Turinys: 1.Įvadas – 3pusl. 2.Vadybos pagrindų dalyko samprata,esmė bei struktūra.- 4pusl. 2.1 Planavimas – 8pusl. 2.a. Planavimo proceso tikslai ir etapai – 9pusl. 2.2 Organizavimas – 9pusl. 2.3 Koordinavimas – 10pusl. 2.4 Motyvavimas – 11pusl. 2.5 Kontrolė –12pusl. 3.išvada –13pusl. 4.Literaturos sarašas – 15pusl.
Įvadas
Lietuvoje vykstantys politiniai, ekonominiai bei socialiniai visuomenės persitvarkymo demokratijos bei pažangos augimo kryptimi procesai sukuria tam tikrus įtampos laukus, kurie sąligoja šiuolaikinės vadybos teorijų taikymą organizacijų vadybai.Todėl šia prasme vadyba, kaip daugialypis socialinis reiškinys ir kaip sudėtinga veiklos sfera, kuri apima valdymo sprendimų formulavimo ir įgyvendino mechanizmų parengimą bei jų funkcionavimą, glaudžiai siejasi su visuomenės evoliucija, t.y.su visais ideologinės, mokslinės- techninės, socialinės ie ekonominės pažangos procesais [Melnikas, 1996]. Reikia pripažinti, kad Lietuva, būdama geografiškai tarp Rytų ir Vakarų, yra nuolat abiejų pusių veikiama, ir ta įtaka atsispindi vadybinėje kultūroje. Siekiant, kad organizacija nuolat tobuliėtų, dirbtų pelningai ir kad visi jos darbuotojai jaustųsi jai priklausantys bei dirbdami joje matytų savo ateitį ir gyvenimo prasmę, būtina, kad tokiai organizacijai vadovautų žmogus, kuris sugebėtų visų dirbančiųjų interesus suvienyti organizacijos tikslams įgyvendinti, t.y. jis turėtų sukurti specifinę organizacijos kultūrą. Tačiau vadovas gali atlikti savo misiją tik tada, kai jis turi tam būtinų specifinių savybių. Visos žinomos vadybinės teorijos teigia, kad jas taikydamas bet kuris vadovas gali pasiekti efektyvų rezultatų, tačiau daugelis jų neįvertina to fakto, kad vadovai turi skirtingus valdymo stilius, kas nuliemia organizacijos sėkmę arba nesėkmę. Vadovai turi savo įsitikinimus, tačiau paprastai jų viešai nedeklaruoja, bet jais vadovaujasi praktinėje veikloje. Vieni įsitikinimai duoda gerų vadovavimo vaisių, kiti- ne. Ne visi įsitikinimai yra vertingi organizacijai. Specifinių savybių, kuriais, kaip teigia Blaike ir Mouton[1990], galima išsiugdyti mokantis. Tam yra sukurta
specialiai metodika.1. Vadybos pagrindų dalyko samprata,esmė bei struktūra. Vadyba- tai angliško termino management atitikmo, pasiūlitas Vytauto Andriaus Graičiuno. Vadyba- tai praktinių valdymo metodų visuma. Valdymas- tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams pasiekti:valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir bendravimas. Vadovavimas- darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis.
