Jonas Jurašas. Jo kūryba bei rezistencinė kova

Jonas Jurašas. Jo kūryba bei rezistencinė kova

Nuo „Moljero“ iki „Barboros Radvilaitės“ – taip galima apibūdinti režisieriaus Jono Jurašo laikotarpį Kauno dramos teatre. Iki savo paskutinio spektaklio J.Jurašas lietuvių scenai skiepijo aktyvią, nekompromisinę režisūros ir vaidybos poziciją bei konceptualią raišką.
Minėtoji „Barbora Radvilaitė“ (1972 m.) buvo „išdraskyta“ cenzūros. Dėl šio spektaklio režisieriaus parašytas Atviras laiškas LSSR Kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir kitoms institucijoms tapo pretekstu jį atleisti iš užimamų pareigų ir tuo pačiu – išprašyti jį iš Lietuvos.
Jis buvo nepageidaujamas, nees nepakluso oficialiai ideologijai, oficialioms sovietinio meno konvencijoms. Tačiau neprisitaikėliška J.Jurašo laikysena padėjo režisieriui JAV – pasirodė spektakliai Stamforde, netrukus „off-off“ Brodvėjuje, alternatyviojoje „La Mamoje“; režisierius kviečiamas į Japoniją, Belgiją, Vokietiją. Išvykęs iš Lietuvos režisierius nesitikėjo dirbti kultūrinį darbą, tačiau dėka talento ir noro dirbti sugebėjo atsistoti ant kojų ir toliau tęsti savo sumanymus teatre. Nugyvenęs du gyvenimus, jis optimistiškai teigia, kad yra ir trečio veiksmo galimybė. J. Jurašas su džiaugsmu sutinka dirbti įvairiose pasaulio teatro scenose, žinoma, visada atsižvelgdamas ar tai neeprieštarauja jo esminėms nuostatoms.
Daugelis teatro kritikų ir mėgėjų teikia, jog Jono Jurašo dvasia – amžinai prieštaraujanti, neieškanti kompromisų. Ir pats režisierius pažymi, jog jo gyvenimas būtent dėl to ir įdomus, kadangi remiasi tik savais dėsniais. Keisti savo nuostatas ir įsitikinimus – ne ri

