Verslo etika

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA

NVA-2/1 grupės studentės

Irmos Šiušienės

K U R S I N I S D A R B A S
V E R S L O E T I K A

L.Juozaitienė

Šiauliai 2002
TURINYS
ANNOTATION..............................3
ĮVADAS 4
1. INDIVIDO PRIPAŽINIMAS 4
2. VERSLO ETIKOS FUNKCINĖ REIKŠMĖ 5
3. VALDŽIA IR ETIKA 5
4. ETIKETAS 6
5. VERSLO ETIKOS SUVOKIMAS 8
6. ETIKOS KODEKSAI 8
6.1 “ŠVILPUKŲ PŪTIMAS” 10
6.2 ETIKOS KODEKSŲ VAIDMUO 12
6.3 PAVYZDINĖ ELGESIO KODEKSO STRUKTŪRA 16
7. SOCIALINIS VAIDMUO 17
7.1 LŪKESČIAI IŠ SOCIALINIO VAIDMENS 18
8. PASITIKĖJIMAS 19
IŠVADA 20
LITERATŪRA 21

ANNOTATION

Of late years over of the best to become effective responsibilities moral philosophy, whom is took place all objective points of living range: to create ethical codes, to open ethical ceentres, to constitute institutes, committees, to get underway ethical examination.

More apace these process to be in progress into the business spheres. At this time sphere of business peoples, particularly the trade peoples are standing the moral codes.

The point of this work is acquaint oneself with mod moral codes orders, constitutional ways, to use in practice and to insinuate a benefit.

ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose įsigali atsakomybės etika, kuri apėmė visas socialinio dalykinio gyvenimo sritis: sukurti etikos kodeksai, įsteigti etikos centrai, institutai, įkurtos associacijos, komitetai, susiformavęs socialinis etinis auditas, etikos tarnautojų (konsultantų, auditorių) specialybė, vykdoma etinė ekspertizė, parengtos įvairių profesijų etikos mokymo programos (skirtos ne tik jauniems specialistams, bet ir dirbantiesiems mokyti). Sparčiausiai šie procesai vyksta verslo sferose: pragmatiški žmonės pirmiausia suprato verslo et

tikos naudingumą. Europos šalys, ieškodamos savos specifikos, europietiškojo biznio etikos varianto, taip pat intensyviai tyrinėja dalykinę etiką, diegia naujus elgesio modelius į praktinę veiklą. Yra sukūrusios specialių struktūrų (European Business Ethics Network (EBEN)) ir kt., kurios organizuoja kasmetines verslo etikos konferencijas, rengia mokslo leidinius.

Lietuvoje dalykinės socialinės etikos apraiškų dar labai maža, bet galima išgirsti
kasdien ką nors apie etikos komiteto svarstymą, etikos kodekso priėmimą ar ketinimą jį kurti. Šiuo metu socialine dalykine veikla užsiimantiems žmonėms, ypač verslininkams prireikia elgesio kodeksų. Ir būtent verslo etikos kodeksai dažniausiai tampa dėmesio objektu.

Šio darbo tikslas supažindinti su šiuolaikinių elgesio kodeksų paskirtimi, sudarymo ypatybėmis, taikymu praktikoje ir teikiama nauda.

1. INDIVIDO PRIPAŽINIMAS

Individui psichologiškai labai svarbu, kad bet kurią savo veiklą pats galėtų pozityviai įvertinti , taip pat – kad kitų ji būūtų atitinkamai įvertinta. Ne mažiau reikšminga ir palanki aplinkinių nuomonė apie patį asmenį, jo paties svarbumo pripažinimas. Asmenybei būtinas vidinis moralinis pasitenkinimas, reikalingas savo paties vertingumo, orumo pojūtis ir moralinė veikla – tenkinanti asmeninius interesus, tačiau nekenksminga kitiems, – veikla vertinama moraliai teigiamai, tai jos atlikėjas gauna stiprų impulsą siekti efektyvių rezultatų. Be to, taip patenkinamas psichologinis žmogaus garbingumo poreikis – jis ir kliudo nepadorumui. Verslininką dorai elgtis skatina ir pats savaime “poreikis sukurti kažką naudinga”. Mąstantis žmogus paprastai stengiasi sukurti kažką ilgalaikio ir

r vertingo. Tai daro, kad turėtų pasitenkinimą. Pasididžiavimas atsiranda, kai žmogus sukuria kažką tikros vertės. Kornelijus Vanderbilt’as buvo labiausiai patenkintas ne tuo, kad jis turtingiausias amerikietis, bet tuo, kad pastatė sėkmingiausiai veikiančias garlaivių linijas ir geležinkelius. Visuomenė turėjo iš to naudos.

Civilizuoto kapitalizmo praktika įrodo, kad vykstant įvairių šalių kapitalistinei modernizacijai, tokios dvasinės kultūrinės moralės vertybės, kaip sąžinė, pareiga, atsakomybė, įsipareigojimas, padorumas, pasitikėjimas, geranoriškumas, atlieka labai svarbų vaidmenį. Tačiau etinės vertybės čia ne prieštarauja ekonominiams žmonių siekiams, o tampa jų varomoji jėga.

2. VERSLO ETIKOS FUNKCINĖ REIKŠMĖ

Verslo etikos žinios yra ne tik verslininkų bendrojo išsilavinimo reikalas. Etika įgauna ne tik bendrakultūrinę, bet ir betarpišką funkcinę reikšmę, tampa efektyvia priemone ekonominiam pelnui siekti. Deja, etikos funkcinė reikšmė ekonomikai, dalykinei veiklai nėra įvertinta pačių verslininkų, ekonomistų, taip pat labiausiai suinteresuotų ekonomine sėkme – vadovų, savininkų – dažnai nesuvokia etikos funkcinio reikšmingumo jų pačių veikloje. Būdami lietuviškosios kultūros moralės subjektai, jie svarsto: moralė – sau, o ekonomika, pelnas – sau.

Lietuvoje ekonomikai, firmų veiklai ypač neigiamą poveikį daro tai, kad net jų vadybininkai (jiems pagal pareigas privalu naudoti (diegti) etikos normas, kodeksus siekiant ekonominio efekto) visai neįžvelgia moralinių faktorių įtakos ekonomikai, t.y. nemato dalykinės (biznio) etikos funkcinės prasmės.

Negatyvi moralinė pažiūra į verslą neretai lėmė daugumos verslininkų požiūrį į savo veiklą kaip į laikiną, priverstinę, eg

gzistuojančią iki tam tikro savo gyvenimo etapo (“kol praturtėsiu”, “kol rasiu gerą darbą”, “nupirksiu butą, namą” ir t.t.). Ši laikinumo būsena duoda pagrindo tokiam verslininkui nevertinti, negerbti savo veiklos, nematyti joje savo gyvenimo prasmės. Tai greičiau leidžia jam pažeisti verslo dėsnius, nusižengti biznio etinėms normoms. O toks verslininko elgesys vėlgi – tiesiogiai ir netiesiogiai – daro socialinę, dorovinę, taip pat ir ekonominę žalą.
3. VALDŽIA IR ETIKA

Visuomeninėje nuomonėje įsigalėję prietarai apie verslą palaiko, padrąsina, ar net paskatina antiverslininkiškus valdžios struktūrų sprendimus ir veiksmus. Juos stebint neretai susidarydavo įspūdis, kad valstybinių institucijų tikslas kenkti verslui. Šis prietaras sudaro, teikia galimybę tvirtai laikytis ir plėstis biurokratinei sistemai, o aprioriškai įsitikinusiems verslo nepadorumu valdininkams leidžia nepagarbiai, agresyviai elgtis su verslininkais ( vykdyti “žiaurias akcijas”). Tuo dar didesnė dalis verslo išstumiama į šešėlinę “juodąją” rinką. Taigi valdžia ne tik nesudaro palankių sąlygų verslo etikos plėtrai, bet ir pati determinuoja verslo nedorumą. Nesudaromos nė objektyvios sąlygos sugrįžti į legalų biznį. O verslininkai tą tikrai padarytų dėl tų pačių moralinių psichologinių veiksnių: poreikio būti gerbiamam, oriam, saugiam, ramiam dėl savo ir savo vaikų ateities. Normalioje, stabilioje visuomenėje būti padoriam yra pravartu ir ši elementari tiesa sudaro verslo etikos pamatą (“Sąžiningumas apsimoka”). Juo pasinaudoti, gali (ir privalo) valdžia, kurdama atitinkamą mechanizmą, išdėstydama atitinkamas teigiamas ir

r neigiamas sankcijas, skatinančias verslą bei derinančias jį su padorumu. Būtent valdžios funkcija yra sukurti teisingus įstatymus, jais siekiant, kad žmonėms būtų naudinga (ir įmanoma) daryti tai, kas doroviškai (socialiai) privalu. Valdžia trukdo verslo etikai įsigalėti, nes ir pati dažnai veikia ne pagal tą patį dorovės modelį, kurį deklaruoja esant teisingą ir visiems būtiną. Tai yra nuolat pasikartojantys skandalai dėl valdžios institucijų ar atskiro valdininko nepadorios veiklos. Juk pirmiausia valdžia ir turi paisyti šio esminio, tiesiog dalykinės etikos formule tapusio postulato.

