VADYBOS RAIDA LIETUVOJE
2006TURINYS
Apibręžimai 3Vadybos ištakos senojoje Lietuvoje 41920 – 1940 4Sovietinis laikotarpis 51990 – 1997 8
Apibrėžimai
Vadyba – valdymo, vadovavimo mokslas. Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo metodus, principus, dėsningumus, organizacinį mechanizmą. Vadyba praktine prasme – specifinė veikla, kurią vygdant reguliuojuami visi organizacijoje vykstantys procesai, t. y. organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė. Profesionalioji praktinė vadyba – tai mokslo, valdymo meno ir praktikos lydinys.Vadybininkas – organizacijos narys, vadovaujantis žmonėms, nubrėžiantis darbo tikslą, priimantis sprendimus, sąlygojančius efektyvų, darbą siekiant organizacijos tikslų. Tai kvalifikacija ir specialybė.Vadovas – valdymo veiklą realizuojantis asmuo, kuris kordinuoja organizacijos narių veiksmus ir pastangas, kad pasiektų bendrą tikslą, efektyviai ir veiksmingai naudojant visas turimas priemones ir išteklius.Vadovaimas – menas paveikti žmones, kad jie noriai ir iniciatyviai įgyvendintų organizacijos misiją, tikslus ir strategiją.
Vadybos ištakos senojoje LietuvojeVadybos ištakų Lietuvoje galima ieškoti jau XII a. ar net seniau. Tarp pirmųjų garsesnių Lietuvs vadų būtų galima paminėti Lietuvos karalių Mindaugą, kuris sugebėjo suvienyti visas Lietuvos žemes. Žinoma, tai jis pasiekė pasitelkės karinę jėgą, tačiau ne tai suvaidino lemiamą vaidmenį. Tuometinėje situacijoje tik geras organizatorius galėjo suprasti, kad tik susivienijusi valstybė gali atremti vis dažnėjančius antpuolius.Žengiant istorijos vingiu toliau, būtų galima paminėti visų Gediminaičių dinastiją. Kaip žinoma, pirmasis jos atstovas buvo kunigaikštis Gediminas, kuriam valdant Lietuvos teritorija ne tik buvo apsaugota nuo križiuočių ir kalavijuočių ordinų antpuolių, bet ir žymiai pasiplėtė. Prie to prisidėjo Gedimino, ne tik kaip narsaus karžygio, bet ir kaip iįmintingo diplomato bei valstybės vadovo, gabumai.Dabartinį vadybininko paveikslą iš senosios Lietuvos turbūt labiausiai atitiktų LDK rūmų iždininkas A. Tyzenhausas. Jis buvo įkūręs modernias tiems laikams gamybos įmones manufaktūras ir, anot prof. A. Janulaičio, garsėjo administraciniais gabumais.
Žinoma, senojoje Lietuvoje būta ir daugiau gerų vadovų, tačiau jų vardai nėra minimi istoriniuose šaltiniuose, todėl apie juos kalbėti būtų sunku. 1920 – 1940Tuometinis Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis sutapo su klasikinių vadybos mokyklų formavimosi ir vystymosi laikotarpiu. Todėl pač įdomu išsiaiškinti Lietuvos vadybos specialistų darbų turinį šiame kontekste, o taip pat jų požiūrį į klasikines sampratas.1924 metais Prahoje vykusiame Pirmajame pasauliniame darbo mokslinio organizavimo kongrese dalyvavo Lietuvos universiteto profesorius J. Šimkus. Įkvėptas kongrese išklausytų idėjų, jis paskelbė straipsnė “Darbo organizacija”, kuriame išdėstė pagrindines F. Teiloro ir jo pasekėjų teorijos tezes. Įvertinant. Kad F. Teiloro darbai Amerikoje paskelbti tik 1910 – 1916 metais, šio straipsnio pasirodymas reikšmingas įvykis, rodantis, kad į Lietuvą pasaulinės vadybos idėjos atėjo gana greitai.Be abejo, viena ryškiausių to meto mokslo Lietuvoje figūrų yra P. Raulinaitis. 