S. Nėries eilėraščių rinkinyje “Prie didelio kelio” analizės

Kaltės ir atleidimo motyvas S. Nėries eilėraščių rinkinyje “Prie didelio kelio”

Darbą atliko 12h kl. mok.:
Danielis Sadauskas

Kaunas

2005

VĖL SNIEGTI

Prie Baltijos – gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga.
Ne – ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.

Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai.
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.

Toli. Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti.
Ir neatskris laisva krekždė.

Gyvenimo atsisakyti? –
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.

Maskva, 1942.XI.5

Eilėraštis “Vėl sniegti” priklauso brandžiajai S. Nėries lyrikai. Šis eilėraštis buvo parašytas 19942.XI.05. Tuo metu rašytoja buvo išvykusi į Maskvą, dėl to stipriai išgyveno.
Eilėraštis pradedamas tarsi autorės prisiminimais apie tolimą tėvynę. Tai tarsi pokalbis su ja, kuris įvyksta jausmams susikaupus, didelio susijaudinimo, stiprių išgyvenimų metu.
Eilėraščio lyrinis “aš” yra pati autorė su savo prisiminimais ir išgyvenimais. Jis yra pagrindinis veikėjas. Jis taip ilgisi tėvynės, kad net tą ilgesį pavadina “Tėvynės ilgesio liga”.
Eilėraščio veiksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas. Karas. Tai eilėraščio epochos kontekstas.
Lyrinis “aš” kreipiasi į tėvynę. Jis žino, kad ji sukaustyta. Kad liietuviai yra tremiami. “Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos / Nelaisvėn išvežti vaikai”. Todėl pagrindinį eilėraščio veikėją drasko vidinis kaltės jausmas prieš mylimą tėvynę, kad jis yra toli ir nieko negali padaryti. “Man drasko širdį tavo kančios”, “Toli. Tavęs man nepasiekti / Ir ta

avo balso negirdėt”.
Iš konteksto žinoma, kad eilėrštis parašytas ne Lietuvoje žiemos metu. “Vėl svetima žiema, vėl sniegti”. “Ir neatskris laisva kregždė”. Taip norima sulyginti žiemą su karu, nes karas kaip ir žiema: šaltas, bejausmis, viską naikinantis. Kregždė – tai vilties, laisvės, išsivadavimo simbolis. Ji yra priešprieša karui. Kadangi kregždžių žiemą nėra, tai ir laisvė atrodo nepasiekiama.
Paskutinėje strofoje lyriniam “aš” iškyla retoriniai klausimai. Ar geriau atsisakyti gyvenimo, negu vergauti.? “Gyvenimo atsisakyti?- / Tik nevergaut, tik nevergaut!” O gal geriau išsigydyti tėvynės ligą.? Tačiau čia lyrinis “aš” sudvejoja. “Jei napagysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau.”

TĖVYNEI

Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi mano akyse
Šimtus aš myliu eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį.

Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai.
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.

Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka.
Širdis gi nemeluoja.

Penza, 1941.IX.12

Pirmoje strofoje jaučiame kančią, sopulį, meilę. Lakštingala ilgisi savotėvynės, net žinodama, jog ji “Sukruvinta ir apiplėšta”. Lyrinis “aš” šimtus mylių eis, kol gyvą pamatys.

Gimtinė, namai, artimieji yra taip toli. “Šimtus aš mylių eisiu, kol gyvą pamatysiu”. Pajuntame gilų atodūsį ir tikėjimą. S. Nėris pasirįžusi keliais sugrįžti į Lietuvą: ir per lietų, ir per gruodą, ir per šaltį. Nors ir nusižemindama, viską iškesdama, ji

i pasirįžusi gryžti į Lietuvą.

Trečioje strofoje lyrinis “aš” palygino save su lauko žole. “Mane – kaip lauko žolę – girdė / Gimtosios žemės syvai.” Tai paprastumas, savęs neišaukštinimas. Lyrinis “aš” jaučiasi lyg tėvynės globojamas. Už tai skiria savo gyvenimą, savo širdį. “Aš saugojau tau savo širdį – / Žėruojančią ir gyvą.”

