Vadybos teorijų raida

Įvadas

Vadybos specialistai ir ja besidomintįs turi ne tik gerai perprasti šiandieninius vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo atsiradimo istoriją bei jo taikymo patyrimą užsienio pramonėje ir Lietuvoje. Vadybos teorijų raidos žinojimas vertingas visiems. Mat žinant mokslo raidos istoriją ir patirtį, galima sutaupyti daug laiko nešvaistant jo beprasmiams Lietuvoje ir užsienyje jau seniai žinomiems ieškojimams ir atradimams.
Vadybos teorijų raidą galime suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu laikotarpiu. Todėl būtina pasimokyti iš mūsų pirmtakų patirties.

3.
Ankstyvasis vadybos raidos ettapas

Valdymą, kaip veiklos sritį, jau seniai buvo bandoma tirti, siekiant suvokti ir išsiaiškinti veikiančius dėsnius ir parengti pagrindus šios veiklos kryptingai mokyti žmones. Didžiulę valdymo išmintį buvo sukaupę žiniai, kurie ir rengdavo valdovų įpėdinius. Vienu iš tokių mokytojų buvo ir Aristotelis, kurio mokinys buvo garsusis Aleksandras Makedonietis.

1532 m. Italijos politinis veikėjas, rašytojas, istorikas Nikolo Makiavelis parašė reikšmingiausią to laikmečio veikalą ,,Valdovas” , kuriame išdėstė valdymo išmintį.
Mokslo apie darbą gamyboje reikšmę mokslininkai suprato dar viduramžiais. Matematikas ir astronomas G.Galilėjus matematiką mėgino pritaikyti darbo prrocesų tyrimams ir atkreipė dėmesį į nuovargį, trukdžiusį matematinius metodus taikyti darbo procesų nagrinėjimui.
De le Giras (de le Gireaux) pastebėjo ryšį tarp žmogaus masės ir jo jėgos. Jis nustatė, kad nežalinga tempti 65 kg, o pernešti nuožulnia plokštuma ant nugaros 75 kg masės kr

rovinį. Amontonas (Amonton) nustatė žmogaus darbo našumą per pamainą. Matematikai Bernulis (Bemoulli), Eileris (Euler) ir kiti sprendė darbo našumo problemą. Jie teigė, kad paros išdirbis priklauso ne tik nuo darbininko masės ir darbo laiko trukmės, bet ir nuo profesijos pobūdžio.

Vadybos mokslo teorijos

Vadybos mokslo raidoje galima matyti svyravimus nuo naujų idėjų kūrimo, iki grįžimo prie senųjų. Viena šalia kitos egzistavo ir vystėsi skirtingos idėjos viena kitos nepaneigdamos. Vadybai didelę įtaką darė kitų mokslų, kaip psichologija, sociologija, kibernetika laimėjimai. XIX a. susiformavus galutinai naujai tvarkai pradeda kurtis vadybos teorijas apibendrinančios mokyklos. Sąlygiškai galima išskirti šias :

4.
Klasikinė mokykla

Vaidymo teorijų pradininkais buvo Robertas Owenas ir Charlesas Babbage’as.
Robertas Owenas (1771 1858) savo knygoje ,,Gamyklų vadovams” , (1831 m.) pastebėjo, kad sutrumpinus darbo dieną nuo 15 iki 12 valandų, pagerinus darbo irr darbininkų gyvenimo sąlygas, pagamintos produkcijos kiekis ne tik kad nesumažėjo, bet ženkliai padidėjo. Jis pirmasis suvokė žmonių išteklių valdymo svarbą. Tuo laiku jo idėjos liko nesupratos ir laikomos utopinėmis.
Charlesas Babbage’as (1792 1871) anglų matematikas, daug dėmesio skyręs mašinų našumo nustatymui ir kokią naudą duoda darbo vietų specializacija ir darbo pasidalijimas.
Tačiau tik XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia (1895 1930 metai) laikoma klasikinių valdymo ir organizavimo teorijų klestėjimo laikotarpiu.
Klasikinių teorijų grupėje galima skirti administravimo ir techninį fiziologinį pogrupius.

