Verslo pagrindai

Kiekvienos šalies ekonomika remiasi uždirbtais resursais. Nuo jų kokybės ir kiekybės priklauso šalies ekonominė galia.
BVP – per metus sukurtų prekių ir paslaugų suma. Bendras vidaus produktas. Į BVP neįeina mainai, kai prekė mainoma į prekę. Jei šalyje parteriniai mainai išplitę, šalies ekonomika silpna. Lietuvoje buvo iki 1994.
Kiekvienos šalies ekonomika atspindi tautos istoriją, tradicijas, siekius, politiką. Labai skirtingai traktuojami tokie dalykai kaip pajamų dydis, pasiskirstymas.
BNP – tai per metus sukurtų prekių ir paslaugų vertės. Bendras nacionalinis produktas.
BVP = BNP – grynasis eksportas.
Šalys yra skirstomos:
• Išsivysčiusios;
• Vidutinės(Lietuva);
• Trečio pasaulio šalys.
Paskirstymas tarp BV VP ir BNP (pertekliaus) visiems gyventojams yra kitas klausimas. BVP ir BNP turi atspindėti šalies ekonomiką.Tačiau yra šešėlinė ekonomika (narkotikų, ginklų, prostitucija ir kt. verslai). Visi verslai turi savo šešėlį.
Pagal JTO apskaičiavimus, jei šešėlinė ekonomika siekia 30 procentų tai šalies ekonomika ir jos valdymas yra pažeistas. Lietuvoje yra virš 40 procentų.

Ekonominės sistemos bruožai
1. Kaip ir kokiu būdu visuomenės poreikiams tenkinti naudojami riboti ištekliai?(pvz.: energetiniai ištekliai)
2. Kas šalyje gaminama ir kokios paslaugos teikiamos?
3. Kas gamina?
4. Kaip, kokiu būdu skirstomos lėšos?

Ekonominės sistemos
• Komunizmas;
• Kapitalizmas;
• Socializmas.
Šiuo metu pasaulyje vyrauja mišrusis, kai valstybė pe er vyriausybę veikia lėšų skirstymą ir jų dėsnių funkcionavimą.Todėl turime laisvųjų rinką ir rinkos ekonomiką.
Nuo BVP skiriama 2 procentai gynybai.
Valstybė per vyriausybę veikia išteklių skirstymą ir dėsnių funkcionavimą.
Laisvoji rinka – ekonominė sistema, kur paslaugų ir gaminių nomenklatūra ir kaina nustatoma atsižvelgiant į tai, ki

iek žmonės gali skirti pinigų jiems įsigyti.
Rinkos ekonomika – laisvoji rinka, kai valstybė į ją kišasi minimaliai. Jos pagrindinis veikėjas -verslininkas.
Komunizmas – ir gamybą, ir paskirstymą lemia valstybė (Kuba,Korėja).
Socializmas – pagrindinės sritys valdomos valstybės.o kitos-privačios(Skandinavija)
Makroekonomika – mokslas apie šalies ekonomika (nacionalinį biudžetą ir jos paskirstymą).

Pagrindinės verslo varomosios jėgos
1. Kapitalizme pagrindinė varomoji jėga yra pelnas.
Alternatyvų (pasiūlymų) kaštų situacija – rezultatas, kuris užtikrina geriausią iš išteklių panaudojimo sistemą.
2. Antroji jėga yra konkurencija (kainų, kokybės, naujumo).

Rinkos kainos lemia pačią konkurenciją. Nustatomas pasiūlos (kiekio paslaugų ar paslaugų, kurios pardavėjas nori ir gali nusipirkti pagal kainą. Iš paklausos (kiekio ir paslaugų ir prekių, kurias pirkėjas nori ir gali nusipirkti pagal kainą).
Kainos nustatomos pagal pasiūlos ir paklausos kursą.
Kaina – ekonomikos dvasia,o rinka (marketingas) – sritis kur realizuojama kainodara.

Verslo samprata, esmė ir sąvokos
Verslas – veikla, kurią vykdo privatūs as smenys, įmonės ar organizacijos, išgaudami gamtinius (natūralius) turtus, gaminant, įsigyjant ar parduodant prekes/paslaugas mainais už kitas prekes/paslaugas/pinigus siekiant gauti abipusę naudą.
Veikla tampa verslu tuomet, kai yra pagaminama daugiau nei asmuo sunaudoja ir perteklių maino į pinigus/paslaugas. Tuomet fizinis asmuo tampa verslininku.
Kada sujungiama du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų tampa organizacija.
Verslo stadijos:
1. Gavyba (turtų išgavimas iš gamtos: žemės gelmių, kosmoso, vandens);
2. Perdirbimas (pirkimas ir pardavimas).
Prekė – apčiuopiamas fizinis subjektas
Paslauga – užima didesnę dalį nei prekė. Arba prekės, arba savo sugebėjimų pardavimas.
Mainai yra pi

ilni, jei juose gaunama nauda išreiškiama pinigais.
Parteriniai manai – kai nedalyvauja pinigai.
Kad verslas judėtų į priekį, turi būti abipusė nauda. Nauda susijusi su derybos sudarant sandorį. Kasmet užsidaro 30 procentų smulkių įmonių.

Verslo aplinka
Verslo aplinkoje veikia kontraagentai (dalyviai: pirkėjai ir pardavėjai, darbdavys ir samdinys, kreditorius ir skolintojas), kurie visuomet dirba kartu, o ne izoliuotai. Santykį lemia konkretus laikmetis, įstatymai, tvarka.
Ekonominę šalies situaciją lemia perkamumas. Parodo ne tai, ką perka, o kiek asmenys gali mokėti
Versle labai svarbu valdyti keletą sričių. Keletas sektorių padeda klestėjimo ir nuosmukio laikais.
Ekonominėj situacijoj itin pasireiškia darbo vietų skaičius, darbo jėgos poreikis, algų dydis ir nedarbo lygis.
5-6 procentai nedarbo lygis – šalyje nėra nedarbo.
Nedarbo lygis Lietuvoje – 10 procentų. Ekonominė situacija lemia investicijų dydį ir į ką yra investuojama. Investicijų dydis veikia kreditų ir palūkanų lygį.
Verslo aplinką sudaro:
1. Ekonominė situacija. Ji daro didžiausią įtaką, nes lemia perkamumą. Be to, joje pasireiškia darbo vietų skaičius, šios jėgos poreikis lemia investicijų dydį ir kryptį. Investicijų dydis įtakoja palūkanų dydį.
2. Verslo politinė situacija lemia ekonominės politikos tęstinumą, valdymą, nes biznis veikia įstatymo ribose, kurias priimant dažnai veikia lobistinės jėgos.
3. Verslą taip pat veikia socialinė ir kultūrinė aplinka, pvz: mados. Verslininkui būtina eiti su laikmečiu.
4. Techninė aplinka – kaip gaminamos prekės (rankomis, mašinomis, naudojant ko

ompiuterį.)
5. Fizinė aplinka – kiek gaunama žaliavų šalyje, ar pakanka energijos, vietos atliekoms.
6. Organizacinė, arba institucinė – aukštosios mokyklos, bankai, reklamos, rinkotyros agentūros.
Visos šios aplinkos turi būti išvystytos tolygiai.

Verslo funkcijos. Verslo modelis.
Verslo funkcijos – tai pastovios gamybos ir mainų operacijų eiga tarp verslininkų ir kitų ūkio operacijų. Blokai:
1. Gamybos funkcija, žaliavų medžiagų pavertimas į produktą
2. Finansų ir apskaitos. Pinigų pritraukimas ir investavimas, kaupimas, perpardavimo operacijos ir kapitalo valdymas įmonėse ir už jos ribų.
3. Kadrų, personalo blokas. Darbuotojų atranka, derinimas su verslo poreikiais ir visų kitų
4. Materialinio – techninio aprūpinimo. Aprūpinimas visomis žaliavomis.
5. Marketingas. Vartotojų poreikių nustatymas ir mainų vykdymas tarp įmonių ir vartotojų.
6. Papildančios funkcijos: verslininkystės rėmimas, idėjų platinimas, iniciatyvų skleidimas, valdymas. Verslas gali turėti mokslinius tiriamuosius, praktinius darbus. Naujų technologijų kūrimas – tai turi tik stambios įmonės. Visos įmonės turi ryšių su visuomene funkciją- verslo populiarinimas, organizacijos imidžo kūrimas, klientūros paieška.
Šie blokai sudaro verslo mikro- ir makro- aplinką.
Mikroaplinka – visos penkios funkcijos, veikiančios įmonės šakų rėmuose.

