Vadybos projektas (Bivainis)

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETASVERSLO VADYBOS FAKULTETASVERSLO TECHNOLOGIJŲ KATEDRA

ELEKTRONINIO VERSLO PLĖTROS GALIMYBĖS

Darbą atliko: Mindaugas Budvytis IVVm-6Darbą tikrino: prof. J. Bivainis

Vilnius, 2006TURINYS

ĮVADAS

Visuomeniai keičiantis iš industrinės į informacinę, kinta ir verslo procesai, dėl kurių vyksta ekonominis gyvenimas tiek paprasto vartotojo lygmenyje, tiek pasaulinių korporacijų tarpusavio versle. Visame pasaulyje vykstantys verslo pokyčiai pasiekia ir Lietuvą, kur vis daugiau diskutuojama apie elektroninį verslą – verslą, paremtą technologijų galimybių (interneto) panaudojimu, ir vis didesne informacijos reikšme verslo procesuose.Elektroninis verslas – (angl. e-business) – ši sąvoka įsiveržė į mūsų gyvenimą nelabai seniai, prieš ketverius – penkerius metus žinojom tik tai, kas yra internetas. Šiandien tai atskira nacionalinės ekonomikos šaka, kurios svarba didėja kiekvieną dieną.Elektroninis verslas apibrėžiamas kaip verslo veiksmų atlikimas ir įmonės veiklos organizavimas naudojant informacines technologijas duomenų perdavimo tinklų aplinkoje. Tai įvairi veikla siekiant pelno – prekyba, rinkodara, nuotolinis mokymas, bankininkystė ir kitokia, vykdoma interneto aplinkoje. Elektroninis verslas apima ne tik įprastinius verslo veiksmus, bet ir naujus, galimus tik virtualioje aplinkoje verslo būdus.Daugelis šiuolaikinių verslo veiksmų atliekama internetu (globaliniu tinklu). Dabar tik daugelis, tačiau ateityje, visi verslo veiksmai bus atliekami informacinėmis technologijomis. Kai kuriose šalyse elektroninis verslas jau nevadinamas elektroniniu, nes tai tapo savaime suprantama ir įprastu dalyku.Elektroninis verslas jau įžengė į beveik visas sritis: verslą, valstybines institucijas, nekomercines organizacijas. Šiandien tai priemonė ir galimybė žymiai padidinti organizacijos veiklos efektyvumą. Elektroninis verslas apima visą organizacijos pertvarką, naudojant interneto galimybes siekiant sujungti tiekėjus, platintojus, vartotojus bei verslo partnerius. Pertvarkymas apima visas darbuotojų grandis organizacijoje. Elektroninis verslas skatina organizacijos darbuotojus mąstyti ir elgtis “skaitmeniniu būdu”, t.y. bet kokios svarbos ir lygmens uždavinius stengtis atlikti elektroniniu būdu bei suprasti, kurioje vietoje informacijos judėjimą gali palengvinti tam tikros elektroninio verslo priemonės.Tema aktuali, nes didžiuliai teigiami mūsų šalies ekonominiai poslinkiai sudaro sąlygas aktyviai smulkaus ir vidutinio verslo plėtotei. Jau esamoms ir besikuriančioms verslo sistemoms šiuolaikinės intensyvios konkurencijos sąlygomis bei vykstant intensyviems integracijos į Europos Sąjungą procesams Lietuvai nepaprastai svarbu yra išnaudoti ir suprasti naujas ekonomikos tendencijas, lemsiančias Lietuvos ūkio vietą Europos Sąjungos erdvėje bei Lietuvos ekonomikos plėtrą. Vienas iš pagrindinių tokių pokyčių – elektroninio verslo veikla. Tačiau Lietuvoje elektroninio verslo situacija apskritai nėra gera ir ši ekonomikos tendencija dar tik žengia pirmuosius žingsnius bei nedaro beveik jokio poveikio mūsų ekonomikai. Lietuvoje sparčią elektroninio verslo plėtrą kol kas stabdo nepalanki teisinė aplinka, žemas kompiuterizavimo lygis, gana nedidelis naudojamasis interneto paslaugomis.Elektroninis verslas yra pagrįstas informacinėmis priemonėmis, o tai jam suteikia intelektinės veiklos ypatumų. Tai yra perėjimas iš tradicinių verslo formų į elektroninę terpę, taikant projektinio valdymo metodus.Žinių visuomenė yra pirmasis iš trijų Lietuvos valstybės prioritetų, šalia saugios visuomenės ir konkurencingos ekonomikos, kurie įtvirtinti valstybės plėtros ilgalaikės perspektyvos tikslus nustatančiame dokumente – valstybės ilgalaikės raidos strategijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veikloje taip pat akcentuoja šios srities svarbą – Vyriausybės 2001 – 204 m. veiklos programoje numatyta pripažinti informacinės ir žinių visuomenės, pagrįstos mokslu ir inovacinėmis technologijomis, kūrimą strateginiu Lietuvos uždaviniu ir ekonominės plėtotės kryptimi.Šie Lietuvos tikslai atitinka Europos Sąjungos siekius. Atsižvelgiant į globalizacijos procesus ir poreikį stiprinti konkurencingumą pasaulio rinkose, Europos Bendrija turi tikslą – sukurti Europoje konkurencingą žiniomis grįstą ekonomiką. Šis pagrindinis tikslas yra įtvirtintas Europos Tarybos 2000 metų priimtoje Lisabonos strategijoje, kurios įgyvendinimui buvo parengtas “eEuropa” veiksmų planas. Šis veiksmų planas yra neatsiejamas Lisabonos strategijos dalis, taip pat visų informacinės visuomenės plėtros iniciatyvų Europos Sąjungoje pagrindas.“eEurope 2005” veiksmų plane pažymima, kad informacinės veisuomenės sukūrimas Europos Sąjungoje iki 2010 metų, Europai leis tapti geriausiai išvystytu žiniomis grįstos ekonomikos, ypač konkurencingu pasaulio regionu. Ši nuostata pirmą kartą paskelbta 2000 m. ir vėl patvirtintas jau 2002 metų vasarą, patvirtinus “eEurope 2005” veiksmų planą. Žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu siekiu ir Lietuvoje. ES siekia sukurti žinių visuomenę per artimiausią dešimtmetį; 2015 metais šioje srityje gali būti pasiekusi panašų lygį. Problema. Elektroninio verslo plėtra neatsiejama nuo daugelio naujų verslo sąvokų atsiradimo. Dažnai literatūroje aptariamos įmonių elektroninės svetainės, elektroninės parduotuvės, elektroninė bankininkystė, elektroninis paštas, tačiau norint plėtoti sėkmingą verslą reikia pažengti į prieį naujomis idėjomis, kurios butų pritaikytos elektroniniame versle. Pasirinkta kursinio projekto tema yra aktuali nes vis dar nėra patikimų literatūros šaltinių nagrinėjančių elektroninio verslo plėtros galimybes lietuvių kalba. Šio kursinio projekto objektas yra elektroninio verslo plėtros galimybės. Darbo tikslas – išskirti elektroninio verslo plėtros galimybes Siekiant šio tikslo kursiniame projekte sprendžiami tokie uždaviniai:• Problemos kaip sistemos interpretacija;• Naujausių problemos sprendimų kritinis vertinimas;• Ekonominių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui sričių nustatymas;• Administracinių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui tikslingumo įvertinimas;• Tyrimo objekto psichologinių aspektų identifikavimas ir įvertinimas;• Kiekybinių valdymo sprendimų metodų taikymo tyrimo objektui galimybių įvertinimas.Kadangi elektroninio verslo koncepcija yra pakankamai nauja ir lietuvių kalboje vis dar nėra nusistovėjusio bei pripažinto interneto ir elektroninio verslo terminų naudojimo, projekto metu buvo sudaryta su elektroninio verslo sąvokų vertimo į lietuvių kalbą problema. Todėl autorius siekdamas kuo tiksliau perteikti specifinių elektroninio verslo terminių esmę, projekte nurodo ir juos atitinkantį pavadinimą anglų kalba.

1. PROBLEMOS KAIP SISTEMOS INTERPRETACIJA

Mokslinėje literatūroje galima aptikti daug skirtingų autorių „sistemos“ apibrėžimų:Sistema vadinamas objektas, kurį sudaro mažiausiai du, o praktikoje, kaip taisyklė, žymiai daugiau sudėtinių elementų, tarpusavyje susietų vienodo pobūdžio ryšiais. Vienodoje erdvės vietoje esantys elementai, jei jų nejungia vienodo pobūdžio ryšiai, sistemos nesudaro. [13]Sistema – tai daugelis susijusių veikiančių elementų.Sistema – tai daugumos elementų santykių ir ryšių įvairovė, susidedančių į vientisą visumą.Sistema – tai ne šiaip vienetų (elementų, individų) visuma, kai kiekvienas vienetas valdomas pagal veikiantį jį priežastinio ryšio dėsnį, bet visuma santykių tarp šių vienetų. [14]Susidomėjusiems elektroniniu verslo ir elektronine komercija, be įvairių organizacijų, teisinių, ekonominių ir kitų klausimų, reikia išspręsti grynai technines problemas – kokia aparatinė įranga reikalinga, ar reikės samdyti programuotojus ir administratorius, kaip savo elektroninės prekybos sistemą padaryti matomą iš viso pasaulio. Tai aktualu smulkioms ir vidutinėms įmonėms, negalinčioms sau leisti tokios prabangos kaip sudėti sprendimai už didelius pinigus. Šios problemos ypač aktualios provincijoje, kur interneto bei įvairiausių informacinių paslaugų infrastruktūra yra tik kuriamoje būsenoje, todėl firmos daugelį iškylančių problemų priverstos spręsti pačios ar ieškoti pagalbos kur nors toliau. Iškylančias technines problemas santykinai galima suskirstyti į šias glaudžiai tarpusavyje susijusias dalis:1. aparatinė įranga (kompiuteriai, spausdintuvai, ir kt.);2. programinė įranga (software);3. administravimas, programavimas, tinklapio dizainas ir kt.;4. internetas.Pagrindinės elektroninio verslo sudedamosios dalys:1. Dalyviai;2. Tinklai;3. Procesai.

1 pav. Sudedamosios elektroninio verslo dalys

Dalyviai – tai asmenys ar institucijos, dalyvaujančios elektroninio verslo procese, siekdami savo tikslų.

