliekos sumaišomos, sunkiau jas perdirbti ar kitaip panaudoti, jos tampa pavojingesnės ir kenksmingesnės. Svarbu atliekas rūšiuoti atskiriant antrines žaliavas. Deponuojant atliekas sąvartynuose, būtina užtikrinti atliekų laikymo saugumą: surinkti sąvartynuose išsiskiriančias aplinką veikiančias medžiagas, tarp jų biodujas. Saugant nuo taršos orą, požeminius vandenis bei kraštovaizdį, būtina rekultivuoti uždarytus sąvartynus.
Pavojingų atliekų tvarkymas. Uždraudus buitinių atliekų sąvartynuose deponuoti uždraustus ir netinkamus naudoti pesticidus, gyvsidabrio lempas, galvanikos, ligoninių atliekas, naftos produktais užterštą gruntą ir kitas pavojingas atliekas, jos ėmė kauptis susidarymo vietose. Manoma, kad dėl nepakankamos kontrolės dalis jų patenka į buitinių atliekų sąvartynus arba dar blogiau – į aplinką. Akivaizdu, kad pavojingų atliekų tvarkymo reglamentavimas, numatant jų susidarymo mažinimą, kontrolę ir tikslią apskaitą, surinkimo, nukenksminimo ir deponavimo tvarką, yra pirmaeilės svarbos uždavinys. Būtina peržiūrėti ir tobulinti 1992 m. parengtą pavojingų atliekų tvarkymo sistemą, kad ji atitiktų dabartines Lietuvos sąlygas ir galimybes. Neatidėliojant pradėti rinkti, saugoti bei tvarkyti regioninėse aikštelėse pavojingas atliekas.
Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų tvarkymas. Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų gabenimas į nepakankamai įrengtus buitinių atliekų sąvartynus dėl netobulos atliekų tvarkymo ir higienos reikalavimų sistemos suformavo žemos kultūros nusikratymo atliekomis tradicijas. Tvarkant buitines ir kitas nepavojingas atliekas, neatsakinga šią problemą palikti savivaldybėms, nes norint mažinti atliekų, susidarančių ypač dėl intensyvaus vienkartinio panaudojimo taros gausėjimo, taip pat norint rūšiuoti atliekas, perdirbti antrines žaliavas, parinkti sąvartynams aikšteles bei formuoti sąvartynus, būtina valstybės parama. ES valstybėse buitinių atliekų kiekis vienam gyventojui yra kur kas didesnis negu Lietuvoje, todėl turime būti pasirengę, kad jau egzistuojanti problema netaptų dar grėsmingesne.
38. RADIACINĖ TARŠA IR JOS REGULIAVIMAS.
39. BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGA.
(Yra suformuotų saugojimo sistema. 12 proc. saug. Užima nuo bendro ploto). 4 rezervatai, ūkinė veikla, visiškai draudžia, administruojami (nacionaliniai parkai, kur ūkinė veikla ribojama).
40. APLINKOSAUGOS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS.
Teisinis administracinis reguliavimas (naujų kūrimas, senų tobulinimas dokumentų tesės). Poveikio aplinkai vertinimo sistema. Stebėjimo sistema (monitoringos sistemos sukūrimas). Ekonominės priemonės (taršos mažinimas ir prevencijos) (mokesčiai už baudas administracines). Mokesčiai už baudas eina į velsyybės ir gamtos apsaugos fondą. Finansinės priemonės (investicijos į aplinkosaugos aplinką). Aplinkos monitoringas – tai aplinkos stebėjimo ir prognozavimo sistema. Sistemos mon.: Lokalinis (atskirų taršų objektų zonose), Regioninis(pagal regionų išsidėstymą), Globalinis (objektai išskiriami minimaliais poveikio zonose). Pagal stebėjimo objektu: oro monitoringas (lietuvoje nuo 67 m.), sratosferos monitoringas (stebimi azono sluoksnio pokyčiai), vandens m. (lietaus, sniego sudėtis matuojama užterštis, kokybė), Požeminio vandens m. (vykdo geologijos tarnyba), Dirvožemio m. (sunkiųjų metalų, dirvožemio aplinka), Augmenijos m., Ekostistemų m. (tiria biogeninių medžiagų balanse), Kraštovaizdžio monitoringas.

