Vadybos raida Lietuvoje

Vadybos referatas
VADYBOS RAIDA LIETUVOJE

2000 Vilnius

TURINYS

1. Kas yra vadyba?

2. Vadybos mokslo ištakos

3. Vadybos raida Lietuvoje

3.1. 1918 – 1940 metai

3.2. Sovietinis laikotarpis

3.3. 1990 – 1997 metai

4. Išvados

5. Literatūra

Kas yra vadyba?
Vadybos mokslo ištakos Lietuvoje
Mokslinės vadybos idėjos, gimusios mūsų amžiaus pradžioje, gana greitai pasiekė Lietuvą. Jau pirmame Respublikos gyvavimo dešimtmetyje ekonominio pobūdžio žurnaluose pasirodė straipsnių šiais klausimais. Mokslinės vadybos teorija sukūrė JAV ir Vakarų Europos inžinieriai praktikai, tuo tarpu Lietuvoje pradinė šio mokslo bazė buvo visai kita: tarp pirmųjų F. Teiloro, A. Fajolio, H. Fordo idėjų propaguotojų ir populiarintojų buvo chemikas prof. J. Šimkus, prof. V. Raulinaitis, teisininkas, agronomas S.. Macevičius.

Naujas vadybos vystymosi Lietuvoje etapas prasidėjo apie 1935 m. atvykus į Kauną patyrusiam vadybos specialistui, pirmajam mūsų tautiečiui – šio darbo profesionalui inžinieriui Vytautui Andriui Graičiūnui. Didelis jo nuopelnas – mokslinės vadybos idėjų, ypač F. Teiloro mokslo, propagavimas Lietuvoje. 1938 m., kai buvo įsteigta Mokslinės vadybos draugija, jo veikla įgijo sistemingą, organizuotą pobūdį. V. Graičiūnas buvo šios draugijos steigimo iniciatorius ir pirmasis jos pirmininkas, o steigėjų branduolį sudarė Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo vadybos specialistai – kauškiai, inžinieriai, ekonomistai. Draugijos tikslas buvo tyrinėjimais, diskusijomis, spauda ir kiitomis tinkamomis priemonėmis kelti lietuvių ūkinį pajėgumą ir ekonominę gerovę, praktiškai taikant vadybos dėsnius. Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo vadybos, organizavimo pradų, pagrindinių dėsnių pažinimas bei propagavimas. Mokslinės vadybos draugija mūsų ekonomikai, visuomenei atliko nemažą ir naudingą darbą platindama naujausias va

adybos idėjas, mokydama gero, racionalaus valdymo pradų visus, kurie tuo domėjosi, – gamybos, įstaigų vadovus, specialistus.

1940 m. vasarą Vadybos draugija buvo uždaryta, kaip ir daugybė kitų to meto visuomeninių organizacijų. Ir ta pauzė truko maždaug iki 1960 m.

Kalbėdami apie vadybos propaguotojų rašinių tematika, turime pripažinti, kad čia matome darbus, kurie nagrinėja ne vien vadybos, bet ir gretimų sričių – darbo organizavimą, apmokėjimo, kovos su biurokratija, intelektualinio darbo organizavimo – problemas. Vienas iš įdomesnių darbų yra palyginti nedidelis, bet labai reikšmingas teorinis V. Graičiūno darbas “Organizacijos vidiniai ryšiai”. Svarstydami valdymo apimties problemą (kiek vadovas turi turėti tiesiogiai pavaldžių darbuotojų), vadybos specialistai paprastai remiasi V. Graičiūno teorija. Ji gerokai praplėtė mūsų supratimą apie valdymo procesą, vadovo darbo turinį ir apkrovimą.

Kartu turime pripažinti, kad Lietuvoje V. Grraičiūno teorija ir jo veikla apskritai mažai buvo kam žinoma; lietuvių kalba jo straipsnis pirmą kartą paskelbtas tik 1988 m.

Dr. P. Lesauskis – t.p. žymus vadybos specialistas, beveik visus savo darbus sugebėjo paskelbti periodikoje, žurnaluose – “Tautos ūkyje”, “Mūsų žinyne”, “Naujojoje romuvoje”. P. Lesauskis ne tik propagavo naujus administravimo metodus, bet ir sėkmingai juo taikė savo, vadovo, praktikoje, ypač aplinkybių įsakymą, logiškas sprendimų pagrindimą, valdinių įtikinimą, atsiribojimas nuo komandavimo.