Darbo našumas ir bedarbystė.
Darbo jėgos našumas – suminis prekių ir paslaugų pateikimas ar pagaminimas per tam tikrą laiko tarpą.
Našumo padidėjimas – prekių ir paslaugų kiekio padidėjimas per fiksuotą periodą prie tų pačių verslo sąlygų.
Maisto prekių poreikiams patenkinti užtenka, kad tame sektoriuje dirbtų 20 procentų žmonių.
Viso pasaulio mastu bendras darbo na

ašumas skirstomas į tris etapus:
1. Našumas žemės ūkyje – jis formuoja poreikį maisto, technikos našumo.
2. Našumas pramonėje
3. Našumas paslaugų rinkoje.

Bedarbystė – regioninė problema. Jos rūšys:
1. Funkcinė bedarbystė – kai žmogaus netenkina darbo sąlygos, todėl jis jį palieka. Tai natūralu, ji iššaukia darbo jėgos judėjimą.
2. Struktūrinė bedarbystė – kada žmogus yra atleidžiamas, nes neatitinka pageidaujamų standartų. Ji turi būti valdoma ir prognozuojama.
3. Ciklinė bedarbystė – ji atsiranda recesijos periodu (kai BVP mažėja pusę metų), stagfliacijoje (ekonomikos stagnacijos reiškinys infliacijos fone).
4. Sezoninė bedarbystė – būdinga žemės ūkyje. Jei toje aplinkoje kuriami kiti verslai, ji irgi gali būti valdoma.
Taisyklė 72 – ji parodo infliacijos padarinius. Infliacijos pasekmėje galima paskaičiuoti ar investicijos atsipirks. Ji parodo kiek laiko prireiks prie įvairaus infliacijos lygio. Pvz.: per metus infliacija 9 procentai, 72:9=8 metai. Jei buto kaina 100000 eurų imama paskola 30 metų. Per tą laiką už jį teks sumokėti 5000000 eurų. Buto vertė padvigubės per 8 metus. Taigi, po 30 metų buto vertė bus 1200000.

Valstybės vaidmuo versle
Pagal A. Smitą rinkos mechanizmas veikia savaime, bet, jei jis nekontroliuojamas, atskiroms gyventojų grupėms susidaro sunkumų.
Rinkai reikalingas reguliavimas valstybės mastu, įmonės mastu, ES mastu, globaliniu mastu.
Valstybės valdymas pasireiškia:
1. Įmonių taisyklių ir apribojimų nustatymu;
2. Teikiant gyventojams transvertinius mokėjimus (pašalpos, subsidijos, maisto talonai. Jų kiekis priklauso nuo socializmo kiekio šalyje);
3. Konkurencijos palaikymu;
4. Ekonomikos stabilizacijos palaikymu;
5. Mokesčiais. Jie įtakoja infliaciją ir defliaciją.
Labai svarbus rinkos reguliavimas – konkurencijos palaikymas. Jos sumažėjimas įtakotų kainų kilimą.
Kadangi mainų ratas uždaras, kainų augimas visada pasireiškia sutrikimais gretutinėse srityse, pvz.: išaugus energijos kainoms, jos kils visur, tiek finansų rinkoje, tiek kitur.
Valstybė, reaguodama į šiuos reiškinius, leidžia vertybinius popierius, pritraukdama laisvas lėšas. Padidėjus pinigų masei rinkoje, auga perkamumas, po to auga infliacija.
Dar vienas valstybės infliacijos valdymo būdas – pinigų vertės valdymas.
Priklausomai nuo to, kokia politiką valstybė veda tarptautiniu mastu, labai priklauso BNP struktūra ir dydis, pvz.: JAV penktadalis biudžeto sudarytas iš tarptautinio verslo.
Daugelio ekonominių veiksnių įtaka verslui yra labai reikšminga, todėl verslininkai turi laiku sureaguoti į pokyčius rinkoje.
Laukiamų rodiklių indeksas – iš 11 ekonominių rodiklių išvedamas skaičius, iš kurio, likus 9.5 mėn. Galima prognozuoti ekonomikos krizę. O likus 4.5 – augimą. Žinant šiuos rodiklius, vyriausybė gali imtis priemonių situacijai išlyginti.
1. Jį skaičiuojant daugiausia dėmesio kreipiama į tai, kaip kompanijos valdo savo finalines investicijas.
2. Vertybiniai popieriai. Jei prekyba vyksta, žmonės uždirba, į rinką patenka daugiau pinigų. Gaunasi sniego griūties efektas, skatinantis verslą.
3. Vartotojų elgsena – normalioje rinkoje 2/3 BNP yra suvartojama. Jei žmonės nustoja leisti pinigus, ekonomika stringa.
4. Darbo dienos trukmė – jei viršvalandžių daugėja, ekonomika auga.
5. Statybų verslo plėtra – parodo regionų situaciją.
6. Kompanijų užsakymai – jei kompanija stato naujus fabrikus, vadinasi ekonomika auga. Jei viskas tik trumpalaikiai kreditai, vadinasi yra sąstingis, mažėjimas.

Organizacinės verslo struktūros
Kiekvienas verslas prasideda nuo pavienio verslininko iki korporacijos.
Grynai valstybinės ar grynai asmeninės verslo struktūros nėra, rinkos sąlygomis vyrauja mišri ekonomika. Dalis rinkos – nacionalinio ūkio sektorius, dalis – privataus verslo.
Nacionalinis sektorius išskiriamas į valstybės ir savivaldybės sektorių.
Valstybės – ministerijos, socialinės rūpybos skyriai, dalis medicinos įstaigų, Mokymo įstaigų dalis, karinės pajėgos, savivaldybės, nacionalinės pramonės šakos.
Iš ekonominės pusės šie sektoriai dažniausiai skiriasi. Valstybinis sektorius siekia aprūpinti socialinę gerovę, privatus siekia pelno.
Priklausomai nuo kapitalo vientisumo, jis gali būti neakcionuotas arba padalintas į įvairaus tipo ir dydžio akcinės bendrovės.
Pagal veiklos rūšis visas įmones galima suskirstyti į paslaugų ir gamybos sektorius.
Individuali verslininkystė
Individualiu verslininku vadinamas asmuo, verslą vystantis savo sąskaita, valdantis jį asmeniškai ir nešantis pilną atsakomybę už veiklos rezultatus. Individualaus verslo tikslas – pelnas ir asmeninis pasitenkinimas.
Europoje individuali verslininkystė paplitusi žemės ūkyje, prekyboje, buitinėse įmonėse, amatuose, projektiniuose konstravimo dirbtuvėse, juridinėse firmose.
Šioms įmonėms keliami juridiniai reikalavimai:
1. Pavadinime turi atsispindėti savininkas;
2. Reikia gauti jam leidimą arba licenziją;
3. Deklaruoti pajamas;
4. Apriboti darbo jėgos samdą (laikytis tokių įstatymų, viską daryti pagal darbo sutartį);
5. Laikytis įstatymų ir verslo saugumo priemonių.
Individualaus verslo apribojimai:
1. Pilna turtinė atsakomybė;
2. Dydis (dažnai nedidelė), todėl kapitalas ribotas, verslą plėtoti sunku. Kadangi tiekimai vyksta mažais kiekiais, prekės yra brangesnės;
3. Silpnas konkurencingumas.
Tik šios įmonės gali pasiūlyti paslaugų gausą, aprūpinti darbu žmones probleminėse vietovėse, aptarnauti sunkiai pasiekiamus vienetus, gali bendrauti su stambiomis įmonėmis joms atliekant užsakymus, todėl yra labai svarbios valstybės ekonomikai.
Partnerinės įmonės – tai individualių verslininkų paslaugų susivienijimas, siekiant didesnės naudos ir pelno. Jis dalijamas atskirai, nutarimai priimami bendrai, nuostolis paskelbiamas visiems.
Partnerinės įmonės labiausiai paplitę tarp teisininkų, medikų, finansinio tarpininkavimo.
Juridiniai apribojimai:
1. Ribojamas partnerių skaičius (iki 20);
2. Partnerystė įteisinama sudarant tarpusavio (jungtinės veiklos) sutartį;
3. Lietuvoje yra išleistas ūkinių bendrijų įstatymas, kuriama apkalbama kaip bendrija įsteigiama, valdoma, kaip priimami sprendimai, kaip ji valdoma ir kaip likviduojama.
Partnerinės įmonės skirstomos į aktyvių ir pasyvių narių įmones.
Tikrosios ūkinės bendrijos – jų nariai visi lygiateisiai ir visi dirba bendrai.
Komanditinės ūkinės bendrijos – dalis narių yra tikrieji nariai, dalis komanditoriai (nevaldo, bet turi teisę į pelną)
Užsienyje partnerinėse įmonėse pelnas dalijamas po lygiai, pas mus – priklausomai nuo įnešto kapitalo. Silpna vieta – bet kurio partnerio padarytą klaidą dengia solidariai visi partneriai.
Šiose įmonėse pasiteisina aukštas profesionalumas, nereikia didelių pradinių įmokų (vyrauja intelektualinis turtas).
Partnerinės įmonės privalumai:
1. Galima sukaupti didesnį kapitalą;
2. Daugiau naujų idėjų;
3. Galima specializuotis;
4. Lengviau priimti sprendimus;
5. Mažesnė rizika ir psichologinis spaudimas.
Akcinės bendrovės – įmonės, kurių visas kapitalas padalintas į lygias dalis, vadinamas akcijomis. Jos nuo kitų iš esmės skiriasi tuo, kad steigėjai rizikuoja tik įstatiniu kapitalu, bet ne savo asmeniniu. Pagrindinis UAB bruožas – ribota atsakomybė leidžia įsijungti į rizikingus spekuliatyvius verslus.

