Vadybos mokslo raida Lietuvoje

1076 0

TURINYS

1. Vadybos mokslo raida Lietuvoje..............................3-6

2. Praktinė užduotis tema: „Racionalaus sprendimo priėmimo procesas“.Pasirinkta problema – nedarbas..............................7

2.1. Įžanga..............................7

2.2. Problemos apibūdinimas..............................7

2.2.1. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2002–2005 ................8

2.2.2. Nedarbo priežastis..............................9

3. Sprendimo priėmimas..............................9

3.1. Sprendimo priėmimo būdai..............................9

3.2. Sprendimo priėmimo kriterijai..............................102.1. Įžanga

Sprendimo priėmimas – tai veiksmų konkrečiai problemai spręsti krypties nustatymas ir parinkimas arba pasinaudojimas konkrečia galimybe. Sprendimų priėmimo procedūra yra reikšmingiausia iš visų vadyboje atliekamų procedūrų.

Sugebėjimas priimti arba organizuoti sprendimų priėmimą labai nulemia sėkmingą įmonės, organizacijos ar valstybės funkcionavimą ir vystymąsi. Daugelį sprendimų priimame daug negalvodami, tačiau kai kurie iš jų reikalauja ypatingų pastangų ir turi lemiamą reikšmę. Prriimant sprendimus svarbu atsižvelgti į darbo procesą, tinkamai pasirinkti modelį ar metodą, kad rezultatai duotų didžiausią naudą. Sukurta nemažai situacinių modelių, kurie nulemia vienokį ar kitokį sprendimo priėmimo proceso subjektą. Šiuolaikiniai situaciniai modeliai yra gana išsamūs, bet gana sudėtingi taikyti.

Efekyvus sprendimas yra toks,kuris yra tinkamas dėl to,kad turi tikslą,poreikį,bendrą rezultatą,proceso išlaidų kriterijus ir geresnio varianto nėra.

J.FRANK YATES. Sprendimų valdymas.2.2. Problemos apibūdinimas

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje. O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, tai yra peerėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne vi

isu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais.

2.2.1. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2002–2005 m.

1 lentelė

Darbo jėga, tūkst. Užimtieji, tūkst. Bedarbiai, tūkst. Darbo jėgos aktyvumo lygis

(15–64 m.), % Užimtumo lygis

(15–64 m.), % Nedarbo

lygis, %

Iš viso

2002 1630,3 1405,9 224,4 69,3 59,6 13,8

2003 1641,9 1438,0 203,9 69,7 60,9 12,4

2004 1620,6 1436,3 184,4 69,0 61,1 11,4

2005 1606,8 1473,9 132,9 68,3 62,6 8,3

Vyrai

2002 829,0 707,8 121,1 73,2 62,3 14,6

2003 831,6 726,2 105,4 73,1 63,7 12,7

2004 824,4 733,8 90,6 72,7 64,6 11,0

2005 818,0 750,9 67,1 72,0 66,0 8,2

Moterys

2002 801,4 698,1 103,3 65,7 57,1 12,9

2003 810,2 711,8 98,4 66,5 58,4 12,2

2004 796,3 702,5 93,8 65,6 57,8 11,8

2005 788,8 723,0 65,8 64,9 59,4 8,3

Mieste

2002 1151,1 973,3 177,8 70,5 59,5 15,4

2003 1158,6 1001,3 157,4 70,9 61,2 13,6

2004 1143,3 1005,2 138,1 70,5 62,0 12,1

2005 1137,6 1040,2 97,4 70,2 64,1 8,6

Kaime

2002 479,2 432,6 46,6 66,5 59,9 9,7

2003 483,2 436,7 46,5 66,9 60,3 9,6

2004 477,4 431,1 46,3 65,6 59,1 9,7

2005 469,2 433,7 35,5 64,2 59,3 7,6

Kaip matome iš pateiktos Statistikos departamento užimtumo rodyklių suvestinės needarbas nuo 2000m. sumažėjo, tačiau tam labiausiai turėjo įtaką įstojimas į ES ir galimybė išvažiuoti legaliai dirbti į užsienio valstybes.

2.2.2. Nedarbo priežastis:

Subjektyvios

 Menki išsimokslinimas ir kvalifikacija

 Nepakankama darbo patirtis

 Kalbų nemokėjimas

 Neigiamas darbdaviu požiūris į ilgalaikius bedarbius

 Pasyvus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai

 Būtinybė padėti kitiems šeimos nariams

 Mažas mobilumas

 Sveikatos būklė

 Nepakankamas informuotumas apie padėtį darbo rinkoje3. Sprendimo priėmimas.

3.1. Sprendimo priėmimo būdai.

Skiriami keli sprendimo priėmimo būdai:

Šiame darbe bus priimtas vienasmenis(studentės) sprendimo būdas, nors tokiai problemai, kaip nedarbas spresti siūlomas kolegialųs (grupinįs) būdąs : LR Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir t.t programų pr

riėmimas dėl ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.

Kolegialus (grupinis) būdas – parengtiems siūlymams analizuoti ir sprendimui priimti vadovas oficialiai deleguoja savo teisę darbuotojų (specialistų) grupei (kolegijai/komitetui).

Visuotinis būdas – sprendimą priima visi organizacijos nariai, turintys balso teisę (pvz. Akcinėje bendrovėje, valstybėje referendumo būdu ir t.t.). Tokie sprendimai priimami balsavimu.3.2. Sprendimo priėmimo kriterijai.

