ŠIAULIŲ KRAŠTO VADYBOS, TEISĖS IR KALBŲ KOLEGIJA
I kurso teisės specialybės neakivaizdinis skyrius
VERSLO ĮMONIŲ ORGANIZAVIMAS REMIANTIS PAGRINDINĖMIS VALDYMO FUNKCIJOMIS
Referatas
2003Šiauliai
Turinys1. Įvadas……………………………………………………………………………………..32. Verslo steigimo tikslai. ……………………………….…..…………………….. ………4 3. Pagrindinės organizacijų valdymo funkcijos………………………….………………..…5 3.1. Planavimas………………………………………………………………………………….6 3.2. Organizavimas……………………………………………………………………………..7 3.3. Motyvacija………………………………………………………………………………….8 3.4. Kontrolė…………………………………………………………………………………….84. Literatūra…..………………………………………………………………….………..9
1. ĮVADAS
Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema. Tačiau šios savybės ne visada pasireiškia. Šiandieninė įmonė dažnai diversifikuota įmonė (gaminanti labai įvairiarūšę, skirtingų technologijų reikalaujančią produkciją), ji gali turėti filialus tiek kituose miestuose, tiek užsienyje, kurie dažnai veikia labai savarankiškai. Todėl įmonė yra vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių ir nematerialinių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas. Įmonės, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo. Įmonės tipo pasirinkimą lemia verslo rūšis, gamybos apimtys, rinka, investicijų poreikis ir galimybės. Veiklos ekonominiai rezultatai (pelnas, rentabilumas) pasiekiami, optimaliai organizuojant darbo projektų (žaliavų, medžiagų), darbo priemonių (pastatų, statinių) ir darbo subjektų (darbininkų, tarnautojų) sąveiką. Dabar ypač akcentuojamas žmogaus veiksnys, t. y. jau neabejojama, kad socialiniai aspektai ne mažiau svarbūs už materialinius, ir dažnai kaip tik jie lemia ekonominius rezultatus.Įmonė yra sudėtinga socialinė ir ekonominė sistema. Dėl įmonę sudarančių elementų bei jų tarpusavio ryšių įvairovės į įmonę galima žiūrėti ir kaip į mechaninę, ir kaip į informacinę, socialinę ir net energetinę sistemą. Paprastai išskiriamas socialinis, techninis ir ekonominis posistemis. Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių (darbo objektų, darbo prieminių ir darbo) visuma, leidžianti savivinkui realizuoti savo tikslus (maksimizuoti pajamas, pakelti socialinį prestižą, pasiekti ekonominę valdžią). Jei įmonė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savivinkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo. Visų įmonėje vykstančių procesų efektyvumas įvertinamas ekonominiame posistemyje, čia vyksta pinigų apyvarta, jų paskirstymas. Kartu įmonė yra atvira sistema, priklausanti nuo kitų su ja susijusių sistemų. Jei akcentuojamas poreikių tenkinimo vaidmuo, vis tiek ir gamybos plėtimo, ir gerovės kėlimo galimybės priklauso nuo įmonių veiklos rezultatų (gamybos apimties, kainų). Įmonės vaidmuo nesibaigia produktų gamyba ir pardavimu, ji yra atvira sistema, jos veikla priklauso nuo aplinkos ir kartu daro jai įtaką.
