Vadybos objektas įmonė

TURINYS

ĮVADAS 3
I ORGANIZACIJOS SAMPRATA IR BŪTINYBĖ JĄ VALDYTI 4
II ĮMONĖS TIPAI 6
III ĮMONĖS APLINKA 7
IV VALDYMO ESMĖ IR JO CIKLAS 8
V ĮMONĖS TIKSLŲ SISTEMA 11
VI IŠVADA 12
VII LITERATŪRA 13
ĮVADAS

Pervažiuokime Lietuvą skersai ir išilgai, kelionėje bandykime surasti dvi vienodas įmones. Deja mūsų pastangos bus bergždžios – nepavyks rasti dviejų vienodų įmonių: vienos yra sostinėje Vilniuje, kitos Kėdainiuose, trečios Anykščiuose; vienos yra didelės – užima kelių hektarų plotą, kitos vos keletą kvadratinių metrų. Vienos vadinamos personalinėmis, kitos – uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, trečios – investicinėmis bendrovėmis, ketvirtos – bankais ir t.t. O kiek daug įvairiausių veeiklos sričių! Vienos kepa duoną, kitos ją parduoda, trečios siuva, ketvirtos prekiauja, penktos augina duoną, ir visos jos yra įmonės. Nepaisant minėtų skirtumų, galima rasti bendrų bruožų. Tai leidžia mums jas analizuoti, pritaikyti bendrąsias valdymo taisykles.

Kiekviena įmonė yra organizacija. O tai reiškia, kad ji yra:
 Socialinė grupė, nes suburia žmones ir organizuoja jų darbą;
 Gaminanti ar teikianti paslaugas ir paskirstanti uždirbtas pajamas;
 Atvira aplinkai, tai yra bendraujanti su kitomis įmonėmis, savivaldybe, bankais ir panašiai;
 Turi tikslus veikti, išgyventi, didinti pelnus ir t.t.
Dabar pagal bendrus brruožus galime apibrėžti, kas yra įmonė.
Įmonė – tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija.
Organizacija yra vadybos kaip veiklos atsiradimo priežastis. Todėl būtina išsiaiškinti, kas yra organizacija ir kodėl ją reikia valdyti.

1. ORGANIZACIJOS SAMPRATA IR BŪTINYBĖ JĄ VALDYTI

Formuluojant organizacijos sampratą dažniausiai nurodoma, kad tai:
1) tam ti

ikras skaičius sistemingai susivienijusių žmonių arba
2) grupė žmonių, kurių visos ar kai kurios veiklos rūšys yra koordinuojamos, arba
3) bet kuri žmonių vienijimosi forma bendram tikslui pasiekti, arba
4) dviejų ar daugiau asmenų sąmoningai koordinuojama sistema.
Kaip matome, iš esmės visais atvejais nurodoma, kad organizaciją sudaro grupė žmonių, susitelkusių bendram darbui.
Pagrindiniai organizacijos elementai pateikti pav:

Pav.: Organizacijos elementai

Oganizacijai egzistuoti visų pirma būtinas bendras veiklos tikslas. Siekdami tikslo, organizacijos nariai būtinai turi derinti veiksmus ir pastangas. Tai sąlygoja valdymo veiklos atsiradimą. Kiekvieną organizaciją būtina valdyti.
Įmonė kaip organizacija tenkina tris kriterijus:
 ji yra socialinė grupė, nes čia susiburia žmonės turintys vieną tikslą – veikti bendrai; visiškai automatizuota ar robotizuota gamykla, kur nėra nė vieno žmogaus, nebus organizacija, o tik sudėtinga industrinė sistema.
 Ji yra racionaliai sutvarkyta grupė, nes kiekvienas žino, kokius darbus reeikės dirbti, už ką jis atsako, kas yra vadovas, o kas tik pavaldinys.
 Ji yra patvari grupė, nes priemonės (pastatai, įrengimai, baldai, automašinos ir visa kita, kas reikalinga gamybai ar paslaugai suteikti), kurias ji nusipirko, tarnaus ilgai, o tikslai, kurių siekia, neįgyvendinami akimirksniu. Įmonė, panašiai kaip gyvas organizmas, gimsta, rutuliojasi ir išnyksta.
Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija, nes:
1.1. Kaip ekonominė organizacija ji skaičiuoja visas savo išlaidas ir pajamas ir siekia, kad liktų pelno – kuo daugiau, tuo geriau. Įvairios labdaros organizacijos pelno nesiekia, to

