ŽYMIAUSI KOKYBĖS VADYBOS PRADININKAI.

ĮVADAS

Visuotinės kokybės vadyba (VKV) yra plati vadovavimo teorija su grupe svarbių principų, drauge sudarančių tolydžio gerinamo darbo organizavimo pamatą. Ji analizuoja darbo išteklius moksliniu metodu – numato. Kaip gerinti medžiagas ir paslaugas, kurios teikiamos organizacijai, kaip tobulinti visus organizavimo procesus ir tinkamai tenkinti vartotojų reikmes dabar ir ateityje. Dažniausiai kokybė apibūdinama kaip tam tikro puikumo, gerumo, tobulinimo laipsnis. Tikslas – aprašyti visuotinės kokybės žymius pradininkus.Uždaviniai:1. Aptarti Edward‘o Deming‘o Keturiolikos punktų koncepciją ir jos taikymą;2. Aptarti dešimt J.Jurano tobulinimo žingsiai;3. Aptarti Armano Faigenbaumo pasiūlymus;4. Aptarti Genichi Taguchi principus;5. Aptarti Kaoru Ishikawa teiginius;6. Aptarti Džeimso Haringtono nuostatus;7. Aptarti Filipo Krosbio kokybės modelį.

1. „Kokybės revoliucija“ Japonijoje

1945 m. Japonijoje kokybės siekimas apsiribojo kokybės kontrole. Statistiniai kokybės valdymo metodai buvo žinomi, tačiau vartojami retai. Japonijoje kokybės vadybos standartai taip pat plėtoti nuo seno. Standartizacijos idėjos šioje šalyje prasidėjo apie 1910 metus ir 1921 metais sukurti inžinerijos standartai. Japonijos pramonininkai susidomėjo E. Demingo ir W. Shewharto statistiniais kokybės valdymo metodais. Japonijos mokslinininkų ir inžinierių sąjunga pakvietė E. Demingą mokyti sąjungos narius kokybės ir produktyvumo koncepcijos. Įžymus Japonijos kokybės specialistas Ichiro Ishikawa buvo sąjungos prezidentas ir labai įtakingas, protingas, turtingas pramonininkas. E. Demingo kokybės filosofijos pamatas – tai kad statistiniai kokybės vadybos metodai siekiant produktų kokybės gali būti pritaikyti visuose įmonės valdymo lygmenyse. Jis pabrėžė, kad pirkėjas yra pati svarbiausia sudedamoji gamybos proceso dalis. Kiekviena kompanija turi gaminti produktus, kurie patenkintų vartotojų poreikius. Jis įteigė japonams, kad šie privalo sukuti „kokybės eksportą“ ir gauti pinigų sumokėti už medžiagas ir prekes, reikalingas šaliai atstatyti, kad jų produktai turi tapti pasaulio lygio. E. Demingo pripažinimo įrodymas yra 1951 m. Japonų įkurtas E. Demingo prizas, kuriuo iki šiol kasmet apdovanojamos daugiausiai pasiekusios kokybės vadybos srityje kompanijos ir žymiausi kokybės vadybos specialistai.

Kokybės revoliucijos pradžia Japonijoje dažniausiai siejama su E. Demingo asmenybė. Taip, jis buvo žymiausias kokybės vadybos specialistas iš visos JAV kokybės vadybos specialistų grupės, dirbusios Japonijoje. Statistiniai kokybės valdymo metodai Japonijoje sėkmingai pritaikyti dar 1945 -1946 metais vakuuminių vamzdžių gamyboje. Taisp pačiais metais šie metodai pradėti taikyti bandant elektrinius prietaisus, ir buvo sukurti kokybės standartai, kuriuos labai noriai vartojo Japonijos verslo vadovai kaip labai svarbų gamybos vadybos metodą. 1949- 1950 metais Japonijoje paplito gamybos vadybos seminarai, kurie pradžioje vadinti mokslinės vadybos seminarais. Didžiausią vaidmenį Japonijos kakybės vadybos plėtroje suvaidimo amerikiečiai E. Demingas, J. Juranas ir A. Feigenbaumas.2. Žymiausi kokybės vadybos pradininkai2.1. Edwardas Demingas

