TARPTAUTINIS VALIUTINIS FONDAS IR KREDITAVIMO POLITIKA

ĮVADAS

Vos tik atsirado darbo pasidalijimas, pasirodė ir pinigai. Įvairiais laikotarpiais jie buvo suprantami skirtingai, tačiau jų pagrindinė paskirtis buvo ir yra ta pati – išmatuoti, palyginti atskirų prekių ir paslaugų vertę. Pinigai naudojami kaip atsiskaitymo, mainų, įkainojimo, apskaitos ir įmonės veiklos efektyvumo priemonė.

Komerciniai bankai tradičiškai užima pirmaujančią vietą piniginių atsiskaitymų organizavimo procese. Bankas yra ne tik pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir atsakingas konsultantas atsiskaitymų klausimais.

Tarpbankiniai korespondentiniai ryšiai ir dokumentiniai atsiskaitymai yra glaudžiai susiję tarpusavyje, nes, vykdant atsiskaitymo operacijas, partneriai yrra du bankai, veikiantys skirtingose šalyse (sudarant tarptautinius investicinius arba komercinius sandorius).

Tikslas – paklausos stabilumas.
Uždaviniai:
1. Tarptautinio valiutos fondo atliekamas vaidmuo.
2. Tarptautinio valiutos fondo naujovės.
3. Valdytojų tarybos fondo veiklos klausimai.
4. Tarptautinės valiutos sistemos krizės požymis.
5. Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų srityje ir prekybą.

1. Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas

Dvi pagrindinės tarptautinės institucijos, patyrusios paskolų krizę, vaidino skirtingus, o kartais netgi konfliktuojančius vaidmenis. Pasaulio bankas buvo labai susirūpinęs dėl paskolų krizės absoliutaus dydžio, mastų ir kaštų, lėtesnio šalių skolininkių vystymosi, nes joms reikėjo mokėti skolas. Kita vertus, Tarptautinis valiutos foondas laikė savo pagrindine funkcija finansuoti ekonomikos stiprinimo priemones, kurių imasi jį besikreipiančios šalys skolininkės skolų priežiūrai pagerinti. Tarptautinio valiutinio fondo stabilizavimo programa galėjo pareikalauti iš šalių skolininkių didelių trumpalaikių ekonominių išlaidų, susitaikymo su prastesniais pragyvenimo standartais ir su didėjančiu ne

edarbu. Tarptautinio valiutos fondo vaidmuo buvo susijęs ir su tuo, kad jis turėjo suteikti garantiją dėl kredito bankų naujų paskolų, kurios būtų labai naudingos šalims skolininkėms priimant Tarptautinio valiutos fondo remiamias programas.

Kartkartėmis šios institucijos konfliktuodavo dėl paskolų krizės valdymo. Pasaulio bankas kritikavo Tarptautinį valiutinį fondą dėl dažnai per sunkių programų ir iš dalies dėl bankų tradicinės sferos pažeidimo. Tarptautinio valiutinio fondo stabilizacijos programos dažnai apima subsidijuojamų pagrindinių prekių kainų kilimą, o tai sukelia infliaciją. Apskritai tiesioginė šių dviejų organizacijų įtaka galėjo būti labai ribota dėl jų turimų ribotų finansų. Pasaulio bankas turėjo būti labai atsargus, kad nepablogintų savo aukščiausio (AAA) kredito reitingo. Tarptautinio valiutos fonfo turima trumpalaikio finansavimo suma buvo labai ribota, palyginti su paskolų krizės mainais.

1.1. Tarptautinis valiutos fondas

Tarptautinis valiutos foondas (TVF) – tarptautinė organizacija, kurios paskirtis yra reguliuoti valstybių fondo narių valiutinius ir kreditinius santykius, taip pat teikti joms finansinę pagalbą mokėjimų balanso defitito sąlygomis. Fondas turi specializuotos Jungtinių Tautų įstaigos statusą.

Ši tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija įkurta 1944m. liepos 1-22d. Breton – Vude (JAV) Jungtinių Tautų konfederacijoje. Jos metu buvo priimti TVF sutarties straipsniai, vykdant ir įstatų funkcijas. Šis dokumentas įsigaliojo 1945m. gruodžio 27d., o praktinę veiklą Fondas pradėjo 1946m. gegužę; tada jį sudarė 39 valstybės. Valiutinės operacijos atliekamos nuo 1947m. kovo 1d.

