Viešasis administravimas

5. Išvardinkite ir apibūdinkite L. Guliko suformuluotus administravimo principus

Gulikas priklauso neoklasikinei vadybos mokyklai , labiausiai iškilusiai po II pasaulinio karo . Ji pasiūlė teorines žinias iškelti virš klasikinės mokyklos mechaninio požiūrio. Neoklasikinė mokykla kūrė naujus organizavimo principus tuo metu, kai klasikinis požiūris buvo vienintelis. Neoklasikai atkreipė dėmesį į pasitenkinimą savo darbu. Darbo našumas pagerėja pagerinus klimatą, pakėlus motyvaciją. Būtina motyvacija, tiesiogiai nukreipta į rezultatus. Tai ypač daug duoda valdant personalą.
Gulikui būdingas principinis požiūris į organizacijų valdymą. Savo darbuose išskyrė vidinius ir išorinius organizacinius ryšius ir organizuotą sp prendimo priėmimo procesą. Jis pasisakė už racionalią organizaciją ir racionalius darbo principus. Gulikas suformulavo septynis administravimo principus POSDCORB:
P- planavimas;
O- organizavimas
S- (staffing)personalo valdymas
D- (directing) vadovavimas
C- ( coordinating) integruoti tam tikrus elementus į užduotisir bendradarbiauti su kitais vienetais ir žmonėmis valdžioje.
O- (ordinating) tvarkos ir taisyklių laikymasis
R- (raporting) atsiskaitymas per informavimą
B- (budgeting) biudžeto formavimas

F.Taylor atrodė, kad geriausia vadyba yra tikras mokslas, pagrįstas aiškiais apibrėžtais įst, taisyklėm ir principais. Šio mokslo pagrindas – kruopštus individualių darbininkų elgesio tyrimas, siekiant iš esmės padidinti jų darbo našumą. Jis siūlė ti iksliai išanalizuoti visus darbo komponentus, paskui su rezultatais supažindinti darbinikus, kad visi galėtų taikyti metodus, kuriuos iki tol taikė tik nedaugelis. Jis norėjo parodyti, kad vadovybė gali smarkiai padidinti gamybos proceso našumą. Vadovams reikėtų sukurti ir atlikti ekspirementus, kad atrastu ve

eiksmingiausius metodus, suplanuoti darbo procesus, kuriame būtų naudojamasi šiais metodais, ir išmokyti šiuo metodu dirbančius darbininkus.

Kas būdinga H.Simono požiūriui į viešojo administravimo tyrimus?

Administravimo mokslo atžvilgiu H.A. Simonas skiriasi nuo klasikinio periodo autorių. Simonas susitelkia ies sprendimu, o tiksliau – ties sprendimo premisomis kaip savo analizės elementu. Jis nurodo administravimo sprendimų komponentą, turintį pakankamai faktų, kaip būdingą mokslinę sferą ir parenka procedūrą, kuri pabrėžia sistemišką, empirinį tyrinėjimą.
Analizės elementas: sprendimai premisos. Pasak Simono, pasirinkimo logika ir psichologija yra administravimo pagrindas, tad čia terminai “sprendimo priėmimas” ir “valdymas” iškyla tartum sinonimai. Visgi Simonas mano, kad “sprendimai” yra per platūs būti analizės elementais administravimo moksle. Todėl elementais jis pasirenka sprendimus premisas. Tokio žingsnio priežastis, kaip aiškina Simonas, yra ta, kad sprendimai premisos suteikia sprendimo priėmimo pr rocesui patį pagrindą, tuo tarpu, patys sprendimai yra kaip išdavos iš tų premisų.2
Administravimo mokslo sritis. Jau anksčiau buvo minėta, kaip tai Simonas apibrėžia. Jis atmeta politikos – administravimo dichotomiją, o vietoj to siūlydamas faktų – vertybių dichotomiją, kuri, kaip teigia mokslininkas, teikia geresnį fundamentą administravimo mokslui ir priimtinesnį administracinio elgesio standartą. Dėl to Simonas išskiria dvi sprendimų premisų kategorijas: vertybių ir faktines premisas. Faktinės premisos (arba duomenys) yra informacija apie išorinį pasaulį. Priešingai joms yra vertybių premisos, kurios yra etiniai teiginiai apie ta

ai, ko turi būti siekiama. Iš to seka, kad faktiniai duomenys gali būti teisingi arba klaidingi, o vertybės – geros arba blogos. Simonas pabrėžia, kad dažnai administravimas vertinamas kaip geras arba blogas. Tai nemenkina mokslinio požiūrio neutralumo. “Geri dalykai yra tie, kurie padeda organizacijai pasiekti jos tikslus, blogi tie, kurie nepadeda. Tai, kas didina efektyvumą, yra gera, kas ne – bloga.”3 Todėl darytina išvada, kad faktai ir vertybės negali būti visiškai atskirti vieni nuo kitų.
Mokslinis procesas. Simono teorija nuo kitų skiriasi ne tik skirtingu administravimo mokslo sferos nustatymu, bet ir šio mokslo vystymo naudojamomis procedūromis. Anot Simono, administravimo mokslas turi remtis labiau sistemine, empirine analize negu nepastoviu stebėjimu; turi būti induktyvus, o ne deduktyvus. Simonas siūlo dvi administravimo mokslo rūšis: “grynąjį” ir “praktinį” mokslą. Grynasis mokslas stengsis aprašyti būdus, kaip žmonės elgiasi organizacijose su empiriniais teiginiais, kurie yra objektyviai atrandami ir patikrinami. Gi praktinis mokslas mėgins vystyti siūlymus, kaip sprendėjai elgsis, jei mėgins siekti didesnio efektyvumo. Dėl to praktinis mokslas gali padėti administratoriui priimant sprendimus. Maža to, Simonas yra įsitikinęs, kad administravimo mokslas gali būti pritaikomas ir sioms, ir privačioms organizacijoms. Šią nuostatą jis grindžia teiginiu, kad šių tipų organizacijos turi daugiau panašumų nei skirtumų, o ir tie skirtumai esti ne rūšiniai, be
et laipsniški.

6. Kontinentinės Europos tradicija ir JAV tradicija.
Kameraliniai mokslai buvo administravimo arba valdymo pradžia. Iš kameralizmo išsirutuliojo ne tik administravimo, bet ir modernūs ekonomikos, finansų ir statistikos mokslai. Kameralistikoje galima išskirti 3 periodus: 1)Merkantilizmo įtaka- ekonominė apsauga. Šiame etape kameralistai daugiau užsiiminėjo ūkinėmis valstybės problemomis. Buvo formuojama ūkinė politika ir dedami pagrindai ūkiniam šalies administravimui. 2)Prigimtinių teisių. Siekis buvo iš vienos pusės sustiprinti absoliutinės valdžios vertikalę, iš kitos pusės pribojant tą patį vienvaldiškumą švietimo epochos filosofiniais teiginiais, kurie atitiko individualius turtingųjų miestiečių siekius. Būtent 2 etape buvo suformuluota valstybės intervencijos koncepcija, kuri 19a.pab.-20a. padėjo pagrindus gerovės valstybėje-Europoje. 3)19a. konstitucinė doktrina. Šis etapas iškėlė vieną didžiausių vėlyvojo kameralizmo autoritetą R.Mohlį. Jisai savo darbuose kameralinius mokslus sujungė su konstitucinės teisės dogma ir į administravimą ragino žiūrėti per konstitucianizmo prizmę. Austrų-vokiečių administravimo mokslinės teorijos kūrėju reikėtų laikyti L.Steiną. Jis lygindamas Prancūzijos ir Anglijos viešojo adm sistemas pabandė sukurti viešojo adm lyginamosios analizės tyrimų metodą, bet jam nepavyko. Jis į administravimą žiūrėjo ekonominiam politiniam ir teisiniam kontekste.
19a.pab.-20a.pradž. administravimo, kaip atskiros besiformuojančios šakos vystymąsi Europoje sustojo. Vokiečių tyrinėtojai tvirtina, kad 19a.pab. ir 20a. pr. buvo perėjimas iš administracijos mokslinės teorijos į administracinę teisę. Tai buvo laikas kada dar veikė administracijos koncepcija, pagal kurią turėjo būti įgyvendinta valstybės socialinė funkcija visuomenei, o iš

š kitos pusės dar nebuvo išsikristalizavusios atskiros savarankiškos administravimo funkcijos. 19a.pab. ir 20a. pr. atgimė teisinės valstybės idėja, todėl sutvirtėjo viešosios teisės pozicijos, kuri vėliau buvo pavadinta administracine teise. Taip atsitiko todėl, kad daugelyje kontinentinės Europos šalių reikėjo įgyvendinti teisinės valstybės įstaigų reformas. Domėtis administravimo mokslu pradedama tik 20a. pr. Vokiečių mokslininkai J.Jastrow, F.Still-Somlo susistemino žinias apie adm teoriją, tyrinėjo socialinės politikos ir administravimo tradicijos ryšius. Jastrow pirmasis pasiūlė adm politiką paversti sudėtine administracijos mokslo dalimi. Still-Somolo išskyrė 3 disciplinas: administracinė teisė, adm mokslas, adm politika. Po II Pas.karo administravimo tyrinėjimuose austrų-vokiečių mokykla jau neturėjo jokių naujų idėjų ir po truputį pradėjo užleisti vietą amerikiečių viešojo adm vadybinei teorijai. Administravimo teisė tampa pagalbiniu dalyku administravimo vadybiniu pagrindu. Ir tai atsitiko todėl, kad adm teisė su jos pažintine struktūra išaugo iš teisinės valstybės koncepcijos ir ji jau neatitiko 20a. vid. Reikalavimų. Nes 20a. 7-6 dešimtmetyje administravimo realijos ėmė nebetilpti teisės rėmuose, kadangi daugelio reiškinių negalima buvo paaiškinti su teisės pagalba. 6-7 dešimtm iškilo būtinybė priderinti adm teisę prie modernaus viešojo adm, einančio iš JAV. Europoje italų teisininkai šalia teisinių adm tyrimų pradėjo domėtis ir praktinėmis adm reformomis ir taip panaikino ribą skiriančią viešąjį adm ir adm teisę, pastarąją padarant pagalbine disciplina viešajam adm.
Prancūzijos viešasis adm suklestėjimas 1966m , kada pasirodė kolektyvinė monografija (administracijos mokslas). Adm procesas čia tiriamas socialinės aplinkos ir politikos kontekste. Labai daug dėmesio skiriama viešosios organizacijos misijai, t.y. jos vaidmeniui šiuolaikinėje valstybėje. Tyrinėjamos tokios VA problemos, kaip valdymo aparato struktūra ir jos kitimas biurokratijos įtaka sprendimams, darbo valstybinėse įstaigose technika ir adm kontrolės problemos. Prancūzijos VA tyrinėtojai administravimą jungė su sociologine ir politine tematika.
Taigi galima tvirtinti, kad prancūzų ir austrų-vokiečių administracinės teorijos yra glaudžiai susijusios kontinentinėje tradicijoje ir tai gali būti paaiškinama 4 tarpusavyje susijusiais faktais: 1) Konstitucinės tvarkos modelis įgyvendinamas 3-jų valdžios šakų. 2) Šis modelis naudingas politikams, bet ne viešajai politikai. 3) Teisinis aktyvumas ir lydintis šį procesą valdžios galių augimas sukelia techninių problemų įstatimdavystėje. 4) Griežta teisinė aplinka bei valdininkų iniciatyvos apribojimas.
Būtent toks viešosios politikos “susisteminimas” gali būti vadinamas administraciniu režimu. Ir jis prieštarauja šiuolaikinėms administravimo procesams, bei suteikia galimybę amerikietiškai VA teorijai įsigalėti Europoje. Paskutiniais metais Europoje ima vyrauti amerikietiškoji VA koncepcija daugiausia paremta biznio vadybos principais, kuri sugeba lanksčiau reaguoti į globalinius pokyčius pasaulyje.

8. Aptarkite įvairių politinių doktrinų (pliuralizmo, elitizmo, “naujosios dešinės”, komunitarizmo ir kt.) požiūrį į visuomenės dalyvavimą.

Pliuralizmas – tai tokia valstybėje nusistovėjusių interesų grupių veiklos sistema, kai visi įvairiausių interesų žmonės gali laisvai susiorganizuoti ir tarpusavyje konkuruoti dėl savo įtakos vyriausybei. Tokiomis sąlygomis kiekviena interesų grupė gali pasikliauti tik savo turimomis įtakos galimybėmis, nes nė viena iš jų neturi privilegijuotos padėties.
Pliuralizmo sąlygomis interesų grupės renkasi įvairius veikimo būdus: pasinaudojimą rinkiminėmis kampanijomis, ekonominį spaudimą, spaudos ir kt. visuomenės informavimo priemonių kampanijas, informacijos kontrolę, jėgos naudojimą ir terorizmą. Pliuralizmas ir yra kritikuojamas dėl taktikos pasirinkimo laisvės pagal galimybes ir tikslus.
Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išskaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkimų procedūrą skatina piliečių organizavimąsi į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose.
Korporatyvizmas – tai tokia sistema, kai vyriausybė savo veikloje ne tik gali, bet ir privalo atsižvelgti į visų susiorganizavusių interesų grupių reikalavimus bei poziciją. Vyriausybė, spręsdama aktualius valstybės gyvenimo klausimus, privalo konsultuotis su atitinkamomis interesų grupėmis.Valstybėje sudaroma tam tikra interesų grupių hierarchija, kur vienos yra labiau privilegijuotos, o kitos – ne. Korporatyvizmą kritikuoja už tai, kad kai kurios interesų grupės įgauna pernelyg dideles galimybes įgyvendinti savo poreikius kitų grupių sąskaita.
Korporatyvizmo akcentas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Privalumas yra diskusija dėl sprendimų, o trūkumas – apribota interesų grupių veikimo laisvė.
Klientelizmas – tai dalinis, ne visaapimantis modelis. Jo struktūrinis principas yra kraštutinis vertikalumas. Šis principas yra funkciškai nesuderinamas su horizontaliomis atstovaujamosios demokratijos nuostatomis. Klientistinis ryšys reiškia dvišalį asimetrišką patrono ir kliento, tarp kurių egzistuoja faktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė, santykį, tačiau pats ryšys yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus. Tradicinis klientelizmas dar vadinamas patronažo sistema.
Elitizmas. Visuomenė dalijasi į dvi dalis: elitą ir mases. Elitas – žmonių grupė, kuri pasižymi ypatingomis savybėmis, visi kiti yra masės (visuomenė). Elitas – mažuma, kuri turi teisę valdyti, kadangi maža grupė yra gerai organizuota. Visuomenė neturi kištis į elito sferą, nes turi nepakankamai kompetencijos tam, valdymas – išskirtinai elito sitis.
Komunitarizmas. Šiuolaikinė visuomenė, kur individo teisės iškeliamos virš pareigų ir atsakomybės, praranda bendruomeniškumo jausmą ir savanoriško bendradarbiavimo tradicijas. Komunitarai ragina kurti ir palaikyti tarpines socialines institucijas, kuriuose būtų ugdomas socialinis solidarumas ir pilietinė savigarba ir kurios padėtų neutralizuoti individualizmo bei socialinės fragmentacijos padarinius. “Reikia stiprinti bendruomenę ir savanoriškas organizacijas.” (Willett).

9. Kokie yra skirtingi “gerovės valstybės” modeliai? Kas būdinga “gerovės valstybės” raidai XX a.?

Gerovės valstybės koncepcija yra sunkiai apibrėžiama. Išskiriamos kelios kategorijos:
1. Gerovės valstybė yra tam tikra socialinė raidos stadija. Socialinės raidos metu susikuria tam tikras visuomenės tipas, kuris dėl gamybos plitimo pasižymi materialine gausa, laisve ir tolerancija, kurią lemia politinis vystymasis.
2. Gerovės valstybę galima apibrėžti ir kaip gyvenimo būdą (pagal asmens elgesį visuomenėje). Tokių valstybių gyventojai pasižymi savo individualiu gyvenimo būdu, tačiau fundamentalias gyvenimo sąlygas jiems užtikrina visuomenė.
3. Politologine prasme – tai socialinės ir ekonominės politikos rinkinys, kur piliečių gerovę sudaro senatvės pensijos, bedarbių pašalpos ir valstybinė sveikatos apsauga.
4. Dalis žmonių daugiausia dėmesio teikia valstybės valdymo stiliui. Jie teigia, kad per antrąją XXa. Pusę beveik visose pramoninėse šalyse vyriausybės labai išplėtė biurokratinį aparatą. Jų nuomone, biurokratinė sistema yra svarbiausias Gerovės valstybės bruožas.
Politologiniu aspektu:
Liberali gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Čia valstybė garantuoja tik minimalią paramą savo piliečiams ir stengiasi, kad pats individas, pasikliaudamas rinka, užsitikrintų gerovę. Individas skatinamas dalyvauti rinkoje ir taip pasirūpinti pragyvenimo šaltiniu. Valstybė stengiasi tik sušvelninti skurdo, nelygybės, nedarbo problemas nedidelėmis išmokomis. Tokios valstybės – JAV, Kanada, Didžioji Britanija.
Socialinis-demokratinis gerovės valstybės tipas pirmenybę teikia valstybei. Valstybė čia prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinti kiekvienam piliečiui materialinę gerovę, palaiko visiško užimtumo politiką, suteikia kiekvienam piliečiui darbo vietą ir užmokestį, tenkinantį individo poreikius. Tokia valstybė stengiasi pašalinti skurdo, nedarbo problemas, neleidžia joms atsirasti. Tai ji pasiekia efektyvia mokesčių politika, didelėmis išmokomis. Tokia valstybė universali ir skatina lygybę.
Konservatyviojo-korporatyvinio tipo gerovės valstybės tikslas – įsipareigojimas išsaugoti šeimą. Socialinės paslaugos teikiamos tik tuomet, kai šeima jau nepajėgia susitvarkyti su iškilusiomis gerovės problemomis. Toks tipas stengiasi išlaikyti klasinę priklausomybę ir statusą per socialinio draudimo schemų įvairovę, t.y. skirtingų klasių ir nevienodą statusą turinčios šeimos turi teisę į skirtingas socialines išmokas ir paslaugas.