Vadyba- tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama norimų šios veiklos rezultatų, tikslų.Vadyba siejama su vadovavimu, su tikslinga veikla. Valdymas suprantamas kaip valdančiosios ir valdomosios sistemų santykis, kai valdančioji sistema organizuotai, planingai ir sistemingai veikia valdomąją sistemą siekdama ją sutvarkyti, reguliuoti ir koreguoti. Vadyba- tai valdymas plačiąja prasme. Valdymas ir yra ta organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal parengtą planą. F.Teiloras suformulavo pirmąją mokslinę valdymo koncepciją. Jis stengėsi priversti žmogų dirbti įmonės labui ir tam rengė procedūras, skatinimo priemones. “Teilorizmo” pagrindą sudaro šie valdymo principai:1. Parengti mokslinius gamibos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos sritis.2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus.3. Administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas praktiškai taikant mokslinį darbo organizavimą.4. Lygiai paskirstyti darbą ir atsakomybę tarp administracijos bei darbininkų. Žymus F.Teiloro šalininkas H.Emersonas buvo isitikinęs, kad “įtemptai dirbti- tai darbui skirti maksimaliais pastangas, tuo tarpu dirbti našiai- vadinasi, nauduoti minimaliai pastangų”. H.Fordas išvystė teoriją,kuri buvo pradėta vadinti “fordizmu”. Jis mane, kad pramonė tikslas- ne tik aprūpinti vartotojus, bet ir ugdyti juos. Jis pirmasis įdiegė srautinę gamybą, kuria būdinga siaura darbo vietų specializacija ir didelis veiklos reglamentavimas. Buvo įtvirtinti tokie mokslinio valdymo principai:1. Nauduotis mokslinės analizės metodus pasirenkant optimalų užduoties atlikimo būdą;2. Tinkamų darbuotojų parinkimas ir jų mokymas;
3. Teisingas materialinis skatinimas;4. Planavimo išskirimas į atskirą procesą;5. Vadybos kaip savarankiškos veiklos įtvirtinimas. A.Fajoliu valdymą traktavo kaip universalų procesą, susidedantį iš kelių funkcijų. Jis sukūrė administravimo doktriną ir išskirė šešias operacijų grupes:• Technines• Komercines• Finansines• Draudimo• Apskaitos• Administravimo, Kurias vykdo kiekviena įmonė ir kurios yra tarpusavyje susijusios. Administravimo funkcijas A.Fajolis suskirstė į keturias dalis:• Planavimą• Organizavimą• Kontrolę• Koordinavimą. Daugelis jo suformuluotų principų yra reikšmingi ir šiandien:• Darbo specializavimas.• Drausmė.• Valdzia ir atsakomybė.• Vienvaldystė.• Bendrųjų interesų pirmenibė prieš asmeninius.• Atliginimas turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės.• Centralizacija.• Darbuotoju kompetencija turi atitikti užimamas darbo vietas.• Teisingumas- gerumo ir teisėtvarkos derinys.• Personalo pastovumas.• Iniciatyva. F.Teiloro ir A.Fajolio vadybos teorijos ne tik panašios, bet turi ir skirtumų. F.Teiloras siūlė įmonės valdymo sistemą kurti “iš apačios”, o A.Fajolis- “iš viršaus”, jis pabreždavo, kad tarp šių teorijų prieštaravimų nėra- jos tiesiog nagrinėja skirtingų lygių gamybos organizavimą. Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo aspektai, skatinantys darbuotojus suvokti organizacijos tikslus, derinti juos su organizacijų padalinio bei individo tikslais, siekiant bendrų rezultatų. Sudetingo informacinio proceso metu organizacijos vadovams tenka priimti įvairaus turinio sprendimus- gamybinius, finansinius, komercinius ir kt. Valdymo veikla yra dualistinė: ją vykdant tenka reguliuoti tiek ekonominius, gamybinius, finansinius, komercinius, tiek socialinius procesus. Vadybinė veikla- tai visuminė organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių, dirbančių šioje organizacijoje, veiklos ir santykių reguliavimas. Vadyba- yra specifinė veiklą, kurią vykdant reguliuojami visi, išskirus technologinius, organizacijoje vykstantys procesai. Organizacijos valdymas yra sprendimų parengimo ir įgyvendinimo organizavimo procesas, o vadyba praktine prasme- veikla, kurią atliekant vyksta šis procesas. Svarbiausia vadybos figūra yra vadovas. Valdymo struktūra turi atitikti pagrindines teorines nuostatus:• Atlikti darbo pasidalijimo pozicijas;• Turi tureti valdymo ligius;• Struktūra turi atlikti organizacijos tikslus;• Neturi būti apibrėžti reikalavimai padalinių vadovams;• Numatytas darbuotoju skaičius ir kiti. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja keturi valdymo tipai, orientuoti į:1. Valdžią,2. Vaidmenį,3. Darbą,4. Asmenybę. Kai organizacijos valdymas orientuotas į valdžią, valdymas nukreiptas į administravimą, vadovai dėl tos priežasties negali kontrolioti žmonių lojalumo organizacijai. Kai organizacijos valdymas nukreiptas į vaidmenį, yra sukuriama daugybė instrukcijų, kada ir kaip žmogus turi elgtis.Pats žmogus niekonereiškia, bet reiškia jo pozicija. Kai organizacijos valdymas orientuotas į darbą, tai viskas pajungta tikslui siekti verčiant žmones nenuilstamai dirbti, net viršvalandžius arba išeiginemis dienomis. Jai organizacijos valdymas orientuotas į žmogų, toks valdymo tipas vienija žmonių tikslus siekti bendro organizacijos tikslo. Valdymas jau nuo seno buvo gyvenimo kokybės ir gerovės pamatas. Kiekvienai organizacijai reikalingas kokybiškas valdymas. Valdymo funkcija- tai konkreti vadybinės veiklos sritis. Pirmasis valdymo funkcijas suformulavo prancūzų mokslininkas A.Fajolis, kuris prie bendrųjų funkcijų priskirė:numatymą, organizavimą, paskirstimą, suderinimą, kontrolę.Šiuo metu naudojama ir kita valdymo funkcijų klasifikacija:• Planavimas,• Organizavimas• Motyvavimas• Koordinavimas,• Kontrolė. Kiekviena iš jų yra labai svarbi organizacijai.Planavimas kaip valdymo funkcija sudaro pagrindą kitoms funkcijoms ir laikoma svarbiausia iš jų.Tuo tarpu kitos funkcijos orientuojamos į taktinių ir strateginių organizacijos planų vykdymą.2.1 PLANAVIMAS. Planavimo procesą galima išskirti į tam tikrus valdymo lygius:1. Aukščiausio lygio vadovai rengia strateginius planus ir apibrėžia pagrindinius organizacijos tikslus.2. Vidutinės trukmės planai sudaromi iki 5 metų.3. Operatyvinis planavimas [iki 1 metų] nauduojamas siekiant detalizuoti organizacijos taktinius veiksmus ir jie parodo, ką reikia atlikti per apibrėžtą laiką. Strateginiai planai skiriasi nuo operatyvinių trimis aspektais:1. Laiko požiūriu [apima nuo 1-10metu], o operatyviniai-1 metus.2. Apimtis.Strateginiai numato bendrą veiklos kryptį, o operativiniai orientuoti į konkrečią veiklą.3. Detalumo lygis.Strateginiai planai suformuluojami paprastais ir bendrais terminais,operativiniai sudaromo detaliai. Planavimas organizacijose- tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.Be plano tiek vadovai, tiek jų darbuotojai turi mažai galimybių pasiekti
tikslą ir sužinoti,kada ir kur jie suklydo.2.a Planavimo proceso tikslai ir etapai
Strateginiai tikslai Operatyvieji tikslai Sukurti naujus produktus Siekti,kad būtų parduota dvigubai daugiau produktų
Nusakyti įmonės plėtros Pradiėti taikyti kryptis naujas prekybos formas Patekti į naujas rinkas suteikti pirkėjams kreditus Surasti finansavimo šaltinius