Tinklai – tai fizinė terpė, jungianti elektroninio verslo dalyvius, kurioje vyksta tam tikri, tik elektroniniam verslui būdingi procesai. Procesai – tai mainai, vykstantys tarp elektroninio verslo dalyvių specialiuose tinkluose. Elektroninį verslą, panašiai kaip ir tradicinę verslo rūšį, veikia išorinė aplinka. Didžiausią įtaką elektroniniam verslui daro kultūrinė, teisinė – politinė, ekonominė, mokslinė –technologinė aplinkos. Išorinis aplinkos poveikis elektroniniam verslui yra specifinis. Kultūrinė aplinka. Pirkimo būdą lemia per ilgą laikotarpį nusistovėjusios tradicijos. Vyresniojo amžiaus konservatyvaus požiūrio žmonės vengtų tradicinį pirkimo būdą iškelti į elektroninio verslo siūlomą būdą. Tai lemia ir šeimos tradicijos, papročiai. Didžiąją dalį interneto vartotojų sudaro jauni žmonės, o vyresni žmonės internetu naudojasi rečiau. Žmonės kurių amžius virš 50 metų sudaro tik 5 proc. visų interneto vartotojų Lietuvoje. Todėl kuriant elektroninį verslą yra tikslinga jo veiklą orientuoti į didžiosios interneto vartotojų poreikius. Ypač naudinga išskirti elektronines paslaugas ir prekes jaunimui. Teisinė – politinė aplinka. Veikiančios politinės jėgos suformuoja valdžios ir valdymo struktūras, kurios savo sprendimais priima tam tikrus teisės aktus. Jais savo praktinėje veikloje privalo vadovautis įmonės. Valdžios ir valdymo institucijos savo teisės aktais gali visoms ar tik tam tikros rūšies įmonėms sudaryti palankesnes veiklos sąlygas, skatinti investicijas arba drausti, riboti tam tikrą veiklą. Elektroninio verslo veiklai svarbiausi teisės aktai gali būti suskirstyti į tris grupes:1. Reguliuojantys elektroninio verslo įmonės steigimą, jos vidaus veiklą ir likvidavimą;2. Reguliuojantys elektroninio verslo įmonių santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais;3. Reguliuojantys atskiras sritis.Įstatymai numato, kokia veikla galima valstybės teritorijoje. Reikia nuolat stebėti naujai priimamų įstatymų bei kitų teisės aktų įsigaliojimą.Lietuvoje iki šiol nereglamentuoti kai kurie elektroninio verslo būtini santykiai ir procesai. Lietuvoje galiojantys teisės aktai ne visada tinkamai reguliuoja pasikeitusius visuomeninius santykius, atsižvelgiant į elektroninio verslo globalumą. Kol nebus įgyvendinti šie elektroniniam verslui būtini veiksniai, negalima tikėtis sėkmingos elektroninio verslo plėtros.Ekonominė aplinka. Norint sėkmingai plėtoti elektroninį verslą, būtina stebėti, kaip keičiasi vartotojų poreikiai, kokie reiškiniai vyksta rinkoje (vietinėje ir pasaulinėje). Elektroniniam verslui taip pat daro įtaką bendri ekonomikos vystymosi dėsningumai bei reiškinių: šalies bendrasis vidaus produktas, pirkėjų pajamos, kaupimo lygis, prekių kainų lygis, kredito gavimo galimybės, infliacija, nedarbo lygis ir pan. Siekiant didinti elektroninio verslo konkurencingumą, naudinga naudoti tarpininkų (kitų įmonių) siūlomas elektroninio verslo paslaugas.Mokslinė – technologinė aplinka. Tai aplinka, apimanti mokslo žinių ir jų praktinio taikymo poveikį verslo sprendimams bei jiems įgyvendinti. Tačiau labiausiai ji pastebima prekių kūrimo, jų tobulinimo ir gamybos srityse. Kuriant ar modernizuojant elektroninio verslo svetaines, būtina taikyti naujausias, pasaulyje pripažintas technologijas, kurios išskirtų kuriamą elektroninio verslo sistemą iš konkurentų ir lemtų verslo sėkmę. Taip pat būtina atnaujinti siūlomą paslaugų ir prekių komplektą, kuris atitiktų naujausius rinkos poreikius ir techninę pažangą.

2 pav. Elektroninio verslo išorinė aplinka

Vertinant kompanijų veiklos perspektyvas matyti, kad informacinių sistemų, grindžiamų šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, organizavimą ir valdymą veikia ne tik išorinės aplinkos veiksniai, didelę reikšmę turi vidiniai organizacijos veiksniai ir informacinių sistemų organizaciniai ir valdymo aspektai. Todėl, siekiant iki galo suprasti informacinių sistemų prigimtį ir esmę, neužtenka vien tik kompiuterinio raštingumo. Būtina suprasti informacinių sistemų organizavimo, valdymo aspektus, jų sąveiką ir poveikį, žinoti jų galimybes

2. NAUJAUSIŲ PROBLEMOS SPRENDIMŲ KRITINIS ĮVERTINIMAS

Siekiant užtikrinti elektroninio verslo plėtrą, yra nustatyta ilgalaikė, prognozuojama ir nuosekli elektroninio verslo politika ir šios politikos įgyvendinimo principinės nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, skatina elektroninio verslo plėtrą, siekia suteikti Lietuvos fiziniams ir juridiniams asmenims naujų galimybių plėtoti verslą, sukurti intelektinių produktų ir paslaugų rinką [15]. Elektroninio verslo plėtrą stabdo nepakankamos komunikacijos galimybės, neišspręsti vartotojų teisių apsaugos, elektroninių procedūrų autentiškumo, vientisumo ir informacijos apsaugos užtikrinimo klausimai. Elektroninis verslas ir elektroninė prekyba remiasi elektroninės informacijos mainais telekomunikaciniuose tinkluose ir tuo skiriiasi nuo įprastinių prekybos procedūrų, vykdomų betarpiškai (asmeniškai) arba sudarant įstatymais nustatytos formos dokumentus. Šioje situacijoje būtina įvertinti, kad atsiranda visos elektroninį verslą lydinčios informacijos identifikavimo, autentiškumo bei konfidencialumo užtikrinimo problemos ir tai liečia tiek fizinius, tiek ir juridinius asmenis. Toliau pateikiamos kelios elektroninio verslo plėtros problemos. Teisės sistema:• Nereglamentuoti kai kurie elektroninio verslo būtini santykiai ir procesai (nepilnai įteisintas elektroninis dokumentas, nepatvirtintos elektroninio parašo paslaugų teikėjo registravimosi ir priežiūros procedūros ir kt.);• Lietuvoje galiojantys teisės aktai ne visada tinkamai reguliuoja pasikeitusius visuomeninius santykius, atsižvelgiant į elektroninio verslo globalumą.Infrastruktūros plėtra:• Informacinė infrastruktūra visoje šalyje plėtojama netolygiai;• Didelės paslaugų kainos.Elektroninio verslo aplinkos kūrimas:• Bendroji verslo aplinka nepalanki elektroniniam verslui plėtoti;• Nėra priemonių, leidžiančių suburti kompetetingus specialistus ir užtikrinti visuomenės paramą;• Visuomenei trūksta informacijos ir pasitikėjimo veikla elektroninėje erdvėje.Valstybinės institucijos pasirengimas dirbti informacinės visuomenės sąlygomis:• Labai mažai valstybės paslaugų, teikiamų elektroninėje erdvėje;• Elektroninės komercijos stokojama teismuose, įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios, savivaldos ir kituose institucijose [15].Rinkodaros ir konsultacijų bendrovės IMC atliktas tyrimas rodo, kad potencialių klientų turimos informacijos apie elektronines parduotuves ir jų pasiūlymus bei motyvacijos pirkti prekes internetu trūkumas yra pagrindinės elektroninės komercijos plėtros kliūtys.Pagrindiniais prekių pirkimo internetu trūkumais apklausoje buvo įvardinti asortimento siaurumas, negalėjimas apžiūrėti ar išbandyti prekę, neaiškumas dėl prekių grąžinimo galimybių ir garantijos, sudėtinga prekių ir informacijos paieška interneto parduotuvėse, pristatymo kaina, atsiskaitymo už pirkinius sudėtingumas, pristatymo trukmė bei būtinybė būti reikiamu laiku namuose. Pagrindiniais prekių pirkimo internetu privalumai yra galimybė apsipirkti neskubant, žemesnės internetu parduodamų prekių kainos ir galimybė prekes užsisakyti visą parą [16].

Elektroninio verslo plėtros Lietuvoje privalumai ir trūkumaiPrivalumai Trūkumai• Greitis;• Lankstumas;• E verslo ribos nėra nustatytos;• Sumažėjusios sąnaudos ir kainos;• Globalinė konkurencija;• Mažėja ribos bendraujant tarp organizacijų;• Efektyvus sandorių atlikimas;• Geras verslo organizavimo mechanizmas;• Tiekimo grandinės sutrumpinimas;• Pagalba ir konsultacija realiu laiku;• Greitas ir išsamus informacijos pateikimas; • Vartotojas nemato prekės realybėje;• Nėra vieningos sistemos kokybės vertinimui;• Mažas visuomenės pasitikėjimas;• Nepakankamas gyventojų išsilavinimas IT srityje;• Žemas kompiuterizacijos lygis;• Nepakankamos komunikacijos galimybės;• Nepilnai sutvarkyta teisinė sistema;• Valstybinių institucijų silpnas pasirengimas e. verslo plėtrai;• Maža paslaugų diferenciacija;• Maža patirtis tarptautinėse rinkose;• Mažas siūlomo produkto poreikis;• Neplataus vartojimo paslaugos;• Projektavimas ir vystymas daug kainuoja;• Mažas saugumas. Nors elektroninis verslas turi daug trūkumų, nepaisant to, jo privalumai nuteikia optimistiškai. Elektroninis verslas suteikia galimybę ne tik smulkiems tiekėjams būti pasauliniame tinkle, bet ir verstis verslu pasauliniu mastu. Vartotojo naudos požiūriu, tai yra pasaulinis pasirinkimas. Vartotojas gali išsirinkti iš visų potencialių tiekėjų reikalingiausią prekę arba paslaugą, nepaisydamas geografinės padėties.

