Turinys
ĮVADAS 31. Adamas Smitas 4 1.1. Veikalai 4 1.2. Smito teorijos ..5 1.3. Vadybos vaidmuo A.Smito ekonomikos modelyje ..5 1.4. Darbo pasidalijimas ..5 2. Robertas Ovenas. ..8 3. Davidas Rikardo 10 4. Čarlzas Bebeidžas 12 5. Endriu Ure 14 6. Robertas Žakas Tiurgo 16 6.1. Svarbiausias Tiurgo išleistas leidinys 16 7. Kiti XVIII-XIX amžiaus mąstytojai. 19 IŠVADOS 20 LITERATŪRA 21
ĮvadasKas užvaldo žmonių protus, tampa galingesnis netgi už kardą ar karaliaus skeptrą, todėl šitie žmonės kūrė ir keitė pasaulį. Gal vos vienas kitas iš jų bent kiek prisidėjo prie praktinės veiklos; daugiausia jie darbavosi kaip mokslo žmonės – tyliai , nepastebimai ir ne itin paisydami, ką apie juos mano kiti. Tačiau po savęs jie paliko sugriuvusias imperijas , užsiplieskusius žemynus; rėmė arba smerkė politinius režimus;sukiršino klases ar netgi valstybes – ir taip darė ne todėl ; kad būtų norėję kenkti , o dėl to , kad tokios galingos buvo jų idėjos.Kas buvo tie žmonės? Mes pažįstame juos kaip didžiuosius ekonomistus. Bet keista , kad taip mažai apie juos težinome. Atrodytų , ekonominių problemų draskomame pasaulyje, nuolatos kupiname ūkinių rūpesčių bei ekonominių diskusijų, didieji ekonomistai turėtų būti žinomi ne menkiau už didžiuosius filosofus ar valstybės veikėjus.Tačiau taip nėra. Šiame referate rašoma apie XVIII-XIX a. gyvenusius mąstytojus, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie vadybos minties raidos, socialinę bei ekonominę to laikotarpio aplinką, kuri turėjo įtakos pažiūrų susidarymui. Atkreipiamas dėmesys į pramonės revoliucijos įtaką naujų idėjų atsiradimui. Apžvelgiamos pagrindinės idėjos, svarbiausieji darbai bei dabartinis jų vertinimas. Taip pat aprašoma šių idėjų svarba tolimesniuose vadybos raidos etapuose.
Adamas Smitas (Adam Smith) Adamas Smitas – škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas bei moralės filosofas gimė Škotijos muitininko šeimoje. Smitas buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. Glazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764 – 1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.
Veikalai• Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (sutrumpintai Wealth of the Nations) 1776 m.Šioje knygoje A.Smitas pagrindė naujos teorinės krypties – klasikinės politinės ekonomijos – atsiradimą. Smito darbai padėjo sukurti modernią akademinę ekonomikos discipliną bei padėjo pagrindą kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijoms.Savo knygoje A.Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pranašumus ir apibūdino rinkos mechanizmo funkcionavimą. Jis teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tuomet nematomosios rinkos jėgos garantuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų nereguliuos valstybė, tuomet šioje “leiskite veikti” aplinkoje konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie pakels visuomenės gerovę.• Jausmų Teorija (1759 m.)Ši teorija bandė parodyti, kad darbininkų ir kapitalistų atskirų sprendimų sąveiką galima išlyginti, remiantis rinka, ir taip sukurti ekonominę gerovę. Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjai neigė nedarbo, kurį sukelia maža bendroji paklausa, galimybę; teigė, jog rinkos jėgos turi išlaikyti bendrosios paklausos ir bendrojo nacionalinio produkto pusiausvyrą, kad rinkos ekonomika gali būti stabili, jei monetarinės sąlygos yra stabilios; pinigų kiekio pokyčiai – pagrindinė bendrosios paklausos pokyčių priežastis.Smito teorijosA.Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas Viljamas Petis (Petty Williams, 1623 – 1687 m.). Jis pabrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios (tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą, kodėl rinkos (nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t.y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t.y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A.Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti į kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kurį jis gali pirkti už ją arba gauti, todėl susidūrė su prieštaravimu: jeigu mainomąją prekių vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertės pasiskirstymą tarp įvairiausių visuomenės klasių. Juk visa sukurta mainomoji vertė turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertės dėsnių pažeidimas, todėl A.Smitas darė išvadą, kad vertės dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo ir privatinės žemės nuosavybės.Vadybos vaidmuo A.Smito ekonomikos modelyjeA.Smitas savo ekonominiame modelyje pabrėžė vadovavimo (arba vadybos) funkcijos svarbą. Merkantilistai pripažino efektyvios gamybos naudą, bet laikėsi įsitikinimo, kad efektyvumo turi būti siekiama per valstybės valdymą, o pajamos turi atitekti ne vartotojui, bet vyriausybei. Fiziokratai įsitikino tiek perteklinės prekybos, tiek