2.2 ORGANIZAVIMAS. Organizavimas- tai nustatytiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Organizacijose struktūrizavimas apima du aspektus:1. Diferencijavimą, visi pagrindiniai uždaviniai skaidomi į dalinius.2. Koordinavimą, atskirų uždavinių vykdymas jungiamas į vientisą. Kuriant valdymo schemą reikalingi keturi žingsniai:1. Darbo pasidalijimas. Tai kompleksinės užduoties suskaidymas į sudedamąsias dalis, kad darbuotojai būtų atsakingi už atskiras užduotis sudarančias veiklas.Darbą pasidalijus užduotis lengva išmokti ir atlikti.Taip atsiranda daugiau darbo vietų.Užduotis negali but susmulkintos pernelig smulkiai, galimas susivienijimas- savo paties darbo kontrolės jausmo praradimas.2. Darbų perdavimas. Tai darbų ir atsakomybės už juos perdavimas pavaldiniams. Vadovas negali pats priimti visus sprendimus ir kontroliuoti savo pavaldinių darbo. Darbų perdavimas padeda sumažinti savo krūvį ir sutaupyti laiko. Vadovo nenoro atiduoti dalį savo teisių priežastys yra tokios:• Klaidingas vadovo įsitikinimas, kad geriausiai darbą atlikti gali jis pats;• Nesugebejimas vadovauti;• Nepasitikėjimas pavaldiniais;• Padidejusi rizika dėl pasekmių, nes, atsakomybė už rezultatus tenka vadovui.3. Strukturinių grandžių formavimas. Tai logiškas ir efektyvus užduočių ir darbuotojų grupavimas. Valdymo norma- darbuotojų skaičius, kuriam vadovauja atitinkamo lygio vadovas. Vadovai organizacijoje bando išlaikyti formalųjų santykių tinklą ir sudaro schemą, kad parodytų, kaip paskirstytas darbas.4. Hierarchija. Hierarchinės struktūros viršuje- aukščiausio lygio vadovas, atsakingas už visos organizacijos veiklą. Organizavimas apima du tarpusavyje susijusius etapus. Tai formalios ar neformalios struktūros sukūrimas ir sąveikos mechanizmų tarp individų bei jų grupių sudarymas. Organizavimą negalima atskirti nuo teisių ir atsakomybės perdavimo kitiems
darbuotojams.2.3 KOORDINAVIMAS. Tai organizacijos funkcija, savo esme panaši į organizavimą. Be koordinavimo žmonės nesuvoktų savęs kaip visos organizacijos dalies ir imtų rūpintis tik savo skyriaus ar grandies interesais visos organizacijos tikslų sąskaita. Koordinavimas įgalina organizacijos padaliniams sužinuoti tai, ką daro kiti ir kuo jie gali vieni kitiems padėti, kaip suderinti interesus, atsižvelgiant į organizacijos siekius. Koordinavimas ypač reikalingas esant aukštam užduočių specializavimo lygiui. Specializacijos pasekmė – žmonių atskyrimas organizacijoje. Atsiranda skirtumų tarp savo veiklos suvokimo ir organizacijos tikslų.
2.4 MOTYVAVIMAS. Žmogaus elgesys visada yra motyvuotas. Kartais žmogus greit atlieka savo darbą, kartais jo vengia. Bet kurio atveju reikėtų ieškoti elgesio motyvų. Motyvacija- tai savęs bei kitų skatinimas tam tikrai veiklai, siekiant individualių bei organizacijos tikslų. Tradicinis požiuris į motyvacija- kad darbuotojai yra ištekliai, kuriuos reikia priversti efektiviai dirbti. Žmogaus įgytą kvalifikaciją, žinias, patirtį siekia panauduoti savo darbe ir kuo geriau jam sekasi, tuo didesnis yra motyvacijos ligis ir pasitenkinimo lygis. Motyvacijos psichologinio ir ekonominio-organizacinio pobudžio teorijas galima suskirstiti į dvi grupes:1. Turininės motyvacijos teorijos, pagrįstos vidinių paskatų, skatinančios žmones elgtis būtent taip, o ne kitaip.2. Procesinės motyvacijos teorijos- pagrįstos visų pirmiausia žmogaus elgesiu, jo išsiauklėjimu bei žiniomis. A.Maslou pripažino, kad žmonės turi daugybę skirtingų poreikių , kuriuos galima jungti į tam tikras grupes. Iš visos gausybės poreikių buvo išskirtos penkios poreikų grupės: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos, saviraiškos.• Fiziologiniai poreikiai. Jie reikalingi žmogui išvengti ir apima poreikius valgiui, gyvenamajam būstui, vandeniui ir t.t.• Saugumo poreikiai apima apsaugą nuo supančio pasaulio fizinių ir psichologinių pavojų bei įsitikinimaą, kad fiziologiniai poreikiai ateityje bus patenkinti.• Socialiniai apima socialinius žmonių tarpusavio ryšius, priklausomybę kuriam nors socialiniam sluoksniui, bendravimą ir socialinį saugumą.• Pagarbos poreikis apima savigarbos, kompetencijos, aplinkinių