Modeliai
Likutinis, marginalinis – egzistuoja JAV ir Japonijoje. Žmogus pats turi rūpintis savo gerove, valstybė padės tik tiems, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti problemų (“užsitarnavę vargšai”). Vyrauja klasinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač pabrėžiamas individualizmas.
Pramonės pasiekimų, liberalus-korporatyvinis – Į socialinę politiką žiūrima kaip į priemonę dirbantiems garantuoti stabilų pragyvenimo lygį. Norint gauti socialinę paramą, reikia priklausyti ir darbo rinkai. Geriausias pavyzdys-Vokietija.
Institucinis-perskirstomasis – vyrauja Skandinavijos šalyse. Čia visas socialinis kolektyvas prisiima atsakomybę už kiekvieno individo gerovę. Užtenka būti piliečiu, kad gautum kokią nors paramą.

17. Kokios galimos ryšių tarp viešojo administravimo ir visuomenės formos?

Piliečių dalyvavimą galima nusakyti kaip bendravimą tarp piliečių ir valdžios, kai valdžia informuoja piliečius ir juos išklauso, o piliečiai išsako savo nuomonę ir pageidavimus valdžiai. Piliečių dalyvavimas padeda valdžiai geriau tenkinti piliečių poreikius, o piliečiams suteikia galimybę juos išsakyti.
Visuomenės dalyvavimas viešajame administravime gali būti įgyvendinamas įvairiais būdais: pavienių asmenų ir interesų grupių veikla, rengiant viešus svarstymus, pranešimus ir komentarus, dalyvaujant patariamuosiuose komitetuose, organizuojant demonstracijas, vykdant rinkimines kampanijas bei lobizmą, dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, politinių partijų bei kitų visuomeninių organizacijų veikloje, darant įtaką ombudsmeno veiklai ir t.t. Veikdami kartu žmonės gali daryti didesnę įtaką valdžiai ir jos priimamiems
sprendimams. Todėl
šiuolaikinėse valstybėse pagrindiniai organizuoto poveikio dariniai yra interesų grupės, nevyriausybinės organizacijos ir politinės partijos bei organizacijos.
Demokratinėse valstybėse gana veiksmingos būna tokios visuomenės dalyvavimo formos kaip demonstracijos, protesto mitingai, laiškai į laikraščių ir žurnalų redakcijas, laiškai politikams ir pan.
Kad piliečių dalyvavimas būtų veiksmingas, jiems turi būti garantuota:
teisė į informaciją, žodžio laisvė,teisė burtis į draugijas,peticijos teisė, teisė kreiptis į teismą.
Galimybė gauti informaciją. Nuostatos dėl šios teisės įtvirtintos keliuose įstatymuose: Visuomenės informavimo įstatyme, Vietos savivaldos įstatyme, Aplinkos apsaugos įstatyme, Sveikatos sistemos įstatyme, Viešojo administravimo įstatyme ir kt. Įstatymai ne tik garantuoja piliečių teisę gauti informaciją, bet ir įpareigoja valdžios institucijas tą informaciją teikti. Viešojo administravimo įstatymas garantuoja piliečių teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą, o taip pat teisę apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos (2str.). Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja klausimus, susijusius su informacijos teikimu. Įstatymas teigia, kad žmonės turi teisę ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją, bet šios teisės negali apriboti kitų žmonių teisių ir laisvių (3str.). Šis įstatymas taip pat numato teisę gauti informaciją iš valdžios institucijų. Jame sakoma, kad kiekvienas asmuo LR teritorijoje turi teisę susipažinti su oficialiais valstybės ar savivaldybės institucijų dokumentais, išskyrus tuos, kurie susiję su valstybės paslaptimis (6str.). Vietos savivaldos įstatymas (18str.) numato, kad, savivaldybės taryba turi ne rečiau kaip kartą per metus informuoti gyventojus apie savo veiklą.
Lietuvoje įstatymais nėra reguliuojama, kaip informaciją turi teikti privataus sektoriaus organizacijos. Tai priklauso nuo privačios kompanijos savininko geranoriškumo bei nuo informacijos turinio.
Teisė burtis į draugijas. Antrasis visuomeninių organizacijų veiklos pagrindas. Šią sritį reglamentuoja daug įstatymų, kurių svarbiausi Visuomeninių organizacijų įst., Asociacijų įst., Labdaros ir paramos įst., Fondų įst., Politinių partijų ir organizacijų įst., Religinių bendruomenių ir bendrijų įst., Profesinių sąjungų įst. Ir kt.
LR Viešojo administravimo įstatyme nurodoma, kad viešoji paslauga – tai valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. Viešojo administravimo įstaiga – tai viešojo administravimo institucija, veikianti tam tikrų įstaigų (biudžetinių, viešųjų ir kt.) įstatymų pagrindu.
Viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą (veikla turi būti reglamentuota teisės aktų, nustatyta tvarka įregistruota, turėti reikalingus leidimus, licencijas ir kt.). Institucija, kuri administruoja tam tikros paslaugos teikimą, negali pati teikti tos paslaugos.
Viešųjų paslaugų teikimą valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos kiekviena pagal įstatymų ar nuostatų priskirtą viešojo administravimo (valdymo) sritį. Tokios institucijos administravimą vykdo visoje valstybės teritorijoje. Tuo tarpu teritoriniu lygiu viešųjų paslaugų teikimą reguliuoja pagal kompetenciją savivaldybės arba teritorinės valstybinio administravimo institucijos.
Teritorinės valstybinio administravimo institucijos negali dubliuoti ar keisti centrinių institucijų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo, tačiau turi teisę joms teikti pasiūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo tvarkos tobulinimo, taip pat organizuoti papildomų paslaugų teikimą. O centrinės viešojo administravimo institucijos negali reikalauti iš teritorinių institucijų ir savivaldybių steigti viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų, jei to nenumato įstatymai.

19. Kokiais būdais viešąsias paslaugas teikiančios insitucijos siekia atsižvelgti į vartotojų poreikius?

Esama painių problemų kuriant institucijas, kurios nustatytų piliečių paklausą viešojo sektoriaus veiklai. Tai, kad yra sunku rasti ir įgyvendinti optimalias apmokestinimo sistemas ir kad vyriausybės vis dažniau imasi deficitinio išladavimo, reiškia, jog būtina analizuoti tas institucijas, kurios reguliuoja paklausą viešosioms programoms.
Viešąsias paslaugas teikiančios institucijos atsižvelgia į vartotojų poreikius atlikdamos įvairius tyrimus ir apklausas. Kai kuriose užsienio šalyse, pirmiausia Vokietijoje ir JAV, yra atsiradę vadinamieji “piliečių žiuri”: piliečiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese per susirinkimus, kurių metu jie gali, kaip teisme, apklausti liudytojus- ekspertus, biurokratus, administratorius, politikus, interesų grupių atstovus. Tokių žiuri išvados gali būti labai reikšmingos. Siekiant atsižvelgti į vartotojų poreikius, rengiamos tarpininkavimo grupės, suburiančios konfliktuojančių interesų atstovus, atliekamos tikslinės viešosios nuomonės aklausos, konsultaciniai referendumai, elektroniniai miesto susirinkimai.
Tačiau tiriant vartotojų poreikius, iškyla problemų:
sunkumai matuojant viešųjų paslaugų produktyvumo ir efektyvumo pažangą;
sunkumai renkant informaciją apie tikslų ir rezultatų atotrūkio mastą ir jo priežastis;
sunkumai nustatant tikslias užduotis ir įvertinant rezultatą;
dideli vertinimo kaštai.

20. Apibūdinkite decentralizacijos ir dekoncentracijos sampratą.

DEKONCENTRACIJA
Tai teisės aktais pagrįstas administravimo funkcijų perdavimas iš centrinės valdžios institucijos teritorinėms institucijoms, esančioms administr – teritoriniuose vienetuose ar vietos savivaldybėse. Šių institucijų veiklą kontroliuoja centrinės valdžios institucija.
Principas-valstybinė valdžia paskiria atstovą, kuris užtikrina vietinį valdymą, remdamasis valstybės jam deleguotomis juridinėmis, finansinėmis priemonėmis ir žmonių resursais. Valstybinės valdžios atstovai jai lieka visiškai pavaldūs ir įgyvendina Jos direktyvas.
Dekoncentracijos naudingumas ir efektyvumas yra grynai techninis, nes dekoncentracija yra apribota politiškai dėl to, kad vietos gyventojai patys negali priimti sprendimų

DECENTRALIZACIJA
Tai valstybės organizacijos sistema, kurioje pripažįstama sprendimų laisvė įvairiems teritoriniams kolektyvams (pavedama dalis teritorijos) arba viešosioms įstaigoms (pavedamos paslaugos).
Tai įst pagrįstas valdymo funkcijų perdavimas iš centrinių valstybinės valdžios institucijų savivaldos teisę turinčioms teritorijoms (savivaldybėms).
Decentralizuotų teritorinių kolektyvų valdžia yra apribota t.y. jie negali viršyti nustatytos kompetencijos ribų ir kištis į valstybinės valdžios kompetenciją, sprendžiant vidaus arba išorinio suvereniteto klausimus, kurie lieka centralizuoti (saugumas, pinigai, teisė, armija, diplomatija).
Decentralizuotų kolektyvų veikimo laisvė labai priklauso nuo finansinio savarankiškumo.

21.Kaip pasiskirsčiusios funkcijos tarp regioninės centrinės ir vietos valdžios Lietuvoje?
Dabartiniu metu pagal Konstituciją Lietuvos Vyriausybė yra atsakinga Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Jos įtaka vietos valdymui reiškiasi per apskritis. Valdymą apskrityje Vyriausybė iš esmės organizuoja per apskričių viršininkus bei kitas Vyriausybės įstaigas, kurių įgaliojimus nustato įstatymai.

Savivalda, kaip administracinio teritorinio vieneto teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis, analizuojama per savivaldybės institucijų teisinį statusą ir santykius su valstybės institucijomis. Vietos bendruomenės galios suformuoti savo atstovaujamuosius organus pasireiškia tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formomis.
Vietos savivaldos ir valdymo įgyvendinimas valstybėje priklauso nuo istorinių tradicijų. Lietuvos vietos savivaldos sistemai būdingas savivaldybės institucijų savarankiškumo derinimas su valstybės vykdoma administracine priežiūra.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje konstatuota, jog „valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas”. Šis Konstitucijos straipsnis įtvirtina pagrindinį demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principą – valstybės valdžios padalijimo principą. Tai reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos ir savarankiškos, priešingu atveju jos virs “paprastais priklausomais organais”.
Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.
Žmonės arba žmonių grupės visada siekia priversti vyriausybę vykdyti jų interesus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnis įtvirtina tokias pagrindines Vyriausybės veiklos kryptis:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Prezidento dekretus;
3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;
Vyriausybė taip pat:
1) rengia ir teikia seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą.
2) Teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais.
Tuo tarpu visi kiti klausimai sprendžiami atsižvelgiant į savivaldos plėtrą, t.y. decentralizaciją. Decentralizacija reiškia centrinės valdžios interesų derinimą su vietinės valdžios interesais. Decentralizacija yra akivaizdus poreikis, prielaida socialinei, ekonominei ir politinei plėtrai užtikrinti.Didėjant decentralizacijai, didėja vietos savivaldos institucijų atsakomybė, nors žinomi atvejai, kai valstybė ignoruoja visuomenės pasipriešinimą centralizacijai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įtaka vietos valdymui reiškiasi per apskritis. Valdymą apskrityse Vyriausybė iš esmės organizuoja per apskričių viršininkus bei kitas Vyriausybės įstaigas, kurių įgaliojimus nustato įstatymai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 35 straipsnis numato, jog Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą.
Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.
Vietos savivalda įstatymais laiduojama savivaldybėms – valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Vietos savivalda suprantama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas. Vietos savivalda reiškia, kad vietos institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms, pagal įstatymus turi teisę ir gali tvarkyti ir valdyti pagrindine viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais.
Tais atvejais, kai su savivaldos interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savivaldybei. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų atskyrimas nereiškia, kad valstybė atsisako remti savivaldą.
Valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis vietos savivaldos institucijų savarankiškumo principas reiškia, kad pagal savo kompetenciją jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus. Jų priimtas teisėtas sprendimas neturi būti derinamas ar vėliau tvirtinamas valstybės institucijų ir negali būti pakeistas administracine tvarka. Tačiau savivaldos institucijos veikia teritorijoje, kuri kartu yra ir valstybės teritorija, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas.
Savivaldos institucijų kompetencija ir funkcijos
Savivaldos institucijos pagal įstatymo joms priskirtą savarankiškąją kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Be to, savivaldybėse sprendžiamos ir kitos jų gyventojų bendruomenės nariams kylančios problemos, nepriskirtos valstybės institucijų kompetencijai. Už savarankiškosios kompetencijos įgaliojimų vykdymą meras ir jo pavaduotojas yra atsakingi ir atskaitingi tarybai.
Savivaldos institucijų veiklos funkcijas galima suskirstyti į:
• socialinių paslaugų funkcijas: tai švietimas, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra, kultūra ir laisvalaikio organizavimas;
• komunalinių paslaugų funkcijas: tai būsto aptarnavimo paslaugos, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, viešasis transportas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių tiesimas, tvarkymas bei priežiūra.
Vietos savivaldos institucijos dalyvauja apskričių ir valstybinėse programose. Jos negali mažinti socialinių aprūpinimo standartų, tačiau gali gyventojus remti geresnėmis sąlygomis.
Praktikoje atsiranda būtinybė keisti savivaldybių teritorijų ribas, tačiau tai galima vykdyti tik pagal įstatymą – pačios savivaldybės to atlikti negali.
Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias,
2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas),
3) valstybines (perduotas savivaldybėms),
4) sutartines – įgyvendinamas sutartimis.
Savarankiškosios savivaldybių funkcijos atliekamos pagal įstatymų suteiktą kompetenciją ir įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesams. Įgyvendindamos šias funkcijas savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą.

Konstitucijos 123 straipsnis numato, jog aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.
Vietos valdymas yra valstybinio valdymo (t. y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose – atitinkamuose administraciniuose vienetuose. Vietos valdymo funkcijas paprastai vykdo centrinės valdžios skirti pareigūnai arba jų suformuotos institucijos, dažniausiai veikiančios centrinės valdžios vardu ar jos pavedimu (įgaliojimu). Laikomasi nuomonės, kad vietos valdymas – tai valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organinė dalis, jo tęsinys vietose. Dažnai tai apibūdinama kaip valdžios dekoncentracija, t. y. centrinės valdžios įgaliojimų dalinis perkėlimas į vietas – administracinius vienetus. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskritis yra Lietuvos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu. Apskrities viršininkas turi vieną pavaduotoją arba du, jeigu apskrityje yra daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų. Apskrities viršininko pavaduotojus skiria ir atleidžia Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu. Valstybes valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Apskrityje įsteigtos valstybės valdymo institucijos nėra pavaldžios apskrities viršininkui. Šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje.

Apskrities viršininkas, bendradarbiauja su savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis apskrityje.
Vyriausybės institucijos, skirdamos sau pavaldžių valdymo įstaigų ir organizacijų apskrityje vadovus, išklauso apskrities viršininko nuomonę.
Apskrities viršininkas praneša atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų padalinių apskrityje veiklą ir sprendimus, jei jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų arba pažeidžia piliečių ar organizacijų teises. Apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Apskrities viršininko įsakymai ir kiti teisės aktai, neviršijantys jo kompetencijos, privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Apskrities viršininkas įgyvendina socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitų sričių valstybės politiką. Be to, apskrities viršininkas vykdo apskrityje valstybines ir tarpregionines programas, koordinuoja apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, derina savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą įgyvendinant regionines programas, numato prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengia programas.
Vyriausybė turi teisę panaikinti apskrities viršininko įsakymus ir kitus teisės aktus, jeigu jie neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų ir Vyriausybės nutarimų bei kitų teisės aktų.
Apskrities viršininkas organizuoja administracijos darbą ir atsako užjos veiklą; teikia Vyriausybei apskrities lėšų sąmatos projektą; įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų jam pavaldžių įstaigų vadovus, administracijos departamentų, skyrių ir padalinių vadovus, sudaro su šiais darbuotojais darbo sutartis; neviršydamas nustatyto metinio darbo apmokėjimo fondo, tvirtina administracijos etatų sąrašą; organizuoja apskrities tarybos posėdžius ir jiems vadovauja; vykdo kitus Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės ir Ministro Pirmininko jam suteiktus įgaliojimus. Kai apskrities viršininko nėra, jo pareigas eina apskrities viršininko pavaduotojas.

22. Kaip organizuota vietos savivalda Lietuvoje? (Pagal LR vietos savivaldos įstatymą)

Savivaldybė – valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą. Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei Jos sudarytas vykdomąsias institucijas.
Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra:
1) atsakingumas rinkėjams
2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus
3) Savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus
4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus;
5) Veiklos skaidrumas
6) Bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas
7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę
8) Savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas
9) Žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas

Pagrindinės vietos savivaldos institucijos yra taryba, valdyba ir meras. Juos ir jų sprendimus techniškai aptarnauja administracija, kuriai vadovauja mero skiriamas administratorius. Savivaldybės terotorija dalijama į seniūnijas ir jas administruoja seniūnas, skiriamas ir atleidžiamas administratoriaus. Savivaldybės kontrolierius yra savivaldybės kontrolės institucija, tiesiogiai kontroliuojanti savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekanti vidaus audito funkcijas savivaldybėje. Savivaldybės kontrolės institucija atskaitinga savivaldybės tarybai ir nesusijusi su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga.