Administravimo teorijos (Klasikinės organizacijos teorijos mo

okykla) šaknys siekia senus laikus, kai valstybės reikalų tvarkymui prireikė specialių taenautojų. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles jos tarnautojams, parinkti reikiamos kvalifikacijos asmenis. 0 tai sudarė prielaidas apmąstyti esamas veiklos organizavimo problemas. Taip atstrado pradinė valstybės (viešųjų reikalų) tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą.
XX amžiaus kapitalistinės pramonės įmonės išaugo tiek, kad joms kilo panašios valdymo problemos kaip ir valstybėms, todėl buvo bandoma perteikti sukauptas valstybės įstaigų valdymo patyrimą įmonėms.
Vienas iš tokių bandytojų buvo Henry Fayolis (1841 1925). Pagrindinis H. Fayolio veikalas Bendroji ir pramonine vadyba (1916).
Svarbiausieji jo teorijos teiginiai yra šie: administravimas tai bet kokios institucijos valdymas. Valdyti reikia įvairias tarnybas technines, finansų, prekybos, aprūpinimo, apskaitos ir administravimo. Valdytojo darbas susideda iš tipinių darbų

5.
numatymo, organizavimo, nurodymo, koordinavimo ir kontrolės.
H. Fayolis pateikia efektyvaus valdymo taisykles:
Darbo pasidalijimas Darbų specializacija yra darbo našumo prielaida. Tiek valdymo, tiek techniškas darbas gali būti specializuotas
Autoritetas Vadovo formalųjį autoritetą (teisę duoti įsakymus) lemia jo pareigos, o tikrąjį (asmens)- inteligencija ir patyrimas
Drausmė Organizacijos tarnautojai turi laikytis vidaus tvarkos taisyklių
Vadovavimo vienybė Kiekvienas pavaldinys privalo turėti tik vieną viršininką
Direkcijos būtinybė Vienas vadovas, vienas planas, vienam uždaviniui
Interesų derinimas Pavienių asmenų interesai negali būti svarbesni už organizacijos interesus
Atlyginimas Atlyginimas turi tenkinti ir tarnautojus, ir organizaciją
Centralizacija Valdžia ir autoritetas turi būti sutelkti kaip galima aukštesniame ly

ygyje
Hierarchija Įsakymai turi eiti tam tikru hierarchiniu keliu – nuo vadovo pavaldiniui, kad būtų užtikrintas jų perdavimas bei išlaikytas valdymo vientisumas
Tvarka Turi būti vieta kiekvienam daiktui, o kiekvienas daiktas savo vietoje. Kiekvienas asmuo privalo būti savo vietoje
Bešališkumas Vadovai turi būti mandagūs ir bešališki, kai turi reikalų su pavaldiniais
Stabilumas Reikia vengti didelės darbuotojų kaitos
Iniciatyva Pavaldiniai privalo turėti galimybę laisvai reikštis
Personalo vienybė Reikia palaikyti komandos dvasią ir skatinti veiksmų vienybę

Minėtų darbų apimitis priklauso nuo valdymo hierarchijos lygio ir nuo pavaldinių skaičiaus. H.Fayolio mintys pasirodė esančios gana universalios, daugelis jo teiginių tebėra aktualūs ir dabar.
Kitas šios krypties teoretikas buvo Maxas Wėberis (1864 1920). Jis daugiausia domėjosi valdžios ir biurokratijos problema. Jo manymu, yra trys valdžios rūšys :
I. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tai yra
,,senių” valdžia, arba gerontokratija, ir patriarchališka valdžia.
II. Charizmatinė valdžia, besiremianti pavaldinių paklusnumu vadui, neva turinčiam šventumo savybių arba labai herojiškam.

6.
III. Teisėta valdžia, paremta visų pripažįstamais įstatymais. Jų duodami nurodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdomi. Kad ir kokia būtų valdžia, ji turi remtis biurokratija.
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, reikia laikylis šių principų :
1. Darbai turi būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams.
2. Darbo reikalai turi būti atskirti nuo asmeninių.
3. Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją.
4. Administracijos struktūra turi būti hierarchizuota.
5. Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi bū

ūti parengtos pareiginės instrukcijos.

