Asmuo ir laikas

Asmens tikslus ypač sąlygoja praeities atmintis -technologinė, istorinė, kultūrinė. Praeities atmintis dabartyje leidžia kelti tikslus ateičiai. Sudabartindamas praeitį, asmuo suvokia savo tapatumą. Dabartiniai tampa ne tik asmens išgyventi įvykiai. Iš bendruomenės -tautos -perimama kartų patirtis. T ai, kas perimama, vienaip ar kitaip yra išlikę. Mitai išlieka dabartiniai, nes jų turinį su”daro dvasinė reikšmė, kuri yra virš erdvės ir laiko. Dabartyje istorija išlieka įvairiais būdais -archeologiniais radiniais, kronikų knygomis, kitų tautų prisiminimais ir panašiai. Individuali praeitis negali būti atsieta nuo visuomenės praeities, nes ši sąlygoja asmens mąstymo turinį ir asmens praeitis įgauna istorinę apimtį. Asmens atmintis savo individualią praeitį sudabartina ją supančios kultūros formomis. Perimant tautos patirtį, svarbiausia yra kalba. Jos loginėje sistemoje įsitvirtina tautos mąstymo būdas, o žodynas išreiškia tautos kultūrinę patirtį. Kalba, kuria rašomi mokslo darbai, tobulėja tapdama tinkama tos srities problemoms reikšti. Tautų ir kultūrų bendradarbiavimas gali būti ir tautinės kultūros klestėjimo, ir jos nykimo priežastis. O tautos užsisklendimas ar savo dvasinio pranašumo prieš kitas tautas teigimas visada yra pražūtingi tautinei kultūrai. Kas nulemia asmens tikslus, klausėme ankstesniame skyriuje. Iš dalies į tai galima atsakyti, apžvelgus jau pateiktus pavyzdžius. Galutinai į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Tai rodo anksčiau pateikta asmens samprata. Juk asmuo yra tampantis, ne tik esantis. Būtų klaidinga iš tų sąlygų išvedinėti tikslus. Štai automobilių konstruktoriui svarbu žinoti gamybos technologijos istoriją, išmanyti, kaip elgėsi jo pirmtakai kurdami naujus modelius, ir, žinoma, atsižvelgti į konkretų visuomenės poreikį. Gal reikės siekti geresnių aerodinaminių mašinos savybių, kurti kurą taupiau vartojantį ir mažiau teršiantį orą variklį, o gal svarbiau bus galinga, greita mašina. Šiaip ar taip, konstruktorius pirmiausia turės išmanyti konstravimo technologijos praeitį ir dabartį. Technologinė atmintis ir yra svarbiausia sąlyga, kuri leidžia tikslingai veikti dabartyje. Tai pasakytina ne tik apie technologinius dalykus, bet apie visą tikslingą žmogaus veiklą. Galime tarti, kad praeities atmintis dabartyje leidžia kelti tikslus ateičiai.