41. TEISINIS APLINKOS APSAUGOS REGULIAVIMAS.
Aplinkos apsaugos įstatyminės bazės tobulinimas yra prioritetinis ir neatidėliotinas uždavinys. Apžvelgus galiojančius teisės aktus ir įvertinus jų privalumus bei trūkumus, reikia aiškiau apibrėžti teisės aktų, reguliuojančių aplinkos apsaugą, sistemos principus bei tikslus, nustatyti prioritetinę jų rengimo ar tobulinimo tvarką. Visą tai reikia atlikti atsižvelgiant į aplinkos apsaugai keliamus E S reikalavimus. Būtina, kad visos veiklos rūšys, tiek darančios neigiamą poveikį aplinkai, tiek skirtos jai išsaugoti, būtų teisiškai reglamentuojamos. Atsižvelgiant į ET rekomendacijas, pagrindiniai aplinkos apsaugos reikalavimai atskirose srityse bei aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo priemonės turėtų būti integruotos Aplinkos apsaugos įstatyme. Visų reikalingų teisinių aktų sukurti ir patvirtinti vienu metu neįmanoma, taip pat ir dėl būtinybės atsižvelgti į ES aplinkos apsaugos reikalavimus integruojantis Lietuvai į ES. Todėl Aplinkos apsaugos įstatymas turėtų būti papildomas naujomis nuostatomis.
Rengiant naujus reikalavimus, būtina atsižvelgti, kokio lygmens teisės aktas turėtų juos įtvirtinti. Reikėtų orientuotis į žemiausią galimą (pakankamą) sprendimo priėmimo lygį. Ten, kur užtenka ministro įsakymo, nereikia Vyriausybės nutarimo ar įstatymo ir pn. Tai leistų paruošti konkretesnius dokumentus, sumažintų deklaratyvų įstatymų pobūdį ir reikalingų poįstatyminių aktų skaičių. Rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, daugiau dėmesio turi būti skiriama jų įgyvendinimo mechanizmui, t.y. nustatant naujus reikalavimus, turi būti atsižvelgta į jų įgyvendinimo ir kontrolės realumą, įgyvendinimui skiriamą laiką. Priimti reikalavimai turėtų būti kuo rečiau keičiami, orientuojamasi į ilgalaikius tikslus. Aplinkosaugos teisinės sistemos srityje pirmiausia siūloma:
• atsižvelgiant į ES reikalavimus, atlikti galiojančių aplinkos apsaugos teisės aktų analizę, įvertinti jų efektyvumą ir pateikti pasiūlymus dėl naujų teisės aktų rengimo ar peržiūrėjimo būtinumo;
• peržiūrėti ar visiems reikalavimams įgyvendinti yra numatytos tinkamos priemonės, paruošti trūkstamas;
• parengti teisės aktus, nustatančius atsakomybę už aplinkai padarytą žalą praeityje, aplinkos būklės vertinimą vykstant privatizacijai ar keičiantis savininkui, aplinkosaugos vadybą ir aplinkosaugos auditą,
• organizuoti specialistų ir visuomenės teisinį švietimą aplinkos apsaugos srityje.
