Žinių vadyba

TURINYS

ĮVADAS 1
ŽINIŲ IR INFORMACIJOS TEORIJOS KLAUSIMAI 1
Žinios ir teisinga nuomonė 2
Tiesiogiai akivaizdžios žinios 3
Žinojimo kriterijus 3
Proto tiesos 3
Žinios ir atrodymas 4
Teisingos žinios 4
ŽINIŲ VADYBOS PRAKTINIS TAIKYMAS 5
Perėjimas į žinių organizaciją 5
Žinių vadybos mokslo kryptys 6
Veiklos dinamika 7
Ar žinome tai, ką žinome? 8
Žinios ir pseudožinios 8
Ar žinių vadyba yra tik elitinių organizacijų galimybė? 9
STRATEGINĖ ŽINIŲ VADYBA. ŽINIŲ AUDITAS 10
Informacijos ir žinių auditas 11
Žinių audito procesas 14
Žinių poreikių identifikavimas 14
Žinių inventorizacija 15
Žinių srautų analizė 16
Žinių žemėlapių kūrimas 17
IŠVADOS 18
LITERATŪROS SĄRAŠAS 21ĮVADAS
Norint suformuluoti efektyvią ateities strategiją, reikia susivokti besikečiančije socialinėje, ekonominėje ir politinėje pasaulio situacijoje. Brėždami nacionalinės informacijos politikos strategines gaires, turime sugebėti numatyti ateities perspektyvas, kad informacijos poolitika taptų svarbiu socialiniu veiksniu, kad ji būtų nukreipta į tarpkultūrinių skirtybių valdymą, atitiktų ilgalaikes nacionalinės plėtros tendencijas ir padėtų jas derinti nacionaline strategija.
Informacijos ir žinių vadyba – tai išties plati ir sudėtinga sfera, atverianti naujas galimybes ir atskleidžianti aspektus, kurių neapima tradicinė organizacijos vadyba. Apskritai kalbant, informacijos, kurią turi tauta, kiekis ir kokybė tampa lemiamu veiksniu tarptautinėje konferencinėje aplinkoje. Informacija padeda nugalėti inertiškumą ir skatina firmas ieškoti naujų veiklos būdų ir galimybių, padeda stiprinti konkurencinį pranašumą tradicinėse ūkio šakose. Tik valstybės, vyykdančios pažangią informacijos politiką ir plėtojančios informacijos infrastruktūrą, turės kritinį konkurencinį pranašumą globalioje ateities ekonomikoje.
Žinios nepriklauso įprastinių organizacijos išteklių (žaliavos, darbo jėga, finansai) grupei. Tai yra integruojanti fiziškai neapčiuopiamų išteklių visuma, kurioje didžioji dalis dedamųjų yra neišreikštinės: sugebėjimai, kompetencijos, patirtis, or

rganizacijos kultūra, neformalūs organizacinių ryšių tinklai ir intelektualus organizacijos kapitalas.
Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad didėjanti konkurencija ir veiklos dinamika iš organizacijų reikalauja vis didesnio veiklos efektyvumo neprognozuojamoje aplinkoje. Iki šiol žinių organizacijos principai dažniausiai buvo diegiami siekiant ne ekonominių interesų, o tik organizacijos kokybės, tipine žinių vadybos institucija galima buvo pavadinti institutą ar universitetą. Bet rezultatai ir bendros ekonominės situacijos poveikis parodė, kad investicijos į žinių vadybos sritį duoda ne tik kokybinį šuolį, bet ir eksponentiškai didėjančią ekonominę naudą. Sąvoka “žinių ekonomika” ekonominėje srityje yra kiek maskuojama terminu “naujoji ekonomika”, kartais vadinama “skaitmenine” ar “tinklo” ekonomika, bet yra vienareikšmiškai pripažįstama, kad naujosios ekonomikos dėsniai skiriasi nuo įprastų.ŽINIŲ IR INFORMACIJOS TEORIJOS KLAUSIMAI
Žinias nuo seno nagrinėja filosofija. Žinių teorijoje (epistemologijoje) svarstomi klausimai apie žiinių prigimtį, šaltinius, vertinimą. Poindustrinėje visuomenėje žinios integruojamos su informacijos technologijomis ir tampa vienu iš lemiamų ekonomikos veiksnių. Plėtojantis informacijos technologijoms, galima spręsti vis sudėtingesnius intelektinės srities uždavinius. Siekiant sukurti informacijos sistemas, galinčias žmogaus intelektinę veiklą pakeisti kompiuterio darbu, daug dėmesio imta skirti pažinimo reiškinių tyrimui. Tokias sistemas aiškina neseniai susiformavusi integruota mokslo kryptis kognityvistika (pažintinis mokslas), jungianti kompiuterių mokslą, filosofiją, lingvistiką, neurobiologiją, psichologiją. Kognityvistika aprėpia tradicines žinių teorijos temas, kelia ir bando spręsti naujus informacijos, žinių ir intelekto modeliavimo kl
lausimus.
Informacijos klausimų nagrinėjimą verta pradėti nuo klasikine tapusios C.Shannono informacijos teorijos (Shannon, 1949) apibūdinimo. Čia teorijoje skaičiuojamas informacijos kiekis pagrįstas atskirų struktūrinių elementų sistemos parametrų (tikimybių) nustatymu. Elemento informacijos kiekis skaičiuojamas per jo tikimybę, imamą visos sistemos lygiu. Bendras sistemos informacijos kiekis gaunamas skaičiuojant visų elementų informacijos kiekių vidurkį. Paprasčiausiu atveju vertinamos tik nesąlyginės elementų tikimybės, sudėtingesniu atveju nustatomos sąlyginės tikimybės ir taip atsižvelgiama į elementų tarpusavio sąryšius.
Taigi C.Shannono teorija pagrįsta sudedamųjų elementų išskyrimu, kiekvieno jų parametro įvertinimu, o visos sistemos informacija apskaičiuojamas apibendrinant atskirų lementų informaciją. Toks informacijos nustatymo būdas atitinka struktūralistinį analizės principą. Taigi ši informacijos teorija išreiškia struktūralistinį požiūrį į informaciją.
Pagrįsdamas tikimybinį informacijos matą, C.Shannonas jį siejo su žinių sąvoka. Jis teigė, kad mažiau tikėtinas pranešimas gavėjui (suvokėjui, subjektui) suteikia daugiau žinių.
Informacijos ir žinių sąvokos artimai susijusios. Analizuojant sąvokas, pateiktas enciklopedijose, žodynuose ir tezauruose, galima pastebėti, kad neretai jos laikomos sinonimais. Kitas vertus, šio sąvokos nėra visai tapačios. Paprastai žinios labiau siejamos su žmogumi ir todėl jos dažnai laikomos aukštesnio lygio reiškiniu nei informacija. Toks teiginys nelaikytinas besąlygiškai teisingu. Žinios tampa inžinierinio tyrimo objektu kuriant ekspertines sistemas, žinių bazes. Taigi jos dabar siejamos ne tik su žmogumi, bet ir su kompiuteriu. Žinios taip pat nagrinėjamos ir makrolygiu, pa
avyzdžiui, aprašant mokslo teorijų raidos dėsningumus. Sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, mokslo ir technologijų pasaulyje informacijos ir žinių klausimai peržiūrimi iš naujo. Jie vis labiau integruojami į vieną sistemą.