Mes stebimės, kad JAV mokesčių mokėtojai tokie sąmoningi, kad jiems pakanka moralinės sankcijos – jiems tiesiog gėda nesumokėti mokesčių. Ne tik garbė, bet ir savigarba neleidžia. O juk tokį žmonių elgesį pirmiausia suformuoja tam tikros sąlygos, tinkamai parinkti valdžios veiklos metodai, griežtos etikos normos, taikomos visų pirma sau (valdžiai). Taip pat įtakos turi galimybė žinoti, kur ir kaip teisingai panaudojami kiekvieno nuosavi pinigėliai (biudžeto skaidrumas ir pagrįstumas – tai psichologinės dorovės formavimosi šaknys). Dabar verslininkai, kartu ir visi piliečiai kone kasdien girdi ne tik apie neracionalius, klaidingus, bet ir nusikaltėliškus biudžeto iššvaistymo faktus: taip pat mato, kaip nebaudžiami tokie nusikaltėliai ir niekas nesijaučia atsakingas už tai.

4. ETIKETAS

Kasdieninėje kalboje sąvoka “etika” dažnai sutapatinama su jai gimininga “etiketo” sąvoka. Etiketas – tai žmonių elgesio taisyklių, šablonų, simbolių visuma, išorinės bendravimo taktikos apraiška. Tai žmonijos istorijoje susiklostęs kultūros elementas, tam tikras formalus ritualizuotas elgesys, kartais reglamentuojamas griežtai nustatytos tvarkos (tai būdinga diplomatiniam, “rūmų”, “aukštuomenės”, tam tikros profesinės veiklos konkrečių funkcijų, o taip pat įvairaus lygio priėmimų, susitikimų etiketui). Etiketas turi tiek savo funkcinę, tiek ir dorovinę prasmę.

Etiketo funkcinė prasmė: tvarko, disciplinuoja, optimizuoja dalykinį bendravimą, sukurdamas jam palankų psichologinį klimatą, supaprastindamas žmonių santykių reguliavimą; diferencijuoja visuomenę, kiekvieną jos atstovą versdamas elgtis pagal atitinkamą socialinį ar komunikatyvinį statusą, tam tikrą vaidmenį. Etiketas pritaikytas tipiškoms situacijoms, sutaupo žmonių laiką bei bendraujant eikvojamą energiją; drauge suteikia jų poelgiams patrauklumo; padeda subtiliau išreikšti asmenybės elgesio prasmę, psichologiškai prisitaikyti prie situacijos, daryti poveikį kitiems. Tai – bendravimo sąlyga, sukurianti aplinką turtingesniam bei efektyvesniam susikalbėjimui ir darbui. Mandagumas, taktiškumas, dėmesys kolegai, interesantui, klientui ir t.t. sukuria reputaciją firmai ar atskiram verslininkui. O geras vardas, puikus verslininko, meistro, profesionalo įvaizdis yra pelningas. Dalykinei profesinei veiklai, verslo partnerystei šios etiketo funkcijos yra neįkainuojamos. Todėl etiketo normos yra įtraukiamos į etikos kodeksus.

Etiketo dorovinė prasmė: yra tam tikrų moralinių vertybių apraiška. Išreiškia tam tikrus moralinius principus, mandagumo, padorumo, humaniškumo, pagarbos, orumo, palankumo, geranoriškumo reikalavimus. Profesinėje veikloje etiketo nepaisymas pastebimas daug greičiau negu dorovės subtilybės. Todėl čia ypač reikalaujama mandagumo, išorinio disciplinuotumo. Dalykinėje etikoje būtina jausmų disciplina, emocinis neutralumas arba pozityvumas – ir griežtai draudžiamas negatyvumas. Ne tik išoriškai negražu, bet ir moraliai nepadoru primesti savo negatyvias jausmines būsenas klientams, interesantams, kolegoms. Ši etiketo norma ypač aktuali mūsų visuomenės veiklos subjektams.

Šiuolaikinė profesinė etika daug dėmesio skiria etiketui, kaip priemonei plėtoti humanizuotus ir optimizuotus santykius dalykinėje srityje.

Moralės netenkina tai, ką žmonės daro, kaip jie elgiasi. Ji verčia juos tobulėti, siekti privalomybės. Net ir nerefleksuojantys individai, teoriškai susipažinę su etika (kad ir etikos kursą išklausę) pajunta jau pažįstamą, tačiau dažnai dar nesuvoktą iš esmės – į savimonę neįtrauktą šią vidinio dvasinio gyvenimo būseną (koks aš turiu būti ir koks esu (nesu)). Čia sprendžiama, koks aš – kaip tarnautojas, gydytojas, inžinierius, verslininkas, pedagogas, meistras (t.y. savo dalyko žinovas) – turiu būti (privalomybė) ir kodėl vis dėlto (dar) toks nesu (esamybė). Tai, kaip aš sugebėsiu vykdyti privalomybę, nulems, ar aš būsiu gerbiamas, mylimas, ar išlaikysiu vadovo, ar tam tikroje darbo vietoje, kiek sulauksiu klientų, pacientų, interesantų, mokinių. nuo to taip pat priklausys ar turėsiu iš ko gyventi, ar gebėsiu praturtėti, kokie bus mano santykiai šeimoje ir darbe – t.y. koks pilnavertis, laimingas, sėkmingas bus mano gyvenimas.
5. VERSLO ETIKOS SUVOKIMAS

Verslo etiką galima apibrėžti kaip tam tikrą etikos ir atitinkamai moralės tipą. Įtraukus į šią tipologiją verslo moralę, galima atskleisti jos ypatybes, atsekti jos apraiškas, pastebėti prieštaravimus, įžvelgti priežastinius ryšius bei dėsningumus, suprasti funkcionavimo mechanizmus. O jau tada remiantis teorinėmis žiniomis galima nagrinėti dalykinę etiką kaip normatyvinę. Kitaip tariant nuo klausimų “kodėl taip?” pereinama prie klausimo “kaip reikia?” Tik suvokę verslo etiką kaip tam tikrą etikos tipą, mes galėsime suprasti:
· Verslo etikos kodeksų vietą ir reikšmę tiek verslui, tiek ir visos visuomenės gyvenimui;
· Etikos kodeksų funkcionavimo mechanizmus;
· Dalykinės etikos komisijų, komitetų, ekspertų funkcijas;
· Konkrečių verslo sričių ar pareigybių vykdymo įtaką socialinei, politinei, ekonominei sėkmei.
Suvokę verslo etiką kaip tam tikrą pasaulėžiūros tipą, turintį savo filosofinius pamatus, galėsime etiškai pagrįsti verslą. O tai reiškia – pajėgsime argumentuoti, remdamiesi ne kasdienėmis buitinėmis gėrio ar blogio sampratomis, o filosofų, etikų, sociologų, psichologų, ekonomistų atrastais socialinio gyvenimo dėsningumais.

6. ETIKOS KODEKSAI

Etikos kodeksus kuria patys struktūros subjektai, pasitelkdami etikos specialistą – šie kodeksai nedeleguojami išorinei sferai ar viršininkams. Kiekvienos struktūros vadovo (nuo institucijos, organizacijos vadovo iki eilinės parduotuvės, firmos, vaistinės savininko) interesas – kad jo valdoma struktūra gerai funkcionuotų, produktyviai, efektyviai veiktų. O kad taip būtų, reikia elgesį determinuoti arba įstatymu, norma, taisykle, arba tikslu, rezultatu, pasekme. Geriausias variantas – kai abu sutampa, kai taisyklės yra priemonė tikslui realizuoti (taisyklės, kodeksai ir konstruojamos, matuojant jas struktūros tikslais). Tokiu atveju individo elgesys turi išorinį stimulą, ir vidinį motyvą. Tada pareiga sutampa su polinkiu.

Daug sunkumų atsiranda, diegiant etikos kodeksus, priklauso nuo to, ar visuomenė yra pasiekusi pilietinę būklę, ar jau yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Tam, kad elgtis pagal etikos kodeksų diktuojamas taisykles, dorumą moralinėje individo ar sociumo sąmonėje svarbu vertinti pagal kitus kriterijus, pakeičiančius arba papildančius jau esančius. Šiuos kriterijus suponuoja požiūris, jog žmonija žengia santykių humanizavimo, moralės progreso – o ne regreso keliu. Moralės progreso rodikliai – tai pilietinės visuomenės susiformavimo kriterijai, civilizuotos būklės bruožai. Tai – individo reikšmės teigimas, jo gyvenimo savaiminė vertė, autonomiškumas, savivalda, savanoriškos asociacijos, ori tarpusavio priklausomybė, solidarumas. Taip pat – formalios valdžios apribojimai, įtakojimo kanalai, dalyvavimo priimant sprendimus galimybes; racionalūs, socialinį gyvenimą ir veiklą normuojantys, reguliuojantys principai; taisyklių, įstatymų universalumas (visuotinumas); taip pat ir dialogas, pasitikėjimas, pagarba; viešumas, skaidrumas, aiškumas; atsakomybė, atsiskaitomybė. Šie pilietinio demokratinio gyvenimo imperatyvai yra moralės principai, susiformavę pasiekus žmonijai tam tikrą išsivystymo etapą. Moralės idealai tapo teisės aktais, buvo įtvirtinti juridiniais įstatymais, pavyzdžiui: žmogaus teisių (iki vartotojų, pacientų, teisimųjų ir pan. teisių), vyrų ir moterų lygių galimybių, mirties bausmės panaikinimo ir kt. įstatymai.
Kultūra, kuri akcentuoja pagarbą įstatymui – kaip paprasčiausią prevencinę ir apsauginę priemonę – tai daug plačiau negu mums atrodo. Kai kas nors apibūdinamas kaip “įstatymo besilaikantis pilietis” nėra tik kokio nors jo poelgio ar apskritai jo charakterio apibūdinimas. Ji kalba apie piliečių gerąsias savybes, jų atsakomybės ir bendruomenės jausmą; tik tokiais piliečiais galima pasikliauti. Pagal tai galime spręsti, jog įstatymas plačiausia prasme nėra vien tik paprasčiausias tvarkos ir apsaugos palaikymo bendruomenėje instrumentas, tai – taip pat ir teisingumo bei atsakomybės, kaip visuomeninių vertybių, patvirtinimas.
“Vėlyvasis kapitalizmas” – tai naujas gamybinės, profesinės, biznio veiklos kultūros vystymosi etapas. Eiliniai organizacijų darbuotojai tapo svarbūs. Į darbuotoją imama žiūrėti kaip į autonomišką asmenybę, turinčią savo interesus (teises), galinčią maksimaliai išreikšti savo kūrybines galias darbinėje veikloje. Kad darbinei veiklai moralei pritartų reikia: horizontalių santykių, priklausomų tarpusavyje, bet autonomiškų individų bei struktūrų bendradarbiavimo, siekiant struktūros tikslų. Taip pat neišvengiami kolektyvinių sprendimų priėmimo principai (atvira diskusija, dalyvavimas, konstruktyvi kritika, argumentavimas, skaidrumas, kompromisiškumas). Tokie demokratiški santykiai darbinėje veikloje atitinka ir humaniškumo, ir funkcionalumo siekius. Taip galima pasiekti geresnių struktūros, profesinės veiklos rezultatų. Juk psichologiškai taisyklėms, įstatymui paklūstama tik tuo atveju, jei jie viduje priimami kaip teisingi, racionaliai pagrįsti, suvokiami kaip svarbūs individui, dalyvaujančiam kuriant šiuos įstatymus, universalūs, galiojantys tiek eiliniam darbuotojui, tiek vadovui. O konfliktinės situacijos išsprendžiamos panaudojant visiems tą pačią formulę: “valdo ne valdžia, o įstatymas”. Šiuo metu ši formulė tapo instrumentu, siekiant humaniško ir funkcionalaus bendradarbiavimo. Ten, kur vadovams taikomos vienokios taisyklės, o pavaldiniams – kitos, sunku tikėtis pagarbos toms taisyklėms, įstatymams, kodeksams, o kartu – pagarbos ir vadovams.