42. TERITORIJŲ PLANAVIMAS.
Nuo teritorijų planavimo priklauso ne tik krašto tvarkymas, bet ir valstybinės bei regioninės aplinkos politikos įgyvendinimas. Planavimo tikslas — sudaryti prielaidas subalansuotai šalies teritorijos raidai, formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, išsaugoti gamtines ir kultūrines kraštovaizdžio vertybes, bendrąjį aplinkos ekologinį stabilumą, formuoti gyvenamųjų vietovių sistemos plėtojimo politiką, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos tikslus, diferencijuoti krašto tvarkymą pagal šalies gamtinių sąlygų skirtumus ir kt. Planuojant teritorijas, nustatoma teritorijų paskirtis, prioritetai, jų galimas naudojimas ir raidos kryptys, gamtonaudos ir aplinkosaugos režimai, žemės, vandenų, miškų ir gyvenviečių tvarkymas bei infrastruktūros objektų išdėstymas, derinant visų ūkio veiklos sričių poreikius su aplinkos apsaugos interesais.
Aplinkosaugoje pereinant prie neigiamų pasekmių priežasčių šalinimo, viena svarbiausių prevencinių priemonių gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsaugos srityje yra aplinkosauginio teritorijų planavimo sistemos sukūrimas bei aplinkosaugos reikalavimų įvertinimas, aplinkosauginės dalies parengimas rengiant bendruosius bei detalius teritorijų planavimo dokumentus.
Aplinkos apsaugos valstybinei bei regioninei politikai įgyvendinti svarbūs visi bendrojo, specialiojo ir detaliojo teritorijų planavimo dokumentai. Specialiesiems aplinkosauginio planavimo dokumentams pirmiausiai priskiriamos saugomų teritorijų planavimo, gamtinio karkaso, gamtinių išteklių naudojimo ir apsaugos bei kitos schemos, taip pat regioninės aplinkosaugos programos. Aplinkosaugos priemonės numatytos bendruosiuose planuose, kuriamos specialiojo planavimo dokumentuose — miškotvarkos, žemėtvarkos (laukotvarkos), vandentvarkos, rekreacinio naudojimo, urbanistinės plėtros, infrastruktūros objektų išdėstymo bei plėtojimo ir, žinoma, aplinkosaugos planuose formuojančiuose ir reguliuojančiuose įvairios paskirties žemės naudmenų bei infrastruktūros plėtros strategijas ir tvarkymo programas.
43. EKONOMINĖS PRIEMONĖS.
Įgyvendinant aplinkos apsaugos strateginius tikslus, ekonominės priemonės yra skirtos skatinti taršos mažinimui ir prevencijai, atliekų mažinimui bei utilizavimui, gamtos išteklių tausojimui. Šios priemonės – tai mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą, aplinkos teršimą, vartotojų mokesčiai, mokesčių lengvatos, mokesčių diferencijavimas, subsidijos, paskolos, fondai. Ekonominės priemonės turi šių privalumų:
• atitinka principą “teršėjas (vartotojas) moka”,
• yra lankstesnės negu administraciniai svertai (ūkio subjektams, vartotojams ir teršėjams mokėti baudą turi būti mažiau naudinga negu investuoti į švaresnę gamybą),
• yra dinamiškos ir skatina nuolat tobulėti,
• yra demokratiškos, nes sprendimų priėmimo teisė paliekama (kaip, ką ir kada keisti) gamtos išteklių vartotojams bei aplinkos teršėjams.
Kuriant ir tobulinant ekonominių priemonių sistemą, būtina atsižvelgti į šiuos kriterijus:
• efektyvumo: priemonės turėtų būti skirtos į taršos mažinimui jos šaltinyje,
• paprastumo: priemonės turėtų būti nesunkiai įgyvendinamos ir valdomos, o jų įgyvendinimo išlaidos ir nauda gerai apgalvoti,
• priimtinumo: vykdomos priemonės bus veiksmingos, jeigu jos bus priimtinos visuomenei ir jeigu jas pavyks įtraukti į jau esančią rinkos ir institucinę sistemą,
• aiškumo: taikomos priemonės turėtų būti suprantamos, nesukeliančios dviprasmybių,
• ekonominio efektyvumo: priemonės turėtų skatinti siekti mažiausių sąnaudų reikalaujančių sprendimų,
• socialinio teisingumo: ekonominės priemonės neturėtų tapti našta socialiai remtiniems bei tiesiogiai nesinaudojantiems gamtos ištekliais ir neteršiantiems aplinkos visuomenės piliečiams.
