Verslo rizika

VILNIAUS GEDIMINO TECHNOLOGINIS UNIVERSITETAS
VERSLO VADYBOS FAKULTETAS
ĮMONIŲ EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA

REFERATAS

Rizikos klasifikavimas pagal atskirus kriterijus.
Verslo, finansinė rizikos

Parengė: A. Minakovska vv06/6
Priėmė: A. Garškienė

Vilnius 2006
TURINYS

ĮVADAS 3
RIZIKOS APIBŪDINIMAS 3
RIZIKOS KLASIFIKAVIMAS 4
FINANSINĖ RIZIKA 7
VERSLO RIZIKA 9
VERSLO RIZIKOS NUOSTOLIŲ KLASIFIKACIJA 11
VERSLO RIZIKOS MAŽINIMO BŪDAI 12

ĮVADAS
Rizika yra nuolatinė bet kurios žmogaus veiklos dalis. Galima iš anksto priimti sprendimus, mažinančius riziką, tačiau jos išvengti neįmanoma. Be to, rizika skatina ūkinę bei finansinę veiklą, o įmonės paprastai kartais būna linkusios labiau rizikuoti, o kartais stengiasi elgtis atsargiai.
Apskritai rizika – tai ryžtas veikti žinant, kad galima tikslo ir neepasiekti. Ekonominė rizika – tai rizika ir neapibrėžtumas. Ūkio subjektai nuostolių gali turėti dėl to, kad veikia nepatikimoje ūkinės veiklos aplinkoje. Nuo rizikos galimybės galima apdrausti beveik viską, išskyrus ūkio subjektų gebėjimą išlikti ir klestėti.
Praktikoje daugelis neapibrėžtų įvykių neprognozuojami ir nekontroliuojami. Todėl, netgi esant geriems sprendimams, galima patirti nuostolius. Visiškai išvengti rizikos negalima, nes, siekiant išvengti vienos rizikingos situacijos, galima patekti į kitą. Netgi absoliutus neveikimas susietas su praleistų galimybių rizika.
Sprendimų priėmimo klasikinis mokslas remiasi teiginiu, kad asmuo, priėmęs sprendimą, turi visą innformaciją apie potencialią naudą ar nuostolius. Tačiau šis teiginys neįvertina turto savininko bei vadybininko veiklai būdingų trijų momentų: ribotų valdymo galimybių, informacijos trūkumo, laiko stokos. Ūkinių bei finansinių situacijų negalima visiškai kontroliuoti, nes jos priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui: stichinės ne

elaimės, aplinkos bei politikos poveikio.

RIZIKOS APIBŪDINIMAS
Tiek užsienio, tiek lietuviškose šaltiniuose rizika apibūdinama įvairiai. Galime surasti tokius rizikos apibrėžimus kaip:
 Rizika – tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis ar pelno srautu;
 Rizika – tai pavojus, nuostolių ir netekimų galimybė;
 Rizika yra pavojus, kad firma patirs nuostolių dėl papildomų sąnaudų arba gaus mažiau pajamų, negu tikėjosi;
 Webstero žodyne rizika apibūdinama kaip pavojus, nuostolio galimybė.
Šiems apibūdinimams iš esmės būdinga tai, kad juose kalbama apie potencialių praradimų dydžius, tų praradimų tikimybę (neišvengiamas praradimas nėra rizika), realią rizikos galimybę. Žinoma, atsakingi asmenys gali imtis veiksmų, mažinančių (didinančių) rizikos dydį ar praradimų tikimybę.
Knygoje ,, Finansų analizė“ galime rasti tokį rizikos apibrėžimą:
Rizika – tai galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.
Iš Webstero žodyno rizika – pavojus, nuostolio galimybė. Iš to seka, kad riziką suprantame kaip galimybę patirti kokį taai negerą įvykį, kaip tikimybę, grėsmę patirti nuostolį (prarasti dalį savo įmonės išteklių, negauti dalies pajamų arba patirti papildomų išlaidų gamyboje ir finansinėje veikloje). Šiuolaikinė rinkos aplinka neįmanoma be rizikos.