Akcentuotinas įmonės visuomeninis pobūdis. Čia įgyvendinami ir sėkmingai derinami skirtingi atskirų grupių (darbdavių, akcininkų, drabuotojų), valstybės interesai, tenkinami jų lūkesčiai.Taigi įmonė, siekdama savo tikslų, padeda arba trukdo spręsti visuomeninius politinius uždavinius. Su tuo glaudžiai susijęs didesnis ar mažesnis įmonės veiklos reglamentavimas, pasitelkus ekonominius ir teisinius svertus, etikos normas, kurių akcentai priklauso nuo viešpataujančios visuomeninės politinės sistemos. Visuomeninė politinė sistema lemia vieną svarbiausių įmonių požymių – nuosavybės formą.Versle ketinantis dirbti žmogus turi turėti žinių apie verslą, jo prigimtį, darbo ypatumus ir tam tikrus gebėjimus, kurie padėtų jam įvertinti verslo aplinką bei galimybę adaptuotis prie nuolat besikeičiančios išorinės aplinkos.Pirmiausia, ką turi žinoti būsimas verslininkas yra tai, jog jo, kaip žmogaus apsisprendimą, numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje yra parašyta, kad “kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju” [1, 48 str.].Verslininkas norėdamas pelningai dirbti, turi analizuoti šalies ekonomikoje vykstančius pokyčius, mažinti gamybos sąnaudas bei siekti didesnio veiklos efektyvumo. Tam jis turėtų žinoti naujausias vadybos teorijas, tinkamai taikyti marketingo principus, nepažeisti verslo etikos reikalavimų. Būtina įvertinti tai, kad verslininkams reikia dirbti neapibrėžtumo sąlygomis, t.y. turint tik dalinę informaciją, pasiremiant intuicija priiminėti sprendimus dėl prekių gamybos pobūdžio ir jų apimties, prekės ar paslaugos gyvavimo trukmės rinkoje, kainų, konkurencijos masto bei kitų nuolat kintančių dalykų. Žinoma, tik pats žmogus gali spręsti, ar jis nori įkurti savo verslą. Bet verslas, be abejonės, yra labai patraukli veikla, todėl ją pasirenka daugelis rizikos nevengiančių žmonių. Todėl norint būti verslininku ir pasiekti versle sėkmę, būtina remtis pasaulyje verslo įmonių įgyta patirtimi, susipažinti su apibendrintomis teorinėmis žiniomis ir taikyti jas praktikoje [2, 6 p.].
2. VERSLO STEIGIMO TIKSLAISvarbiausia, į ką įmonė turi orientuotis, yra verslo tikslas. Šie tikslai gali būti skirstomi pagal įgyvendinimo terminą į tris grupes: a) ilgalaikiai tikslai arba strateginiai; b) taktiniai tikslai (realizuojami per konkretų laikotarpį); c) kasdieniniai arba operatyviniai tikslai.Iš pradžių turi būti suformuojami strateginiai tikslai. Ir tik po to jie smulkinami, detalizuojami ir galu gale nubrėžiamas tikslus planas, pagal kurį įmonė turėtų veikti. Taip pat įmonės tikslai skirstomi į dar dvi grupes: socialiniai tikslai, ekonominiai tikslai.Socialiniai įmonės tikslai:· suformuoti gerą įmonės klimatą;· garantuoti tinkamas darbo sąlygas;· rūpintis darbuotojų lūkesčiais ir prisidėti prie jų įgyvrndinimo;· įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą.Socialinių tikslų akcentavimas reiškia, kad žmogus traktuojamas ne tik kaip gamybos subjektas, bet ir kaip subjektas, turintis individualų ir grupinį tikslą, išeinantį už siaurų gamybos rėmų.Socialinius įmonės tikslus ne visada galima išrekšti konkrečiais dydžiais, nors tokie rodikliai, kaip vidutinis darbo užmokestis, darbuotojams skirtoji pelno suma, lėšos labdarai, kenksmingų darbo vietų skaičius ir kt., kartu yra ir socialiniai rodikliai. Daug svarbiau turėti socialinės politikos nuostatas ir nenukrypstamai jas įgyvendinti, formuojant ekonominius įmonės tikslus.Ekonominiai įmonės tikslai yra orientuoti į konkrečius ekonominius rezultatus. Ekonominių įmonės tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo ir pasisekimo tikslai.Gamybos tikslai: optimali rinkos dalis; gamybos ir sandėliavimo gamybinių pajėgumų ir gamybos apimties sutapimas; realizavimo būdų optimizavimas.Pasisekimo tikslai: pardavimų apimties didinimas; gamybos kaštų mažinimas; pelno ir rentabilumo didinimas; dividendų normos didinimas.Finansiniai tikslai: mokumas; likvidumo rezervų dydis ir struktūra; pelno rezervavimas; finansų struktūra; investicijų bei finansavimo porgramų apimtis ir strutūra.Gamybos ir finansavimo tikslai parodo pasiektą lygį. Pasisekimo tikslai yra dinaminiai, rodantys rodiklių padidėjimą ar sumažėjimą.