Fondo na

arėmis yra daugiau kaip 180 šalių. Būstinė – Vašingtone (JAV). Be to, Tarptautinis valiutos fondas turi skyrius:
Ø Paryžiuje (Prancūzija),
Ø Ženevoje (Šveicarija),
Ø Tokijuje (Japonija),
Ø Ir prie Jungtinių Tautų Niujorke (JAV).
Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutų srityje ir prekybą.
Fondas kontroliuoja:
Ø tarptautinių ir prekybos sutarčių vykdymą,
Ø teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimo balansui išlyginti,
Ø skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą.

1.1.1. Valdymo organai

Aukščiausiasis TVF organas – valdytojų taryba, kurioje kiekvienai šaliai atstovauja
valdytojas ir jo pavaduotojas. Paprastai tai finansų ministrai arba centrinių bankų vadovai. Tarybos kompetencija yra spresti visus fondo veiklos pagrindinius klausimus:
Ø TVF sutarties straipsnių keitimą,
Ø Naujų narių priėmimą,
Ø Jų fondo kapitalo dalies nustatymą ir pakeitimą,
Ø Vykdomųjų direktorių rinkimus.
Valdytojai į sesijas renkasi vieną kartą per metus, tačiau bet kada gali rengti savo posėdžius, taip pat balsuoti paštu.
Dėl pasaulio valiutų sistemos evoliucijos ir fondo veiklos transformacijos TVF sutarties straipsniai buvo tris kartus taisyti.
Ø Pirmoji pataisų sesija buvo atlikta 1968 – 1969 m., tai lėmė specialių skolinimosi teisių – Special Drawing Right (SDR) mechanizmo sukūrimas*.
Ø Antroji pataisa atlikta 1976 – 1978 m. – buvo nustatyti pagrindiniai naujosios tarptautinės valiutų tvarkos principai, kurie pakeitė Breton Vudo valiutų sistemą.
Ø Trečioji pataisa atlikta 1990 – 1992 m. numatė sankcijų įvedimą šalims narėms, neįvykdžiusios savo finansinių įsipareigojimų fondui, sustabdyta balsavimo teisė.
Special Drawing Right – speciali skolinimosi teisė – tapo pagrindiniu TVF atsiskaitymo vienetu, nors realaus padengimo neturi. SDr sudėtis keičiama reguliariai kas penkeri metai ir

r apskaičiuojama remiantis penkiomis stipriausiomis valiutomis.

1.1.2. Kapitalas ir paskolų ištekliai

Fondo lėšos formuojamos iš jo narių išmokėtų kvotų. 1998m. Sausio 30d. TVF valdytojų taryba priėmė nutarimą 45 proc. Padidinti bendrą kvotų sumą. Lygiai po metų įsigaliojus šiam sprendimui, fondo kapitalas padidėjo iki 212 mlrd.

TVF turi galimybę papildyti nuosavą kapitalą iš pasiskolintų lėšų. Pavyzdžiui, valstybės, įeinančios į „Paryžiaus klubą“, arba centriniai jų bankai (Belgija, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Voekietijos federalinis bankas, Nyderlandai, Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, Švedijos valstybinis bankas, Japonija) su fondu sudarė Generalinę paskolų sutartį (GPS) – General Arrangements to Borrow, GAB), kuri įsigaliojo 1962m. Spalio 24d. Po dviejų metų prie sutarties prisijungė Šveicarijos nacionalinis bankas.

GPS numatyta, kad šalys dalyvės atvers TVF nuolatines kredito linijas – bendra pradinė suma 6.5 mlrd. SDR (8.8 mlrd. JAV dolerių). Šios lėšos gali būti naudojamos tais atvėjais, kai iškyla reikalas „išvengti arba pašalinti tarptautines valiutų sistemos sutrikimus:. Savo ruožtu TVF skolins bet kurioms GPS dalyvėms atitinkamas lėšas trejiems , penkeriems metams. Šios lėšos gali būti naudojamos suteikti finansinę pagalbą valstybėms ne GPS dalyvėms, tačiau pagal griežtesnius kriterijus. Remiantis TVF sutartimi, valstybės, pasiskolinusios pinigų, už gautas paskolas moka palūkanas pagal rinkos tarifus ir įsipareigoja padengti įsiskolinimus per penkerius metus.