1926 metais jis išleidžia knygutę “Administracijos principai”. Joje perpasakotas (kai kuriose vietose tiesiog pateiktas vertimas) išdėstyta ajolio veikalas “Bendrasis ir pramoninis valdymas”. Vėlgi, būtina pabrėžti, kad knygutė išėjo praėjus vos devyniems metams po pirmosios H. Fajolio knygos publikacijos.1930 metais P. Raulinaitis išleido dar vieną knygą – „Darbo organizacijos matmenys“. Joje autorius dėsto F. Teiloro teorijos pagrindus, bando polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis. Ši knyga nebuvo tokia svarbi kaip pirmoji, nes F. Teiloro darbų esmė jau buvo išdėstyta J. Šimkaus straipsnyje.Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius paskelbė profesorius S. Nacevičius ir docentas G. Galvanauskas. Profesoriaus straipsnyje „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas“ nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje klausimus, parodo, kad klasikiniai principai ir metodai gali būti taikomi ne tik pramonėje. Docentas straipsnyje „Darbas administracinėse įstaigose“ sprendžia tarnautojų parinkimo, priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas, nagrinėjantis personalo valdymo problematiką.Vadybos pakraipos darbai,, kaip šiandien taip ir tuomet, artimiausi ūkio, ekonomikos tematika nagrinėjantiems darbams. Todėl vieno ar kito vadybos aspekto nagrinėjimą galima rasti ekonomistų V. Jurgaičio, A. Rimkos ir kitų darbuose.1935 metais iš užsienio į Lietuvą grįžta žinomas visame pasaulyje vadybos specialistas, pagarsėjęs savo straipsniu „Organizacijos vidiniai ryšiai“, V. Graičiūnas. Akivaizdu, kad V. Gričiūnas daugiausiai pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs mūsų tautietis, kurio sudaryta ryšių valdomumo koncepcija ir empirine formule naudojamasi iki šiol.Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų V. Gričiūnas labai aktyviai propaguoja vadybos idėjas, būna entuziastai.Sovietinis laikotarpisSovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių sąlygos buvo labai sudėtingos.Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, vadinamojo N. Chruščiovo atšilimo laikotarpio, darbo mokslinis organizavimas, menedžmentas Sovietų Sąjungoje buvo laikomi „prakaitą išspaudžiančiomis„ ir todėl buvo ne tik ignoruojami, bet beveik draudžiami.1962 – 1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įvairių aspektų tyrimai. Ši tematika buvo labai propaguojama sovietinės valdžios institucijose (ministerijose, valdybose), todėl jai plėtoti atsirado neblogos sąlygos. Vėliai šių centrų vykdomų darbų tematika plėtėsi, pradėti vykdyti vadybos tyrimai, užsiimama konsultacine veikla. 1969 – 1970 metais vadybos tyrinėjimais susidomėjo P. Tvarijonavičius. Nuo pirmų dienų jo darbų temetiką susieta su personalo valdymo problemomis. 1972 metais P.Tvarijonavičiaus dėka KTU fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame savo mokslinę karjerą pradėjo ne vienas žinomas mokslininkas. Šiame sektoriuje aktyviai bendradarbiavo V. Daugėla, vėliau sėkmingai vystęs programinio ir strateginio planavimo bei valdymo tyrimus, paskelbęs dvi monografijas ir eilę straipsnių.