Kalbant apie ekonominius įmonės tikslus pažymėtina, kad pelno siekimas gali ir nebūti pagrindinis įmonės tikslas. Yra pelno nesiekiančių įmonių, kurių tikslas – efektyviai (su mažiausiais kaštais) tarnauti visuomenei. Tai labdaros, religinės bendruomenės, kultūros įstaigos, kartais gyventojų aptarnavimo ar net gamybinės įmonės, kurių savininkai tenkinasi pakankamu darbo užmokesčiu ir įdomiu darbu. Augant įmonės atsakomybės visuomenei laipsniui, dėmesiui ekologijai, vis dažniau kalbama ne apie pelno maksimizavimą, bet apie pelno optimizavimą.Ekonominiams ir socialiniams tikslams būdinga ir vienovė, ir prieštaravimas. Viena, ignoruojant socialinius tikslus, blogėja ekonominiai rezultatai, nes nepatenkinti darbuotojai prasčiau dirba. Antra, socialinių tikslų tenkinimas reikaklauja lėšų, kurių lengviau randama, kai yra geri ekonominiai rezultatai.Todėl įmonės vadovybė dažniau akcentuoja ekonominius tikslus, o darbuotojai – socialinius. Tačiau optimalus rezultatas gaunamas tik juos derinant. To reikia siekti ir efektyviai dirbančioje, ir finansinių sunkumų turinčioje įmonėje. Pastarojoje tai net svarbiau, nors ir sunkiau įgyvendinti (trūksta išteklių socialinėms priemonėms įgyvendinti), nes geros socialinės sąlygos skatina kolektyvą nugalėti laikinus sunkumus.Formuojant ir įgyvendinant socialinius tikslus, labai svarbi direktorių valdyba, stebėtojų taryba, vadovai ir specialistai, jų etinės bei moralinės savybės, valdymo srities dalykinio pasirengimo lygis. Ypač svarbu reguliuoti darbuotojų grupių bendradarbiavimą, nes socialinius tikslus akcentuoja darbuotojai, o ekonominius – dažniau kapitalo savininkai ir valdymo aparato darbuotojai.3. PAGRINDINĖS ORGANIZACIJŲ VALDYMO FUNKCIJOS
Mažosiose ir vidutinėse įmonėse yra vykdomos šios pagrindinės valdymo funkcijos: planavimas; organizavimas. Kontrolė; motyvacija; socialinės paskatos.Plėtojantis visuomeniniam darbo pasidalijimui pasidarė būtina specifinė žmonių veiklos funkcija – valdymas. Svarbiausia valdymo funkcija ir jos paskirtis – suderinti, sutvarkyti, susieti įvairias ūkinės veiklos sritis ir garantuoti jų sąveiką. Norint pasiekti darnumo, reikia nustatyti ir palaikyti reikalingus kokybinius ir kiekybinius skirtingų darbo ir veiklos rūšių ryšius, juos tiksliai ir nuosekliai vykdyti.
Valdymas susiformavo darbo pasidalijimo procese. Toliau vystantis ir specializuojantis gamybai, iškilo specializuoto valdymo poreikis, t. y. įvyko darbo pasidalijimas pačioje valdymo veikloje.TIKSLAS
APLINKA
1 pav. Valdymo modelis
Taigi organizacijos valdymas yra kryptingas socialinis, ekonominis ir psichologinis poveikis, turintis įtakos darbuotojų veiklai.Valdymas būdingas kiekvienai visuomenei. Jo tikslus ir uždavinius lemia visuomenės politinės santvarkos pobūdis. Nuosavybės santykiai, kultūros lygis lemia valdymo metodus.Valdymo sistemose visi veiklos dalyviai turi vienodas sąlygas kurti veiklos rezultatą, todėl kiekvienai valdymo grandžiai reikia tiksliai suformuluoti pagrindines funkcijas.Funkcija (lotyniškai functio – atlikimas, veikla) apibrėžiama kaip:1) pareigos, veiklos sritis, paskirtis;2) matematinė taisyklė, kuri kiekvienam vienos aibės elementui priskiria vieną arba kelis kitos aibės elementus;3) priklausomas kintamasis dydis, kuris kinta kintant kitam dydžiui, vadinamam argumentu.Tuomet valdymo funkcija – tai specializuota reguliaraus valdymo darbo dalis, išsiskirianti iš kitų savitais tikslais, procesais, veiksmais, poveikio būdais. Įvairiuose valdymo funkcijos apibrėžimuose askcentuojami skirtingi požymiai teigiant, kad valdymo funkcija yra:· objektyvi valdymo veiklos rūšis;· darbo pasidalijimo rezultatas valdant;· specializuota valdymo veiklos dalis;· atskira, savarankiška valdymo veiklos dalis.Įvertinus valdymo mokslo ir praktikos pasiekimus, galima teigti, kad valdymas – tei procesas. Tokia sąvoka priimtiniausia. Todėl toliau būtina aptarti valdymo funkcijas: planavimą,organizavimą, motyvaciją ir kontrolę.