Po atitinkamų pasitarimų ir svarstymų TVF Vykdomoji taryba 1997m sausį pritarė Naujoms paskolų sutartims (NPS) (New Arrangements to

o Borrow (NAB), kurių dalyvėmis tapo 25 valstybės arba centriniai bankai (sutartys įsigaliojo 1998m. Lapkričio 17d.) Pagal šiuos susitarimus, fondas prireikus gali gauti iš šių šalių lėšų iki 34 mlrd. SDR iškilus būtinybei aprūpinti TVF papildomais ištekliais NPS tampa pirmuoju ir pagrindiniu tokio pobūdžio išteklių šaltiniu.

Kredito operacijų išplėtimo būtinumas paskatino TVF XX a. Devintajame dešimtmetyje skolintis lėšas ne tiktai remiantis daugiašale sutartimi, bet ir remiantis dvišaliais susitarimais. Fondas gaudavo paskolų iš Belgijos, Saudo Arabijos, Šveicarijos, Japonijos ir kai kurių kitų šalių centrinių bankų, taip pat ir Tarptautinių atsiskaitymų banko (Bazelis, Šveicarija).

1.1.3. Finansų politika

Svarbiausias TVF finansinių operacijų tikslas – padėti savo namiams padengti mokėjimų balanso deficitą. Šalis, kuriai reikia užsienio valiutos einamosioms operacijoms apmokėti, turi pateikti fondui patvirtinimą, kad valiutos reikia dėl mokėjimo balanso būklės, tarptautinio likvidinio rezervo arba dėl šių rezervų lygio pokyčių.
Atitinkama valstybė gauna (perka) reikalingą valiutą arba keičia SDR į savo nacionalinę valiutą. Atlikęs šią operaciją, TVF padidina kredituojamos šalies valiutos atsargas, o kitų narių valiutos atsargos arba SDR sumažėja lygiai tiek, kiek jos gauna skolininkas.
Didžiausią užsienio valiutos sumą, kurią gali įsigyti TVF valstybė narė, sudaro 125 proc. Jos kvoto. Pirmoji suma – 25 proc. Kvotos – vadinama rezervine dalimi. Valiutos gavimas šiuo būdu yra traktuojamas ne kaip kredito operacija tikrąja žodžio prasme, o kaip užsienio valiutos lėšos (100proc. Kvotos dydžio), viršijančios rezervinę dalį, atitinkamai skirstomos į keturias kredito dalis.
Pirmoji kredito dalis gali būti realizuota tiek tiesioginiu valiutos pirkimu, tiek sudarant su TVF rezervinio kredito sutartį. Pirmuoju atveju šalis gauna visą reikalaujamą sumą, kai tik fondas su tuo sutinka. Antruoju atveju šalis gali naudoti lėšas bet kuriuo metu, tačiau neviršydama sutartyje numatytų terminų.
Lėšos šalims dalyvėms “viršutinių kredito dalių” sąskaita visada skiriamos kaip rezerviniai kreditai. Sutarta suma skirstoma į tam tikras dalis, kurias galima paimti tiktai nustatytais laiko tarpais sutarties galiojimo metu. Iš paradžių tokios sutartys buvo sudaromos metams, o nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio – trejiems metams.
Suteikdamas kreditą TVF įpareigoja šalį laikytis tam tikrų politinių ir ekonomokių sąlygų. Ir juo didesnis kreditas, tuo šios sąlygos yra giežtesnės. Gavęs prašymą suteikti pagalbą užsienio valiuta, TVF ištiria šalies prašytojo ekonominę būklę ir įpareigoja valstybę skolininkę realizuoti “prisitaikymo” programą, pertvarkyti ūkio mechanizmą. Tai, fondo nuomone, turėtų užtinrinti mokėjimų balanso sureguliavimą ir garantuoti skolos grąžinimą laiku. Tose programose numatomos priemonės, susijusios su biudžeto prekyba, tarptautiniais kreditais ir valiutiniais santykiais. Jeigu TVF nustato, kad šalis nesugebėjo realizuoti “prisitaikymo” programos, valiutinių išteklių tiekimas nutraukiamas.
Pasibaigus numatytam laikui, valstybė fondo narė turi išpirkti savo nacionalinę valiutą, grąžinti lėšas SDR arba fondo nurodyta valiuta. Paprastai skola turi būti grąžinta per trejus penkerius metus nuo valiuos pirkimo dienos.
Be tiesioginės finansinės paramos, fondas padeda sudaryti sutartis dėl pagalbos valstybėms dalyvėms, bendradarbiaujant su pramonių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku, taip pat su privačiais komerciniais bankais.
Rekomenduojamos valstybėms skolininkėms priemonės, skirtos sutvarkyti mokėjimų balansą, kurios TVF paprastai nulemia savo kreditų išdavimą, yra šios:
Ø vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms, it kitoms siacialinėms reikmėms;
Ø mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;
Ø valstybės subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojamosioms prekėms, tai ir nulemia šių prekių kainų kilimą;
Ø nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinti. TVF leidžia valstybėms skolininkėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia pasiskirstyti skolų naštą visuomenės socialiniams sluoksniams.