J. Šimkaus straipsnis “Darbo organizacija”, pasirodęs jau 1924 m. yra pirmas rimtesnis rašinys šia te
ema mūsų periodikoje.

Svarbią vietą tarp mokslinės vadybos idėjų propaguotojų užima Pranas Viktoras Raulinaitis. Jis išspausdino keletas straipsnių šią tematika, taip pat dvi knygas iš vadybos srities: “Administracijos principai (1926)” ir “Darbo organizavimo matmenys (1930)”.

Taigi, autoriai, rašė 1924 – 1940 m. vadybos klausimais, labai skirtingi ir įvairūs; nevienodo lygio ir jų darbai bet daugelis jų gali būti įdomūs ir naudingi šiuolaikiniam skaitytojui.

Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.
Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nedirba tiesioginio produkto gamybos darbų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką, kaip, kada, vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga. Praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas. Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – Viduramžių valstybėse). Aiškiai skiriasi (valdymo ir pavaldumo prasmė) tokios grupės ka

aip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Dar viena svarbi nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybos veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visuose valstybėse, pradedant seniausiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys.
Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibendrinat, parengiant išvadas, kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar XIV – XV a., kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kuriuos šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis.

Sovietinis laikotarpis
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių vystytis sąlygos buvo labai sudėtingos.
Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, vadinamojo N. Chruščiovo atšilimo laikotarpiu, darbo mokslinis organizavimas, menedžmentas Sovietų Sąjungoje buvo laikomi “prakaitą išspaudžiančiomis sistemomis” ir todėl buvo ne tik ignoruojami, ir beveik draudžiami.
Kai kurie vadybos agentai gana tampriai siejasi su ekonominę tematiką, todėl vienas ar kitas autorius, per daug nesigilindamas, vadybos tyrinėjimu problematikai priskiria ekonominę tematiką. Bet pasitaiko ir tokių, kurie nenori pripažinti vadybos kaip autonomines socialinių mokslų krypties ir laiko ją ekonomikos mokslo dalimi.
1962 – 1967 m. Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įv