Mokesčiai už gamtos išteklių naudojimą. Ši priemonė galioja nuo 1992 m. metų. Daugumos išteklių naudojimas pastaruoju metu sumažėjęs ir nesiekia leidžiamų limitų. Padidėjus kai kurių išteklių naudojimui (pvz., durpės, dalis biotos išteklių) būtina daugiau dėmesio skirti mokesčių iniciatyvinei reikšmei: riboti naudojamų išteklių kiekius, skatinti jų perdirbimą. Turi būti sukurti nauji apmokestinimo principai biotos išteklių naudojimo reguliavimui.
Mokesčiai ir baudos už teršimą. Mokesčių sistema peržiūrima norint padidinti jos veiksmingumą ir efektyvumą. Rekomenduojama pakeisti apmokestinamų teršalų sąrašą sumažinant jų skaičių ir suskirstant į grupes pagal pavojingumo klases bei išskiriant svarbiausius- SO2, NOx, kietąsias daleles ore, BDS, suspenduotas medžiagas, azotą, fosforą vandenyje ir kt. Turi būti peržiūrėti mokesčių tarifų dydžiai, daugiau siejant juos su aplinkos apsaugos tikslais.
Vartotojų mokesčiai. Rekomenduojama taip sutvarkyti mokesčius už vandens vartojimą, nutekamųjų vandenų valymą, buitinių ir pramonės atliekų sutvarkymą, kad jie padengtų išlaidas, skatintų taupiai naudoti vandenį ir kitus išteklius bei mažinti nuotekų ir atliekų kiekį.
Produktų mokesčiai. Šis mokesčių tipas Lietuvoje dar mažai taikomas. Artimiausiu metu reikėtų išnagrinėti jų taikymo galimybes skatinant įpakavimo medžiagų naudojimo mažinimą ir šių medžiagų surinkimą, daugkartinės taros, švaresnio kuro naudojimą ir pan.

44. FINANSINĖS PRIEMONĖS IR APLINKOS APSAUGOS FONDAI.
Veiksmų programoje numatytų aplinkosauginių priemonių įgyvendinimas labai priklausys nuo jų finansavimo galimybių. Valstybės biudžeto, užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų kreditai ir parama, aplinkosaugos mokesčių ir kt. lėšos kiekvienais metais yra skirtingos, todėl veiksmų programos finansavimas bus svarstomas ir tvirtinamas atskirai.
Investicijas į aplinkos apsaugą. Didžiausią investicijų į aplinkosaugą dalį sudaro valstybės biudžeto asignavimai, o kitą dalį užsienio valstybių bei tarptautinių organizacijų teikiami kreditai ir subsidijos, savivaldybių finansiniai ištekliai bei pačių įmonių lėšos. Šiuo metu didžioji investicijų į aplinkos apsaugą dalis skiriama vandenvalos įrenginių statybai. Šios invvesticijos numatytos Valstybės investicijų programoje. Dabartinė dotacijų suteikimo savivaldos institucijoms sistema neskatina jų įgyvendinti aplinkosaugos projektus, todėl būtina ieškoti efektyvesnio investicijų teikimo ir projektų įgyvendinimo kontrolės mechanizmo.
Finansavimas iš vartotojų mokesčių. Reikia stengtis pereiti nuo dabartinės sistemos, pagal kurią visi mokesčių mokėtojai per valstybės biudžetą padengia vartotojų (teršėjų) padarytus nuostolius, prie sistemos, pagal kurią vartotojai (teršėjai) tiesiogiai padengia nuostolius dėl savo veiklos poveikio aplinkai. Taip būtų įgyvendinamas principas “teršėjas moka”. Tam artimiausiu metu turi būti pakeista tarifų formavimo politika. Vienas svarbiausių pasikeitimų būtų perėjimas prie aplinkosaugos objektų kreditavimo sistemos.