Yra skiriamos septynios žinių problemos. Koks skirtumas tarp žinių ir teisingos nuomonės? Kas yra „akivaizdžios žinios“? Kaip nustatyti, ar tikrai žinome? Kas yra vadinamosios „proto tiesos“? Kas yra atrodymas? Kas yra tiesa (teisingos žinios)?Žinios ir teisinga nuomonė
Jeigu žinome, tai turime ir teisingą nuomonę. Atvirkščias tiginys ne visada teisingas; teisinga nuomonė gali būti ne tik žinant, bet ir, pavyzdžiui, atspėjant. Galima turėti teisingą nuomonę ir nežinoti. Prie teisingos nuomonės turi būti dar kai kas pridėta, kad ji taptų žiniomis. Tai gali būti tinkamas pagrindimas, tikimybė, stebėjimas.Tiesiogiai akivaizdžios žinios
Jeigu ką nors žinome, dažnai reikia paaiškinti, kuo remdamiesi žinome. G.W.Leibnizas teigė, jog akivaizdžias žinias išreiškia pirminės fakto tiesos, pirminiai pojūčiai ir atitinkami teiginiai apie tai. Tiesioginį akivaizdumą išreiškia teiginiai apie mūsų mintis: ką galvojam, kuo tikime, ko viliamės, bijomės, trokštame, ką mylime, ko nekenčiame; arba tokie teiginiai, kurie išreiškia, ką mes galvojame, kad žinome, galvojame, kad prisimename, galvojame, kad suvokiame. Taigi tiesioginis akivaizdumas apibūdinamas per „save pateikiančias būsenas“. Dar išskiriamos netiesiogiai akivaizdžios žinios, pavyzdžiui, apie praeitį, apie kitų mintis, išorinius objektus.Žinojimo kriterijus
Ar tikrai žinome tai, ką teigiame ži
iną? Yra trys pagrindiniai požiūriai šiuo klausimu: empirizmas – kai priimamas empirinis žinių kriterijus; „sveiko proto“ požiūris – kai laikoma, kad žinom daugumą dalykų, kuriuos manome žiną; skepticizmas (gnosticizmas) – kai laikomas, kad nežinome, ar iš viso ką nors žinome, ir konkrečiu atveju negalime nuspręsti, ar žinome. Vienas iš būdų, kaip nuspręsti, ar iš tikro žinome, yra nustatyti, ar žinios yra iš patikimo šaltinio. Tradicinėje Vakarų filosofijoje teigiama, kad yra keturi žinių šaltiniai: išorinis suvokimas, atmintis, intuityvus sužinojimas (suvokimas), sprendimas.Proto tiesos
Tai matematikos ir logikos tiesos, pavyzdžiui, „šis daiktas raudonas, vadinasi, jis ne žalias“. Yra dvi tiesos rūšys: proto ir fakto. Proto tiesos yra būtinos, jų priešybės neįmanomos. Fakto tiesos gali būti priešingos. Tiesą pasiekti galime analizuodami, išgrynindami ją per paprastesnes sąvokas ir paprastesnes tiesas, kol pasiekiame tas, kurios yra pradinės.
Požiūriai į proto tiesas įvairūs: teigiama, kad proto tiesos yra tai, ką mes žinome, arba kad jų žinoti neįmanoma, arba kad paties tokio klausimo kėlimas tėra lingvistinė problema.Žinios ir atrodymas
Dalykų atrodymas priklauso nuo mūsų fiziologinės ir psichinės būsenos. Todėl tam pačiam, o tuo labiau skirtingiems individams dalykai gali atrodyti nevienodai.. Demokratas netgi teigė, jog tai, ką mes suvokiame, yra ne tai, kas yra iš tikro; maža to, jis tvirtino, kad patys daiktai yra ne tai, kuo tikime juos esant. Jis sakė, kad išorinių dalykų atrodymas „kinta kartu su mūsų kūno būsena“. Aristotelis, kritikuodamas Demokratą, atrodymo problemą siūlė spręsti pabrėžiant pojūčio ir juntamojo objekto skirtumą. Jis vartojo tikrumo (aktualumo, akto) ir galimumo (potencialumo, potencijos) sąvokas. Atrodymą išreiškiantis teigimas yra teisingas aktualumui, bet neteisingas galimumui.
Vienas iš šiuolaikinių atrodymo problemos nagrinėjimo būdų pagrįstas vadinamąja prieveiksmio (aplinkybės) teorija. Pavyzdžiui, teigimas yra baltas nagrinėtinas kaip eina lėtai. Pagal identiškumo teoriją, atrodymo klausimas sietinas su materialiuoju mąstymo pagrindu, smegenų procesais; atrodymas yra tai, kas yra smegenyse, taigi tai, kas materialu. Suvokiame tai, kas yra smegenyse, o ne tai, kas išorėje, todėl ir galimi skirtumai. Atrodymo klausimas – vienas iš painiausių žinių teorijoje.Teisingos žinios
Informacijos teisingumo klausimas gali būti nagrinėjamas pasitelkiant įvairias epistemologijoje nagrinėjamas tiesos teorijas. Verta pradėti prisimenant klasikinius tiesos apibrėžimus. Tomas Akvinietis teigė: veritas est adaequatio rei et intellectus (lot. „tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas“). Šis teiginys atspindi vienos seniausių – atitikimo (korespondentinės) tiesos teorijos esmę. Žinoma ir daugiau tiesos teorijų. Paminėtina darnos (koherentinė) teorija, kurioje pamatu imamas žinių sistemos teiginių darnumas. Pagal Erlangeno mokyklos sutarimo (nonsenso) teoriją, teisinga yra tai, dėl ko sutariama. Kiek sudėtingesnį šios teorijos variantą pateikia J.Habermasas: teiginys yra teisingas, jei jis išreiškia laisvame diskurse pasiektą susitarimą.

Apibūdintos tradicinės žinių teorijos problemos sudaro klasikinės epistemologijos branduolį. Žinių teorijoje nagrinėjama ir daug kitų klausimų. Pavyzdžiui, viena iš naujesnių epistemologijos krypčių, mokslo filosofija, nagrinėja mokslinio pažinimo dėsningumus. Žvelgiant iš kognityvistikos pozicijų teigiama, kad klasikinėje žinių teorijoje labiau pabrėžiamas vertinimo aspektas, o mažiau dėmesio skiriama žinių prigimties nagrinėjimui.ŽINIŲ VADYBOS PRAKTINIS TAIKYMAS
Prieš sukuriant į žinias orientuotą organizaciją, pirmiausia reikia sukurti į žinias orientuotą verslą (Davis, 1999). Ši išvada iš tikrųjų paliečia giluminę žinių vadybos problematiką. Dažnas perėjimo į žinių organizaciją modelis yra bandymas pritaikyti netinkamas organizacines struktūras ir sistemas naujo tipo veiklai arba bandymas supaprastinti naujovišką veiklą taip, kad ji tiktų senai organizacijai. Tokių klausimų, kaip kompetencijų keitimas ir žinių procesų atpažinimas, versle dažniausiai nekeliama, nes tikimasi į žinių organizacijos lygmenį pereiti nejučiomis.Perėjimas į žinių organizaciją
Organizacijų pokyčiai, anksčiau buvę nedideli (incremental change), šiuolaikinėje aplinkoje jau tampa esminiais (fundamental change) . Siekiant užtikrinti esminių pokyčių sėkmę, informacijos ir informacijos vadybos nebepakanka. Organizacija turi būti pasiruošus aktyviai (ir sėkmingai) veikti visiškai neprognozuojamoje aplinkoje. Todėl atsiranda poreikis valdyti subjektyvias veiklos dedamąsias, kurių pagrindinė yra individualių darbuotojų žinios.