Tikslo kriterijus – sprendimo tikslas – surasti nedarbo mažinimo būdus.

Poreikio kriterijus –sprendimo poreikis – sumažinti nedarbą Lietuvoje.

Bendrojo rezultato kriterijus – sprendimas bus tinkamas, jei bedarbiai tures kuo daugiau galimybių įsidarbinti, gauti aukštesne kvalifikacija ar įsigyti naują profesiją.

Kito pasirinkimo kriterijus –apsvarstyti kitų pasirinkimų galimybės bei rezultatus.

Proceso kainos kriterijus –siūlomas sprendimas turi sunauduoti kuo mažiau piniginių, laiko ir kitų išteklių.

3.3. Problemos sprendimas.

1. Atsižvelgti į tai, kad gamyboje,prekyboje ir paslaugų sektoriuje vis labiau yra naudojama aukštų technologijų įrengimų,mechanizmų ir t.t., tad darbui su jais reikia atitinkamos kvalifikacijos specialistų , darbininkų. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų.

2. Lietuva turi galimybių plėtoti tokias ekonomikos sritis kaip turizmas, informacinės technologijos, paslaugos, laisvalaikio organizavimas.Taip pat reikia pažymėti kad didžiausia paklausa darbo rinkoje turi statybinės srities profesijos. Plėtojant smulkųjį verslą galima papildomai kū

ūrti darbo vietas. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, gali steigia smulkias įmones ir organizuoti nuosavą verslą.

3. Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas informacinėse sistemuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

4. Pajamų mokesčio mažinimas. Pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

5. Jaunimo nedarbo problema. Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas.Daug jaunų žmonių, baigusių švietimo įstaigas negali surasti darbo.

6. Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas.

7. Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas.

8. Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas

9. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą.

Kokios iš siūlomų alternatyvų realiai sumažins nedarbą Lietuvoje?

Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi pagrindinės tendencijos:

Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir da
arbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo.

Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Jaunimo (16-29 metų amžiaus žmonių) nedarbo lygis nuolat stabiliai didėjo ir 2000 metais siekė 20.1%, kai, tuo tarpu, bendras nedarbo lygis buvo 15.4%. daug jaunų žmonių (dažniausiai dar iki 16 metų amžiaus), stengdamiesi užsidirbti pinigų, pradeda dirbti net neįgiję žemesniojo vidurinio išsilavin.imo. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia blogos jų šeimų socialinės ir/ar ekonominės gyvenimo sąlygos, dėl kurių nebūna galimybės vaikams užtikrinti tinkamas mokytis sąlygas. Todėl, neturint išsilavinimo ir pakankamai profesinių įgūdžių, netekusiems darbo jauniems žmonėms vėl pradėti dirbti yra labai sunku. Iš 2000 metais užregistruotų 225.900 bedarbių 56.800 (25.1%) neturėjo jokių profesinių įgūdžių. Buvo užregistruoti 15.000, profesinių įgūdžių neturinčių, jaunų žmonių (43.5% visų jaunų bedarbių). 60% pastarųjų buvo vyrai. Šiai grupei žmonių galimybių konkuruoti, nuolat besikeičiančioje ir aukštus reikalavimus keliančioje, darbo rinkoje beveik nebuvo. Didelė jų dauguma galėjo tikėtis tik laikino ir, aukštų reikalavimų nekeliančio, darbo.

Todėl siūlomas toks sprendimas:

1) Parengti ir(ar) toliau vykdyti mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, kurios padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti.Tam tikslui reikia ne tik turėti informacija apie laisvas darbo vietas, bet ir daryti darbdavių apklausas apie jų nuomone reikalingiausias profesijas.

Programos, kurios pagal Vilniaus darbo biržos duomenys pasirodė esančios pakankamai efektyvios – “Užimtumo fondo remiami darbai” bei “Prevencinis mokymas”. Pirmoji padeda įgyti naujus darbo įgūdžius. Daugiau kaip 60 proc. baigusių šią programą pasilieka pastoviam darbui. Programa “Prevencinis mokymas” skirta tiems, kurie gali netekti darbo dėl savo žemos kvalifikacijos.Pagal Vilniaus darbo biržos duomenys virš 50% visų laisvų darbo vietų skaičiaus sudaro šios profesijos:

1. Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas

2. Šaltkalvis

3. Suvirintojas

4. Statybininkai

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

daugiau kaip 60 proc. baigusių šią programą pasilieka pastoviam darbui;

darbui pagal šias profesijas užtenka profesinio apmokymo,kuris gali trukti nuo 2 iki 9 mėn.;

atligynimas pakankamai aukštas ( nuo 1000-4000 Lt) ;

apie 13 tūkst. bedarbių per metus galės įsigiti ar pakeisti profesiją.

2) Jaunimo nedarbo problema. Baigęs ugdymo įstaigą žmogus yra paliekamas likimo valiai ir susiduria su problemomis, kurių sprendimui jis nebuvo paruoštas, būtent besikeičiančios darbo rinkos poreikių. Todėl realybe tampa jaunimo emigracija į užsienį.

Sprendimas – busimas darbdavis gali apmokėti už mokslą – su studentu sudaryti sutartį , kad įmonė apmoka už jo studijas, o studentas įsipareigoja tam tikrą laiką atidirbti.