gamybos nauda, tačiau sumenkino pramonės reikšmę. A.Smitas suvokė tiesioginę priklausomybę tarp prekybos, pramonės produkcijos ir turto. Būtent darbas ir jo efektyvus panaudojimas buvo proceso varomoji jėga. Jeigu, kaip teigė Smitas, darbas yra tautos turto šaltinis, tai turto apimtis priklauso nuo „meistriškumo, sumanumo ir sprendimų“ bei jų pritaikymo galimybių. Tai reiškia, kad tauta gali pagerinti savo padėtį naudodamasi gamybos skatinamu ekonomikos augimu, neplėsdama teritorijos ir nenaudodama grobuoniškų prekybos metodų. Taigi, turtinio pranašumo įgijimo procese kolonijinius karus pakeičia taikūs progreso metodai, tokie kaip gamybos proceso tobulinimas ir rinkos apimties didinimas. Šios užduotys – vadovo (dabartiniais terminais kalbant – vadybininko) pareiga. Vadovavimo proceso tobulinimas tampa ekonomikos augimo ir tautos turto didėjimo varikliu. Taip Adamo Smito ekonomikos teorija vertė rūpintis vadovavimo būdų bei priemonių pažanga.Darbo pasidalijimasA.Smitas savo knygoje „Tautų turtas“ akcentavo darbo pasidalijimo svarbą.Šio mąstytojo gyvenamuoju laikotarpiu didžiausią susirūpinimą kėlė klausimas, kaip geriausiai valdyti gamyklą. Ankstyvojo laikotarpio gamykloms vadovaudavo pats įmonininkas-kapitalistas. Sparčiai didėjant įrengimų apimtims, prireikė papildomų darbuotojų, kurie atliktų priežiūrą. Smitas pastebėjo, kad „priežiūra ir vadovavimas“ buvo ypatingas darbo pobūdis, kurio funkcijos skyrėsi nuo savininko pareigų. Jis taip pat suprato, kad didžiausias našumo padidėjimas pasiekiamas tada, kai gamybos procesas nėra atliekamas vieno izoliuoto asmens nuo pradžios iki galo, bet kai padalinamas į specializuotus gamybos etapus. Darbo pasidalijimo naudai suvokti, A.Smitas pateikia pavyzdį apie smeigtukų gamyklą. Smito teigimu, dešimt individų, atliekančių specializuotas užduotis, per vieną dieną sugebėtų pagaminti apie 48000 smeigtukų. Tačiau jei kiekvienas jų dirbtų atskirai ir nepriklausomai, vargiai pagamintų apie 200 – ar netgi tik 10 – smeigtukų per dieną. Toks staigus gamybos apimties pokytis atsirastų todėl, kad kiekvienas darbuotojas turėtų ištempti vielą, ją sukarpyti, pagaminti galvutes kiekvienam smeigtukui, išaštrinti smaigalį ir pritvirtinti galvutes. Taigi, šiuolaikinėse įmonėse būtų sunku įsivaizduoti bet kokią veiklą be darbo pasidalijimo. Henrio Fordo automobilių gamybos sistema buvo gerai išvystytas pavyzdys to, apie ką A.Smitas vaizdingai rašė jau 1776m.
Darbo pasidalijimas buvo įvestas ne tik gamyklose. Jis tapo rinkos sistemos kaip visumos operacijų pagrindu. Kiekvienas prekybininkas specializuojasi kurioje nors ekonomikos srityje, atlieka tam tikrą funkciją. Jis parduoda perteklinę produkciją arba paslaugas; tada rinkoje už turimus pinigus įsigyja poreikius tenkinančių ekonominių gėrybių. Smitas darė prielaidą, kad prekyba išauga iki rinkos masto. Kuo didesnė rinka, tuo didesnės specializavimosi galimybės, skatinančios kapitalo investicijas, mechanizaciją ir kitus gamybos proceso pagerinimus. A.Smitas įžvelgė tiek palankių galimybių, tiek problemų reiškinyje, kuris dabartine terminologija įvardijamas kaip žmogiškųjų išteklių valdymas gamybos sistemoje. Konvejerio darbuotojai, kurie buvo geriausiai susipažinę su darbo procesu, turėjo puikią galimybę patobulinti gamybos sistemą. Čia Smitas pateikia pavyzdį apie jaunuolį, atsakingą už garo mašinos vožtuvų darbą, kuris išrado paprastą prietaisą, automatiškai reguliuojantį vožtuvus. Kita vertus, A.Smitui kilo abejonių dėl darbo pasidalijimo naudos. Jis tyrinėjo, kokį poveikį sukelia gyvenimo tarpsnis, praleistas dirbant kruopščiai specializuotą, ypatingų sugebėjimų nereikalaujantį darbą. Asmuo, įtrauktas į gamyklinį darbą, „natūraliai tampa toks kvailas ir neišprusęs, kokia tik gali būti žmogiška būtybė“. Smitas pripažino, kad tai buvo laisvos šalies problema; šalies, kuri priklausė nuo piliečių nuomonės ir sprendimų. Nesant jokių šios problemos sprendimo būdų, jis pasiūlė mokyti vaikus prieš tai, kol jie įsidarbina. Smitas iškėlė klausimą, kaip reikia valdyti darbuotojus, dirbančius monotonišką gamyklos darbą, tačiau nesugebėjo rasti atsakymo. Problema lieka neišspręsta.Ekspertų nuomone, „Tautų turtas“ yra tiesiogiai siejamas su moderniosios vadybos teorijos atsiradimu. Kai kurie šiuo metu vadybos srities specialistų svarstomi klausimai yra labai panašūs į A.Smito iškeltas problemas prieš 227 metus.Robertas Ovenas (Robert Owen)
Manoma, kad škotų pramonininką Robertą Oveną (1771-1858) galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas didelio (tų laikų požiūriu) medvilnės fabriko Niulenroke (New Lanark) vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius, susijusius su darbo našumu bei žmonių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne „teorinė abstrakcija“, bet vienas svarbiausių asmenų versle.