Be veiklos finansinio pobūdžio, TVF organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus, skelbia jų rezultatus, suteikia valstybėms narėms techninę pagalbą mokesčių ir pinigų politikos srityje. Be to, fondas rengia specialistus finansų ministerijoms ir bankams. Šios institucijos yra Vašingtone ir Vienoje.

TVF teikia pačioms neturtingiausioms besivystančioms šalims ilgalaikes lengvatines paskolas mokėjimų balansų pusiausvyrai pasiekti ir struktūrinei ekonomikos pertvarkai atlikti. Šios paskolos yra finansuojamos ne iš bendrų fondo išteklių, o daugiausia teikiant kreditus ir subsidijas, kurias valstybė suteikia pačiam Tarptautiniam valiutos fondui, tuo pačiu duodamos jam galimybę suteikti lengvatinę finansinę pagalbą kitoms šalims, turinčioms teisę ją gauti. Šios lėšos, ateinančios iš minėtų šaltinių, valdomos atskirai nuo savųjų TVF išteklių.

1947 – 1998 m. TVF suteikė šalims narėms 175,5 mlrd. SDR kreditų ( apie 247mlrd. JAV dolerių pagal 1998 – ųjų m. pabaigoje buvusį kursą), o kartu su lengvatinėmis paskolomis pačioms neturtingiausioms šalims iš specialiųjų fondų 187,1 mlrd. SDR arba 263 mlrd. JAV dolerių. TVF ne tik tiesiogiai teikia kreditus šalims narėms, bet ir padeda gauti kreditus iš pramoninių valstybių vyriausybių, centrinių bankų, Pasaulio banko grupės, Tarptautinių atsiskaitymų banko, taip pat iš privačių komercinių bankų. Netgi nedidelis TVF kreditas padeda šalims patekti į kapitalų rinkas.