3. EKONOMINIŲ VALDYMO METODŲ TAIKYMO TYRIMO OBJEKTUI SRIČIŲ NUSTATYMAS

Ekonominiai valdymo metodai yra patys svarbiausi, nes žmogaus baziniai poreikiai dažniausiai yra ne visiškai patenkinti. Valdymo santykius lemia ekonominiai santykiai ir jų bazėje susiformuojantys žmogaus poreikiai ir interesai. Labai svarbūs yra valstybinio reguliavimo ekonominiai būdai. Nustatydama mokesčių dydį pajamų pasiskirsymo mechanizmą, kreditavimo sąlygas ir panašiai, valstybė kišasi į įmonės raidą, skatina ar slopina ją.Ekonomikos valdymo metodai – valdymo metodai, kuriais siekiama patenkinti pagrindinius žmogaus poreikius [12]. Ekonominiai metodai – tai būdų ir veiksmų visuma darbuotojų veiklai aktyvinti materialiai juos skatinant, priklausomai nuo darbo rezultatų. Prie ekonominių metodų priskirtinos ir darbuotojams sudaromos galimybės bei sąlygos kelti savo kvalifikaciją, kilti tarnyboje, socialinė rūpyba, vykdoma organizacijos lėšomis [6].Ekonominiai valdymo metodai – tai skatinimo būdai, tenkinantys materialinius žmogaus ar žmonių grupės poreikius [10], [7].Ekonominiai valdymo metodai – tai metodai, kurie remiasi kitų žmoių darbo produktų poreikių tenkinimų [4].Ekonominiai valdymo metodai – tai poveikio būdas, kuris remiasi ekonominiais santykiais bei ekonominiais žmonių interesais [3].Ekonominiai valdymo metodai – tai veiklos aktyvinimas materialiniais stimulais (nes materialinis skatinimas susieja atlyginimą su darbo rezultatais) [1].Knygų autoriai išskiria dar tiesioginio ir netiesioginio ekonomikos valdymo metodus [12, 11, 9, 5, 11]. Tiesioginio ekonomikos valdymo metodai remiasi tiesioginiais santykiais ir materialinių išteklių skirstymu. Nustatomi planiniai normatyvai ir rodikliai, kurių reikia laikytis. Netiesioginio ekonomikos valdymo metodais siekiama skatinti ekonominę ūkio veiklą, kuri reiškiasi tarpusavyje glaudžiai susijusiose sistemose (ūkistata, darbo apmokėjimas, kreditavimas, finansavimas).Skiriami šie ekonominiai vadybos metodai:Metodų grupės (pagal turinį, pobūdį, paskirtį):1. Darbo apmokėjimas2. Kainodara3. Finansavimas (kreditavimas)4. Ūkiskaita(vidinė) – ta prasme vidinė, kad mes turime organizaciją kaip vienetą ir ūkiskaitą jos viduje.5. Įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas6. Pelno paskirstymas7. Efektyvumo vertinimas1.Darbo apmokėjimas.• Turi būti objektyvumas• Suprantamumas(už ką gauna)• Konkurencija(per darbo apmokėjimą reikia įžiebti konkurenciją)• Darbo užmokesčio reglamentavimas(darbo kodeksas, darbo sutartis)-teisiškai pagrįstas.• Vidaus veiksniai – iš įmonės(darbo vertė, sąlyginė darbo vertė).• Išoriniai veiksniai(minimalus darbo užmokestis, mokesčių sistema)• Yra patvirtintos tarptautinės rekomendacijos, kaip nustatyti darbo vertę. Galima nustatyti pagal tai, kiek darbas yra sudėtingas, kokia darbuotojo atsakomybė, kokios darbo sąlygos ir kt. Tada jau galima nustatyti darbo vertę. • Kitas aspektas, kiek darbo turi padaryti žmogus. Darbo normavimas:1. Sąnaudos(laiko norma).2. Darbo rezultatų normos3. Aptarnavimo normos(kiek vietų turi aptarnauti vienas žmogus.Darbo apmokėjimo formos:• Vienetinė• Laikinė• Pareiginė Įvairių šalių įmonėse populiarios dvi pagrindinės darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Šias pagrindines darbo užmokesčio formas papildo įvairios sistemos, t.y. atmainos. Įmonės veiklai, jos darbo našumo didinimui ir produkcijos gamybos kaštų (savikainos) mažinimui labai svarbu parinkti tinkamą darbo apmokėjimo formą ir sistemą. Vienetinė darbo užmokesčio forma ir jos atmainos. Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Paprastai vienetinė darbo užmokesčio forma tinkamiausia tais atvejais, kai:1. darbas gali būti normuojamas; 2. galima apskaityti jo rezultatus; 3. darbas sistemingai kartojasi.Vienetinis apmokėjimas gali būti individualus (kai atsižvelgiama į kiekvieno atskiro darbuotojo darbo rezultatus, nuo kurių priklauso jo darbo uždarbis) ir kolektyvinis (kai kolektyvo kiekvieno nario uždarbis priklauso nuo galutinių viso kolektyvo darbo rezultatų). Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir skirstoma į šias sistemas: Tiesioginė vienetinė darbo užmokesčio forma – darbininko darbo uždarbis priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio . Vienetinė premijinė sistema – bendras darbininko darbo uždarbis susideda iš uždarbio pagal tiesioginius nekintamus vienetinius įkainius ir premijos, kuri priskaičiuojama už kokybinių ir kiekybinių darbo rodiklių įvykdymą ir viršijimą. Progresyvinės vienetinės darbo užmokesčio formos atmainos esmė – už normų numatytą išdirbį mokama pagal tiesioginius vienetinius įkainius, o už visą išdirbį virš normos – pagal didesnius vienetinius įkainius, kurie didėja progresyviai, priklausomai nuo normų viršijimo. Regresyvinės vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė – kuo aukštesnis darbo normų įvykdymo procentas, tuo lėčiau auga darbo užmokestis. Darbininkas dalijasi su darbdaviu pajamomis, gautomis padidėjus darbo našumui, ne dėl darbininko nuopelnų, o darbdaviui sudarius našesnes, geresnes darbo sąlygas [1]. Diferencijuota (baudų) sistema paremta skirtingais tarifiniais atlygiais, priklausomai nuo normų įvykdymo lygio. Ji nukreipta į darbo kokybės gerinimą, nesiekimą viršyti išdirbio normų [2]. Fiksuotų priedų vienetinės darbo užmokesčio sistema skatina darbininkus didinti gamybos apimtį: už kiekvieną virš nustatytos normos pagamintą vienetą mokamas fiksuotas priedas. Asmeninių priedų vienetinės darbo užmokesčio sistemos esmė ta, kad tarifinis atlygis, pagal kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis, susideda iš darbo tarifinio atlygio, priklausančio nuo darbo sudėtingumo ir darbo rezultatyvumo, ir asmeninio priedo, kurį lemia amžius ir stažas. Akordinės vienetinės darbo užmokesčio sistemai būdinga tai, kad atliekamų darbų apmokėjimo dydis nustatomas ne už kiekvieną gamybos operaciją atskirai, o už visą darbų kompleksą, t.y. už akordinę užduotį (pvz. suremontuoti ir suderinti įrenginius). Su darbininkais atsiskaitoma, baigus visą darbą. Netiesioginei vienetinės darbo užmokesčio sistemai būdinga tai, kad darbuotojo (šiuo atveju pagalbinio darbininko) uždarbis priklauso nuo jo aptarnaujamų darbuotojų darbo rezultatų, o ne nuo jo asmeninio išdirbio. Pasaulyje dar vartojamas toks skirstymas, kai skiriamos tokios vienetinio darbo užmokesčio atmainos:• Paprasta neskatina siekti gerų kiekybinių ir kokybinių darbo rodiklių.• Su privaloma įvykdyti normuota užduotimi – darbo užmokestis susideda iš pastovios ir kintančios dalies.• Asmeninių priedų.• Kelių atlygių – numato du ar daugiau tarifinius atlygius; jie diferencijuotai taikomi darbininkams, priklausomai nuo to, ar jie įvykdo ar neįvykdo normuotas užduotis. Ši atmaina analogiška vienetinei diferencijuotai (baudų) darbo užmokesčio formai.• Japonų tradicinė pagal amžių – paremta tarifiniais atlygiais, kurių dydis priklauso nuo dirbančiojo amžiaus.• Japonų sintezuota pagal rezultatus – remiasi dviem tarifiniais atlygiais: asmeniniais ir darbo. Asmeninių tarifų atlygių dydis priklauso nuo dirbančiojo amžiaus ir stažo, o darbo tarifiniai atlygiai – nuo kvalifikacijos ir balais išreikšto darbo rezultatyvumo. Sudėjus darbo ir asmens atlygius, gaunamas tarifinis atlygis, vartojamas darbo užmokesčiui apskaičiuoti.Laikinė darbo užmokesčio forma ir jos atmainos. Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip negu vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko kiekio ir jo kvalifikacijos. Yra keletas laikinės darbo užmokesčio formos atmainų. Mūsų šalyje laikinė darbo užmokesčio forma dažniausiai skirstoma į dvi sistemas: į paprastąją laikinę ir į laikinę premijinę. Pagal paprastąją laikinę darbo užmokesčio sistemą darbuotojo uždarbis apskaičiuojamas remiantis jo valandiniu tarifiniu atlygiu ir faktiškai dirbtu laiku.Laikantis laikinės premijinės darbo užmokesčio sistemos, darbuotojui virš uždarbio gaunamo pagal tarifinį atlygį (valandinis tarifinis atlygis dauginamas iš dirbtų valandų skaičiaus), papildomai mokama premija už konkrečius geresnius kokybinius ir kiekybinius darbo rezultatus