Asmuo, kaip vienkartinis ir tapatus sau, negali būti apibrėžtas logiškai, bendrą giminę jungiant su rūšiniu skirtumu, -asmuo giminės neturi. Asmens tapatybė savaime kelia gana keblų klausimą: kaip asmuo būna laike? Juk asmuo gyvena tapdamas ir būna ne kaip rūšinė bendrybė, ne kaip kažkas universalus ir pastovus, tarsi Platono idėja. Ta- pimas, kitimas, neišvestinumas iš kito, o savęs kūrimas yra asmens buvimo būdas. Atrodytų, kad asmuo ir laikas yra priešingybės, išskiriančios viena kitą. Juk laiko esmė yra laikinumas -praeiti, dingti, išnykti. Aišku, nedera užmiršti, kad laiką svarstome egzistencijos aspektu -kaip egzistencijos neigiamybę, o ne kaip fizikinę savybę. Teigiama prasme laikas esmės neturi, todėl objektyviai negali būti suvokiamas ar nusakomas. Kaip asmuo būna laike? Kad asmuo nėra amžinas, rodo jo gimimas ir mirtis. Iki gimimo asmens nebuvo jokia prasme. Mirtis gali reikšti prapultį nieke, ir net religinis tikėjimas asmens amžinimu tos baimės nepašalina, nors palaiko viltį, kad galimybė pradingti nevirs tikrove. Kaip teigia A. Maceina, ,,būdamas iš nieko kilęs, asmuo tegali į niekį ir grįžti. Gimimas ir mirtis asmens atžvilgiu yra absoliutiniai dydžiai. Todėl įro- dymų, kad asmuo yra nemirtingas savaime, nėra ir negali būti. Yra tik pasitikėjimas Dievu-Meile, kaip manęs kūrėju, kad Jisai, trokšdamas manęs kaip manęs paties, savo meilės troškulio niekada neatšauks ir todėl mane, kaip mane patį, amžinai buvime grįs__ (36, 21). Apribotas gimimo ir mirties rėmų, asmuo išnyra laike ir mirdamas iš laikino buvimo pasitraukia. Kaipgi jis išlieka tapatus sau? Laikas turi tris matmenis -praeitį, dabartį ir ateitį. Įvykių slinktis praeitin naikina juos kaip įvykius, o ateitis dar neatėjusi; įvykių ateities atžvilgiu dar nėra, o praeities atžvilgiu jau nėra. Taigi galime klausti, kaip asmuo išlieka tapatus tam, ko jau nėra, ir tariasi būsiąs tas, kas dabar dar nėra? Jei laikas yra tapsmas, o asmuo yra tapatus sau, tai jis negali jau nebūti (praeitis) arba dar nebūti (ateitis) -asmuo yra tik čia ir dabar. Kitaip tariant, asmuo negali turėti nei praeities, nei ateities, o tik dabartį. Kaip sako A. Maceina, būti dabartiniam yra ontologinis asmens apspręstumas (36, 22).

Tai, kas padeda asmeniui suvokti save kaip tapatų sau, yra jo atmintis. Tik sudabartindamas praeitį, asmuo susivokia esąs visa laiką tas pats. Atminties praradimas sunaikintų jo tapatybę. Pavyzdžiui, psichinis ligonis, kurio atmintis sutrikusi, gali vieną rytą pabusti nebe Jurgiu ar Petru,o Cezariu, Napoleonu ir panašiai. Toks ligonis nebėra tapatus sau, jo praeitis dabartyje yra nutrūkusi ir jis egzistuoja jau kaip kitas. Taigi galime teigti, kad asmuo išlieka tapatus sau dabartyje išgyvendamas visą savo praeiti ir iš praeities dabartyje užpildydamas ateitį savo tikslais, siekiais, lūkesčiais. Jei ir norėtų jis ,,sudeginti tiltus__ į praeitį ar stengtųsi ne iš praeities dabartyje kurti ateitį, tai, nesuardžius savo asmenybės, jam būtų neįmanoma. Negalėdamas peržengti dabarties, asmuo ir ateičiai, ir praeičiai suteikia dabarties bruožų, šitaip atgaivindamas tris laiko matmenis -praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau atgaivina juos nebe tokius, kokie jie buvo ar bus. Praeitis ir ateitis asmenyje egzistuoja dabartyje, perėjusios per jo subjektyvumo prizmę. Sudabartinami ne vien konkretaus asmens praeityje išgyventi įvykiai. Asmuo paverčia savu ne vien tai, ką yra patyręs. Kaip bendruomeniškas, asmuo save lemia remdamasis daugelio kartų patyrimu. Jo atmintis pasisavina ir sudabartina įvykius, kurie atsitiko prieš šimtus ar net tūkstančius metų. Jei asmuo juos pasisavina, tai įvykiai turi kažkokiu būdu išlikti dabartyje. Akivaizdu, kad asmuo gali perimti tik tai, kas išliko. Asmens atmintis išlaiko įvykius, kuriuos asmuo yra išgyvenęs. 0 kaip išlieka įvykiai, kurių jau niekas lyg ir negalėtų atsiminti, nes liudininkai yra seniai išmirę? Kaip asmuo perima kitų asmenų patirtį; kaip įvykiai, kurie nėra asmens patirtis, tampa jo paveldu; kokiu būdu asmenyje reiškiasi bendruomeniškumas? Apie įvykius kaip apie buvusius kalba istorija, mitai, legendos. Ir mitas, ir istorija kalba įvykiais. Tačiau mite už įvykių slypi universali prasmė. Ir kol mums rūpės tie klausimai, apie kuriuos įvykiais pasakoja mitas, tol mitas gyvuos. Pritardami A. Maceinai (36, 22) galime teigti, kad mitas kalba apie tai, kas niekada nevyko, bet yra visada. Mitas išlieka dabartyje, nes jo turinį sudaro dvasinė reikšmė -tai, kas būna viršum laiko ir erdvės. Parodyti tą dvasinę reikšmę ir yra mito paskirtis.