6.1 “ŠVILPUKŲ PŪTIMAS”

Dėl etikos transformacijos – įsitvirtinant dalykinei etikai – sudėtingėjant sociumo gyvenimui, augant atsakomybės naštai praktinėje veikloje, susiduriant su prieštaraujančiais įsipareigojimai darbe, imama naujai žiūrėti į senus poelgius. Taip atsirado pavadinimas “švilpuko pūtimas” (“garų nuleidimas”), kuris reiškia informavimą, pranešimą, referavimą, o senoviškai – skundimą. Aptikę nekokybiško darbo, apsileidimo ar piknaudžiavimo atvejų, keliančių grėsmę pačios organizacijos galutiniams tikslams ir apskritai visuomenės interesui, informatoriai pavojų skelbia pirmiausia pačios organizacijos, kurioje jie dirba, viduje. Tačiau informavimas yra labai rizikingas, nes kelią grėsmę tiems, apie kuriuos pranešama (jie demaskuojami, įskundžiami); kita vertus, ir patys “pranešėjai” gali rizikuoti savo darbo vieta ar karjera.
Individas svarsto, ar jam prabilti apie susirūpinimą keliantį aplaidumą, piknaudžiavimą, rimtus darbo drausmės pažeidimus, pavojų keliančią riziką. Jam tenka nuspręsti, ar iš tiesų kyla didelė grėsmė ir kas atsakingas už aplaidumą, piknaudžiavimą; be to, jam reikalinga numatyti, ar informavimas iš tikrųjų turės naudos organizacijai, ar šis pavojingas sau žygdarbis bus atliktas visuomenės labui ir kaip pasisakymas paspartins pokyčius į gerą. Individo pasirinkimą dažnai apsunkina netikrumas, faktų stoka, abejonės. Informatoriui tenka apsispręsti, kuriai iš savo pareigų atiduoti pirmenybę: pasirinkti pareigą visuomenei (etikos kodeksai pabrėžia, kad atsakomybė visuomenei yra svarbesnė už pareigas kolegoms bei klientams) ar savo kolegoms bei institucijai, kurioje pats dirba (profesinė etika reikalauja lojalumo kolegoms). Išaukštinti draugiškumo idealai sustiprina spaudimą būsimiems informatoriams ir ypač trikdo bei apkartina tokius veiksmus (dar dėl to tampa nepageidautinas giminiškumas darbe, nes gali būti sunku išlikti reikliems bei bešališkiems, vertinti darbuotoją vien pagal kokybinius rodiklius.
Anksčiau skundimas buvo netoleruotinas, tačiau dabar situacija keičiasi: palaipsniui susikuria (konkurencija, objektyvūs kokybės reikalavimai, gero vardo pelningumas) toks veiklos modelis, kai neinformavimas pradeda kenkti savai organizacijai, o per firmos produktyvumą ir – kiekvienam jos nariui (kolegai).
Skundimas įteisintas etikos kodeksuose ir teisės aktuose. Taip ne tik naikinama būtinybė skundimo dilemą spręsti privačiai, skausmingai. Taip pat vienareikšmiškai pareikalauja netoleruoti laužančių taisykles subjektų elgesio, iškelti į dienos šviesą pavojingus organizacijai poelgius. Pirmiausia šie procesai vyko JAV, vėliau ir kitų šalių organizacijos pareikalauja iš savo narių iškelti viešumon piknaudžiavimus, korupciją, aplaidumą, keliantį grėsmę sveikatai ir gerovei.
Tačiau etinės dilemos bei konfliktai, kurių iškyla būsimiems informatoriams, gali iškilti. Netgi suvokdami, kad faktai verčia pasisakyti, turi pagrindo baimintis dėl galimo keršto: demaskuotojai gali būti pažeminti pareigomis, paskirti į nuošalias darbo vietas, jiems gali būti skiriamas prastesnis darbas arba pareigos, kuriems jie neturi reikiamos kvalifikacijos. Taigi, tokio darbuotojo karjeros perspektyva ir galimybė dirbti, išlaikyti save gali būti neteisingai nutraukta ar susilpninta.
Tai, kad informatoriai, nesibaimindami iškylančių sunkumų, pasirinko veikti pagal visuomenės interesus, paskatino visuomenę labiau remti informatorius. Buvo “atrasta”, kad represyvus, pažeminantis elgesys su informatoriais yra nenaudingas vartotojams, visuomenei, vyriausybei, nesąžiningas darbuotojų atžvilgiu.
Tačiau negalima nepastebėti informavimo keliamo galimo pavojaus: klaidingo ar piktavališko naudojimosi juo, neteisingai prarasto darbo bei reputacijos, sugriauto pasitikėjimo bei klaidingo apkaltinimo; kartais skųsti paskatina asmeniniai polinkiai ir trūkumai: populiarumo troškimas, asmens skandalingumas, viltis atkeršyti už patirtą nepagarbą, pažeistą orumą ar teisybės jausmą. Be to, dėl “švilpukų” elgesio gali susiformuoti šniukštinėjimo, įtarumo atmosfera, kurioje jokia organizacija negali optimaliai funkcionuoti. Tačiau visuomenė negali rizikuoti, nutildydama tuos, kurie turi teisėtą priežastį informuoti vadovybę.
Pagrindžiant “švilpimo” reikalingumą ir kartu siekiant išvengti nepageidautinų disfunkcijų, apibrėžiama pačio informavimo paskirtis: pareikšti nepritarimą veiklai, trukdančiai organizacijos galutiniams tikslams; iškeliant į viešumą naują, demaskuojančią informaciją siekti pozityvios permainos; stengtis nušviesti aplaidumą ar piknaudžiavimą, ir taip padėti tiems, kurie gali būti nuskriausti, jei paslaptis nebus atskleista; paskleisti pavojaus signalą rizikuojant prisiimti atsakomybę už šią riziką.
Prieš demaskuojant apsvarstoma:
· Kokie motyvai skatina pranešti;
· Kokie argumentai “už” ir “prieš”;
· Kokio pobūdžio iš tiesų yra kaltinimai;
· Ar jie neliečia privačių reikalų, į kuriuos niekas neturi teisės kištis;
· Koks pasirinkimas bus teisingas ir optimalus;
Informavimas turi likti paskutine alternatyva dėl savo šalutinių poveikių: jis turi būti pasirinktas tik tada, kai kitos alternatyvos jau apsvarstytos ir atmestos.

6.2 ETIKOS KODEKSŲ VAIDMUO

Etikos kodeksai egzistuoja nuo seno. Kažkada buvo tikima, kad profesiniai elgesio kodeksai skelbia aukštus idealus, kurių žmonėms privalo siekti. Dabar šie kodeksai tarnauja įvairiems tikslams.