Techninės fiziologinės teorijos (Mokslinio valdymo mokykla) turi daug pasekėjų ir mūsų laikais. Ryškiausi šios krypties atstovai: F. W. Tayloras, F. Gilbrethas, L. Gillbreth, H. Gantas, H. Emersonas, H. Fordas.
Šios krypties pradininku laikomas F. W. Tayloras. Šį pavadinimą mokykla gavo, nes daugiausia dėmesio skyrė žmogaus darbui prie mašinos, darbininko išdirbio padidinimui, darbo organizavimo, normavimo ir apmokėjimo klausimams, nuovargio dėl darbo efektui nustatyti.
F. W. Tayloras (1856 1915) teigia , kas būtinas racionalaus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis, kuri turi būti aiški ir tiksliai suformuluota.
F. W. Tayloro nuomone, siekiant tinkamai organizuoti darbą, reikia:
1) Ištyrus darbo procesą, surasti paprastus tikslingus judesius; 2) parinkti kiekvienam darbui tinkamus įrankius; 3) tiksliai nustatyti darbui atlikti reikalingą laiką; 4) tinkamai nustatyti dienos darbo užmokėstį 5) nustatyti darbo užmokestį pagal difirencinę vienetinę sistemą; 6) parinkti darbui tinkamus darbininkus ir juos apmokyti; 7) įmonės administracijai glaudžiai bendradarbiauti su darbininkais.
Frankas Gilbrethas (1868 1924) ir Lilliana Gilbreth (1878 1972) pramonės ir statybos inžinierių pora (vyras ir žmona). Jie dirbo išplėtotos masinės srovinės gamybos sąlygomis, kuriomis daug darbininkų atlieka vienodus arba analogiškus, dažnai

7.
pasikartojančius darbus. Masinės gamybos darbo tempas priklauso nuo visos srovės ritmo. Todėl čia svarbiau tirti ne darbo laiko sąnaudas, o judesius ir, tuo remiantis, parengti efektyviausius darbo metodus.
F. Gilbrethui pavyko surasti paprasčausius, trumpiausius ir tobuliausius judesius. Tai leido sumažinti darbininko nuovargį ir padidinti darbo našumą.
F. Džilbrethas sukūrė ciklografinį judesių tyrimo metodą naudojant fotografiją ir filmavimą. Analizuolant ciklogramas, nustatomos judesių trajektorijos, kurias galima racionalizuoti, pagerinti darbo metodus. F. Džilbrethas sudarė darbo skai¬dymo į elementus sistemą, pagal kurią galima projektuoti racionalius darbo metodus. Taigi darbo normavimas tampa racionalių darbo metodų projektavimo priemone.
F. Gilbretho iniciatyva 1924 metais Prahoje buvo sušauktas pirmasis taisyklingo darbo organizavimo korgresas.
Henry Gantto (1861 19l9) didžiausias palikimas – linijiniai atkarpiniai grafikai, naudojami darbų planavimui ir kontrolei (vadinami Gantto grafikais). Antrasis indėlis tai darbo apmokėjimo pagal darbininkų atliktą darbą sistema.

Harringtonas Emersonas (1853 1931) analizavo organizacijų ekonominio efektyvumo padidinimo, klausimus, jo nuomone, žmogaus veiklos efektyvumą galima padidinti dviem būdais:
a) sukurti tokius darbo metodus, kurie įgalintų daugiausia pasiekti vykdant konkrečias užduotis
b) pasirinkti veiklos uždavinius taip, kad geriausiai panaudotume savo galimybes
Taip pat daug dėmesio skyrė analitines apskaitos klausimams.1913 metais H. Emersonas paskelbė 12 efektyvumo principų: 1. Aiškiai iškelti idealai arba tikslai; 2.Sveikas protas; 3. Kompetetinga konsultacija; 4. Drausmė; 5. Derama pažiūra į personalą; 6. Greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita. 7. Dispečerystė; 8.Normos ir tvarkaraščiai. 9. Sąlygų normavimas. 10. Operacijų normavimas; 11.Rašytinės standartinės instrukcijos; 12. Atlyginimas už našumą.