R.Ovenas su gailesčiu pripažindavo, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams žmogus tebuvo tik „antraeilė nevertinga mašina“. Skirtingai nei kiti, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis skatino savo kolegas „…elgtis su gyvomis mašinomis taip pat dėmesingai, kaip ir su negyvomis…“, nes dėmesys ir rūpinimasis žmogumi labai pakelia „tos gyvos mašinos vertę“. Tais laikais buvo įprasta regėti gamyklose dirbančius 5-6 metų amžiaus vaikus, o normali darbo diena trukdavo 13 valandų. R.Ovenas įsivaizdavo, kad vadybininko vaidmuo – pertvarkyti darbo sąlygas. Jis aprūpino savo darbininkus geresnėmis gyvenimo sąlygomis; taip pat įkūrė specialią parduotuvę, kurioje buvo galima įsigyti prekių pigiau. R.Ovenas sutrumpino standartinę darbo dieną iki 10,5 valandų bei atsisakė į darbą priimti jaunesnius nei 10 metų vaikus, o į naktinę pamainą vaikų visai nepriimdavo. Jis suteikdavo darbuotojams galimybę pavalgyti tam skirtų pertraukų metu.Ovenas niekada netvirtino, kad šią reformą sumanė vien tik dėl humanitarinių pagrindų. Jis teigė, kad darbuotojų sąlygų gerinimas neišvengiamai sukelia gamybos apimčių bei pelno padidėjimą. Tuo tarpu, kai kiti įmonių vadovai didžiąją investicijų dalį sutelkdavo technikos, mašinų tobulinimui, Ovenas pabrėžė faktą, kad daugiausia investicijų reikėtų skirti darbininkams, t.y. „gyvosioms mašinoms“.R.Ovenas ieškojo įvairių paskatų darbininkų darbo motyvacijai argumentuoti. Pavyzdžiui, kiekvieno darbuotojo darbas kasdien būdavo viešai įvertinamas. R.Ovenas buvo įsitikinęs, kad toks darbo vertinimas ne tik leidžia įmonės vadovui žinoti, kuriose srityse kyla su darbu susijusių problemų, bet ir suteikia pasitenkinimo jausmą bei skatina konkurenciją. Taip pat buvo iškelta idėja, kad darbuotojų produktyvumą labiau skatina pagyrimai nei nuobaudos. Šiuolaikinėse organizacijose pardavimų ir gamybos apimčių skaičių skelbimas yra pagrįstas tais pačiais psichologiniais principais, kaip ir R.Oveno sumanyta vertinimo sistema.. R.Ovenas teigė, kad aukščiausias žmogaus tikslas yra laimė, pasiekiama dirbant darbą, kuris yra nukreiptas kitų žmonių laimės ir gerovės kūrimui.R.Ovenas ne tik domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas gerinti, rūpinosi ne tik savo darbininkais, kuriuos skatino mokytis, bet taip pat rūpinosi Niulenroko gatvių sanitarinių sąlygų gerinimu, tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.Jis ypatingai domėjosi utopinėmis bendruomenėmis ir pats buvo įkūręs dvi tokio pobūdžio gyvenvietes, paremtas jo filosofinėmis pažiūromis (viena jų įkurta JAV (1824 m.), kita – Anglijoje). Abi bendruomenės žlugo dėl vidinių nesutarimų.Nors dauguma R.Oveno idėjų šiais laikais yra priimtinos, tačiau tų laikų įmonių savininkams bei politikams jos atrodė pernelyg radikalios.Davidas Rikardas (David Ricardo) Britų politinis ekonomistas Davidas Rikardo(1772–1823), kuriam priskiriamas ekonomikos susisteminimas, buvo vienas įtakingiausių klasikinės ekonomikos atstovų. Taip pat jis buvo sėkmingas verslininkas, finansininkas ir spekuliantas, stebinęs didele sėkme. Perskaitęs Adamo Smito „Tautų turtą“, pradėjo studijuoti politinę ekonomiką. 1817 m. išleido „Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principus” , joje D.Rikardas darbinės vertės teoriją vystė toliau ir pritaikė šiuolaikinei ekonomikai. Jis pripažino, kad darbas visada nulemia vertę. Tačiau, paskirstymą paskelbęs svarbiausiu tyrimo objektu, gamybos dėsnius skelbė esančius natūralius ir amžinus, o paskirstymo dėsnius – visuomeninius ir istorinius. Pagrindinė problema, kurią bandė išspręsti D.Rikardas – tai nekintančio vertės mato nustatymas.Rikardo aukso gysla tapo valstybės skola ir sandėriai su valstybinių paskolų obligacijomis. Obligacijų kursai keisdavosi dėl įvairių ekonominių ir politinių veiksnių. Lošimas kursais tapo pirmuoju jaunojo verteivos turtėjimo šaltiniu. Rikardas pasižymėjo fenomenaliu įžvalgumu ir nuojauta, reakcijos greitumu ir kartu dideliu atsargumu. Jis niekada neprarasdavo šaltakraujiškumo ir blaivaus vertinimo. Mokėdavo parduoti laiku, kartais tenkindamasis kukliu laimikiu iš kiekvienos obligacijos, didindamas pelną iš didelių apyvartų.1809-1810 metais Davidas Rikardas- viena iš stambiausių Londono finansų pasaulio figūrų. Po to Rikardas pamažu ima trauktis iš aktyvios veiklos biznio pasaulyje ir virsta stambiu žemvaldžiu ir rentininku.