Plačiausiai kodeksai suvokiami kaip pagrindinė etikos priemonė kultūroje, religijoje, profesijose, mokslinėse bendrijose ar korporacijose. Visi kiti etikos struktūriniai elementai daugiausia skirti kodeksams aptarnauti. Biznio etikos struktūrą sudaro:
· Etikos kodeksai;
· Etikos komitetai;
· Konsultantai, advokatai, tarnautojai, ir direktoriai, teikiantys informaciją etikos klausimais;
· “karštosios” telefono linijos (organizacijos viduje), skirtos etikos klausimams spręsti bei analizuoti;
· biznio (taikomosios) etikos centrai – dalykinės etikos mokslinio tyrimo ir populiarinimo struktūros, jungiančios mokslininkų ir verslo praktikų pastangas analizuoti bei diegti biznio etiką;
· etikos mokymas;
· apvaliojo stalo susitikimai ir diskusijų rateliai;
· etinis auditas;
· koreliuojantis su etikos kodeksais vyriausybės nutarimas, teisės aktas;
· vyriausybės įgaliota tarnyba skundams tirti.
Visi šie etikos elementai sudaro sistemą, kuri sąmoningai, kryptingai, tikslingai valdo, reguliuoja organizacijos (profesijos) elgseną. Kaip ir vadyboje apskritai, taip ir čia etikos standartų diegimas reiškia verslo etikos strategijų realizavimą, konkrečių veiksmų atlikimą, etikos kodekso nuostatų organizavimą, motyvavimą, koordinavimą, vertinimą, koregavimą. Remiantis etikos kodeksais keičiama darbinė strategija, kuriama veiklos terpė, skatinanti darbuotojus dorai ir efektyviai atlikti funkcijas. Verslo etika – tai efektyvumo etika. Etikos kodeksų plėtra kyla iš poreikio daryti verslą (darbo reikalus) taip gerai, kaip tik įmanoma.
Daugiausia etikos srityje pažengė JAV 1998 m. įkurus “etiškos prekybos iniciatyvą” (tai EPJ tarptautinė organizacija palaikoma Jungtinės karalystės vyriausybės), spartus judėjimas už elgesio kodeksus apėmė jau ir Didžiąją Britaniją. Vokietijoje šie procesai yra giliai teoriškai analizuojami ir diegiami remiantis socialinių mokslų metodologija. Etikos procesai paspartėja, kai šalies vyriausybė priima tam tikrus nutarimus, palaikančius etinius reikalavimus (kai moralės ir teisės normos koreliuojamos.
Profesiniai kodeksai – tai grupės narių elgesį apibrėžiančių standartų sąvadas, skirtas tam tikrai veiklos rūšiai. Šiuolaikinių kodeksų bruožas – konkrečios praktikos standartų įtvirtinimas. Elgesio arba profesiniai kodeksai – tai elgesio idealų, nurodinėjimų ir draudimų deklaracija.
Etikos kodeksai yra prieštaringi dokumentai, tiksliau – sukelia prieštaringas reakcijas. Todėl kai kas teigia, kad etikos kodeksai yra beprasmiai ir nereikalingi. Tačiau dauguma pripažįsta jų svarbą ir naudingumą (nors ir nesutikdami dėl jų naudos ir svarbos priežasčių).
Kodekso priėmimas reikšmingas profesinių grupių profesionalumui kelti, nes kodeksas – tai vienas iš kriterijų, įrodančių, kad grupė pripažįsta pareigą visuomenei, ir yra pakilusi aukščiau už vienadienį ekonominį savanaudiškumą. Pavyzdžiui, teisininkų profesija už neetišką elgesį iš savo nario gali atimti teisę verstis advokato praktika.
Etikos kodeksų funkcijos (pagal Ilinojaus Technologijos instituto profesinės etikos centro):
1. jis tarnauja kaip kolektyvinis profesijos narių atsakomybės pripažinimas;
2. padeda sukurti aplinką, kurioje etiškas elgesys yra norma;
3. gali būti vadovu specifinėse situacijose;
4. etikos kodekso vystymas ir keitimas gali būti vertingas profesijai;
5. kodeksas gali tarnauti kaip lavinimo įrankis, tapdamas užsiėmimų ir profesinių susitikimų diskusijų ašimi;
6. etikos kodeksas gali parodyti kitiems, kad profesijai rimtai rūpi atsakingas, profesionalus elgesys.
Kai kurie kodeksai atspindi specifinį susirūpinimą tokiais dalykais kaip kyšininkavimas, nelegalus politikų finansavimas ir pan. Išsivysčiusios šalys išplėtojo ryškią kovą su korupcija. Bet kokios jos apraiškos skelbiamos kaip nepadorus biznis.
Kai kurios firmos jau sudarė tokius kodeksus, kurie tarnauja kaip instrukcijos, vadovai, nurodantys, kas priimtina, o kas – ne firmos praktikoje. Vienos kompanijos mano, kad iš tiekėjo, partnerio negalima priimti jokių dovanų, o kitos – leidžia imti, bet tik tokias, kurių vertė – 25-50 USD. Draudžiama praktika ir konkretūs veiksmai, kurie, nors ir nėra vienareikšmiškai neteisėti ar neetiški, tačiau neatrodo garbingi bei dori, turi negerą atspalvį ar regisi nepadorūs. Socialinės dalykinės etikos bruožas – kreipiamas dėmesys į visas “smulkmenas”. Jei kažkas trukdo žmonėms gerai dirbti, tai jau ne smulkmena. Čia išauga etiketo vaidmuo, išorinės elgsenos formos tampa labai svarbios. Piktoka veido išraiška, keiksmažodis, nepalanki replika ar negatyvi nuostata kolegos atžvilgiu – tai ne smulkmenos, o labai svarbūs darbingos ir kūrybingos atmosferos konstravimo stabdžiai.
Istoriškai reikalavimai profesinei grupei buvo geriausiai suprasti, juos išreiškus moraliniais terminais. Kai reikalavimai iš pradžių formuluojami kaip moraliniai (pagarba partneriams, geranoriškumas klientams, mandagi, ori elgsena, vartotojų teisės), atliekant tam tikras pareigas, užimant tam tikrą tarnybą, tampa tarnybine instrukcija arba juridiniu aktu. Kai kurioms profesijoms iškyla dar vienas reikalavimas, kurio profesinės grupės turi laikytis. Tai – jų elgesys pagal aukštesnius standartus tiek profesijoje, tiek ir asmeniniame gyvenime. Šį bruožą išlaiko (ir net sustiprina) tik aukštas pareigas užimantys tarnautojai (ypač pragyvenantys iš mokesčių mokėtojų pinigų). Vienos kompanijos apibrėžia darbuotojų elgesį po darbo, kitos – ne. Pavyzdžiui, susidūrus su neblaivumu viešoje, šeimynine neištikimybe ir pan. (politikams, mokytojams, kulto tarnautojams). Tendencija specializuotis sąlygoja veiklos rūšis ir siekti atitinkamo prestižo bei gerovės, o tai siejama su priklausymu gerbiamai profesijai.
Profesiniai kodeksai kelia apibrėžtų reikalavimų profesijos nariams. Šie reikalavimai ne visada gali būti suderinami su lojalumu ir paklusnumu, kurio tikisi daugelis darbdavių. Todėl profesijų vaidmuo versle reikalauja kontrolės (savikontrolės). Pripažinus, jog profesinė etika yra verslo etika, gimsta tezės:
· kiekviena firma, jeigu nori sulaukti partnerių ir klientų pasitikėjimo – laikosi elementarių moralinių normų kodekso;
· dauguma firmų vadovaujasi taip vadinamu profesinio elgesio kodeksu, įtraukdamos ir profesinių asociacijų elgesio taisyklės;
· stiprėjantis įsitikinimas, kad verslo etika būtina tinkama verslo sąlyga, skatina etikos susiejimą su pelningumu ir darbo organizavimu firmoje.
Verslo esmė yra kliento poreikių tenkinimas, o tas klientas gali būti ir kitas verslininkas (kaip ir bet kuris visuomenės narys). Pareiga tarnauti interesanto reikmėms verčia išlaikyti pusiausvyrą tarp kitų grupių interesų. Galiausiai verslininkiška veikla vyksta didesniame socialiniame kontekste, ir etinės problemos kyla dėl šios veiklos įtakos visai visuomenei. Vis labiau rinkų taisyklės ir lūkesčiai susiejami su teisingumu – šis tampa bet kuriai efektyviai veiklai būtinu standartiniu žaidimo taisyklių pamatu. Nepaisančio elgesio taisyklių – vadinasi, ir socialiai nepatikimo – verslininko ar specialisto paslaugomis naudojasi nedaugelis. Verslo žmonės privalo suprasti įsipareigojimus jų veiklos vaidmenims. O tai reiškia, kad verslo etika yra ir profesinė, ir socialinė etika.
Verslo ir profesinės etikos sąsajas patvirtina ir profesionalo apibrėžimas: profesionalas – tai asmuo, turintis pakankamai sugebėjimų ir palaikantis aukštą jų lygį toje srityje, kur dirba, kartu atliekantis veiksmus pagal etikos kodeksą taikomą visai profesijai. Pavyzdžiui, maisto pramonės profesionalai – juk visuomenė tiki, kad mūsų pramonė gamina ir parduoda saugų ir sveiką maistą.
Profesionalų įsipareigojimas nuolatiniam profesiniam tobulėjimui – įgūdžių lavinimas, siekiant išlikti kompetentingiems. Siekiant verslo sėkmės, profesionalams būdingus bruožus nuolat perima verslininkai.
Nesvarbu, kokios dalykinės veiklos sritys būtų charakterizuojamos kaip profesijos ir kokie profesijų vaidmenys būtų atliekami, visada juos vykdo žmonės, prisiimantys profesines roles ir atitinkamas pareigas. Todėl nėra jokios specialios etikos, leidžiančios žmonėms, turintiems profesiją, daryti – kaip profesionalams – tai, kas yra amoralu kitiems. Pavyzdžiui, teisininkai neturi teisės meluoti, sukčiauti ar apgaudinėti tam, kad padėtų ir apgintų savo klientą, arba medikai, tarkim, neturi teisės disponuoti žmogaus kūnu be jo sąmoningo apsisprendimo.
Socialinės svarbos pripažinimas yra labai svarbus profesinei etikai. Tai paaiškina, kodėl vienos profesijos moralinės taisyklės bei nurodymai skiriasi nuo kitos. Buvimas atsakingam iš gydytojo reikalauja rūpintis kitokiais reikalais, skirtingais nuo tų, kurie rūpi inžinieriui, medicinos seseriai arba advokatui. Taip yra todėl, kad kiekviena profesija iškelia skirtingas problemas su “įvairiomis atšakomis, reikalaujančiomis ypatingo atsako”. Kiekvienas profesionalas siekia užtikrinti geriausius savo veiklos rezultatus, yra įsipareigojęs būtent savo klientams, darbdaviams. Tačiau toks profesionalas tai atlieka specifiniais metodais, vadovaujasi taisyklėmis, kurios atitinka būtent jo srities poreikius ir gali visiškai netikti kitos veiklos sričiai. Todėl norma išlaikyti konfidencialumą vieniems yra esminė profesijos kodekso taisyklė, o kitiems gali būti visiškai nereikalinga. Taip būna, kai tiesiog nėra jokių saugotinų paslapčių.
Profesinė grupės nariai suvokia savosios profesijos spąstus iš vidaus. Jie patys siekia nustatyti aukštus profesinius standartus tam, kad apgintų visuomenę nuo nekompetentingų praktikuojančių gydytojų, sukčių ir šarlatanų. Jie žino gudrybes, į kurias linkę jų profesijos nariai, įžvelgia, kokiu būdu bei kokiomis priemonėmis gydytojai ar teisininkai gali nusižengti moralei ar etikai. Jos siekia pačios save reguliuoti, nes yra aprūpintos informacija apie tai, kaip galėtų elgtis jų kolegos ir kaip jie patys, tuo remdamiesi, geriausiai sugebėtų spręsti, kada šie (jų kolegos) elgiasi netinkamai.
Kuo daugiau informacijos turi interesantai (kuo skaidesnė firmos veikla), tuo labiau jie pasitiki – o ir ši tik tokiais metodais tepasiekia pergalę konkurencinėje kovoje už klientus bei vartotojus. Yra moralinė taisyklė, kad kiekvienas asmuo turi teisę į informaciją apie reikalus, kurie jam svarbūs ir su kuriais jis betarpiškai susijęs. Kita moralinė taisyklė – kiekvienas asmuo turi teisę į informaciją, reikalingą teisingai (garbingai, sąžiningai) veiklai vykdyti. Tik informuotas asmuo netampa priemone kitų tikslams pasiekti, netampa manipuliacijos objektu – kas dažnai įvyksta, esant informacinei asimetrijai. Tai kas buvo Lietuvoje daroma “ateinant” Amerikos kompanijai “Williams”, niekaip netelpa ir į pačių JAV kompanijų verslo etikos standartus: esminiai dalykai čia buvo ne tik ne išskaidrinti, o atvirkščiai – paslėpti ir ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo įstatymų leidėjų, išpučiant valstybės saugumo (slaptumo dėlei) veiklą ir atitinkamai – finansavimą iš tų pačių, nuo kurių slepiama – mokesčių mokėtojų; čia jau iš kitos pusės prieinama prie suinteresuotųjų klausimo ir šiuo atveju ypač išryškėja visuomeninės atsakomybės prieš suinteresuotuosius nebuvimas postsovietinės erdvės kraštuose. Net svarbiausius valstybės klausimus sprendžiant, piliečiams neatsiskaitoma, kuriems būtina atsakingai ir racionaliai pagrįsti savus sprendimus (o vėliau ir už jų pasekmes atsiskaityti). Tokį veiklos modelį kopijuoja ir darbdaviai, ir įvairių institucijų vadovai.
Įmonei šiandien reikia įdėti “daug pastangų, kad susikurtų pasitikėjimą ir būtų priimtos. Nuoširdus dialogas su klientais ir vartotojais, kaimynais, informavimo priemonėmis, viešosios nuomonės lyderiais, piliečių veiklos grupėmis, aplinkosaugininkais ir kritikais yra vienintelė priemonė sukurti pasitikėjimą”. Verslo tikslu tampa jau ne šiaip pelnas, o vartotojų poreikių tenkinimas, kuris galų gale ir atneša pelną.