Taigi laikinėje darbo užmokesčio formoje pagrindinis darbo pamokėjimo matas yra darbuotojo dirbtas laikas, už kurio vienetą darbuotojui yra nustatomas tarifinis atlygis. Pareiginė darbo užmokesčio forma.Pareiginių atlyginimų sistema darbuotojo darbo užmokestį sieja ne su jo kvalifikacija, o su pareigybe, kuri apibrėžiama struktūrizuojant organizaciją. Paprastai nustatomas mėnesinis pareiginis darbo užmokestis, kuris nepriklauso nuo mėnesio trukmės, nei nuo per jį atliktų darbų kiekio.2.Kainodara. Egzistuoja 3 skirtingi kainodaros modeliai (principai)1. Sąnaudų(orientuota į kaštus)2. Paklausos(orientuota į paklausą)3. Konkurencijos(orientuota į konkurentus)1.Sąnaudų – bazinis dalykas sąnaudos. Nustatomos suminės sąnaudos pridedam pelno normą ir turime kainąĮ kaštus orientuotas kainos nustatymo metodas. Taikydama šį metodą, įmonė prekės kainą gali nustatyti keliais variantais. Vienas iš jų – kaštai plius antkainis. Apskaičiuojant kaštus įvertinami kintamieji ir pastovieji prekės kaštai. Antkainis suprantamas kaip pelno dydis prekės vienetui. Vienai ar kitai prekei nustatytas antkainis gali būti keičiamas priklausomai nuo kintančių rinkos sąlygų. Įmonė nustato ne stabilų antkainį, o lankstų. Šiuo atžvilgiu vienos ar kitos prekės kainą įmonė keičia sulig rinkos sąlygomis. Lanksčiais antkainiais siekiama palaikyti tam tikro lygio vienos ar kitos prekės pardavimo apimtį. Kainos nustatymas gali būti pagrįstas lūžio taško radimu. Šiuo būdu galima išnagrinėti įvairias pardavimo kainų, prekės kiekio ir gamybos kaštų kombinacijas, nustatyti lūžio taškus ir gamybos apimtis, leidžiančias gauti pelno, bei parinkti tinkamiausią variantą. Taikant į kaštus orientuotą nustatymo metodą, prekės kainos skaičiavimas gali būti pagrįstas vien kintamaisiais kaštais. Šiuo atveju pastovieji kaštai, galima sakyti, visai ignoruojami: kaina nustatoma tokia, kad viršytų prekės kintamuosius kaštus, arba, kitaip sakant, prie kintamųjų kaštų pridedamas tam tikro dydžio antkainis. Pastovieji kaštai paprastai nepaskirstomi tarp įmonės gaminamų prekių. Jie padengiami iš pelno, gauto pardavus visas įmonės prekes. Jei gautasis pelnas nepadengia pastoviųjų kaštų, įmonė patiria nuostolių. 2.Paklausos – pirmiausia nustatoma kaina (ji nustatoma išnagrinėjus paklausą ir nustačius, kad už tokią kainą vartotojai nupirks mūsų parduodamą kiekį.)Po to nustatome pelno normą, kiek mes norime turėti pelno. Šiuo atveju įmonė turi spręsti, kaip su tokiom išlaidom pagaminti, tai ko reikia)Į paklausą orientuotas kainos nustatymo metodas. Įmonė, nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o verte, kurią ši prekė turi vartotojams. Kainos lygio pagrindas nustatomas pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo vaizduotėje. Kitaip tariant, nustatant kainą remiamasi egzistuojančios paklausos lygiu. Įmonė keičia savo prekės kainą priklausomai nuo paklausos pokyčio. Prekės paklausai išaugus, įmonė kainą padidina, o paklausai sumažėjus – sumažina. Kaštai yra tik ribojantis veiksnys, rodantis, ar įmonė gaus planuojamą pelną, jei nustatys paklausos lygį atitinkančią kainą. 3.Konkurencijos. Iš pradžių nustatoma Kaina. Šiuo atveju kaina nustatoma atsižvelgiant į konkurentus. Ji gali būti ir didesnė ir mažesnė, bet turi būti pranašumas prieš konkurentus (pvz.: kokybė geresnė, aptarnavimas ir pan.) Į konkurentus orientuotas kainos nustatymo metodas. Nustatydama kainas šiuo metodu, įmonė daugiausia remiasi konkurentų kainomis. Savo prekių kainą ji nustato tokią, kokias analogiškoms savo prekėms nustatė jos konkurentai, arba truputį didesnę ar mažesnę už konkurentų. Nustatydama savo prekių kainas, įmonė orientuojasi į esamą rinkos kainų lygį. Ji nekeičia savo kainos, kol konkurentai nekeičia savųjų, ir pakeičia remdamasi konkurentų kainų pakeitimais. Įmonė taip daro nepriklausomai nuo to, ar kinta jos prekių paklausa, ar kinta prekės kaštai. Ji tiesiog mėgdžioja konkurentų veiksmus, nesiekdama išlaikyti pastovios priklausomybės tarp kainų ir kaštųPraktikoje sutinkami šie kainodaros metodai(papildoma info ne pagal dėstytojo konspektus.) • Kainos nustatymas kaštų pagrindu: prie visų kaštų pridedamas norimas gauti pelnas. Jį sudaro visuminių kaštų metodas, kainos nustatymas tiesioginių sąnaudų būdu.• Kainos nustatymas vertės pagrindu. Jį sudaro kainos nustatymas nuostolingumo būdu, kainos nustatymas pusiausvyros būdu, kainos nustatymas orientuojantis į paklausą, kainos nustatymas orientuojantis į konkurencijos lygį, parametrų palyginimo metodas, lyderiavimai ir sekimas lyderiu kainų politikoje.• Optimalaus kainos lygio nustatymas. Optimali kaina ta, kuri garantuoja maksimalų pelną. Surenkama informacija apie kaštus, kainą ir paklausą bei parengiami keli elgsenos variantai.• Paslaugų kainos. Kainos nustatomos analogiškai prekių kainoms. Tikslas – nustatyti tokią kainą, kad ji būtų mažesnė už kliento gaunamą vertę ar naudą.• Kontraktinė kaina. Naudojama, kai įmonė dalyvauja konkurse užsakymą gauti.1. fiksuotų kainų kontraktai: kaina sutariama kontrakto sudarymo metu.2. Gamybos kaštų padengimo kontraktai: jie sudaromi, kai iš anksto negalima nustatyti būsimų gamybos kaštų.• Vidinė įmonių kainodara. Ji yra naudojama, norint tiksliai įvertinti rezultatus, kurie nesąlygojami išorės veiksnių, o tiesiogiai priklauso nuo įmonės padalinio darbo.3.FinansavimasKreditavimas. Egzistuoja keli požymiai, įgalinantys klasifikuoti kredito išdavimo būdus:• Laikas: ilgalaikis kreditas, trumpalaikis kreditas, neterminuotas kreditas .• Forma: verslo paskolos (kreditų limitas, atnaujinamasis kreditas), nekilnojamojo turto paskolos (hipotekos kreditas), vartojimo paskolos (pirkimas išsimokėtinai, paskolos kreditas, kredito kortelė), užsienio paskolos.Kreditą būtų galima apibūdinti kaip materialinių vertybių (pinigine ar prekine forma) perdavimą kitam asmeniui laikinam naudojimui. Kreditai yra konkretūs sandoriai, kurie išsiskiria formų ir sąlygų įvairove, tačiau pati kredito esmė visuomet išlieka pastovi, nekintama.Kreditorius – tai subjektas, kuris duoda vertybes laikinam naudojimui. Paskolos (kredito) šaltiniu gali būti tiek nuosavos, tiek skolintos lėšos. Skolininkas – tai subjektas, kuris iš kreditoriaus ima kreditą pinigine ar kitokia forma, kad padėtų išspręsti jam iškilusią problemą. Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi nuosavų lėšų. Objektai yra skirstomi į :• pagrindinius fondus;• apyvartines lėšas. Tiek lietuvių autoriai, tiek užsienio šalių ekonomistai išskiria šias pagrindines vidaus kredito formas:• Bankinis;• Valstybinis;• Vartotojiškas;• Komercinis. Taip pat šiam vidiniam kreditui kai kurie autoriai priskiria hipotetinį kreditavimą bei plačiau taikomą lizingą, faktoringą ir forfeitingą.Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą. Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų kreditavimo sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę. Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui. Kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pagal naudojimosi laikotarpį bankų kreditai yra skirstomi į:
• trumpalaikius (iki vienerių metų);• ilgalaikius (virš vienerių metų). Trumpalaikis kreditas teikiamas ūkio subjektams jų einamajai veiklai finansuoti. Jis leidžia racionaliau ir efektyviau paskirstyti ir naudoti pinigines lėšas ūkyje, užtikrina produkcijos gamybos, paslaugų tiekimo nepertraukiamumą, ūkio subjekto finansinės padėties pastovumą, skatina apyvartinio kapitalo apyvartumą. Trumpalaikiai kreditai sudaro didelę dalį banko aktyvų. Ilgalaikiai kreditai dažniausiai suteikiami norint įsigyti koki įrengimą ar padidinti pagrindinius fondus. Taip pat ilgalaikis kreditas gali būti suteikiamas veikiančių fondų rekonstrukcijai, modernizacijai, statybai ar privatizacijai. Pagal grąžinimo terminus kreditas būna:• skubus– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo;• atidėtas– kuomet bankas atidėjo išsimokėjimą kliento prašymu;• uždelstas– kuomet klientas uždelstu laiku nesusimokėjo .Pagal kreditavimo priemones yra išskiriamos:• piniginės paskolos;• kreditinės paskolos. Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, infliacijos ir kitų. Banko kreditui yra priskiriama ir faktoringas, forfeitingas, lizingas, kreditinė linija.Lizingas – tai ūkinė veikla, kai sutartimi pagrindinis ūkio subjektas perleidžia teisę naudotis tam tikru nekilnojamu ir kilnojamu turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui, už kurią pastarasis moka iš anksto sutartus dažniausiai periodinius nuomos mokėjimus. Lizingas – tai ilgalaikė mašinų, įrengimų, transporto priemonių ir kito kilnojamo ir nekilnojamo turto nuoma. Bet tai ne paprasta nuoma, o specifinė, kuri ir priartina lizingą prie kredito. Skirtingai nuo nuomos jame, kaip taisyklė, dalyvauja ne du, o daugiau subjektų: įrengimų tiekėjas, lizingo kompanija ir naudotojas. Taip pat gali būti įvairūs tarpininkai bei garantai (lizingo kompaniją finansuojanti institucija, draudimo kompanija bei valstybė institucija (mokesčių inspekcija)). Patį lizingo procesą galima suskirstyti į kelias stadijas:1. Naudotojas suranda įmonę ar organizaciją, kuri gamina jam reikalingą įrangą. Su ta įmone aptariate techninę reikalo pusę ir sudaro išankstinį susitarimą.2. Lizingo gavėjas, kartais kartu su gamintoju, kreipiasi į lizingo kompaniją su prašymu nupirkti jam šiuos įrenginius iš tiekėjo, o po to juos jam suteikti laikinai nuosavybei.3. Lizingo kompanija, nupirkusi įrenginius ir tapusi jų savininke, perduoda laikinam naudojimui už nustatytą mokestį. Yra išskiriamos šios lizingo formos: finansinis (lizingo sutartis garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų lėšų grąžinimą ir taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą), operatyvusis (nuomojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daug kartų, tačiau neperleidžia nuosavybės teisės. Visą riziką ir naudą savininkas pasilieka sau. Pasibaigus terminui, turtas grąžinamas nuomotojui arba abi šalys pratęsia sutarties galiojimo laiką), grąžintinas (įmonė parduoda lizingo kompanijai savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą, tuo pat metu su ja sudarydama sutartį savo buvusio turto ilgalaikei nuomai. Pardavėjas ir toliau naudoja buvusį turtą lizingo pagrindais, kartu gauna iš pirkėjo pinigų sumą už pardavimą. Šio lizingo operacijoje ir tikėjas, ir nuomininkas tas pats asmuo. O turtą pirkusi institucija – lizingo davėjas).Faktoringas -tai banko ar specialios kompanijos tiekėjo piniginių reikalavimų pirkimas pirkėjui ir jų inkasavimas už tam tikrus komisinius. Jo esmė ta, kad faktoringo kompanija iš savo klientų perka reikalavimus pirkėjams apmokant 80-90 proc. atgautų pinigų vertės, ir apmokant likusią dalį 10-20 proc., atskaičiuojant komisinius mokesčius ir procentą už kreditą griežtais nustatytais terminais nepriklausomai nuo lėšų, gautų iš pirkėjo. Vėliau atėjusios įplaukos iš pirkėjo užskaitomos faktoringo kompanijai. Sutinkant su tarptautine faktoringo konvencija (1988 m.), faktoringas atliekamas, kai patenkinami du iš keturių reikalavimų:1. Kreditavimas skolinių įsipareigojimų išankstinio apmokėjimo forma.2. Tiekėjo buhalterinės apskaitos vedimas ir realizacijos apskaita.3. Pirkėjo įsiskolinimų inkasavimas.4. Tiekėjo