Korporacijų ir federacijų tipai
Korporacijos skirstomos pagal:
1. Akcininkų atsakomybės laipsnį;
2. Kaip skelbiami rezultatai (uždara ar vieša).
Akcininkų atsakomybė ribojama nominalia akcijų verte ( tuo metu, kai bendrovė įkuriama). Toliau jokių papildomų atsakomybių nesusidaro, tik įstatyminio kapitalo padengimas. Jei steigiamos įmonės viešos, gali būti nustatytas garantinis apribojimas. Bankroto atveju steigėjas turėtų įnešti tam tikrą garantinę suma.
AB – viešoji akcinė bendrovė savo akcijas platina viešai ir jos kotivuojamos vertybinių popierių biržoje, steigėjų skaičius neribojamas, savo veiklos rezultatus turi skelbti viešai.
UAB – savo akcijas platina tiktai savo steigėjų rate. Paprastai skiriasi AB ir UAB steigiamojo kapitalo dydis. Ne daugiau 50 žmonių gali būti steigėjais. Veiklos rezultatus skelbia tik steigėjų tarpe. Užsienyje UAB yra pereinamoji grandis iš partnerinių įmonių į AB. Lietuvoj jos populiariausios, nes atsakomybė nedidelė.
AB – 150 tūkst. Lt ir daugiau;
UAB – 10 tūkst. Ir daugiau.
Bet kuriuo atveju AB ar UAB gali steigti ir vienas žmogus.
Steigiant AB, įstatai registruojami, sudaroma steigimo sutartis, kurioje numatoma, kokio tipo bendrovė steigiama, įvardijamas įmonės kapitalas, įstatinio kapitalo dydis, akcijų skaičius, kiek jų įsigyja steigėjai, kiek akcininkai. Toliau kuriami įstatai – bendrovės vidaus dokumentas. Užsienyje vadinamas memorandumu.
Steigiant bendrovę yra patentuojamas bendrovės vardas. Įmonė įsteigiama, kai gauna sertifikatą. Jis išrašomas, kai įmonė įsteigiama pagal AB įstatymus.
AB gali būti valdomos keliais būdais:
1. AB/UAB aukščiausias valdymo organas – akcininkų susirinkimas.
2. Daugiapakopis valdymas:
a) Visuotinis akcininkų susirinkimas;
b) Stebėtojų taryba;
c) Valdyba;
d) Administracija.
3. Nėra valdybos.
4. Nėra stebėtojų tarybos
5. Pats paprasčiausias variantas – akcininkų susirinkimas ir administracija.
Bet kokiu būdu suformuluota sistema yra atsakinga prieš akcininkus. Ji negali viršyti įgaliojimų, negu tie, kuriuos jai suteikia įstatai. Jeigu įgaliojimai viršijami ir padaroma žala, tada ribota atsakomybe pereina į tiesioginę asmeninę atsakomybę.
AB valdymo privalumas, kad suformulavus direktorių tarybą pasitelkiamas didesnis intelektualinis pajėgumas, tačiau atsiranda atsakomybės sklaida.

Korporacijų rūšys:
1. Valstybinės korporacijos;
2. Kvazivalstybinės organizacijos (elektros, šilumos tinklai, telekomunikacijos);
3. Privačios:
a) Atviros;
b) Uždaros.
Pagal veiklos pobūdį:
1. Komercinės;
2. Nekomercinės (viešosios);
3. Profesinės;
4. SI korporacijos (panašios į UAB, bet turi daugiau privilegijos (mažesni mokesčiai). Yra ta grandis, kuri remiama įeinant į stambųjį verslą).
Pagal savistovumą:
1. Motininės korporacijos (valdo daugiau nei pusę į junginį įeinančių kompanijų akcijų);
2. Dukterinės (kapitalas dalinai priklauso motininei).
Užsienyje sutinkamos holdingo kompanijos. Jos vykdo į jų junginį įeinančių korporacijų kontrolę:
1. Turėdamos kontrolinį akcijų paketą;
2. Turėdamos teisę skirti įmonių vadovą;
Paprastai kuriami centralizuoti valdymą, biznio politiką, strategiją ir ypač globalizacijos aplinkoje išlaikyti konkurencingumą. Jos viduje galima greitai permesti kapitalą iš vienos srities į kitą, sukaupti jį didelį, tik čia labai svarbu superaukšta valdymo kokybė.
Dažniausiai holdingo kompanijos yra sudaromos norint valdyti vieną šaką (pvz.: audimas, verpimas). Pliusai:
1. Jos turi ribotą atsakomybę;
2. Yra likvidžios, akcijas galima parduoti,
3. Jų veikla neterminuota.

Trūkumai:
1. Rizika įdedantiems pinigus;
2. AB turi viešai skelbti savo ataskaitas, tai leidžia paprastiems kapitalo laikytojams investuoti į kitas pelningesnes sritis. Tai padaro AB jautresnę konkurentams;
3. Didžiausi mokesčiai;
4. Dvigubas apmokestinimas (pelno ir pajamų).
Vengiant šių trūkumų, korporacijos registruojasi valstybėse, kuriose nėra mokesčių (ofšorinėse zonose).

Kapitalo valdymo problemos
Teoriškai AB valdomos balsuojant, tačiau, priklausomai nuo jų sklaidos, gali būti, kad ji bus valdoma labai nedideliu kontroliniu paketu. Paskutiniu metu paplito instituciniai investuotojai, superkantys paketus ir, nesikišdami į komercinę veiklą, valdantys finansus ( bankai, draudimas, pensijų fondai.). JAV jie valdo daugiau kaip pusę kompanijų.
Pagrindinis valdymo tikslas – pelnas. Papildomi: stambaus akcijų paketo sukaupimas, tam tikros srities kontroliavimas, direktorių skyrimas. Akcininkai gali turėti tikslą investuoti pelną. Samdomų darbuotojų tikslas – gerai apmokamas darbas, geros jo sąlygos, pasitenkinimas juo. Jei šie tikslai tarpusavyje suderinti, tuomet veikla vystosi pastoviai, jei ne – vystosi konfliktinė situacija.
Korporacijas valdo direktorių taryba, akcininkų valios reiškėja. Ją sudaro 3 – 35 direktoriai.
Verslo masto augimas vyksta, kai dalis pelno pastoviai investuojama į plėtrą. Jam augant didėja bendrovės konkurencingumas, nes sąlyginai sumažėja išlaidos.
Jo augimas ribojamas:
1. Finansinėmis galimybėmis;
2. Vartojimo rinka;
3. Vadų ambicija.
Globalizacijos aplinkoje verslo masto didinamas:
1. Didinant produktų pardavimus naujai įsisavintose rinkose;
2. Didinant pardavimus pateikiant naujus produktus.
Bet kuriuo atveju verslo mastas didinimas susijęs su rinkos apimties didinimu.

Bendrovės apimties didinimas gali būti atliekamas:
1. Įmonių susiliejimu;
2. Įmonių veiklos sujungimu.

Bendrovių susiliejimas ir susijungimas
Verslo pasaulyje nuolat vyksta pokyčiai. Augimas gali būti pasiekiamas savanorišku būdu sujungiant dvi ar daugiau kompanijų siekiant geresnių rezultatų ir aiškesnio konkurencingumo.
Priverstinis – susijungimas užgrobimu, kada yra įgyjama kompanijos kontrolė per akcijų paketo įsigijimą. Tokia kompanija yra pilnai kontroliuojama ir galima keisti jos veiklos pobūdį. Bet kokiu atveju susijungus įmonėms yra fiksuojamas kapitalo augimas, pagerėja valdymas, geriau investuojamas kapitalas, išsiplečia rinkos, galima taikyti modernesnes technologijas ir racionalesnį valdymą.