6.3 PAVYZDINĖ ELGESIO KODEKSO STRUKTŪRA

Skyrius Skyriaus charakteristika
1 2
Įvadinis žodis Deklaruojama organizacijos misija bei vizija; pareiškiamos organizacijos vertybės (politika). Išsakoma , kam dokumentas skiriamas, ko juo siekiama ir kaip juo naudotis. Pareiškiama, kad kodeksas atitinka įstatymus ir taisykles.
Santykiai su vadovybe Užtikrinama aukščiausiojo lygio vadovų parama.
Darbuotojai Išsakomos personalo charakteristikos. Formuluojami darbuotojų įsipareigojimai organizacijai bei organizacijos įsipareigojimai dirbantiesiems. Darbo vietų (vaidmenų ir funkcijų) apibūdinimas.
Dalyvavimas Išsakomos eilinių darbuotojų dalyvavimas priimant svarbius sprendimus bei galimybė pasireikšti.
Interesų konfliktai Akcentuojamas bendrų tikslų siekimas, asmeninių interesų teisėtumas, galimų interesų konfliktų numatymas ir vengimas.
Politikos ir procedūros Elgesio, numatyto etikos kodekse, kontrolės instrumentai.
1 2
Veiklos įvertinimo formos Apibūdinama organizacijų diskredituojanti veikla. Lyčių,tautinės ir rasinės diskriminacijos vengimas, organizacijos nuosavybės nenaudojimas asmeninėms reikmėms.
Skatinimas laikytis etiško elgesio standartų Išsakomos priemonės: kilimas karjeros laiptais, galimybė kelti kvalifikaciją, premijos už pavyzdingą elgesį; numatomos nuobaudos prasižengusiems elgesio normoms, įtvirtintoms kodekse.
Etiketo reikalavimai Pageidaujami aprangos, išorinės elgsenos stiliai; punktualumo ir patikimumo būtinybė.
Konfidencialumas Nurodoma, kaip elgtis su vidine įmonės informacija.
Informavimas Pasisakoma informavimo, pranešimų rašymo (“švilpuko pūtimo”) klausimu.
Dokumentavimas Pabrėžiami darbuotojų įsipareigojimai kruopščiai tvarkyti dokumentus, fiksuoti kiekvieną ūkinę operaciją.
Dovanos, kyšiai Akcentuojamas draudimas priimti dovanas dėl organizacijoje užimamų pareigų bei iš asmenų, susijusių su organizacijos veikla.
Santykiai su vartotojais Pabrėžiama, kad su vartotojais visur ir visada elgiasi sąžiningai ir garbingai, teikiamos tik aukščiausios kokybės prekės bei paslaugos.
Santykiai su kreditoriais, tiekėjais Nurodoma, jog įmonės darbuotojai gerbia kreditorius bei tiekėjus, tiksliai vykdo sutarties reikalavimus.
Saugumas Įmonė ar institucija įsipareigoja teikti tik saugius produktus bei paslaugas, galimą žalą – atlyginti.
Santykiai su konkurentais Pabrėžiama, kad vykdoma tik sąžininga, įstatymais pagrįsta veikla, ori konkurencija, remiantis prekių ir paslaugų kokybės kriterijumi.
Santykiai su valdžia Atspindimas įmonės santykis su valdžios institucijomis, požiūris į politiką, išsakoma tolerancija ar draudimas dalyvauti politinėje veikloje.
Santykiai su bendruomene, kaimynais Parodomi įmonės ryšiai su visuomene, pozityvus poveikis jai (minimum – įsipareigojimas nepakenkti). Aplinkosaugos įsipareigojimai.
Viešieji santykiai Pastangos įrodyti, jog kiekvienas asmuo, turintis ryšių su organizacija, patirtų pasitikėjimą ir pagarbą jai.

Pati organizacija sprendžia, ką ir kiek plačiai įtraukti į kuriamus etikos kodeksus, remdamasi savo veiklos specifika, vadovaudamasi savais padoraus elgesio standartais. Etika priima iki to jai nepažintą iššūkį – sukoordinuoti interesus, išspręsti konfliktus, panaikinti kliūtis, siekiant gerų rezultatų bet kurioje dalykinėje veikloje. Etikai užkraunama atsakomybė už įvairių struktūrų, institucijų stabilumą, funkcionalumą. Toks yra vadybos tikslas, kurį pasiekti įmanoma vadovaujantis dalykine etika (konkrečiau – etikos kodeksais kaip instrumentu). Taip susilieja dalykinės sferos vadybos ir etikos tikslai.