Vienas iš puikių Rikardo mokslinių laimėjimų buvo žemės rentos prigimties dydžio analizė. Kitaip negu jo pirmtakai, Rikardas sukūrė rentos teoriją tvirtai remdamasis darbine vertės teorija. Jis išaiškino, kad rentos šaltinis yra ne kažkoks ypatingas gamtos dosnumas, o žemėje naudojamas darbas. Kadangi žemės ištekliai riboti, prireikia dirbti ne tik geriausius, bet ir vidutinius bei blogiausius sklypus. Žemės ūkio produktų vertę lemia darbo sąnaudos palyginti blogiausiuose žemės sklypuose.Iš esmės blogiausi, Rikardo nuomone, yra tie sklypai, kuriuose kapitalo ir darbo naudojimas duoda savininkui tik vidutinį pelną, ne daugiau. Jeigu toks sklypas neduoda nė vidutinio pelno, jis nebus dirbamas. Dabartine terminologija, tai ribinis sklypas, ribinis kapitalo didėjimas. Visi tie sklypai, kurie geresni už ribinį derlingumu arba buvimo vieta, duoda pelno normą, viršijančią vidutinė, o to perviršio dydis įvairus. Bet ūkininkai, nuomojantys tokius sklypus, neturi ekonominio pagrindo pretenduoti į didesnę pelno normą: jeigu žemės savininkas įsitikins, kad kuriame nors jo sklype nuomininkas gauna ypač didelį pelną, jis pasistengs nutraukti nuomos sutartį ir susirasti naują nuomininką, kuris pasitenkintų vidutiniu pelnu. Todėl visa pelno dalį viršijanti vidutinį pelną atitenka žemvaldžiams kaip renta, kurios dydis diferencijuojamas pagal žemės kokybę ir buvimo vietą.Rikardas daug galvojo apie veiksnius, lemiančius tarptautinės prekybos srautus. Tai suprantama: Anglijai užsienio prekyba visada vaidino itin svarbų vaidmenį. Jis iškėlė klausimą: kodėl iš kurios nors šalies išvežamos būtent tokios prekės, o įvežamos kitos? Ir ką duoda užsienio prekyba gamybos augimui, ekonominei pažangai?Adamo Smito raštuose atsakymas į tokius klausimus buvo paprastas ir apskritai gana lėkštas. Galbūt ir įmanoma Škotijoje daryti vynuogių vyną, bet darbo sąnaudos bus pernelyg didelės. Škotijoje naudingiau augintis, sakysime, avižas ir mainyti jas į vyną iš Portugalijos, kur vynui gaminti reikia mažai darbo sąnaudų, o avižoms- daug. Tikriausiai laimi abi šalys. Tačiau tai negalėjo patenkinti Rikardo. Nejaugi prekyba įmanoma tik aiškiais atvejais, kai diktuoja pati gamta?Jis samprotavo taip. Jeigu net įsivaizduosime, kad Škotija gamina avižas ir vyną mažesniais kaštais, bet avižomis ji pranašesnė negu vynu, tai, esant tam tikram kaštų santykiui ir tam tikroms mainų proporcijoms, jai vis dėlto bus naudinga gaminti tik avižas, o Portugalijai- tik vyną. Tai ir yra lyginamųjų sąnaudų, arba lyginamojo pranašumo, principas. Rikardas šį principą grindė darbine vertės teorija ir mėgino įrodyti jį skaitmeniniu pavyzdžiu; jis iš viso labai mėgo tokius pavyzdžius ir nuolat jų pateikdavo.Galime pastebėti, kad Rikardas užsienio prekybos teorijai skyrė vos keletą puslapių. Kaip ir kai kuriose kitose srityse, jis iškėlė ir pagrindė fundamentalią idėją, paliko ekonomistų kartoms ją vystyti ir modernizuoti.Čarlzas Bebeidžas (Charles Babbage)
Anglų matematikas Č.Bebeidžas (1792-1871) yra plačiai žinomas kaip „modernaus skaičiavimo tėvas“, pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas, tačiau jis taip pat domėjosi ir vadyba. Bankininko sūnus Č.Bebeidžas naudojosi nemažu tėvo projektų palikimu, kuris sužadindavo jo susidomėjimą ir smalsumą. Norėdamas pagaminti savo išrastą ir sukonstruotą pirmąjį pasaulyje praktinį mechaninį skaičiuotuvą, kurio pagrindiniai principai vėliau buvo sėkmingai panaudoti ir naudojami skaičiavimo mašinose ir šiuolaikiniuose kompiuteriuose, Č.Bebeidžas lankėsi daugelyje to meto manufaktūrų. Blaivus ir analitiškas mokslininko protas pastebėjo, kad