Techninių – technologinių inovacijų valdymo problematiką tyrinėjo J. Novickas. Šiuos darbus jis tęsė perėjęs dirbti į Lietuvos informacijos B.Prokupčiko darbus tęsė jo mokinys R. Venskus, o personalo valdymo tyrinėjimus, išėjus P. Tvarijonavičiui, vystė A. Sakalas. Specifinius personalo darbo organizavimo klausimus nagrinėjo P. Vanagas, išleidęs šia tematika tris knygas.Katedroje 1976 – 1979 metais susibūrė pajėgi vadybos specialistų grupė nagrinėjusi platų problemų spektrą. A. Indriūnas tyrinėjo vadovų veiklos turinio įvairius aspektus, paskelbė šia tematika eilę straipsnių ir knygas „Valdymo technika“ bei „Vadovo organizacinių žinių modelis“. Be to, šis autorius domėjosi ir kitais vadybos aspektais (pvz. valdymo metodologija, valdymo sprendimai, valdymo sociologija).Įvairius stambių gamybinių – ūkinių organizacijų formavimo, struktūrizavimo ir valdymo klausimus savo darbuose nagrinėjo P. Zakarevičius. Šių tyrimų pagrindu išleistos 8knygos, iš kurių svarbesnės „Tarpiškai gamybiniai – techniniai susivienijimai“, „Valdymo sistemų vystymas“, „Integruotos pramonės šakos: atsiradimas, organizavimas, valdymas“, „Pramonės šakos valdymas“. Valdymo organizavimo tematika yra pagrindinė ir daugelyje kitų P. Zakarevičiaus publikacijų.Atskirus personalo valdymo ir rengimo sistemos organizavimo aspektus tyrinėjo S. Lapeika, D. Ūsienė, P. Žukauskas. R. Šermukšnis domėjosi senamiesčių restauravimo darbų valdymo organizavimu, R. Jucevičius – mokslo pasiekimų įgyvendinimo gamyboje valdymu, G. Galkis valdymo sistemų diegimu.1971 – 1973 metais aktyviai šioje srityje pradeda dirbti E. Smilga. Jis paskelbia visą eilę straipsnių, skaito pranešimus konferencijose, o 1984 m. išleidžia knygą „Įmonės techninės politikos ekonominės problemos“. E. Smilga suburia tyrinėtojų grupę (V. Bradūnas, R. Stanikūnas, R. Patalavičius, D. Pupkevičius, P. Auštrevičius, D. Treigienė, S. Zubra), kuri produktyviai vysto techninės pažangos diegimo ir perspektyvinio planavimo tyrinėjimus. Nuo 1987 metų ši grupė pradeda domėtis strateginio strateginio valdymo problematika, pirmoji Lietuvoje nagrinėja strateginio planavimo ir perspektyvinio planavimo sampratų bendrumus ir skirtumus.Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (MAFSTI) Valdymo sociologinių problemų skyrius. Pagrindinis šio skyriaus darbus nuveikė R. Grigas. Leidiniai „Darbininkas ir įmonė“, „Socialinė raida: planavimas ir problemos“, „Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos“, „Socialinis valdymas ir planavimas įmonėje“, buvo labai svarbūs, nagrinėjo įmonių veiklą netradiciniu aspektu. Aktyviai taip pat dirbo V. Jonaičio vadovaujama grupė, tyrinėjusi miestų, kaip specifinių sociumų, valdymo klausimus. Aštuntasis dešimtmetis tai laikmetis, kai buvo nemažai daroma automatizuojant informacines sistemas, įvedant kompiuterinę techniką. Šioje sferoje Lietuvos mokslininkai R.Rajeckas, A. Vasiliauskas, S. Poškus, S. Marčiukaitis ir kiti taip pat atliko reikšmingų darbų.Pažymėtina, kad mokslinė veikla, tyrinėjant vadybos problematiką, Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu buvo gana aktyvi. Mokslo ir studijų institucijose, kitose organizacijose šia tematika domėjosi ir dalyvavo tyrimuose apie 180 – 200 aspirantų, mokslinių bendradarbių, dėstytojų, vadybos praktikų. Apgintos 7 – 8 habilituoto daktaro disertacijos ir daugiau kaip 30 daktaro disertacijų.Apibendrinus šio laikotarpio mokslinę veiklą, išryškėja tokios pagrindinės tyrinėjimų sritys:• Personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos organizavimas;• Organizacinių valdymo struktūrų formavimas, pertvarkymas, vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo procesų reguliavimas;• Socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos organizavimas ir planavimas;• Automatizuotą informacinių sistemų kūrimas, įvedimas, kompiuterinės