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

jaunimas galės mokytis pasirinktai profesijai;

daug daugiau jaunų žmonių galės gauti aukštajį išsilavinimą;

darbdaviai bus aprūpinti kvalifikuota darbo jėga ;

sumažės emigracija;

pagerės demografinė padetis,nes jauni žmones galės sukūrti šeimą ir gyventi Lietuvoje.

3) Vienas iš svarbiausių, dabar įgyvendinamos, užimtumo politikos tikslų – diegti ir plėtoti informacijos sistemą. Atviros (visiems prieinamos) informacijos teikimo programa suteiktų naujausią informaciją tiek, darbo ieškantiems, žmonėms, tiek darbdaviams, kartų užtikrintų efektyvų darbo paklausos ir pasiūlos koordinavimą, bei skaidrų darbo rinkos funkcionavimą. Taigi, jauni žmonės turi daug galimybių išsiaiškinti situaciją darbo rinkoje, sužinoti įsidarbinimo galimybes ir, tam tikras profesijas turinčių, darbuotojų poreikį.

Informacijos ir konsultavimo centrai yra įsteigti kiekviename rajoniniame darbo biržos padalinyje, kuriuose veikia atviri paieškos punktai (savarankiškai ieškantiems darbo vietos, profesionalios informacijos, ar darbo aprašo). Atviros informacijos paslauga teikia 5 specializuoti darbo centrai, vienas profesionalios informacijos ir vienas – jaunimo darbo centras. Taip pat veikia “Informacijos telefonu linija”, vykdomos atviros, į studentus orientuotos “Karj eros dienos”. Yra vykdoma “Virtualios darbo biržos” programa.

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos gali būti suteiktos 50 tūkst. as.menų per metus;

darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, per metus galės įdarbinti 70-80 tūkst. nedirbančiųjų asmenų, ir apie 50 tūkst. gali būti įtraukti į kitas užimtumo programas.

4. Išvados:

Greta kitų ir socialinių ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje problemų, vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.

Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą.

LITERATURA:

1. STATISTIKOS DEPARTAMENTAS, Gyventojų užimtumas. Vilnius 2006

2. SNIEŠKA V., AMBRASIENĖ I., ir kt. Mikroekonomika. Kaunas. Technologija, 2000.

3. Respublikinės darbo biržos metinės ataskaitos.

4. V.MOTIEKAITIENĖ, Gyventojų užimtumas .Vilnius 2003.

TURINYS

1. Vadybos mokslo raida Lietuvoje..............................3-6

2. Praktinė užduotis tema: „Racionalaus sprendimo priėmimo procesas“.Pasirinkta problema – nedarbas..............................7

2.1. Įžanga..............................7

2.2. Problemos apibūdinimas..............................7

2.2.1. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2002–2005 ................8

2.2.2. Nedarbo priežastis..............................9

3. Sprendimo priėmimas..............................9

3.1. Sprendimo priėmimo būdai..............................9

3.2. Sprendimo priėmimo kriterijai..............................10

3.3. Problemos sprendimas.........................10-11

3.4. Alternatyvos ir jų įvertinimas..............................12-13

4. Išvados..............................14

Literatura..............................15

1. VADYBOS MOKSLO RAIDA LIETUVOJE.

Modernios valstybės ekonomikos kūrimui būtinas aukštos vadybinės kultūros, kuri akumuliuoja savyje geriausius pasaulio vadybos mokslo ir praktikos pasiekimus, lygis. Dinamiš kame šalies įmonių ir organizacijų plėtros procese dėmesys šiuolaikinei vadybai tampa lemiamu jų sėkmės veiksniu.

Mokslinės vadybos idėjos, atsiradusios mūsų amžiaus pradžioje, pasiekė ir Lietuvą. Tai buvo pavienių neorganizuotų entuziastų pastangos. Lietuviškoji vadybos ir verslo administra vi mo, kaip akademinės disciplinos, formavimosi pradžia siejama su Ekonomikos skyriaus įkūrimu 1923 metais Kauno universiteto Teisės fakultete. Tuo metu, tarp kitų dalykų, čia pradėtas dėstyti mokslas apie prekybos ir pramonės įmonių organizavimą. 1926 m. P.Raulinaitis išleido knygutę „Administracijos principai“, kurioje perpasakojamas H.Fajolio veika.las „Bendrasis ir pramoninis valdymas“. Tai buvo labai svarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žinoma. 1930m. jis išleido dar vieną knygą „Darbo organizacijos metmenys“.

Iki 1935 m. pasirodęs prof. S.Nacevičiaus straipsmis „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas“ parodo, jog klasikiniai principai ir meto dai gali būti taikomi ne tik pramonėje. Doc. G.Galvanausko straipsnis „Darbas administracinėse įstaigose“ yra pirmasis darbas nagrinėjantis personalo valdymo problemas

Daugiausiai pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs mūsų tautietis buvo V.Graičiūnas, jo sudaryta ryšių valdomumo koncepcija ir empirine formule naudojamasi iki šiol.

VYTAUTAS ANDRIUS GRAIČIŪNAS (1898-1952)

1927 metais, atvykęs į Lietuvą, dirbo Kaune brolių Šmitų fabrike, neužilgo vėl išvyko į užsienį. Tapo biznio ir vadybos konsultantu. Organizuodamas stambias įmones, spręsdamas kitas organizacines ir ekonomines problemas dirbo Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Ispanijoje, Italijoje. Prancūzijoje ir Olandijoje įsteigė konsultavimo kompanijas. Šiuo laikotarpiu Vytautas Andrius Graičiūnas ir įnešė didžiausią indėlį į vadybos (jam priklauso ir šis lietuviškas „menedžmento“ terminas) mokslo teorijos lobyną.