Savivaldybės taryba:
1) tvirtina savivaldybės tarybos veiklos reglamentą;
2) Renka bei prieš terminą iš pareigų atleidžia merą;
3) Mero teikimu skiria ir prieš terminą atleidžia mero pavaduotoją (pavaduotojus), vadovaudamasi įstatymais nustato jam (jiems) darbo užmokestį;
4) Sudaro savivaldybės valdybą, tarybos komitetus ir komisijas;
5) Mero teikimu priima sprendimus dėl seniūnijų steigimo ir jų skaičiaus, priskiria seniūnijoms savivaldybės teritorijas, nustato jų ribas ir prireikus jas keičia;
6) biudžetinės sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, prireikus tikslina savivaldybės biudžetą.
Valdyba:
1) organizuoja savivaldybės biudžeto projekto rengimą, teikia jį ir biudžeto įvykdymo apyskaitą tvirtinti savivaldybės tarybai;
2) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;
3) priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų paskirstymo savivaldybės biudžetinėms įstaigoms;
4) priima sprendimus dėl kompensacijų mokėjimo už valstybės išperkamus grąžintinus pastatus ar jų dalis ir kitus statinius;
5) Atlieka įstatymų nustatytas teritorijų planavimo funkcijas, savivaldybės tarybos pavedimu tvirtina specialiuosius ir detaliuosius planus;
6) Nustato savivaldybės tarnautojų skaičių ir atlieka kitas personalo valdymo funkcijas, priskirtas valdybai pagal Valstybės tarnybos įstatymą;
7) Ne rečiau kaip kartą per metus arba prireikus atsiskaito už savo veiklą savivaldybės tarybai.
Meras:
1) Nustato ir sudaro savivaldybės tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus;
2) Atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio valstybių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis;
3) Siūlo savivaldybės tarybai mero pavaduotojo (pavaduotojų), valdybos narių ir komisijų pirmininkų kandidatūras, taip pat gali siūlyti atleisti juos iš pareigų;
4) Administruoja savivaldybės asignavimus, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę bei finansinę veiklą arba įgalioja visa tai daryti savivaldybės administratorių;
5) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia turimus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus;
6) Kartu su atitinkamomis valstybės institucijomis ir įstaigomis rengia bei įgyvendina prevencines priemones ir gelbėja gyventojus įvykusių katastrofų, stichinių nelaimių, epidemijų, užkrečiamųjų ligų atvejais, likviduoja jų padarinius, rūpinasi nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programų įgyvendinimu bei aplinkos būkle savivaldybės teritorijoje;
7) Gavęs savivaldybės tarybos pritarimą, sudaro savivaldybės bendradarbiavimo su valstybės institucijomis, kitomis savivaldybėmis bei užsienio institucijomis sutartis;
8) Rūpinasi viešąja tvarka ir gyventojų rimtimi.
Seniūnija:
1) administruoja jai priskirtų viešųjų paslaugų teikimą;
2) prireikus įvertina atskirų šeimų (asmenų) gyvenimo sąlygas ir praneša atitinkamiems savivaldybės administravimo subjektams bei administratoriui dėl socialinės paramos teikimo joms (jiems) reikalingumo;
3) Gali organizuoti socialinės paramos teikimą ir pašalpų mokėjimą;
4) Organizuoja seniūnijai priskirtų teritorijų ir kapinių priežiūrą, viešuosius darbus;
5) Renka statistinius duomenis ir teikia juos teritorinėms statistikos įstaigoms;
6) mero pavedimu rengia ir teikia savivaldybės tarybos bei valdybos sprendimų ir mero potvarkių projektus seniūnijos veiklos klausimais, kontroliuoja jų vykdymą.
Seniūnas:
1) atsako už seniūnijos vidaus vadybą;
2) administruoja asignavimus, skirtus seniūnijai;
3) kaimo gyvenamųjų vietovių seniūnijose ir miestuose, kuriuose nėra civilinės metrikacijos skyrių bei notaro biurų, registruoja gimimus bei mirtis, įstatymų nustatyta tvarka atlieka notarinius ir kitus veiksmus;
2) pagal kompetenciją sudaro sutartis.

23. Kaip buvo įgyvendinama teritorinio valdymo reforma Lietuvoje nuo 1990 m?
Administraciniams teritoriniams vienetams 1990 m. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas suteikė savivaldos teisę.
Vietos savivaldos pagrindų įstatyme (1990) nustatytos dvi savivaldybių pakopos: žemesnioji ir aukštesnioji. Žemesniosios pakopos savivaldybėms priskiriamos apylinkės (valsčiai), gyvenvietės (valsčiai) ir rajono (apskrities) miestai. Aukštesniosioms priskiriami rajonai (apskritys) ir respublikos miestai.
Per paskutinį XX a. dešimtmetį buvo įtvirtinti šie naujos vietos savivaldos principai:
1. Vietos savivaldos institucijos yra integruota viešojo administravimo sistemos dalis. Jos, tvarkydamos viešuosius reikalus, remiasi savarankiškumu, teisinėmis garantijomis.
2. Vietos reikalus tvarko renkamos atstovaujamosios vietos savivaldos institucijos, t.y. tarybos ir jų sudaromos vykdomosios institucijos -merai ir valdybos. Šioms institucijoms funkcijas padeda vykdyti savivaldybės administracija.
3. Vietos savivaldos institucijoms priskirta savarankiškoji ir valstybės deleguotoji kompetencija.
4. Vietos savivaldos institucijos, pagal joms priskirtą savarankiškąją kompetenciją, turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai neprieštarauja teisės aktams.
5. Savivaldos institucijos turi teisę sudaryti savarankišką biudžetą ir nustatyti vietinius mokesčius. Taip pat jos turi teisę į nuosavybę ir gali užsiimti ūkine – komercine veikla.
6. Savivaldos institucijoms lėšos deleguotosioms funkcijoms vykdyti skiriamos iš valstybės biudžeto. Joms gali būti skiriamos dotacijos ir kompensacijos iš valstybės biudžeto.
7. Savivaldos institucijos gali laisvai imtis spręsti iškylančias problemas, kurios nėra priskirtos valstybės valdžios institucijų kompetencijai.
8. Savivaldos institucijos gali steigti savo įmones, įstaigas, organizacijas ir joms vadovauti. Tačiau pastarosios pavaldžios tik teisėtumo požiūriu. Tik nepriklausomi teismai turi teisę spręsti vietos savivaldos institucijų veiksmų teisėtumo klausimą.
9. Vietos savivaldos institucijos turi teisę duoti nurodymus tam administraciniam vienetui, kurį jos valdo ir naudotis visuomenės pagalba, kad užtikrintų teisėtų sprendimų įgyvendinimą.
10. Įstatymais nustatyta visų savivaldybių lygybė. Tai reiškia, kad visos savivaldybės laisvai naudojasi tokiomis pat teisėmis ir turi tuos pačius įgaliojimus. Ypač svarbu tai, kad nė viena savivaldybė neturi teisės kontroliuoti ar prižiūrėti jokios kitos savivaldybės.
11. Įstatymai nepripažįsta savivaldybių nepriklausomybės ir jokio vaidmens nacionalinės politikos formavime. Vietos savivaldos institucijos turi tik vietinės iniciatyvos teisę. Įstatymas taip pat nepripažįsta jokių ypatingų savivaldybių teisių. Vadinasi, bet kuri vietos savivaldybė laikoma tik vietine savivaldybe. Vietos savivalda ir jos institucijos yra sudedamoji viešojo administravimo sistemos dalis.

24. Kaip sudaromas ir planuojamas valstybės ir valstybės įstaigų biudžetas?
Biudžetas valstybes (vyriausybės) lygiu suprantamas kaip valstybės pajamų ir išlaidų sąmata metams, patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka. Siekiant kiekvienais metais kuo racionaliau, taupiau ir efektyviau naudoti finansinius (teklius, būlma ieškoti racionalesnių, pažangesnių formų, metodų bei priemonių valstybės pajamoms sukaupti ir paskirstyti.
Lietuvos savivaldybių biudžetuose sukaupiama apie trečdalį Šalies finansinių išteklių, todėl, bet koks nacionalinio biudžeto reformavimas neišvengiamai veikia ir savivaldybių biudžetų formavimo principus. Lietuvoje savivaldybės neturi pakankamo fiskalinio savarankiškumo bei galimybių surinkti būtinas lėšas savo funkcijoms vykdyti, kadangi svarbiausius mokesčių elemenlus misiato Seimas. Dėl Šių priežasčių slopinama savivaldybių fiskalinė iniciatyva bei atsakomybė, ir jų finansinė veikla tampa ne tokia efektyvi.
Pradžia biudžeto sandarai keisti yra sudėtinga ir teoriniu, tiek ir praktiniu aspektu. Staigus, gal kiek paankstintas perėjimas prie valstybės biudžeto be deficito ir pastarojo sudarymas programų principu reikalauja naujų teorinių žinių ir papildomų praktinių priemonių. Reikalingos papildomos milijardinės lėios, kad per trumpą laiką galima būtų pagal galimybes ryškiau sumažinti išankstesnių metų besitęsiančiai užsienio bei vidaus skolas ir pradėti naujus biudžetinius metus su mažesne praeities našta.
Pradėtas pasirengimas biudžeto sandaros reformai ir jau atliktas darbas yra didelio darbo pradžia. Seimui reikėtų greitu laiku apsispręsti, ar tai bus trumpalaikė, ar ilgalaikė biudžetų sudarymo kryptis. Todėl ir siūloma Vyriausybei parengti, o Seimui priimti konstitucinį įstatymą, kuriuo ir būtų įtvirtinta valstybės ir savivaldybių biudžetų be deficito sudarymo nuostata.Toks įstatymas leistų tvirčiau orientuotis į ateitį, tvarkant bei valdant valstybės finansinius išteklius.
Valstybės biudžeto teisinis pagrindas ir toliau bus Lietuvos Respublikos valstybės metinio biudžeto patvirtinimo įstatymas, o savivaldybių biudžetų — atitinkamų savivaldybių, tarybų sprendimai savivaldybių biudžetams patvirtinti bei mokesčių įstatymai ir kiti teises aktai, reglamentuojantys biudžetų pajamas.
Valstybės biudžeto pajamų straipsnius bei jų turinį ir toliau reglamentuos mokesčių įstatymai bei kiti teisės aktai, o išlaidų struktūrą ir straipsnius -pagrindinės valstybės valdymo funkcijos ir veiklos programos. Vyriausybė siūlo kuo greičiau pradėti taikyti naujus biudžeto formavimo principus, nustatant veiklos prioritetus.
Vyriausybė pritarė įstatymo pataisoms, kurias priėmus, būtų įvestas trimetis biudžeto planavimas, pagerintas nebiudžetinių valstybės lėSų valdymas bei išlaidų kontrolė. Be to, pataisytas biudžetinės sandaros įstatymas atitiks Vyriausybės įsipareigojimus Tarptautiniam valiutos fondui. Biudžetinės sandaros įstatymo pataisos iŠ esmės pakeis biudžeto sudarymo procedūrą. Remiantis strateginiais biudžeto formavimo tikslais, siūloma sudaryti nebe vienerių, o trejų metų biudžetus, tačiau Seimas, kaip ir iki Šiol, tvirtins tik vienerių metų biudžetą.
Jeigu būtų tinkama Lietuvos Respublikos Seimo priimta savivaldybių pajamų nustatymo nauja metodika, kuri numato pastovius savivaldybių pajamų Šaltinius trejiems metams ir iŠ valstybės biudžeto savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų apskaičiavimą, tvirtinimo ir perdavimo tvarką, būtų sugriežtinta savivaldybių finansinių išteklių panaudojimo kontrolė. Tai leistų padidinti biudžetinių lėSų naudojimo efektyvumą, prognozuoti 4-5 melams savivaldybių biudžetų pajamas ir padengti ne tik einamąsias biudžetų išlaidas, bet ir skirti nemažą jų dalį investicijoms.
Biudžeto sandaros reformos procesas yra ilgas ir priklauso nuo daugelio pareigūnų ir tarnautojų sutelktų veiksmų, nukreiptų įtvirtinti praktikoje patvirtintas teorines biudžeto sandaros nuostatas.

25. Savivaldybių biudžetams priskiriamos šios mokestinės pajamos;
1.fizinių asmenų pajamų mokestis, atskaičius privalomojo sveikatos
draudimo fondui skirtas lėšas;
2žemės mokestis;
3.valstybinis žemės ir valstybiniam vandenų fondui priskirtų vandens telkinių, išnuomotų žūklei, nuomos mokestis;
4. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
5.žyminis mokestis;.. 6.kitos įstatymų numatytos mokestinės pajamos.
Savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius galima suskirstyti į tokias pagrindines dalis:
a)padalijamieji mokesčiai tai juridinio asmens teisiu neturinčių įmonių pajamų mokestis ir juridinių asmenų pelno mokestis.
b)įstatymais priskirti savivaldybių mokesčiai, vietiniai mokesčiai tai nekilnojamojo turto, žyminis, prekyviečių ir kiti mokesčiai;
c) bendroji dotacija iš valstybės biudžeto;
d)specialios dotacijos iš valstybės biudžeto. tai kapitalo investicijos statyti gamtosauginiams objektams ir objektams, kurių sąmatine vertė daugiau kaip 5 mln.lt.
e) nemokestinės pajamos.
Savivaldybių biudžetuose įvairioms pajamų rūšims tenka nevienodas lyginamasis svoris
Savivaldybių pajamoms būdingi sezoniniai svyravimai. Įsigilinus į situaciją šalyje, matyti, kad mokestinių pajamų svyravimą labiausiai sąlygoja vykstantys mikro – ir makroekonominiai procesai

Tiesioginę įtaką biudžeto pajamų sumažėjimui turi šalies ekonomikos būklė, jos nuosmukio ar augimo problemos.

26.Kokie yra argumentai už biudžeto išlaidų padidinimą ar sumažinimą vienai ar kitai sričiai?
Už biudžeto išlaidų sumažinimą: LLRI atlikta valstybės funkcijų analizė įvairiose srityse rodo, jog valstybė yra prisiėmusi per daug funkcijų, kurių vykdymas brangiai kainuoja tiek įmonėms tiek privatiems asmenims, tiek pačiai valstybei. Valstybės finansuojamos funkcijos dažnai yra naudingos tik siauroms visuomenės grupėms, o keliamus tikslus geriau ir efektyviau galėtų pasiekti privatus verslas.Pvz., biudžeto lėšomis yra finansuojamos komercinės įmonės (pvz.,Lietuvos geležinkeliai) ir toks finansavimas leidžia valstybinei įmonei neefektyviai ūkininkauti. Dėl tokios padėties nukenčia visi geležinkelio paslaugų vartotojai ir visi mokesčių mokėtojai, kurių lėšomis dengiami neefektyvūs ūkininkavimo nuostoliai. Finansuojant komercines struktūras, laimi tik tų struktūrų darbuotojai ir savininkai, Pasižvalgykime alternatyvių pavyzdžių – privačios bendrojo lavinimo mokyklos leidžia pasiekti žymiai geresnių švietimo rezultatų nei valstybinės, privačių gydymo įstaigų teikiamos paslaugos taip pat yra geresnės kokybės nei valdiškų poliklinikų. Net tais atvejais kai, valdžia yra atsakinga už tam tikrų tikslų įgyvendinimą, dalinis šių funkcijų privatizavimas leistų padidinti efektyvumą. Pvz., nuosavybės saugos ir viešosios tvarkos palaikymo funkcija galėtų būti plačiau privatizuota atskiriant nuo jos tam tikras funkcijas. Privačios saugos tarnybos dažnai gali efektyviau ir operatyviau išspręsti problemas, todėl jų paslaugų niša turi būti plečiama siaurinant tas sritis, kuriose veikai valstybinė policija. Valstybė yra bloga savininkė . Dažniausiai valstybinės įmonės veikia nuostolingai, nes joms trūksta sėkmingai įmonės veiklai būtinų prielaidų: motyvacijų ir realaus savininko bei jo kontrolės. Jei privatus verslas nuostolingas, jis bankrutuoja, išnyksta, tuo tarpu valstybinių įmonių gyvybė yra dirbtinai pratęsiama, remiant jas iš mokesčių mokėtojų lėšų. Neefektyvi valstybinių įmonių veikla yra nusikalstamai toleruojama, nes pelno siekimas nelaikomas pagrindine valstybės misija. Valstybinei įmonei keliami socialiniai, valstybiniai-strateginiai ar kiti politiniai tikslai, a priori apsprendžiantys valstybinio verslo nuostolingumą. Valstybinis verslas yra neefektyvus, švaistantis išteklius, todėl jis turi būti privatizuojamas. Turint galvoje šią perspektyvą, valstybinės investicijos į verslą neturi būti vykdomos.
Už biudžeto išlaidų padidinimą: Jei biudžeto išlaidų mažinimo tvarka pajamų nesurinkimo atveju nėra iš anksto nustatyta, būna daug neigiamų pasekmių. Būtinas išlaidų mažinimas atliekamas skubotai, neturint laiko sprendimams apgalvoti, o net ir skubant būtinam išlaidų sumažinimui prireikia daugiau laiko, nei galima skirti. Skubiai mažinant išlaidas, egzistuoja galimybė ne Seimui, bet lėšų pervedimą kontroliuojantiems asmenims, spręsti, kas labiau ‘vertas’ lėšų, o kas jų gali palaukti arba negauti apskritai. Taip vėluojantys medikų ar mokytojų atlyginimai pateisinami nesumokėtais(nesurinktais) mokesčiais, nors tuo pačiu metu užtenka lėšų privačių struktūrų nuostoliams kompensuoti. Padidinus biudžeto išlaidas, galima būtų padidinti mokytojų, gydytojų policijos pareigūnų atlyginimus, suremontuoti mokyklų, bei gydimo įstaigų patalpas, tai lemtų geresnį personalo darbą bei geresnę teikiamų paslaugų kokybę. Juk būtent dėl lėšų nepakankamumo šios įstaigos veikia ne taip efektyviai kaip galėtų ir pageidautų dirbti.
.

27. Kokie yra pagrindiniai nebiudžetiniai fondai ir kiti piniginiai ištekliai Lietuvoje?
Susidurta su situacija, kai nesant prioritetų ir stingant lėšų, neįmanoma atsisakyti mažiau svarbių dalykų, nesugriovus visos sistemos. Maksimaliai sutraukus visus fondus į vieną biudžetą,atsirastų reali galimybė prireikus efektyviai-perskirstyti sukauptas lėšas, ko neleidžia dabar veikiantis Biudžetinės sandaros įstatymas.
Šiuo metu neįmanoma, kad, jungiant nebiudžetinius fondus i vieną, biudžetą, už jo ribų liks tik „Sodra” bei privalomojo sveikatos draudimo fondas. Dešimt nebiudžetinių fondų, iš jų – Žemės reformos, Valstybinis sveikatos, Miško, Eksporto skatinimo, Kaimo rėmimo, Kelių, Smulkaus ir vidutinių verslo skatinimo – bus transformuoti į biudžeto programas. Biudžeto atskiromis dalimis turėtų tapti Privauzavino fondas, sudarytas iš Stabilizavimo bei Santaupų atkūrimo fondų bei Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo fondas, kurtame turėtų būti kaupiamos lėšos numatomam elektrinės uždarymui.

Net aštuoni dabar veikiantys fondai bus panaikinti, iš jų: Agrarinės reformos, Lietuvos Švietimo, Profesinio mokymo, Gyventojų indėlių kompensavimo, Žuvų ūkio. Finansų ministerijos Biudžeto departamento tvirtinimu, priėmus naują biudžeto sandaros įstatymą, su mažesniais pinigais bus galima patenkinti daugiau poreikių.