draudimas nuo kredito rizikos.Faktoringo operacijos nevykdomos su fiziniais asmenimis, įmonių filialais ir skyriais. Faktoringo operacijos gali būti:• Vidinės ( jei tiekėjas, pirkėjas ir faktoringo kompanija randasi vienoje šalyje;• Tarptautinės ( išsidėstę skirtingose valstybėse);• Atviros ( skolininkai informuoi apie dalyvavimą sandoryje);• Uždaros ( su regreso teise – atgalinis reikalavimas; be regreso teisės – su teise kredituoti tiekėją).Forfeitingas – eksporto kreditavimas, perkant vekselius ar kitus skolos reikalavimus. Ši forma – komercinio kredito transformacija į bankinį. Jį atliekant pardavėjas – eksportuotojas, kuri įvykdė savo įsipareigojimus ir reikia inkasuoti importuotojo atsiskaitomuosius dokumentus su tikslu gauti grynus pinigus. Pirkėjas – bankas ar speciali kompanija.Forfeitingo operacijos vyksta tokia tvarka:• Eksportuotojas importuotojas sudaro pirkimo – pardavimo sutartį;• Importuotojas pateikia akceptuotus, garantuotus finansinius dokumentus;• Klientas eksportuotojas pateikia savo bankui finansinius dokumentus forfeitingui;• Eksportuotojo bankas perka (diskontuoja) pateiktus finansinius dokumentus be regreso teisės;• Suėjus mokėjimo terminams eksportuotojo bankas per savo banką korespondentą pateikia importuotojui dokumentus, kad jis juos apmokėtų;• Finansiniai dokumentai apmokami suėjus terminui. Pagal kredito liniją kreditas gali būti teikiamas tiek šalies viduje, tiek užsienio valstybėms. Kredito linija – juridiškai įformintas finansinių–kreditinių įstaigų įstaigų įsipareigojimas teikti per tam tikrą laiką kredito subjektui kreditinius išteklius suderinto limito ribose Valstybinis kreditas atspindi tokius kreditinius santykius, kuomet valstybė akumuliuoja pinigines lėšas grįžtamumo principu finansuoti valstybės išlaidoms. Šiuo atveju kreditoriai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, skolininkas – valstybiniai organai (finansų ministerija, vietinės valdžios organai). Pagal trukmę yra: • trumpalaikiai (iki vienerių metų);• ilgalaikiai (virš metų). Priklausomai nuo formos bei apiforminimo tvarkos kreditas gali būti:• obligacinis;• neobligacinis (iždo vekseliai, centrinio banko kreditas valstybės biudžetui). Vartotojiškas kreditas – tai toks kreditas, kuomet kreditorius kreditą suteikia galutiniam vartotojui jo poreikiams patenkinti . Nuo kitų kreditų jis skiriasi:• tikslais;• dalyvių sudėtimi;• kreditavimo objektu;• kredito suteikimo taisyklėmis. Kredito ėmėjai yra fiziniai asmenys, o kreditoriai – bankai, kreditinės įstaigos (lombardai, nuomos punktai ir panašiai), įmonės, organizacijos. Tarp banko ir vartotojo gali būti tarpininkas, pavyzdžiui, prekybinė organizacija. Išduodant kreditą nustatomos visos sąlygos:kredito objektas;• jo suma;• laikotarpis;• procentai;• grąžinimo garantija;• atsakomybė. Kredito grąžinimo garantija gali būti: gaunamas darbo užmokestis, nuosavybės užstatymas (įskaitant ir tą, kuri buvo įsigyta už paskolas), taupomieji indėliai, trečių asmenų garantija ir panašiai. Priklausomai nuo tikslo išskiriami šie kreditai:• investiciniai;• susimokėjimui už prekes ir paslaugas;• asmeninio ūkio plėtojimui;• kreditai atskiroms socialinėms grupėms;• kreditas čekiais;• kreditinių kortelių pavidalu ir kitais. Vartotojiškam kreditui yra priskiriamas ir lombardų kreditas. Lombardams suteikia galimybę saugoti asmeninio naudojimo bei namų apyvokos reikmenis, o taip pat ir gauti paskolą (dažniausiai grynais pinigais) juos užstatant. Komercinis kreditas – tai tradicinis susitarimas tarp įmonės–pardavėjo (kreditoriaus) ir pirkėjo (skolininko). Kreditas suteikiamas prekine forma. Esant komerciniam kreditui, kreditinių santykių dalyvių susitarimu, skolininkas skolą padengia vekselių forma. Vekselis – tai raštiškas skolininko įsipareigojimas kreditoriui (arba kreditoriaus įsakymas skolininkui) sumokėti nurodytą sumą nustatytu laiku. Hipotekinis kreditas – tai toks ilgalaikis kreditas, kuriam gauti reikia užstato. Užstatas – tai įsipareigojimų įvykdymo garantas kreditoriui. Tuo atveju, kai skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų apmokėti skolą, kreditorius gali išgauti savo reikalavimus iš užstatyto turto. Todėl suteikiama paskola turi būti mažesnė nei užstatytas turtas (60 – 80 proc.). Hipotekos objektas – nekilnojamas turtas ( žemė, butai, namai, statiniai ), kitos prigimties turtas ( vertybiniai popieriai, taupomosios sąskaitos ir kt). Hipotekos kreditoriais gali būti komerciniai bankai, specialios ipotekos kompanijos, ipotekos bankai ir hipotekos davėjai – fiziniai ir juridiniai asmenys turintys savo nuosavybėje ipotekos objektą. Yra išskiriama daugybė hipotekos tipų ir rūšių: pagal užstato tipą (žemė, teisė į nekilnojamą turtą, statomi objektai); pagal paskolos grąžinimo metodus (periodiniai įnašai, kintami įnašų dydžiai); pagal registraciją (pirminė) ir kt.
4.ŪkiskaitaPagrindinės įgyvendinimo formos;• Pelno centras• Kaštų arba sąnaudų centras. Vienu atveju dėmesys kreipiamas į pelno rodiklį, kitu į kaštų arba sąnaudų rodiklį. Santykiai yra nustatomi, kad kiekvienas padalinys būtų skatinamas turėti geresnius rodiklius (turėti didesnį pelną arba mažesnes sąnaudas). Turi būti nustatoma visa pelno ar išlaidų struktūra ir dirbtinai nustatomi rodikliai, kaip kiekvienas padalinys pasieks geresnius rezultatus. Nustatoma, kiek uždirbsim – tiek ir gausim. 5.Įsipareigojimų vykdymo užtikrinimasKalbama apie tuos įsipareigojimus, kurie prisiimti savanoriškai. Šis ekonominių metodų elementas neatsiejamas nuo kreditavimo. Įsipareigojimų valdymo užtikrinimas įmanomas trimis būdais:• Įkeitimas. Šis būdas naudojamas teikiant nekilnojamojo turto paskolas (hipotekos kreditas), kuomet jų grąžinimas yra garantuojamas įkeistuoju nekilnojamuoju turtu (žeme, pastatais). Skolos sąlygų nesilaikant skolintojas gali perimti teisę į nuosavybę • Užstatas. Šis būdas naudojamas teikiant verslo paskolas, t.y. už paskolą skolininkas pateikia papildomą užstatą, kad tuo atveju, jei paskola nebūtų grąžinta, jį būtų galima parduoti ir atgauti pinigus. Užstatas gali būti vertybiniai popieriai, atsargos ar kitas turtas, dažnai didesnės vertės nei paskolos suma .• Laidavimas. Šis būdas naudojamas teikiant vartojamąsias paskolas. Kitaip tariant, jei neįmanoma įvertinti paskolą norinčio paimti asmens kreditingumo, už jį gali laiduoti kitas asmuo, taip šis užtikrintų, kad skola bus grąžinta skolintojui Priemonės užtikrinti įsipareigojimų vykdymą:• Hipoteka (ipoteka)- užtikrinti įsipareigojimo vykdymą nekilnojamu turtu. Įkeičiamas turtas nėra parduodamas kreditoriui.• Įkeitimas – plačiau nei hipoteka. Gali būti įvairus turtas. Pvz. Teisės į turtą. Gali būti pas skolininką ar kreditorių. • Laidavimas – kito asmens įsipareigojimas už skolininką, laidavimas gali būti už atlyginimą ar be jo. • Garantija – vienašalis įsipareigojimas.• Draudimas – įsipareigojimas tam tikromis sąlygomis padengti atsiradusias išlaidas ar negautas įmokas. • Netesybos – jei nepadarys to, kas nustatyta sutartyje, mokės nustatytą sumą.• Rankpinigiai – įsipareigojimas pirmame etape, kad vykdys sutartį. Jei ne suma atiteks kitai šaliai. 6.Pelno paskirstymasPagrindinis klausimas: pelno paskirstymas skirtingais tikslais. Esmė: ar vartojimui, ar investicijoms. Reikia daug priemonių iš efektyvumo vertinimo. Tą dalį, kur skiriam investicijoms, reikia efektyvumo vertinimo. Svarbiausia dalis – kuri pelno dalis tenka dividendams. Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yra ir jų veiklos finansavimo šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno, išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas. .Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą. Dividendų išmokėjimo koeficientas Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į anksčiau pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį, kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną – investuos į vertybinius popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą. Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba. Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą, tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų investavimui, dividendų sudarys 100. Bet kurioje situacijoje dividendų išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1. Pelnas – paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas. Pelnas – tai įmonės išteklius, atsiradęs jai veikiant. Pelnas leidžia finansuoti (įsigyti) materialųjį turtą, suteikti paskolas pirkėjams bei turėti grynųjų pinigų. Tačiau pelnas nėra materialus dalykas ir neturi būti tapatinamas su pinigais. Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis. Pelnas paskirstomas – privalomiesiems mokėjimams; dividendams; atskaitymams į privalomąjį atsargos ir pelno rezervų fondą; metiniams išmokėjimams (tantjemoms) stebėtojų tarybos ir valdybos nariams; darbuotojų premojoms ir kt. tikslams.Pajamų paskirstymas. Skiriami šie pajamų paskirstymo būdai:• Tiesioginės pajamos per gamybos veiksnius: darbą, žemę, kapitalą. Šiai kategorijai priklauso darbo užmokestis, palūkanos, renta.• Transferinės (pervedimo) pajamos. Jos susidaro, valstybinėms ar visuomeninėms institucijoms akumuliuojant dalį pirminių pajamų per mokesčius ar įnašus ir perskirstant jas socialinėms programoms realizuoti. Šioms pajamoms priklauso pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt.7.Efektyvumo vertinimasKompleksinė analizė (kompleksinis efektyvumo vertinimas) susideda iš skirtingo pobūdžio vertinimų.Ekonominis efektyvumas siejamas su dviem sąvokomis: • Mainų efektyvumas. Tai toks prekių paskirstymas tarp vartotojų, kai mainais nebegalima pagerinti kurio nors vieno asmens padėties, nepabloginus bent vieno kito asmens padėties. Tai Pareto optimalumo sąlyga.• Gamybos efektyvumas pasireiškia per gamybos galimybių kreivę (produktų transformacijos kreivę). Ji nustatoma kaip aibė įvairių prekių gamybos apimčių derinių, kurie yra galimi esant duotai gamybos veiksnių apimčiai ir nekintant technologijai .Ekonominiai metodai elektroniniamemversle turėtų būti taikomi itin plačiai, nes tai vieni iš pagrindinių metodų. Darbo apmokėjimas turėtų būti taikomas pastovūs mėnesiniai ir jie turėtų būti orientuoti į darb rinką, kad darbuotojai būtų nenuvertinti ir tiksliai žinotų savo darbo vertę. Taip pat rekomenduojama prie darbo apmokėjimo taikyti ir premijas, kurios priklausytų nuo padaryto darbo, kadangi elektroninis verslas yra besiplečianti šaka, todėl turėtų kiekvienas darbuotojo padarytas darbas įvertintas teigiamai. Elektroninio verslo finansavimo šaltiniai turėtų būti vidiniai ir išoriniai, t.y. pelnas ir amortizaciniai nuskaitymai, bei įvairūs įnašai, garantai ir pan. Tokiu būdu elektroninio verslo plėtros galimybės būtų itin reitos. Nes tokiams verslui reikia nuolat tobulįti, o tobulėjimui reikia nemažai pinigų. Kainodara siūloma orientuoti į kaštų ir konkurencijos. Negalima apsiriboti vieninteliu kainodaros metodu. Jei būtų taikoma kaštų kainodara, tuomet paslaugos ir prekės gali būti pervertintos arba nuvertintos, todėl būtina atsižvelgti ir į konkurentų taikomą kainodarą. Pelno paskirstymas turėtų būti koncentruotas į investicijas, kad uždirbti pinigai vėl grįžtų į verslą taip jį tobulinant ir plečiant.