tuometinėse anglų gamyklose egzistavo nemažai prieštaravimų. Vienas svarbiausių tas, kad darbo padalijimas tarp manufaktūros darbininkų neatitiko gamybos koncentracijos laipsnio. Č.Bebeidžo nuomone, gamybos tobulinimas labai priklauso nuo darbo pasidalinimo, arba specializacijos, tobulinimo. Šį vadybos bei gamybos organizavimo principą jis pagrindė gana tobulais matematiniais skaičiavimais.Didžiausias Č.Bebeidžo įnašas į vadybą – jo knyga „Apie įrengimų ir komplektuojančių gaminių teoriją“ („On the Economy of Machines and Manufacturers“), parašyta 1832 m., kurioje jis detaliai aprašė matematikos pritaikymo galimybes, sprendžiant neefektyvaus žaliavų ir įrengimų naudojimo problemas. Jis įrodinėjo, kad mokslinių principų pritaikymas darbo procese ne tik žymiai padidina produkcijos apimtis, bet ir sumažina gamybos išlaidas.
Taigi, kaip ir žymusis XVIII a. ekonomistas Adamas Smitas, Č.Bebeidžas žavėjosi darbo specializacijos idėjomis. Jei A.Smitas fizinę veiklą skirstė į specialias užduotis, tai Č.Bebeidžas, tyrimo objektu laikęs darbinę veiklą, teigė, kad specializuoti ir klasifikuoti reikia ne tik fizinį, bet ir protinį darbą. Jis laikėsi nuomonės, kad reikia išanalizuoti kiekvieną gamybos operaciją, tam kad būtų galima atskirti konkrečius sugebėjimus bei įgūdžius, reikalingus tai operacijai atlikti. Tuo būdu, kiekvienas darbininkas lavintų vieną atskirą įgūdį ir būtų atsakingas tik už vieną viso gamybos proceso etapą. Taigi, taip sumažinamas brangus apmokymams skirtas laikas, o nuolatinis vienos operacijos kartojimas tobulina darbininko meistriškumą ir didina darbo našumą. Be to, sudėtingą procesą išskaidžius į daugybę nesudėtingų darbų, smarkiai padidėja tą darbą sugebančių atlikti žmonių skaičius ir taip sumažėja vidutinis darbuotojams mokamas atlyginimas. Tai yra vienas iš anksčiausių valdymo tyrinėjimo pavyzdžių, padėjusių teorinius pamatus teilorizmui ir Henrio Fordo surinkimo linijoms. Dabartinių konvejerių (surinkimo linijų) darbo metodika taip pat pagrįsta daugeliu Č.Bebeidžo idėjų. Plėtodamas šias idėjas jis iškėlė ir pagrindė teiginį, kad būtinai reikia atskiros srities specialistų, kurie domėtųsi ir gilintųsi į personalo ar korporacijų mokesčių sistemas. Taigi, taip buvo pagrįsta buhalterinės apskaitos specialistų būtinybė, o kartu mechaninių skaičiuotuvų jų darbui mechanizuoti panaudojimas.Č.Bebeidžas domėjosi ir kitomis finansų vadybos problemomis. Pavyzdžiui, jis pasiūlė ir pagrindė savitą pažangią atlyginimų sistemą, kurios esmė – premijavimas už naudingus sprendimus ir priemokos, priklausančios nuo gamybos pelno. Ši sistema buvo vienas iš būdų gerinti vadovybės ir eilinių darbuotojų santykius. Č.Bebeidžas suprato ryšio tarp žmogiškųjų išteklių ir darbo našumo svarbą.Kai kurie autoriai teigia, kad Č.Bebeidžas laikytinas pirmuoju vadybos teorijos kūrėju. Nemažai jo idėjų būtų galima priskirti tiek klasikinei, tiek kiekybinei vadybos teorijoms, kurios paplito XIX amžiujeEndriu Ure (Andrew Ure)
Endriu Ure (1778-1857) – Glasgou Universiteto profesorius, žinomas kaip kovotojas už Anglijos laisvą tarptautinę prekybą ir vidaus gamybos tobulinimą. E.Ure taip pat buvo aistringas gamyklų sistemos ir naujųjų garo mašinų šalininkas, padaręs keletą svarbių atradimų. Pavyzdžiui, tekstilės fabrikuose reikėjo palaikyti stabilią temperatūrą, norint gaminti vienodus gaminius, bet tą buvo sunku padaryti ir dėl to nukentėdavo gaminių kokybė. Ure užpatentavo termostatą, kuris automatiškai reguliavo temperatūrą ir turėjo didelę reikšmę tekstilės standartizacijai. E.Ure yra pirmasis, gamyklose pradėjęs naudoti ventiliatorius.E.Ure parašė dvi