Aplinkos apsaugos investicijų fondas. Norint skatinti atliekų ir taršos mažinimą ir sukaupti papildomų lėšų, artimiausiu metu tikslinga įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą. Svarbiausias aplinkos apsaugos investicinio fondo uždavinys turėtų būti padėti padengti ekonomiškai pagrįstas išteklių taupymo, įmonių taršos mažinimo projektų išlaidas. Įgyvendinus projektus, atsipirkusios lėšos būtų panaudojamos aplinkos apsaugos investicijų fondo paskoloms grąžinti, tuo atnaujinant ir didinant fondą.
45. 46. 47. POVEIKIO APLINKAI VERTINIMO PROCESAS. DALYVIAI IR JŲ FUNKCIJOS. OBJEKTAI.
Keičiasi atmosferos slėgis, sutrinka energijos balansas, kinta makro ir mikro klimaas, dėl šių pokyčių gali strikti ir biologiniai ciklai. Plonėja ozono sluoksnis žmogaus poreikis hidrologiniams poveikiams, tai susiją su vandens apytakos sutrikimais. Dėl patvenkimų ar melioracijos kinta vendens telkinių plotai, tūriu, gyliu, pakinta vendens garinimas. Poveikį lanšaktai, keičiamas aukštis, jo žemės struktūra, mikro klimatas ir daro įtaką temperatūrai. Planuojama ūkinė veikla (PAV) – tai naujų statinių statyba, naujų technologijų įdiegimas, kas gali turėti poveikį aplinkai (rekonstravimas, technologijų modernizavimas naujas) ir t.t.
Tai viena svarbiausių prevencinių priemonių, įgalinančių išvengti neigiamų aplinkos pokyčių. Poveikio aplinkai vertinimas turi užtikrinti, kad galimas ekonominės plėtros poveikis aplinkai bus įvertintas ir į jį bus atsižvelgta prieš pradedant ūkinę veiklą. Taikant poveikio aplinkai vertinimo procedūras, parengiamos priemonės neigiamam poveikiui išvengti arba sušvelninti, pasirenkami priimtiniausi ekonominės veiklos plėtros variantai. Tai planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio aplinkai nustatymo apibūdinimo ir įvertinimo procesas. Subjektai: tai valstybės ir vietos savivaldos investicijos, nagrinėjančios poveikio aplinkos vertinimo programas. Organizatorius yra juridinis ar fizinis asmuo, ketinantis pradėti (planuojama) ūkinę veiklą. Tikslai: Nustatyti, apibūdinti, įvertinti tiesioginį ar netiesoginį poveikį aplinkai; Optimizuoti planavimo ir projektavimo procesą; Numatyti planuojamas ūkinės veiklos alternatyvas ir sudaryti prielaidas tinkamiausias alternatyvas pasirinkti; Numatyti galimo poveikio aplinkai neigiamo išvengimo sumažinimo priemones. PAV atliekamos tais atvejais, kai ūkinė veikla įrašyta į sarašą (privalomą) arba atrankos būdu nustatoma, kad turima būtina atliekama poveikio aplinkai įvertinimas. PAV komponentai negrinėjami: atmosfer, klimatas, temperatūra, oro kokybė, krituliai, vėjai, vandens ištekliai, gyvūnija, augalija, kraštovaizdis, kultūros paveldas ir t.t., energija, šiluma, vibracija, ekonominiai rodikliai, darbo rinka, paklausa, gyventojų struktūra ir kt.