Žinių vadyba nėra informacijos ar informacijos technologijų vadyba. Kaip pavyzdį galima pateikti tokį teiginį: ekonominės globalizacijos tendencijas sukėlė informacijos technologijų (IT) raida, tuo tarpu naujausiose žinių vadybos tendencijose pabrėžiama, kad informacijos technologijos žinių vadyboje turi tik „įgalinančio įrankio“ prasmę, bet jokiu būdu nedaro įtakos žinių vadybos esmei. Tai parodo, kad orientacija į technologijas – jau praeitas etapas.
Aiškus faktas yra tai, kad organizacijos sėkmė visada iš dalies priklausė nuo organizacijoje esančių žinių. Šiuolaikiniai autoriai dažnai sudaro neteisingą įspūdį, kad organizacijos žinios ir jų vadyba yra fenomenas, atsirandantis tik dabar. Iš tikrųjų žinių organizacijoje buvo ir bus, bet jų vadybos metodai turi būti radikaliai atnaujinti.
Didėjantis pokyčių greitis, o kartu ir konkurencija yra ta veikiančioji jėga, kuri priverčia organizaciją daryti vidinius pokyčius siekiant adaptuotis. Žinių vadybą gana tiksliai apibrėžia frazė: “Sugebėjimas surinkti ir panaudoti tai, ką darbuotojai žino, siekiant panaudoti tai inovatyvių produktų bei paslaugų kūrimui bei pasidalyti efektyvios veiklos metodais” (Neef, 1997). Čia mes susiduriame su esmine problema: žinios yra asmeninės ir subjektyvios, tuo tarpu organizacijos veikla reikalauja efektyvaus jų perdavimo. Iš čia atsirado terminai besimokanti organizacija (Learning organisation), žinių perdavimas (Knowledge transfer), etc.Žinių vadybos mokslo kryptys
Reiškinio pavadinimas ir priskyrimas konkrečiai mokslo sričiai, kai jis dar nėra apibrėžtas, gali duoti daugiau žalos nei naudos: “Kai atsiranda radikali alternatyva esamai tvarkai, vienas iš esamos sistemos pasipriešinimo būdų yra inkorporuoti naująją tendenciją į jau esamas schemas” (Boisot, 1995). Žinių vadybos teorijos taip pat nukenčia dėl šios problemos, nes čia, kaip ir kiekvienoje pakankamai jaunoje mokslo šakoje, dar nėra visiškai nusistovėjusių teorijų. Juolab kad, kaip teigia M. Porteris: “Vadyboje nėra geriausių sprendimų. Tai, kas tiko organizacijai vakar, gali nebetikti rytoj.” Šis teiginys yra labai tinkamas žinių vadybai. Apsiribodami vienu požiūriu į žinių vadybą, mes iš karto apribojame ir organizacijos ateities galimybes.
Šiuo metu galime manyti, kad yra dvi esminės žinių vadybos šakos: vienoje iš jų teigiama, kad visos žinios gali būti explicit – išreikštinės (t. y. informacija), jų vadyboje vienas iš lemiamų veiksnių – informacijos technologijos. Kita kryptis, atstovaujama Itami, Sveiby, Nonaka, Takeuchi, teigia, kad pagrindinės žinios organizacijoje yra tacit – neišreikštinės, ir jų valdyti įprastiniais metodais neįmanoma. Sąvoka, taikliai išreikšta teiginiu “Žmonės žino daugiau, nei gali pasakyti” (Polanyi, 1958), parodo, kokia svarbi yra neišreikštinių žinių vertė.
Tarp Europos žinių vadybos specialistų taip pat populiarus terminas “žinių įvertinimas” (Measuring knowledge) (Sveiby, Roos, Krogh). Šis terminas yra labiau orientuotas ne į pačių žinių valdymą, o į įvertinimą, kokios žinios yra organizacijoje.
Bene charakteringiausi ir žinomiausi pirmajai krypčiai priklausantys mokslininkai – T. Davenportas ir L. Prusakas. Be to, išreikštinių žinių valdymo srityje sėkmingai dirba daug konsultacinių centrų: “Arthur Andersen”, “Ernst&Young”, “Sloan Management School” ir kiti. Deja, vadybos konsultaciniuose centruose dažnai nepelnytai užmirštama tokia sritis kaip žinių inžinerija, kuri neatspindi daugelio organizacinės veiklos aspektų, bet orientuojasi į išreikštinių žinių valdymą bei kūrimą informacinėse sistemose. Stengiamasi supaprastintai pateikti bendrus („paruoštus naudojimui“) sprendimus, apimančius ir žinių inžinerijos, ir žinių vadybos sritis. Tokie supaprastinti sprendimai būtų labiau skirtini informacijos ir technologijų, o ne žinių vadybai.
Antrosios, neišreikštinių žinių vadybos krypties pionieriai yra Nonaka ir Takeuchi. Jų darbe “Knowledge creating company” (1991) sėkmingai atskleidžiami Japonijos kompanijų inovatyvumo pagrindai, sudarant sąlygas žinių kūrimui ir perdavimui. Viename interviu Ikujiro Nonaka 1995 m. pabrėžia vakarietiškų žinių vadybos teorijų problemas: labai dažnai susikoncentruojama ties išreikštomis žiniomis ir užmirštama neišreikštų žinių svarba organizacijose. Pastaraisiais metais vis daugiau vakarietiškų žinių vadybos teoretikų irgi atsisuka į anksčiau neliestą dimensiją, šioje srityje dirba Karlas Erikas Sveiby, taip pat būtina paminėti ir “Skandia” korporacijos veiklą. Būtent “Skandia” pirmą kartą įvedė sąvoką Intelectual Capital (IC) [esminės “Skandia” Intelectual Capital kategotrijos: Customer capital (Customer base / Customer relationships / Customer potential), Organisational Capital (Process / Culture / Innovation capitals), Human Capital (Base value / Relationships value / Potential value)]. Neplanuojamumas, neišreikštumas, dinamiškos aplinkos neprognozuojamumas taip pat gali būti valdomi – tai atsispindi net ir ekonominėse teorijose. Intelektualus kapitalas yra gana aiškiai apibrėžta ir išmatuojama sąvoka, jos paprasčiausias atspindys – kompanijos akcijų vertė. Organizacijos intelektualaus kapitalo dedamosios parodytos 1 pav.