Internacionalinės kompanijos
Verslo vystymasis veda į internacionalinį verslą. Jis ekonomikoje pasireiškia:
1. Globalizacija;
2. Išryškėja aktyvus (pačios įmonės stumia save į užsienio rinką) ir pasyvus (maža įmonė iš užsienio gauna užsakymą ir jį įvykdo) eksportai;
3. Kuriasi tarptautinės kompanijos. Jos vysto verslą kelių šalių rinkose. Atsiranda atstovybės keliose šalyse. Kompanijos centre lieka tik valdymo departamentas. Veikla vystoma ten, kur sąnaudos mažiausios, palankiausios sąlygos investicijoms į verslo plėtrą.
Internacionalinės kompanijos – tai bendros įmonės, kurių akcijos yra kotivuojamos daugelyje pasaulio vertybinių popierių rinkose. Bendri bruožai:
1. Filialų buvimas;
2. Bendra politika įsisavinant rinkas;
3. Bendra investicijų politika.
Nustatyta, kad šiuo metu apie 50 proc. yra savarankiškos įmonės, o kitos jungiasi į susivienijimus. Vertinant veiklos efektyvumą, susijungusios veikia 20 proc. efektyviau.

Karteliai ir konsorciumai
Kartelis – specifinis bendradarbiavimo tarp kompanijų būdas, kurį apibrėžia kartelinė sutartis. Šis būdas naudojamas konkurencijai apibrėžti. Karteliniai susitarimai dažniausiai reguliuoja kainų politiką. Versle jie teisėti tuomet, kai firmos susijungia į asociaciją, kurios tikslas yra gamybos apimties ir kainų politikos reguliavimas. Šis reguliavimas yra perduodamas motininei įmonei, kuri ir nustato verslo politikos ir kainų strategiją. Kitokiu atveju, kuomet kartelinis susitarimas yra tiktai kainų didinimo srityje, ypatingai persekioja konkurencinė tarnyba. Įrodžius tokį neteisėtą susitarimą įmonėms yra nustatomos didelės sankcijos. Karteliniai susitarimai yra būdingi tarp valstybės ir atskirų gamintojų.
Grupė nepriklausomų kompanijų gali suskurti konsorciumą – patį stambiausią susivienijimą, dažniausiai tarptautinį, labai stambių projektų vykdymui.
Kooperatyvai – susivienijimai, kurie kuriami tarpusavio pagalbos pagrindais. Lietuvoje jie yra reguliuojami kooperacijos įstatymo. Užsienyje turi akcijas, pas mus – pajus. Pelnas skirstomas sudėtingai. Kooperatyvai tinka organizuojant didmeninius užpirkimus, steigiant kooperatyvinius bankus, draudimo įstaigas ir statybos kooperatyvus. Kooperatyvai yra artimiausi socializmui, leiborizmui.
Darbuotojų kooperatyvai – šios įmonės dažniausiai yra įsteigiamos bankrutuojant įmonei, kai kapitalą išsiperka darbuotojai. Jie gauna tam tikras lengvatas ir atgaivina verslą.
Statybos investicinės bendrovės – kooperatyvai, kurie specializuojasi kaip bankai. Ima išankstinius įnašus iš žmonių, juos investuoja, o po kurio laiko žmonės gauna nuosavybę – butus.

Nacionalizuotas turtas
Visuomenės sektorius – ministerijos, savivaldybės, viešosios korporacijos ir nacionalizuoti objektai.
Viešosios korporacijos yra įkuriamos parlamento arba seimo įstatymu.
Nacionalizuotas – tai suvalstybintas turtas. Tai yra socialinės tarnybos žmonių gerovei užtikrinti. Šios įmonės charakteringos ten, kur reikalingi labai dideli kapitaliniai įdėjimai, kuriuos gali sukaupti tik valstybė. Nacionalizavimo trūkumai:
1. Monopolija;
2. Biurokratija;
3. Nėra stimulo dirbti, nes nėra pelno;
4. Ekonominiams sprendimams įtakos turi politinė situacija.

Verslo tikslai ir jo organizacija
Kiekvienoje komercinėje įmonėje, jos valdymo dalys:
1. Situacinė analizė (kaip tvarkomi einamieji reikalai);
2. Uždavinio suformulavimas (numatomas tikslas ir kryptis);
3. Verslo strategija (plano sudarymas, kaip pasiekti tikslus).

Šie trys dalykai suplanuojami dar prieš firmos įsteigimą.
Verslo organizacija:
1. Organizavimo etapas (priemonių planas);
2. Įvertinimas (kontrolė) – nustatymas priežasčių, kodėl gali nepasisekti.
Situacinė analizė – SSGG (SVOT) – stiprybės, silpnybės, grėsmės, galimybės. Kiekvienam naujam verslui turi būti išnagrinėtos stipriosios pusės, silpnybės (ribojantys faktoriai), galimybės ( plėtoti), grėsmės ( visi rizikos faktoriai ir tie, kuriuos galima eliminuoti, ir neišvengiami dalykai, kuriuos galima tiks sumažinti).
Užduoties suformulavimas – po to, kai steigiant įmonę išaiškinama situacija, seka tikslo, uždavinio suformulavimas (kokia kryptimi bus veikiama vykdant verslą). Jis turi būti žinomas kiekvienam darbuotojui. Šį etapą plėtojant nustatomi:
• Verslo uždavinys – pats bendriausias tikslo apibūdinimas, pvz.: gauti kuo daugiau pelno – rinkos užkariavimas.
• Verslo užduotis – kokybinis ir kiekybinis verslo uždavinio įvertinimas. PVZ.: pelną padidint 15 proc. rinkos stagmentą 20 proc. Turi būti suformuluotas aiškiai, trumpai ir tiksliai.
• Verslo politika – verslo krypties, metodų, stiliaus, elgsenos nustatymas. Mokėti tokią algą, kad darbuotojai nevogtų.
• Verslo strategija – ilgalaikių sprendimų daugiau nei 3 m. nustatymas.
• Verslo taktika – detalizuotas konkrečios situacijos planavimas, terminai, atsakingi asmenys, rezultatai nustatomi. Laikotarpis – iki vienerių metų.
Verslo uždaviniai – žmones steigti įmonę skatina ekonominis požiūris – noras gauti pelną. Įmonės, gaudamos didesnį pelną, turtina visuomenę. Ek. Požiūris parodo, koks turėtų būti valstybės vaidmuo versle. Geriausia, kai valstybė reguliuoja verslą, kad nebūtų asocialus (normalios darbo sąlygos, gera alga) ir daro investicijas į tam tikrus verslus, pvz.: slaugos. Vyriausybės uždavinys – palaikyti konkurenciją versle.
Labai svarbus motyvas – jau egzistuojančios įmonės įsitvirtinimas versle. Patys sunkiausi pirmieji mėnesiai ir metai, nes įmonė dar nežinoma, jos produkcija nepažįstama. Firmos rūpestis išgyventi visuomet veda į rinkos suskaidymą (operacijų). Turi būti pravedamas pasyvus marketingas – nekovoti su konkurentu vien dėl kovos.
Būtina sudaryti tikslinius rezervus – finansinę pagalvę.
Vienas iš verslo uždavinių yra vartotojo poreikių tenkinimas. Gamybinis turi būti paklausus,reikalingas rinkai (pirkėjas visada teisus).
Netiesioginis kompanijos uždavinys ra veiklos plėtotės skatinimas (ilgalaikis pelno augimas, pardavimų kiekio didinimas, rinkos, verslo lyderio pozicijos užėmimas, darbuotojų skaičiaus augimas, prekybos tinklo plėtimas, resursų sukaupimas, pelno sukaupimas, atsiranda noras dirbti ir galimybės plėtoti verslą).
Verslo plėtra susilaukia ir pasipriešinimo:
1. Žmonių(menedžerių) vidinis pasipriešinimas (viskas gerai ir nieko nereikia);
2. Firmos struktūros nelankstumas.
Labai svarbu yra likvidumas (grynųjų pinigų judėjimas). Kai firma neturi pinigų atsiskaityti tai yra firmos gyvavimo pabaiga.Todėl išskiriant firmos tikslus (pelno egzistencijos, veiklos plėtotė, likvidavimas, vadų poreikių tenkinimas), kaip gretutinis tikslas yra verslo atsakomybė prieš verslo partnerius. Plečiant veiklą turi būti palaikomi geri santykiai su tiekėjais, vartotojais, profsąjungomis, darbuotojais. Tik geri santykiai su visais partneriais garantuoja firmos plėtrą. Jeigu firma galvoja plėsti savo firmą, egzistuoti turi žinoti partnerinės įmonės strategiją.
Atsakomybė prieš visuomenę pasireiškia etiniais-socialiniais reikalavimais (santykis su gamta, riboti ištekliai, vartotojų teisės).
Vartotojų teisių gynimo organizacijos – tai visuomeninės organizacijos, bet turinčios gana dideles teises. Jų veikla pasireiškia šiomis kryptimis:
1. Vartotojų apsauga nuo žalingos veiklos;
2. Vartotojų apsauga nuo monopolinių kainų ;
3. Vartotojų apsauga nuo kenksmingų produktų;
4. Kūrimas organizacijų, kurios įgauna valstybės deleguota teisę kovoti su pažeidėjais ir juos bausti;
5. Informacijos skleidimas;
6. Švietėjiška veikla;
7. Vartotojų teisių aiškinimas;
8. Gali skelbti embargą.
Embargo – paskelbimas boikoto kuriai nors firmai.