1996 metais ministerijoje atlikta 6 objektų projektų dokumentų poveikio aplinkai vertinimo ekspertizės, tai:
 Nusausinto dumblo sandėliavimo aikštelės Visagino miesto valymo įrenginiuose projektas;
 Daugų miesto kietų buitinių atliekų sąvartyno sutvarkymo ir kelio tiesimo projektas;
 Varėnos miesto lietaus vandens valymo įrenginių projektavimo konkursinė medžiaga (pasiūlymai);
 Neries krantinės Vileišio gatvės detalaus planavimo projektiniai pasiūlymai;
 Klaipėdos III vandenvietės tobulinimo studijos baigiamosios ataskaitos įvertinimas;
 Vilniaus miesto geležinkeliečių vandenvietės eksploatacinių išteklių apsaugos priemonių įdiegimo ataskaita;
 Valstybinės aplinkos apsaugos strategijos projektas.
48. APLINKOS MONITORINGAS IR JO UŽDAVINIAI.
Aplinkos monitoringo įstatymas nustato monitoringo organizacinę struktūrą, vykdymo tvarką ir su tuo susijusią atsakomybę. Jis taikomas aplinkos monitoringui, kuris yra apibrėžtas Aplinkos apsaugos ir Žemės gelmių įstatymuose.
Aplinkos monitoringas – sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio vertinimas ir prognozė.
Antropogeninis poveikis – žmogaus veiklos įtaka aplinkai.
Valstybinis aplinkos monitoringas – valstybės lygiu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomi nuolatiniai gamtinės aplinkos būklės stebėjimai.
Savivaldybių aplinkos monitoringas – savivaldybių lygiu joms priskirtose teritorijose vykdomi aplinkos būklės stebėjimai.
Ūkio subjektų aplinkos monitoringas – juridinių ir fizinių asmenų, veikiančių aplinką ir naudojančių gamtos išteklius, įstatymo nustatyta tvarka vykdomas ūkio subjektų įtakos gamtinei aplinkai monitoringas.
Uždaviniai:
1) sistemingai stebėti gamtinės aplinkos ir jos komponentų būklę Lietuvos Respublikos teritorijoje;
2) sisteminti, vertinti ir prognozuoti gamtinėje aplinkoje vykstančius savaiminius ir antropogeninio poveikio sąlygotus pokyčius, aplinkos kitimo tendencijas ir galimas pasekmes;
3) kaupti, analizuoti ir teikti valstybės institucijoms, visuomenei informaciją apie aplinkos būklę, reikalingą ūkio plėtros, teritorijų planavimo ir socialinės raidos sprendimams priimti, sveikatos apsaugos, mokslo ir kitoms reikmėms;
4) užtikrinti tarpvalstybinius monitoringo informacijos mainus.
49. APLINKOS MONITORINGO OBJEKTAI IR SUBJEKTAI.
Objektai:
Vykdant aplinkos monitoringą, stebima, vertinama ir prognozuojama:
1) fizikinio, radiacinio, cheminio, biologinio ir kitokio antropogeninio poveikio šaltiniai bei jų įtaka aplinkai;
2) oro ir kritulių, paviršinio vandens (upių, ežerų, tvenkinių, Kuršių marių, Baltijos jūros), dirvožemio, žemės gelmių, biotos būklė;
3) natūralių ir antropogeniškai veikiamų gamtinių komponentų (pelkių, natūralių ir kultūrinių pievų, miškų ir kt.) būklė;
4) aplinkoje vykstančių globalinių procesų kaita ir tendencijos (rūgštieji krituliai, ozono sluoksnio kitimas, šiltnamio efektas ir kt.).
Subjektai:
Aplinkos monitoringą vykdo valstybės, savivaldos ir mokslo institucijos, veikiantys aplinką ir naudojantys gamtos išteklius ūkio subjektai, taip pat kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka renkantys, kaupiantys ir analizuojantys informaciją apie gamtinės aplinkos elementų būklę.
50. GAMTOS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMO LEIDIMŲ SISTEMA.
Leidimai: Dalinai leistina tarša; Laikinai leistina tarša. Norint gauti leidimą, vykdytojas turi parengti pareišką, kuriame parengtas planas, kaip taupys, rengs, atliekas ir gamtos išteklius. Taupymo planą (kaip mažins atliekas). Leidimas išduodamas pasirinktam laikotarpiui (5 m.). Leidimą gauti vandens paėmimui (kaip 10m3) reikia leidimo.
