TURINYS
1. ĮŽANGA2. VALDŽIOS FORMOS3. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS3.1 Valstybės vadovas3.1.1 Teisinė respublikos prezidento padėtis3.1.2 Valstybės vadovo kompetencija3.2 Vyriausybė ir jos struktūra3.2.1 Vyriausybės sudėtis3.2.2 Vyriausybės kompetencija ir atsakomybė3.2.3 Biurokratinis valstybės valdymo aparatas4. IŠVADOS5. LITERATŪRA
VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS
1. ĮŽANGA
Šiais laikais tikriausiai sunkiai rastume valstybę, kuri neturėtų savo vykdomosios valdžios institucijų. Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė, kurie kartu sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą. Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji iš monarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų, kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kad vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo. Šiuolaikinė vykdomosios valdžios tendencija – ji “išaugo”į tradicinį jai patikėtą vaidmenį. Demokratinėje valstybėj valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Pagrindinis šio kontrolinio darbo tikslas : suvokti, kad valstybė yra institucijų kompleksas ir užtikrina tvirtą , pastovų ryšį tarp žmonių bendruomenės.Šiame darbe noriu plačiau supažindinti su pasaulyje paplitusiais valdymo modeliais, Lietuvos Respublikos valdymo sistema, pagrindinėmis valdymo institucijomis ir jų tarpusavio ryšiais, institucijų struktūra ir kompetencija. Panagrinėsiu vykdomosios valdžios ypatumus, ideologiją, pabandysiu išskirti jos funkcijas. Paskutinėje šio darbo dalyje kalbėsiu apie vykdomosios valdžios institucijų reikalingumą ir naudą.
2. VALDŽIOS FORMOS
Valdžių pasidalijimo arba atskyrimo principas yra ganėtinai sena teisinė politinė problema, kurios kilmės šaknų reikia ieškoti ne naujojoje arba naujausioje istorijoje, o žiloje senovėje, istorikai teigia, kad dar gerokai prieš Kristų Atėnų demokratijos pradininkai Solonas, Periklis, remdamiesi žmonijos Mokytojų – Sokrato, Platono, Aristotelio – teiginiais, pagrindė valstybės sampratą, Ją vainikavo Ciceronas, tvirtindamas, kad valstybė ten, kur yra bendra teisinė tvarka.Platonas (428-348 m. pr. Kr.) teigė, kad aristokratija yra geriausia valstybės forma ir padalijo ją į dvi rūšis: kai išsiskiria tarp valdovų vienas žmogus – tai karaliaus valdžia, o jei valdo daugiau žmonių -tai aristokratija. Platonas dialoge ,,Politikas” išskyrė tris valdymo (val¬džios) formas: monarchiją, išrinktųjų valdžią ir daugumos valdžią. Bet priklausomai nuo šių valdžių įstatymų laikymosi, Platonas jas skirstė dar smulkiau :– monarchija, besiremianti įstatymais, – karaliaus valdžia;– monarchija, nepaisanti įstatymų, – tironija;– teisėta nedaugelio valdžia, – aristokratija;– neteisėta nedaugelio valdžia, – oligarchija;– demokratija, besiremianti įstatymais;– demokratija, nepaisanti įstatymų.Tvarkos buvimas ar nebuvimas, jos palaikymas priklausė nuo vals¬tybės, jos valdžios. Dar daugiau, – nuo to, kaip ir kokiu būdu ji (valdžia) suskirstyta, padalyta. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) bet kurioje valsty¬binėje santvarkoje įžiūri tris ,,elementus”: I – įstatymus leidžiančią patariamąją instituciją, II – vykdomąją, kurią senovės graikai vadina magistratūra ir pagaliau, III – teismo instituciją.Bet kuri valdžia turi socialinį tikslą: tiesiogiai arba netiesiogiai veikda¬ma žmones, susiedama arba išskirdama juos, neleisdama destrukcijos, krizės monopolio, ji neutralizuoja visuomenės įtampas ir konfliktus. Valdžios paskirtis – užtikrinti maksimalų stabilumą visuomenėje, remti jos tobulėjimą ir stiprybę, pačią pažangą, Valdžios arsenalas – turtingas: nuo nekaltos globos iki administravimo, įbauginimo ir tiesioginio jėgos naudojimo. Ir čia vėl iškyla klausimas: kieno rankose šios grėsmingos priemonės, kokia jų kontrolė, įsakymo (leidimo) jas naudoti galimybė, atsakomybė už specialiųjų priemonių (dujų, tankų, vandens, durtuvų, automatų) naudojimą. Valdžią turintys (subjektai) gali nesurasti bend¬ros kalbos su valdžios objektais – tauta, visuomene.