8.
Henry Fordas (1863 1947) manė, kad kiekviena gamyba turi maksimaliai tenkinti daugumos poreikius, kad reikia gaminti daug ir pigiai. Tokias gamybos apimtis galima buvo pasiekti tik idiegus srovinę gamybą ir standartizavus automobilių detales bei mazgus. Pagrindinis H. Fordo įnašas į valdymo mokslą, tai naujas įmonės tikslo supratimas, nauji tiems laikams gamybos ir darbo organizavimo metodai.
0. Sheldonas aprašė įmonės padalijimą į funkcijas (tarnybas). Įmonėje yra trys asmenų grupės: a) administracija, kuri nustato veiklos taisykles, b) vadovai, kurie vykdo taisyklių reikalavimus. c) asmenys kurie organizuoja darbus ir užtikrina mašinų veikimą. Tamybos turi vadovautis šiais principais: 1) veiklos taisyklės turi padėtì užtikrinti gerovę visiems; 2) vadovavimas yra psichinis ir moralinis poveikis asmenims, dirbantiems įmonėje, 3) vadovo autoritetas panaudotinas ne tik imonės tikslams pasiekti, bet ir pavaldinių moralei palaikyti. Jis pastebi dvi galimas įtampos rūšis: vidinę ir išorinę.
Mary Parker Follett 1926 metais pradeda skelbti pliuralistinės valdžios idėją. Ji daugiausia dėmesio skyrė individų veiklos koordinavimui. Koordinavimas turi buti nuolatinis, reikia nuolat įvertinti visas veiklos sąlygas ne tik techninės ar ekonominės, bet ir psichologinės. Vadovavimas jai atrodė kaip socialinė individų sąveika, kur būtina įvertinti veiklos sąlygas.

Žmogiškųjų santykių mokykla

Nauju vadybos mokslo teorijos ir praktikos raidos etapu laikomi 1920 metai, kai buvo pradėti nuodugniai tyrinėti psichologiniai ir socialiniai darbo efektyvumo veiksniai, kai valstybė pradėjo reguliuoti darbdavių ir samdinių santykius. Tuo metu susiformavo žmogiškųjų santykių koncepcija, kurios pradininkas buvo Kurtis Levinas (1890 1947), Ši koncepcija remiasi psichologijos, sociologijos ir antropologijos discip¬linomis.
Geriausiai žinomi imonių santykių eksperimentiniai tyrimai, atlikti vadovaujant Eltonui Mayo’ui 1927 1932 metais Western Electric kompanljos, Hawthorne įmonėse. Tyrinėtojai padarė išvadas, kad darbininkų brigados pačios nustato vidines našumo normas, darbo ritmą, paskirsto darbus brigados nariams ir sprendžia, kaip reikia reaguoti į

9.
administracijos vykdomą politiką priklausomai nuo jos ketinimų. Taip pat nustatė, kad norint pasiekti geresnius įmonės rezultatus, reikia rūipintis bendradarbių geresne socialine ir psichologine moty¬vacija.

Antras žymus šios krypties šalininkas ir tyrinėtojas buvo Abrahamas Maslowas (1908¬-1970) . Jo didžiausias nuopelnas tai žmogaus poreikių skirstymas į grupes ir jų hierarchijos nustatymas .

Douglas McGregoras ( 1906 1964) nagrinėjo vadovų požiūrį į pavaldinius ir nustatė, kad nepaisant tų požiūrių įvairovės, galima skirti dvi tipines jų grupes , Jis pavadino jas X ir Y teorijomis:

Douglaso McGregoro X ir Y teorijų teiginių sugretinimas
X TEORIJA Y TEORIJA

Vidutinis žmogus turi įgimtą nenorą dirbti ir stengiasi išvengti darbo, kai tik gali. Darbo metu naudoti fizines ir protines jėgas žmogui yra natūralus dalykas – kaip žaidimas ar poilsis.