pagarbos ir kitus.• Saviraiškos poreikis. Poreikis realizuoti savo potencialias galimybes asmenybei tobulėjant. A.Maslou teorija nėra uneversali. Tiksliai neįvardijami būtiniausi poreikiai. Vieno lygio poreikio patenkinimas automatiškai netenkina , kaip žmogaus veiklos motyvacijos faktoriaus, kito lygio poreikių. A.Maslou teorija neatsižvelgia į individualiąsias žmogaus savybes.2.5 KONTROLĖ. Paprastai kontrolę sieja su valdžia, nurodydamais, “pagauti”, “kaltinti”, “sučiupti”. Kontrolės sistemos formavimo pagrindą sudaro tokie pagrindiniai reikalavimai:• Kontrolės efektyvumas [išlaidų susijusių su kontrolės metu išryškėjusiais trūkumais nustatymas].• Poveikio žmonėms efektas.• Kontrolės užduočių vykdymas.• Kontrolės apribojimų nustatymas. Būtina laikytis organizacijoje nustatytų kontrolės normų. Išskiriamos kelios kontrolės rūšys:• Išankstinė kontrolė• Einamoji kontrolė• Baigiamoji kontrolė.1. Išankstinė kontrolė vykdoma iki faktinės darbų pradžios. Organizacijose išankstinė kontrolė vykdoma trijose srityse: žmogikųjų, materialinių, finansinių išteklių.• Žmogiškųjų išteklių srityje vykdoma dalykinių žinių ir įgūdžių,kurie yra būtini atliekant konkrečias organizacijos užduotis.• Materialinių išteklių kontroliojama kokybė, žaliavų kokybė siekiant kuo geriausio rezultato.• Finansinių išteklių srityje atliekama biudžeto išankstinė kontrolė, kokių ir kiek lėšų reikės organizacijai.2. Einamoji kontrolė vykdoma darbo proceso metu. Ši kontrolė padeda išaiškinti nukrypimus nuo planų bei instrukcijų ir padeda juos ištaisyti. Šioje kontrolęję reikalingas grižtamasis ryšys. Tai reguliari pavaldinių darbo kontrolė.3. Baigiamoji kontrolė padeda išvengti klaidų ateityje. Ši kontrolė atliekama baigus darbą. Ji sudaro vadovams galimybę išvengti klaidų planuojant tolesnius darbus,atsižvelgiant į buvusius trūkumus. Šiuo atveju grįžtamasis ryšys panauduojamas tada, kai darbas atliktas. Rezultatai palyginami su reikalavimais.
3.Išvada. Verslininkas norėdamas pelningai dirbti, turi analizuoti šalies ekonomikoje vykstančius pokyčius, mažinti gamybos sąnaudas bei siekti didesnio veiklos efektyvumo.Tam jis turėtų
žinoti naujausias vadybos teorijas, tinkamai taikyti marketingo principus, nepažeisti verslo etikos reikalavimų. Žinoma, tik pats žmogus gali spręsti, ar jis nori įkurti savo verslą.Verslas yra patraukli veikla, todėl ją pasirenka daugelis rizikos nevengenčių žmonių. Verslo sėkmė priklauso nuo pasirinktos krypties, strategijos parengimo ir verslo politikos. Svarbiausia numatyti verslo tikslą ir suformuoti įmonės verslo politiką, kuri leistų tenkinti vartotojų poreikius ir didintų prekių ar paslaugų konkurencingumą. Lyderistė galima sukurūs naujas technologijas, esamas technologijas taikant naujiems produktams gaminti arba tenkinti naujus vartotojų poreikius. Verslininko sėkmė priklauso nuo įžvalgumo, išminties bei drąsos, todėl jis turi prognazuoti, planuoti, priimti sprendimus. Kadangi verslininkai pradeda naują prekių gamybą ar paslaugų teikimą, todėl jie atlieka labai svarbų strateginį vaidmenį- lemia šalies ekonomikos augimą bei jos gyvybingumą. Norint būti verslininku ir pasiekti sėkmę, būtina remtis pasaulyje verslo įmonių įgyta patirtimi, susipažinti su apibendrintomis teorinėmis žiniomis ir taikyti jas praktikoje. Verslas yra įduomus žaidimas, pats įduomiausias žaidimas pasaulyje, jei tik moki jį žaisti. Tomas Vatsonas, Vyresnysis IBM prezidentas.4.Literaturos sarašas:1. Vadyba. Zakarevičius,2000m.2. Organizacijų tobulinimo vadyba. A.Seilius,1998m.3. Valdymo sprendimai. A.Vaitiekus,1995m.4. Verslo ir vadybos įvadas. L.Juozaitienė,J.Staponkienė, 2002m.5. Vadyba. F.S.Butkus,2003m.6. Vadybos ABC. A.Jonaitis,1998m.7. Vadybos pagrindai. B.Neverauskas, J.Rastenis, 2000m.