RIZIKOS KLASIFIKAVIMAS
Gyvenime yra skiriamos dvi stambios rizikos grupės:
 Grynoji rizika, kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą;
 Spekuliatyvi rizika – tikimybė gauti tiek teigiamą, tiek neigiamą rezultatą.
Veiklos operacijų požiūriu, rizika gali būti skirstoma šitaip:
 Gamybinė rizika – pavojus kompanijai, firmai neįvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartis;
 Investicinė rizika – pavojus nuvertėti investiciniam finansiniam portfeliui, sudarytam iš nuosavų ir

r įsigytų vertybinių poperių;
 Rinkos rizika – nepalanki rinkos procentinių normų bei santykių svyravimo nacioline ir užsienio valiuta galimybė;
 Finansinė rizika – pavojus nevykdyti finansinių įsipareigojimų.
E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė pažymi, kad kiti autoriai išskiria verslo, finansinę ir bendrą riziką. Jų manymu, ši klasifikacija yra korektiškiausia, ji pilniau atspindi praktikoje vykstančius procesus. Verslo ir finansinė rizika sudaro bendrąją riziką. Bendroji rizika – tai nesugebėjimas padengti tiek ūkinių, tiek finansinių sąnaudų.
Galima teigti, kad rizika yra plati sąvoka. Siekdami sumažinti praradimus bei nesėkmes, atsakingi veiklos dalyviai turėtų iš anksto įvertinti galimas neigiamas pasekmes, analizuoti tikėtinus rizikos veiksnius, numatyti priemones nesėkmėms išvengti. Išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse rimti savininkai bei vadybininkai nepradeda veiklos arba nepriima sprendimų, neįvertinę rizikos. Dėl to analizuojama keletas alternatyvų, įvertinami kiekvienos jų pavojai, o pasirinkus projektą, iš anksto numatoma, kaip apsisaugoti nuo būsimų finansinių nuostolių.
A.Garškienės knygoje ,,Verslo rizika“ išskiriamos tokios savarankiškos rizikos rūšys:
 Gamybinė rizika, kuri atsiranda pačiame prekių gamybos procese;
 Komercinė rizika, kuri yra susijusi su prekių ir paslaugų judėjimu vidaus bei užsienio rinkose, konjunktūros pokyčiais;
 Finansinė rizika, kuri yra susijusi su valiutos kurso, palūkanų normos, akcijų kurso pokyčiais ir t. t.;
 Investicinė rizika susijusi su kapitalo investavimu;
 Politinė ir juridinė rizika aprėpia vyriausybės makroekonomikos ir socialinės politikos, biudžeto, mokesčių, investicijų teisinius pokyčius ir pan.
Yra ir kitokių rizikos kl
lasifikavimo variantų.
 Globalinė rizika;
 Ekonominė rizika;
 Kreditinė rizika.
Visuotinė globalinė rizika – tai ryžtas veikti arba neveikti žinant ar nežinant, jog yra galimybė nepasiekti tikslo galimiems neigiamiems atsitiktinių ir neatsitiktinių aplinkybių padariniams neutralizuoti visos Žemės mastu, tikintis, kad tų padarinių nebus.
Globalinė rizika skiriama į :
 Visuotinę ekologinę riziką;
 Visuotinę klimato riziką;
 Visuotinę išteklių riziką;
 Visuotinę valiutinę riziką.
Visuotinė ekologinė rizika. Žmogus seniai laiko save absoliučiu Žemės ir artimesnio kosmoso šeimininku. Jis mano, kad „esant reikalui“ gali neatpažįstamai pakeisti planetos fauną bei florą, ir daro tai stichiškai. Iš visų Žemės būtybių žmogus yra didžiausias griovėjas. Milijonus metų žmogus niokojo savo aplinką įvairiausiais būdais. Tiesa pasakius tai reiškia, kad žmogus, mąstydamas ir suvokdamas priežastinius ryšius, išmoko pasinaudoti aplinka; to niekad nebuvo pasiekę kiti gyvūnai.
Žmogus nieko nebijo ir nieko nevertina. Jis per daug nesisieloja, kad kai kurios biologinės rūšys išnyko visiškai. Šiandien įgimtas žmogaus galimybes matyti, girdėti, jausti praplėtė aibė fizikos prietaisų ir elektroninė technika. Todėl gamtai pasislėpti nuo žmogaus sunku. Jis tapo galingiausia planetos veidą keičiančia jėga, kuri sparčiai augdama griauna gamtą. Gamtos atsakas į globalinį poveikį taip pat adekvačiai globalus. Gamta su žmogumi kovoja tokiomis priemonėmis, kurios veiks žmones – griaus genetinį potencialą tol, kol jis nebus jai pavojingas.