4. ADMINISTRACINIŲ VALDYMO METODŲ TAIKYMO TYRIMO OBJEKTUI TIKSLINGUMO ĮVERTINIMAS

Administraciniai valdymo metodai kartais dar vadinami teisiniais, tvarkomaisiais, organizaciniais. Administracinio valdymo pagrindinės funkcijos yra: planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontroliavimas. Administraciniai juridiniai valdymo metodai ir dabar yra labai svarbūs valdymo praktikoje. Administrainiai valdymo metodai – tai metodai, kurie reglamentuoja organizacinius darbuotojų santykius. Šie metodai yra naudojami siekiant organizuoto valdymo sistemos vientisumo. Turi būti vykdomi įsakymai, nurodymai, potvarkiai, instrukcijos ir pan. [2].Administrainiai valdymo metodai – tai metodai, reglamentuojantys organizacinius darbuotojų santykius. Jie naudojami siekiant organizuoto valdymo sistemos vientisumo [10], [12], [8], [9].Administrainiai valdymo metodai – tai tvarkybos, teisės metodai. Jie reglamentuoja pagrindines žmonių elgsenos taisykles. Administrainiai valdymo metodai pasitelkiami, siekiant užtikrinti valdymo sistemos vientisumą, ir reglamentuoja organizacinius darbuotojų santykius. Išreiškia tiesioginį direktyvinį sistemos pobūdį, užtikrina sistemai reikiamų sprendimų priėmimą bei jiems reikiamas sąlygas [12], [11], [8], [2].Administrainiai valdymo metodai – tai metodai, kuriais vadovai tiesiogiai veikia pavaldinius, jog šie besąlygiškai laikytųsi įstatymų, nutarimų, vykdytų vadovo įsakymus, potvarkius bei nurodymų [5].Administraciniai valdymo metodai – tai metodai, besiremiantys vadovo valdžia, jo teisėmis, organizacijai būdinga tvarka bei atsakomybe. Administraciniai valdymo metodai veikia valdymo objektą per įsakymus, nurodymus, įstatymus, nuostatus. Jie turi palaikyti tvarką [7].Administraciniai valdymo metodai – tai metodai, kurie remiasi jėga ir autoritetu, t.y. turi būti vykdomi įsakymai, nurodymai, potvarkiai, instrukcijos ir pan. [3].Teisiniai valdymo metodai – tai metodai, kurie remiasi žmogaus saugumo poreikiu, kurį užtikrina įvairūs standartai, normos, įsakymai, nurodymai ir pan. [4].Administraciniai valdymo metodai – tai visuma būdų ir veiksmų, pagrįstų administravimu bei organizavimu. Jie reglamentuojami įstatymais, poįstatyminiais normatyviniais dokumentais. Administraciniai metodai yra priemonės, kurias taikydamas vadovas gali priversti paklusti tuos, kurie savo veiksmais daro jai žalą [6].Išskiriamos dvi šių metodų rūšys [9], [11], [12], [5], [10]: Organizaciniai stabilizuojantys valdymo metodai nustato ilgesnio laikotarpio organizacinės veiklos variantą (pvz., organizacinė valdymo struktūra). Potvarkiai atlieka reguliuojančias funkcijas, kai patenkama į situacijas, kurių iš anksto nebuvo galima numatyti. Potvarkiai savo ruožtu pagal veikino būdą skirstomi į: reglamentuojančius – tiksliai nurodančius, ką daryti; nurodančius – teikiančios tam tikrą veikimo laisvę; instruktuojančius – supažindinančiu su geriausiais, tačiau neprivalomais veiklos variantais.Taigi, administrainiai valdymo metodai remiasi valdžia ir autoritetu, reglamentuoja organizacinius darbuotojų santykius, siekia valdymo sistemos vientisumo. Šie metodai yra labai svarbūs, nes naudojant įvairius įsakymus, nuostatus ir pan. organizacijose yra palaikoma tvarka.Administraciniai valdymo metodai yra skirstomi į:1. pagal poveikį:• Organizaciniai stabilizuojantys – jie nustato ilgesnio laikotarpio organizacinės veiklos variantą: tai organizacinė valdymo struktūra, organizacinė gamybos struktūra.• reglamentuojantys – tiksliai nurodo, ką daryti, t.y. privalomų organizacinių nuostatų vykdymas. Tokie yra tipiniai valstybinių įmonių, akcinių bendrovių, individualių įmonių, funkcinių padalinių nuostatai, pareigybės instrukcijos, reglamentai (pav., valdybos darbo reglamentas), normos (pav., techninis standartas).• nurodantys – teikiantys tam tikrą veikimo laisvę. Prie nurodančių metodų galima priskirti: įsakymus, protokolinius sprendimus, nutarimus, rezoliucijas.• instruktuojantys – supažindinantys su geriausiais, tačiau ne privalomais veiklos variantais. Instruktuojant supažindinama su darbo sąlygomis, aiškinami tikslai ir uždaviniai, patariama ir rekomenduojama kaip atlikti vieną ar kitą užduotį. Instruktavimas įgauna informacinės, metodologinės pagalbos formas.• normuojantys – nustatantys valdymo aparatų normas ir normatyvai (darbuotojų skaičius), valdymo ir darbo organizavimo normas ir normatyvus (tarnautojų pareigų kvalifikaciniai žinynai, algų dydžiai, dokumentų apyvartų schemos, valdymo aparatų struktūros).2. pagal laiką:• Ilgalaikiai (apima ilgesnį nei 5 metų laikotarpį).• Trumpalaikiai (apima ilgesnį nei 1 metų laikotarpį).• Vienkartiniai (sukuriami operatyviniams tikslams; vienam atvejui; precedentui).3. pagal hierarchiją: • valstybės; • ūkio šakos arba sektoriaus; • ūkio subjektų (įmonės, institucijos); • ūkio subjekto padalinių; • darbuotojų. 4. Pagal formą:• rašytiniai; • žodiniai; • virtualūs. 5. Konstruktuojantys. Organizaciju strukturu projektavimo zinomi trys metodai:• Analogu (analoginis);- paprasciausias ir populiariausias (“is kazko nusiziurima,paimama uz pagrinda ir perkeliama pas save, nukpijuojama).• Ekspertinis. Analogu principu parengiama organizac. struktura ir toliau pasitelkiama expertai ivertinti kiek tinka siuloma ar numatyta organizac. struktura. Galutiniame rezultate produktas gaunasi geresnis, nei analogu metodu.• Analitinis. Tai daugiau mokslinio pagrindu pagristas metodas.Yra isskiriami sekantys etapai:1. Valdymo objekto analize (tikslu issaiskinti reikalingus ar butinus spresti valdymo uzdavinius). Nuo valdomo objekto pereinama prie valdymo uzdaviniu (valdymo objekto).2. Valdymo uzdaviniu saraso sudarymas.3. Nusistatyti kokius metodus naudoti sprendziant uzdavinius- valdymo uzdaviniu sprendimo metodu parinkimas.4. Valdymo uzdaviniams spresti reikalingos informacijos identifikavimas. Problema- ne visada galima gauti visa reikiama informacija.5. Uzdavinio sprendimo sanaudu skaiciavimas.6. Uzdaviniu reiksmingumo ivertinimas ir rangavimas. esme: ivertinti kiekvieno uzdavino svarbuma valdomo objektui, jo efektyviam valdymui ir funkscionavimui.7. Darbuotoju skaiciaus nustatymas. (pakopu ir pjuviu pobudziu).8. Valdymo organizacines strukturos pagrindimas. Yra du esminiai zingsniai:• tipinis valdyo strukturos modelio parinkimas. Sioje vietoje reikia apsispresti kokio tipo bus valdymo struktura.• darbuotoju paskirstymas horizantaliame ir vertikaliame turiuose.Administraciniai metodai gali būti taikomi dalyviams. Kaip jau buvo nurodyta dalyviai susideda iš kelių atskirų grupių. Elektroniniame verslė valstybė yra įvardijama kaip pirma dalyvė taigi valstybė galėtų taikyti nurodančius administracinius metodus, kurių pagalba yra tiksliai nurodoma elektroninio verslo teisės ir negalimi dalykai. Valstybės nurodantys administraciniai metodai turėtų būti valstybės lygmens, ilgalaikiai ir rašytinės formos Tai gali būti įsakymai ar nuostatai. Sekantis dalyvis yra paslaugų teikėjai, jiems primtiniausia taikyti reglamentuojančius administracinius metodus, kurių pagrindu būtų sudaromi planai, sutartys, ar susitarimai. Tai žemesnio lygio administraciniai metodai. Reglamentuojantys metodai turėtų būti ilgalaikiai, sektoriaus lygmens, bei rašytinės formos. Trečias dalyvis yra įvardijamas tarpininkai. Jiems siūloma taikyti reglamentuojančius ir instruktuojančius administracinius metodus, kurių pagalba būtų sudarinėjami planai, instrukcijos, susitarimai. Jie turi būti žodinės arba rašytinės formos, sektoriaus lygmenyje ir nėturėtų būti apibrėžtas laikas. Ketvirtas dalyvis įvardijamas kaip vartotojai. Šiems dalyviams informuoti reikia naudoti instruktuojančius administracinius metodus, kurie turėtų būti pateikti virtualia forma. Ir paskutinis dalyvis gamintojai reikėtų taikyti struktūrinius administracinius metodus. Kitos elektroninio verslo dalys yra procesai ir tinklai, šioms dalims neįmanoma pritaikyti administracinius valdymo metodus, todėl apie šias dalis aprašysiu kituose skyriuose.

5. TYRIMO OBJEKTO PSICHOLOGINIŲ ASPEKTŲ IDENTIFIKAVIMAS IR ĮVERTINIMASReikia gerai suprasti bendradarbius, jų veklos motyvus, įvairių socialinių grupių psichologiją ir šiuos veiksmus sėkmingai panaudoti didinant veiklos efektyvumą. Pasiekus pakankamai aukštą materialinio aprūpinimo, fizinio ir socialonio saugumo lygį, šie veiksniai tampa ne pagrindiniais. Svarbiausias tampa socialiniai-psichologiniai valdymo metodai, nukreipti į aukštesnio lygio žmonių poreikių patenkinimą.Socialiniai psichologiniai valdymo metodai pagrįsti žmogaus kaip asmenybės socialinėmis, psichologinėmis nuostatomis, verybių samprata. Psichologinis įmonės klimatas turi įtakos į kadrų garbą, drausmę ir darbo efektyvumą. Šiais metodais formuojamos asmenybės, ugdomas kolektyvas. Knygų autoriai sako, kad socialinius psichologinius valdymo metodus galima sugrupuoti į šias pagrindines grupes [9, 10, 5]:1. Socialinio normavimo: gamybinio etiketo nuostatus, kolektyvinės ir visuomeninės nuostatos.2. Socialiniai politiniai: auklėjimas, įtikinėjimas, agitacija ir kt.3. Socialinės iniciatyvos: kritika, savikritika, pažangios kritikos skleidimas ir lenktyniavimas.4. Socialinio reguliavimo: sutartys, tarpusavio įsipareigojimai vykdymo sistema, socialinių poreikių ir interesų tenkinimo eiliškumas.5. Socialinio prieinamuno: įmonės tradicijos, konkursai apžiūros.6. Moralinio skatinimo: padėkos, privilegijos, ritualai ir kt.Socialiniai-psichologiniai valdymo metodai – vertybinių nuostatų panaudojimas veiklos efektyvumui didinti [12].Socialiniai-psichologiniai valdymo metodai – preimonės paveikti socialinius-psichologinius žmonių santykius ir formuoti darbo kolektyvą, aysižvelgiant į žmonių įvairias savybes, amžių, atskiro darbininko sugebėjimais, tradicijas (nes jos skatina darbo kolektyvo susivienijimą, tvarkos palaikymą, bendrą atsakomybę už galutinius darbo rezultatus ir pan.) [2].