Mitais taip pat perteikiama universali pasaulio tvarka bei prasmė (pavyzdžiui, Apvaizdos bei likimo suvokimas antikiniuose pasaulio sukūrimo mituose ir, tarkime, Edipo mite), fiksuojamos visuotinės kultūrų apmąstymo temos. Nesunku suvokti, kad mitas yra labai svarbus būdas visuomenės dvasinei patirčiai perteikti ir išlaikyti. Ne be reikalo antikoje Homero kūrinių studijos gimnazijose buvo vienas svarbiausių mokinių užsiėmimų. Ne vien mitas sudabartina bendruomeninę patirtį. Daugelis įvykių išlieka kaip istorija. O kuo mitas skiriasi nuo istorijos? Tiek istorija, tiek mitas kalba vaizdais ir įvykiais. Tačiau, būdami individualūs tekste, įvykiai yra bendri savyje: jei mito įvykiai niekada neįvyko, bet vyksta visada, tai istoriniai įvykiai atsitiko vieną kartą ir daugiau niekada nepasikartos. Vienkartinybė yra istorijos esmė. Bendrumas yra mito esmė: mitas yra dabartinis, nes vyksta ir dabar, istorija visada yra jau praėjusi. Mito vyksmo erdvė yra mūsų sąmonė. Taigi mitas išlieka tol, kol prasmė, kurią jis atskleidžia vaizdais ir įvykiais, yra aktuali žmogui, kol asmenį jaudina mite keliami klausimai. Istoriniai įvykiai irgi gali būti mitologizuojami -įgauti universalią prasmę. Beje, tokia tendencija įsigalėjusi mūsų kultūroje. Mitologizuoti istoriją skatina ir istorinių romanų autoriai, kai, pavyzdžiui, sėkmingai su kaimynais kariavusį kunigaikštį paverčia drąsos, taurumo, valingumo ir panašiu pavyzdžiu, kuriuo reikia sekti. Tarkime, senovės pasakojimuose mūšiai dažnai atspindimi kaip kosminių jėgų įtampos išraiška. Tokių pavyzdžių galima pririnkti labai daug, todėl yra prasminga mite aprašytuose įvykiuose ieškoti istorijos atitikmenų. Nors istoriniai įvykiai mūsų sąmonėje linksta virsti mitu, tai dar nepaaiškina, kaip įvykiai išlieka istoriniai. Pirmoji krintanti į akis istorijos savybė yra jos ryšys su laiku. Tačiau buvimas laike ir istorija nėra tas pat. Pavyzdžiui, gamta būna laike ir jos įvykius sąlygoja visos trys laiko ypatybės: praeitis, dabartis ir ateitis. Vis dėlto istorija nevadiname nei visatos, nei Saulės sistemos raidos, neaptariame, tarkime, miško medžių ar vilkų gaujos istorijos (nebent romanuose, kuriuose gyvūnai sužmoginami), nors visi gamtos daiktai, visi augalai ir gyviai būna laike. Istorija, kaip ypatingas laikas, nusako tik žmonių būvimq laike. Būdama laike ir laisvų bei protingų būtybių galia užvaldydama, sužmogindama, tikslingai pertvarkydama gamtq, žmonija kuria istorijq. Todėl istorija yra visos kultūros, tiek dvasinės, tiek materialinės, o ne natūros ,būtinumo dėsnių sąlygojamos gamtos istorija.