1933 metais Ženevoje Tarptautinis valdymo institutas paskelbė teorijos klasika tapusį Vytauto Andriaus Graičiūno darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“ anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Netrukus jis buvo perspausdintas Niujorke. Specialistai pripažįsta, kad iki šiol pagrindinių V.Graičiūno teiginių nėra kuo pakeisti, juos cituoja žinomi vadybos mokslininkai visame pasaulyje – D.O’Šonesis, H.Kuncas, S.O’Donelas, D.Gvišianis ir kiti. 1935 metais V.Graičiūnas vėl grįžta į Tėvynę, apsigyvena Kaune. Įkūrė Lietuvos Mokslinės vadybos draugiją, kurios pirmuoju pirmininku ir buvo išrinktas, organizavo vadybos kursus pramonės įmonių vadovams ir specialistams. Dirbo Lietuvos filmo bendrovėje, Aviacijos dirbtuvėse, Ginklavimosi valdyboje – diegė vadybos naujoves, tačiau kariškos įstaigos aplinka tam nebuvo palanki. 1940-1941 metais dirbo tekstilės pramonėje, 1944-1945 metais – Liaudies komisarų tarybos pramonės skyriaus viršininku.

Nuo 1945 metų pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. 1951 m. areštuotas, apkaltintas šnipinėjimu bei antitarybine veikla ir nuteistas. 1952 metais Kemerovo srities Prokopjevsko r. Olžeraso lageryje, neišlaikęs kalėjimo sąlygų, Vytautas Andrius Graičiūnas, mirė neaiškiomis aplinkybėmis. 1988 m. rugpjūčio 15 d. – reabilituotas.

1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurtas Ekonomikos mokslų fakultetas, pradėjęs ūkio planavimo, pramonės ekonomikos, finansų ir kredito, statistikos, ūkinės apskaitos specialybių studijas. Būdinga, kad sovietiniu laikotarpiu terminai “vadyba” ir “verslo administravimas” buvo nevartojami, siejant juos su priešiškais oficialiajam mentalitetui norais susivokti žmonių valdyme (leista tik išrinktiesiems) ar siekti pelno (baudžiama pagal įstatymus).

Sovietinio laikotarpio metu Lietuvos mokslas ir studijos buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai vystis sąlygos buvo labai sudėtingos.

Daugelis mokslininkų iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos vadybą suvokė kaip ekonomikos mokslo dalį ir atskirai nuo ekonominių problemų nenagrinėjo. 1962 – 1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo tyrimai. Ši teorija buvo propaguojama sovietinės valdžios institucijose, todėl jai plėtotis atsirado geros sąlygos.

Vilniaus Universiteto Pramonės ekonomikos fakultete 1962 – 1967 m. susiformavo grupelė specialistų, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėlaiu – vadybos tyrimus.

Vienas aktyviausių šios grupės narių R.Razauzkas nuo 1971 m. nagrinėjo vadovo organizavimo, vadovavimo stiliaus, vadovo ir pavaldinių santykių, vadovo savybių, autoriteto ir kiti klausimai.

Personalo val.dymo aspektus nagrinėjo ir M.Krejeris, išleidės 4 knygas ir visą eilę straipsnių.

Kauno Politechnikos Instituto Inžinerinės ekonomikos fakultete vadybos tyrinėjimus pradėjo V.Gubavičius. Jis paskelbė eilę straipsnių Lietuvos ūkio valdymo tobulinimo, lengvosios pramonės struktūrų pertvarkymo ir kitais klausimais.1972 m. P.Tvarijonavičiaus dėka fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame bendradarbiavo V.Daugėla sėkmingai vystęs programinio ir strateginio planavimo bei valdymo tyrimus.

Aštuntajame dešimtmetyje išryškėjo tokios pagrindinės tyrimų sritys:

– personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas, veiklos organizavimas;

– organizacinių valdymo struktūrų formavimasis, pertvarkymas, vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo procesų organizavimas;

– socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos organizavimas ir planavimas;

– automatizuotų informacinių sistemų kūrimas, įvedimas, kompiuterinės technikos taikymas;

– atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas.

Nors ir ribotas, bet gersnes sąlygas turėjo Rusijos centrų mokslininkai, todėl kontakati su vedančiais Rusijos mokslininkais buvo vienas iš svarbių faktorių, lėmusių sėkmingą mokslinę veiklą Lietuvoje.

Nemaižau svarbus dalykas buvo ir vadybos dalykų įvedimas į studijų programas. Nuo 1970 m. buvo pradėta dėstyti valdymo pagrindų kursai, o 1982 – 1984 m. aukštosiose mokyklose atsiranda specialybės apibendrintu pavadinimu „organizavimas ir valdymas“.

1980 m. Lietuvoje buvo pradėtas leisti žurnalas „Valdymo kadrai“.Svarbų įvykių tapo Lietuvos vadybos draugijos atkūrimas 1989 metais.