Edwardas Demingas gimė 1900 metų spalio 14 dieną Sju Sity. Šeimoje buvo trys vaikai: du broliai ir jaunesnioji sesuo. Gyveno jie skurdžiai. Tik vėliau šeimos reikalai pasitaisė. Demingo tėvas buvo išsilavinęs žmogus ir kas svarbiausia jis visą gyvenimą nenustojo siekti žinių. Jo didžiausia svajonė buvo suteikti vaikams gerą išsilavinimą. 1921metais E. Demingas baigė Vijomingo universitetą ir gavo inžinieriaus energetiko diplomą. 1928 metais Jeilio universitete jam buvo suteiktas fizikos ir matematikos mokslų daktaro laipsnis. Išsyk pasipylė pasiūlymų iš firmų. Vakarų elektros kompanija pažadėjo 5 tūkstančius dolerių per metus.Demingui tai atrodė neįtikėtinas atlyginimas. Būtent nuo 1950 metų Jponijos pramonės augimo tempai neturi lygių pasaulyje. Daugelis šios šalies prekių kokybė ir patikimumas nusipelnė pagarbos. Japoninoje sukurta unikali rinka, kurioje svarbiausi kriterijai yra gaminių tikslumas ir patikimumas. Tai ne tik organizuotų, darbščių, tvarkingų japonų, bet ir profesionalaus E. Demingo nuopelnas. E. Demingas išmokė japonus naudotis statistiniais metodais. Viskas labai paprasta: pramoninkas numato tikslą, o statistiniai metodai padeda jį pasiekti. Nors E. Demingas buvo fizikas, fizikos mokslų daktaras, bet labai plačios pažiūros leido jam sukurti originalią, savitąkokybės vadybos sistemą. Svarbiausi tos sistemos elementai yra vadinamieji keturiolika E. Demingo kokybės vadybos principų.

E. Demingas apibūdinamas paradoksalia fraze: tai amerikietis, kuris nuvyko į Japoniją ir sugriovė Ameriką. Nei JAV, nei Europos E. Demingas nesugriovė, tačiau padėjo visuotinės kokybės vadybos pamatus, ant kurių jo ir kitų kokybės vadybos klasikų pastatyta pilis nepaliaujamai plečiama ir stiprinama visų, kurie ja naudojasi ir siekia verslo sėkmės.

Keturiolika E. Demingo principų

E. Demingas manė, jog, norint visose organizacijos veikos srityse siekti kokybės, reikia keisti vadybos filosofiją. Todėl į jo sistemą naudinga pažiūrėti kaip į ištisą ir visa apimančią vadybos filosofiją. E. Demingo manymu, būtina keisti vadovų ir visų darbuotojų elgesį taip, kad kompanijos galėtų gaminti pigiau, kokybiškiau ir našiau, siekiant kokybės, gerbti ir remti visų organizacijos narių veiklą.1. Laikytis pastovaus tikslo – nuolat tobulinti produktą ir paslaugą.2. Perimk naują filosofiją.3. Liaukis priklausęs nuo masinių patikrinimų.4. Liaukis vertinęs verslą vien pagal kainą etiketėje.5. Nuolat gerink gamybos bei paslaugų sistemą.6. Įdiek šiuolaikinius mokymo darbo vietoje metodus.7. Įvesk vadovavimą.8. Atsikratyk baimės.9. Sulaužyk barjerus, skiriančius funkcinių sričių personalą.10. Atsisakyk sūkių, pamokymų ir uždavinių darbuotojams.11. Panaikink kiekybines kvotas.12. Pašalink kliūtis, trukdančias didžiuotis darbu.13. Įdiek veiksmingą lavinimo ir mokymo programą.14. Veik, kad įgyvendintum pakeitimus.

Demingo grandininė reakcija

2.2. Josephas Juranas

Garsus kokybės vadybos mokslo kūrėjas ir E. Demingo bendražygis buvo Josephas Juranas, kuris gimė 1900 metais dabartinės Rumunijos teritorijoje. Į JAV atvyko 1912 metais ir apsigyveno Minesotoje. 1924 metais baigęs Minesoto universiteto koledžą, dirbo Bello telefonijos Hewtorne kompanijos inspekcijos departamente. J. Juranas lankėsi Japonijoje 1954 metais ir kaip ir E. Demingas padėjo restruktūrizuoti pramonę tam, kad jie galėtų eksportuoti savo gaminius į pasaulines rinkas. Jis buvo pajėgus padėti japonų lyderiams įsisavinti kokybės vadybos sąvokas ir priemones, pradžioje taikytinas tik gamuboje, o po to jas išplėsti i eilę sąvokų, kurios taptų pagrindu visuotiniam valdymo procesui.