IM – Informacijos vadyba (Information Management) IRM – Informacijos išteklių vadyba (Information Resources Management)
ISEC – Informacijos (Information Security)
ITM – Informacijos technologijų vadyba (Information Technologies Management)
KM – Žinių vadyba (Knowledge Management)
PR – Ryšiai su spauda (Press Relations)
CRM – Ryšių s.u klientais valdymas (Client Relationship Management)
IC – Intelektualus kapitalas (Intelectual Capital)
1 pav. Organizacijos intelektualaus kapitalo kūrimas
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad naujausios žinių vadybos tendencijos visgi evoliucionuoja nuo išreikštinių žinių prie neišreikštinių žinių vadybos. “Žinių kaip objekto” (išreikštinės žinios) vadyba visada linksta prie informacijos technologijų galimybių, o “žinių kaip proceso” (neišreikštinės žinios) vadyba yra susijusi ne su technologijomis, o su žmonėmis.Veiklos dinamika
Tai yra bene pagrindinis veiksnys, lemiantis žinių vadybos poreikį. Ankstesnėse organizacijose stabilioje verslo aplinkoje darbuotojai įgaudavo bei perduodavo savo žinias natūraliai ir be ypatingų pastangų. Šiuolaikinėje verslo aplinkoje žinios pasensta labai greitai, mokymosi kreivės laikotarpis yra ypač sutrumpėjęs – kiekvieną savaitę šiuolaikinėje kompanijoje atsiranda kas nors naujo: technologija, nauja rinka ar nauja konkurencijos rūšis. Atsiranda netgi tokie terminai kaip nereikalingų įgūdžių ar žinių atmetimas (unlearn). Organizacijos kitimo dinamika atsispindi tokiose vadybos srityse kaip veiklos reinžinerija (re-engineering) [šis terminas buvo populiarus iki 1998 m., vėliau organizacijos pertvarkymo koncepcijos tapo pokyčių vadybos dalimi, permąstymas (rethinking), pokyčių vadyba ir pan. Dinamiškas aplinkos kitimas, trumpėjantys produkcijos gyvavimo ciklai, greitesnis mokslinių išradimų taikymas kuriant naujus produktus bei paslaugas ir didėjanti konkurencija skatina ne tik greitą organizacijos žinių kitimą, bet ir dažnus organizacijos struktūros pokyčius. Veiklos dinamika neigiamai paveikia organizacijas, kurios nėra pakankamai lanksčios ir greitos prisitaikyti prie aplinkos pokyčių: jas pradeda veikti globali konkurencija, kai prieinami tik vietiniai ištekliai ir rinkos.Ar žinome tai, ką žinome?
Siekimas “suinventorinti” organizacijos turimas galimybes ir potencialą yra kitas veiksnys, skatinantis žinių vadybą. Organizacijos “žinių žemėlapis” turi turėti tris esmines koordinates: ką organizacija žino, kur tos žinios yra ir kaip jas galima panaudoti. Vienas iš žinių vadybos bazinių principų: arba reikia žinoti patį subjektą, arba žinoti, kur ir kaip tai galima gauti. Pirmasis būdas yra tinkamas tik siauros specializacijos darbuotojams, kuriems natūralu kelti kvalifikaciją vienoje konkrečioje srityje. Deja, vadybininkui toks būdas yra netinkamas. Šiuolaikinis vadovas turi turėti bendrąją orientaciją bei sprendimų greitį, tik būtiniausiais atvejais žinoti viską iki smulkmenų, bet visada žinoti, kur galima gauti tikslią ir išsamią informaciją ir kaip ją panaudoti.
Net ir šiuolaikinės organizacijos, kurios turi geras informacinės veiklos priemones, dažnai nesugeba kokybiškai susisteminti ir „pagauti“ žinių, atsirandančių jų veikloje. „Hewlett Packard“ (HP) vadovas Levis Platas taikliai apibūdino šią situaciją: „Jei HP žinotų, ką HP žino, mes galėtume dirbti tris kartus produktyviau“ (HP jau kelerius metus skiria labai daug dėmesio žinių valdymui, orientuodamiesi į veikloje atsirandančių žinių sisteminimą. Tai yra puikus pavyzdys, kaip įmonėje per žinių vadybą sujungiamos trys gana skirtingos veiklos sritys: tradicinė gamyba, informacijos technologijos ir mokslo tyrimus).Žinios ir pseudožinios
Organizacijoje labai dažnai neskiriamos sąvokos „turėjimas“ ir „žinojimas“. Tipinė nuomonė įprastinėje organizacijoje – jei turima informacija, tai turimos ir žinios. Taip užmirštama esminė takoskyra: informacija yra susisteminti objektyvūs duomenys, o žinios – subjektyviai suvokta ir perimta informacija. Informacija leidžia trumpalaikius veiksmus, o žinios – ilgalaikes ir į kompetenciją orientuotas perspektyvas. Dauguma organizacijų neturi informacijos valdymo ir apsaugos (žr. 1 pav.) sistemų (IM, IRM, ISEC) ir nesugeba „filtruoti“ iš išorės ar į išorę patenkančių informacijos srautų. Naudojamasi nepatikrinta informacija, kuri gali būti klaidinga ar klaidinanti. Tokių procesų rezultatas – pseudožinios, kurias organizacija laiko žiniomis, o iš tikrųjų tai tėra menkavertės ar klaidingos išvados. Būtina prisiminti, kad šiuolaikinėje informacijos aplinkoje vienas iš sunkiausių uždavinių – atsiriboti nuo perteklinės ar nereikalingos informacijos. Paradoksalu, bet vienas iš pirmųjų žinių vadybos žingsnių organizacijoje – ne tik surasti reikalingą, bet ir atmesti nereikalingą informaciją.
Organizacijos žinių bazė turi būti nuolatos peržiūrima, papildoma, senos ir netikslios žinios pašalinamos. Kitaip žinios taps pseudožiniomis ir duos neprognozuojamą ar netgi neigiamą veiklos rezultatą. Ekonominėje dimensijoje tai reikštų organizacijos nesugebėjimą teisingai orientuotis rinkose bei atsirandančių galimybių nepanaudojimą.Ar žinių vadyba yra tik elitinių organizacijų galimybė?
Jau nuo informacijos technologijų atsiradimo buvo aišku, kad didelių organizacijų galimybės šioje srityje yra kur kas didesnės, nes didelės organizacijos turi didesnius lėšų ir kitų išteklių rezervus. Tiesa sakant, ir dabar yra gana įprasta, kad didesnės ir kokybiškesnės žinių vadybos iniciatyvos vyksta didelėse komercinėse įmonėse. Bet kita vertus, būtina pažymėti tai, kad žinių vadyba yra prieinama ir būtina mažesnėms organizacijoms. Vienas iš galimų ateities organizacijų prototipų yra virtualios mikroorganizacijų, sudarytų iš dviejų trijų specialistų, grupės. Tokios organizacijos fiziškai gali būti paskirstytos po visą pasaulį. Kai projektai atliekami naudojantis informacijos technologijomis, susijungiama į projektines komandas, sugebančias lanksčiai ir greitai atlikti didelius uždavinius. Mikroorganizacijos yra pagrįstos išimtinai žinių vadyba, nes komunikuojama tik žinias nešanti, o ne administracinė bei kitokia neesminė ar perteklinė informacija.
Kita priežastis – mažoje organizacijoje kur kas lengviau nugalėti organizacinį pasipriešinimą naujų iniciatyvų diegimui. Pasipriešinimas yra natūralus ir žmogiškas organizacinės veiklos elementas, ir kuriant žinių vadybos modelius negalima daryti esminės klaidos: remtis utopišku supratimu, kad žinios organizacijoje juda be jokios trinties ar motyvacijos ir žmonės linkę dalytis žiniomis nesiekdami naudos sau.STRATEGINĖ ŽINIŲ VADYBA. ŽINIŲ AUDITAS
Maždaug nuo 1990 m. globalią aplinką veikė „revoliuciniai“ tradicinių industrijų, korporacijų ir verslo modelių pokyčiai. Sienos tarp tautų, industrijų, ekonomikos sektorių, organizacijų ir net vidinių organizacinių funkcijų išnyko. Ryšiai, tinklai ir simbiozė tapo kasdienine norma, tai ypač atsispindi randantis naujo pobūdžio aljansams, bendroms įmonėms, tarpfunkcinių projektų komandoms ir patyrimo bendruomenėms. Organizacijų viduje vis labiau įsisąmoninama tarpusavio priklausomybė, o ne skirtumai ir nepriklausomybė. Organizacijų išorėje pradedamas suvokti vertybių sistemos vadybos poreikis ir verslo ekosistemos įtaka.