svarbias knygas: 1836 m. išleista „Didžiosios Britanijos medvilnės pramonė“ („The Cotton Manufacture of Great Britain“) ir 1835 m. – „Gamybos filosofija“ („The Philosophy of Manufacturers“). Pastarojoje E.Ure išsako pažiūras apie susidariusią naująją klasę – gamintojus, gaunančius pajamas iš turimos nuosavybės, t.y. gamyklų. Išsamiau panagrinėkime „Gamybos filosofijoje“ iškeltas idėjas.E.Ure labai aiškiai pabrėžia mechanizuoto darbo pranašumus. Jis pateikia dviejų medvilnės gamykloje dirbančių darbininkų veiklos pobūdžio ir rezultatų palyginimą. Mašinas aptarnaujantis darbininkas „beveik neturi ką dirbt“ dėl mašinų varomosios jėgos. Taigi, toks darbas beveik nereikalauja fizinės jėgos ir nesukelia nuovargio, užtikrindamas gerą algą. Tuo tarpu nemechanizuotą darbą dirbantis audėjas, kuriam viską reikia atlikti raumenų jėga, varginančio darbo eigoje daro daugybę poilsio pertraukėlių, kurias susumavus gaunamas nemenkas laiko tarpas, gauna atitinkamai mažesnį atlyginimą, be to dar prarasdamas sveikatą dėl „blogo maitinimosi ir lūšnos drėgmės…“
E.Ure manymu, nuolatinis ir nekintantis mokslinės gamybos pažangos tikslas ir poveikis yra filantropinis, kadangi jų paskirtis – darbuotojams tenkančio krūvio ir skausmingų kartojamų veiksmų mažinimas. Čia jis teigia, kad, kuo mažiau pastangų reikalauja gana sudėtingas staklių derinimo procesas, tuo sveikesnės darbuotojų akys ir šviesesni protai. Ure „Gamybos filosofijoje“ taip pat teigia, kad kiekviename knygoje apibūdintame gamybos procese yra akivaizdus mokslo humaniškumas.Gamyklų sistemos principas yra pakeisti rankų darbą mechaniniu ir jo išskaidymas į paprasčiausias procedūras. Dirbant pagal rankų darbo schemą, daugiau ar mažiau sugebėjimų reikalaujantis darbas buvo pats brangiausias gamybos elementas. Pereinant prie automatizuoto darbo plano, kvalifikuotas darbas yra „nuslopinamas“ ir galiausiai pakeičiamas paprasčiausiais mašinų prižiūrėtojais.Endriu Ure knygoje „Gamybos filosofija“ įvardino tris pagrindinius įrengimų įdiegimo ir tobulinimo privalumus:• įrengimai įgalina naujų produktų gamybą;• įrengimai leidžia darbininkui pagaminti didesnį produkcijos kiekį, darbo laikui ir kokybei liekant nepakitus;įrengimai palyginti nekvalifikuotą darbą pakeičia kvalifikuotuRobertas Žakas Tiurgo (Turgot)
Tiurgo (1727 – 1781) gimė 1727 metais Paryžiuje. Jis buvo kilęs iš senos Normandijos bajorų šeimos,turinčios ilgaamžes valstybines tradicijas. Tiurgo buvo trečias sūnus ir pagal tradiciją turėjo tapti dvasininku. Dėl to Tiurgo gavo geriausią tais laikais išsimokslinimą. Bet jis atsisakė dvasininko karjeros. Tiurgo gabumai nuo jaunystės stebino mokytojus ir draugus. Jis gerai mokėjo šešias užsienio kalbas, studijavo daugybę mokslų, turėjo fenomenalią atmintį. 22 metų Tiurgo parašo nuostabų minties gilumu darbą apie popierinius pinigus, analizuoja Lo sistemą ir jos trūkumus. 1752 metais Tiurgo gauna teisininko pareigas Paryžiaus parlamente, o kitais metais už kuklią savo paveldėtą palikimo dalį nusiperka teismo rūmų pranešėjo vietą. Netrukus jaunasis Tiurgo tampa aukštuomenės ir filosofų salonų pažiba. Labai svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino žymus pažangos valdininkas Vensanas Gurnė, tapęs jo mokytoju ekonomikos srityje. Vėliau pats Gurnė save vadino Tiurgo mokiniu. Mokslinė ir literatūrinė veikla nutrūko 1761 metais, jį paskyrus nuošalios Limožo provincijos gubernatoriumi. Jo pagrindinė užduotis provincijoje buvo surinkti karaliui mokesčius. Bet būdamas energingas, savimi pasitikintis ir valdingas provincijoje vykdė įvairias reformas susijusias su darbininkų našumo kėlimu.