Paskutinėje strofoje jaučiamas atsiprašymas. Lyrinis subjektas bando įrodyti savo apgailestavimo tikrumą. “Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!” Įrodinėja, kad šiais žodžiais trokšta atsiprašyti Lietuvos vadindama ją “mielaja”. “Audra praūžia, miškas lieka.” Čia audra sugretinama su patirtais vargais, dideliais išgyvenimasi, o miškas, tarsi pastovūs, nesikeičiantys prisiminimai. Praėjus sunkiems laikams, lyrinio “aš” jausmai išliko tokie pat tikri, o gal net ir stipresni. Lyrinis subjektas, kaip ir pati poetė vadovaujasi jausmais. “Širdis gi nemeluoja.”

Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji – mūsų tautos lakštingala! S.Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą.
Eilėraščių rinkinį “Prie didelio kelio“ S.Nėris pradėjo sudarinėti 1944m. Eilėraščiai parašyti įvairiose vietose – Maskvoje, Ufoje, Penzoje. Šį rinkinį poetė perdirbinėjo, eilėraščių sąrašai keitėsi. Rinkinys Prie didelio kelio nebuvo išleistas poetei gyvai esant. S.Nėris paruošė rinkinį, bet jis nebuvo skirtas spausdinimui. Šiame rinkinyje nėra nei vieno nežinomo S.Nėries eilėraščio. Dalis kūrinių buvo paskelbti rinkinyje “Lakštingala negali nečiulbėti“, ta

aip pat pilname poezijos rinkinyje (1957), bet kartu tai nežinomas rinkinys.
Eilėraščiai pateikiami taip, kaip norėjo poetė: išlaikoma rinkinio struktūra ir tekstai. Eilėraščiai yra suskirstyti į 6 skyrius, kurie atskirti tik epigrafais – liaudies dainų arba individualių jų parafrazių. Jie suteikia rinkiniui skaudžiai klausiantį ir tyliai lūdintį foną.

S. Nėrei būdingas kelio motyvas. Šiame eilėraštyje didelio kelio motyvas kontrastuoja su propogandine, karo metų jos kūryba “Bolševiko kelias”, bei su šiame rinkinyje dažnu gimtu keliu. Didelis kelias nurodo viešą žmogaus būtį ir patirtį. Gimtas takelis žymi jaukią erdvę, kuri žmogų glaudžia, ramina, suteikia saugumo jausmą, o vieši, dideli keliai verčia žmogų jausti visų matomu, vienišu, sukaustytu kitų žvilgsnių, svetimu. Epitetas didelis suteikia eilėraščiui nejaukumo, svetimumo, gal net ir baimės. Nemalonu stovėti prie didelio kelio. Didelis kelias eilėraštyje atveria platų regėjimo lauką.

Pavasaris – tarsi Lietuvos laisvė. Pavasaris – gamtos atgimimo, gyvybės prisikėlimo, šviesos ir šilumos sugrįžimo simbolis. Jis tarsi viltis. Tačiau jis nuėjo, nuėjo. Nuėjo kartojasi tris kartus, tai išryškina nusivylimą. Pavasaris nueidamas nusinešė net ir tą mažytę viltį, kurią dar turėjo. Pavasario, vilties, džiaugsmo vietoj atsistojo “liūdesiai gūdūs”. Jie tarsi stovi kiekviename kelyje ir neleidžia įsižiebti vilčiai, kurios taip reikia. Pažiūrėjus į didelį kelią, pagauna pesimistiška nuotaika: viskas baigta. Didyjį kelią galima palyginti su gyvenimo keliu. Pavasaris nusinešė ir gyvenimo vi

iltį, džiaugsmą.