28. Kaip užtikrinamas viešųjų institucijų veiklos viešumas, skaidrumas, atsakomybė ir atskaitomybė visuomenei?

Viešųjų institucijų veiklos demokratizavimo procesų plėtrai itin svarbus viešojo administravimo struktūrų veiklos skaidrumas, viešumas, jų sugebėjimas atstovauti ir spręsti piliečių interesus ne savavališkai, o pagal numatytas taisykles, nepažeidžiant pagrindinių demokratinės visuomenės principų bei žmogaus teisių ir laisvių. Tai nereiškia, kad vien tik procedūromis galima įtvirtinti teisinės valstybės ir pilietinės visuomenės formavimą. Visuomenės regulaminai ir taisyklės bei veiklos elgsenos standartai ir normos turi būti suderinti su esminiais demokratijos principais bei atitikti demokratinių vertybių sistemos pokyčius.
Todėl viena iš esminių ir sudėtingiausių problemų viešųjų institucijų vadovams, vadybininkams yra demokratijos principų ir vertybių įprasminimas organizacijų vidinėje aplinkoje, visuomenės narių, interesų grupių santykiuose su valdžios institucijomis. Dažnai demokratinės vertybės yra rutinizuotos veiklos procedūrų forma, todėl paplitusi tendencija manyti, kad minėtos procedūros ir įkūnija demokratines vertybes, o ne padeda įtvirtinti ir skleisti demokratiją.
Dažniausiai demokratijos įtaka administravimui suprantama kaip tam tikrų kontrolės formų galimybė siekti demokratijos ir efektyvaus administravimo suderinamumo. Labiau detalizuojant, tokį požiūrį reikia suprasti kaip įvairias įstatymines kontrolės formas, finansavimo galimybes, juridinę administravimo procedūrų kontrolę, biudžeto procesų administravimą, organizacijų struktūros pokyčių, administracinių taisyklių ir elgsenos nustatymą, demokratinių nuostatų atsakomybės procesuose stiprinimą, etinių vertybių, profesionalizmo įtvirtinimą.
Minėtų galimybių visuma sudaro prielaidas stiprinti demokratijos normų įtvirtinimą viešųjų institucijų veikloje. Vadybininkų, administratorių uždavinys – užtvirtinti demokratinių galimybių transformaciją iš administravimo procesų tiesiogiai dirbantiems, piliečiams, interesų grupėms, bendruomenei.
Demokratinio administravimo terminas dažniausiai vartojamas viešojo administravimo literatūroje. Demokratinis administravimas gali būti labai įvairus. Paprasčiausia forma – atstovaujamoji biurokratija. Šia koncepcija remiasi Didžiosios Britanijos viešosios tarnybos modelis, kuris itin akcentuoja viešojo administravimo kaip visuomenės lūkesčių ir vilties išraiškos galimybę.

29. Kaip įgyvendinama viešojo administravimo institucijų veiklos kontrolė?

Įstatymo viršenybės principu grindžiamoje valstybėje egzistuoja galimybė skųstis. Kurios nors situacijos sprendimas išprincipo gali būti peržiūrėtas, t.y. nepatenkintieji sprendimo išvada turi turėti galimybę dėl skundo kreiptis aukštesniu valdžios lygmeniu arba į teismą prašydami pakeisti sprendimą ar skirti kompensaciją dėl padarytos skriaudos. Žalos atlyginimo arba administracijos teisinės kontrolės idėja yra grindžiama teisėtumo idėja.
Esama įvairių mechanizmų, kurie padeda tikrinti, kaip vadovaujama viešosioms
organizacijoms- tai atviri debatai, raštiški sprendimai, viešai skelbiami tarnybiniai paskyrimai, aiškūs sprendimų priėmimo bei naujų darbuotojų atrankos kriterijai, konkrečios apeliacijos procedūros.
Lietuvos Respublikoje viešojo administravimo institucijų veiklos kontrolę atlieka:
· Vyriausybės atstovai- prižiūri, ar savivaldybės laikosi LRK ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus. Jie taip pat teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo ir kitais klausimais.
· Seimo kontrolieriai- tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo.
· Valstybės kontrolė
· Lietuvos Respublikos muitinė
· Vyriausioji tarnybinės etikos komisija
· Savivaldybės kontrolierius
· Teisėsaugos institucijos (Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba)
· Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
· Apskrities viršininkai

30. Kokius organizacijų aspektus gali paaiškinti organizacijų teorijos?
Organizacijų teorijos gali paaiškinti šiuos aspektus: Organizacinę struktūrą; Galią ir valdžios pasiskirstymą; žmonių išteklių valdymą; organizacijos pokyčių ir inovacijų valdymą; organizacijos aplinką.
Organizacinė struktūra:
būdas, kuriuo skirstoma, organizuojama ir koordinuojama organizacijos veikla.
teginiai planai bei sugebėjimai atitinka aplinkos veiksnius. Šis nepaprastai Svarbus pirmasis organizavimo etapas, logiškai kylantis iš planavimo – tai organizacinio projektavimo procesas. Konkretus santykių modelis, kurį vadovai sukuria šiame procese, vadinamas organizacine struktūra. Organizacinė struktūra – tai rėmai, kuriuos vadovai sukuria, kad paskirstytų ir koordinuotų organizacijos narių darbą. Kadangi kiekvienoje organizacijoje strategija ir aplinkos sąlygos kitokios, tai galima didelė organizacinių struktūrų įvairovė. Pagrindinis dėmesys šiame skyriuje skiriamas sprendimų priėmimui projektuojant organizacines struktūras.
Vadovai sukuria ir taiko taisykles žmonėms, veikiantiems organizacinėje struktūroje, remdamiesi savo valdžia ir galia. Formali valdžia – galios tipas – yra tai, ką mes paprastai susiejame su organizacine struktūra ir valdymu. Bet šie du terminai yra susipynę. Kaip efektingai vadovai gali panaudoti savo valdžią, iš dalies priklauso nuo to, kaip jie supranta ir panaudoja galią, kuri iš esmės yra sugebėjimas daryti įtaką kitiems.
Kaip paskirstyti formalia valdžią organizacinėje struktūroje, yra pagrindinis organizacinis sprendimas. Vadovai tikrai negali padaryti visko, kas turi būti atlikta įgyvendinant organizacijos strateginį planą. Bet jie privalo nuspręsti, kiek valdžios deleguoti žemesnio lygio vadovams ir ne vadovams. Delegavimas apima galios pasidalijimą su kitais. Šis skyrius – apie valdymo sprendimus, apimančius valdžios paskirstymą organizacinėse struktūrose. Jame taip pat svarstoma, kaip žmonės įgyja valdžios ir galios organizacijose, bei nagrinėjami požiūriai į galią. Prieš pažvelgdami į įvairius valdžios paskirstymo aspektus, pasvarstykime plačiau galios idėją.
Žmonių išteklių valdymas:
valdymo funkcija, susijusi su organizacijos narių verbavimu, parinkimu, mokymu ir tobulinimu.
Šiame skyriuje apžvelgiame žmonių išteklių valdymą. Tai valdymo
funkcija, kai vadovai verbuoja, parenka, moko ir tobulina organizacijos narius. Pradėsime nuo tradicinio požiūrio į žmonių išteklių valdymą aptarimo ir kaip žmonių išteklių valdymas gali garantuoti organizacijai tinkamą ir nuolatinį profesionalių darbuotojų tiekimą. Tada parodysime, kaip aplinkos spaudimas reikalauja iš mūsų koordinuoti žmonių išteklių valdymą ir strategiją.
Planuotas pokytis:
sisteminės pastangos perprojektuoti organizaciją tokiu būdu, kuris padėtų prisitaikyti prie išorinės aplinkos pasikei-timų ar pasiekti naujus tikslus.
Kiekviena organizacija daro nedidelius struktūrinius pakeitimus, reaguoda-ma į pokyčius savo tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkoje. Pavyzdžiui, pardavimų forma peržiūrima siekiant sumažinti, tarkim, vartotojo nepasi-tenkinimą arba personalo skyrius turi sukurti mokymo programą, atitinkan-čią naujų įstatymų reikalavimus. Planuotas pokytis skiriasi nuo šių reaguo-jančiu pokyčių savo mastais ir svarba. Planuotų pokyčių tikslas yra parengti visą organizaciją ar pagrindinę jos dalį prisitaikyti prie žymių organizacijos tikslų ir krypčių pasikeitimų. Tiksliai planuotas pokytis yra apibrėžiamas kaip „apgalvotas struktūrinių inovacijų, naujos politikos ar tikslo sukūrimas ir įdie-gimas, arba kaip veikimo filosofijos, klimato ar stiliaus pokytis”.
1. Pokyčių programos šiandieną būtinos todėl, kad visame organizacijų pa-saulyje, kaip matėme, pasidarė ypač svarbi laiko ir santykių įtaka. Infor-maciją apdorojančių technologijų įmantrumas kartu su organizacijų išpliti-mu po visą pasaulį reiškia, jog vadovus kaip niekada atakuoja daugybė naujų idėjų, naujų produktų bei naujų iššūkių. Kad susidorotų su tokiu informacijos srauto augimu per vis trumpesnį laiką, kurį vadovai ga-li skirti sprendimams priimti, vadovai privalo patobulinti sugebėjimą val-dyti pokyčius. Daugelis stambių organizacijų turi išsamias pokyčių valdy-mo programas, kad padidintų organizacijoje dirbančių žmonių sugebėjimą numatyti ir mokytis iš pasirodančių pasikeitimų.

31. Kas būdinga vėlyvajai žmogiškųjų ryšių teorijai?

Žmogiškųjų ryšių teorija įvedė idėją, jog neformalūs santykiai organizacijoje ir už jos ribų yra itin svarbūs. Tačiau tuo pačiu ja buvo bandoma nurungti klasikinę teoriją.
Bozemenas teigia, jog teisingiausia būtų bandyti keikvienoje situacije rasti vietos tiek klasikinei, tiek žmogiškųjų ryšių teorijai. Jis taip pat rado šių teorijų panašumus:

1) teigia, jog bendradarbiavimas tarp darbuotojų ir vadovų yra sveikintinas (Tayloras ir Mayo)

2) pagrindinis tikslas- kuo didesnis efektyvumas
Vėlyvoji teorija bando susintetinti visą vadybos teorijos patirtį, kuo tobuliau panaudoti jau žinomus metodus, nepriešinti skirtingų mokyklų, bet rasti jas jungiančias grandis.

Kas būdinga sisteminiam požiūriui į organizacijų tyrimus?
Sisteminis požiūris yra ypač populiarus šiuolaikinėje visuomenėje.
Tai požiūris, kai organizacija yra analizuojama tarsi atskira visuma, nepastebint išorės poveikio ar net atskirų elementų svarbos visai sistemai. Organizacija matoma kaip sudėtinga elementų visuma, įskaitant įplaukas, procesus, išplaukas ir iš dalies aplinka, su kuria organizacija betarpiškai sąveikauja. Kiekvieno sistemos elemento pasikeitimas sąlygoja kitų elementų kaitą. Elementų tarpusavio ryšys yra komplikuotas, dinamiškas ir dažnai nežinomas. Netikėtas poveikis dažniausiai pasirodo per visą organizacijos sistemą. Teoretikai daugiausia dėmesio skiria šiai vidinei elementų sąveikai, daugiausiai pasireiškiančią per sprendimų priėmimą, informacijos judėjimą.
Sisteminė teorija pasižymi savo daugialypiškumu ir sudėtingumu dėl priežasties-efekto aspekto. Čia svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp organizacinių elementų ir jos vadovybės bei darbuotojų interesų. Todėl šiame modelyje yra nepamirštamas ryšys tarp formalios ir neformalios organizacijos struktūros.

Aptarkite kontingencijos teorijos požiūrį į organizacijos struktūros priklausomybę nuo įvairių aplinkos veiksnių
Kontingencinės teorijos esmė: organizacija turi priklausyti nuo kontingencinių veiksnių, gali būti efektyvios tiek centralizuotos, tiek žmogiškųjų išteklių šalininkų matomos organizacijos. Efektyvumas priklauso nuo supančios aplinkos, organizacijos pobūdžio.
Šiai teorijai būdingas požiūris, jog pasaulis yra sukonstruotas iš skirtingų, bet tarpusavyje sąveikaujančių jėgų. Teigiama , jog organizacija turi pati tirti save, atrasti sau tinkamiausią valdymo kombinaciją.