Istorija nevadiname nei to, kas dabar yra, nei to, kas bus. Įvykiams istorinę reikšmę teikia tik praeities perspektyva. Tačiau praeitis yra dviprasmė sąvoka. Egzistencinio laiko praeitis yra tai, ko jau nėra, kas nuslinko į nebūtį. Jei istorija būtų tapati praeičiai, kaip nuslinkimui į nebūtį, jokios istorijos nebūtų. Kas yra dingę, to iš viso nėra nei pažinime, nei išgyvenime, nei mūsų veikime. Todėl istorija, jei įvykių tikrumo nebūtų galima patirti, mums egzistuotų nebent kaip mitas. Pavyzdžiui, jau Platonas kalbėjo apie Atlantidos -salos ar žemyno, dėl gamtos kataklizmų nugrimzdusio į vandenyną, visuomenės kultūrą ir išvystytą civilizaciją, tačiau iki šiol nėra aiškių ženklų, rodančių Atlantidos buvimą. Kada jos dingimas taps istoriniu įvykiu? Tik tada, kai dabartyje rasime jos pėdsakų, pavyzdžiui, nuskendusių miestų griuvėsius, meno kūrinius, rašto pavyzdžius ir panašiai. Ilgą laiką buvo manoma, kad Homero ,Jliadoje__ aprašyti Trojos karo įvykiai yra mitas. Tačiau archeologiniai kasinėjimai, ypač H. Schlymano 1873 m. radiniai Chisarliko kalvos apylinkėse, grąžino tuos įvykius istorijai. Taigi istorinių įvykių tikrumą mums rodo nedingę tų įvykių pėdsakai. Istorija dabartyje išlieka įvairiais pavidalais. Tai -archeologiniai paminklai ar jų liekanos, meno kūriniai, įrankiai, ginklai, įkapės, vartojimo reikmenys. Ne mažiau svarbūs yra senovės rankraščiai -aktai, kronikos, aprašantys savo laiko įvykius. Lygindami kronikų duomenis, atkuriame pakankamai tikslų vaizdą to, kas yra buvę. Istorinius įvykius galime atsekti iš jų įtakos tolesnei kultūros raidai, o kai kuriuos faktus -tirdami kalbą ir jos žodyno kaitą. Iš pasakyto aiškėja, kad istorija yra praeities sudabartinimas, ir drauge nesunkiai perprantamas esminis asmens ryšys su istorija. Asmuo egzistencinio laiko matmenis -praeitį ir ateitį -suvokia tik atkeldamas juos į dabartį, nes tapatybė (0 asmuo tapatus sau) gali būti tik dabartinė. Taigi tarp asmens dabarties ir istorinės dabarties esama vidinio atitikmens. Kaip praeities sudabartinimas, tiek asmens, tiek istorinis laikas yra vieningas -asmenyje ir istorijoje visas laikas yra kartu. Praeitis yra istorinė tik tada, kai ji būna lyg praėjusi, t. y. kai ji yra praeitis ir dabartis drauge. Praeitis veikia dabartį ir šiuo savo veikimu virsta dabartimi. Be praeities dabartis būtų akimirka, neturinti savojo turinio. Praeitis įprasmina dabartį, paverčia ją tolydžia. Šiame tolydiniame istorijos vyksme asmuo iškyla kaip vienkartinybė. Asmuo žino, kas jis yra tik savo praeities dėka. Individuali praeitis negali būti atsieta nuo bendruomeninės praeities, nes ši sąlygoja asmens mąstymo turinį ir asmens praeitis savaime įgyja istorinę apimtį. Net asmens dorinės nuostatos, jo tikėjimas, jo mąstymo būdas yra neatskiriamai suaugę su ta kultūra, kurioje jis būna.