Būdinga, kad sovietiniu laikotarpiu terminai “vadyba” ir “verslo administravimas” buvo nevartojami, siejant juos su priešiškais oficialiajam mentalitetui norais susivokti žmonių valdyme (leista tik išrinktiesiems) ar siekti pelno (baudžiama pagal įstatymus).

Atkūrus nepriklausomybę, tie patys terminai pirmiausia tapo ginčų objektu. “Biznis” ar “verslas”, “menedžmentas” ar “vadyba”? – tai klausimai, ilgai aptarinėti akademinėje bei bulvarinėje spaudoje, tiek ieškant geriausio lietuviško atitikmens, tiek ir aiškinantis šių terminų apibrėžiamą turinį. Pirmosios vadybos ir verslo administravimo studijos universitetuose formavosi, dažnai tik iš nuogirdų mėginant atspėti, kaip ir kodėl jos organizuojamos Vakarų Europos ar JAV aukštosiose mokyklose. Pradininkais čia reikėtų laikyti Kauno technologijos universiteto Administravimo fakultetą ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Po nepriklausomybės atkūrimo pradėję aktyviai lankytis istorinėje tėvynėje JAV lietuviškosios akademinės bendruomenės atstovai įtakojo spartų amerikoniškojo studijų modelio paplitimą. Per pastarąjį dešimtmetį vadybos ir verslo administravimo studijos atsirado bene kiekvienoje aukštojoje mokykloje.

Vadybos istorija šiandien, kai grįžtama prie rinkos ekonomikos, turi ne tik istorinę, bet ir praktinę naudą.

2. PRAKTINĖ UŽDUOTIS TEMA:

„RACIONALAUS SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCESAS“.

PASIRINKTA PROBLEMA – NEDARBAS.

2.1. Įžanga

Sprendimo priėmimas – tai veiksmų konkrečiai problemai spręsti krypties nustatymas ir parinkimas arba pasinaudojimas konkrečia galimybe. Sprendimų priėmimo procedūra yra reikšmingiausia iš visų vadyboje atliekamų procedūrų.

Sugebėjimas priimti arba organizuoti sprendimų priėmimą labai nulemia sėkmingą įmonės, organizacijos ar valstybės funkcionavimą ir vystymąsi. Daugelį sprendimų priimame daug negalvodami, tačiau kai kurie iš jų reikalauja ypatingų pastangų ir turi lemiamą reikšmę. Priimant sprendimus svarbu atsižvelgti į darbo procesą, tinkamai pasirinkti modelį ar metodą, kad rezultatai duotų didžiausią naudą. Sukurta nemažai situacinių modelių, kurie nulemia vienokį ar kitokį sprendimo priėmimo proceso subjektą. Šiuolaikiniai situaciniai modeliai yra gana išsamūs, bet gana sudėtingi taikyti.

Efekyvus sprendimas yra toks,kuris yra tinkamas dėl to,kad turi tikslą,poreikį,ben.drą rezultatą,proceso išlaidų kriterijus ir geresnio varianto nėra.

J.FRANK YATES. Sprendimų valdymas.

2.2. Problemos apibūdinimas

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje. O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, tai yra perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija ir kt.. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų matyti, kad yra nedidelių, bet teigiamų poslinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą, didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis įeis į šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasėkmių šalinimo metai. Tad šio darbo tikslas įvertinti Lietuvos gyventojų nedarbo bei infliacijos problemas, socialiniu bei ekonominiu aspektais.

2.2.1. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2002–2005 m.

1 lentelė

Darbo jėga, tūkst. Užimtieji, tūkst. Bedarbiai, tūkst. Darbo jėgos aktyvumo lygis

(15–64 m.), % Užimtumo lygis

(15–64 m.), % Nedarbo

lygis, %

Iš viso

2002 1630,3 1405,9 224,4 69,3 59,6 13,8

2003 1641,9 1438,0 203,9 69,7 60,9 12,4

2004 1620,6 1436,3 184,4 69,0 61,1 11,4

2005 1606,8 1473,9 132,9 68,3 62,6 8,3

Vyrai

2002 829,0 707,8 121,1 73,2 62,3 14,6

2003 831,6 726,2 105,4 73,1 63,7 12,7

2004 824,4 733,8 90,6 72,7 64,6 11,0

2005 818,0 750,9 67,1 72,0 66,0 8,2

Moterys

2002 801,4 698,1 103,3 65,7 57,1 12,9

2003 810,2 711,8 98,4 66,5 58,4 12,2

2004 796,3 702,5 93,8 65,6 57,8 11,8

2005 788,8 723,0 65,8 64,9 59,4 8,3

Mieste

2002 1151,1 973,3 177,8 70,5 59,5 15,4

2003 1158,6 1001,3 157,4 70,9 61,2 13,6

2004 1143,3 1005,2 138,1 70,5 62,0 12,1

2005 1137,6 1040,2 97,4 70,2 64,1 8,6

Kaime

2002 479,2 432,6 46,6 66,5 59,9 9,7

2003 483,2 436,7 46,5 66,9 60,3 9,6

2004 477,4 431,1 46,3 65,6 59,1 9,7

2005 469,2 433,7 35,5 64,2 59,3 7,6

Kaip matome iš pateiktos Statistikos departamento užimtumo rodyklių suvestinės nedarbas nuo 2000m. sumažėjo, tačiau tam labiausiai turėjo įtaką įstojimas į ES ir galimybė išvažiuoti legaliai dirbti į užsienio valstybes.