Socialiniai-psichologiniai valdymo metodai – padėti žmogui atskleisti savo gebėjimus ir sudaryti galimybes juos tobulinti, parinkti darbą, savo turiniu labiausiai atitinkantį jo poreikius, moraliai skatinti [5]. Socialiniai-psichologiniai valdymo metodai – tai metodai, naudojantys individo ir žmonių grupės sąmonę ir psichologiją, kurie remiasi etinėmis ir moralinėmis vertybių nuostatomis bei auklėjimu [3].Psichologiniai valdymo metodai – metodai, tenkinantys psichologinius žmogaus poreikius [4].Socialiniai-psichologiniai valdymo metodai – visuma specifinių poveikio būdų socialiniams procesams darbo kolektyvuose bei juose užsimezgantiems asmeniniams santykiams ir ryšiams [7].Socialiniai-psichologiniai valdymo metodai – tai visuma sociologijos bei psichologijos mokslų pasiekimais besiremiančių būdų ir veiksmų, darančių poveikį dvasiniams žmonių interesams, formuojančių jų požiūrį į darbą [6]. Socialiniai psichologiniai valdymo metodai leidžia įvertinti žmogaus kaip asmenybės, individo socialines psichologines nuostatas, orientaciją ir panaudoti jas įmonės veiklai aktyvinti. Nors socialiniai psichologiniai metodai labai susiję, bet turi ir skirtumų. Psichologinių metodų klasifikacija pagal turinį.Skiriamos tokios pagrindinės psichologinių valdymo metodų grupės pagal turinį:1. motyvacijos, 2. bendravimo, 3. auklėjimo, 4. profesinės etikos, 5. darbo grupių ar kolektyvo formavimo, 6. darbo humanizavimo grupės, 7. profesinės atrankos ir mokymo grupėsMotyvacijaMotyvas – veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t.y. įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti, poreikis tampa veiklos motyvu. Motyvacija – elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Motyvavimas – darbuotojų motyvacijos poveikis (o poveikio priemonės ir metodai – motyvavimo priemonės ir metodai). Organizacijos tikslų žmogus sieks tada, kai supras, kad drauge patenkins ir savo poreikius.[4]. Dėl to vadovai turi sudarinėti tokias situacijas, kurios darbuotojus tuo įtikintų. Atlyginimas – tai viskas, ką žmogus vertina, ne vien tik pinigai ar kitokios medžiaginės gėrybės. Atlyginimas gali būti dviejų rūšių: vidinis ir išorinis. Vidinį atlyginimą duoda pats darbas – pasitenkinimo jausmas darbą sėkmingai užbaigus, pasitenkinimas, gavus reikšmingą darbą ir kt. Paprasčiausias būdas garantuoti vidinį atlyginimą – sudaryti geras darbo sąlygas ir duoti aiškią užduotį, paaiškinant jo svarbą. Išorinį atlyginimą duoda pati organizacija – darbo užmokestis, paaukštinimas, prestižo simboliai ir kt. BendravimasBendravimo procesas – tai pasikeitimas informacija tarp dviejų ar daugiau žmonių. Pagrindinis šio proceso tikslas – pasiekti, kad informacija būtų teisingai suprasta Bendravimo procesas labai svarbus organizacijai, nes bendraujant realizuojami žmogiškieji kontaktai ir susiformuoja tam tikra darbuotojų elgsena. Bendravimas vadovavimo procese yra svarbiausia ryšio priemonė, užtikrinanti vadovų ir darbuotojų sąveiką.W. G. Scottas ir T. Mitchelas išskyrė keturias svarbiausias organizacijos viduje pasireiškiančias komunikacijų funkcijas: emocionaliąją (emocijas žmonės išreiškia bendraudami pasitenkinimu, nepasitenkinimu, džiaugsmu, pykčiu ir kt.), motyvacijos (tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairūs motyvai; pagrindinė vadovo pareiga yra bendrauti su darbuotojais prieinamu būdu, palaikyti efektyvų bendravimą), informacijos (šios funkcijos tikslas – vadovui suteikti informacijos, reikalingos sprendimui priimti, nes sprendimo priėmimas ir bendravimas priklauso nuo suteiktos informacijos), kontrolės (kontroliniai pranešimai, politika, planai ir kt. kontroliuoja organizacijos narių elgesį). Efektyvus bendravimas yra tada, kai egzistuoja grįžtamasis ryšys, kurio tikslas – įsitikinti, kad pranešimas suprastas, ir gauti gavėjo atsiliepimą. Auklėjimo metodai. Pagrindiniai auklėjimo būdai – įtikinimas ir pratinimas. Įtikinti, kad vertinamas doras, sąžiningas darbas, elgesys, galima žodžiu ir pavyzdžiu. Įtikinti galima tik tuomet, kai darbai nesiskiria nuo žodžių. Priešingu atveju, ir geriausi žodžiai bereikšmiai, tušti. Įpratinti gerai elgtis galima tik tuomet, kai gerus darbus visuomet paskatina, o už blogus – baudžia. Be bausmių apsieiti negalima. Bet nereikia pamiršti, kad pati blogiausia bausmė – nepelnyta. Bausti reikia todėl, kad panašūs atvejai nepasikartotų. Bausti, kaip ir skatinti, reikia tik viešai. Kiekvieno poveikio tikslas – įsitikinti, kad dirbti reikia sąžiningai, gerai. Žmogus sąžiningai dirbs tik tuomet, kai pats to norės. Vadinasi, poveikis (ir bausmės, ir paskatinimo) turi sužadinti norą dirbti sąžiningai.Profesinės etikos metodai. Vadovavimas – tai, pirmiausia, bendravimas. Todėl vadovavimo kultūrą lemia bendravimo kultūra darbe – tarp vadovo ir pavaldinio, tarp bendradarbių. Bendravimo pagrindas – etika. Bendravimo normos darbe vadinamos tarnybine etika. Ji apibūdina dorovinį santykių lygį. Tarnybinės etikos normos rodo, kokie turi būti tarpusavio santykiai, ko reikia siekti, kad darbas būtų mielesnis, sąlygos žmoniškesnės, santykiai teisingesni. Tarnybinės etikos principai grindžiami bendradarbių dorovinės kultūros principais: teisingumu, tolerancija, pagarba, sąžiningumu, kitaip sakant, žmoniškumu.Darbo grupių ar kolektyvų formavimas. Vadovo pareiga suformuoti tokias darbo grupes, kad jos taptų kolektyvais. Tik tuomet, kai įmonę sudaro kolektyvai, o ne būtiną darbo laiką atidirbančių žmonių grupės, galima tikėtis, kad jų veikla bus efektyvi. Sukurti ir praktiškai patikrinti bendriausi pirminių darbo grupių sudarymo principai. Jie skiriami į technologinius ir psichologinius.Svarbiausi technologiniai principai yra tokie:1. Darbo grupes reikia sudaryti taip, kad jos atliktų technologiškai užbaigtus darbo procesus.2. Grupių dydį sąlygoja naudojama technika bei technologija.3. Grupės sudėtis privalo atitikti darbo pobūdį. Ją galima apskaičiuoti išskaidžius darbą į sudedamąsias dalis. Specialistų santykis su bendruoju narių skaičiumi turi būti lygus šios specialybės darbų ir visų darbų sąnaudų santykiui.4. Turi būti nustatytas bendras darbo režimas: darbo pradžia, pabaiga, pertraukos.Svarbiausi psichologiniai principai yra šie:1. Darbo grupės turi būti tokio didumo, kad jos nariai galėtų vienas kitą darbo metu matyti, vienas su kitu bendrauti, vienas kitą gerai pažinti. 2. Geriau, kad grupės būtų įvairaus amžiaus, įvairaus charakterio, temperamento bei skirtingų lyčių žmonės.Paisant šių principų, sudaromos sąlygos šioms grupėms tapti darniais kolektyvais. Pirmieji simptomai, kad grupėje nesusiformuoja kolektyvas yra blogi darbo rezultatai, didelė žmonių kaita, skundai, konfliktai. Nepasitenkinimo darbu, nesklandumų priežastys dažnai yra blogos darbo sąlygos. Didelę įtaką pasitenkinimui darbu turi darbo turinys ir darbų atlikimo būdai.Socialinių valdymo metodų grupių klasifikacija pagal pobūdį:Skiriamos tokios pagrindinės socialinių valdymo metodų grupės:1. socialinio normavimo metodai (būdai): gamybinio etiketo taisyklės, visuomeninės organizacijos nuostatos, drausmės poveikio priemonės.2. socialiniai – politiniai metodai: auklėjimas ir įtikinėjimas, agitacija.3. socialinės iniciatyvos metodai: lenktyniavimas, pažangios patirties skleidimas, kritika ir savikritika.4. socialiniai reguliavimo metodai: tarpusavio įsipareigojimai, sutartys, socialinių poreikių ir interesų tenkinimo sistema.5. socialinio pereinamumo būdai: įmonės tradicijos, apžiūros, konkursai.6. moralinio skatinimo būdai: padėkos, privilegijos, ritualai.Psichologiniai valdymo meotdai neturėtų būti plačiai taikomi. Tačiau juos galima taikyti tik elektroninio verslo dalyviams. Tai būtų vartotojams bei teikėjams ar tarpininkams. Vartotojams būtų galima taikyti auklėjimo psichologinį metodą, kurio pagalba reikėtų visuomenę pratinti prie naujų technologijų, ypač vyresnio amžiaus žmones, kurie ne įtin imlūs naujovėms. Tokiu būdu elektroninio verslo plėtra smarkiai paspartėtų, tačiau tai yra labai sudėtingas procesas, nes jei žmonės nenorės to priimti, tai per prievarta jų neišauklėsi ir nepriversi naudotis. Tiekėjams ir tarpininkams būtų galima taikyti bendravimo psichologinius metodus, kurių pagalba būtų palaikomi glaudūs ryšiai tarp organizacijų užtikrinant sklandų darbą. Psichologiniai metodai daugiau negali būti taikomi nei elektroninio verslo tinklams bei procesams, nes šių dalių psichologiniais metodais nepaveiksi.