Antroje strofoje kalbama apie tai, kas liko po to, kai nuėjo “pavasaris mūsų didžiuoju keliu”. “Už kalno” matosi nykstantis pavasaris, jo šešėlis. Kalnas simbolizuoja gyvenimo vertybių centrą. Tai gyvenimo visumos simbolis. Pavasarį ir saulė dažnai šviečia, tačiau kartu su pavasariu ir saulė nyksta, traukiasi; o su saule kartu ir bata diena. Ši eilutė baigiasi daugtaškiu. Tai nebaigta mintis. Nutylėta tai, kas galbūt kartu su pavasariu, su saule, su diena pasitraukė dideliu keliu. Dvi paskutinės eilutės nusako kraupų vaizdą, išvadas: ištįso pakalnė šalta ir liūdna. Tirkai jaučiame, kad čia neliko vilties, džiaugsmo, grožio ir šilumos. Tylu. Jaučiame baugią atmosferą.

Trečioje strofoje kalbama apie tai, kaip jautėsi “mes”. Jie sielvartauja ir kankinasi. Jie “virto gluosniais ir beržais svyruonėliais”. “Mes” personifikuojami. Gluosniai simbolizuoja sielvartą, kančią. Beržai simbolizuoja liūdesį, graudumą. “Mes” nebegali daugiau gyvenimu keliauti – jie sustojo “prie didelio kelio”. Jaučiamas bejėgiškumas, silpnumas: “supa šakos”, “krinta lapeliai”. Silpnumą paaštrina speigas, kuris tarsi stingdo, šaldo jausmus, atsiminimus.

Eilėraštyje kalbama “mes” vardu, išsakoma ne vieno, bet daugelio žmonių jausmai, požiūriai, patirtys. Kalba tyliai, prislopintai, santūriai, jautriai.

AŠ TAU PAVYDŽIU

Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.

Kaip ten gyvena motutė,
Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.

Aš tau pavydžiu, saulele,
Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!

Ufa, 1942.IV.1

S. Nėries kūryboje daug dėmesio skiriama gamtai. Daug gamtos padarinių yra personifikuojami. “Aš tau pavydžiu, saulele, / Kai vakaruosna suki”; “Spinduliu jiems pamosuok”. Čia į saulę kreipiamasi kaip į visažinę, visagalę.
Pirmosios ir antrosios strofų pirmosios eilutės pasikartoja “Aš tau pavydžiu, saulele, / Kai vakaruosna suki”. Tai yra anaforinė kompozicijos forma.
Šiame eilėraštyje jaučiamas sunerimas, pergyvenimas, kaltės jausmas. Jau vien iš pavadinimo “Aš tau pavydžiu” galima nusakyti, jog lyrinis “aš” norėtų būti kitoje vietoje, kitu pavidalu. Matomas ryškus pavydas. Tačiau tai nėra juodas pavydas. Nes lyrinis subjektas nori atsidurti kitoje vietoje ne savo malonumui, bet aplinkinių. “Kaip ten gyvena motutė, / Mylimas draugas, sesuo?”. “Spinduliu jiems pamosuok”. Jis supranta, jog negali buti kuo kitu, todėl kaltės jausmo graužiamas kreipiasi į saulę, prašo jos pagalbos. Nes tik ji viską aprėpia, viską mato, ji tarsi visagalė. Lyrinis “aš” labai apgailestauja, kad nėra kartu su savo šeima, kad negali jos paremti. Taip pat tą kaltės jausmą nusako ir lyrinio “aš” jausmai: “Juodoji širdgėla gelia”.
Šis eilėraštis buvo parašytas karo metu, ir lyrinis subjektas, pergyvendamas klausia saulės “O gal jau želia žolelė / Ant mielo kapo? Sakyk!”. Jis yra sutrikęs, nes pas jį iš baimės ir pasimetimo kyla tokios mintys, kad galbūt jo giminaičiai jau palaidojo jį, negaudami iš jo jokių žinių.

Leave a Comment