Visuotinė klimato rizika. Pasaulio mokslininkai ištyrė ir apskaičiavo, kad priklausomai nuo geografinės padėties te
emperatūra visame pasaulyje pakils nuo 2,5 iki 10,4 laipsnio. XX a. dešimtasis dešimtmetis buvo rekordiškai šilčiausias, o tokį šilimą lėmė naftos, anglių ir kitokio kuro, išskiriančio anglies dvideginį, vartojimas.
Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) specialistai mano, kad dėl visuotinio atšilimo katastrofinių meteorologinių reiškinių gausės ir jų padariniai bus vis skaudesni, prasidės epidemijos ir didžiulės emigracijos bangos. Kylančios temperatūros ir lietaus trūkumas labai išdžiovins augmeniją.
JTO generalinė asamblėja turėtų priimti sprendimą, kad visose šalyse būtų įvesti mokesčiai už dujų išmetimą į atmosferą, o surinktos lėšos koncentruojamos JTO biudžete ir skiriamos mokslo fundamentaliesiems ir taikomiesiems tyrimams bei naujų energijos rūšių kūrimui tokiu mastu, kad per 10 metų padėtis iš esmės pradėtų keistis. Priklausomai nuo to, kiek lėšų reikalinga problemai išspręsti, turi būti surenkami atitinkamo dydžio mokesčiai už dujų išmetimą, be to, būtina įdiegti griežtą mechanizmą, užtikrinanti besąlygišką tokio sprendimo vykdymą.
Visuotinė išteklių rizika. Žemės turtai nėra beribiai. Žemės ištekliai, eksploatuojami naujausiais būdais, vis sparčiau senka ir tai, deja, nepagerina bendro visų žmonių gyvenimo lygio, be to, greitai nepavyks patenkinti augančios žmonijos poreikių. Gamta jau nebespėja pati išsigydyti vis didėjančių žmonijos daromų jai žaizdų.
Ištekliai nuolat mažėja ir artimiausiais dešimtmečiais tolesnis kapitalo kaupimo procesas kels vis daugiau problemų. Todėl stambiojo kapitalo dėmesys krypsta į tas šalis, kurios turi pakankamai išteklių, jų turėtų užtekti tol, kol fundamentalieji moksliniai tyrimai nepasiūlys tinkamų alternatyvų vartojamam kurui ir metalams pakeisti. XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. stambusis kapitalas per investicijas ir politiką veržiasi į išteklių regionus.
Kiekvienas ekonominis centras nuėjo savo istorinį kelią, užtikrindamas perimamumą – naujo ryšio su senu, žemesnės pakopos savybių pasikartojimą aukštesnėje kapitalo koncentracijos pakopoje. Tuo pagrįsta civilizacijos pažanga. Tačiau reiškiniai kapitalo koncentracijos procese kinta ne tik kartojant buvusių etapų bruožus ir ypatybes aukštesniu nauju lygiu, dar reikia spręsti naujas visuotines problemas, kurių anksčiau nebuvo ir todėl nereikėjo spręsti. Joms spręsti teks sukoncentruoti visos planetos ir visų ekonominių centrų išteklius bei pastangas.
Visuotinė valiutinė rizika. Stambusis kapitalas sparčiai juda tarp planetos regionų ir valstybių. Jis skiriamas investicijoms ir vertybiniams popieriams pirkti bei parduoti. Milžiniškos lėšos migruoja ir didžioji jų dalis skirta ne kaupimui, o spekuliacijoms, nes įvairiuose regionuose bankų palūkanų normos ir valiutų kursai gerokai skiriasi. Todėl finansinių maklerių veikla, skirta spekuliacijoms, iškreipia tikrąją ilgalaikių kapitalinių įdėjimų ir tarptautinės prekybos įtaką valiutinėms rinkoms.
JTO seniai nagrinėja galimybes sureguliuoti valiutinių operacijų transakcijas. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas Dž. Tobinas 1978 ir 1981 m. atkreipė JTO dėmesį į problemą ir pasiūlė jos sprendimo variantus, o tai anksčiau ar vėliau turėtų būti padaryta. Tačiau visų valstybių ūkio subjektai dirbdami privalo atsižvelgti į šį veiksnį ir numatyti apsidraudimo priemones, kurios sumažintų riziką netikėtai prarasti savo lėšas.
Apie ekonominę (verslo) ir finansinę rizikas plačiau bus kalbama sekančiuose skyriuose.