7. SOCIALINIS VAIDMUO

Socialinis vaidmuo – tai socialinė funkcija, elgesio modelis. Ją objektyviai sąlygoja asmens padėtis socialinėje sistemoje. Ši funkcija yra antiindividuali (ne subjektyvi), nes santykius tarp žmonių, jų bendrą veiklą tam tikroje struktūroje objektyviai determinuoja iškilę poreikiai. Individas čia veiklia kaip vaidmens reikalavimų produktas, o tai reiškia – žmogus visuomenėje neišvengiamai vaidina tam tikrą rolę, atlieka apibrėžtą funkciją. Tai visuomenės, jos struktūrų, grupių, institucijų sukurtų (ar susidariusių) normų, vertybių, stereotipų, pavyzdžių įsisavinimas, taigi – jų įsitvirtinimas individo sąmonėje ir atitinkama išraiška veiksmais. Vykstant šiam procesui socialiniai reguliatoriai įsisavinami; jie tampa vidiniais reguliatoriais ir taip užtikrina laukiamą, tam tikrai rolei privalomą elgesį. Bet kurio laikmečio etika gilinasi, kaip visuomenės normos, taisyklės, vertybės tampa asmenybės vidiniais moraliniais įsitikinimais, nuoširdžiais ketinimais, sąžinės balsu.
Vaidmenys gali būti formaliai stereotipiniai (policininko, kontrolieriaus, vadovo.). Bet yra ir tokių rolių, kur atlikėjas gali (ar net privalo) subjektyviai atlikti (auklės, gydytojo, socialinio darbuotojo, medicinos sesers). Vienur subjektyvumas leidžiamas, o kitur draudžiamas. Vaidmenys gali būti atsitiktiniai, įvykdomi spontaniškai (pavyzdžiui, nukentėjęs eismo įvykyje) bei pastovūs, ilgiau ar trumpiau besitęsiantys (vaikai – tėvai; pardavėjai – pirkėjai, verslininkai – klientai, pacientai – gydytojai, mokiniai – mokytojai.). Jie taip pat gali būti savaiminiai (kolega, kaimynas, keleivis.) ar sunkiai įgyjami drauge su socialine padėtimi (studento, ministro, mokslų daktaro, profesoriaus, laureato.). Individas įsisavina lūkesčius jo atliekamam vaidmeniui.

7.1 LŪKESČIAI IŠ SOCIALINIO VAIDMENS

Lūkesčiai – tai socialinio, struktūrinio- funkcinio, tarpasmeninio, grupinio elgesio reguliavimo sistemos elementai. Bet kuriuo atveju lūkesčiai nėra savavališki, nebūtini vykdyti. Neišpildydama tų lūkesčių, tam tikra struktūra (darbo kolektyvas, firma, profesija, organizacija, institucija) nepajėgs vykdyti jai keliamų reikalavimų, netenkins tų poreikių, dėl kurių yra sukurta ar savaime susikūrusi. Lūkesčiams būdingos tam tikros funkcijos: jie padeda individams – funkcijoms komunikuoti, reguliuoja, tvarko sąveika tarp vaidmenų, bendravimą daro dalykišką, funkcionalų, taigi – ir efektyvų. Kuo labiau individas atitinka tam tikro vaidmens (verslininko, valstybės tarnautojo, buhalterio, administratoriaus, vadovo, inspektoriaus, sekretorės ir t.t) lūkesčius, tuo efektyviau funkcionuoja struktūra, kurioje ji veikia.
Lūkesčiai gali būti neformalūs, griežtai nereglamentuoti, nekodifikuoti. Tačiau gali būti ir – priklausomai nuo vykdomos funkcijos – formalizuoti, griežti, tiksliai apibrėžti, kodifikuoti (teisiniuose, administraciniuose, etiniuose kodeksuose). Šiuolaikiniuose kodeksuose didele dalimi moralinė ir teisinė elgesio reglamentacija sutampa. Moralinėje reguliacijoje pateikiami savotiški “nerašyti įstatymai”; jie griežtai neapibrėžti, nekodifikuoti, nenumatantys tikslių nuobaudų už netinkamą elgesį įgauna teisinės reguliacijos bruožų: tiksliai nusakomi elgesio reikalavimai, priskiriama atsakomybė, taip pat gali būti nustatomi paskatinimų ir bausmių variantai. Nusižengimas moralinei priedermei traktuojama kaip tam tikros funkcijos nevykdymas. O dėl to prarandama ir teisė vaidinti tą vaidmenį. Bet juk tai reikštų darbo, atlyginimo ar premijos netekimą, karjeros perspektyvų nutraukimą, taigi – atimtų iš jo gyvybiškai svarbius dalykus. Individas vadovaujasi šiomis normomis būtent todėl, kad jam pačiam tai naudinga. Taip ir atsitinka, jeigu tik profsąjungos nesistengia grąžinti tokio funkcijos nevykdančio subjekto atgal į darbą, jeigu teisiniai įstatymai tinkamai suderinti (ar bent nesupriešinti) su moralinėmis sankcijomis, jeigu sankcijų vykdytojai – administratoriai – nesiima ginti “munduro garbę”. Bet pas mus paradoksali situacija: administracines ir moralines normas pažeidęs, standartų, vaidmens lūkesčių neatitikęs individas per teismą sugrąžinamas į darbą (ir jam dar kompensacija išmokama!).
Būtinos dalykiniam bendravimui normos, taisyklės, principai rinkos sąlygomis realiai veikia. Todėl elgesio reglamentavimas šiuo atveju nepalieka voliuntaristiškai laisvei. O jeigu vis dėlto pasilieka nedorumo galimybių, tai bandoma atsekti sąlygas individą nedorai elgtis. Pasiekus tam tikrą išsivystymo etapą, laisvosios rinkos sistema savaime ir specialiai bei apdairiai formuoja, konstruoja, specialiai įveda tvarką, realią dorą. Ir netgi pas mus tose srityse, kur jau įsigalėjo laisvosios rinkos santykiai, jau daugiau tvarkos, drausmės, padorumo, geranoriškumo. Tegul toks geranoriškumas yra tik išoriškas ar nenuoširdus: iki šiol dar patiriame tokį nuoširdų piktinimąsi klientų, pacientų, interesantų, keleivių ir pan. klausimais, prašymais, įkyrumu, “žioplumu”. Tačiau šitaip piktinantis nesuvokiama, kad tam ir sukurtos atitinkamos funkcijos, tam ir veikia struktūros, kad tuos “prašytojus”, “įkyruolius”, “žioplius” aptarnautų. Jei nebūtų šių aptarnaujančių struktūrų, tai nebūtų ir tų įkyrėjusių klientų, pirkėjų, pacientų. Taigi ir tie, ir tie turi naudos.

8. PASITIKĖJIMAS

Dorybe, įgalinančia geriau dirbti, daugiau nudirbti ir neišeikvoti bereikalingai laiko, energijos, sveikatos, nuotaikos ir pan., tampa sąveikos subjekto veiksmų numatymas (partnerio numatomumas). Visose šiuolaikiniuose biznio etikos knygose, straipsniuose, konferencijose pabrėžiama pasitikėjimo dorybė – kaip viena iš kertinių dalykinio žmogaus bruožų. Tai daro žmogų ir visą struktūrą patikimą. Svarbu pabrėžti, kad ši dorybė pradeda funkcionuoti, ne tradiciniams moralistams apeliuojant į gerą valią, o vadovaujantis konsekvencializmu, ketinant pasiekti pragmatinių tikslų. Dorovės stokos rezultatas – ekonominiai nuostoliai. Pasitikėjimas yra raktas į klestinčią ekonomiką į ekonominę bei socialinę sėkmę, solidarumą, į klestinčią visuomenę – geros kokybės gyvenimą. Nors pasitikėjimas nėra pagrindinis rodiklis ekonominės sėkmės, tačiau ši dorybė padeda siekti tvarkos “aukšto pasitikėjimo lygio” visuomenėse. Pavyzdžiui, matome, kaip Vokietijoje, Japonijoje ir JAV klestinčios ekonomikos “suorganizuotos” aplink dideles korporacijas. “Žemos pasitikėjimo lygio” visuomenėse – kaip kontrastas – klesti šeimos verslas, kuris nepasitiki “svetimais” ir renkasi tik “savus”, t.y. – renkasi neprofesionalus; o tokie vadybininkai nesugeba efektyviai veikti. Taigi pasitikėjimo stokos rezultatas – mažiau išsivysčiusi ekonomika.

IŠVADA

Etikos veiklos vystymą sąlygojo iškilęs aštrus poreikis tvarkos, kuri pagaliau įgalintų visapusiškai vertingo, kokybiško gyvenimo su(si)kūrimą.

Etikos mokymo uždavinys – siekiama, kad individas susipažintų su elgesio dėsningumais, jų priežastiniais ryšiais, dorovinių santykių modeliais, elgesio terapijos galimybėmis ir pajėgtų pats savarankiškai priimti sprendimus.

Stebint išsivysčiusių šalių dalykinį gyvenimą, susipažįstant su konsensualių vertybių (taisyklių) natūraliai paisančiais subjektais, jų moraliniu mentalitetu, neretai susidaro įspūdis, jog esame istorijos (“laiko mašinos”) nublokšti atgal, į žmonijos gyvenimo praeitus (ir moraliai pasmerktus) prievartos, agresyvumo, makiaveliškumo, įtarumo, negarbingumo ir nepagarbos vienas kitam etapus.

Išlikdami optimistais (tikint žmogaus protu) ir turėdami moksliškai žmogaus sukurtą instrumentą – etinio konstruktyvizmo modelius bei didelę ir skaudžią klajonių patirtį galime tikėti, jog pasieksime kitų jau pasiektus krantus.

LITERATŪRA

1. Nijolė Vasiljevienė “Verslo etika ir elgesio kodeksai”, Kaunas 2000
ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA

NVA-2/1 grupės studentės

Irmos Šiušienės

K U R S I N I S D A R B A S
V E R S L O E T I K A

L.Juozaitienė

Šiauliai 2002
TURINYS
ANNOTATION..............................3
ĮVADAS 4
1. INDIVIDO PRIPAŽINIMAS 4
2. VERSLO ETIKOS FUNKCINĖ REIKŠMĖ 5
3. VALDŽIA IR ETIKA 5
4. ETIKETAS 6
5. VERSLO ETIKOS SUVOKIMAS 8
6. ETIKOS KODEKSAI 8
6.1 “ŠVILPUKŲ PŪTIMAS” 10
6.2 ETIKOS KODEKSŲ VAIDMUO 12
6.3 PAVYZDINĖ ELGESIO KODEKSO STRUKTŪRA 16
7. SOCIALINIS VAIDMUO 17
7.1 LŪKESČIAI IŠ SOCIALINIO VAIDMENS 18
8. PASITIKĖJIMAS 19
IŠVADA 20
LITERATŪRA 21

ANNOTATION

Of late years over of the best to become effective responsibilities moral philosophy, whom is took place all objective points of living range: to create ethical codes, to open ethical centres, to constitute institutes, committees, to get underway ethical examination.