Tradiciniai strateginės vadybos požiūriai ir būdai nebegali tinkamai susidoroti su šių dinamiškų žinių veikiamų pokyčių apimtimi ir spaudimu. Kuriantis žinių visuomenei, ir mūsų organizacijos tampa žiniomis grįstos.
Strategijos požiūriai turi pasikeisti, organizacijoms reikia naujų kompetencijų, o verslo logika ir modeliai turi būti iš esmės peržiūrėti. Organizacijos suvokia, kad konkurencingi, informacija grįsti strateginiai organizacijų valdymo metodai keičiasi į žiniomis grįstus, t.y. tinklinę visuomenę, kur strateginis bendradarbiavimas tampa tiek svarbus, kiek konkurencinga strategija tampa požiūriu ir veikla. Sprendimų priėmimo kompleksiškumo greitis didėja kartu su technologijos pokyčiais bei elektronine komunikacija.
Strategijos inovacija žinių ekonomikoje reikalauja naujos mąstysenos, įsišaknijusios sisteminiame (tinkliniame, interaktyviame) požiūryje, o ne tradicinė (mechanistinė) vertės grandinė, apribota industrijos ar esamų išteklių galimybių orientacija. Organizacijoms nebepakanka koncentruotis į efektyvų tarporganizacinių žinių kūrimą ir dalijimąsi, jos turi apimti ir tarporganizacinių sričių – jos ekosistemos tarpininkų ir laiku kuriamų sociokultūrinių tinklų aspektus.
Svarbiausia yra tai, kad naujoje žinių tinklų ekonomikoje reikia visiškai naujo strateginės vadybos mąstymo ir priemonių. Tradiciniai požiūriai nėra visiškai pasenę, tačiau jie vieni yra netinkami nuosekliai organizacijos veiklai ir išlikimui šiandieninėje žinių tinklų ekonomikoje. Strateginė vadyba kintamomis sąlygomis turi būti proaktyvi.
Žinių ekonomikos ir visuomenės plėtra keičia darbo rinkos poreikius kompetencijų ir įgūdžių prasme. Įgūdžiai, reikalingi kai kuriems darbams, pasikeitė iš esmės dėl atsirandančių technologijų. Darbovietės kompetencijos, tokios kaip komandinis darbas, komunikacijos gebėjimai ir problemų sprendimo įgūdžiai, tampa kritinės žinių darbuotojui. Tokios kompetencijos nepakeičia švietimo ir mokslo bei raštingumo gebėjimų, o juos papildo. Bendrasis išsilavinimas suteikia darbuotojams tik esminių akademinių bei pažintinių kompetencijų, reikalingų efektyviai veikti. Šios esminės kompetencijos sukuria pagrindą toliau tobulinti specifinius techninius įgūdžius ir darbo kompetencijas, kurios veikia kaip „signalai“ ateities darbuotojams kultūriškai pritapti ir sėkmingai veikti.
Žinios yra „žinojimas kaip“ ir „žinojimas kodėl“, o tai padeda darbuotojams mąstyti, spręsti, vertinti ir veikti. Be galimybės prieiti prie reikiamų žinių darbuotojai negali funkcionuoti. Viena išskirtinės svarbos žingsnis žinių vadyboje yra žinių auditas. Universitetai ir koledžai, visame pasaulyje teikiantys žinių vadybos programas, dabar įtraukia į jas ir žinių auditą. Tokie patys procesai vyksta ir konsultaciniame versle, kur žinių auditas siūlomas vis dažniau. Žinių auditas yra priemonė apibrėžti reikiamas žinias, išsiaiškinti, kokių žinių žinių reikia ir kokių trūksta, kam kokių žinių trūksta ir kaip šios žinios taikomos.Informacijos ir žinių auditas
Daug kas mano, kad žinių auditas yra tiesios verslo poreikių įvertinimas, kultūrinė analizė bei reikiamų, turimų, galimų, trūkstamų ir pritaikytų žinių ištyrimas. Kaip gamybos kompanija visų pirma inventorina savo fizinius išteklius, taip organizacija, siekianti tapti žiniomis grįsta, turi inventorinti savo intelektinio kapitalo išteklius. Daugelis organizacijų susiduria su žinių problemomis, kurios turi tiesioginės įtakos jų veiklai. Verslas dažniausiai nukenčia, kai:
• darbuotojų žinios, mokymasis ir geriausi patyrimai nedokumentuojami;
• darbuotojai daro klaidų, švaisto laiką, susiduria su paklusnumo ir kokybės problemomis dėl dokumentų stokos, sudėtingumo juos surasti, jų netikslumo, neadvekatumo ar sudėtingo jų turinio pateikimo;
• prekybos atstovai praranda geras progas, nes negali laisvai prieiti prie informacijos apie visus įmanomus produktus bei paslaugas;
• vadybininkai ir žinių darbuotojai yra perkrauti klaidinga informacija ir negali rasti reikiamos informacijos geriems sprendimams priimti ir naujoms strategijoms įgyvendinti;
• paslaugų personalui pernelyg daug laiko užima informacijos, susijusios su vartotojų informavimu bei jų problemų sprendimų, paieška;
• darbuotojai nuolat kuria iš naujo tą pačią informaciją, nes nežino, kad ji jau egzistuoja.
Terminas „žinių auditas“ tam tikra prasme yra neįprastas, nes tradicinė audito koncepcija yra veiklos sutikimo su standartais tikrinimas, t.y. finansinis auditas. Vis dėlto žinių auditas yra daugiau kokybinis įvertinimas. Jis labiau siejasi su organizacijos „sveikatos“ tyrimu.
Žinių vadybos žodyne pateikiamos toks žinių audito apibrėžimas: „Tai metodas peržiūrėti ir pažymėti žinias organizacijoje, apimantis žinių poreikių, išteklių, srautų, spragų, vartotojų ir naudojimo analizę. Žinių auditas apima ir tam tikrus informacijos audito aspektus, tačiau yra daug platesnis nei informacijos auditas.“
Tipinis žinių auditas atskleidžia:
• Kokie yra organizacijos poreikiai?
• Kokius žinių išteklius organizacija turi ir kur jie yra?
• Kokios yra jos žinių spragos?
• Kaip žinios cirkuliuoja organizacijoje?
• Kas trukdo žinios cirkuliuoti, pvz., kokiu mastu organizacijos žmonės, procesai ir technologijos palaiko efektyvų žinių cirkuliavimą arba jam trukdo?
Žinių auditas suteikia įrodymais grįstą tyrimą, kur organizacija turi nukreipti ir kaip efektyviausiai vykdyti žinių vadybą.
Įvairūs autoriai ir interesų grupės žinių auditą apibrėžia skirtingai. Vieni labiau akcentuoja informacijos išteklių auditą, kiti – žinių. Kai atliekant žinių auditą dėmesys telkiamas į organizacijos dokumentaciją, detaliai analizuojamas organizacijos informacijos turinys, tai nėra žinių auditas, netgi priešingai, – ne tik klaidina, bet ir kelia grėsmę organizacijos informacijos saugumui. Būtų tikslinga apirėžti ir informacijos vadybos bei žinių vadybos terminų skirtumus. Informacijos vadyba koncentruojasi į dokumentų srautų valdymą, jų turinį ir informacijos technologijų sistemas. Žinių vadyba susijusi su žmonėmis ir jų žiniomis, taip pat su organizacijos kultūra bei tarpusavio santykiais. Panašiai skiriasi ir informacijos auditas nuo žinių audito. Siekiant išvengti terminų painiojimo, greta pirmiau pateikto žinių audito apibrėžimo būtų tikslinga nurodyti ir informacijos audito apibrėžimą.