J. Juranas kokumentavo tris pagrindinius vadybos procesus, kurie pradžioje buvo panaudoti organizacijos finansams valdyti – finansams planuoti, finansams valdyti (kontroliuoti) ir finansams tobulinti – ir pritaikė šį metodą kokybės valdymo problemoms spręsti. J. Jurano trilogijos elementai:1. Kokybės planavimas. Tai procesas, kuris įvardija vartojus, jų poreikius ar reikalavimus, vartotojo laukiamas produkto ar paslaugos savybes ir procesus, kurie pristato produktus ar paslaugas su laukiamais atributais ir tada palengvina šių žinių perdavimą gaminančiai organizacijos sistemos daliai.2. Kokybės valdymas. Tai procesas, kurio metu produktas yra faktiškai studijuojamas ir įvertinamas atžvilgiu pirminių reikalavimų. Tada surastos problemos yra šalinamos.3. Kokybės tobulinimas. Tai procesas, kurio metu palaikantys mechanizmai sustatomi į vietas taip, kad būtų pasiektas.

Dešimt J. Jurano kokybės gerinimo žingsių

1. Informuoti apie kokybės gerinimo poreikius ir galimybes.2. Suformuluoti gerinimo tikslus.3. Organizuoti tikslų pasiekimo sistemą.4. Užtikrinti mokymą.5. Spręsti kokybės gerinimo problemas.6. Informuoti apie pažangą.7. Pripažinti pasiekimus.8. Aptarti rezultatus.9. Apskaičiuoti rezultatus.10. Rengti metinius kokybės gerinimo planus.

2.3. Armandas Faigenbaumas

A.Faigenbaumas vienas iš žinomiausių VKV principų kūrėjų, padaręs svarbų įnašą į pasaulinį kokybės judėjimą išvystydamas teiginį, jog kokybė peržengia gana toli už gamybos departamento ribų. A. Faigenbaumas visą dešimtmetį iki 1960- ųjų metų buvo gerai pasaulyje žinomos firmos General electic pasaulinis vadovas gamybos srityje. Ši firma projektuoja ir diegia operacines sistemas korporacijose visame pasaulyje. A. Faigenbaumas nedėjo tiek daug pastangų sukurdamas vadybinį kokybės supratimą kompanijoje, kiek padėdamas sukurti kompanijai jos savą kokybės vadybos sistemą. Jam kokybė yra biznio organizacijos vadybos būdas. Žymus kokybės patobulinimas kompanijoje gali būti pasiektas, anot A. Faigenbaumo, tik vienam jos darbuotojui dalyvaujant šiame procese. Kiekvienas iki darbininko turi gerai suprasnti, ko siekia aukščiausia vadyba. Troškimas greitai išspręsti kokybės problemas turi būti pakeistas į varototoją orientuota kokybės valdymo sistema, kurią žmonės gerai suprastų ir pasirengtų joje dalyvauti. Aukščiausio rango vadovų suvokimas visų problemų, susijusių su kokybės tobulinimu ir tvirtas nekompromisinis nusistatymas kokybės elementus diegti savo praktinėje vadybos sistemoje yra lemiamas veiksnys sėkmingam visuotinės kokybės vadybos sistemos diegimo procesui. Vadybininkai turi apleisti trumpalaikes motyvacines programas, kurios nestimuliuoja ilgalaikio tobulėjimo ir suprasti, kad kokybė nereiškia tik platesnį vartotojo problemų nustatymą. Kokybės vadyba yra pagrindinis sėkmės laidas kompanijai išlikti rinkoje. Jis tiki, kad efektyvus kokybės programų įdiegimas ir valdymasužtikrina geriausią investuotų lėšų gįžimo galimybę daugeliui kompanijų šiandieninėje konkurencinėje aplinkoje. Jo pagrindinis įnašas kokybės išlaidų analizėje buvo pripažinimas, jog kokybės išlaidos turi būti kategorizuotos, jei norima, kad jos būtų valdomos. Jis įvardijo tris pagrindines kategorijas:

1. Įvertinimo išlaidos.2. Prevencijos išlaidos.3. Nesėkmės išlaidos.Bendros kokybės užtikrinimo išlaidos susideda iš aukščiau išvardintų dalių sumos. A. Faigenbaumas kokybės tobulinimo programos tikslas yra sumažinti bendras kokybės užtikrinimo išlaidas nuo dažnai įvardijamų 25 – 30proc. Nuo bendro pardavimo iki mažiausios įmanomos procentuotės. Integrali šios programos dalis yra pastovus duomenų, susietų su kokybės tobulinimu, rinkimas ir bendrųjų išlaidų skaičiavimas. A. Faigenbaumas sako, kad vadyba turi įsipareigoti:1. Stiprinti kokybės tobulinimo procesą.2. Kad kokybės tobulinimas taptų įpročiu.3. Valdyti kokybę ir jos sąnaudas kaip dvi, viena kitą pildančias dalis.

2.4. Genichi Taguchi

G. Taguchi buvo tekstilės inžinierius. Jis yra dirbęs Japonijos laivyne, sveikatos apsaugos ministerijoje ir statistikos metematikos institute, kuriame valdė eksperimentinio dizaino techniką. Po to pradėjo konsultanto karjerą ir dirbo Nippon Telephone and Telegraph kompanijoje. Pradžioje jis nagrinėjo gamybos procesus. 1980 metais susitelkė prie produktų ir procesų dizaino kokybės. Tuo metu jo idėjos išplito JAV. Jis pašalino masinės kokybės kontrolės būtinybę ir įgyvendino produkto kokybę jo dizaino stadijoje. G. Taguchi apdovanotas demingo prizu už publikacijas kokybės klausimais. G. Taguchi teigė, kad kokybė yra daugiau socialinė, o ne organizacinė problema. Jo kokybės siekimo metodas pagrįstas šiais organizavimo principais:1. Komunikavimas.2. Valdymas.3. Produktyvumas.4. Efektyvumas.5. Veiksmingumas.6. Klaidų priežaščių išaiškinimas ir pašalinimas.7. Dizaino valdymas.8. Aplinkos analizė.

2.5. Kaoru Ishikawa

Profesorius K. Ishikawa (1915 – 1989). 1939 metais baigė Tokijo Universiteto Inžinerijos fakultetą. Vėliau, 1947 metais jis tapo šio universisteto asistentu; 1960 metais už mokslinius darbus, straipsnius kokybės valdymo klausimais gavo Amerikos kokybės valdymo asociacijos didįjį apdovanojimą, o 1971 metais apdovanotas už kokybės valdymo egdymo programą. K. Ishikawa sukūrė priežasčių ir pasekmių tyrimo metodą. Dažnai šis metodas ir vadinamas K. Ishikawos diagramomis.

Kai Amerikoje įžymūs specialistai E. Demingas ir J. Juranas 1955 – 1960 metais dirbo japonijoje, K. Ishikawa propagavo idėją, kad kokybės vadybos tikslas nėra vien tik produkto kokybė: kokybė būtina ir aptarnaujant produktą pas vartotoją, svarbi vadybos kokybė įmonėje bei žmonių gyvenimo kokybė. Šio požiūrio rezultatas – šie jo suformuluoti teiginiai apie kokybės vadybos dėka gaunamus rezultatus:1. Kokybė pagerėja yra pastovi, defektų sumažėja;2. Produktų patikimumas gerėja;3. Savikaina mažėja;4. Auga produkcijos apimtis ir atsiranda galimybė racionaliems išleidimo grafikams sudaryti;5. Nuostolingo darbo ir perdirbimų sumažėja;6. Technika stabiliai veikia, ji pagerinta;7. Išlaidos kontrolei ir bandymams mažėja;8. Pirkėjų ir pardavėjų sutartys racionalizuotos;9. pardavimų rinka didėja;10. Pagerėja santykiai tarp padalinių;11. Duomenų praradimų ir pranešimų mažėja;12. Diskusijos vyksta laisviau ir demokratiškiau;13. Geriau organizuojami pasitarimai;14. Įrengimų remontas ir instaliacija atliekama racionaliau;15. Gerėja žmonių santykiai.Profesoriaus K. Ishikawos kokybės vadybos metologinis pagrindas buvo teiginys, kad kokybę galima pasiekti tik remiantis plačiu požiūriu į kokybės problemas.