2.2.2. Nedarbo priežastis:

Subjektyvios

 Menki išsimokslinimas ir kvalifikacija

 Nepakankama darbo patirtis

 Kalbų nemokėjimas

 Neigiamas darbdaviu požiūris į ilgalaikius bedarbius

 Pasyvus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai

 Būtinybė padėti kitiems šeimos nariams

 Mažas mobilumas

 Sveikatos būklė

 Nepakankamas informuotumas apie padėtį darbo rinkoje

3. Sprendimo priėmimas.

3.1. Sprendimo priėmimo būdai.

Skiriami keli sprendimo priėmimo būdai:

Šiame darbe bus priimtas vienasmenis(studentės) sprendimo būdas, nors tokiai problemai, kaip nedarbas spresti siūlomas kolegialųs (grupinįs) būdąs : LR Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir t.t programų priėmimas dėl ekonomikos, darbo, socialines, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.

Kolegialus (grupinis) būdas – parengtiems siūlymams analizuoti ir sprendimui priimti vadovas oficialiai deleguoja savo teisę darbuotojų (specialistų) grupei (kolegijai/komitetui).

Visuotinis būdas – sprendimą priima visi organizacijos nariai, turintys balso teisę (pvz. Akcinėje bendrovėje, valstybėje referendumo būdu ir t.t.). Tokie sprendimai priimami balsavimu.

3.2. Sprendimo priėmimo kriterijai.

Tikslo kriterijus – sprendimo tikslas – surasti ne.darbo mažinimo būdus.

Poreikio kriterijus –sprendimo poreikis – sumažinti nedarbą Lietuvoje.

Bendrojo rezultato kriterijus – sprendimas bus tinkamas, jei bedarbiai tures kuo daugiau galimybių įsidarbinti, gauti aukštesne kvalifikacija ar įsigyti naują profesiją.

Kito pasirinkimo kriterijus –apsvarstyti kitų pasirinkimų galimybės bei rezultatus.

Proceso kainos kriterijus –siūlomas sprendimas turi sunauduoti kuo mažiau piniginių, laiko ir kitų išteklių.

3.3. Problemos sprendimas.

1. Atsižvelgti į tai, kad gamyboje,prekyboje ir paslaugų sektoriuje vis labiau yra naudojama aukštų technologijų įrengimų,mechanizmų ir t.t., tad darbui su jais reikia atitinkamos kvalifikacijos specialistų , darbininkų. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų.

2. Lietuva turi galimybių plėtoti tokias ekonomikos sritis kaip turizmas, informacinės technologijos, paslaugos, laisvalaikio organizavimas.Taip pat reikia pažymėti kad didžiausia paklausa darbo rinkoje turi statybinės srities profesijos. Plėtojant smulkųjį verslą galima papildomai kūrti darbo vietas. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, gali steigia smulkias įmones ir organizuoti nuosavą verslą.

3. Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas informacinėse sistemuose, gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

4. Pajamų mokesčio mažinimas. Pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.

5. Jaunimo nedarbo problema. Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas.Daug jaunų žmonių, baigusių švietimo įstaigas negali surasti darbo.

6. Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas.

7. Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas.

8. Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas

9. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką, profesinį mokymą, konsultavimą.

Kokios iš siūlomų alternatyvų realiai sumažins nedarbą Lietuvoje?

Apžvelgiant nedarbo situacija Lietuvoje, ryškėja dvi pagrindinės tendencijos:

Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipias asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo.

Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. Jaunimo (16-29 metų amžiaus žmonių) nedarbo lygis nuolat stabiliai didėjo ir 2000 metais siekė 20.1%, kai, tuo tarpu, bendras nedarbo lygis buvo 15.4%. daug jaunų žmonių (dažniausiai dar iki 16 metų amžiaus), stengdamiesi užsidirbti pinigų, pradeda dirbti net neįgiję žemesniojo vidurinio išsilavinimo. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia blogos jų .šeimų socialinės ir/ar ekonominės gyvenimo sąlygos, dėl kurių nebūna galimybės vaikams užtikrinti tinkamas mokytis sąlygas. Todėl, neturint išsilavinimo ir pakankamai profesinių įgūdžių, netekusiems darbo jauniems žmonėms vėl pradėti dirbti yra labai sunku. Iš 2000 metais užregistruotų 225.900 bedarbių 56.800 (25.1%) neturėjo jokių profesinių įgūdžių. Buvo užregistruoti 15.000, profesinių įgūdžių neturinčių, jaunų žmonių (43.5% visų jaunų bedarbių). 60% pastarųjų buvo vyrai. Šiai grupei žmonių galimybių konkuruoti, nuolat besikeičiančioje ir aukštus reikalavimus keliančioje, darbo rinkoje beveik nebuvo. Didelė jų dauguma galėjo tikėtis tik laikino ir, aukštų reikalavimų nekeliančio, darbo.

Todėl siūlomas toks sprendimas:

1) Parengti ir(ar) toliau vykdyti mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, kurios padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti.Tam tikslui reikia ne tik turėti informacija apie laisvas darbo vietas, bet ir daryti darbdavių apklausas apie jų nuomone reikalingiausias profesijas.