Tai, kas pasakyta apie praeitį, kaip esančią dabartyje, tinka ir ateičiai. Jei ateities nepripildytume savais lūkesčiais, viltimis, tikslais, ji liktų neapibrėžta. Ateitį asmuo atkelia į dabartį aplenkdamas tai, kas bus. Ateitis, kaip ir praeitis, yra dabartinė, todėl susijusi su istorija. Istorija yra praeities ir ateities susitikimas dabartyje, o šio susitikimo erdvė -asmuo. Norėdami suvokti, kur link einame, kas mūsų laukia, ką galime pasiekti, pirmiausia turime išmanyti praeitį. Kalbėdami apie egzistencinį laiką, tarėme, kad istorija yra laikas, atminties grąžintas į dabartį ir iš dabarties mūsų tikslais nulemiantis ateitį. Taigi ne veltui G. Orwelo romane ,,1984__ Vyriausiojo Brolio vadovaujama partija pabrėžia, jog tas, kas valdo dabartį, valdo ir praeiti, o kas valdo praeiti, tas valdo ir ateiti. Ateitis mums skleidžiasi praeities turiniu. Minėtame romane aprašyta Tiesos ministerija geidžia perdirbti praeitį, ją suderinti su dabartimi ir ateities tikslu, kuris žmogui ir partijai būtų vienodas. Pagrindinis knygos veikėjas Smitas dirba Tiesos ministerijoje, cenzūros skyriuje, kuriame nuolat peržiūri senus laikraščius, knygas, en- ciklopedijas, net Vyriausiojo Brolio kalbas, jų turinį priderindamas partijos suvokiamam dabarties vaizdui. Pakeista istorija patvirtina partijos vadovavimo teisingumą, jos bei Vyriausiojo Brolio neklaidingumą. Tačiau netenkama pernelyg daug. Tas nuostolis -nuasmeninimas, atminties iškraipymas, asmens virtimas partijos šūkių garsiakalbiu, jos sraigteliu, asmens pajungimas visumai. Racionaliai pertvarkyta istorija ima atrodyti dėsninga kaip gamta, istorijos vyksmas virsta būtinu nenutrūkstamu procesu, besirutuliojančiu neva partijos numatytų tikslų linkme. Asmeniui belieka tą prikišamai rodomą būtinumą suprasti ir jam atsiduoti. Žinoma, tai tik romanas, bet Orwelo aprašytoje niūrioje ateityje, nuasmenintų, nemąstančių, istorijai primesto būtinumo vykdytojų gyvenime nejučia įžvelgiame ir kai kurias savo laikmečio ypatybes. Kokia galia asmuo įsiterpia į istorinę praeities, dabarties ir ateities vienybę, išlieka tapatus sau laiko tėkmėje bei išvengia laikinumo? Į šį klausimą beveik jau esame atsakę. Žmogų nuo trumpalaikiškumo saugo jo atmintis. Tai ji, pergalėjusi laiko slinktį nebūtin, grąžina praeitį į dabartį. Atmintis yra mus kuriantis pradas. Be atminties neįmanoma su- vokti nei garbės, nei teisingumo, savo apsisprendimo ir, aišku, asmens tapatumo pačiam sau. Be atminties žmogus būtŲ abejingas savo veiksmams.