odėl jos nėra įmonės. Tačiau vadyba nagrinėja valdymą įvairiose organizacijose. Pagal veiklos pobūdį organizacijos skirstomos į:
1.1.1. komercines – pelno siekiančias (prekybines, gamybines ir aptarnavimo);
1.1.2. nekomercines – pelno nesiekiančias (vyriausybinės, mokymo, medicinos ir kt.);
1.1.3. netradicines (religinės bendruomenės, teroristinės, nusikalstamos partijos, judėjimai ir kt.).
1.2. įmonė yra beveik nepriklausoma. Daugelį uždavinių ji sprendžia pati: ką gaminti, kam ir po kiek parduoti, kada pradėti darbą ar jį baigti, kiek mokėti darbininkams. Jos niekas neišlaiko – jei nesugebės užsidirbti, turės bankrutuoti. Net mažoje įmonėje rasime įvairių padalinių: jie nesavarankiški, taigi tai ne įmonės.

Kadangi įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija, gaminanti rinkai, tai negalima vien tik gaminti ir negalvoti, ar pavyks parduoti norima kaina. Tame pačiame mieste duoną kepa kelios kepyklos, ją parduodančios skirtingomis kainomis. Vienos – pigiau, kitos – kiek brangiau. Čia išlošia pirkėjas – jis gali pasirinkti duoną ne tik pagal savo skonį, bet ir pagal kainą. O tai reiškia, kad tarp įmonių yra konkurencija. Reikia iš anksto žinoti, kas tikrai nupirks bent dalį produkcijos. Reikia turėti ryšius su pardavėjais, susitarti iš anksto dėl kainų ir prekių pateikimo terminų. Ne paslaptis, kad net susitarus ne visada tęsima. Kartais užsakytų prekių nebeima – vadinasi reikia rizikuoti. Po sėkmės laikotarpių ištinka nesėkmės. Iš to daroma svarbi išvada: įmonė palaiko ryšius ir su atskirais asmenimis, ir su kitomis įm

monėmis bei organizacijomis.

2. ĮMONĖS TIPAI

Visos įmonės veikiančios konkrečioje ekonominėje sistemoje gali būti grupuojamos pagal tam tikrus kriterijus:
1. pagal naudojamas žaliavas;
a. gavybinės pramonės įmonės;
b. apdirbamosios pramonės įmonės.
2. pagal gatavos produkcijos paskirtį:
a. gamybos priemonių įmonės;
b. vartojimo reikmių įmonės.
3. pagal technologinius panašumus:
a. maisto pramonės;
b. lengvosios pramonės ir t.t.
4. pagal dydį:
a. mažos;
b. vidutinės;
c. stambios.
5. pagal specializacijos lygį:
a. technologinės;
b. daiktinės;
c. detalinės.
Pagal juridinį statusą: įmones galima skirstyti į akcines bendroves, uždaras akcines bendroves, individualias įmones, tikrąsias ūkines bendrijas, komanditines ūkines bendrijas.

ĮMONĖS APLINKA

Įmonės aplinka siaurąja prasme reikėtu laikyti tą vietovę, kur yra pati įmonė. Įmonės ryšius su aplinka rodo pav.:

Pav.: Įmonės partneriai

Įmonė palaiko ryšius su keletu, keliolika, keliasdešimt ar net keliais šimtais asmenų, įmonių bei organizacijų. Tu grupių interesai yra skirtingi, kartais sutampantys, kartais prieštaringi. Įmonė gali veikti sėkmingai tik tada, kai pasiekiama tarp įmonės ir jos partnerių interesų pusiausvyra.
Plačiąja prasme įmonės aplinka yra visas šalies ūkis. Ir nenuostabu, nes, pavyzdžiui, valstybė nustato įvairių mokesčių dydžius, minimalius atlyginimų dydžius darbuotojams, atostogų trukmę, saugaus darbo taisykles, higienos reikalavimus, išduoda licenzijas naudoti gamtos išteklius. Šalies aukštosios mokyklos ruošia specialistus, atlieka mokslinius tyrinėjimus, kuriuos įdiegus pakyla produkcijos kokybė ir darbo našumas. Savivaldybės irgi daro įtaką įmonių veiklai, pavyzdžiui, organizuoja viešojo transporto eismą, rūpinasi viešosios tvarkos palaikymu, išduoda leidimus žemės sklypams ir sprendžia kitas vietines problemas. Įmonių veiklai įtaką daro ir užsienio valstybių įmonių veikla, nes turbūt pasaulyje nerasime valstybės, ku

uri neprekiautų su kitomis šalimis, o tik gyventų iš savo vidinių išteklių. O jei vyksta užsienio prekyba, tai tenka konkuruoti su tų šalių prekėmis ir savo šalyje ir užsienyje. Tarp šalių vyksta ne tik prekyba. Turtingesnės ar pažangesnės technikos šalys skolina pinigus kitoms šalims naujiems įrengimams ar technologijoms pirkti, įmonėms statyti.
Lietuva ruošiasi stoti į Europos sąjungą, tad mūsų įmonėms reikės gerokai pasitempti visose srityse, nes bendroje rinkoje įsiviešpataus negailestinga konkurencija.

3. VALDYMO ESMĖ IR JO CIKLAS

Gamybos veiksniai

Gamybos veiksniai lemia, kaip bus pasiektas vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų – pelnas. Natūralu, kad mums reikia žinoti, kaip tas pelnas atsiranda, nuo ko priklauso jo dydis. Visus veiksnius, nuo kurių priklauso įmonės sėkmė, reikia suskirstyti (tiesa gan sąlygiškai) į dvi grupes: materialius ir veiklumo (pav.)

Pav.: Gamybos veiksnių skirstymas

Materialūs veiksniai

Materialūs veiksniai – tai darbo priemonės, darbo objektai, darbo jėga. Darbo priemonės ir darbo objektai sudaro įmonės turtą. Darbo priemonės – tai žemė, ant kurios pastatyta įmonė, pastatai, įrengimai, darbui naudojami įrankiai, transporto priemonės. Darbo priemonės yra labai įvairios – nelygu kokia veiklos sritis. Pavyzdžiui, parduotuvėje tai būtų prekystaliai, svarstyklės, šaldytuvai, lentynos, kur sukrautos prekės, vežimėliai, kuriais pardavėjos atveža produktus iš sandėlių, krepšeliai, į kuriuos dedame prekes, kasos aparatai ir daugelis kitų čia nepaminėtų įrengimų. Dar didesnė jų įvairovė tose įmonėse, kur vyksta gamyba.
Darbo objektų irgi yra daug. Tai žaliavos ir medžiagos, pagalbinės medžiagos bei komplektuojamieji dirbiniai. Iš žaliavų ir medžiagų gaminama produkcija, pavyzdžiui: mediena baldams, oda – avalynei, linų pluoštas verpalams, o verpalai – audiniams.
Darbo jėga – tai visų pirma tos įmonės darbininkai, dirbantys prie įrengimų, tarnautojai, aptarnaujantys klientus, vadovybė.

Veiklumas

Veiklumas apima antrąją grupę veiksnių. Jie sunkiai apčiuopiami. Atėję į įmonę, jų nepamatysime. Mes galime susitikti su direktoriumi, jo pavaduotojais, cechų viršininkais, buhalteriais ir daugybe įvairių profesijų žmonių. Šie žmonės nedirba tiesiogiai prie staklių, nevairuoja transporto priemonių, tačiau nuo to, kaip jie sugeba tvarkyti kitų darbą, priklauso įmonės sėkmė – ar visi įrengimai bus panaudoti, ar bus sukurti ir pagaminti nauji produktai, ar gera bus produkcijos kokybė, geras įmonės vardas, ar daug bus produkcijos pirkėjų ir paslaugų vartotojų. Šių asmenų sugebėjimus mes vadiname veiklumu, o juos visus – vienu vardu – vadovais.