32. Kaip įvairios teorijos paaiškina vadovo vaidmenį ir vadovavimą viešosiose organizacijose?
Vadovauti- reiškia organizuoti žmonių veiklą siekiant viešosios organizacijos tikslų bei sukurti tos veiklos sėkmės sąlygas.
Personologinės vadovavimo teorijos. Šis požiūris vadinamas “personologiniu”, nes didžiausią dėmesį skiria asmeninėms žmogaus(vadovo) savybėms. Personologinės teorijos dar skirstomos į bruožų ir poreikių teorijas.
Bruožų teorijos. Bruožų teorijose sakoma, kad Vadovai turi ypatingų savybių, kurių neturi jų pavaldiniai. Tos savybės gali būti drąsa, įžvalgumas, inteligencija, sugebėjimas įtikinti ar asmenybės žavesys. Bruožų teorijos taip pat negali daug kuo padėti, prognozuojant, ar asmuo taps vadovu. Asmuo gali turėti visą “gerų savybių kompleksą”, bet neturėti sugebėjimo vadovauti. Faktiškai visos bruožų teorijos ignoruoja aplinkos veiksnius, kurie gali turėti įtakos tampant vadovu. Pastaruoju metu bruožų teorijoje yra populiari trijų asmenybės veiksnių koncepcija, vadinamoji “3E” taisyklė:*ekstraversija;*erudicija;*empatija.
Vadovavimo poreikio teorijos. D.C.McClellandas, išstudijavęs daugelį poreikių klasifikacijų, sutelkė dėmesį prie trijų psichologinių poreikių: pasiekimo, pripažinimo ir vadovavimo, nors yra ir kitokių poreikių, šie trys yra reikšmingiausi darbuotojui. Pasiekimo poreikis yra susijęs su tuo, kad darbą siekiama atlikti geriausiai. Tai ir pasitenkinimas procesu, kuriančiu sėkmingą darbo pabaigą. Pripažinimo motyvas labiausiai susijęs su socialinėmis darbo ypatybėmis. Žmonės turintys stiprų poreikį valdyti, labiausiai nori daryti įtaką kitiems. Pasak McClellando, kiekvieno yra skirtingas šių poreikių laipsnis, bet vienas iš poreikių yra dominuojantis. McClellandas aukštų socialinių poreikių ir ribotų aukštų valdžios poreikių konfigūraciją pavadino vadovaimo motyvų modeliu, kuris yra svarbus smulkaus verslo žmonėms, bet nelemia valdymo sėkmės didesnėse organizacijose.
Personologinių valdymo teorijų įvertinimas: 1) Šios teorijos ignoruoja aplinkos įtaką vadovavimui. 2) Personologiniai požiūriai yra retrospektyviniai. 3) Personologinio požiūrio pozicija- praeities patirtis nulemia asmens tapsmą lyderiu. 4) Tapsmas vadovu ir vadovavimo efektyvumas paprastai neišskiriami personologinėse teorijose, t.y. manoma, kad savybės, leidusios asmeniui tapti vadovu, yra tos pačios, kurios leidžia efektyviai veikti, tos pozicijos pasiekus.
Elgesio teorijos. Ohajo valstijos universiteto mokslininkų buvo nustatytos dvi dimensijos, prie kurių gali būti priskirtas kiekvieno lyderio elgesys: pagarba ir struktūravimas. Pagarbos dimensija susijusi su subūdais, kuriais vadovas parodo rūpinimąsi pavaldinių gerove. Tipiškas elgesys- klausinėjimas apie darbuotojo šeimą, dėkingumo už gerai atliktą darbą išreiškimas ir tt. Struktūravimo dimensija- toks elgesys, kai didžiausias dėmesys skiriamas darbo užduotims. Lyderiai organizuoja darbą ir duoda nurodymus, kaip jį padaryti; rezultatai yra svarbiau už tarpasmeninius santykius. Galima teigti:*nepaisant to, kad didžiausias dėmesys skiriamas vadovo elgesiui, o ne bruožams, jis labiau orientuotas į asmenį negu į aplinką; *nepaisant to, kad dauguma vadovų elgesio būdų gali būti klasifikuojami pagal šias dimensijas, yra ir kitokia vadovo veikla, kurios neapima šios kategorijos. Šie teiginiai padėjo atrasti F.Fiedlerio(1965) kontingencijos (atsitiktinumo) modeliui. Efektyvus vadovavimas galimas tik suderinus asmeninį vadovavimo stilių ir aplinkos veiksnius. Kontingencijos modelis perimtas supratimu, kad nė vienas vadovavimo stilius nėra geriausias: kontingencijos teorija teikia didelį privalumą bruožų požiūriu- viena iš lyderį išskiriančių savybių yra ta, kad jis gali imti kontroliuoti aplinką ir daryti pokyčius, kurie asmeninį ir grupės funkcionavimą padarytų optimalų. Vadinasi, kontingencijos teorija pripažįsta, kad kitokiai aplinkai reikia ir kitokio elgesio, ir efektyvus vadovas pritaikys aplinką prie savo asmeninio stiliaus.
Situacinis vadovavimas. Situacinio vadovavimo teorijos atstovai teigia vadovavimo sėkmės priklausomybę nuo įvairių vadovavimo situacijos ypatumų: pavaldinių charakteristikų, vadovo ir pavaldinių santykių, darbo užduočių apibrėžtumo, vadovo realios valdžios grupėje ir pan. Viena svaresnių teorijų, turėjusių didelės įtakos vadovavimo teorijų raidai, yra P.Hersey ir K.Blanchardo elgesio teorija, teigianti, kad vadovo darbo sėkmė priklauso nuo jo sugebėjimo tinkamai įvertinti savo pavaldinių brandumo lygį ir atitinkamai pasirinkti elgesio stilių. Brandos lygis atspindi sugebėjimą sėkmingai dirbti ir norą prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Išskiriami 4 vadovavimo stiliai: Įsakymas, įtikinimas, dalyvavimas, delegavimas. Šis vadovavimo modelis pabrėžia, kad nėra vieno geriausio vadovavimo stiliaus. Sėkmingas vadovavimas turi būti individualizuotas, t.y. elgesys pasirenkamas pagal konkretaus pavaldinio ar jų grupės pasirengimo dirbti lygį.
Elgesio požiūrių taikymo vadovavime įvertinimas. Pasak elgesio teorijų, sėkmingo vadovavimo raktas yra padaryti taip, kad elgesys ir aplinka būtų suderinti.
Kognityvinės vadovavimo teorijos. Šios teorijos pagrįstos tuo, kaip darbuotojai suvokia tam tikras situacijas. Kognityviniu požiūriu, vadovai, kurie tai supranta ir atitinkamai veikia tose situacijose, sėkmingiau vadovauja už tuos, kurie taip nesielgia. Kognityvistinio požiūrio modeliai yra: sprendimų priėmimo ir kelio- tikslo teorijos.
V.Vroomo-F.Yettono(1973) sprendimų priėmimo modelis. Pasak šio modelio, efektyviai vadovauja tik tas vadovas, kuris tinkamai įtraukia pavaldinius į sprendimų priėmimą. Svarbus žodis yra “tinkamai”: efektyvūs vadovai žino, kaip ir kokiu laipsniu pavaldiniai gali dalyvauti priimant sprendimus. Sprendimų priėmimo modelis yra vadinamasis nurodomasis taikomasis metodas. Jis skirtas vadovams naudotis kasdien, sprendžiant realias problemas.
Kelio-tikslo teorija. Kelio-tikslo teorija, pasirodžiusi po F.Fiedlerio bei V.Vroomo darbų, stengėsi integruoti pasitenkinimą darbu, motyvaciją ir vadovavimo stilių į bendrą sistemą. Ši teorija akcentuoja tokį vadovo elgesį, kuris skatina pavaldinius siekti savo tikslų, ir stengiasi numatyti vadovavimo efektyvumą įvairiose situacijose. Kelio-tikslo modelyje vadovo užduotis yra veikti taip,kad darbuotojui apsimokėtų dirbti. T.y vadovai apibrėžia darbuotojams tikslus ir atveria kelius į tuos tikslus. Teorijos sėkmė priklauso nuo to, kaip aiškiai vadovas supranta uždavinius tikslui pasiekti. Vadovaudamiesi kelio-tikslo teorija, vadovai gali pasirinkti vieną iš keturių stilių: direktyvų (nurodomąjį), paramos, palaikantį, į laimėjimus orientuotą ar dalyvaujantį. “Kelio-tikslo” teorija integruoja tris pagrindines darbo elgesio sferas (vadovo, pavaldinių elgesio modelius ir situacijos veiksnius) į vieną teoriją.
Kognityvinių teorijų vertinimas.Kognityvinės teorijos pripažįsta, kad tai, kaip vadovas ar pavaldinys supranta ir vertina situaciją, veikia jų elgesį. Vadovaujantis Vroomo-Yetono sprendimų priėmimo modeliu, nuo vadovo supratimo priklauso tai, kaip priimamas sprendimas, o kelio-tikslo teorija aiškina, kad vadovavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip vadovas suderina pavaldinio tikslus ir tikslų pasiekimo būdus.
Vadovavimas kaip socialinė sąveika. Pastaraisiais metais buvo pripažinta pavaldinio įtakos vadovo elgesiui svarba. Jei vadovavimas yra socialinis procesas, tai visai paaiškinama tai, kad vadovo ir pavaldinio veiksmai vienas kitą veikia.
Vertikalių diadų modelis(VDL). VDL, kuris dar yra žinomas kaip vadovo ir nario sąveikos teorija, didžiausią dėmesį skiria vadovo ir pavaldinio santykių kokybei. VDL sako, kad vadovas turi suprasti individualius žmonių skirtumus. Kiekvienoje grupėje vadovai gali pastebėti su vienais darbuotojais turį artimesnius ryšius negu su kitais. Tie darbuotojai, vadinami vidine grupe, yra arčiau valdžios, ir yra veikiami ir daro įtaką vadovui ir jo kolegoms. Vadovo ir pavaldinio ryšys vadinamas vadovo ir nario sąveika. Pagal šią teoriją, aukštos kokybės sąveika turi įtakos aukštesnei vadovavimo kokybei, produktyvumui ir pasitenkinimui darbu. Kai kurie tyrėjai pažymi, kad vadovo ir nario sąveika siejasi su organizacijos klimatu, kuris veikia darbuotojo požiūrį į organizaciją.
Charizmatinis(patrauklus) vadovavimas. Charizma-gr.k. žodis, reiškia gabumą, talentą. Vokiečių sociologas M.Weberis pradėjo vartoti šį terminą valdžiai, paremtai asmeninėms individo savybėms, apibūdinti. Kai kurios patrauklaus vadovo savybės yra asmeninis įvaizdis, elgesys, sukeliantis pasitikėjimą, sugebėjimas įkvėpti, poreikis daryti įtaką kitiems, komunikabilumas ir netradicinis elgesys. Žmonės patraukliems lyderiams paklūsta daug neklausinėdami, jais pasitiki ir klauso, yra prie jų prisirišę. Taigi patrauklumas yra skiriamasis vadovo bruožas. Žavesys yra vienas iš elementų, skiriančių įprastą vadovą nuo tikrojo organizacijos vadovo. Žavūs vadovai pavaldiniams yra sėkmės simbolis.
Transformacinis vadovavimas. Vienas naujausių požiūrių į vadovavimo teoriją išsiplėtojo iš kelio-tikslo teorijos ir nurodo transakcinio9sąveikinio) ir transformacinio(pakeitimų) vadovavimo skirtumus. Transakcinis vadovavimas yra pagrįstas racionaliu uždavinių ir situacijos sprendimu. Transformacinis vadovavimas pripažįsta daugelio darbe pasitaikančių situacijų neracionalumą. Tokio vadovo tikslas yra motyvuoti darbuotojus pakilti aukščiau asmeninių interesų. Transakciniame vadovavime vadovo darbas- nustatyti, ko pavaldiniui reikia, ir atverti kelius tam pasiekti. Jei pavaldinys pasitiki vadovo pasiūlytais keliais, jis bus motyvuotas įgyvendinti vadovo tikslus. Transformaciniame vadovavime ryšiai sudėtingesni, nes vadovas turi išspręsti pavaldinio poreikių diapazoną ir išreikšti pasitikėjimą juo taip, kad pasikeistų organizacijos kultūra, todėl padidėja motyvacija ir daroma daugiau negu reikalaujama.
Socialinės įtakos teorijų vertinimas. Socialinės įtakos teorijos tvirtina, kad vadovo ir pavaldinio santykiai, o ne vadovo bruožai ir elgesys lemia vadovavimą.

33. Kokie yra viešųjų organizacijų personalo valdymo etapai?
1.Personalo planavimas ir verbavimas.
Kuriant org. struktūrą numatomi darbai, kuriems atlikti turi būti priimami darbuotojai. Darbo analizė – tai procedūra, kurią atlikdami galite išsiaiškinti:1) ko reikia darbui atlikti ir 2) kokius žmones reikėtų pasamdyti. Sudarant personalo poreikio planus, reikia atlikti trejopą prognozę: personalo poreikio, išorės kandidatų pasiūlos ir vidaus kandidatų pasiūlos.
Darbo jėgos planavimas-planų, kaip užpildyti ateityje atsirasiančias laisvas darbo vietas, sudarymo procesas, kuris grindžiamas: (1)atsirasiančių darbo vietų prognozė ir (2) sprendimu, ar išorės, ar vidaus kandidatai bu verbuojami į šias vietas. Vidaus kandidatai prognozuojami:1) kvalifikacijos patikrinimu (pateikiami kiekvieni darbuotojo darbo rezultatai, išsilavinimas ir tinkamumas paaukštinti pareigose). Verbavimo priemonės: reklama (laikraščiai, žurnalai ir tt), įdarbinimo agentūros (yra 3 pagr. įdarbinimo agentūrų tipai:(1)federacinės, valstijos ar vietinės valdžios; (2) nepelno org.(pvz.: fiziškai neįgaliems ar karo veteranams valstybinės socialinės rūpybos agentūros stengiasi padėti rasti darbą); (3) privačios (ima mokestį už kiekvieną įdarbintą kandidatą)), vadovų verbuotojai (specialios įdarbinimo agentūros, kurias darbdaviai samdo norėdami rasti talentingų aukščiausio lygio vadovų), verbavimas aukštosiose mokyklose ir stažuotės (svarbus vadovų praktikantų bei specialistų šaltinis), rekomendacijos ir kompanijų lankytojai (org. biuletenyje ir sieniniuose skelbimuose paskelbiama apie atsiradusias laisvas darbo vietas bei prašoma rekomenduoti kandidatus), verbavimas per internetą, įvairesnės darbo jėgos verbavimas (reikia imtis specialių priemonių verbuojant vyresnio amžiaus darbuotojus, mažumų atstovus ir moteris).
2.Darbuotojų atranka ir testavimas. Kandidatų į darbą pagr. atrankos būdai:1) Testavimas (daug įv. personalo testų, tarp jų – intelekto, fizinių jėgų, žinių patikrinimo, gebėjimų, interesų nustatymo), 2) Vadovų vertinimo centrai (atrankos priemonės, kurių metu kandidatams pateikiamos kelios su realiu darbu susijusios užduotys); 3) Interviu (yra 5 interviu etapai:planavimas, ryšio su kandidatu užmezgimas, klausinėjimas, interviu baigimas ir duomenų peržiūrėjimas). Kiti atrankos metodai: biografijos tyrimas ir rekomendacijų tikrinimas, sąžiningumo tikrinimas (psichologiniais testais), grafologija (rašysenos analizė), sveikatos patikrinimai ir kt.
3.Darbuotojų vertinimas. Darbuotojų vertinimas – tai darbuotojo dabartinės ar ankstesnės veiklos lygio vertinimas pagal tam tikrus darbo atlikimo standartus. Darbuotojas turi būti supažindintas su vertinimo rezultatais, kad motyvuotai ištaisytų darbo atlikimo trūkumus ir vėliau dirbtų geriau. Dažniausiai darbuotojo darbą vertina jo tiesioginis vadovas, bet yra ir alternatyvūs būdai: kolegų vertinimas, vertinimo komitetai, įsivertinimas, pavaldinių vertinimas, 360 laipsnių grįžtamasis ryšys. Pagr. darbuotojų vertinimo metodai: 1) grafinės vertinimų skalės metodas; 2) alternatyvaus rangavimo metodas; 3) porinio palyginimo metodas; 4) priverstinio suskirstymo metodas; 5) kritinių įvykių metodas; 6) su poelgiais susijusios vertinimo skalės, 7) tikslinio valdymo metodas; 8) kompiuterizuotas darbo atlikimo vertinimas; 9) elektroninis darbuotojo stebėjimas. Vertinimas paprastai baigiasi pokalbiu (interviu), kurio metu apariami vertinimo rezultatai ir numato, kaip ištaisyti trūkumus ir įtvirtinti privalomumus. Dažniausiai pasitaikančios vertinimo klaidos: neaiškūs standartai, “aureolės” efektas (pavaldinio vertinimas pagal vieną kriterijų sąlygoja kaip jis bus vertinamas pagal kitus kriterijus), centristinė tendencija (darbuotojai vertinami maždaug vidutiniškai), atlaidumas ir griežtumas, šališkumas
4.Darbuotojų mokymas ir tobulinimas. Mokymas-tai įv. būdai, kaip naujam ar jau dirbančiam darbuotojui suteikti įgūdžius, reikalingus tam tikram darbui atlikti. Mokymosi procesą sudaro 5 etapai: poreikio analizė, mokymo proceso projektavimas, įgyvendinimas, mokymo rezultatų įvertinimas ir įtvirtinimas. Mokymo metodai: 1)Audiovizualinis (mokomieji filmai), 2) Paskaitinis, 3) Mokymas darbo vietoje, 4) Kompiuterizuotas mokymas (naudojasi loginėmis kompiuterinėmis sistemomis), 5) Imitacinis (dirba su tikrais ar imituojančiais tikrus įrengimais, tačiau ne darbo vietoje), 6) Mokymas naudojant CD-ROM ir internetą, 7) praktinės stažuotės. Vadovų tobulinimas – įv. pastangos gerinti valdymo lygį teikiant vadovams žinias, keičiant jų požiūrį ar tobulinant įgūdžius.Vadovų tobulinimo darbo vietoje metodai: darbo rotacija, globėjų paskyrimas, aktyvus mokymas, praktinių atvejų nagrinėjimas, valdymo žaidimai, seminarai už kompanijos ribų, universitetų programos, elgsenos modeliavimas, tobulinimo centrai kompanijų viduje. Organizacinis tobulinimas-pokyčių įdiegimo būdas, kai patys darbuotojai vaidina svarbų vaidmenį kaupdami grįžtamąją informaciją apie problemas ir komandose planuodami sprendimus.Tixlas-pakeisti darbuotojų pažiūras, vertybių sampratą ir įsitikinimus. OT pagrindas-veiksmų tyrimas. OT metodai: grįžtamasis ryšys (testai), jautrumo mokymas (padėti praktikantams suprasti savo ir kt. žmonių poelgius atvirai reiškiant jausmus instruktoriaus vedamų grupių užsiėmimuose), komandos formavimas (pagerinti komandų darbo efektyvumą).
5.Kompensacija už darbą. Darbo įvertinimas-tai formalus sisteminis darbo palyginimas siekiant nustatyti vieno darbo vertę kito atžvilgiu. Nustatant apmokėjimo lygius atliekami šie veiksmai: padaroma atlyginimų apžvalga, įvertinami darbai, nustatomos darbo užmokesčio kreivės ir patikslinami apmokymo lygiai. Darbuotojų naudos: 1) užmokestis už nedirbtą laiką (jei darbdavys skiria papildomo apmokėjimo naudas, ty. nedarbo draudimas, apmokomos atostogos ir šventinės dienos, išeitinės išmokos ir kt.); 2) draudimas; 3) pensijos (yra 2 rūšių pensijų naudos:socialinis draudimas ir pensijos).

34. Personalo valdymo teisinis reglamentavimas Lietuvos valstybės tarnyboje.
Personalo valdymą prižiūri personalo valdymo taryba
1. Personalo valdymo tarybą sudaro ministerijų sekretoriai ir Vyriausybės sekretorius. Vyriausybės sekretorius yra Personalo valdymo tarybos vadovas. Šios tarybos veiklą reglamentuoja nuostatai, patvirtinti už valstybės tarnybą atsakingo ministro.
2. Personalo valdymo taryba:
1) vertina Vyriausybės kanceliarijos, įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų vadovų, kurie nėra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, bei jų pavaduotojų, ministerijų sekretorių ir jų pavaduotojų veiklą, kai į Personalo valdymo tarybą kreipiamasi dėl šių asmenų nepatenkinamų darbo rezultatų. Personalo valdymo taryba vertina Vyriausybės kanceliarijos ir Vyriausybės įstaigų vadovų bei jų pavaduotojų veiklą, kai dėl to kreipiasi Ministras Pirmininkas. Personalo valdymo taryba taip pat vertina ministerijų sekretorių ir jų pavaduotojų bei įstaigų prie ministerijų vadovų ir jų pavaduotojų veiklą, kai dėl to kreipiasi ministrai. Jeigu vertinama ministerijos sekretoriaus ar Vyriausybės sekretoriaus veikla, vertinamasis nuo savo veiklos vertinimo privalo nusišalinti;
2) pakartotinai vertina šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų, einančių ne žemesnes už padalinio vadovo pareigas, tarnybinę veiklą tuo atveju, kai tiesioginis tarnybos vadovas ją įvertino nepatenkinamai, ir savo išvadas teikia institucijos ar įstaigos vadovui;
3) teikia išvadas ir pasiūlymus už valstybės tarnybą atsakingam ministrui dėl teisės aktų projektų, reglamentuojančių personalo valdymą Vyriausybei atskaitingose institucijoseirįstaigose;
4) teikia pasiūlymus už valstybės tarnybą atsakingam ministrui dėl valstybės tarnautojų priėmimo į Vyriausybei atskaitingas įstaigas kasmetinio poreikio;
5) atsižvelgdama į pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijų išvadas ir pretendentų pageidavimus, teikia pasiūlymus valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovui dėl šių pretendentų paskyrimo stažuotojais į Vyriausybei atskaitingas įstaigas;
6) teikia pasiūlymus valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovui dėl valstybės tarnautojų kasmetinių mokymo planų ir prioritetų;
7) vykdo kitas Personalo valdymo tarybos nuostatuose nustatytas funkcijas.
3. Personalo valdymo taryba, šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinusi nepatenkinamai, teikia vadovams pasiūlymus:
1) perkelti valstybės tarnautoją į žemesnes pareigas toje pačioje institucijoje ar įstaigoje;
2) perkelti valstybės tarnautoją į kitas tos pačios kategorijos pareigas kitoje institucijoje ar įstaigoje
Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir istaigų personalo valdymas
1. Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei personalo valdymą yra atsakingi:
1) Seimo kanceliarijoje ir Prezidentūroje – kanceliarijų (įstaigų) vadovai;
2) Konstituciniame Teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – šių teismų kancleriai;
3) kituose teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą), prokuratūrose, Valstybės kontrolėje, Lietuvos banke, Seimo kontrolierių įstaigoje, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, kitose Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose – šių institucijų ir įstaigų vadovai.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys personalo valdymą organizuoja per personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja atitinkamų institucijų ar įstaigų personalo tarnybų nuostatai.
Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas
1. Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalą valdo:
1) Vyriausybė;
2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras;
3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas;
4) Vyriausybės kancleris;
5) Vyriausybės sekretorius ir ministerijų sekretoriai.
2. Vyriausybė, atlikdama jai atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) nustato planuojamiems biudžetiniams metams Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų skaičių pagal valstybės tarnautojų grupes, lygius ir kategorijas;
2) atlieka kitas įstatymų nustatytas personalo valdymo funkcijas.
3. Už valstybės tarnybą atsakingas ministras, atlikdamas Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) tvirtina pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijų pavyzdinius nuostatus;
2) tvirtina Personalo valdymo tarybos nuostatus;

3) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, susijusias su Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymą reglamentuojančiais teisės aktais.
4. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas atlieka šias Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) organizuoja pretendentų į valstybės tarnybą atranką;
2) tvirtina atrankos į valstybės tarnybą egzaminų programas;
3) tvirtina pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijų sudėtis;
4) pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos teikimu skiria pretendentą į valstybės tarnybą stažuotoju eiti pareigas konkrečioje institucijoje ar įstaigoje;
5) organizuoja valstybės tarnautojų įvadinį mokymą;
6) koordinuoja valstybės tarnautojų tęstinį kvalifikacijos kėlimą;
7) priima sprendimus skirti nuobaudas už sunkius valstybės tarnautojų nusižengimus ar panaikinti tarnybinę nuobaudą pagal šio įstatymo 44straipsnio 4 dalį;
8) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas personalo valdymo funkcijas.
5. Vyriausybės kancleris:
1) yra atsakingas už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei Ministro Pirmininko aparato personalo valdymą;
2) atlieka kitas Vyriausybės įstatymo nustatytas personalo valdymo funkcijas;
3) personalo valdymą organizuoja per Vyriausybės kanceliarijos personalo tarnybą, kurios veiklą reglamentuoja personalo tarnybos nuostatai.
6. Vyriausybės sekretorius atlieka šias Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) yra atsakingas už šio įstatymo, su juo susijusių teisės aktų vykdymą, taip pat Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, apskričių administracijų ir joms atskaitingų institucijų bei įstaigų personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą;

2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ir įstaigų vadovus, ministerijų sekretorius ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai.
7. Ministerijos sekretorius atlieka šias ministerijos ir jai atskaitingų įstaigų personalo valdymo funkcijas:
1) yra atsakingas už šio įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei atitinkamos ministerijos, įstaigų prie ministerijos personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą;
2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ar įstaigų vadovus ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai.

