VINCAS KUDIRKA
Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.
Gyvenimas ir veikla
V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo sąmojingas ir pastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Prisimindamas motiną, kurios jis neteko eidamas dešimtus metus, V. Kudirka rašė: “Mano motina davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”.Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871-1877 m., mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, V. Kudirka su dideliu pamėgimu skaitė A. Mickevičiaus, M. Knopnickos ir kitų žymių lenkų rašytojų kūrybą, grojo smuiku mokinių orkestre, dainavo chore. Tuo metu V. Kudirka ėmė rašinėti ir eilėraščius lenkų kalba.
Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 m. V. Kudirka buvo įstojęs į Seinų dvasinę seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo bei tvarkos. 1879 m. jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Dėl to V. Kudirka visam laikui neteko užsirūstinusio tėvo materialinės paramos.1879 m. V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo nelegalaus gimnazistų laikraštėlio “Klamstwo” redaktorius ir aktyviausias bendradarbis. Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera. Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinės nuotaikos, plito “Proletariato” partijos propaguojamos socializmo idėjos, įvykdavo politinio pobūdžio neramumų (pvz., 1883 m.). V. Kudirka taip pat buvo užmezgęs su šia partija. 1885 m. rudenį, būdamas ketvirto kurso studentas, kartu su kitais partijos veiklos dalyviais V. Kudirka buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Jis buvo kaltinamas ryšiais su “Proletariato” partijos Centro Komiteto nariais ir K. Markso “Kapitalo” konspekto parengimu partijos reikalams. Įnešus piniginį užstatą, V. Kudirka buvo išleistas iš kalėjimo, bet dvejus metus negalėjo naudotis studentų teisėmis (laikyti egzaminų, pereiti į aukštesnį kursą ir kt.). Vėliau, paskelbus caro patvirtintą sprendimą “Proletariato”bylos dalyviams, jis buvo visai pašalintas iš universiteto be teisės įstoti į kitą kurią aukštąją mokyklą.Caro valdžiai sutriuškinus “Proletariato” partiją ir lenkų inteligentijoje pasklidus nusivylimo nuotaikoms, V. Kudirka nebeatnaujino ryšių su revoliuciniu judėjimu, o ėmė žavėtis tuo metu Lenkijoje madinga liberaline pozityvizmo ideologija. Tačiau V. Kudirkos dalyvavimas “Proletariato” veikloje vis dėlto galėjo turėti teigiamos įtakos jo ideologijos formavimuisi, ypač jo demokratiniam, anticariniam nusiteikimui.