Svarbiausias Tiurgo išleistas leidinys1766 metais Tiurgo parašo svarbiausią savo ekonomikos darbą „Samprotavimai apie turto formavimąsi ir paskirstymą“: pagrindinės šio veikalo idėjos jau seniai buvo susiformavusios jo galvoje, o fragmentai jau buvo išdėstyti popieriuje, dalis jų ir oficialiuose dokumentuose. „Samprotavimams” būdingas puikus lakonizmas, primenantis geriausius Pečio veikalų puslapius. Tai 100 glaustų tezių, savotiškų ekonominių teoremų (kai kurios, tiesa, laikomos aksiomomis). Tiurgo teoremos aiškiai susiskirstė į tris dalis.31 teoremose Tiurgo priartėja prie pridedamosios vertos supratimo, nuo “gamtos grynas dovanos” nepastebimai pereidamas prie žemdirbio darbu sukuriamo produkto pertekliaus, kurį pasisavina svarbiausios gamybos priemonės – žemės, savininkas,Kitos 17 teoremų skirtos vertei, kainoms, pinigams. Bet Tiurgo nesugebėjo net priartėti prie darbinės vertės teorijos. Anot Tiurgo, prekės mainomąją vertę ir kainą lemia mainuose dalyvaujančių asmenų, pardavėjo ir pirkėjo, poreikių santykis, norų intensyvumas. Tačiau šios Tiurgo mintys mažai tėra susijusios su jo mokymo branduolio.Teisę užimti ekonominės minties istorijoje vieną iš garbingiausių vietų ekonomistui Tiurgo teikia daugiausia paskutinės 52 teoremos. Iki tol egzistavo schema, kad visuomenė susideda iš trijų klasių: produktyviosios (žemdirbių), žemės savininkų ir nevaisingos (visų kitų). Tiurgo puikiai papildo šią schemą. Nevaisingoji klasė, anot jo, „suskyla, taip sakant į dvi kategorijas: į įmonininkų manufaktūrininkus, savininkus fabrikantus; visi jie turi didelius kapitalus, kuriuos jie naudoja pelnui gauti, duodami darbo iš avansų. Antroji kategorija susideda iš paprastų amatininkų, kurie neturi nieko, išskyrus savo rankas, kurie avansuoja įmonininkams tik savo kasdieninį darbą ir kurie kaip pelną gauna darbo užmokestį!“.Kitas reikšmingas jo laimėjimas buvo tai, kad jis nuodugniai analizavo kapitalą. Jis žengia didelį žingsnį pirmyn, palyginus su kitais to laiko ekonomistais. Tiurgo jau negali išsiversti be pelno.Geriausia laikytina jo 62-ji teorema. Ji skamba taip: įdėtas į gamybą kapitalas turįs savybę savaime didėti. Kas lemia to savaiminio didėjimo laipsnį ir proporciją?Tiurgo mėgina paaiškinti, iš ko susideda vertė produkto, kurį sukuriąs kapitalas. Pirmiausia produkto vertė atlyginanti kapitalo sąnaudas, iš jų ir darbininkų daro užmokestį. Kita dalis (pridedamoji vertė) suskylanti į tris dalis.Pirmoji- pelnas, lygus pajamoms, kurias kapitalistas galįs gauti „be jokio darbo“, kaip piniginio kapitalo savininkas. Tai pelno dalis, atitinkanti palūkanas. Antroji pelno dalis atlyginanti už darbą, riziką ir sumanumą kapitalistui, kuris investuoja savo pinigus į fabriką arba fermą. Tai vadovo pajamos. Taigi Tiurgo nužymėjo pramoninio pelno pasiskirstymą, jo pasidalijimą tarp skolinamojo kapitalo ir funkcionuojančio kapitalo. Trečioji dalis- žemės renta. Ji egzistuoja tik kapitalams, naudojamiems žemdirbystėje. Be abejo, ši analizė buvo naujas žodis ekonomikos moksle.Tačiau Tiurgo tuojau pat pasuka kitu keliu. Jis nukrypsta nuo teisingo požiūrio, kad pelnas- pagrindinė, apibendrinanti pridedamosios vertės forma, iš kurios kyla ir palūkanos, ir renta. Iš pradžių jis pelną apriboja palūkanomis: pelnąs esąs tas minimumas, kurį gauti turįs teisę kiekvienas kapitalistas. O jeigu jis, užuot ramiai sėdėjęs savo kontoroje, lenda į fabriko dūmus ir dvoką arba kepinasi saulėje, prižiūrėdamas samdinius, tai jam priklausąs tam tikras priedas- savotiškas darbo užmokestis. Toliau palūkanos savo ruožtu paverčiamos žemės renta: juk paprasčiausia, ką galima padaryti su kapitalu, tai nusipirkti sklypą žemės ir jį rūpesčių išnuomoti. Šiuo atvejus pagrindine pridedamosios vertės forma pasidaro žemės renta, o visa kita- jos vediniai. Ir vėl visa visuomenė „gyvena iš darbo užmokesčio“, kurį sukurianti tik žemė.Kaip žinoma, net klaidos, padarytos didžiųjų mąstytojų, yra vaisingos ir svarbios. Tai galima pasakyti ir apie Tiurgo. Nagrinėdamas įvairias kapitalo naudojimo formas, jis kelia svarbius klausimus, susijusius su kapitalų konkurencija, su natūraliu pelno normos išsilyginimu jiems persiliejant iš vienos naudojimo sferos į kitą.Baigiant kalbėti apie Tiurgo galima paminėti kad Tiurgo asmenybė buvo nuostabi tuo, kad jame didelio mokslininko novatoriaus talentas derinosi su puikiais praktiko, valstybės veikėjo gabumais. Tai nedažnai pasitaiko ekonomikos mokslo istorijoje.Kiti XVIII-XIX a. mąstytojai