Personalo valdymas savivaldybėse
1. Personalo valdymą savivaldybėse atlieka:
1) savivaldybės taryba;
2) savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba);
3) savivaldybės administratorius, savivaldybės kontrolierius.
2. Savivaldybės taryba, atlikdama personalo valdymo funkcijas:
1) tvirtindama savivaldybės biudžetą, kasmet numato lėšas savivaldybės tarnautojų darbo užmokesčiui – pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms, taip pat lėšas savivaldybės tarnautojams skatinti mokyti ir kelti kvalifikaciją;
2) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus.
3. Savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, – valdyba), atlikdamas personalo valdymo funkcijas:
1) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų skaičių pagal valstybės tarnautojų grupes, lygius ir kategorijas;
2) nustato priemokų ir premijos už labai gerą tarnybą dydį bei jų skyrimo tvarką;
3) tvirtina savivaldybės tarnautojų pareigybių sąrašą;
4) tvirtina stojamųjų į valstybės tarnybą egzaminų papildomus klausimus, susijusius su savivaldybės veiklos ypatumais;
5) tvirtina tarnybos vertinimo komisijos nuostatus ir sudėtį.
4. Už šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei savivaldybės administracijos ir savivaldybės įstaigų personalo valdymą yra atsakingas administratorius, kontrolieriaus tarnybos – savivaldybės kontrolierius. Atlikdami savivaldybės personalo valdymo funkciją, jie:
1) skelbia priėmimą į valstybės tarnybą;
2) organizuoja pretendentų į valstybės tarnybą atranką;
3) sudaro pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijas;
4) pretendentą į valstybės tarnybą skiria stažuotoju ar bandomajam laikotarpiui eiti konkrečias pareigas;
5) stažuotojus ar asmenis, paskirtus bandomajam laikotarpiui, skiria karjeros tarnautojais į einamas pareigas;
6) organizuoja savivaldybės tarnautojų įvadinį mokymą ir tęstinį kvalifikacijos kėlimą;
7) skiria tarnybines nuobaudas;
8) atlieka kitas teisės aktų nustatytas personalo valdymo funkcijas.
5. Personalo valdymą administratorius organizuoja per savivaldybės įstaigų vadovus ir atitinkamas personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja nuostatai, o savivaldybės kontrolierius – per savivaldybės personalo tarnybą.

Aptarkite naujojo viešojo administravimo ir naujosios valstybės tarnybos sampratą
Yra 2 VA modeliai:
1)tradicinis-pagrindas-M.Weberio biurokratijos modelis +administracinė teisė
2)Vadybinis – nuo 20a. 9deš. Pradž.-žymi įvairios reformos.
Tai kas buvo natūralu tradiciniame modelyje (viešumas skaidrumas) dabar nebūdinga vadybiniam modeliui.
Pastarojo privalumai:
*Didesnė darbuotojų veiksmų laisvė
*Vyxta konkurencija
Trūkumai:
*Nereagavimas į priemones
*Abejingumas nematerialinėms vertybėms
*Stabilumo trūkumas
*Didelės sandorių sąnaudos
*Demokratijos trūkumas

Teoriškai reformas pagrindė:
*Viešojo pasirinkimo teorija (naujosios dešinės)
*Naujojo institucionalizmo požiūris.

Kokie yra valstybės tarnautojų gero elgesio standartai ir vertybės?

Pagrindinės valst. Tarnautojų veiklos vertybės:
· Rūpestingumas
· Geranoriškumas
· Garbingumas
· Atskaitomybė
· Siekimas tobulėti
· Ištikimybė
· Siekis užtikrinti lygybę, nešališką procesą
· Integralumas
Gero elgesio standartai:
Valstybės tarnautojai privalo:
1)būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;
2) nešališkai tarnauti žmonėms;
3) gerbti žmogaus teises ir padėti šias teises įgyvendinti;
4) tinkamai ir laiku atlikti tarnybos vadovų užduotis ir pavedimus;
5) nedelsdami pranešti tarnybos vadovui apie, jų nuomone, neteisėtas užduotis ar pavedimus;
6) priimti sprendimus pagal jų kompetenciją nustatančius teisės aktus ir reikalauti, kad tie sprendimai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti. Priimdami sprendimus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis nuostata, kad visi asmenys yra lygūs;
7) laikytis tarnybinės etikos;
8) laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos;
9) garantuoti savo tarnybinės veiklos skaidrumą, nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą;
10) kelti kvalifikaciją;
11) ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus;
12) spręsdami viešas problemas, bendradarbiauti ir keistis informacija su savo ir kitų institucijų bei įstaigų valstybės tarnautojais;
13) saugoti nuo praradimo ir neteisėto atskleidimo valstybės ar tarnybos paslaptis. Nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su darbu susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai ar kiti teisės aktai;
14) tiesiogiai ar netiesiogiai nesinaudoti ir neleisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybei nuomojama nuosavybe kitokiai nei tarnybinei veiklai, jei valstybės institucijos, įstaigos ar savivaldybės vidaus tvarka ar kiti teisės aktai nenumato kitaip;
15) tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), kitaip nenaudoti tarnybos laiko ne tarnybos tikslams, išskyrus pedagoginį darbą ir kitą įstatymų nustatytą darbą bei dalyvavimą profesinių sąjungų veikloje pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ši veikla neatleidžia valstybės tarnautojų nuo jų tiesioginių pareigų atlikimo;
16) streiko atveju nustatyta tvarka saugoti ir prižiūrėti visuomenei svarbius objektus, įrenginius ir patalpas bei teikti visuomenei minimalias įstatymų nustatytas paslaugas;
17) vykdyti kitas įstatymų ar statutų nustatytas pareigas.

18.Aptarkite nevyriausybinių organizacijų teisinį reglamentavimą Lietuvoje.

Įstatymai bei įstatymus lydintys aktai, reglamentuojantys visuomenės dalyvavimą ir NVO veiklą, dažnai įneša painiavos: nėra iškristalizuotos principinės nuostatos, kaip turi būti tvarkomas ne pelno sektoriaus ir nevyriausybinių oranizacijų kancepcijos. Daugelis žmonių nežino, ką reiškia mūsų žodyne neseniai atsiradęs darinys “nevyriausybinės organizacijos”. Painūs labdaros teikimo, gavimo ir paskirstymo tvarką reglamentuojantys įstatymai.
Lietuvos piliečiai nėra linkę aktyviai dalyvauti savanoriškoje veikloje. Tam yra nemažai priežasčių: dalyvavimo tradicijų ir patirties stoka, daugelis žmonių pirmiausia stengiasi išspręsti jiems tuo momentu aktualias finansines problemas ir pan.
Nepaisant pasitaikančių sunkumų bei kylančių problemų, Lietuvoje jau gana daug gerų valdžios institucijų ir NVO sąveikos pavyzdžių. Pastaraisiais metais atsiranda naujų bendradarbiavimo formų tarp NVO ir savivaldybių; savivaldybės vis dažniau naudojasi NVO pagalba sprendžiant socialines, aplinkos ir kitas problemas.
Iki šiol formavimosi stadijoje yra ir Lietuvos partinė sistema. Nepaisant to, partijos jau tapo pagrindine jėga politikos bei valdžios institucijų formavimo procesuose.
Tiek valstybės tarnautojai, tiek visuomenės organizacijos turėtų prisiimti atsakomybę už visuomenės aktyvinimą, nes visuomeninių organizacijų ir viešųjų institucijų bendradarbiavimo pagrindas yra bendras tikslas, kurio jos siekia, t.y. visapusiškas gerovės visuomenėje užtikrinimas bei demokratinių procesų stiprinimas.

21. Kaip pasiskirsčiusios funkcijos tarp regioninės centrinės ir vietos valdžios Lietuvoje?
Dabartiniu metu pagal Konstituciją Lietuvos Vyriausybė yra atsakinga Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Jos įtaka vietos valdymui reiškiasi per apskritis. Valdymą apskrityje Vyriausybė iš esmės organizuoja per apskričių viršininkus bei kitas Vyriausybės įstaigas, kurių įgaliojimus nustato įstatymai.

Savivalda, kaip administracinio teritorinio vieneto teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis, analizuojama per savivaldybės institucijų teisinį statusą ir santykius su valstybės institucijomis. Vietos bendruomenės galios suformuoti savo atstovaujamuosius organus pasireiškia tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formomis.
Vietos savivaldos ir valdymo įgyvendinimas valstybėje priklauso nuo istorinių tradicijų. Lietuvos vietos savivaldos sistemai būdingas savivaldybės institucijų savarankiškumo derinimas su valstybės vykdoma administracine priežiūra.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje konstatuota, jog „valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas”. Šis Konstitucijos straipsnis įtvirtina pagrindinį demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principą – valstybės valdžios padalijimo principą. Tai reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos ir savarankiškos, priešingu atveju jos virs “paprastais priklausomais organais”.
Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.
Žmonės arba žmonių grupės visada siekia priversti vyriausybę vykdyti jų interesus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnis įtvirtina tokias pagrindines Vyriausybės veiklos kryptis:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Prezidento dekretus;
3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;
Vyriausybė taip pat:
1)rengia ir teikia seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą.
2)Teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais.
Tuo tarpu visi kiti klausimai sprendžiami atsižvelgiant į savivaldos plėtrą, t.y. decentralizaciją. Decentralizacija reiškia centrinės valdžios interesų derinimą su vietinės valdžios interesais. Decentralizacija yra akivaizdus poreikis, prielaida socialinei, ekonominei ir politinei plėtrai užtikrinti.Didėjant decentralizacijai, didėja vietos savivaldos institucijų atsakomybė, nors žinomi atvejai, kai valstybė ignoruoja visuomenės pasipriešinimą centralizacijai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įtaka vietos valdymui reiškiasi per apskritis. Valdymą apskrityse Vyriausybė iš esmės organizuoja per apskričių viršininkus bei kitas Vyriausybės įstaigas, kurių įgaliojimus nustato įstatymai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 35 straipsnis numato, jog Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą.
Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.
Vietos savivalda įstatymais laiduojama savivaldybėms – valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Vietos savivalda suprantama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas. Vietos savivalda reiškia, kad vietos institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms, pagal įstatymus turi teisę ir gali tvarkyti ir valdyti pagrindine viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais.
Tais atvejais, kai su savivaldos interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savivaldybei. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų atskyrimas nereiškia, kad valstybė atsisako remti savivaldą.
Valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis vietos savivaldos institucijų savarankiškumo principas reiškia, kad pagal savo kompetenciją jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus. Jų priimtas teisėtas sprendimas neturi būti derinamas ar vėliau tvirtinamas valstybės institucijų ir negali būti pakeistas administracine tvarka. Tačiau savivaldos institucijos veikia teritorijoje, kuri kartu yra ir valstybės teritorija, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas.
Savivaldos institucijų kompetencija ir funkcijos
Savivaldos institucijos pagal įstatymo joms priskirtą savarankiškąją kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Be to, savivaldybėse sprendžiamos ir kitos jų gyventojų bendruomenės nariams kylančios problemos, nepriskirtos valstybės institucijų kompetencijai. Už savarankiškosios kompetencijos įgaliojimų vykdymą meras ir jo pavaduotojas yra atsakingi ir atskaitingi tarybai.
Savivaldos institucijų veiklos funkcijas galima suskirstyti į:
• socialinių paslaugų funkcijas: tai švietimas, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra, kultūra ir laisvalaikio organizavimas;
• komunalinių paslaugų funkcijas: tai būsto aptarnavimo paslaugos, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, viešasis transportas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių tiesimas, tvarkymas bei priežiūra.
Vietos savivaldos institucijos dalyvauja apskričių ir valstybinėse programose. Jos negali mažinti socialinių aprūpinimo standartų, tačiau gali gyventojus remti geresnėmis sąlygomis.
Praktikoje atsiranda būtinybė keisti savivaldybių teritorijų ribas, tačiau tai galima vykdyti tik pagal įstatymą – pačios savivaldybės to atlikti negali.
Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:
1) savarankiškąsias,
2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas),
3) valstybines (perduotas savivaldybėms),
4) sutartines – įgyvendinamas sutartimis.
Savarankiškosios savivaldybių funkcijos atliekamos pagal įstatymų suteiktą kompetenciją ir įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesams. Įgyvendindamos šias funkcijas savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą.

Konstitucijos 123 straipsnis numato, jog aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.
Vietos valdymas yra valstybinio valdymo (t. y. vykdomosios valdžios) funkcijų vykdymas vietose – atitinkamuose administraciniuose vienetuose. Vietos valdymo funkcijas paprastai vykdo centrinės valdžios skirti pareigūnai arba jų suformuotos institucijos, dažniausiai veikiančios centrinės valdžios vardu ar jos pavedimu (įgaliojimu). Laikomasi nuomonės, kad vietos valdymas – tai valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organinė dalis, jo tęsinys vietose. Dažnai tai apibūdinama kaip valdžios dekoncentracija, t. y. centrinės valdžios įgaliojimų dalinis perkėlimas į vietas – administracinius vienetus. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskritis yra Lietuvos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu. Apskrities viršininkas turi vieną pavaduotoją arba du, jeigu apskrityje yra daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų. Apskrities viršininko pavaduotojus skiria ir atleidžia Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu. Valstybes valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Apskrityje įsteigtos valstybės valdymo institucijos nėra pavaldžios apskrities viršininkui. Šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje.

Apskrities viršininkas, bendradarbiauja su savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis apskrityje.
Vyriausybės institucijos, skirdamos sau pavaldžių valdymo įstaigų ir organizacijų apskrityje vadovus, išklauso apskrities viršininko nuomonę.
Apskrities viršininkas praneša atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų padalinių apskrityje veiklą ir sprendimus, jei jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų arba pažeidžia piliečių ar organizacijų teises. Apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Apskrities viršininko įsakymai ir kiti teisės aktai, neviršijantys jo kompetencijos, privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Apskrities viršininkas įgyvendina socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitų sričių valstybės politiką. Be to, apskrities viršininkas vykdo apskrityje valstybines ir tarpregionines programas, koordinuoja apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, derina savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą įgyvendinant regionines programas, numato prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengia programas.
Vyriausybė turi teisę panaikinti apskrities viršininko įsakymus ir kitus teisės aktus, jeigu jie neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų ir Vyriausybės nutarimų bei kitų teisės aktų.
Apskrities viršininkas organizuoja administracijos darbą ir atsako užjos veiklą; teikia Vyriausybei apskrities lėšų sąmatos projektą; įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų jam pavaldžių įstaigų vadovus, administracijos departamentų, skyrių ir padalinių vadovus, sudaro su šiais darbuotojais darbo sutartis; neviršydamas nustatyto metinio darbo apmokėjimo fondo, tvirtina administracijos etatų sąrašą; organizuoja apskrities tarybos posėdžius ir jiems vadovauja; vykdo kitus Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės ir Ministro Pirmininko jam suteiktus įgaliojimus. Kai apskrities viršininko nėra, jo pareigas eina apskrities viršininko pavaduotojas.

35. Kokie yra valstybės tarnautojų profesinės etikos standartai ir vertybės:

PROFESINĖ ETIKA – atskira etikos sritis, nustatanti reikalavimus bei standartus, kurių turi laikytis vienos ar kitos profesijos atstovai.

Profesinės etikos apimtis apsiriboja tos profesijos elgesiu, bet ne profesijos veikla. Akivaizdu, kad visuomenės tarnautojas su trejopa atsakomybe:
· Politine – tarnautojo veiksmai turi derintis su politinės ar administracinėsvaldžios numatytais tikslais.
· Profesine – kaip savo srities specialistas, visuomenės tarnautojas turi elgtis, vadovaudamasis profesiniais reikalavimais, bet kartu nepamiršti ir savo organizacijos tradicijų.
· Asmenine – savo darbe tarnautojas turi vadovaudamasis savomis vertybėmis ir įsitikinimais, kiekvienu atveju vertybes rinktis pagal kontekstą.

Taigi visuomenės tarnautojai turi laikytis šių visuomeninės tarnybos principų ir vertybių:
· Paklusti įstatymams ir juos įgyvendinti – tarnautojai negali peržengti savo kompetencijos ribų, eidami savo pareigas, turi nuolatos domėtis įstatymų leidybos procesu bei turi būti gerai susipažinę su bendrais, visuomenės tarnautojo veiklą reglamentuojančiais, ir su specifiniais jo veiklos sferai svarbiais įstatymais.
· Tarnauti visuomenės interesui – t.y. tarnauti pliuralizmui, paisyti įvairialypių atskirų grupių interesų, juos subalansuoti arba ieškoti konsensuso. Tai apima tris momentus: nešališkumą, interesų konflikto vengimą ir tinkamą įvaizdį. Vengtini galimi asmeninių ir visuomeninių interesų konfliktai. Tarnautojai turi būti savo vaidmens modeliai t.y. turi būti visuomenės gerbiami, nes tinkamas įvazdis padeda palaikyti visuomenės pasitikėjimą tarnyba.
· Prisiimti asmeninę atsakomybę – t.y. atsakomybę pasirinktas priemones ir sprendimo ar veiksmo rezultatus (kompetencijos ir veikimo laisvės aspektai, rūpinimasis profesiniu tobulėjimu)
· Vengti daryti žalą – t.y. primti optimaliausius sprendimus, apsvarstyti ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius veiksmo ar sprendimo rezultatus.