imto žmogaus bruožas.
Jam svarbiausia buvo kalbėti tiesą. Režisieriaus spektakliuose publika matė ne tik režisūros naujoves, bet ir protestą prieš visuomenėje įsigalėjusį melą. Tik toks teatras bus tikras, nuoširdus, atlieps laiką ir bus patrauklus visuomenei, kai pagaus esmę to, kas neišsakoma garsiai viešai – ką kiekvienas nešiojam savyje, bet ko niekada neišgirsim iš tribūnų. Tą tiesos troškimą savyje nešiojo kiekvienas žmogus, kuris buvo susijęs su kultūra, menu. Tuo metu vyravęs paviršutiniškumas, anot J. Jurašo buvo didžiausia nelaimė teatrui ir jo publikai. Matydamas scenoje tikrumo proveržius, jauti, kad ir žiūrovas juos pagauna, teigia Jonas Jurašas. Dabartinę kartą teatre režisierius apibūdina kaip tikresnę, išsivaliusią nuo tos ideologijos, kurį varžė jo kaip kūrėjo laisvę.
Jono Jurašo spektakliai netipiniai, jiems būdinga to laiko dvasios, o galbūt neet sąžinės išraiška. Jis niekada nei Lietuvoje, nei dirbdamas Vakaruose nesiėmė spektaklio, kuris pataikautų prodiuseriams ar masės skoniui. Tai begalo principingas režisierius, turintis savo teatrinę viziją ir ją visais savo gabumais siekiantis perteikti spektaklio metu. Jo spektaklio temos nebūtinai populiarios ar net visai nežinomos plačiajai visuomenei.
Gyvenimo ir darbo ne Lietuvoje metai suformavo režisieriaus reikalavimus sau ir kitiems. Jie labai paprasti – sutelktumas ir atsidavimas, aistra darbui, dėmesys autoriaus tekstui, kolektyviškumas, pastangos visiems kartu siekti kuo geresnio rezultato.
1990 m. J.Jurašas grįžo į Lietuvą. Jo la
aukė išsiilgusi Kauno dramos teatro trupė ir jis vėl ėmėsi veiklos, nejausdamas jokio kartėlio tai sistemai, dėl kurios turėjo palikti savo šalį. Jis mąstė apie galimybę ne tik statyti spektaklius, bet ir imtis teatro reformos – pasidalinti svetur įgyta patirtimi ir kartu su nauju šalies gyvenimu pasukti nauja kryptimi teatro gyvenimą. Net gi buvo paskelbęs kūrybinės laboratorijos teatre idėja, kuri sukeltų bendradarbiauti naujus autorius, režisierius, aktorius, dailininkus, kompozitorius, “nepraradusius tikėjimo gaivinančia meno jėga”. Pats režisierius šios idėjos esmę įvardija kaip išėjimą iš tradicinės scenos dėžutės, ieškoti naujų teatrinių erdvių, naujų teatrinio bendravimo formų, padaryti teatrą atviresnį, prieinamesnį, demokratiškesnį žiūrovui.
Jonas Jurašas sukūrė keletą spektaklių Lietuvos teatruose jau nepriklausomybės laikotarpyje. Apie “Smėlio klavyrus” režisierius atsiliepia teigiamai, tačiau teigia, kad dirbo labai sunkiu laiku, bet su savo “kraujo grupės” aktoriais, jautėsi dvasinis artumas. Vėlesnį laikotarpį režisierius įvardina vis sunkesnį – čia minimas toks spektaklis kaip “Ričardas III” Vilniuje. Jausdamas kontakto nebuvimą su aktoriais, bei sulaukdamas atstūmimo reakcijos Jonas Jurašas dar kartelį patyrė nesupratimą jo kūrybinio talento. Panašiai atsitiko ir su spektakliu „Mirtis ir mergelė“. Atviras, politiškas, socialus ir visuomeniškai aktualus pastatymas sukėlė nemažai pasipiktinimo dėl „laikraštinės diskusijos“ formos, politinio angažuotumo ir akis rėžiančio vaizdinio deklaratyvumo. Režisierius siekė tiesaus ir pilietiško pokalbio su žiūrovais, pilietine sa
avimone nuspalvintos aktorių vaidybos, koncentravosi į pjesės konfliktą ir aštrino politines ir moralines problemas, tačiau adekvačios žiūrovų bei kritikų reakcijos nesulaukė. Paradoksalu, tačiau tas pats spektaklis Kanadoje sulaukė ypač gerų atsiliepimų, buvo įvertintas kaip geriausias sezono darbas, režisierius pakviestas dar keliems šios pjesės pastatymams.
Tolimesnį savo atsitraukimą režisierius sieja ir su aktorių nenoru atsiduoti vaidmeniui, įsiklausyti į režisieriaus nuomonę. Režisieriaus pradėta vidinė teatro reforma, ir spektakliai, kuriais buvo bandyta sujungti esamos realybės potyrius ir meninę raišką, teatrui grąžinti publicistinės, aktualios intonacijos svarbą, suvienyti vaidybos ir nevaidybos, teatro ir neteatro formas, pagaliau visas skirtingas meno šakas – viskas po pilietinės euforijos ir staiga ją paženklinusio kruvinojo teroro atrodė nesavalaikiška, per artima, per drastiška ir pernelyg publicistiška.
Grįžęs J.Jurašas norėjo kurti politinį teatrą, bet atrodė kaip retrogradas, norėjo keisti sustabarėjusį teatro kaip institucijos funkcionavimą, bet patyrė pasipriešinimą. Jurašas daugeliui atrodė grįžęs iš kito pasaulio ir kartu užsilikęs, užstrigęs praėjusiuose laikuose. Ne tik profesinė, bet ir žmogiška patirtis atskyrė režisierių ir lietuvių teatrą. Niekas nenorėjo suprasti, kad darbas svetur, su kitokiais aktoriais, kitokios visuomenės kita scenos meno tradicija buvo tai, kuo režisierius ketino dalytis su laisvėjančia ir demokratėjančia, taigi taip pat besikeičiančia lietuvių teatro ir žiūrovų visuomene.
Galėčiau pacituoti patį Joną Jurašą ir jo griežtą poziciją šiuo klausimu: “Nesu iš
š tų perbėgėlių, kurie gali lakstyti iš partijos į partiją, keisti spalvas ir vėliavas, parsidavinėti už geresnį kąsnį. Nesu nei labai turtingas, nei žymus, bet laimingas, nes niekada nedariau to, kas prieštarautų mano sąžinei”.
Esminiai veiksniai suformavę tokią režisieriaus meninę išraišką:
– Jonas Jurašas buvo vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje vyriausiasis režisierius ne partijos narys. Tuo metu tai buvo labai svarbus veiksnys. Be to, režisierius pirmasis parašė atvirą protesto laišką, metęs iššūkį valdančiai sistemai. Galbūt dėl to buvo išprašytas iš Lietuvos.
– Jo visas kūrybinis kelias ėjo tarsi prieš srovę, amžina savo prieštaravimo dvasia jis paliko pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje.
– Režisierius niekada nesiekė madomis, tuo metu vyraujančiomis tendencijomis. Svarbiausia jam buvo taika su pačiu savimi.
– Jonas Jurašas režisierius, kuris pralaužė stagnacijos teatre ledus, ir anot jo brangiai už tai sumokėjo. (Kaip pats režisierius teigė, jis buvo priėjęs tokią ribą, kad jam grėsė net fizinis sunaikinimas, tačiau vedinas savo įsitikinimų ir idealų jis nepalūžo ir nepakeitė savo pozicijų.)
– Oficialiai ideologijai, oficialioms sovietinio meno konvencijoms nepaklūstantis menininkas.
Svarbios režisieriaus mintys apie teatrą, taip pat padeda mums suprasti jo poziciją bei mąstymą:

– Dažnai teatras – atsitiktinumų grandinė. Nelabai nuspėjama. Kiek nori gali svajoti statyti tą ar kitą veikalą – nieko neišeina, kad ir kaip stengtumeisi. Turi sutapti daugybė dalykų, į vieną daiktą turi “sukristi” aibė elementų, ir tada spektaklis įvyksta. Kartais pats nesupranti, kaip ir kodėl. Tarsi loterijoje išloštum.

– Teatras – mistinis dalykas, tuo tikrai tikiu. Mistiškai sueina žmonės į trupę. Amerikoje tai vadinama “chemija”: sakoma, kad ji yra arba jos nėra. Gali būti puikiausiai pastatytas spektaklis, įdomiausi sprendimai, gražiausios dekoracijos, bet matai, kad ten tuštuma, nes tarp žmonių, veikiančių toje pačioje dimensijoje, “nėra chemijos”. O kartais regi minimalistinėmis priemonėmis sukurtą spektaklį ir jauti: tie žmonės vienas kitą myli, gerbia ir peni savo syvais. Tai ir yra ta mistiškoji chemija tarp menininkų. Joks kitas menas neturi tiek paslaptingų sąsajų ir tiek nereikalauja. Tai magija, kuri traukia.
– Patekti į tą galingą biocheminių srovių lauką – neįkainojamas turtas. Idėjos skrieja iš visų pusių, iš visų kampų ir susieina į vieną visumą, jei tik režisierius geba viską sulydyti. Tada įvyksta stebuklas: jo nenusakys kritika, neužfiksuos vaizdo įrašai, bet jis liks žiūrovų emocinėje atmintyje: kaži kas įvyko – neeilinis akimirkos išgyvenimas, sukrėtimas – tačiau niekas negali pasakyti, kas. Dėl tokių momentų dirbti teatre – didžiausia laimė.
– Teatras – buvo ir iki šiol yra atvanga – tai institucija, kuri turi būti aukščiau politikos ir madų. O ryškesnė, drastiškesnė forma gimdavo iš protesto prieš sustabarėjusią, negyvą, netikrą, negyvosios deklamacinėmis intonacijomis kalbantį šio laiko teatrą.
Režisieriaus esminė nuostata statyti spektaklius, po kuriais jis galėtų pasirašyti net krauju. J.Jurašui nieko nėra baisiau už menininką, teatrą, spektaklį, kuris meluoja, kuris apsimetinėja tuo, kuo nėra. Vertinga jam atrodo tik tai, ką galima pasakyti žiūrovo širdžiai, kiek esi tikras (nes jei stengiesi nustebinti, vadinasi kažką slepi). Jam svarbus toks teatras, kuris kalba „ir apie mane, ne apie visus, ne apie kitus, bet apie kitus ir apie mane“. Anot J.Jurašo žiūrovai šiandien kaip niekad yra išsiilgę paprastumo ir tikrumo, bet ne parstumo. Jo teatro idealas – tai teatras prieinamas visiems.
Į klausimą, ar režisierius Jonas Jurašas norėtų padirbėti dar Lietuvos teatro scenoje, jis atsakė, jog turi visą kapinyną neįgyvendintų idėjų – bei laukia tinkamo laiko, o Lietuvoje padirbėti dar tikrai norėtų. Jo manymu, Lietuvoje publika atsisukusi į teatrą, godžiai veržiasi į festivalius. Kaip tais senais laikais, kai dėl bilietų buvo stovima per naktis. Tačiau net ir po daugelio metų režisierius Jonas Jurašas lieka ištikimas savo idėjoms ir imasi tik to, kas jam asmeniškai įdomu, kas, jo manymu, galėtų atsakyti į esminius visuomenę dominančius klausimus. Galbūt, taip net užverdamas visas duris į Lietuvos teatro sceną.

Leave a Comment