FINANSINĖ RIZIKA
Finansinė rizika – tai nesugebėjimas padengti finansavimo kaštų. Tai tiesioginis firmos finansavimo sprendimų pasireiškimo rezultatas.
Verslo ir finansinę riziką galima geriau suvokti iš supaprastintos firmos pelno ir nuostolių tipinės ataskaitos, kuri pateikiama žemiau.
Pelno (nuostolių) ataskaita:
1. Pardavimas
(pastovios sąnaudos)
(kintamos sąnaudos)
2. Pelnas prieš palūkanas ir mokesčius (bendras pelnas)
(palūkanos už paskolas)
3. Pelnas prieš apmokestinimą
(mokesčiai)
4. Grynasis pelnas
Pelnas, tenkantis vienai akcijai
Ataskaitos dalis nuo pardavimo iki pelno prieš palūkanų ir mokesčių išskaičiavimą atspindi firmos verslo riziką. Ji vertinama numatant pelno prieš palūkanų ir mokesčių išskaičiavimo kitimo priežastis, kuriomis gali būti pardavimų, pastovių ir kintamų sąnaudų svyravimai. Ataskaitos antras punktas yra riba, iki kurios firmos turi išsitekti su savo ūkinėmis sąnaudomis, norėdama išlaikyti ūkinės veiklos pusiausvyrą.
Ataskaitos dalis nuo pelno prieš palūkanų ir mokesčių išskaičiavimą iki pelno, tenkančio vienai akcijai, atspindi firmos finansinę riziką. Ji gali būti įvertinama pagal pelno, tenkančio vienai akcijai, rodiklio svyravimus bei juos sukeliančias priežastis. Šios rizikos šaltinis yra finansinis svertas. Finansinis svertas pasireiškia tik tada, kai kompanijos kapitalo struktūroje yra skolintojų nuosavybė, už kurią mokamos fiksuotos normos palūkanos. Šiuo atveju pelnas, apmokėjus procentus, taip pat didėja arba mažėja sparčiau negu keičiasi pardavimų apimtis.
Kredito rizika – tai skolos ir palūkanų negrąžinimo rizika. Kredito rizika gali būti apibūdinta kaip skolininko neapibrėžtumo problema. Visada gali atsitikti taip, kad skolininkas neturės galimybės įvykdyti savo įsipareigojimų grąžinti skolą pagal sutartas sąlygas. Tokia situacija gali kilti dėl:
– skolininko negebėjimo, nenumatytų aplinkybių sukurti reikiamus pinigų srautus;
– užstato, garantijų ar laidavimo ateities vertės neapibrėžtumo;
– skolininkui praradus reputaciją.
Kredito riziką galima suskirstyti į tam tikras grupes pagal priežastis:

Rizikos pavadinimas Priežastis
1. Rizikos, susijusi su skolininku, garantu, laiduotoju
1.1 Objektyvi (finansinės galimybės)

1.2 Subjektyvi (reputacija)

1.3 Juridinė

1.1 Skolininko (garanto, laiduotojo) negebėjimas įvykdyti savo įsipareigojimus
1.2 Skolininko reputacija verslo pasaulyje, jo noras ir galimybės įvykdyti įsipareigojimus
1.3 Sutarties įforminimo trūkumai
2. Rizika, susijusi su užstatu
2.1 Likvidumo
2.2 Kojunktūros

2.3 Mirties
2.4 Juridinė
2.1 Nėra galimybių realizuoti užstatą
2.2 Galimas užstato vertės nuvertėjimas per kredito laikotarpį
2.3 Užstato sunaikinimas
2.4 Sutarties įforminimo trūkumai

3. Sisteminė rizika Išorinės ekonominės aplinkos pokyčiai, galintys turėti įtaką finansinei skolininko situacijai (pvz., mokesčių sistemos pokyčiai)
4. Force majeure rizika Žemės drebėjimai, katastrofos, mirtis, karas