Vadovas ir valdžia

Vadovu tinka vadinti kiekvieną, kuris turi bent vieną pavaldinį. Asmuo, neturintis nė vieno pavaldinio, yra vykdytojas. Įdomu žinoti, kodėl vieni asmenys klauso kitų. Toks reiškinys vadinamas valdžia. Valdžia – tai tam tikras mainų santykis tarp dviejų asmenų – vadovo ir pavaldinio, arba tarp dviejų grupių (pav.).

VADOVAS
(teisė liepti, įsakyti, pareiga atlyginti)

Valdžia Pasipriešinimas

PAVALDINYS
(pareiga paklusti, teisė gauti ekvivalentą už pastangas, atlyginimą)

Pav.: Vadovo ir pavaldinio santykis
Šis santykis iš esmės yra vienpusis, nebent pavaldinys priešinsis. Įmonėje, įstaigoje valdžia palaikoma pirmiausia tuo, kad vadovas (tai gali būti savininkas) moka atlyginimą, gali jį padidinti, išmokėti premijas arba jų nemokėti, teikia įvairią materialinę naudą (nuomoja butą, automašiną, duoda kelialapius į poilsio namus) ar remia pavaldinius morališkai, nes darbuotojui atlyginama simboliškai (pavyzdžiui, įteikiami garbės raštai, sveikinama gimtadienio, vardo dienos proga ar dar kitokiu būdu pagerbiama).
Valdžią palaikyti padeda hierarchija. Tai nusistovėję papročiai, kai vyresniuosius, t.y. tuos, kurie užima aukštesnes pareigas, reikia gerbti ir jų klausyti. Jei neklausysime, tai bendradarbiai manys, kad, nubausdami mus už pražangas, vadovai pasielgė teisingai.
Valdžia palaikoma ir prievarta. Tai įvairios nuobaudos (piniginės ar tik moralinės – papeikimai), atleidimo iš darbo baimė ir kiti įvairūs pavaldinio laisvės suvaržymai.
Valdžią palaiko ir informacijos, didesnio patyrimo, specialių žinių sukaupimas. Pavyzdžiui, mes gerbiame mokytojus už jų žinias, už gebėjimą elgtis teisingai. Geriame gydytojo išrašytus vaistus, nes tikime, kad tik jis žino, kuo mes sergame ir kaip galime pasveikti.
Valdžia turi būti legali t.y. daugumos pripažįstama ir įteisinta įstatymais. Taigi vadovai neturi teisės elgtis kitaip, negu tai nusako Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Vyriausybės priimti teisės aktai.
Dabar, kai jau žinome, kodėl klausome vadovų, reikia žinoti, kuo užsiima vadovai, kuo jų darbas skiriasi nuo eilinio darbininko (vykdytojo) veiklos.
Vadovo darbą rodo pav.:

PLANAVIMAS
Vadovai, remdamiesi logika ir metodais, iškelia tikslus ir numato veiksmus

KONTROLĖ
Vadovai įsitikina, kad organizacija juda užsibrėžtų tikslų link
ORGANIZAVIMAS
Vadovai paskirsto ir suderina darbus, valdžią, išteklius, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai

VADOVAVIMAS
Vadovai nukreipia, veikia, motyvuoja darbuotojus, siekdami svarbiausių tikslų

Pav.: Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai
Šie darbai sudaro uždarą ciklą, nes neaišku, kur, kaip ir kada baigiasi vienas ir prasideda kitas. Tai – nepertraukiamas procesas. Šis procesas dar vadinamas valdymu. Valdymas būdingas visiems gyviems organizmams. Valdo jų smegenys, reguliuojančios organizmo raidą, veiklą. Suprantama, kad ir įmonė (didelė ar maža), o tiksliau – joje dirbantys asmenys, – irgi turi būti valdomi. Nepriklausomai nuo įmonės dydžio ir jos paskirties, visur yra tie patys valdymo proceso etapai.