Dėl 1994 – 1995 m. valiutinių krizių Meksikoje ir Angertinoje, taip pat didėjant globalinių finansinių sukrėtimų grėsmei, TVF į savo veiklą įtraukė nemažai naujovių, kurios yra šios:
 Skubaus finansavimo mechanizmas (Emergency Financing Mechanism, EFM). Tai procedūrų kompleksas, užtikrinantis greitą kreditų suteikimą valstybėms fondo narėms, kuriose kyla tarptautinių atsiskaitymų krizių ir reikia nedelsiant TVF pagalbos. Šios procedūros ne kartą buvo naudojamos 1997 – 1998 m. kredituojant Pietryčių Azijos šalis, taip pat Rusiją, atsidūrusias finansinėse valiutinėse krizėse;
 Valiutinės stabilizacijos fondų palaikymas (Support for Currency Stabilisation Funds). Toks fondo palaikymas gali būti taikomas remiantis susitarimais dėl kreditų su valstybėmis narėmis, stabilizuojant jų valiutų kursus ir numatant sukurti valiutos stabilizacijos fondus. Tai gali būti taikoma daugiausia stiprinant valiutos kurso pririšimo sistemą prie kitos šalies valiutos su santykinai siaura svyravimo amplitude arba iš anksto paskelbta “svyruojančio pririšimo” sistema. Šio mechanizmo naudojimas turi būti derinamas su kieta makroekonomine politika, kuri užtikrintų nedidelius infliacijos tempus, suderintus su oriantaciniais valiutos kurso pakeitimais;
 Skubi pagalba (Emergency Assistance). Ji padeda valstybėms narėms įveikti mokėjimų balanso pusiausvyros sutrikimus, iškilusius dėl stichinių nelaimių. Tokie kreditai suteikiami vienu metu neviršijant 25 proc. kvotos ir nenumatoma patikrinimo procedūra, naudojant realizacijos kriterijus. Skubi pagalba dažniausiai yra gaunama sudarius su TVF sutartis remiantis įprastais mechanizmais;
 Pagalba šalims, išgyvenusioms konfliktus. 1995 m. vykdomoji taryba išplatino skubios finansinės pagalbos suteikimo šalims, patyrusioms karinius – politinius konfliktus, nuostatus. Šiuo pagrindu 1997 – 1998 m. buvo suteikta finansinė pagalba Albanijai, Ruandai ir Tadžikistanui.

“Valiutų vadyba”. “Valiutų vadybos” režimą charakterizuoja šie baziniai elementai:
 Tvirtai fiksuotas valiutos kursas kitos šalies valiutos atžvilgiu;
 Nacionalinio piniginio vieneto konvertuojamumas, t.y. teisė neribotai jį keisti pagal fiksuotą valiutos kursą;
 Centrinis bankas nepraveda savarankiškos, diskretiškos finansinės politikos ir privalo disponuoti užsienio konvertuojamos valiutos rezervais tokia apimtimi, kuria galėtų visiškai padengti finansinius šalies vidaus įsipareigojimus.

1.2. Tarptautinio valiutos fondo funkcijos
1.2.1. TVF struktūra

TVF 1946 m. įkurtas kaip tarptautinė valiutos organizacija Bretton – Woodo tarptautinės finansinėje konferencijoje vykusioje 1944m. JAV, būstinė Vašingtone.

TVF – tarptautinė valiutos organizacija, reguliuojanti TVF priklausančių valstybių valiutinius santykius. Aukščiausias TVF valdymo organas – Valdytojų taryba. Priklauso po 1 valdytoją iš kiekvienos šalies – narės. Taryba renkama vieną kartą per metus. Kasdieninius reikalus tvarko 22 vykdomieji TVF skyrių direktoriai. Lietuva priklauso Baltijos fondui, kuris posėdžiauja 3 kartus per savaitę TVF dirba 2200 darbuotojų.

Norint tapti TVF nare reikia sumokėti nario mokestį – kvotą. Kvotos didį lemia kredito dydis. 25% konvertuojama valiuta ir 75% nacionalinė valiuta. Kvotos dydis lemia balsų skaičius 1 balsas 100 tūkst. Lietuva turi 9 balsus. Visos kvotos naudojamos kreditams teikti. Valstybė gali gauti kredita 3 – 5 metams. Jis teikiamas SRD (1SRD – 1,43266 dol). Šį santykį lemia 16 didžiausių šalių valiutų krepšelis. Be apribojimų šalis gali gauti 25% kvotos dydžio kreditą. TVF politika kritikuojama dėl karinių programų finansavimo ir dėl to, kad kredituodama ji padaro šalį priklausoma.

Konvertuojama valiuta – įplaukų dieną konvertuojama valiuta yra pagal esamą oficialų kursą.

1.2.3. TVF funkcijos

Pagrindinė TVF funkcija – suteikti šalims, jo narėms trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus MB deficitui padengti.