Valdymas
Verslo organizacijoje labai svarbu kaip yra paskirstytos pareigos, teisės ir atsakomybė. Kiekvienai struktūrai vadovauja žmogus. Versle išskiriami 3 menedžmento lygiai:

1. Generalinis (vadovai, direktoriai);

2. Skyrių;

3. Menedžmento procesas.
Direktorių tarybos funkcijos:
1. Tiesioginė ir organizacinė funkcija (vadovas turi parengti organizacinę struktūrą, išskaidydamas ją į padalinius);
2. Valdymas (taryboje suformuotus strateginius tikslus reikia perdirbti į gamybines užduotis);
3. Kontrolė – tokios sistemos įdiegimas, kad bet kuriuo metu, jūs žinotumėte, kaip vykdomos užduotys, kas atsakingas ir t.t.;
4. Koordinacija – visų padalintų veiksmų sujungimas į vieningą sistemą.
Skyrių menedžmentas:
1. Uždavinių ir tikslų sujungimas, skyriaus ar poskyrio mastu;
2. Skyriaus darbo organizavimas;
3. Darbinių funkcijų pasiskirstymas;
4. Pareigų pasiskirstymas;
5. Konfliktų reguliavimas;
6. Gamybinių planų vykdymo vadovavimas;
7. Darbuotojų kokybiško darbo skatinimas;
8. Darbo proceso pačiame skyriuje koordinavimas;
9. Ryšių tarp darbo vietų organizavimas.
Verslo orgžmento pozicijų išskirstomi darbai; Pagal darbų pasiskirstymą išsiskiria trys menedžmento lygmenys. Valdymo struktūros formavimas Formuojant valdymo struktūrą, įvertinama kiek bus lygių (stratifikacija). Vertinama formalizacija (kokie bus tarpusavio ryšižmento pozicijų išskirstomi darbai;
3. Pagal darbų pasiskirstymą išsiskiria trys menedžmento lygmenys.

Valdymo struktūros formavimas
Formuojant valdymo struktūrą, įvertinama kiek bus lygių (stratifikacija). Vertinama formalizacija (kokie bus tarpusavio ryšiai).
Centralizacija – valdymo sprendimo priėmimo ir pateikimo būdas (kokius sprendimus turi priimti koks lygis).
Decentralizuotas valdymas – kai valdo žemesnis lygis.
Organizacinės valdymo schemos
Paprastoje individualioje įmonėje valdymas pasidalijimas tarpusavio susitarimu, tačiau didesnėse įmonėse reikia labai aiškiai paskirstyti funkcines pareigybes, įgaliojimus, nustatyti tarpusavio ryšius. Šių uždavinių sprendimui naudojamos organizacinės firmų schemos, pareigybinės instrukcijos ir pareigų paskirstymas. Pareigybinius žinynus turi tik labai stambios įmonės.
Pagrindinių valdymo struktūrų apibūdinimas:
Paprasčiausias: firma išskaidoma į padalinius, vienodo dydžio ir sudaromi tarpusavio ryšiai. Pagal juos yra išskiriama: linijinė, funkcinė linijinė, patricinė ir komitetų valdymo sistemos.
Linijinė valdymo struktūra – kiekvienas padalinys turi savo viršininką, aiškūs tarpusavio ryšiai, pastovumas, tačiau tinka gana paprastoms firmoms.

Labiau paplitusi funkcinė linijinė valdymo struktūra.

Matricinė valdymo struktūra – diegiama dažniausiai kokio nors stambaus projekto įgyvendinimui. Ji yra laikina, visuomet naikinama, kai įvykdomas projektas, atsiradus naujam – integruojama nauja matrica.
Komitetų komisijų schema – kur reikalingi pačio aukščiausio lygio sprendimai (Lietuvos Respublikos Seimas).
Valdymo struktūrų projektavimo principai:
1. Valdymo vienybė (pilną atsakomybę neša vadovai);
2. Skaliarinis įgaliojimų perdavimo metodas (absoliuti atsakomybė reiškia, kad vadovas turi teisę ne tik valdyti, bet ir duoti įsakymus, perduoti įgaliojimus ir t.t.);
3. Pavaldumo vienybė (turi turėti tik vieną viršininką);
4. Atitikimo principas (deleguoti valdymo įgaliojimai turi atitikti kompetencijos lygį);
5. Valdymo mastas (moksliniu metodu nustatoma, kiek vadovas gali turėti pavaldinių);
6. Komunikacijos ir ryšiai (nustatyta kaip pavaldiniai komunikuos, bendraus);
7. Orientavimo principas (organizacija su tam tikru tikslu);
8. Atrankos principas ( pateikiama atrinkta ir tiksli informacija);
9. Darbo diferencijavimas (pagal sudėtingumą – atitinkamos sąlygos);
10. Sudėtingų elementų išskaidymas į dalis (specializacija ir standartizacija) (leidžia sumažinti gamybos kaštus);
11. Atliekamų operacijų kontrolė (specialus padalinys, kuris kontroliuoja, bet negąsdina);
12. Planavimas;
13. Lankstumas (valdymo schema lanksti ir lengvai koreguojama pasikeitus sąlygoms);
14. Visų organizacijos lygių prieinamumas (teisė skųstis ir teikti siūlymus dėl vadovavimo gerinimo);
Svarbiausias – 5as.

Valdymo įgaliojimų perdavimas
Nuo įgaliojimų perdavimo būdų ribų priklauso įmonių valdymo centralizacijos ir decentralizacijos lygis. Kuo daugiau įgaliojimų perduodama tuo valdymas decentralizuotas. Decentralizacija efektyvi tada kai vidurinio menedžmento vadovai yra kompetetingi. Įgaliojimus galima perduoti raštu ir žodžiu.
Įgaliojimų perdavimo principai:
1. Kiekvienas įgaliojimas turi būti susietas su tariamu rezultatu;
2. Įgaliojimų kryptis turi būti pagal valdymo schemą;
3. Kiekvienas vadovas priima sprendimus tik savo įgaliojimų rėmuose;
4. Perdavus įgaliojimus atsakomybė išlieka.
Ekonominės decentralizacijos pagrindimas:
1. Valdymo kaštų dydis;
2. Unifikavimo laipsnis (vienodumo, panašumo);
3. Įmonės dydis;
4. Vadovavimo filosofija:
• Autoritarizmas (vadovas visą laiką įsakinėja, viską kontroliuoja);
• Liberalizmas (viskas paskirstyta, sprendimai priimami greitai, viskas priklauso nuo bendros valdymo politikos suderinimo).
5. Gerų menedžmentų buvimas;
6. Kontrolinis metodų nustatymas;
7. Organizacijos veiklos charakteris (kokiu tikslu vykdomas verslas, ar mažmeninis, ar didmeninis);
8. Verslo darbo įstatymai;
9. Kainodara.
Verslo centralizacijos privalumai:
1. Operatyvi kontrolė;
2. Galimybė standartizuoti valdymo operacijas;
3. Dubliavimo eliminavimas;
4. Efektyvus personalo, įrengimų, gamybos plotų panaudojimas.
Trūkumai:
1. Biurokratizmo augimas (pas vieną žmogų dideli dokumentacijos kiekiai);
2. Lėtai priimami strateginiai sprendimai, ypač žemesnėse darbo vietose;
3. Sprendimus priima tie, kurie nežino realios situacijos.