Atmintis, viena vertus, sudabartina asmens individualią praeitį ją supančios kultūros lytimis, o antra vertus, ta pati kultūra tampa asmeniui sava, tarsi jo paties patina ir išgyventa. Kaip visa tai įmanoma? Juk atsiminti galime tik tai, ką esame vienu ar kitu būdu patyrę, o juk tautos ar pasaulio istorijos patys nesame patyrę. Tautos istorija yra likusi anapus individualaus mūsų buvimo. Tačiau savo individualų buvimą suvokiame tik bendruomeninės atminties formomis, kitaip tariant, tik tautos atmintimi. Kodėl taip atsitinka? Kodėl aš dalyvauju šioje atmintyje, kodėl tautos atsiminimai tampa mano atsiminimais, o tautos istorija -mano istorija? Taip yra dėl to, kad asmuo ne vienas kuria kultūrą. Iš dalies teisus Aristotelis, teigęs, jog žmogus yra visuomeninis gyvūnas. Žmonėmis mes tampame ne dėl biologinio paveldėjimo, o dėl kultūros tradicijų. Žmogus iš artimos aplinkos, iš tėvų, iš tautos perima kalbą, tradicijas, civilizaciją bei kultūrą ir jos pavidalais įprasmina savąją patirtį. Pagrindinė priemonė perduoti tautos tradiciją yra kalba, nes jos žodžiai ir sakiniai turi apibrėžtą, bendraujantiems žmonėms vienodai su- prantamą prasmę. Tačiau kalbos paskinis nėra vien komunikacinė. Kitaip žmonija, matyt, seniai būtų sukūrusi bendrą kalbą, pavyzdžiui, panašią į esperanto, kuri nurungtų gyvąsias kalbas. Vis dėlto dirbtinių pasaulinių kalbų (tarp jų ir esperanto) ateitis yra liūdna. Svarbu tai, kad kalbos loginėje sistemoje įsitvirtina tautos mąstymo būdas. Kalbų skirtingumo esmę sudaro jų vidinės sandaros skirtumai. Mąstymo nuoseklumas, logiškumas, vaizdingumas, apibrėžtumas atsispindi kalbos sandaroje, sąvokų jungimo būde, sintaksėje. Mokydamasis kalbėti, vaikas sintaksiniais žodžių junginiais išmoksta tam tikru būdu mąstyti. Jo sąmonėje gimtosios kalbos žodis įgyja visas prasmių galimybes, t. y .gimtosios kalbos žodis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip daiktas yra patirtas visoje tautos kultūroje. Kitaip elgiamasi su svetima kalba. Tuomet žodis atitinka gim- tosios kalbos žodį ir tik per jį suvokiamas daiktas. Tačiau ir žinodamas daug svetimų žodžių, žmogus išlaiko gimtosios kalbos mąstymo dėsnius -jo sakinių sintaksę dažniausiai veikia gimtoji kalba. Tokią įtaką patiria ir žodžiu nusakytos visos daikto reiškimosi galimybės (prasmės). Tik vėliau, gerai išmokęs svetimą kalbą, žmogus žodžiui ima teikti tokią prasmę, kokią iš tikrųjų tas žodis turi. Taip pat jis sunkiai įgunda mąstyti svetimos kalbos sąvokomis ar perpranta negimtosios kalbos sintaksinius santykius. Todėl dažnas neblogai mokantis užsienio kalbą žmogus skundžiasi, kad jam sunku ta kalba galvoti. Antra vertus, geras svetimos kalbos mokėjimas išplečia mąstymo galimybes.