VERSLO RIZIKA
Knygoje „Finansų analizė“ rašoma, kad verslo rizika suprantama kaip firmos nesugebėjimas padengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų. Ši rizika yra veikiama tokių veiksnių, kaip veiklos produkto paklausa bei produkto įvairumas, konkurencijos laipsnis, augimo perspektyva, firmos dydis ir jos kaštų struktūra, ekonominė bei politinė aplinka. Verslo rizika yra paveldima – tai anksčiau priimtų investicinių bei kitų valdymo sprendimų rezultatas.
Kai firma nesiskolina piniginių išteklių, tai visa verslo rizika tenka akcininkams. Kai firmos finansavimui naudojamos skolintos lėšos, paskolų davėjų verslo rizika dažniausiai nepaliečia, nes jiems garantuotas paskolų grąžinimas prieš dividendų mokėjimą. Visa verslo rizika ir šiuo atveju tenka akcininkams tik pagal kitą proporciją, t.y. rizikos pagal akcininkų turto valdymo proporcijos dalį tenka daugiau (pavojus gauti mažiau pajamų).
Verslo riziką sąlygoja įvairūs veiksniai:
 Rinkos dalyvių pasirinkimas ūkinei veiklai (negarantuota, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą);
 Verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;
 Nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos ir kainų svyravimai;
 Sparti rinkos dinamika ir greitai senstanti informacija;
 Kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.
Verslas rinkos sąlygomis – tai pasirinkimas. Prekių gamintojas bei tiekėjai laisvai pasirenka ką, kiek ir kaip gaminti, kur, kada, kokia kaina parduoti prekes. Prekių pirkėjai pasirenka ką, kiek, kur, kada, kokia kaina pirkti. Darbdaviai pasirenka darbuotojus, darbuotojai – tą ar kitą darbą ir t.t. Netinkamai pasirinkus verslo objektą, galima patirti nuostolių. Todėl verslo rizika priklauso nuo pasirinkimo rinkoje: kiek šis pasirinkimas sėkmingas ar nesėkmingas.
Verslininkystei būdinga veiklos paslaptis, kuri yra vienas verslo principų. Verslininkai slepia savo sumanymus nuo konkurentų. Todėl užsiimant ūkine veikla dažnai tenka priimti sprendimus turint tik dalinę informaciją apie padėtį rinkoje. Dėl verslo paslapties konkurentų elgsena negali būti iš anksto tiksliai žinoma, dėl to atsiranda verslo rizika.
Rinkoje nuolat keičiasi prekių paklausa, pasiūla, kainos, prekių tiekėjų ir prekių sudėtis. Tie pokyčiai verslininkui iš anksto nėra tiksliai žinomi, nors jis ir tiria rinką taikydamas įvairias priemones. Dėl šių nuolatinių rinkos pokyčių taip pat randasi verslo rizika.
Verslininkystė yra kūrybinė, novatoriška veikla. Tai nuolatinės paieškos to, kas nauja, neišbandyta, nežinoma. Aktyvūs, sumanūs verslininkai kelia ir realizuoja drąsias, originalias idėjas, kurių įgyvendinimo rezultatai iš anksto nežinomi, bent jau ne taip tiksliai.
Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas, siekiantis savo veiklos riziką, turi pats arba pasamdęs specialistus nagrinėti ne tik savo , bet ir pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.
Žinoma, rinkos partnerių ūkinės veiklos analizė negali būti tokia išsami kaip savo įmonės. Tačiau verslininkas nepagrįstai padidintų savo riziką, jeigu neskirtų jokio dėmesio rinkos partnerių ūkinei veiklai. Rizikos analizės metodai gali būti tokie:
• Išlaidų tikslingumas;
• Ekspertų vertinimas;
• Analitinis;
• Analogų taikymas.
R. Urniežius savo knygoje „Rizika“ rašo:
Ekonominę (verslo) riziką galima vertinti kaip nepalankaus, atsitiktinio įvykio ar sąlygų atsiradimą ūkio subjekto veikloje. Tinkamas atsitiktinumas yra tai, kas klostosi ūkio subjektui palankia linkme, tačiau jo iš anksto negalima numatyti ir prognozuoti.
Ekonominė rizika reiškia organizuoti ūkio subjekto veiklą remiantis principu „pavyks – nepavyks“. Rizikuoti ūkio subjektą verčia ūkinės situacijos neapibrėžtumas. Juo labiau neaiški ūkinė situacija, tuo didesnė rizikos tikimybė. Ūkio subjekto veiklos tikslų požiūriu ekonominė rizika prilygsta grėsmei nepasiekti užsibrėžtų tikslų rinkoje, prarasti dalį turimų atsargų, nepasiekti numatytų gamybos, prekių ir paslaugų pardavimo apimčių, gauti mažesnį pelną ar patirti nenumatytų nuostolių. Todėl kiekvienas ūkio subjektas, vertindamas susidariusią padėtį rinkoje, turi nustatyti priimtinas verslo rizikos ribas.
Ekonominę riziką dažnai lemia informacijos, kurią turi ūkio subjektas, patikimumas ir gausumas, personalo kvalifikacija ir patirtis, vadovo asmens bruožai. Rizika lemia ir ūkio subjekto darbuotojų skaičius. Todėl progresuojančios įmonės, sumažinusios savo darbuotojų skaičių, kartu mažina ir riziką. Nustatyta, jog priimtinos rizikos ribos atvirkščiai proporcingos vykdytojų skaičiui.