® ® ®
2 pav. Valdymo funkcijų modelis
Planavimas yra būsimos veiklos sumanymas, pagrįstas racionalumo principu. Pagrindiniai planavimo bruožai: orientavimasis į ateitį ir racionalumas. Su planais glaudžiai susijusios prognozės; jos rodo orientacinę situacijos plėtotę. Planuose numatoma, ko ir kaip sieksime. Išskiriamos šios planavimo proceso fazės.Analizės fazė. Planavimas prasideda nuo planavimo objektui turinčių įtakos veiksnių išaiškinimo. Išaiškinimi galimi plėtros rezervai. Labai svarbi informacijos rinkimo problema. Planai orientuoti į ateitį, todėl turima informacinė bazė turi būti koreguojama, išaiškinama, ar dabar susiklosčiusios tendencijos išliks ir ateityje.
Tikslo nustatymo ir koregavimo fazė. Tikslas gali būti užsibrėžtas, tačiau analizės metu išaiškėjusi reali situacija dažnai verčia jį koreguoti. Nereta ir tokia situacija, kai žinoma tik kryptis, o realus tikslas suformuluojamas tik atlikus analizę. Čia pasireiškia tikslo ir planavimo prieštaringumas ir kartu jų vienovė.Strategijos fazė. Žinant situaciją ir siekiamus tikslus, suformuluojamos kelios alternatvinės jų pasiekimo strategijos, iš kurių atrenkama viena tinkamiausia.Disponavimo fazė. Sudarytoji planų sistema aprūpinama reikalingais ištekliais, numatomi vykdytojai, terminai, kontrolės formos.Įmonės planų sistemoje visų pirma skiriamas projektinis (objektinis) ir periodinis planavimas.Periodinis planavimas. Įmonės spendžiami uždaviniai daugeliu atvejų reikalauja ilgo paruošimo ir įdiegimo laiko. Sakysim, naujo gaminio įdiegimas pradedamas rinkos analize, vėliau naujas gaminys kuriamas, sudarma technologija, gaunami nauji įrengimai, pertvarkoma gamyba ir t. t.Planavimo praktikoje priimta tokia planavimo terminų sistema.1. Ilgalaikis – strateginis lanavimas (daugiau kaip 5metai): atliekamas uždavinių – tikslų ir apytikslis jų realizavimo būdų planavimas. 2.Vidutinis – taktinis planavimas (1 – 5 metai): sudaromos atskirų sričių plėtotės programos. 3. Trumpalaikis – operatyvinis planavimas (iki 1 metų): detalizuojamos atskirų veiklos sričių plėtotės programos.Visi šie planai sudaro vientisą planavimo sistemą, jie vienas kitą papildo. Planų trukmė glaudžiai susijusi su jų patikimumu. Labiausiai tikimybiniai yra strateginiai planai, tiksliausi – operatyviniai.Projektinis planavimas. Įmonėje vyksta procesai, netelpantys į griežtai nustatytus standartinius laikotarpius. Tokie procesai planuojami kaip atskiri projektai. Prie tokių projektų galima priskirti rinkos tyrimą, filialų statybą, naujų gaminių įdiegimą, didelių įrengimų pastatymą ir išbandymą. Projektinius planus sąlygoja bendrieji įmonės tikslai arba juos lemia aplinkos pokyčiai. Projektiniai planai būtinai turi būti įkomponuojami į periodinius planus, atsižvelgiant į jų rezultatus.Organizavimas – tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Čia strutūrizuojama socialinė sistema, įvertinant tikslui pasiekti reikalingų darbuotojų, medžiaginių, informacinių ir piniginių išteklių apimtis. Šiuo atveju organizavimo sąvoka suprantama kaip įrankis, priemonė įmonės tikslui pasiekti. Vartojama ir institucinė organizacijos sąvoka, kur fiksuojama socialinės organizacijos struktūra.