6. KIEKYBINIŲ VALDYMO SPRENDIMŲ METODŲ TAIKYMO TYRIMO OBJEKTUI GALIMYBIŲ ĮVERTINIMAS

Sprendimas – tai principinis numatymas, ką ir kokiais būdais reikia daryti, kad būtų įgyvendintas tikslas, neliktų iškilusios problemos, būtų neutralizuota negatyvi situacija ir pan. Yra įvairiausių sprendimo parengimo būdų. Dažniausiai naudojamas klasikinis būdas – specialistai surenka visą įmanomą informaciją, ją apdoroja, išanalizuoja, skaičiuoja, sudaro įvairiausius variantus, apibūdina jų teigiamas ir neigiamas puses ir siūlo vadovui ar vadovybei pasirinkti geriausią variantą. Didelėse organizacijose, o dar dažniau makroekonominėse sistemose, kartais sprendimui parengti naudojami matematinio modeliavimo metodai. [3] Šiais metodais modeliuojami įvairūs variantai, parenkamas ir siūlomas priimti matematiniu požiūriu optimalus variantas. 1. Matematinė statistika2. Tikimybių teorija 3. Matematinis programavimas (tiesinis matematinis programavima, netiesinis, diskretinis, sveikaskaitinis, dinaminis.)Tiesinis programavimas – labiausiai paplitęs modeliavimas. Taikomas sudarant gamybos grafikus ir valdant technologinius procesus, planuojant gaminių asortimentą ir paskirstant produkciją, reguliuojant reikalingas atsargas ir pan. [6]Netiesinio programavimo modeliai – taikomi tais atvejais, kai iš patirties žinoma, kad ryšiai tarp kintamųjų ir funkcijos yra netiesiniai. Pvz.: žinome, kad paklausa ir pardavimų apimtis priklauso nuo to, kokia kaina siūlome parduoti produktą. Tarkim, x(p) yra pardavimų apimtis, o p – produkto kaina. Tada pajamos už parduotą produkciją bus p * x(p). Jeigu tarsime, kad pardavimų apimtis yra tiesiogiai priklausoma nuo kainos x(p) = a * p + b,tada pajamos u= parduotą produkciją bus išreikštos jau netiesine funkcija:p * x(p) = p * (a * p + b) = a * p2 + b * p.Šiuo atveju kurti tiesinį modelį nebūtų prasmės. Netiesinių atvejų praktikoje pasitaiko ir daugiau. [8]Dinaminio programavimo modeliai – šie metodai taikomi tais atvejais, kai ūkinė veikla, taigi ir sprendimo procesas, skaidosi į keletą etapų. [8] Keletas taikymo sričių pavyzdžių:• Atsargų valdymo taisyklėms parengti – kada reikia papildyti medžiagų atsargas, kokio dydžio jos turi būti;• Kalendoriniams gamybos planams sudaryti, kai įmonės produkcijos paklausa smarkiai svyruoja, o vadovybė nori tolygiai apkrauti turimus pajėgumus bei panaudoti darbininkus;• Finansinėms lėšoms paskirstyti, pvz.: planuojant ilgalaikius įdėjimus;• Reklaminei kompanijai organizuoti;• Ilgalaikio turto atnaujinimo planams sudaryti. Dinaminio programavimo modeliai gerai tinka ir įvairių organizacijos veiklos sričių procesų imitavimui. [8]4. Ekspertiniai vertinimai – patyrę specialistai – ekspertai analizuoja įvairiausią informaciją apie nagrinėjamą procesą ar objektą ir pateikia savo įsivaizdavimą kaip šis procesas galėtų ir turėtų plėtotis ateityje. Pagrindinė ekspertinių metodų taikymo prognozavime problema – patyrusių specialistų, pasižyminčių analitiniu sisteminiu mąstymu, sugebančių aprėpti platų spektrą problemų, o antra vertus, gerai išmanančių ir pažįstančių prognozuojamą procesą ar objektą, identifikavimas. [4]5. Koreliacinė – regresinė analizė (laiko eilutės, auto koreliacija)6. Statistinis modeliavimas7. Imitacinis modeliavimas – tai vienas iš būdų sumodeliuoti tam tikrą įvykį. Kompiuteriais galima pakankamai pigiai ir lengvai pritaikyti imitavimo technologiją ekonominiams sprendimams priimti. Yra įsigalėjusi nuomonė, kad gali prireikti daug laiko ir pastangų informacijai surinkti ir tiksliai suformuoti modelį ir kad tai apriboja imitacinio modeliavimo taikymą dideliems projektams. Suprantama, kad dirbant su dideliais projektais atsiranda ir daug įvairių sunkumų. Tačiau šiuo metu nėra bent kiek priimtinos imitacinio modeliavimo alternatyvos. [5] Taikant imitacinius modelius galima imituoti darbo našumo ir pelno augimą įdiegus naują technologiją arba prekių realizavimo pokyčius kintant prekių kainoms ar didinant išlaidas reklamai. Praktiškai šis modeliavimas taikytinas ten, kur realiomis sąlygomis neįmanoma stebėti vykstančių procesų. [6]8. Optimalaus aptarnavimo modeliavimas – šios rūšies modeliai taikomi ten, kur laukimo procesas susijęs su eilių susidarymu: prekių pardavimu, krovimo ir iškrovimo darbais, bilietų rezervacija, informacijos apdorojimu ir kt. [6]9. Atsargų valdymo modeliavimas – šie modeliai taikomi ten, kur siekiame sumažinti išlaidas, susijusias su užsakymų atsargoms sudaryti paskirstymu, atsargų saugojimu, nuostoliais, susidariusiais dėl nepakankamų atsargų. [6]10. Grafų teorija11. Lošimų teorija – ši teorija nėra masiškai taikoma kaip kiti modeliai, tačiau ji priimtina konkurencinėje kovoje, kada tenka įvertinti veiksnius, iškilusius dėl konkurentų padarytų veiksmų.12. Scenarijų metodas13. Sprendimų medžiai. Priimant sprendimus, tenka išnagrinėti daugelį variantų. Kiekvieną iš tokių variantų svarbu apibrėžti ir išanalizuoti jų padarinius. Paprastai negali būti tiksliai nustatytos visos sąlygos, kurios gerina arba blogina kiekvieno sprendimo rezultatą. Kartais pavyksta nustatyti tikimybes, apibūdinančias kokių nors sąlygų komplekso pasirodymą arba bent jau atitiktinumo dydžio, susijusio su tų sąlygų kompleksu, pasiskirstymo dėsnį. Tačiau yra nemažai situacijų, kai negalima taikyti tikimybių teorijos, o sprendimą reikia pasirinkti.14. Jautrumo analizė15. Daugiakriterinis vertinimas16. Sintezės metodas. Žmogaus arba kolektyvų veikla dažnai susijusi su įvairių rūšių aptarnavimo sistemomis. Tokių pavyzdžių yra daug: telefono stotis, remonto punktas ir pan. Kiekvienoje iš tų sistemų galima išskirti tokias tos sitemos dalis, kurios atlieka griežtai apibrėžtas funkcijas kokio nors išorinio objekto atžvilgiu.17. Tinklinio planavimo metodai. Valdymo sistema atlieka valdymo funkcijas – reguliuoja visus organizacijos procesus, kurie išskaidomi į dar smulkesnius procesus, vykstančius visose jos posistemėse. Taigi valdymas yra sudėtingas procesas. Trumpai tai galima aprašyti taip: valdymo sistemos vadovai, specialistai ir techniniai darbuotojai įgyvendina organizacijos tikslus – renka duomenis apie organizacijos procesos, nagrinėja surinktą informaciją, rengia ir priima sprendimus, rūpinasi jų įgyvendinimu. Vadinasi, valdymo pagrindą sudaro sprendimų parengimas, priėmimas ir jų įgyvendinimas. Kiekybiniai metodai gali būti taikomi elektroninio verslo procesams. Rinkos tyrimams tinka daugybė kiekybinių procesų, tačiau patys efektyviausi būtų tikimybių teorija, matematinis prognozavimas, bei ekspertinis vertinimas. Tokiu būdu galima išsisaiškinti vartotojų poreikius. Galima prognozuoti elektroninio verslo situaciją. Rinkos tyrimai yra labai svarbūs elektroniniame versle nes reikia nuolat stebėti vartotojus, tenkinti jų poreikius, nes tai tik besivystanti nauja šaka. Skaičiavimams atlikti galima naudoti matematinę statistiką ir tokiu būdu apsakaičiuoti reikalingus dėsningumus, bei nustatyti esamą situaciją. Užsakymų atlikimui galima naudoti masinio aptarnavimo teoriją bei atsargų valdymo teorija. Tokiu būdu veiksmus galima sinchronizuoti ir sėkmingai valdyti atsargas. Pardavimams labiausiai reikalinga matematinė statistika kurios pagrindu galima vesti apskaitą.

IŠVADOS

1. Detaliai pateikta problemos kaip sistemos interpretacija;2. Rinkodaros ir konsultacijų bendrovės IMC atliktas tyrimas rodo, kad potencialių klientų turimos informacijos apie elektronines parduotuves ir jų pasiūlymus bei motyvacijos pirkti prekes internetu trūkumas yra pagrindinės elektroninės komercijos plėtros kliūtys.3. Ekonominiai metodai elektroniniamemversle turėtų būti taikomi itin plačiai, nes tai vieni iš pagrindinių metodų. Darbo apmokėjimas turėtų būti taikomas pastovūs mėnesiniai ir jie turėtų būti orientuoti į darb rinką, kad darbuotojai būtų nenuvertinti ir tiksliai žinotų savo darbo vertę. Taip pat rekomenduojama prie darbo apmokėjimo taikyti ir premijas, kurios priklausytų nuo padaryto darbo, kadangi elektroninis verslas yra besiplečianti šaka, todėl turėtų kiekvienas darbuotojo padarytas darbas įvertintas teigiamai.;4. Administraciniai metodai gali būti taikomi dalyviams. Kaip jau buvo nurodyta dalyviai susideda iš kelių atskirų grupių. Elektroniniame verslė valstybė yra įvardijama kaip pirma dalyvė taigi valstybė galėtų taikyti nurodančius administracinius metodus, kurių pagalba yra tiksliai nurodoma elektroninio verslo teisės ir negalimi dalykai. Valstybės nurodantys administraciniai metodai turėtų būti valstybės lygmens, ilgalaikiai ir rašytinės formos Tai gali būti įsakymai ar nuostatai.;

5. Psichologiniai valdymo meotdai neturėtų būti plačiai taikomi. Tačiau juos galima taikyti tik elektroninio verslo dalyviams. Tai būtų vartotojams bei teikėjams ar tarpininkams. Vartotojams būtų galima taikyti auklėjimo psichologinį metodą, kurio pagalba reikėtų visuomenę pratinti prie naujų technologijų, ypač vyresnio amžiaus žmones, kurie ne įtin imlūs naujovėms. Tokiu būdu elektroninio verslo plėtra smarkiai paspartėtų, tačiau tai yra labai sudėtingas procesas, nes jei žmonės nenorės to priimti, tai per prievarta jų neišauklėsi ir nepriversi naudotis.;6. Kiekybiniai metodai gali būti taikomi elektroninio verslo procesams. Rinkos tyrimams tinka daugybė kiekybinių procesų, tačiau patys efektyviausi būtų tikimybių teorija, matematinis prognozavimas, bei ekspertinis vertinimas. Tokiu būdu galima išsisaiškinti vartotojų poreikius. Galima prognozuoti elektroninio verslo situaciją. Rinkos tyrimai yra labai svarbūs elektroniniame versle nes reikia nuolat stebėti vartotojus, tenkinti jų poreikius, nes tai tik besivystanti nauja šaka.

Literatūra:1. Antanavičius K., Bivajus I., Čepas A. ir kt. Statybos valdymas. – Vilnius: Amžius, 1993.2. Белик Ю.А. и др. Краткий экономический словарь. – Москва: Политиздат, 1987.3. Большаков А.С., Михайлов В.И. Современный менеджмент: теория и практика. – Санкт-петербург: Питер, 2000.4. Butkus F.S. Organizacijos ir vadyba. – Vilnius: Alma littera, 2000.5. Damašienė V. Valdymo pagrindai. – Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2002.6. Jonaitis A. Vadybos ABC. – Vilnius: Tecnika, 1998.7. Кабулин Н.И. Основы менеджмента. – Минск: БГЭУ, 1996.8. Kirlaitė R., Marčinskas A. Vadybos metodai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.9. Martinkus B. Mažųjų įmonių vadyba, 1 d. – Kaunas: Technologija, 1995.10. Neverauskas B., Stankevičius V. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. –Kaunas: Technologija, 2000.11. Sakalas A., Šilingienė V. Personalo valdymas. – Kaunas: Technologija, 2000.12. Venskus R., Žilinskas V. ir kt. Aiškinamasis įmonės vadybos terminų žodynas. – Kaunas: Technologija, 2000.13. P. Zakarevičius. Vadyba: Genezė, dabartis, tendencijos. – Kaunas. 1998.14. L. Lobanova. Konkurencingumo modelis: žmogiškųjų išteklių kokybės potencialas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr.20. Kaunas. VDU. 2001.15. Elektroninio verslo koncepcija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. Birželio 25 d. posėdis (protokolo Nr. 30, 27 klausimas) [žiūrėta 2006-09-27]. Prieiga per internetą: .16. Komerciją Lietuvoje stabdo motyvacijos ir informacijos stoka [žiūrėta 2006-09-27]. Prieiga per internetą: .17. V. Elskytė, J. Raudeliūnienė. ITT plėtros sąlygotų verslo pokyčių vadyba. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr.38. Kaunas. VDU. 2006.