Informacijos auditas – tai informacijos organizacijoje peržiūrėjimas ir žymėjimas. Informacijos auditas tiria, kokia informacija yra reikalinga, kokia turima, kur ji yra, kokiomis formomis, kaip cirkuliuoja organizacijoje, kokios yra jos spragos, o kur ji dubliuojasi, kiek ji kainuoja, kokios vertės, kaip panaudojama ir pan. Šis terminas labai giminingas žinių auditui.
Žinių ir informacijos auditas gali turėti esminę įtaką visai organizacijai, o jo sėkmė priklausys nuo sprendimų susijusių su organizacijos tikslais ir vadyba bei naudojamomis technologijomis. Audito procesas turi atspindėti organizacijos prigimtį, tikslus ir verslo strategiją. Rezultatas turi duoti pridėtinę vertę sprendimams, susijusie.ms su informacijos ir žinių vadyba.
Ištyrus informacijos ir žinių poreikius, turimus išteklius, spragas ir srautus, sukuriami tam tikri organizacijos „žemėlapiai“ – informacijos žemėlapis ir žinių žemėlapis. Šie žemėlapiai gali būti naudojami ne tik organizacijos intranetų turiniui formuoti, bet kartu yra organizacijos informacijos ir žinių strategijos pagrindas. Tokio audito tikslas – ne tik organizacijoje esamų informacijos ir žinių išteklių bei srautų sužymėjimas, bet ir galimybė paskatinti organizacijos žmones suprasti informacijos ir žinių prasmę visai kitaip, t.y. matyti jų vertę ir perspektyvas.
Žinių auditas naudingas tuo, kad:
• padeda organizacijai aiškiai identifikuoti, kokios žinios reikalingos organizacijos tikslams bei individualiai ir komandinei veiklai palaikyti;
• pateikia akivaizdžius faktus, kaip efektyviai žinios valdomos, ir nurodo, kas turėtų būti patobulinta;
• pateikia faktais grįstus organizacijoje esamų žinių išteklių ir jų srautų apskaičiavimus, nustato, kaip efektyviai jie pritakomi;
• pateikia turimų žinių žemėlapį, nurodo, kur jos yra organizacijoje, atskleisdamas spragas ir dubliavimą;
• atskleidžia žinių „sankaupas“, kurios yra nepanaudojamos konkurenciniam pranašumui įgyti;
• pateikia žinių ir komunikacijos srautų bei tinklų žemėlapį, atskleisdamas geros ir blogos patirties pavyzdžių, geros patirties blokavimą ir barjerus;
• pateikia žinių išteklių inventorizavimą, padarydamas juos labiau matomus ir atitinkamai įvertinamus bei įkainojamus, suteikdamas aiškų supratimą apie žinių indėlį organizacijos efektyvumui;
• pateikia kritinę informaciją plėtoti efektyvias žinių vadybos programas ir iniciatyvas, tiesiogiai susijusias su specifiniais organizacijos žinių poreikiais ir esama situacija.
Žinių auditas gali padėti organizacijai aiškiai įvertinti žinių įgijimo, perdavimo bei valdymo procesus, palaikančius esminius verslo procesus ar uždavinius. Apskrita žinių auditas padeda identifikuoti neminimus darbuotojų poreikius, atskleisti trūkstamą ir nepakankamą turinį, išskirti kultūrines ir sistemines problemas, trukdančias efektyviai skleisti žinias, taip pat suteikia žinių, kaip pagerinti esminius verslo procesus mažiausiai rizikuojant žiniomis.
Žinių auditą turėtumėte atlikti, jei:
• norite pradėti žinių vadybos strategiją ir jums reikia aiškiai apsibrėžti „kur dabar esate“;
• darbuotojai sunkiai suranda informacijos ir žinių, reikalingų sprendimams priimti;
• vertingos žinios ir informacija nuolat nepastebimos;
• dubliuojami informacijos ir žinių kaupimo procesai įvairiuose departamentuose ar komandose, dėl to dubliuojamos ir išlaidos;
• kyla klausimų dėl žinių vadybos sistemų, iniciatyvų ar investicijų vertės;
• tyrimų ir plėtros rezultatai nepakankami greitai realizuojami.Žinių audito procesas
Sėkmingas informacijos ir žinių auditas turi pavaizduoti, kaip organizacija veikia. Žinių auditas visų pirma turi peržiūrėti įvairius verslo procesus organizacijoje, ištirti, kokia informacija ir žinios reikalingos procesui ir kokios yra generuojamos paties proceso. Tokiam tyrimui būtinas „iš viršaus į apačią“ kaip ir „iš apačios į viršų“ požiūris į informacijos ir žinių srautus, barjerus ir neefektyvumą. Dažniausiai tokius auditus atlieka nepriklausomų ekspertų grupės. Jos yra konfidencialios ir turi naują požiūrį į organizacijos informacijos ir žinių vadybą. Audito tikslams pasiekti, reikiamiems duomenims surinkti ir praktiniams sprendimams pateikti reikia suderintų interviu, klausimynų, diskusijų bei tikslinių grupių. Siekiant suvokti esmines problemas ir verslo procesus interviu imama iš įvairių žmonių, užimančių vadovaujančias pozicijas. Kad surinktumėme specifines žinias ir informaciją, detalūs klausimynai pateikiami visiems darbuotojams. Diskusijų grupėse patikrinamos išvados, o tikslinės grupės išsiaiškina specifines problemas ir iššūkius.
Egzistuoja daug požiūrių, kaip atlikti žinių auditą. Paprastai dauguma žinių auditų apima tam tikrą dalį ar net visus toliau išvardintus etapus.Žinių poreikių identifikavimas
Pirmasis daugelio žinių audito žingsnis dažniausiai apima organizacijos, jos darbuotojų bei komandų žinių poreikius siekiant tam tikrų tikslų ir uždavinių. Žinių auditas pateikia sisteminį būdą, kaip tam tikru lygiu tuos poreikius detaliai ištirti. Dažniausiai tai informacijos palyginimo metodas atliekant įvairius klausimynais pagrįstus tyrimus, pasitelkiant interviu bei diskusijų grupes arba tam tikrą šių metodų derinį. Klausinėjant žmones apie jų žinių poreikius, svarbu pateikti koncentruotą ir aiškų pačių žinių apibrėžimą, nes „žinios“ gali būti suprastos kaip ganėtinai konceptualios ir sunkiai artikuliuojamos. Tuo tikslu rekomenduojama užsitikrinti, kad kalbama apie kritines žinias (pvz., pakvieskite žmones pamąstyti apie jų tikslus ir uždavinius, esminius procesus, veiklą ir sprendimus, kuriuos jie atlieka kasdien). Taip pat svarbu aptarti ir pagrindines problema ir iššūkius, kaip greitesnė prieiga prie reikiamų žinių gali jiems padėti (1 lentelė).
Taigi pradedant žinių auditą – svarbiausia identifikuoti žinių poreikius. Poreikių žinojims leis toliau vadovauti audito procesui ir užtikrins reikiamą kryptį koncentruojantis į organizacijai svarbias žinias.