LR galiojantys viešojo administravimo ir valstybės tarnybos įstatymai nusako šiuos valstybės tarnybos standartus (principus): įstatymo viršenybę, objektyvumą, proporcianalumą, nepiktnaudžiavimą valdžia, tarnybinį bedradarbiavimą, lygiateisiškumą, politinį neutralumą, skaidrumą, karjeros principą .Taip pat svarbūs ir VA principai, kurie apima efektyvumą, ekonomiją, socialinę lygybę ir teisingumą. Be to ar galima paminėti tokius profesinius orientyrus: rūpestingumą, geranoriškumą, garbingumą, sąžiningumą, atsiskaitomumą, pažado laikymąsi, siekimą tobulėti, ištikimybę, teisingumą, integralumą, pagarbą kitiems, atsakingą pilietiškumą.
Taigi valstybės tarnautojai, eidami savo tarnybą, turi vadovautis profesinėmis vertybėmis ir standartais, nes nuo to priklauso visuomenės pasitikėjimas valdžia, valstybės tarnautojais ir institucijomis.

36. Kokios yra valstybės tarnautojų etikos problemos ir jų sprendimo būdai?
Etikos problemos ir reakcija j jas
Kaip ir kiekviename darbe taip ir einant visuomenės tarnautojo pareigas pasitaiko daugybė etikos problemų. Su vienomis jų susiduriama dažniau nei su kitomis. Iš jų paminėtinos:
APGAVYSTĖ IR MELAS. Apgavystė gali būt suprantama kaip tikslas arba kaip rezultatas, kuriuo siekiama savanaudiškų interesų. Apgaulės formos gali būti įvairios: informacijos slėpimas ar iškreipimas, melas, agentų provokatorių naudojimas, ‘fiktyvių įrodymų’ sukūrimas ir kt.
Žmonių apgaudinėjimas jų pačių labui labai dvireikšmis dalykas. Pervertinama galima nauda, žalos išvengimas, nenumatoma, kad apgaulė gali būti suvokta. Nuolat apgaudinėjant, valdžia kenkia sau, nes kuomet valdžiai reikalingas bendradarbiavimas su piliečiais, jiems dažnai gali būti atsakoma apatija, netikėjimu.
Atskirais atvejais apgaulė ir melas gali būt pateisinami, jei tik taip galima išvengti potencialios žalos, apginti kitų paslaptis ar kuomet melas toks nereikšmingas, kad atrodo nėra tikslinga apie jį kalbėti. Kiek apgaulė ar melas kaip taktika yra pateisinami galima spręsti iš pasekmių ir pačios technikos naudojimo būdo. Svarbu, kad apgaulė netaptų manipuliavimu. Būtina turėti omenyje ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes apgaulės ar melo pasekmes. Prarasti pasitikėjimą lengva, bet jį
susigrąžinti visada sunku. Apgaulė kenkia visai politinei sistemai
DOVANOS, KYŠIAI IR KORUPCIJA. Kyšiu siekiama korumpuoti autoritetą. Dovana norima atsilyginti už valdžios autoriteto įgyvendinimą. Dovana dažnai yra tik padėkos ženklas, tuo tarpu duodamas kyšis turi būti savęs vertas (pakankamai didelis). Dalis visuomenės ir valdininkų dovanas vertina kaip atlygį už atliktą darbą, kiti tame įžiūri korupcijos pradžią. Korupcijai apibūdinti galima pateikti net keletą apibrėžimų.
– Korupcija tai dovanų ar paslaugų ėmimas už pareigų, sudarančių kasdieninio darbo dalį, atlikimą ar neatlikimą, vadovaujantis asmeniniais, grupiniais ar kitokiais sumetimais.
– Korupcija tai elgesys nukrypstantis nuo pareigų visuomenei vykdymo.
– Korupcija tai nukrypimas nuo įprasto reikalų tvarkymo būdo.
– Korupcija tai nelegali priemonė paveikti sprendimų priėmimą. Kalbant apie korupciją pabrėžtini du aspektai: priemonės (naudojimasis turima valdžia) ir tikslas (interesai). Kalbant apie korupciją daugiau akcentuojamas veiksmas, tačiau svarbesnė yra motyvacijos problema. Nauda gali būti ir materiali, ir ne (parama ateityje, prestižas, įtaka), asmeninė ar kitokia (organizacijai). Korupcija būdinga ir valdžiai, ir asmenims, ir organizacijoms. Korupcija organizacijoje gali būt tiek išorinė, tiek ir vidinė (geresnis atostogų grafikas, didesnė alga ir kt.). Korupcija budinga ne tik išsivysčiusoms, bet ir besivystančioms šalims.
Korupcija ne tik pažeidžia etikos taisykles, bet ir neleidžia tinkamai atlikti darbo. Pažeidžiama organizacijos vidinė etika. Tai pakerta visuomenės pasitikėjimą, todėl ateityje sunku tikėtis bendruomenės bendradarbiavimo ir pagalbos.
Korupcija gali tapti alternatyva prievartai, padėti nacionaliniam vienijimuisi ir stabilumui, skatinti dalyvavimą visuomenės reikaluose
PIKTNAUDŽIAVIMAS UŽIMAMA PADĖTIMI. Tai objektyvių, profesionalių kriterijų nepaisymas atliekant savo darbą. Naudojimasis turima valdžia gali būti vykdomas tiek organizacijos narių, tiek ir pašalinių asmenų atžvilgiu. Ši problema gali iškilti ne tik dirbant vadovaujantį darbą ar kontroliuojant kitus, bet ir kasdieniniame eilinio valdininko darbe. Dirbantys vadovaujantį darbą gali netinkamai panaudoti turimą valdžią kontroliuodami pavaldinius (jų parinkimas, paaukštinimas ar atleidimas).
Netinkamas naudojimasis savo padėtimi kenkia bendram pasitikėjimui visuomenine tarnyba, daro žalą pačiai organizacijai, mažina asmenų moralinius įsipareigojimus. Griežtai nustatytos visuomeninės tarnybos taisyklės ir normos turėtų padėti užkirsti kelią piktnaudžiavimui užimama padėtimi.
PIKTNAUDŽIAVIMAS DARBUOTOJŲ LAIKU. Ši problema dažniau iškyla privačiame ar biznio sektoriuose, tačiau su ja susiduriama ir viešajame administravime. Tai yra administracijos ar vadovų problema. Dažnai pasitaiko atvejų (artėja patikrinimas ar kt), kuomet darbuotojai prašomi pasilikti ir padirbėti po darbo valandų. Jei už papildomas darbo valandas yra atlyginama problema neegzistuoja. Tačiau net darbuotojui gera valia sutikus padirbėti ilgiau nei numatyta darbo grafike be atlygio problema neišnyksta. Tai gali būti vadovo nemokėjimo efektyviai organizuoti darbą ar nedisciplinuotumo pasekmė. Realiausia priemonė šiai problemai įveikti būtų keisti ar tobulinti vadovavimo stilių.
EIKVOJIMAS. Ši problema susijusi su turima valdžia ir užimama padėtimi. Eikvojimas gali būti apibūdintas kaip organizacijos turimų resursų naudojimas ne pagal paskirtį arba netaupiai. Turima omenyje materialinius resursus ar lėšas. Naudoti asmeniniais ar kitais sumetimais organizacijos resursus gali ne tik jos vadovai, bet ir eiliniai asmenys. Net ir iš pažiūros menkų lėšų ar turto pasisavinimas ar naudojimas ne pagal paskirtį jau yra eikvojimas. Viena iš priemonių galinčių užkirsti kelią tokiai situacijai yra darbuotojų sąmoningumo ugdymas.
INTERESŲ KONFLIKTAS. Tai situacija, kai valstybės ar savivaldybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ir vykdydamas pavedimą, privalo priimti ar dalyvauti priimant sprendimą, įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo asmeniniais interesais. Interesų konfliktas būdingas visoms profesijoms, bet visuomenės administratoriams ypač svarbus, nes tai susiję su visuomenės pasitikėjimu. Šią problemą geriau suvokti padės asmeninio suinteresuotumo sąvoka. Asmeninis suinteresuotumas – asmens siekimas priimti sprendimą, kuris būtų palankus jam ar jo artimiems giminaičiams, šeimos nariams ar kitiems su juo susijusiems asmenims.
Visuomenė itin susirūpinusi dėl tarnybinės padėties naudojimo asmeniniais tikslais. Išrinkto ar paskirto valdininko gauta nauda vertinama kaip netinkama, neetiška ir daugeliu atveju neteisėta. Naudojimasis buvusia tarnybine vieta ir patyrimu gali pasitarnauti privatiems interesams todėl įstatymuose yra numatyti tam tikri apribojimai atskiroms veiklos sritims. Dažnai taikomas laiko limitas lyg siekiant sukurti buferį tarp buvusio tarnybos laiko ir to meto, kai gali būti naudojamasi anksčiau tarnyboje įgytais kontaktais.
Visuomenės tarnautojai turi savo asmeninius interesus, tačiau jiems pasiekti negali naudoti užimamos vietos. Siekiant tam užkirsti kelią valdininkai turi kasmet deklaruoti savo ir artimų šeimos narių turtą ir pajamas.
NETINKAMAS ĮVAIZDIS Tai pareigos išlaikyti visuomenės pasitikėjimą pažeidimas. Valdininkai visada kiekviename žingsnyje privalo numatyti kokias potencialias problemas gali sukelti jų sprendimai ar veiksmai (tarnybinis vizitas drauge pasiimant ir šeimos narius, netinkamas disponavimas turima informacija, melavimas visuomenei ir kt). Bendruomenės viltys siejamos su valdininkais niekada nesibaigia: reikalaujama, kad valdininkai pastoviai demonstruotų savo asmeninį integralumą ir atsidavimą tarnybai bei visuomenei.
Piliečiai turi teisę žinoti tarnautojų veiksmus išskyrus informaciją, kuri gali kelti grėsmę piliečių bei valstybės gerbūviui ir saugumui. Geriau tarnaujama bendruomenei, kuomet tarnautojų veikla yra labiau prieinama visuomenei. Todėl visuomenės tarnautojai visad privalo atsiminti, kad jie ir jų veikla bus vertinami lyg per padidinamąjį stiklą.
SEKSUALINIS PRIEKABIAVIMAS Tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Nuo seksualinio priekabiavimo kenčia ne tik moterys, bet ir vyrai. Tai įtakoja darbingumą, kartais gali atsiliepti asmens tolesnei karjerai. Darbuotojų ir darbdavių švietimas apie seksualinę prievartą padėtų išvengti šios problemos. Daugelyje šalių galioja Lygių galimybių įstatymas, numatantis darbdavio atsakomybę už tokios situacijos atsiradimą. Seksualinė diskriminacija baudžiama pagal įstatymą.
Susidūrus su konkrečia etikos problema į ją reaguojama įvairiai. Vienos reakcijos vertinant iš etikos taško yra pateisinamos, kitos abejotinos ir nepageidautinos.
Paminėti tokie galimi neetiško elgesio sprendimo būdai:

1) Bandymas atkalbėti įsitraukusius į problemą. Šis atvejis gali būti labai sunkiai įgyvendinamas, nes moralinio pobūdžio patarimai jei ir išklausomi tai sunkiai ir retai kuomet priimami.
2) Į problemą įsivėlusių asmenų diskvalifikacija. Tokia taktika itin būtina ir veiksminga naujose organizacijose, nes tai gali padėti laiku ištaisyti moralinį klimatą agentūroje. Tokia praktika gali būti perspėjimu kitiems darbuotojams vengti panašių situacijų. Priklausomai nuo padarytos žalos asmuo gali būti baudžiamas pradedant įspėjimu ir baigiant pašalinimu iš tarnybos, ateityje draudžiant užsiiminėti panašia veikla. Diskvalifikacijos efektyvumas priklauso nuo baudžiamos asmenybės tipo: vienus tai gali sudrausminti, kitus pastūmėti dar didesniems prasižengimams.
3) Atsistatydinimas. Tai kaltės ir atsakomybės prisiėmimas. Tačiau ne visuomet atsistatydinimas iš pareigų gali būti laisvanoriškas. Kur kas dažniau toks žingsnis seka po didelio išorinio spaudimo (vadovybė, žiniasklaida), nei vadovaujantis vidiniu sąžinės balsu.
4) Pranešimas viršininkui ar vadovybei. Organizacijoje tai gali būti traktuojama kaip išdavystė, ypač kur prioritetas atiduodamas lojalumui, o ne principingumui, teisingumui, sąžiningumui.
5) Bandymas dirbti keičiant susidariusią situaciją. Toks atsakymas yra stiprios organizacijos reakcija. Bandymas aiškintis ir analizuoti problemos atsiradimo priežastis ir eigą turi švietėjišką pobūdį, nes gali užkirsti kelią panašiom problemom ateityje.
6) Negerovių kėlimas į viešumą. Tai viešas problemos atskleidimas per spaudą ar kitas žiniasklaidos priemones.

37. Kas būdinga organizacinei etikai skirtingose organizacijose?

Galima būtų išskirti šiuos organizacijų modelius, apibūdinant, kas jiems būdinga etiniu požiūriu:
Autokratinis – vyrauja viršininko ir pavaldinių santykių dvasia. Vadovų nuomone, vienintelė darbuotojus motyvuojanti priemonė yra jėga. Nepakankamas ir neadekvatus darbuotojų vertinimas leidžia vadovui jaustis vieninteliu autoritetu. Darbuotojai savo darbą grindžia bausmės baime. Suformuojamas darbuotojų priklausomybės jausmas, jie nebando imtis iniciatyvos ir atsakomybės. Pagrindinė vertybė- paklusimas vadovui, veiksmų etiškumą lemia paklusimas vadovo valiai ir nurodymams.
Globos modelis – vyrauja paternalizmo dvasia(tėvo ir sūnaus santykiai).Vadovo veiklos pagrindas- turimi ištekliai , galintys skatinti darbuotojus.Šiuo atveju priklausomybė yra mažiau asmeniška.Motyvacija- saugumo pojūtis , pagrindinė vertybė yra lojalumas organizacijai.Veiksmų etiškumą lemia prisitaikymas prie kolektyvo ir ištikimybė organizacijai.
Paramos (skatinimo) – pasižymi geranoriškumo savo darbuotojų atžvilgiu dvasia. Vadovas darbuotojus vertina palankiai. Darbuotojai identifikuodami save su organizacija, jaučiasi esą reikšmingi ir pripažinti. Svarbiausios vertybės- profesinio tobulumo siekimas, rūpinimasis savo kompetencija ir kartu organizacija. Veiksmų etiškumą lemia sugebėjimas pasinaudoti suteikta pagalba, kartu pasitarnaujant organizacijai.
Kolegiali – vyrauja bendradarbiavimo atmosfera t.y. vadovas ir darbuotojai yra bendradarbiai, darbuotojai turi galimybę realizuoti save. Vertinamas komandinis darbas, atsakomybės supratimas, parama ir rūpinimasis kitais, profesinio tobulėjimo siekis, be to, vidinė kontrolė yra svarbesnė už išorinę. Veiksmų etiškumą lemia atsakomybės prisiėmimas.
Etikos reikšmė viešosios politikos formavime.
Visi politikos etikos aspektai yra svarbūs, nes susiję su visuomenės pasitikėjimu valdžia, atskiromis jos institucijomis, požiūriu į valstybę. Politikos etika turi priminti, kad tiek atskiri valdžios atstovai pavieniui, tiek ir drauge turi būti atskaitingi visuomenei ir jai tarnauti, būti efektyvūs ir etiški.
Etika nėra politikos tikslas, bet ji gali būti priemone tikslams pasiekti.Tinkama valdžios atstovų veikla bei sprendimai yra geros viešosios politikos prielaida.
Etika itin reikšminga viešosios politikos formavime, kai:
· Kai visuomenės interesas etikos reikalavimu turi būti suprastas plačiau nei tos dienos valdžios šališki interesai.
· Formuojant politiką (priimant sprendimus ar imantis veiksmo), svarbu derinti profesinį patyrimą, politinius įgūdžius ir etinius įpareigojimus.
· Kai valdžia rizikuoja pažeisti piliečių teises be jų sutikimo bei, kai kalbama apie paskirstymo teisingumą, galimas nešališkumo principo pažeidimas.
· Kai iškyla ateities kartų problema, nors ateities kartos ir neturi tiesioginės įtakos, bet šiandieninė politika gali paveikti jų gyvenimą.
· Kai vertinamas užsienio politikos etiškumo lygis, atsižvelgiant į priimtinus standartus

38. Kas būdinga etiškam sprendimų priėmimui valstybės tarnyboje?

Etiškas sprendimo priėmimas- Tai nuoseklus procesas, padedantis priimti etišką sprendimą – apibrėžiant problemą, numatant galimas alternatyvas ir galiausiai priimant sprendimą.
C.Lewis tegia, kad valstybės tarnautojo sprendimas turi atitikti 3 kriterijus t.y. turi būti: Teisėtas, Etiškas, Efektyvus.
M.Guy teigia, kad etiško sprendimo priėmimas apima problemos apibrėžimą, alternatyvų apibendrinimą ir jos pasirinkimą galvojant apie tikslą.