Valdžios subjektai atranda suinteresuotumą valdžia, siekia stiprinti bei pratęsti valdymą, Valdžios objektai visada geidžia nepriklauso¬mybės, laisvės, duonos. Todėl, ,,pamiršusi” šį santykį, valdžia gali netekti tautos, žmonių paramos, pritarimo, netekti pagrindo po savo kojom. Ir tai ne naujiena nei pozicijai, nei opozicijai, o tik priminimas fakto, kad naudojimosi valdžia menas – lanksčiai ir greitai atsižvelgti į pavaldinių interesus, kas ir neleidžia pasireikšti politinėms katastrofoms (sukilimams, revoliucijoms). Valdžios ir masių tarpusavio poveikis privalo būti legalus, Ir tai seniai suprato valdovai, politikai ir mąstytojai, suformulavę mintį, kad liaudis turi gyventi, o ne ubagauti, valdžia – valdyti, o ne prievartauti.Demokratinės valdžios, kylančios iš visų valios, formavimas buvo ilgas visuomenės istorinės raidos rezultatas. Per amžius žmonės ieškojo būdų formuoti tokią politinių santykių sistemą, kurioje visi jaustųsi pakankamai laisvi ir būtų patenkinti savo padėtimi, Vadinasi, žmonės siekė priartėti prie demokratinės visuomenės idealo, racionaliau orga¬nizuoti politinį ir socialinį gyvenimą. Šiuolaikinei demokratinei vals¬tybei svarbus valdžios organizavimo būdas. Tinkamą valstybei funkcijų vykdymą užtikrina valstybės mechanizmas, valstybės politinė santvarka ir valstybės aparatas. Vadinasi, visos valstybės funkcijos turi būti pa¬skirstytos tarp atskirų institucijų, galima teigti, jog šiuolaikinės demo¬kratijos realizavimo mechanizmas – tai humanistinė valstybė, nes jos formavimas vyko šimtmečiais, apibendrinant įvairių šalių ir tautų po¬litinį patyrimą, tradicijas, daugelio šviesių protų idėja.3. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS
Aukščiausi vykdomosios valdžios organai yra valstybės vadovas ir vyriausybė, kurie kartu su biurokratine administracija sudaro plačiai išsišakojusią valdymo institucijų sistemą.
3.1. Valstybės vadovas
Valstybės vadovas – aukščiausias vykdomosios valdžios reiškėjas, yra asmuo ar kolegialus organas, turintis teisę oficialiai atstovauti Šaliai tarptautiniuose santykiuose bei spręsti svarbiausius vidaus politikos klausimus.
Beveik visose valstybėse, išskyrus Šveicariją, valstybės vadovas yra vienašmenis. Konstitucinėse monarchijose sostą paveldi monarchas, respublikose – konstitucijos nustatytam laikotarpiui renkamas prezidentas. JAV, Lotynų Amerikoje valstybės vadovas kartu yra ir vyriausybės vadovas. Šveicarija valstybės vadovo neturi. Šios institucijos pareigas vykdo kolegiali vyriausybė – Direktorija, susidedanti iš 7 narių, parlamento renkamų trims metams. Direktorijos pirmininkas keičiamas kasmet.Valstybės vadovas yra laikomas tautos vienybės simboliu, išreiškia ne atskirų politinių partijų, o visų visuomenės sluoksnių interesus. Tiesa, šį postą dažniausiai užima žmonės, kurie iki išrinkimo buvo aktyvūs kurios nors politinės partijos nariai. Tik tapę valstybės vadovais, jie pasidaro ,,politiškai neutralūs” ir laikinai nedalyvauja savo partijos organų veikloje.3.1.1. Teisinė respublikos prezidento padėtis