Žodynas atspindi tautos kultūrinę patirtį -kiek ji įvaldžiusi, pertvarkiusi, įgyvenusi tikrovę, kokia jos dvasinės kultūros raida. Skirtingų tautų patirtis nėra vienoda. Pavyzdžiui, kaip liudija Afriką tyrinėję gamtininkai, gyvulių augintojai masajai turi per 200 žodžių karvei pavadinti. Vienu dviem žodžiais nusakytą gyvulį masajų piemuo lengvai randąs didžiulėje bandoje. Sąvokos, žyminčios daiktus, apibūdina ir tų daiktų paskirtį. Antra vertus, tikrovę pažįstame kurdami idealiuosius jos modelius, o tų modelių struktūrinis pagrindas yra sąvokomis įvardyti objektai. Taigi žodyno apimtis ir sąvokos prasminė talpa, kurią formuoja kartų patirtis, lemia asmens galimybes pažinti pasaulį. Mes išskyrėme materialiąją pažinimo pusę. Visa tai sąlygoja ir dvasinę tautos patirtį, požiūrį į žmogaus dorą, grožį, gėrį, žmonių tarpusavio santykius. Manyčiau, kad iš dalies yra pagrįsta kultū- ros tyrinėtojų -romantikų -hipotezė, kad žodžių struktūroje netgi slypi tautos etinis patyrimas. Visgi tautos dvasinio gyvenimo ypatumus, aukščiausius žmogaus siekius perteikia ne pavienis žodis, o pasakos, dainos, mitai -visa tautosaka. Tautos pasaulėjauta bei pasaulėžiūra savaip įtvirtinama liaudies mene, ornamentikoje, simbolikoje. Iš tėvų ir artimos aplinkos vaikas perima tautos kalbą, papročius, kultūrą. Tai tampa asmens savastimi. Jis save suvokia perimtos tautinės patirties formomis ir būdais. Kalbos svarba tampa ypač ryški, tautai patiriant svetimųjų ekspansiją ar tremtį. Pavyzdžiui, Afrikoje ir Azijoje kolonijų laikotarpiu, smelkiantis europietiškai civilizacijai, tarp bendraujančių tautų paplito vadinamoji English kalba, teturinti apie 800 žodžių (Mrikoje vartojama pigeon English yra suaheli ir anglų kalbų, o Azijoje -kinų ir anglų mišinys). Taigi, nesugebėjusios greitai perimti europietiškos kultūros, pir- mykštės bendruomenės dvasia išsigimsta. Žinodami kalbos sąveiką su asmens atmintimi, galime suprasti, kodėl mažai tautai būtina leisti mokslo veikalus gimtąja kalba (ir nedaryti taip, kaip elgiasi Lietuvos Mokslų akademijos mokslininkai, savo fizikos, matematikos, medicinos darbus spausdinantys tik anglų ar kitomis užsienio kalbomis). Teko girdėti, kad suomių logikai, turintys visame pasaulyje garsią mokyklą (jos pradininkas Jaakko Hintikka), leidžia logikos mokslui skirtą žurnalą ne tik anglų, bet ir suomių kalba, nors jį skaito tik 20-30 specialistų, beje, laisvai kalbantys angliškai. Kodėl taip daroma ir kodėl i taip daryti būtina, juk leisti tokį žurnalą yra brangu ir reikia didelės piniginės paramos? Kodėl valstybė privalo finansiškai remti tokius leidinius? Manyčiau, tai lengva paaiškinti. Kalba, kuria rašomi mokslo dar- bai, tobulėja ir tampa tinkama aptarti mokslo klausimams. Ir priešingai, to nedarant, kalba skursta, pamažu išstumiama iš pažintinės žmonių veiklos ir, užsidariusi buityje, tampa tik kasdieninio gyvenimo kalba. Kuo tauta mažesnė, tuo labiau ji turi rūpintis savo kalbos plėtojimu.