Etiško sprendimo priėmimui būdingi žingsniai:

Apžvelgti situacijos faktus
Identifikuoti susiduriančias jėgas ir jų atsakomybę
Nustatyti susiduriančių jėgų motyvus ir tikslus
Apibūdinti situacijos susidarymo priežastį
Apibrėžti esamą problemą
Suprasti susiduriačių jėgų vaidmenis ir jų puoselėjamas vertybes
Tiksliai apibūdinti įmanomas alternatyvas
Palyginti galimas teigiamas ir neigiamas alternatyvų savybes
Nustatyti su kiekviena alternatyva susijusias vertybes
Surykiuti vertybes, išskiriant prioritetus
Apmąstyti, kaip paaiškinsite savo sprendimą
Priimti sprendimą ir jį įgyvendinti
Įvertinti sprendimą

Etiškas sprendimo priėmimas yra vienas efektyviausių būdų užkirsti kelią galimiems etikos pažeidimams, be to, etiški sprendimai, etiška viešoji politika, etiška visuomenės tarnautojų ir polikų veikla yra pasitikėjimo valdžia pagrindas. Prieš priimant bet kokį sprendimą, reikia visada apsvarstyti du konkuruojančius interesus: valstybės ir individų. Daugelis sprendimų priimami konkuruojančioje aplinkoje, todėl svarbu turėti etinius veikimo rėmus.
Etiškas sprendimo priėmimas prasideda nuo moralinio pagrindimo, moko kritinio mąstymo, padeda gerinti sprendimų kokybę.
Pateikti etikos dilemų VA pavyzdžių.
DILEMA – padėtis, kai reikia pasirinkti vieną iš dviejų (ppr. Nepageidaujamų) galimybių.
1 situacija. Savivaldybė planuoja padidinti paramą psichiškai nesveikiems žmonėms.Yra dvi alternatyvos: arba padidinti darbuotojų, dirbančių su suaugusiais pacientams, arba darbuotojų, dirbančių su vaikais skaičių.
2 situacija. Šalyje pastaruoju metu labai išaugo nusikalstamumo lygis, kai kuriuose miestuose gyventi tapo nesaugu, dažnai pasitaiko susišaudymų net ir dieną.Susirūpinusi šalies valdžia pradėjo svarstyti – gal reikėtų drausti gyventojams turėti ginklų (net ir savigynos tikslais). Priėmus tokį sprendimą būtų paneigta piliečių konstitucinėteisė į savigyną, o kita vertus, toks sprendimas gal sumažintų nusikalstamumo lygį, užkirstų kelią betiksliam kraujo praliejimui ir taip užtikrintų piliečių teisę į gyvybę.
Taigi pirmuoju atveju dilema sietina su pasirinkimu trumpalaikių ar ilgalaikių tikslų. Antroji situacija liudija apie dvi skirtingas asmens teises: teisę į savigyną ir teisę į gyvybę. Abi teisės įtvirtintos Konstitucijoje, bet antroji šiame kontekste svarbesnė, todėl turi būti ginama. Dilemos gali būti sprendžiamos atsižvelgiant į pasekmes, vadovaujantis taisykle, principu ir kt.

39. Kokie yra naujosios viešosios vadybos bruožai ir ribotumai?

Pagrindiniai naujosios vadybos bruožai:
1) Katalitinė valdžia. Valstybės verslininkai pakyla virš esamų politikos galimybių ir savo bendruomenėje atlieka katalizatorių vaidmenį: generuoja kntamus veiklos kursus. Pripažinę plačias galimybes ir radę pusiausvyrą tarp išteklių ir poreikių, jie ima vairuoti, o ne irkluoti, ar susikoncentruoti į vienintelį tikslą.
2)Bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas. Valstybės verslininkai suvokė, kad praeities pastangos tarnauti klientams sukūrė priklausomybę, o ne ekonominę ar socialinę nepriklausomybę. Užuot laikęsi tokio požiūrio, šie versl visuomenės iniciatyvų teisę atiduoda bendruomenei.
3)Konkurencinė valdžia: konkurencija įtraukiama į paslaugų teikimą. Bandymas teikti visa paslaugas ne tik sumažina valstybės išteklius, bet viešąsias org verčia pernelyg išplėsti savo galimybes ir taip sumenkinti paslaugų kokybę ir efektyvumą. Valstybės verslininkai diegia konkurencingumą tarp valstybinių, privačių ir nevyriausybinių paslaugų teisėjų.
4)Valdžia, orientuota į rezultatus: finansuoti rezultatus, o ne sąnaudas. Valdžios visomis išgalėmis turi siekti esminių visuomenės tikslų, arba rezultatų, o ne koncentruotis į valstybės išteklių sąnaudas darbui atlikti.
50Valdžia turi tenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius. Kadangi įst leidybos institucijos vyriausybinėms agentūroms skiria didžiąją dalį valstybės išteklių, šios agentūros veikia visiškai neatsižvelgdamos į klientus. Valstybės versl apverčia šią sistemą ir visų pirma tarnauja klientams.
6)Valdžia kaip įmonė: uždirbanti, bet neišleidžianti. Užuot padidinę mokesčius ar sumažinę valstybės programas, valstybės įmoninkai randa naujų būdų, kaip už mažiau pinigų padaryti daugiau.
7)Prevencinė valdžia: užuot taisius padėtį, užkirsti kelią. Pirmiausia reikia ruūpintis, kad problema neatsirastų.
8)Decentralizuota valdžia: nuo hierarchijos prie dalyvavimo ir komandinio darbo. Sprendimų priėmimas vyksta visoje org –jis atiduotas į rankas tų, kurie gali diegti naujoves ir nustatyti kryptį, leidžiantį pasiekti aukštos kokybės rezultatų.
9)Į rinką orientuota valdžia: kaita reguliuojama rinkos svertais. Valstybės versl reaguoja į kintamas sąlygas ne tradiciškai, pvz, bandydami kontroliuoti visą padėtį, bet pasitelkę novatoriškų strategijų, kurių tikslas taip veikti aplinką, kad galėtų veikti rinkos jėgos. Kiekviena jurisdikcija – valstybė, valstija ar vietos bendruomenė – yra rinka.
Naujosios viešosios vadybos ribotumai:
Pirma, rinkos modelį visų pirma reikėtų taikyti paslaugų teisėjams, o ne politikos ar priežiūros institucijoms. Kur įmanoma, rinkos modelis, pritaikytas vyriausybei, turės konkurencijos tarp valstybinio ir privataus sektoriaus požymių, konkurencijos tarp privačių įmonių, besivaržančių dėl sutarčių su valstybe, konkurencijos tarp valstybinių įstaigų ir konkurencijos tarp vyriausybės padalinių, teikiančių paslaugas vidaus vartotojams, požymių.
Antra, ir tai yra glaudžiai susiję su jų dėmediu rinkos modeliui, judėjimas ir naujasis VA pabrėžia “valdžios, kurios varomoji jėga yra klientas”, idėją.tokios valdžios turi atidžiai klausytis, jos turi siūlyti klientams rinktis tarp konkuruojančių paslaugų teisėjų( t.y. sukurti konkurenciją), jos turi teikti jiems išteklius, kuriais šie galėtų naudotis rinkdamiesi paslaugų teikėjus. Tačiau šios idėjos vėlgi nutosta nuo vastybės tarnybos gerinimo ir faktiškai teikia pirmenybę tokiai valdžiai, kuri visiškai atsiliepia į atskirų individų trumpalaikius interesus, užuot rėmusi konsultacijų procese viašai apibrėžtų visuomenės interesų siekius.
Trečias svarbus perkūrimo judėjomo ir naujojo VA elementas yra entuziazmas dėl to, kas yra versliniška valdžia”. Tai apibūdinama kaip produktyvumo ir efektyvumo didinimas. Tačiau versliniškumas yra susijęs ne tik su išradingumu, svarbu yra dar ir tai, kad kiekvienas individualus valdžios tarpininkas veiktų vadovaudamais savo paties interesais.

Naujosios viešosios vadybos samprata 40 klausimas

40.Naujoji valstybės tarnyba
Tai, kas vadinama “naujaja valstybės tarnyba” įkvepimo semiasi iš 1) demokratinės politinės teorijos (ypač ten, kur ji susijusi su ryšiais tarp pilieciu ir piliecių su jų valdžia) ir 2) iš humaniškesnės tradicijos viešojo administrasvimo teorijos srityje.
Pabrėžiama bendruomenės kaip naujosios valstybės tarnybos bendradarbės reikšmė, nes svarbus piliecių vaidmuo.. Bendruomenės požymiai : 1)emocinių ryšių, susikryžiuojančių ir vienas kitą stiprinančių tinklas 2) ištikimybė bendroms vertybėms, normoms ir prasmei 3) gana aukštas atsakomybės lygis.
Naujosios tarnybos teorija sutelkia dėmesį į santykius tarp valdžios atstovo ir piliečių (jų bendruomenių). Naujajai valst. t. siūloma 1)administratoriams vertinti piliečius kaip piliečius ( ne kaip klientus, rinkėjus ar “vartotojus”), kad jie dalintųsi valdžia ir sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendradarbiavimo veiksmingumu. 2) didinti reagavimo kokybę, o kartu didinti ir piliečiu pasitikėjimą, valdziai ir administratoriams aktyviau investuojant I piliecių dalyvavimą. 3) įspėjama, kad aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pagerėjimo pakaitalu. Norint kad naujosios tarnybos vieš. administravimo įstaigos kokybiškai ir našiai dirbtų , reikia pritaikyti šias strategijas : 1) įsipareigojimas vertybėms (išsiugdymas pasišventimas organizacijos misijai ir vertybėms) 2)tarnavimas visuomenei 3) įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu 4)pragmatinis inkrementalizmas ( t.y. vadovas bando pasinaudoti įvairiomis netikėtomis galimybėmis, kad organizaciją pakreiptu norima kryptimi, atsizvelgia I asmeninius nariu, klientu ir kt. interesus bei rupescius) 5)pasišventimas valstybės tarnybai.

Aptarkite naujosios viešosios vadybos charakteristikas. Pateikite pavyzdžių.

Naujoji valstybės tarnyba grindžiama visuomenės interesų idėja, jog valstybės administratoriai tarnauja piliečiams ir tvarko reikalus tų, kuriems tarnauja, priešingai nei naujasis viešasis valdymas, kuris grindžiamas ekonominėmis sąvokomis, tokiomis kaip savo interesų maksimizacija. Sheryl King veikale “Valdžia- tai mes” siūlo tris pokyčius, kurie galėtų padėti valstybės administratoriams naujai pažvelgti į piliečius ir pilietiškumą:
1)Administratoriams siūloma piliečius vertinti kaip piliečius (o ne kaip tiesiog rinkėjus, klientus ar “vartotojus”), kad jie dalytųsi valdžia ir sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendradarbiavimo veiksmingumu.
2)Kitaip nei vadybininkų judėjimo raginimas siekti didesnio efektyvumo, siūloma didinti reagavimo kokybę, o kartu didinti ir piliečių pasitikėjimą, valdžiai bei administratoriams aktyviau investuojant į piliečių dalyvavimą.
30Įspėjama, kad aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pagerėjimo pakaitalu, ypač jeigu jie neturi darbo ir juos kamuoja sudėtingos ir sunkios socialinės problemos.

Žmonės, veikdami kaip piliečiai, turi parodyti savo susirūpinimą bendruomene, pasišventimą reikalams, kurie yra aukščiau trumpalaikių interesų, bei savo norą prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, kas vyksta bendruomenėje.

Naujajai valstybės tarnybai būdinga tai, kad ieškoma naujų ir novatoriškų būdų suprasti, kas rūpi piliečiams, ir atsiliepti į tos poreikius, kurie padės pagerinti jų gyvenimą. Vyriausybė privalo rūpintis ir atsiliepti į piliečių poreikius bei interesus.

Piliečiai skiriasi nuo vartotojų tuo, kad sutelkia dėmesį į bendrą gėrį ir ilgalaikius padarinius bendruom (panašiai kaip Putnam’o bendruomenės). Vartotojai sutelkia dėmesį į savo troškimus bei norus ir tai, kaip juos kuo greičiau patenkinti. Galiausiai naujoji valstybės tarnyba dėmesiu valstybės įstaigų vadovybei ir valdymui reiškia atnaujintą susirūpinimą demokratijos vertybėmis.
Ypač svarbi tema naujosios valstybės tarnybos raidoje yra kintantis vadovybės pobūdis viešosiose organizacijose. Problemos turi būti iškeliamos į viešumą ir įtraukiamos į politikos planus; į problemų sprendimą įtraukiami įvairūs žmonės, skatinamos įvairios strategijos.

Administratoriai, kaip lyderiai, turi išlaikyti organizacijų, kurioms jie atstovauja, ir kurios įkūnija reikšmingus visuomenės idealus, vientisumą. Administratoriai privalo saugoti tas valstybės tarnybos vertybes, kurios yra jų atstovaujamųjų institucijų dalis.

Naujosios viešosios vadybos charakteristika:
Įsipareigojimas vertybėms. Vadovas rganizacinius pokyčius bando vykdyti ne skirdamas dėmesį struktūrai, bet išsiugdydamas persmelkiantį pasišventimą organizacijos misijai ir vertybėms, ypač profesionalumo ir integralumo , tarnybos ir kokybės vertybėms. Vertybes aiškiai suformuluoja vyriausiasis vadovas ir joms priataria visi esantys organizacijoje.
Tarnavimas visuomenei. Vadovas teikia pirmenybę klientų ir piliečių aptarnavimui. Pirmenybę palaiko aukšti darbo atlikimo ir atskaitingumo standartai bei nuolatinis dėmesys kokybei. Svarbiausia, vadovas pripažįsta, kad vien techninėmis pastangomis to nepasieksi, todėl būtina tiek pat ar netgi daugiau dėmesio skirti žmogiškajai pusei, ypač bendruomenės jausmo organizacijoje ir bendradarbiavimo jausmo už jos ribų kūrimui.
Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu. Vadovas visus organizacijos narius skatina dalyvauti gerinant organizacijos kokybę ir našumą. Vadovavimas gali būti papildytas organizacijos individus įgaliojus perimti vadovavimą savo darbo baruose.
Pragmatinis inkrementalizmas. Kaita vyksta laisvo proceso metu, kai vadovas bando pasinaudoti įvairiomis netikėtomis galimybėmis, kad organizaciją pakreiptų trokštama kryptimi. Vadovui kaita atrodo natūralus ir tinkamas organizacijos gyvenimo bruožas, jo požiūris į kaitą kūrybingas ir žmogiškas, jis atsižvelgia į asmeninius narių, klientų ir kitų rūpesčius bei interesus.
Pasišventimas valstybės tarnybai. Asmenys visoje organizacijoje supranta ir vertina ypatingą valstybės tarvybos pobūdį, ypač viešųjų organizacijų vaidmenį demokratinio valdymo procese. Vadovas reikalauja, kad organizacijos nariai išlaikytų aukštas etines normas ir skatina, kad organizaciją jie paverstų vientisumo modeliu panašioje padėtyje esančioms grupėms.
Apibūdinkite naujosios valstybės tarnybos sampratą. 40 klausimas

Naujosios valstybės tarnybos teoretikai pateikia tris pokyčius, kurie galėtų padėti valstybės administratoriams naujai pažvelgti į piliečius ir pilietiškumą. Pirma, priešingai tradicinės administracinės “minties įpročiui”, jos siūlo administratoriams vertinti piliečius kaip piliečius, kad jie dalytųsi valdžia ir sumažintų kontrolę bei pasitikėtų bendradarbiavimo veiksmingumu. Antra, kitaip nei vadybininkų judėjimo raginimas siekti didesnio efektyvumo, jos siūlo didinti reagavimo kokybę, o kartu didinti ir piliečių pasitikėjimą, valdžiai bei administratoriams aktyviau investuojant į piliečių dalyvavimą. Trečia, aktyvaus dalyvavimo negalima laikyti esminio individų gyvenimo pakaitalu, ypač jeigu jie neturi darbo ir juos kamuoja sudėtingos ir sunkios socialinės problemos.
Šioje koncepcijoje pabrėžiama “Pirmiausia piliečiai” idėja. Jos esmė ta, kad žmonės turi vykdyti savo, kaip piliečių, pareigas, o vyriausybė – būti dėmesingesnę piliečių balsui. Atsakingą valdymą čia apibūdina partnerystė su žmonėmis ir kur aktyvūs, dalyvaujantys ir atsakingi piliečiai remia efektyvią valdžią.
Galiausiai naujoji valstybės tarnyba dėmesiu valstybės įstaigų vadovybei ir valdymui reiškia atnaujintą susirūpinimą demokratijos vertybėmis. Teoretikai viešojo administravimo esmę ir pagrindinę tradicinę perspektyvą – dėmesį efektyvumui bei vykdymui – bando paversti deramu dėmesiu demokratiškam dėmesingumui.
Ypač svarbi tema naujosios valstybės tarnybos raidoje yra kintantis vadovybės pobūdis viešosiose organizacijose. Vadovybė turi būti verta pasitikėjimo. Gerai dirbančios organizacijos vadovybės tikslas yra sumažinti subordinacinę priklausomybę ir suformuoti pačių individualių darbuotojų bei komandų vadovybę. Galiausiai administratoriai, kaip lyderiai, turi išlaikyti organizacijų, kurioms jie atstovauja, ir kurios įkūnija reikšmingus visuomenės idealus, vientisumą.
Idėjos:
● Įsipareigojimas vertybėms. Vadovas organizacinius pokyčius bando vykdyti ne skirdamas dėmesį struktūrai, bet išsiugdydamas persmelkiantį pasišventimą organizacijos misijai ir vertybėms, ypač profesionalumo ir integralumo, tarnybos ir kokybės vertybėms. Vertybes aiškiai suformuluoja vyriausiasis vadovas ir joms pritaria visi esantys organizacijoje.
● Tarnavimas visuomenei. Vadovas teikia pirmenybę klientų ir piliečių aptarnavimui. Pirmenybę palaiko aukšti darbo atlikimo ir atskaitingumo standartai bei nuolatinis dėmesys kokybei. Svarbiausia, vadovas pripažįsta, kad vien techninėmis pastangomis to nepasieksi, todėl būtina tiek pat ar net daugiau dėmesio skirti žmogiškajai pusei, ypač bendruomenės jausmo organizacijoje ir bendradarbiavimo jausmo už jos ribų kūrimui.
● Įgaliojimas ir dalijimasis vadovavimu. Vadovas visus organizacijos narius skatina dalyvauti gerinant organizacijos kokybę ir našumą.
● Pragmatinis inkrementalizmas. Kaita vyksta laisvo proceso metu, kai vadovas bando pasinaudoti įvairiomis netikėtomis galimybėmis, kad organizaciją pakreiptų trokštama kryptimi. Vadovui kaita atrodo natūralus ir tinkamas organizacijos gyvenimo bruožas, jo požiūris į kaitą kūrybingas ir žmogiškas, jis atsižvelgia į asmeninius narių, klientų ir kitų rūpesčius bei interesus.
● Pasišventimas valstybės tarnybai. Asmenys visoje organizacijoje supranta ir vertina ypatingą valstybės tarnybos pobūdį, ypač viešųjų organizacijų vaidmenį demokratinio valdymo procese. Vadovas reikalauja, kad organizacijos nariai išlaikytų aukštas etines normas ir skatina, kad organizaciją jie paverstų vientisumo modeliu panašioje padėtyje esančioms grupėms.
Kitaip nei naujasis viešasis valdymas, kuris grindžiamas ekonominėmis sąvokomis, tokiomis kaip savų interesų maksimizacija, naujoji valstybės tarnyba grindžiama visuomenės interesų idėja, jog valstybės administratoriai tarnauja piliečiams ir tvarko reikalus tų, kuriems tarnauja.

Leave a Comment