Respublikos prezidentas – renkamas valstybės vadovas. Tuo jis ir skiriasi nuo monarcho, kuris šį postą paveldi. Šiandien oficialiai prezidentu gali būti išrinktas kiekvienas pilietis, atitinkantis tam tikrus reikalavimus (cenzus). Prezidento rinkimo forma turi tam tikrą politinę prasmę. Renkant tiesiogiai, pagal nusistovėjusias tradicijas, valdžią jam suteikia ne parlamentas, o tauta. Tai turi įtakos kilus konfliktui tarp parlamento ir prezidento. Mūsų laikais šalies vadovas renkamas tiesiogiai Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Lietuvoje. Tuo tarpu Graikijoje, Izraelyje, Turkijoje jį renka aukščiausias įstatymų leidimo organas – parlamentas. Prezidento įgaliojimų trukmė kiekvienoje šalyje skirtinga, ją nustato konstitucijos. JAV prezidentas renkamas ketveriems metams. Suomijoje – šešeriems. Lietuvoje ir Lenkijoje – penkeriems metams.Jeigu dėl tam tikrų priežasčių išrinktas valstybės vadovas negali vykdyti savo įsipareigojimų, jį pakeičia jo pavaduotojas (viceprezidentas) (JAV, Lotynų Amerika). Tose šalyse, kur šio posto nėra, laikinai pareigas eiti gali parlamento pirmininkas (Lietuva) arba vyriausybės vadovas (Suomija, Austrija).Tačiau nė vienoje valstybėje prezidento valdžia nėra absoliuti. Savo kadencijos metu jis atlieka tik konstitucijoje numatytas pareigas ir už tai iš valstybės iždo gauna atlyginimą. Pavyzdžiui, Vokietijos prezidentas negali užsiimti komercine veikla. Prezidentas, eidamas savo pareigas, visuomet turi žinoti, kad jis ir jo vadovaujamos įstaigos privalo vadovautis konstitucija ir įstatymais. Priešingu atveju -jis gali būti atleistas iš pareigu (impičmentas –JAV, kitur nustatyta kita tvarka). Tas pats asmuo prezidentu išrinktas gali būti ne daugiau, kaip du kartus iš eiles. Prezidentas dažnai turi atsižvelgti į teisminės valdžios, kuri vienu ar kitu būdu vykdo konstitucine priežiūrą, praktiką, nes pastaroji ne visuomet yra palanki prezidento vykdomai valstybinei politikai.
3.1.2. Valstybės vadovo kompetencija
Prezidento institutas egzistuoja tik tose suvereniose šalyse, kurios pagal valdymo formą yra respublikos. Valstybės santvarka gali būti tiek federalinė, tiek unitarinė, bet valstybinis režimas – tik demokratinis. Prezidentas šiose valstybėse yra aukščiausias valstybės ir vykdomosios valdžios pareigūnas. Valstybėje jis atlieka tokias funkcijas:1. Kaip ir monarchas, jis reprezentuoja savo valstybe užsienyje arba namuose, akredituoja (lot. accredo – pasitikiu) diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, apdovanoja piliečius valstybės garbės ženklais.2. Jam suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Dažniausiai jam pavedama skelbti priimtus įstatymus, paleisti parlamentą arba sušaukti jo sesiją. Daugelio šalių prezidentai turi veto teisę (netgi parlamento priimamų įstatymų atžvilgiu). JAV prezidentas teisės paleisti Kongresą neturi, bet, esant nesutarimams tarp Atstovų rūmų ir Senato, gali atidėti jų posėdžius savo nuožiūra nustatytam laikui.Ypač plačias teises prezidentas įgyja šalyje paskelbus ypatingąją padėtį, tada parlamentas deleguoja jam įstatymų leidimo teisę. O pastarasis savo įsakais gali apriboti net piliečių demokratines teises ir laisves, padidinti administracinių organų (policijos, kariuomenes) kompetenciją. Išimtinais atvejais jis gali net paleisti tautos išrinktas institucijas ir įvesti šalyje prezidento valdymą, t.y. visą valdymą paimti į savo rankas.Lietuvos Respublikos prezidentas, remdamasis 84 Konstitucijos straipsniu, sprendžia šiuos klausimus:• pasirašo tarptautines sutartis;• sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus;• Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką;• teikia Seimui kandidatūras į Aukščiausiąjį Teismą;• Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą.• skelbia nepaprastąją padėtį;• pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus.Reali valstybės vadovo valdžia įvairiose šalyse priklauso nuo konstitucijose prezidentui suteiktų įgaliojimų ir valstybės valdymo formos.