vairių aspektų tyrimai.
Apžvelgti Lietuvos vadybos tyrinėtojų veiklą gal būt lengviausia apibūdinant šiuose centruose vykdytus tyrimus.
Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultetas.
Šiame centre 1962 – 1967 m. susiformavo grupelė specialistų – M. Krejeris, R. Razauskas, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėliau – vadybos tyrimus.
Vienas aktyviausių šio centro atstovų – R. Razauskas. 1962 – 1970 m. paskelbęs eilę straipsnių darbo mokslinio organizavimo tematika, nuo 1971 m. galutinai imasi vadybinės problematikos darbų. Jį ypač domina vadovo darbo organizavimas. Savo straipsniuose nagrinėja vadovavimo stiliaus, vadovo ir pavaldinių santykių, vadovo savybių, autoriteto ir kitus klausimus.
Personalo valdymo aspektus nagrinėjo ir M. Krejeris.
Kauno politechnikos instituto – KPI (vėliau Kauno technologijos universitetas – KTU) Inžinerinės ekonomikos fakultetas.
Vadybos tyrinėjimus fakultete pradėjo V. Gubavičius, kuris studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete turėjo galimybę klausytis V. Graičiūno paskaitų, bendrauti su juo. Nuo 1961 m. V. Gubavičius paskelbė eilę straipsnių Lietuvos ūkio valdymo tobulinimo, lengvosios pramonės pertvarkymo ir kitais klausimais. 1969 – 1970 m. vadybos tyrinėjimais susidomėjo P. Tvarijonavičius. Nuo pirmųjų dienų jo darbų tematika susieta su personalo valdymo problemomis. 1972 m. P. Tvarijonavičiaus dėka fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame savo mokslinę karjerą pradėjo ne vienas žinomas mokslininkas. Techninių – technologinių inovacijų valdymo problematika tyrinėjo J. Navickas.
KPI Vilnius filialo (vėliau Vilnius inžinerinio statybos instituto – VISI, dar vėliau Gedimino technikos universiteto – VGTU) Ekonomikos katedra.
Šios katedros darbuotojai E. Borkauskas, J. Dilba, E. Martinaitytė, J. Bivainis, K. Valašimas ir kt. Savo darbuose nagrinėjo statybos, statybinių medžiagų pramonės, transporto organizavimo ir valdymo klausimus, parengė ir publikavo visą eilę straipsnių žurnale “Statyba ir architektūra”, VISI mokslo darbų rinkiniuose. 1969 m. VISI buvo įkurta Valdymo sistemų tyrimo laboratorija, vadovaujama K. Antanavičiaus. Joje buvo vykdomi organizacijų struktūrų tyrimo, informacinių sistemų projektavimo darbai.
Lietuvos žemės ūkio akademijos – LŽŪA (nuo 1996 m. universiteto – LŽŪU) Žemės ūkio gamybos valdymo katedra.
Šiame centre išsamesni vadybos tyrimai prasidėjo 1973 – 1975 metais. Darbų tematika daugiausiai buvo skirta žemės ūkio įmonių valdymų klausimams nagrinėti. Aktyviai dirbo V. Dudinskas, A. Vaitiekus, vėliau įsijungė M. Dargvainis, A. Baležentis, S. Margila, J. Žabaliūnas, V. Milušauskas, buvo nagrinėjama žemės ūkio specialistų poreikio ir jų problematika žemės ūkio įmonių ir agropramoninių susivienijimų valdymo struktūrų tobulinimo klausimai, kokybės valdymo sistemų įvedimo žemės ūkio organizacijose ypatumai, valdymo techninių priemonių diegimo rajoniniuose agrokompleksuose sąlygos ir kitų temų.
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto (LŪSTI). Valdymo katedra
Viena iš pagrindinių šio instituto veiklos krypčių buvo įmonių ir organizacijų vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas. Katedroje 1976 – 1979 m. susibūrė pajėgi vadybos specialistų grupė nagrinėjusi platų problemų spektrą. A. Indriūnas tyrinėjo vadovų veiklos turinio įvairius aspektus. K. Bieliūno tyrimų pagrindinė sritis – organizacinė techniką, dokumentalistika, raštvedyba, kaip svarbūs vadybinio darbo organizavimo elementai. J. Milinavičienė daugiausia dėmesio skyrė valdymo personalo parinkimo, paskirstymo, atestavimo problematikai.
Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi instituto Kauno filialas (LŪSTI KF)
Vadybinės problematikos moksliniai tyrimai filiale prasidėjo 1977 m. kuomet Gamybos organizavimo katedrai pradėjo vadovauti patyręs iš KPI P. Tvarijonaviočius. Katedroje pradėjo dirbti P. Zakarevičius, S. Lapeika, D. Ūsienė, P. Žukauskas, R. Šermukšnis, R. Jucevičius, G. Galkis.
Įvairius stambių gamybinių – ūkinių organizacijų formavimo, struktūrizavimo ir valdymo klausimus savo darbuose nagrinėjo P. Zakarevičius.
Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto (MAEI). Liaudies ūkio planavimo ir valdymo skyrius.
Šiame centre pagrindinė darbų tematika buvo planavimo, kaip vienos iš pagrindinių valdymo funkcijų tobulinimas, mokslo ir technikos pažangos valdymas. Jau nuo 1969 m. tyrimus šia tema vystė P. Staniko vadovaujama grupė (P. Griškevičius, R. Jusionis, A. Marčinskas).
Nuo 1987 metų tyrinėtojai pradeda domėtis strateginio valdymo problematika, pirmieji Lietuvoje nagrinėja strateginio planavimo ir perspektyvinio planavimo sampratų bendrumus ir skirtumus.
Lietuvos mokslinės – techninės informacijos instituto (LII) Vadybos (Valdymo) skyrius.
Šiam centrui teko specifinis vaidmuo – kaupti, sisteminti ir publikuoti informaciją apie vadybos teoriją ir praktiką. Kai kurie skyriaus darbuotojai dirbo ne tik informacinį, bet ir mokslinį darbą. S. Radzevičienė paskelbė eilę darbų vadovų kvalifikacijos kėlimo tema, J. Radžiukynas – valdymo inovacijų kūrimo ir diegimo srityje, R. Solominienė – vadovų darbo organizavimo ir vertinimo klausimais.
Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (MAFSTI) Valdymo sociologinių problemų skyrius.
Pagrindinis šio skyriaus darbus nuveikė R. Grigas. Aktyviai t.p. dirbo V. Jonaičio vadovaujama grupė, tyrinėjusi miestų, kaip specifinių sociumų, valdymo klausimus.
Aštuntasis dešimtmetis tai laikmetis, kai buvo nemažai daroma automatizuojant informacines sistemas, įvedant kompiuterinę techniką. Šioje sferoje Lietuvos mokslininkai R. Rajeckas, A. Vasiliauskas, S. Poškus, S. Marčiukaitis ir kiti t.p. atliko reikšmingų darbų.
Pažymėta, kad mokslinė veikla, tyrinėjant vadybos problematiką, Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu buvo gana aktyvi. Mokslo ir studijų institucijose, kitose organizacijose šia tematika domėjosi ir dalyvavo tyrimuose apie 180 – 200 aspirantų, mokslinių bendradarbių, dėstytojų, vadovų praktikų.
Apibendrinus šio laikotarpio mokslinę veiklą, išryškėja tokios pagrindinės tyrinėjimų sritys:
– personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos organizavimas;
– organizacinių valdymo struktūrų formavimas, pertvarkymas vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo procesų reguliavimas;
– socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos organizavimas ir planavimas;
– automatizuotų informacinių sistemų kūrimas, įvedimas, kompiuterinės technikos taikymas;
– atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas.