Kadangi žmonės nenori dirbti, tai vadovas turi nurodyti, kontroliuoti, kad tinkamai atliktų darbus, o prireikus bausti. Vadovo kontrolė ir bausmės baimė nėra vienintelis būdas pasiekti organizacijos tikslus. Žmogus nori pats tvarkytis ir save kontroliuoti, jei pripažįsta, kad jo ir organizacijos tikslai vieni kitiems neprieštarauja.

Vidutinis žmogus mėgsta, kad jam vadovautų, vengia atsako- mybės, mėgsta ramybę, turi nedideles ambicijas. Orgarizacijos tikslų laikymas savais priklauso nuo atlyginimo už jo pastangas dydžio.

Esant palankioms sąlygoms, žmogus prisiima atsakomybę ar net jos ieško

Žmogaus gebėjimas tobulėti ir spręsti problemas priklauso nuo ryšių su kitais organizacijos darbuotojais platumo.

Žmogaus intelekto galimybės paprastai neiš- naudojamos.

Frederickas Herzbergas paskelbė dviejų veiksnių teoriją. Vieni veiksniai yra būdingi žmogaus prigimčiai, o kiti yra išoriniai. Išoriniai veiksniai priklauso nuo organizacijos (atlyginimo dydis, darbo sąlygos, techninis darbo vietos aprtipinimas). Šie

10.

išoriniai veiksniai yra tik trumpalaikės paskatos. Vidiniai veiksniai yra susiję su asmenybės savirealizacijos galimybėmis. Jei tokių galimybių organizacijoje nėra, tai retai neigiamai paveikia darbuotoją.
Idomią lūkesčių teoriją 1964 metais paskelbė V.Vroomas, kurią toliau plėtoja T.Mitchelas.

Kiekybinės valdymo teorijos

Kiekybinės valdymo teorijos paplito pasibaigus Antrąjam pasauliniam karui, kai verslininkai pradėjo naudoti kariškių parengtus karinių dalinių perkėlimo, jų aprūpinimo, veiklos koordinavimo metodus.
Kiekybinės valdymo teorijos yra paremtos įvairiais matematiniais modeliais, skirtais sprendimams priimti ar informacijai apdoroti.
Kiekybinės teorijos skiriasi nuo kitų teorijų tuo, kad tikrovė yra suprastinama ir perteikiama kiekybiniais rodikliais. Ypač daug dėmesio skiriama atskirų įmonės veiklos uždavinių sprendimo metodikoms ir nelabai paisoma jų vietos organizacijoje. Naudojant kompiuterius, darosi neaišku, kur čia yra informatika, o kur patys metodai.

Antra vertus, šių teorijų rezultatai gerai tinka sprendimams parengti įmonėje. Tai atspindi dalį įmonės veikos realybės.

Socialinių sistemų mokykla

Psichologinio ir sociologinio judėjimo pradininku laikomas Chesteris I. Barnardas, o žymiausieji atstovai yra Herbertas A. Simonas , Richardas M. Cyertas , Jamesas G. Marchas. Kai kurie autoriai vitoje termino judėjimas vartoja kitą socialinių sistemų mokyklos sąvoką.
Chesteris I. Barnardas (1886 1961) savo teorijoje teigia, kad pavaldinys vertina vadovo sprendimų teisėtumą ir tada nusprendžia, ar vykdyti juos ar ne. Pavaldinys gali gerai įvykdyti užduotį, jei supranta organizacijos tikslus.

11.
Šį judėjimą galima laikyti psichologiniu, nes jam pradžią davė psichologinė geštalto teorija. Šios mokyklos teoretikai mano, kad reikia analizuoti psichologinius veiksnius, asmens socialinę aplinką ir kaip priimami sprendimai. Atskiri sprendimai turi tarnauti organizacijos tikstams, o asmenys prisitaikyti vieni prie kitų. Taigi organizacija yra kooperatinė koalicija ir egzistuoja tol, kol tenkina daugumą jos narių.