3.2. Vyriausybė ir jos struktūra
Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba ministrų taryba (Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje – Valstybės taryba; Šveicarijoje – Federalinė taryba), sudaro atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir ministrų ,,be portfelio” (asmenų, vadovaujančių žinyboms, kurios nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančios atskirus vyriausybės vadovo įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios funkcijos suteiktos ne valstybės vadovui, o ministrui pirmininkui. Kai kuriose šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje – valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu. Beveik visų šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko teikimu. Lietuvoje ministras pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir patvirtintą vyriausybę ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo.
Prezidentinėse respublikose ši teisė priklauso valstybės galvai. JAV Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant parlamentui, kartais – savo nuožiūra.IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS:VII SKIRSNIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ91 straipsnisVyriausybę sudaro Ministras pirmininkas ir ministrai;92 straipsnisMinistrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas: 95 straipsnisVyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus:99 straipsnisMinistras pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose. 101 straipsnisVyriausybė arba ministrai privalo atsiskaityti Seime už savo veiklą. Beveik visose demokratinėse šalyse vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys mažesnį politinį patyrimą politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas, įstatymų iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų konstitucingumo kontrolė ir pan.Vykdomosios valdžios galios ypač išryškėja užsienio santykių srityje. Valstybės užsienio politikai vadovauja kabinetas. Parlamentas nebeprieštarauja vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Anglijoje ir Vokietijoje nebereikalaujama iš vyriausybės tarptautinius susitarimus ratifikuoti parlamente.Vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.
3.2.1. Vyriausybės sudėtis
Taisyklės, nustatančios partinę vyriausybės narių sudėtį įvairiose šalyse yra skirtingos. Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos. Prezidentinėse respublikose ministrais skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai. Politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens: partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai turi vietų parlamente (Lotynų Amerika).Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų turinti partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje, Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija, tai dėl koalicinės vyriausybės formavimo jos susitaria tarpusavyje. Koalicinės vyriausybės charakteringos Italijai, Belgijai, Olandijai. Kartais dėl tam tikrų priežasčių parlamente nebūna galimybės sudaryti vyriausybinę koaliciją. Tada viena arba kelios partijos formuoja ,,mažumos vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į vyriausybės sudėtį partijos. ,,Mažumos vyriausybė” gana dažnai suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.
Vis populiaresnės tampa (Suomija, Italija, Portugalija) vyriausybės, formuojamos ne partiniu principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos ,,technokratinėmis” arba ,,tarnybinėmis”.Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį, pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus, privalo įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies rajonų (Indija), religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija).3.2.2. Vyriausybės kompetencija ir atsakomybė