Išleisti į nuotekas (atliekas) reikia gauti leidimo (kaip 5m3). Lietaus nuotekai išleisti irgi reikia leidimo (nuo 10 h ploto). Oro leidimas, (10 t. per metus). Atliekas, privalu gauti leidimą (1 t/mėn. nepavojingų, pavojinų 50 kg/mėn). ir kt.
51. LEISTINO TARŠOS Į APLINKĄ NORMATYVŲ NUSTATYMAS.
Asmenys, kurių ūkinės veiklos objektai turi neigiamą poveikį gamtos aplinkai, privalo pagal galiojančius normatyvinius dokumentus apskaičiuoti dėl jų veiklos susidarančius gamtinės aplinkos elementų taršos lygius ir įrašyti juos į paraišką leidimui gauti.
Asmenų ūkinės veiklos objektų leistinos taršos (toliau – LT) normatyvai nustatomi, įvertinus šių objektų projektinę dokumentaciją. Projektuojant statomus ar rekonstruojamus objektus, turi būti nustatomi tik didžiausios leistinos taršos (toliau – DLT) normatyvai, kurie nurodomi statinio projekto aplinkos apsaugos dalyje arba planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitose.
Didžiausia leistina su nuotekomis išleisti į aplinką tarša (DLT) – tai per laiko vienetą leidžiamas su nuotekomis išleisti teršalų kiekis, apskaičiuotas pagal galiojančias nuotekų užterštumo normas ir leidžiamą išleisti nuotekų kiekį arba pagal nuotekų surinktuvo sklaidos galimybes.
Kai ūkinės veiklos objektų techninės galimybės nėra pakankamos (nėra nuotekų ar oro valymo įrenginių, valymo įrenginiai nepakankamo našumo ir pan.) DLT normatyvams pasiekti, paraiškoje leidimui gauti turi būti nurodytos konkrečios planuojamos taršos mažinimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai. Tada konkrečiam aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimo laikotarpiui nustatomi laikinai leistinos taršos (toliau – LLT) normatyvai. Šiuo atveju leidime turi būti nurodomi ir planuojami DLT normatyvai. Taip pat LLT normatyvai gali būti nustatomi valymo įrenginių remonto ar jų rekonstrukcijos laikotarpiui.
Ši normatyvų nustatymo tvarka netaikoma mobiliems taršos šaltiniams.

52. EKOLOGINĖ ETIKA.
Ekologinė etika – tai taikomosios filosofijos sritis, nustatanti moralines elgesio normas gamtoje. Reikalauja taupiai, saugiai naudoti.

APLINKOS APSAUGOS ĮSTATYMAS priimtas 1992 m. sausio 21 d. Esminiu Aplinkos apsaugos įstatymo bruožu laikytina tai, kad jis orentuotas į aplinkos, kaip nacionalinio turto, apsaugą ir racionalų, ekologiškai pagrįstą jos naudojimą. Įstatymas įtvirtina pagrindinius aplinkos apsaugos uždavinius bei principus, taip pat sistemiškai įtvirtina pagrindines visuomenės ekologinės gerovės užtikrinimo priemones ekonominio vystymosi sąlygomis:
1. ūkinės veiklos planavimo ir vykdymo ekologinis pagrindimas (15-23 staripsniai);
2. ūkinės veiklos projektų poveikio aplinkai vertinimo ekspertizės privalomumas (27str.);
3. gamtos išteklių naudojimo limitavimas ir mokamumas (26, 28 str.);
4. informacijos apie aplinkos būklę viešumas (4, 7 str.);
5. administracinių ir ekonominių valdymo metodų derinimas 28-30 str.)
6. galimybė skelbti atskiras vietoves ekologinio pavojaus ar ekologinės nelaimės zonomis (24 str.) ir kt.

Leave a Comment