TVF funkcijos:
 Teikti plačią paramąCB mokėjimo balanso, finansų, apskaitos ir kt klausimais.
 TVF prie savo būstinės turi tarptautinį institutą, rengiantį aukštos kvalifikacijos specialistus – finansininkus šalims – narėms. Mokymą finansuoja TVF.
 Teikia ekonomines – finansines konsultacijas įvairiais klausimais, padeda formuoti TVF šalių monetarines sistemas.
 Teikia kreditus TVF šalių ekonomikai vystyti ir mB deficitui padengti.
 Stengiasi padėti subalansuoti tarptautinę prekybą, garantuojant gyventojų užimtumą, jų pajamas
2. Svyruojantis valiutų kursas

Svyruojančių valiutų kursų įvedimas buvo vienas iš tarptautinės valiutos sistemos skrizės požymių, svarbiausias jos reformos elementas. Svyruojantys valiutų kursai turėjo garantuoti makroekonominių tikslų įvykdym!, atkurti kai kurių šalių mokėjimų balansų pusiausvyrą.
Pakitusios realijos formaliai bivo legalizuotos Tarptautinės valiutos fonde, padarius jo statuso pataisas (1978 m.). Vadovaudamosios tomis pataisomis, valstybė turi teisę laisvai pasirinkti valiutos kursų nustatymo taisykles. Savos valiutos kursą galima nustatyti pagal kitą valiutą, remtis valiutų krepšeliu arba jo apskritai nenustatyti.
TVF statuso pataisa taip pat legalizavo aukso demonetarizaciją. Auksas jau nebevykdė pasaulinės pinigų funkcijos, todėl juo remiantis nebuvo galima nustatyti valiutų kurso.

Dabar praktiškai dauguma tarptautinės prekybos apyvartos remiasi atsiskaitymais valiuta, kurios kursas yra svyruojantis. Kaip tik tokį kursą ir turi valiutos tų valstybių, kurios vaidina didžiausią vaidmenį prekyboje ir pasaulio ūkyje.

2.1. Aukso standartas

Aukso standartas – pinigų sistema, kurioje vienintele tarptautinių pinigų forma laikomas auksas. Ši sisteme susiformavo plečiantis tarptautinei prekybai ir vyravo nuo 1879 m. iki 1934 m., išskyrus Pirmojo pasaulinio karo metus.

Aukso standarto veikimo analizė padeda geriau suprasti valiutinių sistemų su fiksuotuoju valiutos kursu naudojimo panašumus ir trūkumus. Veikiant aukso standarto sistemai, šalies vyriausybė:
 Nustatydavo savo šalies piniginio vieneto aukso turinį;
 Palaikydavo griežtą savo aukso atsargų ir vidaus pinigų pasiūlos santykį;
 Netrukdydavo laisvam aukso eksportui ir importui;
 Legalūs piniginiai ženklai buvo laisvai keičiami i auksą (ir atvirkščiai) centriniame banke.
Pagrindiniai aukso standarto bruožai:
 Tarptautiniai rezervai. Centriniai bankai didelę dalį savo tarptautinių rezervų laikė aukso pavidalu.
 Nesubalansuoti mokėjmai. Auksas buvo eksportuojamas iš valstybių, turinčiu mokėjimu deficitą, ir importuojamas į valstybes, kurių mokėjimų balansas buvo perteklinis.
 „Žaidimo taisyklės“.Turinčios perteklinį mokęjimų balansą valstybės laikėsi pinigų gausinimo politikos, kadangi, padidėjus aukso atsargoms centriniuose bankuose, didėjo ir jų piniginiai įsipareigojimai.
 Prekių kainų lygis. Šis aukso standarto bruožas buvo galimybė ilgesnį laiką išlaikyti nepakilusį prekių kainų lygį. Kai piniginio aukso atsargos pasaulyje sparčiai didėjo dėl atrastų naujų aukso telkinių arba dėl naujos ir pigesnės aukso rūdos valdymo technologijos, tai daugelio šalių centriniai bankai pirko auksą tuo pačiu metu, todėl jų pinigų atsargos pdidėdavo vienodai.
Aukso standarto sistemos pranašumai:
 Stabilūs valiutų kursai padeda sumažinti netikrumą bei riziką ir kartu skatina tarptautinės prekybos apimties augimą;
 Aukso standartas automatiškai išlygina mokėjimų balansų deficitus.
Aukso standarto sistemos trūkumai;
 Šalys, kuriose veikia aukso standartas nėra apsaugotos nuo gilių ir ilgų nuosmūkio laikotarpų, kai slegia nedarbas, sumažėja pajamos, kyla infliacija. Aukso standarto sąlygomis šalies pinigų politiką gerokai lemia užsienio politikos paklausos ir pasūlos pakitimai.
 Aukso standartas galėjo egzistuoti tik tol, kol vienas iš jo dalyvių išeikvodavo savo aukso atsargas. Priešinu atveju iškildavo būtinybė atsusakyti aukso standarto arba devalvuoti valiutą.