Demokratinių valstybių konstitucijose neįvardijami vyriausybės įgaliojimai; ji atlieka tas pačias funkcijas, kaip valstybės vyriausybės vadovas bei atskiri ministrai. Pagrindinį vaidmenį vyriausybė vaidina parlamentinėje įstatymų leidimo veikloje. Per šį įstatymų leidimo organą ji įgyvendina svarbiausius įstatymų projektus. Vyriausybė vadovauja visam valstybės aparato darbui ir priima sprendimus esminiais valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimais.Vyriausybė, vykdydama tam tikrą užsienio politikos kursą, dažniausiai veikia per parlamentą. Apie vedamas derybas su kitomis šalimis ji informuoja parlamento užsienio reikalų komitetą. Pasirašytos sutartys dažniausiai ratifikuojamos parlamente.Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsniu, atlieka šias funkcijas:• vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus, Prezidento dekretus; koordinuoja Vyriausybės įstaigų (ministerijų) veiklą; rengia Valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą;• rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Kai kuriose šalyse (JAV, Prancūzijoje) karo paskelbimo teisė formaliai priklauso parlamentui. Bet istorijoje buvo atvejų, kada vyriausybė pati vykdė karinius veiksnius net nepaskelbusi karo: Prancūzija kariavo Indokinijoje (1946-1954 m.) ir Alžyre (1954-1962 m.); JAV – Vietname (1960-1973 m.); SSRS – Afganistane.Vyriausybė ir atskiri jos ministrai yra atsakingi aukščiausiajam įstatymų leidimo organui – parlamentui. Skiriamos dvi atsakomybės formos: teisminė ir politinė. Daugumos šalių konstitucijose suformuotos nuostatos, kad kiekvienas vyriausybės narys už nusikaltimus, padarytus vykdant savo įsipareigojimus, parlamento sprendimu gali būti patrauktas teisminėn atsakomybėn. Ministrų įvykdytus nusikaltimus nagrinėja tam tikslui suformuoti organai:
• Prancūzijoje – Aukštieji teisingumo rūmai, • Suomijoje – Valstybinis teismas.Politinė atsakomybė – parlamento pareikštas nepasitikėjimas ministru (ministrais). Balsavimas, įpareigojantis jį (Juos) atsistatydinti, vadinamas nepasitikėjimo votumu. Prezidentinėse respublikose nepasitikėjimo votumo arba iš viso nėra, arba jį galima taikyti tik atskiriems ministrams. Tuo tarpu parlamentinėse sistemose pirmenybė teikiama ne individualiai ministro politinei atsakomybei, o akcentuojama kolektyvinė visos vyriausybės atsakomybė už valstybės politiką. Pareikštas nepasitikėjimas vienam ministrui, dažnai priverčia atsistatydinti ir visus vyriausybės narius.3.2.3. Biurokratinis valstybės valdymo aparatas
Valstybės aparatas šiuolaikinėse valstybėse yra gremėzdiškas ir plačiai išsišakojęs. Per jį vyriausybė įgyvendina savo funkcijas: ūkines, diplomatines, socialines, karines, baudžiamąsias – represines ir kitas. Svarbiausia valstybės aparato dalis yra civilinė administracija (civilis – nekariškas, pilietis), kuri susideda iš įvairiausių ministerijų: vidaus ir užsienio reikalų, finansų, sveikatos apsaugos ir kitų. Visos jos turi atitinkamus žemesniuosius valdymo organus – atskirą biurokratinį sluoksnį: valdininkus ir tarnautojus.Svarbiausios valstybės ministerijos yra atliekančios saugumo funkcijas: vidaus reikalų ir teisingumo. Paprastai ministerijas steigia parlamentas arba vyriausybė ir valstybės vadovas. Jų skaičius ir pavadinimai įvairiose šalyse skirtingi. Kai kuriose valstybėse ministras privalo būti parlamento nariu, o kitose ministro postas – nesuderinamas su deputato mandatu.Lietuvos ekonomikos pereinamojo periodo ypatumai sąlygojo svarbiausių valstybės valdymo funkcijų delegavimą Vyriausybei. Šiandien šias funkcijas vykdo ministerijos ir nemažas skaičius departamentų bei kitų valstybės tarnybų, kuriose dirba apie 13,4 tūkst. valstybės tarnautojų. Dar 7,7 tūkst. tarnautojų dirba savivaldybėse. 1995 m. valstybės biudžete valdymo išlaidos sudarė 1,6 proc. bendrojo vidaus produkto.Šiandien įstatymai nustato griežtą administracinę profesionalių valstybės tarnautojų gradaciją. Pagal užimamas tarnybinėje hierarchijoje pareigas valdininkai skirstomi į kategorijas ir rangus (Anglijoje ir Indijoje yra trys valdininkų kategorijos, Prancūzijoje ir Belgijoje – keturios, Japonijoje nustatyta 15 rangų).
Nepriklausomai nuo formalaus tarnautojų kategorijų ir rangų skaičiaus, šiose šalyse yra trys pagrindinės profesionalių tarnautojų grandys – žemutinė, vidurinė ir aukščiausioji. Viena nuo kitos jos skiriasi savo funkcijomis.