Valdymo veiksmų koordinavimas
Skaidant įgaliojimų atsakomybę labai svarbu žinoti kolektyvo vidinį charakterį ir:
1. Išaiškinti prieštaravimų galimybes;
2. Prioritetą teikti ne trumpalaikiam efektui, o ilgalaikiams sprendimams;
3. Sprendimus suderinti tarp atskirų padalinių;
4. Įvertinti kainodaros tolygumą;
5. Kad nebūtų atskirų padalinių atotrūkio vienas nuo kito.
Sėkmingai verslo koordinacijai svarbu, kad kiekvienas verslo dalyvis žinotų organizacijų generalinę liniją, kad būtų efektyvi informacijos sistema, uždaviniai būtų aiškūs ir suprantami. Jei organizacija didelė valdymo veiksmus koordinuoja komisijos, jos gali būti: pastovios ir laikinos, oficialios ir neoficialios. (kuriamos spręsti sudėtingus verslo strategijos uždavinius, kai idėją reikia išgryninti iki sprendimo). Valdymas per komisijas susijęs su posėdžiavimu, skirtingais nariais. Jei idėja neišgryninama, priimamas kompromisinis sprendimas, atsiranda atsakomybės trūkumas.
Pagrindiniai direktorių tarybos uždaviniai:
1. Pelno siekimas;
2. Verslo politikos formavimas;
3. Įstatų vykdymas;
4. Valdymo struktūros tobulinimas;
5. Pareigybinių institucijų tvirtinimas;
6. Verslo politikos koordinavimas ir korekcija;
7. Visos veiklos kontrolė;
8. Sprendimų atšaukimo galia;
9. Pelno skirstymas.
Didžiausio rango vadovas – prezidentas (veda posėdžius, koordinuoja visą organizacijos veiklą, priima sprendimus, sprendžia investavimo klausimus, siūlo, skiria ir tvirtina padalinių vadovus, atsako už firmos rezultatus, prestižą, santykius su klientais.) Svarbus – sekretorius (jam priklauso dokumentacijos vedimas, dokumentų, projektų rengimas, periodinių ataskaitų rengimas, darbotvarkės sudarymas, protokolo vedimas.) Kontrolė – įtvirtinti vidaus audito skyriai, tačiau kiekvienais metais pradedant UAB turi atlikti ir išorinį auditą ir pateikti veiklos įvertinimą.
Kapitalas
Vystant verslą pagr. ir pirminis veiksnys – finansų, žmonių, medžiagų bei technologijos turėjimas.
Finansų valdymas pirmiausia nukreiptas į kapitalo, reikalingo verslui vykdyti sukaupimą.Po to efektyvų paskirstymą atskiroms grandims ir investicijoms.Visas kapitalas skirstomas į pagr. ir antrinį.
Pagal trukmę resursai: trumpalaikiai, ilgalaikiai. Vystant verslą svarbu nustatyti, kiek optimaliai reikia resursų. Sprendžiama:
1. Kokiam tikslui reik. lėšos,
2. Kokiam laikotarpiui,
3. Iš kur gauti;
4. kiek kainuos skolintis.
Vidiniai resursai laisviausiai panaudojami (santaupos, nepask. pelnas).
Trumpalaikės lėšos – resursai, naudojami darbo užmokesčiui, einamųjų sąskaitų apmokėjimui, žaliavoms pirkti.
Kreditai:
1. Banko overgraftas- tai suma, gaunama pagal čekį, viršijantį einam. sąskaitų dydį (kreditinis įsiskolinimas). Palūkanos 1-2 proc.
2. Pavedimo vekselis (tratta)- pinigų dokumentas, kuriuo pirkėjas įsipareigoja pardavėjui sutartu laiku sumokėti tam tikrą sumą. Už pavedimus imamas mokestis.
3. Akceptinis kreditas – bankas apmoka vekselį, o paskui, atsiradus pinigams, nusirašo nuo sąskaitos. Faktūrinė operacija. Skolos išieškojimo teisės perpardavimas.
4. Komercinis kreditas- prekių ir paslaugų apmokėjimas nukeliamas tam tikram laikotarpiui.
5. Vidutinio ilgumo kreditai 2-5m., o Lietuvoje 1-3m. dažniausiai naudojami įrangos įsigijimui. Lizingas – vidutinio ilgumo kreditas. Mokama tam tikrais periodais. Kol pilnai neišmokama, mokėtojas neturi nuosavybės teisės.
6. Arenda- bankinis lizingas. Dažniausiai šiuo būdu įsigyjami įrengimai, nejudamas turtas.
7. Ilgalaikiai kreditai – juos naudoja dažniausiai įmonės ar organizacijos arba valstybės. Privatūs asmenys tokį kreditą gali gauti tik įkeitę stambų nekilnojamą turtą..
8. Akcijų išleidimas – jas realizuoja tiek uždaros, tiek atviros AB.
9. Obligacijos – vertybiniai popieriai, kurie garantuoja pinigų grąžinimą po tam tikro laikotarpio su palūkanomis.
10. Finansinės korporacijos – privatūs skolintojai, teikiantys paskolas už dideles palūkanas.
11. Subsidijos, dotacijos – mokėjimai, kuriuos gauna juridiniai asmenys ir jų nereikia grąžinti.
Akcijų rūšys:
1. Paprastosios – jų turėtojai turi teisę gauti dividendus ir pagal turimų akcijų kiekį dalyvauti valdyme.
2. Privilegijuotos -jos suteikia teisę gauti tam tikro dydžio dividendą, bet nedalyvauti valdyme.
3. Privilegijuotos komuliatyvinės (kaupiamosios) -turi teisę į dividendą, bet jei einamaisiais metais pelno nėra, persumuojama ir keliama į kt.metus.
4. Akcijos su atkeltu dividendu(steigėjų akcijos)- dividendai prad. mokėti, kai įmonė pasiekia tam tikrą lygį.
5. Pareikštinės akcijos (vardinės) – jas valdo ir teisę į dividendą turi tik žmogus, įrašytas į tą akciją.
6.Obligacijos – vertyb. popierius, įrodantis, kad subjektas skolinosi.Obl. nepriklauso akciniam kapitalui. Jos apmokamos kaip skola. Būtinas mokėjimas iš pelno. Tiktai padengus obl. gali būti mokami dividendai akcijoms. Obligacijos gali būti su tvirtu ir plaukiojančiu kursu. Pirmiausia atsiskaitoma su tvirto, paskui su plaukiojančio kurso obl. savininkais. Obligacijos- patogus pinigų pritraukimo būdas. Palūkanos nedidelės, bet fiksuotos.
7. Konvertuojamos obl.- tokios, kai po kurio laiko gali būti keičiamos į įm. akcijas. Tai neigiamai veikia akcininkus, nes keičiasi jų struktūra.
8. Tiesioginis kreditas – vienas ūkio subjektas skolinasi iš kt. Dažniausiai skolinamasi iš fizinių asm.
Vertybinius popierius leidžia emisinės įst.:bankai, fondai.
Sindikatai – investicinės kompanijos.
Biržos makleriai – keletas susivienijusių maklerių gali keisti savo vertybinius popierius, tačiau dažn. jie būna terpininkai tarp fondų, biržos ir investuotojų.
Investiciniai institutai – TRAST fondai (draudimo, pensiniai) – tokios institucijos, kurios sukaupia didelius kapitalus iš smulkių investuotojų ir toliau investuoja.
Specializuotos institucijos – įkuriamos tam tikram kapitalui mobilizuoti.

Santykinis pranašumas – galimybė šalyje gaminti produktą mažesniais alternatyviais kaštais negu prekybos partneris. Labai svarbu, kad sant. pranašumas nerišamas su produkto verte, o tik palyginami.
Marketinginės, prekybinės operacijos artinamos prie vartotojo rinkų, moksliniai tiriamieji darbai atliekami tuose centruose, kur universitetų laboratorijos.
Prekių balansas – tai santykis tarp eksportuotų ir importuotų paslaugų verčių. Šis balansas susijęs ir su pinigų tekėjimu, jeigu šalis daugiau importuoja nei eksportuoja pinigai juda priešinga kryptimi. Daugiau perkama nei gaunama už prekes. Tačiau negalima sakyti, kad yra neigiamas atv. Šalis savo gamybą gali perkelti į kt. šalį.
Mokėjimų balansas – piniginių atsiskaitymų suma, kurias viena šalis atlieka kitoms, įskaitant tiesioginius mokėjimus, kuriuos šalis gauna iš kitur. Mokėjimo balansas turi savyje prekių balanso vertę ir taip pat lėšas,kurias šalis gauna iš tiesioginių investuotojų ir tarpt. pagalbos. Jei šalis perka užsienyje kompaniją tai prekių balansas jai užsiskaito, o mokėjimų – ne. Jei parduodama įm., visa vertė papildo mokėjimų balansą. Tarpt. mastu sekami mokėjimų balansai ir siejami su su investicijų talpinimu. Investuojama, kur didelės palūkanos.
Valstybės vaidmuo tarpt. versle koncentruojasi į: prekybos su užsienio šalimis vystymą, investicijų pritraukimu ir valiutos kaina.
Protekcionizmas – nacionalinių įstatymų ir kt. normatyvinių aktų išraiška, apsaugoti savus verslus nuo užsienio konkurencijos.(daugiau nei 50proc. Pasaulinės prekybos vyksta ne pagal laisvą prekių judėjimą).
Tarifai – tai mokesčiai uždedami importui. Papildo biudžetą, tačiau surenkami vietinių vart. sąskaita. Jie stabdo tarpt. verslo plėtrą.(PPO- organizacija rūpinasi laisvu prekių judėjimu, reguliuoja muitus ir kvotas).
Kvota – nust. konkretus kiekis impot. prekių per tam tikrą laikotarpį. Jos nustatomos tarpt. dvišaliuose susitarimuose.
Embargo – visiškas prekybos uždraudimas.
Subsidijos – piniginė pašalpa arba neigiamas mokestis, kurį moka valstybė savo gamintojui (žemdirbystė).
Standartų įvedimas -tam tikrų veiklos sričių lecenziavimas, verslo leidimų neišdavimas užsieniečiams.
Dempingas – baudžiamųjų priemonių taikymas. Tai mažesnių realizuojamos šalies gamintojos rinkoje. Jos labai žalingos, nes dempinguojama rinka, sužlugdoma vietinė rinka ir tuomet pakeliamos kainos įvežamai produkcijai.
Protekcionizmo priemonės būna emocinio krūvio, ne ekonominio. Svarbiausi neigiami bruožai:
1) Kenčia vartotojas, nes bet koks subsidijavimas kelia kainas;
2) Subsidijuojant verslus yra išlaikomas darbo vietos , tačiau tokia darbo vieta brangiai kainuoja;
3) Darbo vietų išlaikymas tose pramonės šakose, kurios susiduria su užsienio konkurentais, lydima darbo praradimu kituose sektoriuose;
4) Kvotų ir licenzijų įvedimas labai apsunkina darbą tų įmonių, kurios naudoja užsienio žaliavų, medžiagų;
5) Protekcionizmo priemonių įvedimas visuomet yra laikinas, nes surandami keliai kaip juos apeiti.