2.2. Bretton Wood sistema. Dolerio standaratas

Bretton Wood sistema pradėjo veikti 1944 m. Ji pavadinta JAV miestelio, kuriame buvo sušaukta tarptautinė konferencija naujos pasaulio valiutinės sistemos pagrindams sukurti, vardu. Šios sistemos pagrindus parengė du žymus ekonomistai H. White (JAV) ir J. M. Keynes (UK). Bretton Wood sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimų operacijoms eliminuoti „konkurencinio devalvavimo“ praktiką.

Šios konferencijos metu susitarta sukurti reguliuojamai fiksuotų valiutų kursų sistemą įkurti Tarptautinį valiutos fondą.

TVF įkūrimo tikslai:
 Skatinti valiutos keitimą, pradžioje palaikant fiksuotą kursą, nustatytą aukso atžvilgiu (pradinė aukso kaina buvo 35 USD už vieną Trojos unciją (31,1035 g aukso));
 Užtikrinti valiutų konvertuojamumą;
 Sudaryti skolinimosi galimybes šalims su trumpo laikotarpio mokėjimų balanso deficitais.
Tam tikslui kiekvienai šaliai buvo priskirta fondų dali, arba kvota, kurią šalis turėjo įnešti TVF kaip savo pradinį kapitalą. Kvota paremta penkiomis šalies charakteristikomis:
 BNP;
 Tarptautiniais rezervais;
 Importu;
 Eksporto kimtamumu;
 Eksporto kintamumu su BNP.
Kvotos periodiškai peržiūrimos, nes šalies charakteristikos keičiasi. Pradinės šalies kvotos sudėtis 25 %. aukso arba konvertuojamos valiutos ir 75% savo nacionalinės valiutos. Šaliai norint pasiskolinti iš TVF lėšų, paskola teikiama reikiama užsienio valiutos forma mainais už atitinkamą šalies nacionalinės valiutos sumą. Buvo nustatytos 125% limitas per 5 metų laikotarpį nuo šalies pradinės kvotos. Šaliai nekelta jokių sąlygų dėl skolinimosi iki pirmųjų 25% jos kvotos, nes ši suma padengta auksu. Tačiau po pirmųjų 25% augančią skolą lydėjo padidėjusios palūkanų normos ir apribojimai.

TVF numatė šias valiutinio mechanizmo veikimo taisykles:
 Tarpautinių atsiskaitymų liberalizaciją, t.y. valiutų konvertuojamumą;
 Tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. valiutinių paritetų nekeičiamumą;
 Mokėjimų balansų pusiausvyros palaikymą.
Mokėjimų balansų pusiausvyrą buvo numatyta palaikyti trimis būdais:
 Siekiant didinti eksportą ir mažinti vidaus vartojimą, vygdyti griežtą vidaus ekonominę politiką;
 Sukurti TVF kredito mechanizmą, leidžiantį, padėti toms šalims kurios patiria laikinų užsienio atsiskaitymų sutrikimų;
 Taikyti kraštutinę priemonę – valiutų devolvavimą.
Prireikus reguliuoti ryškius mokėjimų balanso pusiausvyros pažeidimus, TVF leido kiekvienai valstybei, šio fondo nerei, keisti valiutos vertę iki 10 proc. Be atskiro fondo leidimo.Tokiu būdu buvo stengiamasi užkirsti kelią savarankiškoms šalių valiutų devalvacijoms, naudotoms kaip ekonomikos vystymosi stimulai. Kadangi šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus dolerio atžvylgiu, buvo įvetintas dolerio standartas – valiutinė sistema pagrysta dolerio naudojimu.
Dominuojant dolerio standartui, valiutos buvo keičiamos greičiau į dolerį negu į auksą.