1 lentelė. Žinių auditas sisteminei strateginių žinių spragų analizei
Žingsnis Esminis klausimas Veiksmas
1 Kaip norite žaisti žaidimą? Pabrėžia troškimą arba numanomą strategiją
2 Ką jums reikia žinoti? Pažymi strategiją ->žinių sąsaja
3 Ką jūs žinote? Sukuria vidinį žinių žemėlapį
4 Kokios jūsų vidinių žinių spragos? Palygina žinių poreikius su turimomis žiniomis
5 Ką žino jūsų konkurentai? Sukuria išorinį (konkurencija/industrija) žinių žemėlapį
6 Kokios jūsų išorinių žinių spragos? Palygina turimas žinias su konkurentų žiniomis
7 Koks jūsų mokymosi ciklas? Įvertina jūsų dinaminio mokymosi gebėjimus ir intencijas
8 Kokie jūsų konkurentų ir industrijos mokymosi ciklai ir gebėjimai? Įvertina jūsų industrijas ir konkurentų dinaminio mokymosi gebėjimus ir intencijas
9 Kokios jūsų mokymosi spragos? Palygina jūsų dinaminio mokymosi gebėjimus su jūsų konkurentais ir industrija
10 Kokios jūsų vidinės strateginės spragos? Įvertina, kaip jūsų vidinių žinių spragos veikia esamą strategiją
11 Kokios išorinės strateginės spragos? Įvertina, kaip jūsų išorinių žinių spragos veikia esamą strategiją
12 Kokios jūsų industrijos ciklo strateginės spragos? Įvertina, kaip jūsų dinaminio mokymosi spragos veikia ateities strategiją
13 Kokia yra jūsų nauja dabarties ir ateities strategija? Nustato, ar reikia ir kaip reikia peržiūrėti jūsų žinių ir mokymosi spragas strategijos kontekste
14 Kokia jūsų žinių strategija? Apibrėžia, kaip „agresyviai“ reikia elgtis siekiant užpildyti žinių spragas:
• tyrimas arba eksploatavimas
• vidiniai arba išoriniai ištekliaiŽinių inventorizacija
Žinių inventorizacija – tai procesas, kuris padeda identifikuoti ir išdėstyti žinių išteklius organizacijoje. Jis apima organizacijos išreikštų ir neišreikštų žinių skaičiavimą ir kategorizavimą (2 pav.). 2 pav. Organizacijos dalyvių tarpusavio santykiai

Šiuo atveju išreikštos žinios apima:
• Kokias žinias turime – skaičiai, dokumentų tipai ir kategorijos, duomenų bazės, bibliotekos, intranetų tinklapiai, nuorodos bei išorinių išteklių prenumeratos, kt.;
• Kur tos žinios yra – vieta organizacijoj bei įvairiose jos sistemose;
• Organizavimas ir prieiga – kaip žinių ištekliai organizuoti, kaip lengvai žmonės gali juos rasti;
• Tikslas, aktualumas ir „kokybė“ – kodėl šie ištekliai egzistuoja, kiek aktualūs ir tinkami tam tikslui, ar jų „kokybė“ gera, pvz., ar laiku sukaupti, patikimi, pagrįsti, kt.;
• Panaudojimas – ar jie naudojami, kas juos naudoja, kaip dažnai, kokiais tikslais.
Neišreikštų žinių inventorizacija koncentruojasi į žmones:
• Ką mes turime – žmonių skaičius ir kategorijos;
• Kur jie yra – vieta skyriuose, komandose;
• Ką jie daro – darbo lygiai ir tipai;
• Ką jie žino – akademinės ir profesinės kvalifikacijos, esminės žinios ir patirtis;
• Ko jie mokosi – mokymai, kursai, studijos ir tyrimai darbe.
Žinių inventorizacija pateikia tam tikrą organizacijos turimą žinių ir jų išteklių nuotrauką. Palyginę turimus inventorizacijos duomenis su pirmiau atlikta organizacijos žinių poreikių analize, galite pradėti identifikuoti organizacijos žinių spragas bei dubliavimą.Žinių srautų analizė
Žinių inventorizacija parodo, kokius žinių išteklius organizacija turi, o žinių srautų analizė tiria, kaip tos žinios „juda“ organizacijoje – iš kur, kam jos reikalingos. Kitaip tariant, kaip žmonės randa reikiamų žinių, kaip jomis dalijasi, skleidžia. Žinių srautų analizė taip pat tiria išreikštas ir neišreikštas žinias, žmones, procesus ir sistemas.
• Visų pirma susitelkiama į žmones: jų nuostatas, pomėgius ir elgesio tipus, gebėjimą dalytis ir naudotis žiniomis. Tam dažniausiai naudojami mišrūs klausimynais pagrįsti tyrimai kartu su individualiais interviu bei grupių diskusijomis.
• Procesų kontekste svarbu ištirti, kaip žmonės atlieka savo kasdieninius darbus ir kokia apimtimi žinių paieška, skleidimas ir naudojimas joms yra (arba nėra) tos veiklos dalis. Daugumoje organizacijų galima aptikti geros žinių vadybos pavyzdžių, tačiau jose tai nėra vadinama žinių vadyba. Taip pat svarbu ištirti, kokios politikos ir praktikos veikia informacijos ir žinių srautus, jų naudojimą. Pavyzdžiui, ar yra informacijos valdymo politika, duomenų vadyba, tinklapio leidyba? Ar yra platesnio masto politika ir praktika, kuri būdama tiesiogiai nesusijusi su žinių vadyba veikia kaip įgaliotojas ar barjeras gerai žinių vadybai?
• Sistemų prasme reikalingas tam tikras esminių galimybių įvertinimas, kuris vėliau bus panaudotas įgyvendinant rekomendacijas ir sprendimus. Tai apima techninę infrastruktūrą: IT sistemas, turinio vadybą, galimybes ir patogumą naudotis esamomis įvairių lygmenų sistemomis. Trumpai tariant, kokiu efektyvumu organizacijos sistemos palaiko žinių srautus ir padeda žmonėms pasiekti reikiamą informaciją bei kitus žmones.
Žinių srautų analizė leidžia toliau identifikuoti organizacijos žinių spragas bei dubliavimo erdves; ji pateikia ir geros patirties pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti, taip pat atskleidžia efektyvaus žinių srautų naudojimo blokavimą ir barjerus. Tokia analizė parodo, į ką reikėtų sutelkti degėsį žinių vadyboje, kad žinios judėtų iš ten, kur yra, į ten, kur reikia.Žinių žemėlapių kūrimas
Žinių žymėjimas – tai procesas, kurio metu nustatoma, kur yra organizacijos žinių ištekliai ir kaip joje veikia žinių srautai. Įvertinus žinių „turėtojų“ tarpusavio santykius, galima atskleisti tikėtinų žinių šaltinius, srautus, apribojimus ir praradimus.
Egzistuoja du požiūriai į žinių žymėjimą:
• Pirmasis aprėpia žinių išteklius ir šaltinius, parodydamas, kokios žinios egzistuoja organizacijoje ir kur jas galima rasti.
• Antrasis apima ir žinių srautus, parodydamas, kaip žinios juda organizacijoje, kur jos reikalingos.
Pirmasis požiūris pateikia aiškų vaizdą, kas organizacijoje, komandoje ar išorinėje aplinkoje ką žino ir kuo gali būti naudingas priimant konkrečius sprendimus.
Antrasis požiūris žinių auditoriui suteikia išsamesnį vaizdą. Tačiau ir pirmasis yra naudingas: kai kuriose organizacijoje patys darbuotojai lokalizuoja reikiamas žinias.