Žinodami istorijos poveikį asmens atminčiai, galime geriau suvokti ir kultūros paminklų reikšmę. Atstatant istorinius paminklus, dažnai svarstoma apie naudą. Ir svarstoma pernelyg vartotojiškai. Juk istorinių pa- minklų paskirtis nėra vien funkcinė. Jie vertingi tuo, kad išsaugo istoriją, istorinę atmintį. Pasibaisėtinas vandalizmas vyko sovietinės okupacijos metais griaunant bažnyčias, muziejus, sodybas, dvarus, koplytstulpius, naikinant tautos didvyrių paminklus, deginant ar įslaptinant knygas, ra- šytojų, poetų, dailininkų, filosofų, mokslininkų, mokytojų, kunigų ir kitų inteligentų deportavimas į Sibiro lagerius ar į tremtį naikinant juos ir visą tautą. Žinoma, sudėtinga architektūros paminklus pritaikyti nūdienos reikmėms. Vargu ar protinga siūlyti atstatytoje pilyje laikyti šarvais ginkluotas įgulas ar kūrenti piliakalniuose ugnis bei šerti žalčius. Turbūt naudingiau pilyje įsteigti muziejų. Tačiau kultūros paminklams, kurie gali išlaikYti tradicinį funkcionalumą, būtina grąžinti jų paskirtį. Todėl nedera versti bažnyčių ar vienuolynų sandėliais, muziejais, koncertų salėmis ar mokyklomis. Žmonės, neturintys tautinio kultūrinio apsisprendimo, yra dvasiškai luoši. Tautos patirtį asmuo perima ne vien kalbos dėka. Tą patirtį perduoda papročiai, elgesio normos, ji išlieka dainose, liaudies mene, pasakose, architektūroje, saugojama šeimoje, mokykloje ir bažnyčioje. Asmuo susijęs ne tik su savo tauta. Tauta jį sieja ir su tam tikra kultūra. Tos pačios kultūros žmonės bendrauja daug lengviau. Mes priklausome Vakarų Europos kultūrai, kurios formavimuisi lemiamą reikšmę turėjo krikščionybė. Paprastai esamą kultūrą sąlygoja religija. Religija, anot Šalkauskio, yra formalioji kultūros priežastis, tai, kas būdamas virš kultūros, teikia jai pavidalą. Taigi skiriame krikščioniškąją, musulmoniškąją, budistinę, induistinę ir panašias kultūras. Skirstymo matas gali būti ir geografinės kultūros paplitimo ribos. Tada kalbame, pavyzdžiui, apie Vakarų ir Rytų kultūras. Galime pasirinkti istorinį kultūrų skirstymo būdą. Tuomet kalbame apie antikinę, viduramžių ir panašias kultūras. Skirtingų kultūrų žmonėms bendrauti yra žymiai sunkiau, nes skiriasi vertybės, kurios sąlygoja elgesio ir tarpusavio santykius. Tačiau yra bendrų vertybių, todėl gali susikalbėti turintys gerą valią skirtingų kultūrų žmones. Gali atrodyti, kad mūsų pasakojime skirtingų kultūros tradicijų sąveika laikoma blogu dalyku. Priešingai, tautų ir kultūrų bendravimas gali praturtinti tautos patirtį. Susipažinus su kitų tautų patyrimu, mums atsiveria nauji dvasios klodai, kuriuos savo pastangomis vargu ar būtume įgiję. Tik prisiminkime, kiek Europos tautas praturtino antikinė kultūra, kokias naujo suvokimo erdves atvėrė krikščionybė, pagaliau koks svarbus mums įvairių tautų menas, grožinė literatūra, muzika ir panašiai. Iš tikrųjų saviizoliacijos siekianti tautinė kultūra nyksta. Pavyzdžiui, prisiminkime senovės kinų, japonų kultūras. Be abejo, senovės graikų, viduramžių arabų kultūrinį klestėjimą spartino jų ir kaimyninių kraštų kultūrų sąlytis. Tai jis plečia dvasinę tautos veiklą, žmonijos patirtį paversdamas tautos patirtimi, bendražmogiškas vertybes įpindamas į tautos tradiciją, įvilkdamas jas į gimtosios kalbos formas. Tuo pat metu tautų ir kultūrų sąveika gali būti tiek tautinės kultūros klestėjimo, tiek jos nykimo priežastis. O tautos saviizoliacija ar dvasinio išskirtinumo teigimas (nacionalizmas) visada yra pražūtingas tautos kultūrai.