Svarbiausios tarptautinio verslo organizacijos
GATT – visuotinis susitarimas dėl kainų ir gamybos – pirmoji pasaulinė tarpt. verslo org., įkurta 1947 m. Ženevoje. Šiuo metu ji transformuota į PPO.
Tikslas – diskriminacijos tarpt. prekyboje šalinimas. Šalys, kurios įstoja į PPO, turi teisę, turi teisę į bemuitę prekybą PPO šalių narių išpl. rinkoje. Tačiau šalys, norėdamos apsisaugoti nuo kitų galingų Š rinkos, įveda vidinius protekcionizmo barjerus (dažniausiai muitus).
Šalys, tarpusavyje bendradarbiaudamos kuriasi į ekonominius prekybinius blokus. Jų kūrimasis vykdo pasaulio pasidalijimą ir kenčia tos šalys, kurios nepatenka į tuos e.b.
Europos bendrija – 1957 m., pradžioje 12 šalių narių, paskui dar + 3.
Šiaurės Amerikos ekonominis blokas – JAV.....
Kiti – Pietų Amerikos ekonominis blokas, Azijos e.b. (įkūrė Japonija, P.Korėja, Honkongas, Taivanas ir Singapūras.
Europoje be ES yra ir Laisvos prekybos asociacija, į kurią įeina šalys, nenorinčios stoti į ES (Norvegija, Šveicarija).
Tarptautinis valiutos fondas – įkurtas 1944 m. prie JTO.
Tikslas – teikti paskolas šalims, kurių mokėjimo balansas yra neigiamas, stabilizuoti valiutą ir sukurti tarpt. valiutų srautus. TVF dar siekia valiutos keitimo taisyklių sukūrimo, neleidžia devalvuoti valiutos. TVF valdo valdytojų taryba, į kurią įeina visų šalių narių atstovai. Formuojama valdančiųjų direktorių taryba (22 žm.), ir jie turi teisę pasirinkti savo valdomus regionus. Nuo šalies įnašų dydžio priklauso balsų skaičius. Šaliai, norinčiai įstoti į TVF, yra nustatomas stojamasis ir metiniai mokesčiai, atsižvelgiant į šalies išsivystymo laipsnį. Pagr. reikalavimas stojančiosioms- kad jų valiuta būtų surišta su doleriu. Pradžioje valiutos kurso svyravimas buvo leistas tik iki 1%, vėliau jau iki 2.5%.
SSTT – specialiosios skolinimo teisės. Tai leidimas savo skolą parduoti kitai šaliai.
Pasaulio bankas (IBERDI) – pasaulio rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Įsteigtas po II pas. k. sugriautos Japonijos ir Vokietijos atstatymui. Turi asoc.: Tarptautinio vystymosi asoc., Tarpt. finansų koorp., Tarpt. investicijų garantavimo asoc. Pirmasis planas buvo Maršalo: 11 mlrd. Europai ir 2.5 mlrd. Japonijai.
Tikslai – teikti paskolas su nedidelėmis palūkanomis. Pasaulio bankas turi numatęs kryptis, kokias sritis finansuoja.. Taip pat turi padalinius Europoje...
Be šių dviejų kvazivalstybinių bankų, yra dar daug stambių privačių bankų , tačiau jie finansuoja labai atsargiai, nes pasaulio skolos jau peržengė 1.5 trilij. dolerių sumą.

Tarptautiniai aukščiausio lygio pasitarimai
Šalys tam tikrų svarbių užd. sprendimui sudaro daugiašalius ir ilgalaikius susitarimus. Juos pasirašo ir derybas visada veda pirmieji šalių asmenys.
Grupė 5 – pirmasis toks susitarimas tarp JAV, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos.
Grupė 7 – G5 + Kanada ir Italija.
Grupė 10 – G7 + Belgija, Nyderlandai, Švedija.
Grupė 11 – G10 + Šveicarija. Dabar jau yra grupė 24.
Tarpt. verslo aktyvinimo formos
Tarpt. verslas aktyvinamas per importą, eksportą, licencijavimą, per franzyzingą, per tarpt. bendrų įmonių steigimą, per strategines sąjungas, įmonių nupirkimą.
Licencijavimas versle – tai tarpusavio susitarimas, suteikiantis teisę gaminti ir pardavinėti komp. produkciją mainais už vienkartinį .....
Frančyzingas – savininkas turi teisę tiražuoti produktą. Naudojamas restoranuose, viešbučiuose, videosalonuose, kino teatruose Firma, parduodanti frančyzę gauna rojalti (apmokėjimas, pajamų gavimas už firmos vardą). Gana populiarus būdas – bendrų įmonių steigimas. Tai investicijų pasidalijimas bendrų projektų įgyvendinimui. Labiausiai išbaigta tarpt.verslo forma – pilnas įmonės įsigijimas.
Kultūros skirtumai ir jų įveikimo būdai
Aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti, plėtojant tarpt. verslą:
1. Likti bešališku;
2. Būtina vertint vietinius papročius;
3. Atsargiai elgtis su gestų kalba; kalbėti, ne rodyti kokius nors ženklus;
4. Savo darbo stilių derinti prie kito žmogaus savybių.

Etinė ir socialinė atsakomybė versle
Rinkoje kiekvienas verslo partneris yra vadinamas daliniu dalyviu. Prieš kiekvieną dalinį dalyvį įmonė, fizinis ar juridinis asmuo neša atsakomybę (daliniai dalyviai: menedžeriai, vartotojai, darbuotojai). Kiekviena ši grupė turi savo interesus, kurie turi būti apsaugoti. Jeigu anksčiau versle pagrindinis motyvas buvo pelnas, tai šiuo metu, atsiradus gamtosauginėms, profsąjunginėms darbuotojų, darbdavių organizacijoms, interesai jau tampa įvairūs, o pelnas nueina į gretutinį, šalutinį planą. Šiuolaikinėje ekonomikoje labiausiai pažeidžiama dalinių dalyvių problema:
1. 1. Užimtumas;
2. Aplinkos tarša;
3. Neteisingai nustatomos kainos.
Visos minėtos problemos glūdi pačios ekonomikos veikimo pagrinduose. Ir posakis „išgyvena tas, kuris labiausiai prisitaiko“ gali būti transformuojamas į „išgyvena tas, kuris valdo informaciją“. Bendrąja prasme visuomenėje etinių normų pradžia kyla iš idėjų, krikščioniškų 10 dievo įsakymų. Versle tai irgi priimtina. Arba transformuojama į vieną auksinę taisyklę „elkis su kitais taip, kaip norėtum kad ir su tavim elgtųsi“.
Tačiau tarp taisyklių visuomet yra išimtys. Versle taikomi 3 filosofiniai principai, kuriais vadovaujantis nusakomas veiksmų teisėtumas:
1. Ulitarizmas;
2. Žmonių teisių gynimas;
3. Teisingumas;
Ulitarizmas pagrįstas principais, kad sprendimas turi būti pagrįsti maksimalios naudos siekimu žmonių dauguma.
Žmogaus teisių gynimas reiškia principais, kuriais grindžiantis priimami sprendiniai,ginantys žmogaus garbę ir orumą,Savo veikloje negalima naudoti sukčiavimo, apkalbų. Gina rasę, lytį, kilmę,
Šiuo metu šis principas išplėtotas ir apima žmogaus santykį su gamta, su gyvūnais, su ribotais ištekliais.
Teisingumo principas – tai filosofinis principas, juo grindžiantis priimami sprendiniais skirstant atsakomybę ir naudą.Šis principas reiškia, kad visi žmonės prieš įsakymus yra lygūs, aukščiau įsakymo tik Dievas, tačiau kartu suprantama, kad žmogus gali sukurti ir neteisingus įsakymus.
Nagrinėjant verslo etika išskiriama:
• Verslas ir aplinka;
• Verslas ir vartotojai;
• Verslas ir darbuotojai;
• Verslas ir investuotojai.