Programos, kurios pagal Vilniaus darbo biržos duomenys pasirodė esančios pakankamai efektyvios – “Užimtumo fondo remiami darbai” bei “Prevencinis mokymas”. Pirmoji padeda įgyti naujus darbo įgūdžius. Daugiau kaip 60 proc. baigusių šią programą pasilieka pastoviam darbui. Programa “Prevencinis mokymas” skirta tiems, kurie gali netekti darbo dėl savo žemos kvalifikacijos.Pagal Vilniaus darbo biržos duomenys virš 50% visų laisvų darbo vietų skaičiaus sudaro šios profesijos:

1. Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas

2. Šaltkalvis

3. Suvirintojas

4. Statybininkai

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

daugiau kaip 60 proc. baigusių šią programą pasilieka pastoviam darbui;

darbui pagal šias profesijas užtenka profesinio apmokymo,kuris gali trukti nuo 2 iki 9 mėn.;

atligynimas pakankamai aukštas ( nuo 1000-4000 Lt) ;

apie 13 tūkst. bedarbių per metus galės įsigiti ar pakeisti profesiją.

2) Jaunimo nedarbo problema. Baigęs ugdymo įstaigą žmogus yra paliekamas likimo valiai ir susiduria su problemomis, kurių sprendimui jis nebuvo paruoštas, būtent besikeičiančios darbo rinkos poreikių. Todėl realybe tampa jaunimo emigracija į užsienį.

Sprendimas – busimas darbdavis gali apmokėti už mokslą – su studentu sudaryti sutartį , kad įmonė apmoka už jo studijas, o studentas įsipareigoja tam tikrą laiką atidirbti.

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

jaunimas galės mokytis pasirinktai profesijai;

daug daugiau jaunų žmonių galės gauti aukštajį išsilavinimą;

darbdaviai bus aprūpinti kvalifikuota darbo jėga ;

sumažės emigracija;

pagerės demografinė padetis,nes jauni žmones galės sukūrti šeimą ir gyventi Lietuvoje.

3) Vienas iš svarbiausių, dabar įgyvendinamos, užimtumo politikos tikslų – diegti ir plėtoti informacijos sistemą. Atviros (visiems prieinamos) informacijos teikimo programa suteiktų naujausią informaciją tiek, darbo ieškantiems, žmonėms, tiek darbdaviams, kartų užtikrintų efektyvų darbo paklausos ir pasiūlos koordinavimą, bei skaidrų darbo rinkos funkcionavimą. Taigi, jauni žmonės turi daug galimybių išsiaiškinti situaciją darbo rinkoje, sužinoti įsidarbinimo galimybes ir, tam tikras profesijas turinčių, darbuotojų poreikį.

Informacijos ir konsultavimo centrai yra įsteigti kiekviename rajoniniame darbo biržos padalinyje, kuriuose veikia atviri paieškos punktai (savarankiškai ieškantiems darbo vietos, profesionalios informacijos, ar darbo aprašo). Atviros informacijos paslauga teikia 5 specializuoti darbo centrai, vienas profesionalios informacijos ir vienas – jaunimo darbo centras. Taip pat veikia “Informacijos telefonu linija”, vykdomos atviros, į studentus orientuotos “Karj eros dienos”. Yra vykdoma “Virtualios darbo biržos” programa.

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos gali būti suteiktos 50 tūkst. asmenų per metus;

darbo biržos, vykdydamos užimt.umo didinimo programas, per metus galės įdarbinti 70-80 tūkst. nedirbančiųjų asmenų, ir apie 50 tūkst. gali būti įtraukti į kitas užimtumo programas.

4. Išvados:

Greta kitų ir socialinių ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje problemų, vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.

Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą.

LITERATURA:

1. STATISTIKOS DEPARTAMENTAS, Gyventojų užimtumas. Vilnius 2006

2. SNIEŠKA V., AMBRASIENĖ I., ir kt. Mikroekonomika. Kaunas. Technologija, 2000.

3. Respublikinės darbo biržos metinės ataskaitos.

4. V.MOTIEKAITIENĖ, Gyventojų užimtumas .Vilnius 2003.

TURINYS

1. Vadybos mokslo raida Lietuvoje..............................3-6

2. Praktinė užduotis tema: „Racionalaus sprendimo priėmimo procesas“.Pasirinkta problema – nedarbas..............................7

2.1. Įžanga..............................7

2.2. Problemos apibūdinimas..............................7

2.2.1. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 2002–2005 ................8

2.2.2. Nedarbo priežastis..............................9

3. Sprendimo priėmimas..............................9

3.1. Sprendimo priėmimo būdai..............................9

3.2. Sprendimo priėmimo kriterijai..............................10

3.3. Problemos sprendimas.........................10-11

3.4. Alternatyvos ir jų įvertinimas..............................12-13

4. Išvados..............................14

Literatura..............................15

1. VADYBOS MOKSLO RAIDA LIETUVOJE.

Modernios valstybės ekonomikos kūrimui būtinas aukštos vadybinės kultūros, kuri akumuliuoja savyje geriausius pasaulio vadybos mokslo ir praktikos pasiekimus, lygis. Dinamiš kame šalies įmonių ir organizacijų plėtros procese dėmesys šiuolaikinei vadybai tampa lemiamu jų sėkmės veiksniu.