More apace these process to be in progress into the business spheres. At this time sphere of business peoples, particularly the trade peoples are standing the moral codes.

The point of this work is acquaint oneself with mod moral codes orders, constitutional ways, to use in practice and to insinuate a benefit.

ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose įsigali atsakomybės etika, kuri apėmė visas socialinio dalykinio gyvenimo sritis: sukurti etikos kodeksai, įsteigti etikos centrai, institutai, įkurtos asociacijos, komitetai, susiformavęs socialinis etinis auditas, etikos tarnautojų (konsultantų, auditorių) specialybė, vykdoma etinė ekspertizė, parengtos įvairių profesijų etikos mokymo programos (skirtos ne tik jauniems specialistams, bet ir dirbantiesiems mokyti). Sparčiausiai šie procesai vyksta verslo sferose: pragmatiški žmonės pirmiausia suprato verslo etikos naudingumą. Europos šalys, ieškodamos savos specifikos, europietiškojo biznio etikos varianto, taip pat intensyviai tyrinėja dalykinę etiką, diegia naujus elgesio modelius į praktinę veiklą. Yra sukūrusios specialių struktūrų (European Business Ethics Network (EBEN)) ir kt., kurios organizuoja kasmetines verslo etikos konferencijas, rengia mokslo leidinius.

Lietuvoje dalykinės socialinės etikos apraiškų dar labai maža, bet galima išgirsti
kasdien ką nors apie etikos komiteto svarstymą, etikos kodekso priėmimą ar ketinimą jį kurti. Šiuo metu socialine dalykine veikla užsiimantiems žmonėms, ypač verslininkams prireikia elgesio kodeksų. Ir būtent verslo etikos kodeksai dažniausiai tampa dėmesio objektu.

Šio darbo tikslas supažindinti su šiuolaikinių elgesio kodeksų paskirtimi, sudarymo ypatybėmis, taikymu praktikoje ir teikiama nauda.

1. INDIVIDO PRIPAŽINIMAS

Individui psichologiškai labai svarbu, kad bet kurią savo veiklą pats galėtų pozityviai įvertinti , taip pat – kad kitų ji būtų atitinkamai įvertinta. Ne mažiau reikšminga ir palanki aplinkinių nuomonė apie patį asmenį, jo paties svarbumo pripažinimas. Asmenybei būtinas vidinis moralinis pasitenkinimas, reikalingas savo paties vertingumo, orumo pojūtis ir moralinė veikla – tenkinanti asmeninius interesus, tačiau nekenksminga kitiems, – veikla vertinama moraliai teigiamai, tai jos atlikėjas gauna stiprų impulsą siekti efektyvių rezultatų. Be to, taip patenkinamas psichologinis žmogaus garbingumo poreikis – jis ir kliudo nepadorumui. Verslininką dorai elgtis skatina ir pats savaime “poreikis sukurti kažką naudinga”. Mąstantis žmogus paprastai stengiasi sukurti kažką ilgalaikio ir vertingo. Tai daro, kad turėtų pasitenkinimą. Pasididžiavimas atsiranda, kai žmogus sukuria kažką tikros vertės. Kornelijus Vanderbilt’as buvo labiausiai patenkintas ne tuo, kad jis turtingiausias amerikietis, bet tuo, kad pastatė sėkmingiausiai veikiančias garlaivių linijas ir geležinkelius. Visuomenė turėjo iš to naudos.

Civilizuoto kapitalizmo praktika įrodo, kad vykstant įvairių šalių kapitalistinei modernizacijai, tokios dvasinės kultūrinės moralės vertybės, kaip sąžinė, pareiga, atsakomybė, įsipareigojimas, padorumas, pasitikėjimas, geranoriškumas, atlieka labai svarbų vaidmenį. Tačiau etinės vertybės čia ne prieštarauja ekonominiams žmonių siekiams, o tampa jų varomoji jėga.

2. VERSLO ETIKOS FUNKCINĖ REIKŠMĖ

Verslo etikos žinios yra ne tik verslininkų bendrojo išsilavinimo reikalas. Etika įgauna ne tik bendrakultūrinę, bet ir betarpišką funkcinę reikšmę, tampa efektyvia priemone ekonominiam pelnui siekti. Deja, etikos funkcinė reikšmė ekonomikai, dalykinei veiklai nėra įvertinta pačių verslininkų, ekonomistų, taip pat labiausiai suinteresuotų ekonomine sėkme – vadovų, savininkų – dažnai nesuvokia etikos funkcinio reikšmingumo jų pačių veikloje. Būdami lietuviškosios kultūros moralės subjektai, jie svarsto: moralė – sau, o ekonomika, pelnas – sau.

Lietuvoje ekonomikai, firmų veiklai ypač neigiamą poveikį daro tai, kad net jų vadybininkai (jiems pagal pareigas privalu naudoti (diegti) etikos normas, kodeksus siekiant ekonominio efekto) visai neįžvelgia moralinių faktorių įtakos ekonomikai, t.y. nemato dalykinės (biznio) etikos funkcinės prasmės.

Negatyvi moralinė pažiūra į verslą neretai lėmė daugumos verslininkų požiūrį į savo veiklą kaip į laikiną, priverstinę, egzistuojančią iki tam tikro savo gyvenimo etapo (“kol praturtėsiu”, “kol rasiu gerą darbą”, “nupirksiu butą, namą” ir t.t.). Ši laikinumo būsena duoda pagrindo tokiam verslininkui nevertinti, negerbti savo veiklos, nematyti joje savo gyvenimo prasmės. Tai greičiau leidžia jam pažeisti verslo dėsnius, nusižengti biznio etinėms normoms. O toks verslininko elgesys vėlgi – tiesiogiai ir netiesiogiai – daro socialinę, dorovinę, taip pat ir ekonominę žalą.
3. VALDŽIA IR ETIKA

Visuomeninėje nuomonėje įsigalėję prietarai apie verslą palaiko, padrąsina, ar net paskatina antiverslininkiškus valdžios struktūrų sprendimus ir veiksmus. Juos stebint neretai susidarydavo įspūdis, kad valstybinių institucijų tikslas kenkti verslui. Šis prietaras sudaro, teikia galimybę tvirtai laikytis ir plėstis biurokratinei sistemai, o aprioriškai įsitikinusiems verslo nepadorumu valdininkams leidžia nepagarbiai, agresyviai elgtis su verslininkais ( vykdyti “žiaurias akcijas”). Tuo dar didesnė dalis verslo išstumiama į šešėlinę “juodąją” rinką. Taigi valdžia ne tik nesudaro palankių sąlygų verslo etikos plėtrai, bet ir pati determinuoja verslo nedorumą. Nesudaromos nė objektyvios sąlygos sugrįžti į legalų biznį. O verslininkai tą tikrai padarytų dėl tų pačių moralinių psichologinių veiksnių: poreikio būti gerbiamam, oriam, saugiam, ramiam dėl savo ir savo vaikų ateities. Normalioje, stabilioje visuomenėje būti padoriam yra pravartu ir ši elementari tiesa sudaro verslo etikos pamatą (“Sąžiningumas apsimoka”). Juo pasinaudoti, gali (ir privalo) valdžia, kurdama atitinkamą mechanizmą, išdėstydama atitinkamas teigiamas ir neigiamas sankcijas, skatinančias verslą bei derinančias jį su padorumu. Būtent valdžios funkcija yra sukurti teisingus įstatymus, jais siekiant, kad žmonėms būtų naudinga (ir įmanoma) daryti tai, kas doroviškai (socialiai) privalu. Valdžia trukdo verslo etikai įsigalėti, nes ir pati dažnai veikia ne pagal tą patį dorovės modelį, kurį deklaruoja esant teisingą ir visiems būtiną. Tai yra nuolat pasikartojantys skandalai dėl valdžios institucijų ar atskiro valdininko nepadorios veiklos. Juk pirmiausia valdžia ir turi paisyti šio esminio, tiesiog dalykinės etikos formule tapusio postulato.

Mes stebimės, kad JAV mokesčių mokėtojai tokie sąmoningi, kad jiems pakanka moralinės sankcijos – jiems tiesiog gėda nesumokėti mokesčių. Ne tik garbė, bet ir savigarba neleidžia. O juk tokį žmonių elgesį pirmiausia suformuoja tam tikros sąlygos, tinkamai parinkti valdžios veiklos metodai, griežtos etikos normos, taikomos visų pirma sau (valdžiai). Taip pat įtakos turi galimybė žinoti, kur ir kaip teisingai panaudojami kiekvieno nuosavi pinigėliai (biudžeto skaidrumas ir pagrįstumas – tai psichologinės dorovės formavimosi šaknys). Dabar verslininkai, kartu ir visi piliečiai kone kasdien girdi ne tik apie neracionalius, klaidingus, bet ir nusikaltėliškus biudžeto iššvaistymo faktus: taip pat mato, kaip nebaudžiami tokie nusikaltėliai ir niekas nesijaučia atsakingas už tai.