H. A. Simonas nustatė institucinius valdžios pagrindus, jos ribas ir tyrė jos įtaką neformalioms grupėms. Aptardamas vadovavimo, vienybės principą, H. Simonas teigia, kad valdžia nebūtinai turi eiti iš viršaus į apačią vadovas gali priimti ir pavaldinio pasiūlytą sprendimo variantą. Aptardamas valdžios ribas, jis teigė, kad didelėse įmonėse gali būti tiek vertikali, tiek horizontali struktūros. Sprendimai turi būti priimami aukštesniuose hierarchijos lygiuose ir reikalauja koordinavimo bei didina atsakomybę. Socialinių sistemų mokyklos atstovai, ypač domėjosi ryšių ir komunikacijų perdavimo tarp ivairių hierarchijos lygių klausimais, jie pirmieji pastebėjo, kad priimant sprendimą, svarbūs yra ne tik racionalūs kriterijai, bet ir motyvacija ir aplinkos įtaka. Tačiau jie mažai dėmesio skyrė organizacinėms veiklos problemoms bei techniniams ir materialinės veiklos aspektams.

Neoklasikinė mokykla

Neoklasikinės mokyklos atstovai Alfredas P. Sloanas Jr, Emestas Dale, Alfredas C. Chandleris, Octave Gelinieris, Peteris F. Drucker.

Neoklasikinės mokyklos atstovai stengėsi atkurti ryšį tarp praktikos ir teorijos, kuris dėl įvairių teorijų, krypčių tapo universitetine disciplina ir buvo mažai įkandamas vadovams praktikams.
Neoklasikinei mokyklai būdingas empirinis požiūris į įmonėje vykstančius procesus, tačiau čia, skirtingai negu klasikinėje, daugiausia dėmesio skiriama žmogui. Priimdami sprendimus, vadovai turi laikytis tam tikrų taisyklių:

1. pelno maksimizavimo,
2. atsakomybės ir sprendimų decentralizacijos,

12.
3. pavaldumo normos padidinimo,
4. valdymo pagal užduotis,
5. išimtinės kontrolės, nes padaliniai turi save kontroliuoti patys,
6. konkurencija turi skatinti motyvaciją.
Neoklasikinė mokykla atspindi amerikietiškojo gyvenimo vertybes: individualumą, konkurencijos dvasią ir gerą atlyginimą už tinkamai atliktą darbą. Neabejotinai vertingos yra decentralizacijos, pasiekimų kontrolės, savarankiškų padalinių sukūrimo idėjos.

Sistemų bendrosios teorijos mokykla

Sistemų teorijos atradėju laikytinas Ludwigas von Bertalanffy, 1951 metais paskelbęs pagrin¬dines idėjas. Tačiau tik 1959 metais K. Bouldingas pritaikė jo mintis ekonomikos ir organizacijų teorijų tikslams. Sistemų teorijos idėjas paskleidė F. E. Kastas ir J. E. Roserizweigas.
Sistemų teorija įgalina aprašyti ne tik įmonės, bet ir kitokios organizacijos savybes. Ji remiasi tam tikra postulatų sistema:
1. Egzistuoja sistemos, dalis esamų sistemų yra homomorfinės sistemos.
2. Jei dviejų sistemų kurios nors dalys yra tokios pat struktūros, tai tokios sistemos yra homomorfinės.
3. Jei sistemos turi tas pačias struktūras, tai nepriklausomai nuo tų sistemų prigimties, jų struktūras galima aprašyti ta pačia specialia kalba.
Šią kalba bandė kurti J. Forresteris, kurio idėja buvo paprasta,- pakanka įmonės velkloje išskirti materialinių, piniginių ar kitokių vertybių srautus ir juos aprašyti matematiškai. Panšius darbus vykdė ir IBM firma. Ji sukūrė specialią programinę kalbą GPSS III, skirtą sistemoms modeliuoti.
Henry I. Ansoffas bandė sukurti metodus ir specialią kalbą, kuri tiktų geriausiai įmonės struktūrai parinkti. Geriausiai įmonės veiklą įvertina trys kriterijai:

13.