Organizacijos struktūrizavimas apima du aspektus:· diferencijavimą, kurio metu visi pagrindiniai uždaviniai skaidomi į dalinius ir kiekvienam vykdyti numatomi reikalingi vykdytojai bei ištekliai; ·koordinavimą, kurio metu atskiri uždaviniai jungiami į vientisą, kryptingai veikiančią sistemą.Diferencijavimas ir koordinavimas yra dvi to paties proceso dalys. Svarbiausias organizavimo uždavinys – nustatyti jų pusiausvyrą.Motyvacija – tai savęs ir kitų pažadinimo veiklai procesas, siekiant savų ir organizacijos tikslų. Motyvavimo sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio “movere”, kuris reiškia judėti, versti. Motyvavimas suprantamas kaip judėjimas, veiklos priežastis, kuri skatia veikti, žadina žmogaus veržlumą. Pažadinimas – tai kokio nors poreikio jausmas, turintis tam tikrą kryptingumą. Skiriamas vidinis (pirminis) motyvavimas ir išorinis (antrinis) motyvavimas. Jei bendradarbiui būdingas vidinis motyvavimas, tai iš esmės jam nereikalingos motyvavimo priemonės. Jei nėra vidinio, reikalingas išorinis motyvavimas.Išsiaiškinęs kiekvieno darbuotojo, jų grupių motyvavimo lygį, konkrečias sąlygas, galimybes, vadovas gali patinkti tinkamą poveikio priemonių kompleksą. Skiriamos administracinės juridinės ekonominės ir socialinės kultūrinės poveikio priemonės. Administracinės juridinės priemonės siekia reglamentuoti procesus, numatyti elgsenos taisykles, kurių nesilaikantis darbuotojas baudžiamas. Tai autokratinis valdymo metodas, danai turintis biurokratinę formą. Ekonominiais valdymo metodais stengiamasi paveikti bendradarbius stimuliuojant piniginiais stimulais: premijomis, darbo užmokesčiu. Socialiniai kultūriniai valdymo metodai orientuoti į sąmoningą, save gerbiantį žmogų. Jais siekiama sudaryti tinkamą klimatą pasiteninimo atmosferą.
Kontrolė. Kontrolės funkcija reikalinga, kad sužinotume, kaip vykdomos įvairios ekonominės ir techninės užduotys, kokios yra kliūtys ar problemos.Kontrolės funkciją būtina vykdyti visą veiklos organizavimo procesą, kad galėtume gauti informaciją apie užduočių vykdymą ar net pasirengimą vykdyti tas užduotis kuo anksčiau, kad galėtume laiku imtis reikalingų priemonių, tam tam tikrų organizacinių – techninių sprendimų.
Kontrolė dažniausiai vykdoma tokiomis formomis ir priemonėmis:· atliekant projektų ekspertizę;· konsultuojantis su atskirų sričių specialistais;· tikrinant gaunamų vertybių kiekį ir kokybę;· sudarant apskaitas apie kolektyvinių ir individualių užduočių įvykdymą;· išklausant pranešimus apie užduočių vykdymą;· tikrinant gamybinio proceso atitinkamus parametrus;· atliekant bandymus ir eksperimentus;· organizuojant darbuotojų apklausą, atsižvelgiant į jų pastabas ir pasiūlymus.Kontrolės tikslas – užtikrinti, kad vartotojui būtų pateikiama reikiamu laiku kokybiška prekė (paslauga) ir kad įmonė tai padarytų kuo mažesnėmis sąnaudomis. Todėl įmonės vadovai turi spręsti kokias kontrolės formas ir metodus pasirinkti, priklausomai nuo išryškėjusių problemų ir esamų galimybių.Literatūra:1. Sakalas A ir kt., Pramonės įmonių vadyba, Kaunas, Technologija, 2002.2. Lukaševičius K., Martinkus B., Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba, Kaunas, Technologija, 2002. 3. Damašienė V., Valdymo pagrindai, Šiaurės leidykla, 2002.4. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992 m.5. Juozaitienė L., Staponkienė J., Verslo ir vadybos įvadas, 2002 m.6. Levinsonas A., Akcinės bendrovės steigimas ir valdymas. V., 1990.7. Dedelienė I., Smulkusis ir vidutinis verslas. V., 1998.8. Neverauskas B., Rastenis J., Vadybos pagrindai. Kaunas, 2000.9. Leonienė B., Verslo pradmenys, Kaunas, 1997.