4. ETIKETAS

Kasdieninėje kalboje sąvoka “etika” dažnai sutapatinama su jai gimininga “etiketo” sąvoka. Etiketas – tai žmonių elgesio taisyklių, šablonų, simbolių visuma, išorinės bendravimo taktikos apraiška. Tai žmonijos istorijoje susiklostęs kultūros elementas, tam tikras formalus ritualizuotas elgesys, kartais reglamentuojamas griežtai nustatytos tvarkos (tai būdinga diplomatiniam, “rūmų”, “aukštuomenės”, tam tikros profesinės veiklos konkrečių funkcijų, o taip pat įvairaus lygio priėmimų, susitikimų etiketui). Etiketas turi tiek savo funkcinę, tiek ir dorovinę prasmę.

Etiketo funkcinė prasmė: tvarko, disciplinuoja, optimizuoja dalykinį bendravimą, sukurdamas jam palankų psichologinį klimatą, supaprastindamas žmonių santykių reguliavimą; diferencijuoja visuomenę, kiekvieną jos atstovą versdamas elgtis pagal atitinkamą socialinį ar komunikatyvinį statusą, tam tikrą vaidmenį. Etiketas pritaikytas tipiškoms situacijoms, sutaupo žmonių laiką bei bendraujant eikvojamą energiją; drauge suteikia jų poelgiams patrauklumo; padeda subtiliau išreikšti asmenybės elgesio prasmę, psichologiškai prisitaikyti prie situacijos, daryti poveikį kitiems. Tai – bendravimo sąlyga, sukurianti aplinką turtingesniam bei efektyvesniam susikalbėjimui ir darbui. Mandagumas, taktiškumas, dėmesys kolegai, interesantui, klientui ir t.t. sukuria reputaciją firmai ar atskiram verslininkui. O geras vardas, puikus verslininko, meistro, profesionalo įvaizdis yra pelningas. Dalykinei profesinei veiklai, verslo partnerystei šios etiketo funkcijos yra neįkainuojamos. Todėl etiketo normos yra įtraukiamos į etikos kodeksus.

Etiketo dorovinė prasmė: yra tam tikrų moralinių vertybių apraiška. Išreiškia tam tikrus moralinius principus, mandagumo, padorumo, humaniškumo, pagarbos, orumo, palankumo, geranoriškumo reikalavimus. Profesinėje veikloje etiketo nepaisymas pastebimas daug greičiau negu dorovės subtilybės. Todėl čia ypač reikalaujama mandagumo, išorinio disciplinuotumo. Dalykinėje etikoje būtina jausmų disciplina, emocinis neutralumas arba pozityvumas – ir griežtai draudžiamas negatyvumas. Ne tik išoriškai negražu, bet ir moraliai nepadoru primesti savo negatyvias jausmines būsenas klientams, interesantams, kolegoms. Ši etiketo norma ypač aktuali mūsų visuomenės veiklos subjektams.

Šiuolaikinė profesinė etika daug dėmesio skiria etiketui, kaip priemonei plėtoti humanizuotus ir optimizuotus santykius dalykinėje srityje.

Moralės netenkina tai, ką žmonės daro, kaip jie elgiasi. Ji verčia juos tobulėti, siekti privalomybės. Net ir nerefleksuojantys individai, teoriškai susipažinę su etika (kad ir etikos kursą išklausę) pajunta jau pažįstamą, tačiau dažnai dar nesuvoktą iš esmės – į savimonę neįtrauktą šią vidinio dvasinio gyvenimo būseną (koks aš turiu būti ir koks esu (nesu)). Čia sprendžiama, koks aš – kaip tarnautojas, gydytojas, inžinierius, verslininkas, pedagogas, meistras (t.y. savo dalyko žinovas) – turiu būti (privalomybė) ir kodėl vis dėlto (dar) toks nesu (esamybė). Tai, kaip aš sugebėsiu vykdyti privalomybę, nulems, ar aš būsiu gerbiamas, mylimas, ar išlaikysiu vadovo, ar tam tikroje darbo vietoje, kiek sulauksiu klientų, pacientų, interesantų, mokinių. nuo to taip pat priklausys ar turėsiu iš ko gyventi, ar gebėsiu praturtėti, kokie bus mano santykiai šeimoje ir darbe – t.y. koks pilnavertis, laimingas, sėkmingas bus mano gyvenimas.
5. VERSLO ETIKOS SUVOKIMAS

Verslo etiką galima apibrėžti kaip tam tikrą etikos ir atitinkamai moralės tipą. Įtraukus į šią tipologiją verslo moralę, galima atskleisti jos ypatybes, atsekti jos apraiškas, pastebėti prieštaravimus, įžvelgti priežastinius ryšius bei dėsningumus, suprasti funkcionavimo mechanizmus. O jau tada remiantis teorinėmis žiniomis galima nagrinėti dalykinę etiką kaip normatyvinę. Kitaip tariant nuo klausimų “kodėl taip?” pereinama prie klausimo “kaip reikia?” Tik suvokę verslo etiką kaip tam tikrą etikos tipą, mes galėsime suprasti:
· Verslo etikos kodeksų vietą ir reikšmę tiek verslui, tiek ir visos visuomenės gyvenimui;
· Etikos kodeksų funkcionavimo mechanizmus;
· Dalykinės etikos komisijų, komitetų, ekspertų funkcijas;
· Konkrečių verslo sričių ar pareigybių vykdymo įtaką socialinei, politinei, ekonominei sėkmei.
Suvokę verslo etiką kaip tam tikrą pasaulėžiūros tipą, turintį savo filosofinius pamatus, galėsime etiškai pagrįsti verslą. O tai reiškia – pajėgsime argumentuoti, remdamiesi ne kasdienėmis buitinėmis gėrio ar blogio sampratomis, o filosofų, etikų, sociologų, psichologų, ekonomistų atrastais socialinio gyvenimo dėsningumais.

6. ETIKOS KODEKSAI

Etikos kodeksus kuria patys struktūros subjektai, pasitelkdami etikos specialistą – šie kodeksai nedeleguojami išorinei sferai ar viršininkams. Kiekvienos struktūros vadovo (nuo institucijos, organizacijos vadovo iki eilinės parduotuvės, firmos, vaistinės savininko) interesas – kad jo valdoma struktūra gerai funkcionuotų, produktyviai, efektyviai veiktų. O kad taip būtų, reikia elgesį determinuoti arba įstatymu, norma, taisykle, arba tikslu, rezultatu, pasekme. Geriausias variantas – kai abu sutampa, kai taisyklės yra priemonė tikslui realizuoti (taisyklės, kodeksai ir konstruojamos, matuojant jas struktūros tikslais). Tokiu atveju individo elgesys turi išorinį stimulą, ir vidinį motyvą. Tada pareiga sutampa su polinkiu.

Daug sunkumų atsiranda, diegiant etikos kodeksus, priklauso nuo to, ar visuomenė yra pasiekusi pilietinę būklę, ar jau yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Tam, kad elgtis pagal etikos kodeksų diktuojamas taisykles, dorumą moralinėje individo ar sociumo sąmonėje svarbu vertinti pagal kitus kriterijus, pakeičiančius arba papildančius jau esančius. Šiuos kriterijus suponuoja požiūris, jog žmonija žengia santykių humanizavimo, moralės progreso – o ne regreso keliu. Moralės progreso rodikliai – tai pilietinės visuomenės susiformavimo kriterijai, civilizuotos būklės bruožai. Tai – individo reikšmės teigimas, jo gyvenimo savaiminė vertė, autonomiškumas, savivalda, savanoriškos asociacijos, ori tarpusavio priklausomybė, solidarumas. Taip pat – formalios valdžios apribojimai, įtakojimo kanalai, dalyvavimo priimant sprendimus galimybes; racionalūs, socialinį gyvenimą ir veiklą normuojantys, reguliuojantys principai; taisyklių, įstatymų universalumas (visuotinumas); taip pat ir dialogas, pasitikėjimas, pagarba; viešumas, skaidrumas, aiškumas; atsakomybė, atsiskaitomybė. Šie pilietinio demokratinio gyvenimo imperatyvai yra moralės principai, susiformavę pasiekus žmonijai tam tikrą išsivystymo etapą. Moralės idealai tapo teisės aktais, buvo įtvirtinti juridiniais įstatymais, pavyzdžiui: žmogaus teisių (iki vartotojų, pacientų, teisimųjų ir pan. teisių), vyrų ir moterų lygių galimybių, mirties bausmės panaikinimo ir kt. įstatymai.
Kultūra, kuri akcentuoja pagarbą įstatymui – kaip paprasčiausią prevencinę ir apsauginę priemonę – tai daug plačiau negu mums atrodo. Kai kas nors apibūdinamas kaip “įstatymo besilaikantis pilietis” nėra tik kokio nors jo poelgio ar apskritai jo charakterio apibūdinimas. Ji kalba apie piliečių gerąsias savybes, jų atsakomybės ir bendruomenės jausmą; tik tokiais piliečiais galima pasikliauti. Pagal tai galime spręsti, jog įstatymas plačiausia prasme nėra vien tik paprasčiausias tvarkos ir apsaugos palaikymo bendruomenėje instrumentas, tai – taip pat ir teisingumo bei atsakomybės, kaip visuomeninių vertybių, patvirtinimas.
“Vėlyvasis kapitalizmas” – tai naujas gamybinės, profesinės, biznio veiklos kultūros vystymosi etapas. Eiliniai organizacijų darbuotojai tapo svarbūs. Į darbuotoją imama žiūrėti kaip į autonomišką asmenybę, turinčią savo interesus (teises), galinčią maksimaliai išreikšti savo kūrybines galias darbinėje veikloje. Kad darbinei veiklai moralei pritartų reikia: horizontalių santykių, priklau

Leave a Comment