Žemutinės grandies valdininkai dirba grynai techninio pobūdžio darbą, kuriam reikia minimalių žinių ir išsilavinimo. Šie valdininkai – paprasti vykdytojai. Jų darbo sąlygos ir gaunamo atlyginimo dydis nesiskiria nuo paprastų tarnautojų.Vidurinės valdininkų grandies padėtis yra kitokia. Žymiai geriau išsilavinę, jie dirba aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (ruošia medžiagą priimamiems sprendimams, patys priima kai kuriuos svarbius sprendimus). Jų atlyginimas didesnis, nei žemesniosios grandies tarnautojų.Trečioji grandis — aukščiausios kategorijos valdininkai (,,administratoriai” Anglijoje, ,,A” kategorijos atstovai Prancūzijoje). Jie vadovauja įvairioms ministerijų tarnyboms ir kontroliuoja administracijos žinybų pavaldinių darbą, rengia ministrams bylas, savarankiškai sprendžia įvairius svarbius klausimus. Aukščiausios kategorijos valdininkai yra biurokratinio aparato branduolys, ruošia valstybės strateginę politiką ir padeda ją įgyvendinti. Ši žmonių kategorija turi labai aukštą kvalifikaciją bei išsimokslinimą ir privilegijuotą padėtį visuomenėje. Jie dalyvauja įvairių tarybų, susivienijimų veikloje, disponuoja stambiausių kompanijų akcijomis. Baigę tarnauti valstybės aparate, jie užima vadovaujančius postus privačiose firmose.Europos šalių pavyzdžiu Lietuvoje suformuotą valstybės tarnybą po karo pakeitė partinė ir valstybinė. Valstybės tarnautojų veiklą iš dalies reglamentavo Darbo įstatymo kodeksas. O partiniai kadrai nepateko į jokią teisinio reguliavimo sritį. Realiai valstybinė tarnyba ir valstybės tarnautojai buvo partinės tarnybos šešėlis, atspindys, nes valstybinė tarnyba dubliavo partinio aparato veiklą ir vykdė jo nurodymus. Į valstybinę tarnybą buvo žiūrima kaip į laikiną reiškinį, kuris ateityje išnyks kartu su valstybe. Abiejų tarnybų santykiai buvo paprasti: partinei atiteko visos teisės, o valstybinei – vien pareigos ir atsakomybė.1995 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valdininkų įstatymą, kuris įteisino valdininkų kategorijas, nustatė jų teises ir pareigas, socialines garantijas, atrankos ir vertinimo tvarką. Šis dokumentas kartu reiškia ir valstybės valdymo tarnybos reformos pradžią. Lietuvoje visi valdininkai dalijami į du lygius: ,,A” ir ,,B”.,,A” lygio valdininkus skiria Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Jie padeda valstybės politikams (Prezidentui, Seimo nariams, Ministrui Pirmininkui, ministrams, merams, savivaldybių tarybų nariams) vykdyti jų funkcijas. Jų tarnyba susijusi su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų terminais.,,B” lygis – visi kiti valstybės valdymo tarnybos darbuotojai. Jų tarnyba nesusijusi su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų terminais.LR Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymą, kuris laikomas vienu kertiniu įstatymu valstybės valdyme. Lietuvos valstybės tarnautojų skaičius yra apie 230 tūkstančių (tai 19 tūkst. valdininkų, 200 tūkst. gydytojų, mokytojų, dėstytojų, mokslininkų, kultūros, meno, sporto darbuotojų ir U.).Valstybės tarnybos įstatymas nebus taikomas valstybės politikams, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjams ir prokurorams, valstybės kontrolieriui, Seimo kontrolieriams, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui, Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams bei valdybos nariams, profesinės karo tarnybos kariams, Seimo ar prezidento paskirtiems valstybinių komisijų pirmininkams ir t.t. Įstatymas pakeis darbuotojo santykį su darbdaviu, nebus sudarinėjamos darbo sutartys.Valdymo reformų evoliucinis vyksmas šiandien ryškus ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse. Ekonomikos augimo tempų sulėtėjimas svarbiausiose rinkos ekonomikos valstybėse devintame dešimtmetyje, stipri jų ekonominės ir politinės integracijos tendencija Europoje ir visame pasaulyje, gamybos, bankų, mokslo ir apskritai visų visuomenės gyvenimo sričių internacionalizavimas, naujas požiūris į valstybę (pirmiausia – į jos socialinę ir ekonominę funkciją) bei kiti veiksniai privertė valstybes kardinaliai pertvarkyti savo administracinius valdymo aparatus. Tokiomis sąlygomis dar labiau padidėjo biurokratų vaidmuo visoje valstybės valdymo sistemoje. Kaip tik dėl šiuolaikinės valstybės valdymo reformų tikslų skalėje aukščiausią rangą užima valdininkų veiklos rezultatyvumo ir atsakomybės didinimas, jų veiklos viešumo ir puikios valdymo kultūros siekimas.Dabartinis Lietuvos Respublikos valstybės administracinis aparatas, be abejo, negali nieko patenkinti. Dažnas jo organizacinių struktūrų keitimas, valstybės tarnautojo prestižo smukimas, darbo apmokėjimo mažėjimas ir niekieno nekontroliuojama biurokratinė savivalė privedė prie to, kad visų lygių valstybinėse institucijose klesti korupcija, o kvalifikuoti valdininkai išeina į įvairias komercines