Dolerio standartui būdingi trūkumai:
 Ši sistema neturėjo automatinio pusiausvyros pažeidimų tarptautiniuose mokėjimuose sureguliavimo mechanizmo.Kadangi tokioje sistemoje valiutų kursai paprastai turėjo būti fiksuoti, keletas laipsniškai vykdomų pasikartojančiais intervalais intervalais valiutos kurso reguliavimų.
 JAV įsigijo neišeikvojamų užsienio valiutos rezervų – Jav vyriausybė visuomet galėjo padengti savo šalies mokėjimų balanso deficitą, spausdindama daugiau dolerių. Jeigu JAV susidarydavo maži mokėjimų balanso deficitai, dolerio atsargos kitų pasaulio šalių centriniuose bankuose išlikdavo mažai tepakitusios.
TVF sistema turėjo minusų: kadangi mokėjimų balansui reguliuoti nuodojamos „žaidimo taisyklės“, susidarė susidarė ir nebalansuotų mokėjimų. Šalys buvo užsiėmusios savo vidaus visiško užimtumo politika, kuri dažnai neatitiko sistemos reikalavimų. Be to, buvo susitarta, kas vykdo TVF nustatytas priemones – ar valstybės, turinčios mokėjimų deficitą, ar – mokėjimų perviršį. Nenoras keisti paritetus rodė, jog mokėjimų deficitą turinčios šalys manė, kad nuvertėjimai traktuotini kaip jų ekonominės politikos nesekmės požymis, o perteklinio balanso šalys buvo įsitikinusios, kad nuolatinis nesubalansuotumas atspindi mokėjimų deficitą turinčių valstybių infliacinę politiką.
Fiksuotojo valiutos kurso režimo privalumas tas, kad jis sukuria stabilesnę aplinką eksportuotojams ir importuotojams. Jeigu valiutos kursas yra fiksuotas, prekiautojai tikėsis, kad kursas bus toks pat ateityje, ir jiems nereikės jaudintis dėl kurso rizikos.
Fiksuotojo valiutos kurso režimo trūkumas tas, kad jis visiškai atmeta valiutos kurso keitimo galimybę, t.y. negali prisitaikyti prie nominaliųjų ir realiųjų deformacijų. Šalys, kuriose infliacijos tempai aukštesni negu jų tarptautinių konkurentų, laipsniškai taps mažiau pajėgios konkuruoti tarptautinėse rinkose.

IŠVADOS

Tarptautinis valiutos fondas teigiamai vertina veiksmus tų valstybių narių, kurios yra įvedusios “valiutų vadybos” sistemą (Currency Board) ir skatina valiutinių zonų formavimąsi. 1999 m. pradžioje šis mechanizmas buvo taikomas 14 valstybių (trijose šalyse valiuta buvo “pririšta” prie vokiškos markės, vienoje – prie Singapūro dolerio, o likusiose – prie JAV dolerio.
Fondas bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis ir pirmiausia su Pasaulio banku. Svarbų vaidmenį vadina TVF ryšiai su Tarptautiniu atsiskaitymų banku ir ypač su ten veikiančiu Bazelio bankų priežiūros komitetu.
Kaip ir kiekviena tarptautinė organizacija, TVF atlieka šalių dalyvių partnerystės skatinimo ir tarpininkavimo vaidmenį, taip pat yra nacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencijos arena. JAV prarado monopolinę galimybę nustatinėti fondo politiką. Amerika yra priversta derinti savo veiklą su stambiausiomis Vakarų Europos valstybėmis ir Japonija. Tarptautiniame valiutos fonde didėja ir besivystančių Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių įtaka. Tačiau JAV įtaka TVF dar išlieka dominuojanti ir ypač tai pasakytina apie galimybę blokuoti nepriimtinus sprendimus.
Įvedus svyruojančius valiutų kursus, padidėjo tarptautinės valiutų apyvartos neužtikrintumas ir nestabilumas, didėjo rizikos veiksniai.

LITERATŪRA

1. Dubauskas G. Tarptautiniai finansai. – Vilnius. 2001.
2. Grižas R. A. Tarptautiniai ekonominiai santykiai. – Vilnius. 2003.
3. Kvainauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – Kaunas. Technologija. 2005.
4. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai. – Vilnius: Eugrimas. 2001.

Leave a Comment