Verslas ir aplinka
Jeigu verslas nepaiso aplinkosaugos reikalavimų rezultate pralaimi visi (verslas,vartotojas). Aplinkos užteršimas yra matuojamas žalos dydžiu, kurią sukelia žmogaus veikla industrinėje visuomeninėje, Jeigu gyvenate mieste, visi kvėpuojame užterštu oru, o sąveika dujų sukelia:
1. Smogą (saulės spindulių ir angliavandenių sąveika);
2. Rūgštus lietus (azoto oksidas, deguonis , sieros dvideginis mišinys su oru).jis nupliko miškus, dirvonus, teršia vandenį;
3. Šiltnamio efektas (tai yra degalų deginimo rezultatas, kartu su radiacija apjuosia Žemės rutulių šilto oro sluoksniu, sukelia ledynų tirpimą ir globalinius potvynius);
4. Apsauginio ozono sluoksnio sumažėjimas (buitinės chemijos pasekmė). Mokslininkai sako, kad šito reiškinio gilėjimas spartina odos vėžio susirgimus;
5. Oro užterštumas. Kai į orą patenka toksinai (nuodai), pasaulio mastu 10 procentų vandens telkinių yra užteršti.Jie labiausiai užteršiami, kai įvyksta katastrofos, tačiau tai įvyksta ypač dažnai ir kasdieniniame gyvenime. Net jei visi pramoniniai vandenys būtų išvalomi, prieš jiems patenkant į vandenį, vis tiek liktų požeminio užtešimo grėsmė dėl blogo atliekų saugojimo. JAV apskaičiuota, kad šiukšlynų nukenksminimas kainuotų apie 500 mlrd.
Aplinkos užteršimą nagrinėja ekologija – gyvų organizmų, gyvenančių ore, vandeny ir žemėj sąveika.

Verslas ir vartotojai
Vartotojų teisių gynimo problema dar visai nesena, nuo D.Kenedžio „Bilio apie teises“, kuriame pirmą kartą paskelbtos vartotojų teisės į pasirinkimą, į informaciją, į saugumą, teisę reikšti reikalavimą. Kadangi problema buvo jau pribrendusi, ji greitai paplito pasaulyje. Pagrindinės kryptys:
1. Maisto produktų ir medikamentų;
2. Prekių ženklinimo ir melagingos reklamos;
3. Gaminių saugumas – degumas, žaislai, madinga pakuotė;
4. Kreditų apsauga.
Lietuvoj tai vykdo Darbų saugos departamentas, Visuomenės sveikatos centras, Kainų departamentas. Jie visi formuoja reikalavimus, kurių visi privalo laikytis. Jie turi teisę uždrausti gaminti ar realizuoti arba skelbti viešus rezultatus apie trūkumus ir taip veikti pirkimus.
Vienas iš būdų apsaugoti vartotoją – informacija etiketėj. Jame realizuojama teisė žinoti viską apie gaminį. Taip pereinama į reklamos sritį.
Verslas labai jautrus pasirinkimo teisei, todėl VO kai kuriuos produktus draudžia reklamuoti.
Vartotojas turi teisę skųstis. JAV yra įstatymas, kad, jei firmos apyvarta > 10 mln., ji turi įsteigti spec.tarnybą, kuri palaikytų ryšius su vartotojais.

Verslas ir darbuotojai
Verslo ir darbuotojų santykiuose eliminuojama diskriminacija – tai toks socialinis, ekonominis reiškinys, kai ribojamos individo galimybės ryšium su jo specifinėmis savybėmis nuo kurių nepriklauso verslo rezultatas, tai yra lytis, rasė, religija, sirgimas kai kuriomis ligomis. Išskiriama tautinių mažumų diskriminacija, diskriminacija sprendžiant užimtumo problemas ir ginant piliečių teises, formuojama palaikymo politika, tai valstybinis reguliavimas, nustatant tam tikras kvotas, įdarbinant tam tikrą mažumą (žmonės su negalia, bedarbius, paleistus iš įkalinimo vietos). Prie palaikymo politikos priskiriama žaliosios kortos loterijų. Kartu palaikymo politika prieštarauja gabumų sugebėjimų principams ir formuoja protekcionistinę politiką. JAV 85 procentai darbo vietų yra kvota, 15 procentų – laisvos. Atskira problema yra moterų problema versle. Ši problema išsivystė į feministinį judėjimą. Versle yra išskiriamos „stiklo ribų“ sindromas. Tai yra barjeras, kuris pertveria moters karjeros kelią.
Išskiriama dar seksualinė prievarta:
1. Tiesus, aiškus spaudimas;
2. Dviprasmiškos užuominos, susijusios su karjeros siekimu.
Apklausa rodo, kad keturios iš dešimties yra patyrusios seksualinę prievartą. Vyrai 5 iš 10 naudoja seksualinį priekabiavimą.
Kita problema yra neįgaliųjų žmonių apsauga. Ji draudžiama iš darbo vietos atleisti narkomaną, alkoholiką, neįgalųjį, jei tai nekenkia jo darbo rezultatams. Firmos yra įpareigojamos įrengti sąlygas, kad jeigu jos teikia paslaugas, jų darbo vietos turi būti laisvai pasiekiamos invalidams.
Nelaimingi atsitikimai versle
Lietuvoje veikia „žmonių saugos darbe įstatymai“. Šiame įstatyme yra kalbama apie žmogaus saugojimą darbe ne tik fizinį, bet ir aplinkosauginį saugumą.

Verslas ir investuotojai
Bet kuris veiksmas, kurio rezultate investuotojas praranda pinigus, yra neetiškas, todėl išskiriami investuotojų apgavimo būdai:
1. Manipuliacijos investicijomis;
2. Nesąžiningas naudojimasis turtu ir pelnu, vedantis prie teisėto investuotojo pelno mažėjimo
Labai dažna afera „Afera Consi“ tai yra renkami indėliai, žadamos palūkanos, jos iš pradžių mokamos, kada surenkamos didelės sumos, investuotojai dingsta, pvz.: ABSV. Kitos finansinės machinacijos yra subtilios, aukšto intelekto, dažnai spraudžiamos į įstatymų spragas ir vykdomos kūrybiškai tvarkant buhalterinius duomenis.

1. Versle dažniausiai vartojamas neteisėtas išlaidų straipsnių naudojimas, pvz.: įmonės perkančios lengvąsias mašinas nemokėdamos PVM;

2. Kitas būdas yra parduoti kompanijos strateginius planus konkurentams arba makleriams;

3. Parduodant vidinę informaciją vertybinių popierių biržoje;

4. siekiant pelno maksimalizavimo duoti kyšį;

5. špinojažas – žvalgyba, duomenų rinkimas;

6. Galima iš konkurento perimti vedantį specialistą su jo žiniomis.

Socialinės . didinimas versle
Susiklostė tokios aplinkybės, kad verslininkai jausdami atsakomybę formuluoja ir skelbia verslo etikos kodeksus (tai dokumentas, kuriuo vadovaujantis priimami sprendimai). Jame deklaruojama darbuotojų sąžiningumas, lojalumas, tolerancija lyčiai, rasei, religijai, politiniams įsitikinimams. Be verslo kodekso labai svarbus momentas yra firmos vadovo asmeninis pavyzdys. Šiuo metu stambesnėse įmonėse yra ryšių su visuomene skyrius, arba asmuo kuris rūpinasi firmos įvaizdžiu. Su aplinkosauga, su socialinės atsakomybės reikalavimais viešųjų ryšių tarnybos yra padalinys. Visiems yra naudinga (būtina pasirodyti gero vaikino vaidmenyje). Tačiau tai turi būti ekonomiškai pagrįsta. Aplinkosauginiai arba verslo etikos reikalavimai yra sprendžiami tarptautiniu mastu, pvz.: kas bus jeigu civilizuoti kraštai nusiginkluos, o atominį arsenalą įsigis Iranas, Pakistanas? Jeigu pasaulyje bus pristatyta Černobylio tipo elektrinių? Sprendžiamas uždavinys.

Leave a Comment