2.6. Džeimsas Haringtonas

Pagrindinės jo siūlomos nuostatos:1. Požiūris į vartotoją kaip į svarbiausią sudėtinę proceso dalį.2. Vadovai turi priimti ilgalaikius kokybės gerinimo įsipareigojimus kaip sudėtinę firmos valdymo sistemos dalį.3. Tikėti, jog nėra tobulėjimo ribų.4. Įsitikinti, kad išvengtumėte problemų yra geriau negu į jas reaguoti, kai jos iškyla.5. Vadovų suinteresuotumas, vadovavimas ir tiesioginis dalyvavimas kokybės tobulinimo procese.6. Darbo standartas – darbas be klaidų.7. Kolektyvinis ir individualus visų įmonės darbuotojų dalyvavimas tobulinimo procese.8. Pagrindinis dėmesys procesams, o ne žmonėms tobulinti.9. Tikėti, jog tiekėjai tars jūsų partneriais, jei supras jūsų uždavinius.10. Nuopelnų pripažinimas.

2.7. Filipas Krosbis

F. Krosbis kaip kokybės gynėjas pasidarė plačiai žinomas 1979 metais, išleidęs knygą „Kokybė nieko nekainuoja“ ir pradėjęs savo karjerą gamyboje 1952 metais Crosley Korporacijoje Indianoje. Po eilės darbų F. Krosbis tapo kokybės direktoriumi projektuojant ir kuriant raketas. Jam pasisekė žymiai sumažinti defektų skaičių gaminant raketas, įdiegus „nulis – defektų“ prigramą, kuri vėliau tapo vyriausybės politika. F. Krosbis įgavo pripažinimą vyriausybės lygmeniu dėl sėkmingo „nulis – defektų“ programos įgyvendinimo, tačiau kiti diegusieji šią programą nepasiekė tokio efektyvumo, kadangi, kaip aiškina F. Krosbis, nepakako vadovų apsisprendimo. Jis pareiškė, jog jei jam bus leista įdiegti kokybės sistemą vienoje iš korporacijos įmonių, tai ji taps viena geriausių. Kokybės sistemą jis įdiegė per trejus metus. Po to jam buvo pasiūlyta tapti korporacijos prezidentu.

F. Krosbio kokybės modelio esmė telpa irgi E. Demingo, 14 – oje kokybės tobulinimo punktų.

Keturiolika kokybės tobulinimo punktų

1. Vadovybės apsisprendimas;2. Kokybės tobulinimo grupės (komandos);3. Matavimas;4. Kokybės kaina;5. Kokybės supratimas, žinojimas6. Koreguojantys veiksmai;7. Nulis defektų planavimas;8. Darbuotojų lavinimas;9. Nulis defektų diena10. Tikslo suformulavimas;11. Klaidų priežaščių pašalinimas12. Pripažinimas;13. Kokybės tarybos;14. Atlik vėl viską iš naujo.

IŠVADA

1. Pasak, E. Demingo statistiniai skaičiavimai ir numatymai, parengti panaudojant iškreiptus rodiklius, gali vesti į pasimetimą, neviltį ir netisingus sprendimus.2. Dauguma naujausių kokybės vadybos metodų išsivystė palaipsniui, evoliucijos, o ne stulbinančių perversmų keliu.3. Demingas, Juranas ir Krosbis įrodė, kad daryti kokybišką produktą ar kokybiską paslaugą yra pigiau.4. Kokybė kainuoja brangiai, o nekokybė – dar brangiau.5. Juranas, Krosbis ir Demingas įrodė, kad užkirsti kelią kokybės problemoms yra lengviau ir geriau, negu jų ieškoti, aptikti ir ištaisyti.

LITERATŪRA

1. Adomėnas V. Statistiniai kokybės valdymo metodai – Kaunas „Technologija“. -2000.2. Casimir C. Barczyk. Visuotinės vadybos kokybė – Vilnius. 1999.3. Dikavičius V., Stoškus S. Visuotinės kokybės vadyba – Kaunas „Technologija“. – 2003.4. Paulauskaitė N., Vanagas P. Organizacijos kultūros tyrimas įgyvendinans visuotinės kokybės vadybą. Kaunas „Technologija“. – 1998.5. Pociūtė D., Janušauskienė V., Vitkauskas R. Kokybės vadyba – Vilnius „Technika“. – 2005.6. Vanagas P. Visuotinės kokybės vadyba – Kaunas „Tachnologija“. – 2004.7. www.straipsniai.lt