Lietuvos vadybos mokslo pasiekimų lygį iš dalies apibūdina ir tai, kad K. Antanavičius, V. Daugėlos, R. Grigo, P. Tvarijonavičiaus, A. Vasiliausko, P. Zakarevičiaus darbai buvo žinomi ir gerai vertinami visoje Sovietų Sąjungoje.

Svarbią reikšmę vystant vadybinę mintį, skleidžiant mokslo rezultatus ir praktinį patyrimą turėjo mokslinių – praktinių konferencijų organizavimas. Vilniaus universitetas, Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutas, Kauno politechnikos institutas, Lietuvos informacijos institutas 1968 – 1989 metais organizavo daugiau kaip 30 tokių konferencijų.

Nemažiau svarbus buvo ir vadybos dalykų įvedimas į studijų programas. Jau nuo 1970 m. Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto, Lietuvos žemės ūkio akademijos kai kurių specialybių programose pradedami dėstyti valdymo pagrindų kursai.

Be abejonės išskirtinis vaidmuo teko Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institutui. Jo programose pagrindinę vietą užėmė įvairių lygių vadovų kvalifikacijos tobulinimas. Instituto, 1990 metais reorganizuoto į Vadybos akademiją, uždarymas yra akivaizdi klaida – akademija labai reikalinga ir atkūrus nepriklausomybę.

1980 metais Lietuvoje buvo pradėtas leisti pirmasis ir iki 1995 m. vienintelis vadybinis mokslinis žurnalas “Valdymo kadrai”. Leidimo iniciatoriai – A. Indriūnas ir P. Tvarijonavičius. Žurnalas suvaidino reikšmingą rolę telkiant vadybos specialistus, skleidžiant naujienas, įjungiant naujus tyrinėtojus.

Neeilinis įvykis buvo Lietuvos vadybos draugijos atkūrimas 1989 metų pavasarį. Iniciatoriumi vėlgi buvo P. Tvarijonavičius. Draugija sujungė į vieningą būrį tiek vadybos tyrinėtojus, tiek praktikus, sudarė sąlygas tampriau bendrauti.

1990 – 1997 metai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė visiškai naujos vadybos mokslo ir praktikos vystymosi sąlygos. Be to, ekonominei sistemai transformuojantis į rinkos mechanizmą, iškilo naujų, šiuose sąlygose nagrinėtų problemų. Todėl iš dalies tematika, susiformavo nauji studijų ir mokslo centrai.
Atkurtame Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įsteigtas Biznio ir vadybos fakultetas. Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių mokslų fakultete įsteigta Vadybos katedra.
Įvairiose centruose vykdomų tyrimo darbų analizė rodo, kad jų pagrindinės temos yra šios:
– organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis;
– organizacinių struktūrų formavimo ir vystymo teorija ir metodai;
– personalo vykdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas;
– strateginis vykdymas ir strateginis organizacijų vystymas;
– visuotinės kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įvedimas;
– atskirų ūkio sferų valdymas (ekonominių ryšių su užsienio šalių organizacijomis, kuro ir energetikos, statybos, transporto, pramonės, žemės ūkio, įmonių ir kt. valdymas).
Penkiose – šešiose Lietuvos aukštosiose mokyklose sėkmingai vyksta specialistų rengimas, bazinės žinios perteikiamos ir kitokių specialybių studentams. Nuolat stiprėja ryšiai su užsienio šalių universitetais.
Išskirtinis vaidmuo tobulinant vadybos praktiką tenka konsultavimo organizacijoms. Atkūrus nepriklausomybę, transformuojant ekonomiką, šio pobūdžio firmų atsirado gana daug. Rimtus pirmuosius žingsnius žengė didžiuosiuose šalies miestuose su Europos Sąjungos parama įsteigti biznio konsultavimo centrai.
Vilniuje yra svarbios tarptautinės organizacijos – Baltijos vadybos fondo – būstinė. Fondas, kurio steigimo organizatorius buvo P. Tvarijonavičius, vykdo svarbią misiją akumuliuodamas ir skleisdamas naujausias vadybos idėjas Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje.
Svarbus žingsnis, suteikiantis galimybę Lietuvos vadybos mokslo tyrinėtojams keistis naujausiais pasiūlymais, skleisti tyrimų rezultatus, yra personalių periodinių žurnalų leidybą. Nuo 1995 m. leidžiami “Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai” ir “Socialiniai mokslai, serija Vadyba”. 1996 m. pradėtas leisti publicistinio, populiaraus pobūdžio žurnalas “Vadovo pasaulis”. Taip pat plečią veiklą Vadybos draugija.