VERSLO RIZIKOS NUOSTOLIŲ KLASIFIKACIJA
Priimant rizikingus sprendimus galimi tokie nuostoliai:
Materialiniai – tai nenumatytos papildomos materialinių išteklių sąnaudos arba tiesioginiai įrengimų, produkcijos, žaliavų, medžiagų ir kitų išteklių nuostoliai.
Darbo – tai darbo laiko (darbo dienų, darbo valandų) nuostoliai, nepalankiai pasikeitus aplinkybėms.
Finansiniai – tai tiesioginiai pinigų nuostoliai, susiję su kapitalo investavimu į gamybą, vertybinius popierius, pinigų nuostoliai dėl infliacijos, valiutos kurso pasikeitimo. Finansiniai nuostoliai susidaro ir dėl neišreikalautų skolų, papildomų mokesčių ir pan.
Specifiniai – tai nuostoliai, patirti dėl stichinių nelaimių, verslo partnerių nesąžiningumo, politinės padėties pasikeitimo ir pan.
Analizuojant nuostolių rūšis tenka pažymėti, kad yra reali galimybė prognozuoti materialinius ir darbo nuostolius, nes šių nuostolių priežastys slypi labiau vidinėje firmos aplinkoje. Specifinių nuostolių praktiškai neįmanoma iš anksto prognozuoti, kadangi jų priežastys labiau glūdi politinėje, socialinėje aplinkoje.
Pagal nuostolių poveikį firmos rezultatams nuostoliai gali būti jungiami į kelias grupes:
1) Darbo, specifiniai ir materialiniai nuostoliai – negatyvūs vienareikšmės veiklos rezultatai: nuliniai arba neigiami;
2) Finansiniai nuostoliai – kaip keliareikšmiai veiklos rezultatai: nuliniai, teigiami ir neigiami. Finansiniai nuostoliai ir su tuo susijusi rizika labiausiai veikia firmos ekonominius rezultatus.
Tam tikru laikotarpiu verslininkui svarbu nustatyti kiekvieno nuostolio atsiradimo tikimybę ir dydį. Be to, svarbu žinoti ne tik rizikos šaltinį, bet ir išaiškinti vyraujantį. Vertinant riziką, kartais gali būti anuliuojami šalutiniai nuostoliai arba išskiriamas svarbiausias, užgožiantis visus kitus. Išankstinės analizės metu nustatomi esmingiausieji pagal dydį ir atsiradimo tikimybę nuostoliai.

VERSLO RIZIKOS MAŽINIMO BŪDAI

Šiuolaikinės firmos valdymas, didėjant rizikos rūšių įvairovei, verčia vis labiau valdyti ir riziką. Rizikos valdymas – specifinė mikroekonomikos sritis, reikalaujanti firmos teorijos, draudimo, ūkinės veiklos analizės žinių, matematinių metodų taikymo ekonominiuose sprendimuose.