Žinių žemėlapiai turėtų būti sudaromi remiantis šiais etapais:
• Žinių prasme intensyvių procesų identifikavimas;
• Relevančių žinių išteklių ir jų savininkų lokalizavimas;
• Išteklių ir savininkų indeksavimas;
• Indekso išteklių integravimas į navigacinę sistemą, susijusią su procesais;
• Decentralizuotų atnaujinimo mechanizmų įgalinimas.
Svarbu pradėti nuo ypač žinių prasme intensyvių ar svarbių žinių išteklių. Jie turėtų būti atrinkti, užkoduoti ir susieti su jų navigacijos sistema. Sistema turėtų būti nuolat atnaujinamas decentralizuotu pagrindu, nes tai vienintelis būdas, užtikrinantis nuolatinį atnaujinimą.
Sudarius žinių žemėlapius (3 pav.) ir įgyvendinus rekomendacijas, audito svarba neturi sumažėti. Organizacijos keičiasi, kartu kinta ir žinių, informacijos poreikiai bei srautai, todėl toks auditas turėtų būti atliekamas reguliariai, kad padėtų organizacijai kuo efektyviau palaikyti ir kapitalizuoti savo kritinius išteklius.
Žinių žemėlapis yra navigacinis įrankis tirk išreikštoms, tiek neišreikštoms žinioms. Toks žemėlapis atskleidžia skirtingų elementų ir žinių turėtojų ryšius. Žinių žemėlapiai kuriami tam, kad organizacijos žinių turtas taptų matomas.

3 pav. Žinių žemėlapio pavyzdysIŠVADOS
Tradicinė žinių teorija (klasikinė epistemologija) nagrinėja klausimus, kurių daugumą iškėlė dar Antikos filosofai. Įvairūs jų aspektai aptarinėjami ligi šiol. Ši teorija nagrinėja žinias daugiausia jų vertinimo aspektu ir todėl neapima visų klausimų. Pažintis su tradicinės žinių teorijos keliamais klausimais ir jų sprendimais praturtina kartais pernelyg siaurą požiūrį į informaciją. Sakoma, kad nauja yra gerai užmiršta sena.

Nors žinių vadyboje dar nėra nusistovėjusių teorinių apibrėžimų, ši sritis jau pradeda daryti didelį poveikį išsivysčiusių šalių ekonomikai ir organizacijų vidinei veiklai. Anksčiau buvusi tik priedu prie informacijos ir technologijų vadybos, žinių vadyba išsivystė į atskirą ir savarankišką sritį, kurios esminė paskirtis – neapčiuopiamų organizacijos išteklių, kaip intelektualus kapitalas, darbuotojų žinios, organizacijos įvaizdis ir kt. valdymas. Kita vertus, kol kas praktinis žinių vadybos taikymas yra gan problemiškas, nes nėra aiškiai apibrėžtų metodų.
Organizacijų kitimą lemia ekonominės situacijos kitimas. Vis plačiau įsigalint informacijos, arba naujajai, ekonomikai, radikaliai keičiasi ne tik tarptautiniai ekonominiai santykiai, bet ir organizacijų galimybės dalyvauti juose. Žinių organizacija turi kur kas didesnes galimybes sėkmingai veikti neprognozuojamoje ir greitai kintančioje aplinkoje, kurią sukuria vykstantys globalizacijos procesai.

Žiniomis grįstoje ekonomikoje išskiriami skirtingų žinių tipai, apimantys „žinoti ką“, „žinoti kodėl“, „žinoti kaip“ ir „pažinti ką“. Kai kurie žinių tipai yra artimi rinkos terminijai, ko kiti, ypač „žinoti kaip“ ir „pažinti ką“, yra labiau neišreikšto, sunkiai įvertinamo pobūdžio ir dažniausiai esti svarbiausi.
Žiniomis grįstoje ekonomikoje organizacijos ieško jungčių skleidžiant interaktyvų organizacinį mokymąsi, kurio pagrindu galėtų tiekti išorės partneriams bei tinklams papildančių išteklių. Tokie ryšiai padeda organizacijoms sumažinti kainą bei riziką, susijusią su inovacija platesniame organizacijų kontekste, įgyti priėjimą prie naujausių tyrimų rezultatų, įsigyti naujų produktų ir procesų technologinių komponentų, dalytis gamybos ištekliais, pagerinti rinkodarą ir distribuciją.
Egzistuoja nesubaigiantis žinių teikimo procesas, kuris reiškia, kad žiniomis grįsta ekonomika yra iš esmės kitokia ir nepakankamai suprantama. Fundamentiniai principai ir dėsniai, valdę ankstesnes ekonomikas, iškelia naujų klausimų. Šios naujos realybės suvokimas yra esminis kuriant ateities vizijas ir strategijas. Taigi naujosios ekonomikos terminas išties siejasi su kokybinių ir kiekybinių pokyčių kompleksu, kuris transformavo pasaulio struktūrą, funkcionavimą ir taisykles.
Žinių ekonomikos organizacijos galia, pelnas bei sėkmė gali būti siejami tik su vienu žodžiu – žinios. Organizacijos, suprantančios ir išnaudojančios savo žinių išteklius, įgyja esminį konkurencinį pranašumą. Efektyvus žinių įgijimas, kaupimas ir skleidimas gerina verslo procesus, didina produktyvumą, mažina neapibrėžtumą ir riziką. Siekdamos įgyvendinti efektyvias žinių vadybos strategijas, šios organizacijos turi likviduoti nemažai departamentinių padalinių. Pirmas žingsnis sėkmingai įgyvendinant žinių vadybą – vidinis ir išorinis organizacijos žinių auditas.
Žinių auditas yra mokslinis ir sisteminis organizacijos žinių išteklių patikrinimas ir įvertinimas. Jis apima organizacijos esamos žinių vadybos sistemos pranašumų ir trūkumų analizę. Ji yra esminė organizacijos žinių kiekybės ir įvertinimo priemonė, naudojama ankstyvoje žinių vadybos programos stadijoje.
Prieš atliekant žinių auditą būtina gerai žinoti organizacijos tikslą. Žinių auditas nėra greitas ar paprastas procesas, todėl laiką ir pastangas reikia pagrįsti aiškiu tikslu ir veiksmais, kuriuos reikės atlikti, kaip paaiškės audito rezultatai.
Atliekant žinių auditą reikia atsižvelgti, kad apie 80 procentų organizacijos žinių yra neišreikštos, todėl būtina vengti pernelyg daug dėmesio ir laiko skirti neišreikštoms žinioms.
J.ei nuspręsta žinių auditą atlikti pasitelkus išorinius konsultantus, būtina žinoti, kad darbo kokybė ir išsamumas priklauso nuo „žinių audito“ kompanijų, kurių veiklos supratimo lygis gali ganėtinai skirtis. Daugelis tokių kompanijų terminą „žinių auditas“ painioja su „informacijos auditu“, kuris gali tirti tik išreikštas žinias. Neišreikštų žinių tyrimas ir yra esminis iššūkis, kai ekspertų pagalba vertingiausia.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. A. Budrevičius. Tradiciniai ir nauji žinių ir informacijos teorijos klausimai. Informacijos mokslai, 2001
2. M. Bieliūnas. Žinių vadybos praktinis taikymas: pokyčiai, kuriuos lemia ekonomikos tendencijos. Informacijos mokslai, 2000
3. R. Gudauskas. Strateginė vadyba žinių ekonomikoje: žinių auditas. Informacijos mokslai, 2004
4. Interneto puslapiai.

Leave a Comment