5. ĮMONĖS TIKSLŲ SISTEMA

Svarbiausi įmonės veiklos efektyvumo rodikliai yra šie:
1. likvidumas – tai yra įmonės mokumas bet kuriuo laiku
2. rentabilumas- tai įmonės gebėjimas efektyviai panaudoti išteklius
3. augimas – nusako gamybos apimties, pelno, rinkos segmento didėjimą.
Įmonės tikslai skirstomi į:
1) socialiniai įmonės tikslai:
(a) teigiamai atlyginti už įmonės interesus atitinkantį darbą;
(b) garantuoti geras darbo sąlygas;
(c) suinteresuoti darbuotojus pelno didinimu, suteikiant jiems teisę į pelno dalį;
(d) įtraukti darbuotojus į įmonės tikslų formavimą ir jų įgyvendinimą.
2) Ekonominiai įmonės tikslai:
(a) Gamybos tikslai. Optimali rinkos dalis, gamybos ir sandėliavimo, gamybinių pajėgumų ir gamybos apimties sutapimas, realizavimo būdų optimizavimas
(b) Pasisekimo tikslai. Realizavimo apimties didinimas, gamybos kaštų mažinimas, pelno ir rentabilumo didinimas, dividendų normų didinimas.
(c) Finansiniai tikslai. Mokumas, likvidumo rezervo dydis ir sistema, pelno rezervavimas, finansų struktūra, investicijų bei finansavimo programų apimtis bei struktūra.
Savo ekonominių ir socialinių tikslų įmonė siekia formuodama savitą strategiją, kuri priklauso nuo ūkininkavimo filosofijos t.y. etinių ir moralinių ūkininkavimo principų bei bendradarbiavimo nuostatų; įmonės vietos ir pareigų visuomenei supratimo; augimo ir technikos pažangos koncepsijos; pelno reikšmės įmonei ir visuomenei; ekonominio bendradarbiavimo tasyklių. Įmonės vadovybė dažnai linkusi akcentuoti ekonominius įmonės tikslus, o dirbantieji – socialinius, tačiau optimalus rezultatas gaunamas juos derinant. Formuojant ir įgyvendinant socialinius tikslus yra labai svarbu tinkamai suformuoti kontrolės mechanizmą ir pareigybines instrukcijas.
IŠVADA

Visi ekonomikos dalyviai tarpusavyje glaudžiai susiję ir veikia iš esmės pagal tuos pačius principus, siekia tų pačių tikslų t.y. įmonės siekia pelno, stengiasi išsilaikyti rinkoje bei plėsti gamybą ar didinti paslaugų apimtis. Todėl įmonės rinkos sąlygomis gali funkcionuoti tik tada, kada jos vadovas ir visi jos dirbantieji sugeba objektyviai įvertinti situaciją, prognozuoti ateitį, organizuoti savo veiksmus ir nuolat kontroliuoti esamą padėtį.
Pakartotinai įvertinti įmonių valdymo reikšmę skatina spartėjantys pokyčiai tiek organizacijose, tiek pasaulyje. Šioje sudėtingoje ir dinamiškoje aplinkoje vadovai nuolat privalo prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Todėl neturėtų stebinti tai, kad dabartiniai vadovai į pokytį žiūri kaip į savo gyvenimo konstantą.

LITERATŪRA

1. A.Sakalas.,P.Vanagas.,B.Martinkus.”Pramonės įmonių vadyba”.-1996.
2. B. Neverauskas ., J.Rastenis .”Vadybos pagrindai.”- 2000.
3. E.Bagdonas, E. Kazlauskienė “Biznio įvadas.”- 1998.
4. J.A.F.Stoner .”Vadyba.”-1999.
5. Organizacijų vadyba : sisteminiai tyrimai .- 1996.
6. Organizacijų valdymo pagrindai 1998.
7. P.Zakarevičius.”Vadyba”.-1998.
8. S.Butkus. “Organizacijos ir vadyba”.-1996.
9. VU “Organizacijos valdymo pagrindai.”-1998.

Leave a Comment