a) efektyvumo, b) galimybių buvimo, c) informacijos ir sprendimų priėmimo kokybės. Atlikus tyrimus pagal minėtus kriterijus, galima pasirinkti vieną iš keturių organizacijų struktūrų tipų funkcinės centralizuotos, decentralizuotos, adaptyvios ir novatoriškos. Nuo septintojo dešimtmečio antrosios pusės šis požiūris į organizacijas kaip sistemas ėmė vyrauti.
Roberas Katzas ir Danielis Kahnas teigė, kad organizacijas galima analizuoti kaip atviras sistemas, davė intelektinį pagrindą sujungti klasikinį neoklasikinį, žmogiškųjų santykių, ,,modernųjį” struktūrų ir sisteminų požiūrius. Jie naudojo atvirų sistemų koncepciją. Atviros sistemos apima organizacijas ir aplinką, kurioje jos veikia.
Organizacijoms, kaip atskirai atvirų sistemų klasei būdingos bendros atvirų sistemų savybės. Tai energijos ėmimas iš aplinkos, jos transformavimas į produktą, produkto eksportavimas į aplinką ir antrinis sistemos energijos papildymas iš aplinkos. Taip pat būdinga negatyvioji entropija, grįžtamasis ryšys, homeostazė, diferenciacija ir ,,vienoda pabaiga”.
Jamesas D. Thornpsonas knygoje Organizacijų veikla daugumą organizacijų apibūdina kaip atviras sistemas. Jo manymu, uždarų sistemų požiūris tinka tik techniniam organizacijos lygiui. Jis teigia, kad atviroms organizacijoms svarbiau yra ne pasiekti tikslų (kaip uždaroms), o išlikti keičiantis aplinkos veiksniams.
Praktinį sistemų teorijos pritaikymą nagrinėjo Fremontas E. Kastas ir Jamesas E. Rosenzweigas. Jie bandė nustatyti, kokią naudą davė pagrindinių bendrosios sistemų teorijos principų taikymas plėtojant ,,moderniąją organizacijų teoriją”, nustatė, kad dauguma vadovų naudojo ir tebenaudoja sisteminį ir atsitiktinumų požiūrius besąlygiškai ir intuityviai.
Pastarojo meto teoretikai daug reikšmės teikia sistemų modeliavimui. Kuriami įvairūs daugiau ar mažiau sudėtingi įmonių modeliai, kurie naudojami prognozėms parengti.

14.

TURINYS

Įvadas 3.

Ankstyvasis vadybos raidos etapas 4.

Vadybos mokslo teorijos : 4.

Klasikinė mokykla : 5.

Administravimo teorijos 5.

Techninės fiziologinės teorijos 7.

Žmogiškųjų santykių mokykla 9.

Kiekybinės valdymo teorijos 11.

Socialinių sistemų mokykla 11.

Neoklasikinė mokykla 12.

Sistemų bendrosios teorijos mokykla 13.

Išvados 15.

Literatūra 16.

2.
Išvados

Vadybos teorijų raidos pažinimas leidžia mums susidaryti bendrą vaizdą, kaip kito organizacija bėgant laikui, kokius ji praėjo vystimosi stadijas kol išsivystė į šiandieninę, šiuolaikišką organizaciją. Taip pat atsiskleidžia organizacijos ir pavaldinių santykių kismą, jų liberalėjimą, demokratikėjimą dirbančiojo atžvilgiu.

Teorijų pažinimas suteikia stabilumo mūsų vadybos mokslo suvokimui, leidžia lengviau įsisavinti šio mokslo naujoves, atsisakyti klaidingų bandymo kelių, kurie jau yra išbandyti.

15.
LITERATŪRA

1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai . K., 2000.
2. Butkus F. S. Organizacija ir vadyba . V., 1996.
3. Ivaškienė A., Martinkus B., Prokopčiukas B., Sakalas A., Vanagas P.,

Venskus R., Virvilaitė R. Pramonės įmonių vadyba . K., 1996.

4. Freeman R. E., Gilbert D. R. jr., Stoner J. A. F. Vadyba . K., 1999.

16.

Leave a Comment