Priimant vadybinius sprendimus galimos įvairios alternatyvos:
 Vengti priimti rizikingą sprendimą. Kartu tai gali reikšti ir atsisakymą nuo galimo pelno, netgi verslo nutraukimą.
 Rizikos prisiėmimas. Tai reiškia galimybę padengti nuostolius iš nuosavų lėšų.
 Rizikos perdavimas – pasidalijimas. Numato rizikos (arba jos dalies) perdavimą kitam subjektui.
 Rizikos mažinimas. Numato nuostolių tikimybės ir nuostolių dydžio mažinimą.
Išskiriami šie rizikos mažinimo būdai:
1. Diversifikacija – tai lėšų, skirtų investicijoms, paskirstymas tarp įvairiu tarpusavyje nesusijusių objektų. Nuostoliai, patirti iš vieno objekto, gali būti padengti pajamomis (pelnu), gautomis iš kitų investuojamų objektų, tuo sumažinant galimus absoliučius nuostolius.
2. Informacijos prieinamumo išplėtimas. Dėl informuotumo didėjimo atsiranda didesnė galimybė realiau prognozuoti laukiamus rezultatus ir tuo mažinti riziką.
3. Limitavimas. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į ūkininkaujančio subjekto potencialą nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos ribinės normos.
4. Draudimas – tai konkretaus galimo nuostolio draudimo poliso įsigijimas (pirkimas), kas leidžia patyrus nuostolius gauti pajamų. Draudimo polisas paprastai yra lygus laukiamam nuostoliui, taigi šios stabilios draudimo pajamos yra adekvačios su rizika susijusioms laukiamoms pajamoms.
Priemonių, mažinančių riziką, parinkimas labai priklauso nuo to, ar viena arba kita rizikos rūšis yra draudimo objektas. Jeigu tam tikra rizikos rūšis gali būti draudimo objektas, rizikos valdymo menedžeris sudaro draudimo sutartį arba iš nuosavų firmos lėšų formuoja rezervinį fondą. Draudimo premijų išlaidos, rezervinių fondų sudarymas didina firmos išlaidas ir mažina pajamas. Vadovaudamasis ilgalaikiais firmos saugumo ir stabilumo tikslais, menedžeris rizikos požiūriu įvertina ir pelningus projektus, numato jų tiesiogines bei netiesiogines nepalankias pasekmes ir net tuo atveju, jeigu per trumpą periodą finansiniai rodikliai yra pakankamai geri. Vertindamas rizikos finansinius rezultatus, menedžeris turi palyginti alternatyvius variantus, rasti optimalų sprendimą tarp rizikos draudimo premijų ir formavimo nuosavo rezervinio fondo, kuris nedalyvauja apyvartoje ir sudaro ,,įšaldyta“ kapitalą.
Paprastai firmos, sudarydamos rezervinį draudimo fondą vadovaujasi įvairiais kriterijais. Teigiama, kad maksimaliai galimas rizikos fondas yra tokio dydžio kuris negresia firmos funkcionavimui.
Kitas žingsnis mažinant riziką yra nuostolių prognozė ir tikimybė įvykti netikėtam įvykiui. Tuo tikslu naudojami paskutiniųjų metų statistiniai duomenys, analizuojamos draudimo paslaugų kainos, palūkanų normos. Lyginant išlaidų alternatyvas, nustatomas rizikos laipsnis. Firma, net apdraudusi visas rizikos rūšis, gali patekti į nepalankią situaciją, reikalaujančią greito reagavimo.
Krizinės situacijos valdymas apima du etapus – paruošiamąjį ir ypatingąjį. Paruošiamajame etape turi būti nustatomas dominuojantis firmos rizikos profilis, tikimybė jei įvykti. Vėliau prieinama prie antrojo etapo. Šis etapas turi būti ganėtinai lankstus, tačiau jame reikia tiksliai žinoti kur, kaip ir nuo ko pradėti, kad būtų greitai reaguojama , numatyta, kokia seka likviduojami nuostoliai ir grįžtama prie normalaus firmos funkcionavimo.
Pastaruoju metu svarbu ne tik mokėti įvertinti riziką, bet kartu sukurti ir firmos valdymo ypatingomis situacijomis kompleksinę sistemą.

IŠVADOS

LITERATŪRA
1. A. Garškienė. Verslo rizika. Vilnius 1997. – 36 p.
2. V. Bagdonas. Verslo rizika. Vilnius: Saulės vėjas, 1996. – 116 p.
3. R. Urniežius. Rizika. Vilnius: Mintis, 2001. – 181 p.
4. E. Buškevičiūtė, I. Mačerinskienė. Finansų analizė. Kaunas: Technologija, 1999. – 379 p.

Leave a Comment