Mokslinės vadybos idėjos, atsiradusios mūsų amžiaus pradžioje, pasiekė ir Lietuvą. Tai buvo pavienių neorganizuotų entuziastų pastangos. Lietuviškoji vadybos ir verslo administra vi mo, kaip akademinės disciplinos, formavimosi pradžia siejama su Ekonomikos skyriaus įkūrimu 1923 metais Kauno universiteto Teisės fakultete. Tuo metu, tarp kitų dalykų, čia pradėtas dėstyti mokslas apie prekybos ir pramonės įmonių organizavimą. 1926 m. P.Raulinaitis išleido knygutę „Administracijos principai“, kurioje perpasakojamas H.Fajolio veikalas „Bendrasis ir pramoninis valdymas“. Tai buvo l.abai svarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žinoma. 1930m. jis išleido dar vieną knygą „Darbo organizacijos metmenys“.

Iki 1935 m. pasirodęs prof. S.Nacevičiaus straipsmis „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje a

. . .

Todėl siūlomas toks sprendimas:

1) Parengti ir(ar) toliau vykdyti mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, kurios padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti.Tam tikslui reikia ne tik turėti informacija apie laisvas darbo vietas, bet ir daryti darbdavių apklausas apie jų nuomone reikalingiausias profesijas.

Programos, kurios pagal Vilniaus darbo biržos duomenys pasirodė esančios pakankamai efektyvios – “Užimtumo fondo remiami darbai” bei “Prevencinis mokymas”. Pirmoji padeda įgyti naujus darbo įgūdžius. Daugiau kaip 60 proc. baigusių šią programą pasilieka pastoviam darbui. Programa “Prevencinis mokymas” skirta tiems, kurie gali netekti darbo dėl savo žemos kvalifikacijos.Pagal Vilniaus darbo biržos duomenys virš 50% visų laisvų darbo vietų skaičiaus sudaro šios profesijos:

1. Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas

2. Šaltkalvis

3. Suvirintojas

4. Statybininkai

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

daugiau kaip 60 proc. baigusių šią programą pasilieka pastoviam darbui;

darbui pagal šias profesijas užtenka profesinio apmokymo,kuris gali trukti nuo 2 iki 9 mėn.;

atligynimas pakankamai aukštas ( nuo 1000-4000 Lt) ;

apie 13 tūkst. bedarbių per metus galės įsigiti ar pakeisti profesiją.

2) Jaunimo nedarbo problema. Baigęs ugdymo įstaigą žmogus yra paliekamas likimo valiai ir susiduria su problemomis, kurių sprendimui jis nebuvo paruoštas, būtent besikeičiančios darbo rinkos poreikių. Todėl realybe tampa jaunimo emigracija į užsienį.

Sprendimas – busimas darbdavis gali apmokėti už mokslą – su studentu sudaryti sutartį , kad įmonė apmoka už jo studijas, o studentas įsipareigoja tam tikrą laiką atidirbti.

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

jaunimas galės mokytis pasirinktai profesijai;

daug daugiau jaunų žmonių galės gauti aukštajį išsilavinimą;

darbdaviai bus aprūpinti kvalifikuota darbo jėga ;

sumažės emigracija;

pagerės demografinė padetis,nes jauni žmones galės sukūrti šeimą ir gyventi Lietuvoje.

3) Vienas iš svarbiausių, dabar įgyvendinamos, užimtumo politikos tikslų – diegti ir plėtoti informacijos sistemą. Atviros (visiems prieinamos) informacijos teikimo programa suteiktų naujausią informaciją tiek, darbo ieškantiems, žmonėms, tiek darbdaviams, kartų užtikrintų efektyvų darbo paklausos ir pasiūlos koordinavimą, bei skaidrų darbo rinkos funkcionavimą. Taigi, jauni žmonės turi daug galimybių išsiaiškinti situaciją darbo rinkoje, sužinoti įsidarbinimo galimybes ir, tam tikras profesijas turinčių, darbuotojų poreikį.

Informacijos ir konsultavimo centrai yra įsteigti kiekviename rajoniniame darbo biržos padalinyje, kuriuose veikia atviri paieškos punktai (savarankiškai ieškantiems darbo vietos, profesionalios informacijos, ar darbo aprašo). Atviros informacijos paslauga teikia 5 specializuoti darbo centrai, vienas profesionalios informacijos ir vienas – jaunimo darbo centras. Taip pat veikia “Informacijos telefonu linija”, vykdomos atviros, į studentus orientuotos “Karj eros dienos”. Yra vykdoma “Virtualios darbo biržos” programa.

Laukiamas alternatyvos rezultatas:

profesinio informavimo, konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos gali būti suteiktos 50 tūkst. asmenų per metus;

darbo biržos, vykdydamos užimtumo didinimo programas, per metus galės įdarbinti. 70-80 tūkst. nedirbančiųjų asmenų, ir apie 50 tūkst. gali būti įtraukti į kitas užimtumo programas.

4. Išvados:

Greta kitų ir socialinių ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje problemų, vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.

Atsižvelgiant į Lietuvoje sukauptą medžiagą bei ES šalių patirtį, socialinės atskirties užimtumo srityje mažinimo priemonės pirmiausiai turi būti orientuotos į ilgalaikio nedarbo mažinimą.

LITERATURA:

1. STATISTIKOS DEPARTAMENTAS, Gyventojų užimtumas. Vilnius 2006

2. SNIEŠKA V., AMBRASIENĖ I., ir kt. Mikroekonomika. Kaunas. Technologija, 2000.

3. Respublikinės darbo biržos metinės ataskaitos.

4. V.MOTIEKAITIENĖ, Gyventojų užimtumas .Vilnius 2003..

Join the Conversation

×
×