Savaime suprantama, be anksčiau minėtųjų vadybos teorijos kūrėjų, buvo dar nemažai žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjusių prie šio mokslo plėtojimo ir populiarinimo. Sparčiai kuriantis naujoms įmonėms ir augant gamyklų skaičiui, jų vadovai bandė apibendrinti sukauptą patirtį ir ieškoti optimaliausių gamybos ir vadovavimo būdų.Vienas iš ankstyvųjų profesionalių vadybininkų buvo Danielius Makkalumas (Daniel C. McCallum), vienos JAV geležinkelio kompanijos direktorius. Savo metiniame pranešime korporacijos direktorių tarybos susirinkime Makkalumas išdėstė pirmos „modernios“ XIX a. vid. korporacijos organizavimo principus. Jis pirmasis pradėjo naudoti organizacines lenteles įmonių struktūrai pavaizduoti. Elis Vitnis (Eli Whitney) buvo amerikiečių išradėjas, gamyboje pritaikęs keletą savo išradimų. Tačiau jo didžiausias nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis sumanė standartizuoti gaminių detales, kad, gaminiui sugedus, nereiktų jo taisyti, o tik pakeisti sugedusią detalę. Taip 1803 m. atsirado pakeičiamos mašinų dalys. Vitnio teigimu, pakeičiamos dalys buvo reikalingos norint pradėti masinę gamybą. Prie įmonių valdymo teorijos prisidėjo Džeimsas Vatas (James Watt (1736-1819)) ir Metju Boltonas (Matthew Boulton (1728-1809)). 1800 m. jie įkūrė savo bendrą įmonę Soho mieste, Anglijoje. Įmonės valdyme pritaikė ir vystė daugybę naujovių, tokių kaip standartinės valdymo procedūros, darbo metodika, planavimas, progresyvinė darbo užmokesčio sistema, darbuotojų Šv. Kalėdų vakarėliai, šventinės premijos, draudimas ir auditas. Beje Dž.Vatas turėjo nemenką įtaką gamybos apimčių augimui, nes sukūrė savo garo mašiną su atskira kondensacijos kamera; ji buvo daug efektyvesnė už pirmtakes, kurios didelę šiluminės energijos dalį – apie tris ketvirtadalius – išeikvodavo stūmoklio ir kameros šildymui.
Išvados
Tūkstančiai ekonomistų rašė straipsnius ir knygas; dalis tų darbų yra nuobodybės ir viduramžių mokslininkų uolumu ištyrinėtų smulkmenų paminklai. Jei šiandien ekonomikos teorijoje taip mažai žavesio , jeigu ji stokoja nuotykių dvasios, kalti jos pačios darbininkai. Nes didieji ekonomistai nebuvo vien intelektualūs entuziastai. Tyrimo objektu jie ėmė visą pasaulį ir vaizdavo jį įvairiausiais požiūriais – piktai , desperatiškai , viltingai. Jų eretiškos mintys evoliucionavo į visuotines sveiko proto tiesas, visuotinės sveiko proto tiesos galop tapo pažintos kaip prietarai, ir tai buvo ne kas kita, kaip laipsniškas didelės šiuolaikinio gyvenimo dalies intelektualinio karkaso konstravimas.Šitame referate stengtasi apžvelgti kuo daugiau mąstytojų, susijusių su vadyba, idėjų; pateikiamas išsamus jų svarbiausių darbų apibūdinimas, pabrėžiama jų reikšmė šiuolaikinėms vadybos teorijoms.
Naudota literatūra
1. Robert Heilbroner, Didieji ekonomistai. Vilnius, 1995.2. Ekonomikos leidinių biblioteka [interaktyvus]. Prieiga per Internetą: .3. Razauskas R., Staškevičius A.T. Vadybos mokslo pradininkai ir jų palikimas. Vilnius: Technika, 1996. 64 p. ISBN 9986-05-288-2.4. Stephen P.Robbins, Robin Stuart-Kotze Management Canadian 4th edition, Prentice Hall Canada Inc. Scarborough, Ontario, 746 p. ISBN 0-13-102070-6.5. Skaitmeninė enciklopedija [interaktyvus] Prieiga per Internetą: .6. David Ricardo [interaktyvus]. Prieigia per Internetą: http://cepa.newschool.edu/het/profiles/ricardo.htm7. James A.F.Stoner Management 2nd edition. Prentice-Hall, Inc. / Englewood Cliffs, New Jersey, 1982. 683 p. ISBN 0-13-549667-5.8. Robert Owen [interaktyvus]. Prieiga per Internetą: http://staff-www.uni-marburg.de/~multimed/theorie/klassik/owen/bios/Owen.html