struktūras. Toks aparatas nepajėgus spręsti iškilusių socialinių – ekonominių uždavinių ir iš pagrindų reformuoti seną visuomenę.Reorganizuojant valstybinį aparatą, pirmiausia būtina atsižvelgti į šioje srityje sukauptą didelį pasaulinės bendrijos patyrimą. JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje pertvarkytos valdžios ir valdymo institucijos bei sukurtas efektyvus biurokratijos sluoksnis skatino greitą ekonomikos augimą. Pagrindiniai valstybės valdymo ir biurokratinio aparato funkcionavimo dėsniai yra universalūs. Jie nepriklauso nuo nacionalinės specifikos. Svarbiausios sąlygos, į kurias būtina atsižvelgti, formuojant kompetentingą ir drausmingą visų valdymo lygių tarnautojų aparatą, yra šios:1) valstybinėje tarnyboje dirbančiųjų tarnautojų atrankos ir paaukštinimo principo pripažinimas ir įgyvendinimas. Tokios stabilios ,,žaidimo taisyklės” leidžia valdininkams planuoti karjerą, kelti kvalifikaciją, racionaliai organizuoti darbą;2) valstybės tarnautojų materialinės padėties ir socialinių lengvatų užtikrinimo principas. Šioje principo realizavimas stimuliuoja valdininkų darbą ir garantuoja jiems prestižinę padėtį visuomenėje;3) valstybės administracinio aparato darbuotojų priežiūros ir kontrolės sistemos sukūrimas.Daugumoje šalių kandidatų tam tikroms pareigoms užimti tinkamumą sprendžia specialus valstybės organas – konkursinė komisija, kuri tikrina ne tik bendrąjį kandidato išprusimo lygį, bet ir jo praktinius įgūdžius. Pavyzdžiui, JAV kadrų atranką ir jų kilimą karjeros laiptais kontroliuoja Aukščiausia kadrų valdyba, kuriai vadovauja prezidentas.Šių sąlygų nesilaikymas arba jų ignoravimas mažina valstybinio aparato efektyvumą, skatina korupciją net ir tose šalyse, kurios turi senas protestantizmo arba konfucianizmo etines tradicijas. Lietuvoje šios sąlygos kol kas nerealizuotos.Kita, ne mažiau svarbi, tačiau sunkiai įgyvendinama problema – sukurti valstybės valdininkų bazinio rengimo, per orientavimo (valdininko turimos specialybės profilio pakeitimo) ir nuolatinio ugdymo sistemą. Ji orientuojama į du valstybinės karjeros etapus: pirmąjį, kol tampama valdininku (bazinis rengimas) ir antrąjį- kai jau dirbama valstybinėje tarnyboje (perorientavimas, kvalifikacijos tobulinimas).Šiuo metu Lietuvoje nėra įstatymų ir Vyriausybės sprendimų dėl tarnautojų rengimo ir perkvalifikavimo. Daugelis institucijų vadovaujasi savo veiklos nuostatomis, žinybinėmis kadrų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo instrukcijomis. Nėra ir specialios mokyklos, kuri formuotų profesionalių valdininkų korpusą. Pastaruoju metu šią problemą bando spręsti Lietuvos Respublikos vyriausybė.4. Išvados
1. Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas (prezidentas, monarchas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies konstitucijoje ir įstatymuose numatytus įgaliojimus.
2. Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės skyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių tradicijų, kitų ypatumų.
3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje, atlieka jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.
4. Kiekviena iš institucijų turi apibrėžtą funkciją, tačiau viena be kitos nepajėgia atlikti savo uždavinių. (Pvz.: LR Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti tik gavęs Seimo pritarimą; arba Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas ir t.t.)
5. Kiekviena iš valdžių vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Nė viena iš institucijų negali kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą.
6. Pabrėžiama, kad Vyriausybės politinė reikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėl techninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiogiai susiduria.
5. LITERATŪRA
1. Ciritas. JAV pilietinio ugdymo metmenys. (1995). Vilnius: Leidybos centras.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija. (1994). Vilnius: Teisinės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos.3. Lietuvos valstybės konstitucijos. (1990). Vilnius: Mokslas.4. Remeris M. (1990). Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius: Mintis.
5. Švoba J. (1990). Šeiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius. Vyturys.7. Trys idėjos. Nepriklausomybė, demokratija, viešumas. (1990). Vilnius: Mintis.8. “Šiuolaikinė valstybė”. Kaunas. Technologija.(1999)