IŠVADOS

Lietuvoje vadybos mokslas vystėsi kartu su jo vystymusi kitose šalyse. Lietuvių mokslininkas V. Graičiūnas, sukūręs vidinių organizacijos ryšių teoriją, buvo pripažintas pasaulyje kaip žymus teoretikas.
Sovietiniu laikotarpiu, pagal to meto galimybes, taip pat buvo vykdomi aktualūs darbai vadybinio organizacijų struktūrizavimo, personalo vykdymo, informacinių sistemų kompiuterizavimo tematika, buvo užmegzti glaudūs ryšiai su pažangiais rusų mokslininkais, stengtasi atrasti bendradarbiavimo kelius su kitų šalių mokslo centrais.
Atkūrus nepriklausomybę, vadybos mokslo tyrimai plečiasi. Viena iš pagrindinių šių tyrimų krypčių tampa lietuvių tautos nacionalinio charakterio bruožų įtakos vadybai išryškinimas, analizė ir panaudojimo galimybių projektavimas.
Vadybos, kaip sudėtingos organizacijų valdymo veiklos vystymosi tendencijas numatyti nėra paprasta. Tačiau mokslininkų išvados dažniausiai koncentruojasi tokiomis kryptimis:
– organizacijų valdymas ateityje bus labai mobilus tiek struktūrinių pertvarkymų, tiek vadybinės veiklos metodų, tiek konceptualinių pokyčių požiūriu;
– pagrindinių organizacijų veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo bei vadybos tobulinimo veiksniu tampant informacijai, specialioms žinioms ypatingą dėmesį teks skirti personalo problemoms, žmogaus, kaip informacijos kaupėjo ir generuotojo, klausimams;
– organizacinių – struktūrinių požiūriu formuosis dvi sluoksnės organizacijos, kuriose vieną sluoksnį sudarys mobilios savarankiškos komandos – moduliai, kitą sluoksnį – bendrojo vadovavimo ir koordinavimo centrai.

Vadybos mokslui ne mažą įtaką daro sovietmečiu veikusių ir iki šiol išlikusių centrų veikla. Vadybos akiratį plečią ir disciplinos įvedimas į aukštųjų ar aukštesniųjų mokyklų programas. Daugėja žmonių, žinančių kas yra vadyba, kam ji reikalinga ir pan. Vis daugiau organizacijų viduje dalyvauja profesionalių vadybininkų. Tikimasi, kad ateityje jų pagalba organizacijų valdymas bus mobilus. Pamažu informacija tampa pagrindinių organizacijų veiklos rezultatyvumo ir efektyvumo veiksniu.
Tikimasi, kad vadyba, vystoma mokslininkų darbuose, atliekant tyrimus susijusius su organizacijų valdymų ir plečiant studijuojančių vadybą ratą, pamažu pasieks tarptautinį lygį ir pakels ne tik savo įvaizdį kitų mokslininkų požiūriu, bet ir turės įtakos šalies ekonomikai.

LITERATŪRA

1. “Vadyba Lietuvoje 1918 – 1940 metais”. R. Razauskas, 1991 m.

2. “Vadyba”, Zakarevičius, 1998 m.

2. “Vadybos ABC”. A. Jonaitis

4. “Vadyba” James A.F. Stoner, 1999 m.

Leave a Comment