technikos taikymas;• Atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas.Lietuvos vadybos mokslo pasiekimų lygį iš dalies apibūdina ir tai, kad K. Antanavičius, V. Daugėlos, R. Grigo, P. Tvarijonavičiaus, A. Vasiliausko, P. Zakarevičiaus darbai buvo žinomi ir gerai vertinami visoje Sovietų Sąjungoje.Svarbią reikšmę vystant vadybinę mintį, skleidžiant mokslo rezultatus ir praktinį patyrimą turėjo mokslinių – praktinių konferencijų organizavimas. Nemažiau svarbus buvo ir vadybos dalukų įvedimas į studijų programas. Jau nuo 1970 m. Vilniaus universiteto, Kauno politechnikos instituto, Vilniaus inžinerinio statybos instituto, Lietuvos žemės ūkio akademijos kai kurių specialybių programose pradedami dėstyti valdymo pagrindų kursai. 1982 – 1984 m. aukštosiose mokyklose atsiranda specialybės apibendrintu pavadinimu „organizavimas ir valdymas“ir pradedami rengti profesionalūs vadybos specialistai.1980 metais Lietuvoje buvo pradėtas leisti pirmasis ir iki 1995 m. vienintelis vadybinis mokslinis žurnalas „Valdymo kadrai“. Leidinio iniciatoriams A. Indrūnui ir P. Tvarijonavičiui reikėjo daug pastangų, kad šis žurnalas taptų tikrai profesionaliu leidiniu. Žurnalas suvaidino reikšmingą rolę teikiant vadybos specialistus, skleidžiant naujienas, įjungiant naujus tyrinėtojus.Neeilinis įvykis buvo Lietuvos vadybos atkūrimas 1989 metų pavasarį. Iniciatoriumi vėl tapo P. Tvarijonavičius. Draugija sujungė į vieningą būrį tiek vadybos tyrinėtojus, tiek praktikus, sudarė sąlygas tampriau bendrauti. Nors draugijos veikla tai prigesdavo, tai vėl suaktyvėdavo, ji yra svarbi vadybos žmones jungianti institucija.1990 – 1997 metaiAtkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė visiškai naujos vadybos mokslo ir praktikos vystymosi sąlygos. Vadybos tyrinėtojai praktikai įgavo galimybę giliau ir plačiau susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų darbais, naujausiomis menedžmento vystymosi tendencijomis.Įvairiuose centruose vykdomų tyrimo darbų analizė rodo, kad jų pagrindinės temos yra šios:• Organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis;• Organizacinių struktūrų formavimo ir vystymosi teorija ir metodai;• Personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas;• Strateginis valdymasis strateginis organizacijų vystymas;• Visuotinės kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įvedimas;• Atskirų ūkio sferų valdymas.Ekonomikos persitvarkymo laikotarpiu ypač aktualūs organizacinių struktūrų formavimo tyrimai, nes įmonėms reorganizuojantis, restruktūrizuojantis, kartais iš esmės keičiasi jų vidinė morfologija, ryšiai, procesai. Šioje srityje derėtų išskirti S. Butkaus (VGTU) „Vadybinis organizacijų struktūrizavimas“, A. Marčinsko (VU) „Įmonių valdymo struktūros kaip strategijos formavimo subjektai“, P. Zakarevičiaus (VDU) „Stambaus verslo organizacinės formos Lietuvoje“.Taip pat nauja tyrimų sritis – visuotinės kokybės valdymas. Aktyviausiai šios pakraipos darbus vykdo P. Vanagas (KTU). Jam vadovaujant parengta nacionalinė kokybės valdymo programa, paskelbta eilė straipsnių.Penkiose – šešiose Lietuvos aukštosiose mokyklose sėkmingai vyksta specialistų rengimas, bazinės žinios perteikiamos ir kitokių specialybių studentams. Nuolat stiprėja ryšiai su užsienio šalių universitetais. Nemažas kiekis studijuojančių turi galimybes juose gilinti savo žinias, į Lietuvos universitetus dėstyti atvyksta užsienio profesoriai.
Plečia veiklą Vadybos draugija. Netikėtai išėjus iš gyvenimo P. Tvarijonavičiui, jos vairą perėmė R. Razauskas, vėliau K. Zaborskas. Įsteigti draugijos skyriai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Į darbą aktyviai įsijungia jaunimas – studentai, doktorantai.Naudota literatūra
1. S. Stoškus, D. Beržinskienė „Vadyba“ 2005, Kaunas2. Povilas Zakarevičius „Vadybos arimuose“, 2005, Kaunas