Vadyba

Turinys:

1.Įvadas – 3pusl.

2.Vadybos pagrindų dalyko samprata,esmė bei struktūra.-

4pusl.

2.1 Planavimas – 8pusl.

2.a. Planavimo proceso tikslai ir etapai – 9pusl.

2.2 Organizavimas – 9pusl.

2.3 Koordinavimas – 10pusl.

2.4 Motyvavimas – 11pusl.

2.5 Kontrolė –12pusl.

3.išvada –13pusl.

4.Literaturos sarašas – 15pusl.

Įvadas

Lietuvoje vykstantys politiniai, ekonominiai bei

socialiniai visuomenės persitvarkymo demokratijos bei pažangos

augimo kryptimi procesai sukuria tam tikrus įtampos laukus,

kurie sąligoja šiuolaikinės vadybos teorijų taikymą

organizacijų vadybai.Todėl šia prasme vadyba, kaip daugialypis

socialinis reiškinys ir kaip sudėtinga veiklos sfera, kuri

apima valdymo sprendimų formulavimo ir įgyvendino mechanizmų

parengimą bei jų funkcionavimą, glaudžiai siejasi su visuomenės

evoliucija, t.y.su visais ideologinės, mokslinės- techninės,

socialinės ie ekonominės pažangos procesais [Melnikas, 1996].

Reikia pripažinti, kaad Lietuva, būdama geografiškai tarp

Rytų ir Vakarų, yra nuolat abiejų pusių veikiama, ir ta įtaka

atsispindi vadybinėje kultūroje. Siekiant, kad organizacija

nuolat tobuliėtų, dirbtų pelningai ir kad visi jos darbuotojai

jaustųsi jai priklausantys bei dirbdami joje matytų savo ateitį

ir gyvenimo prasmę, būtina, kad tokiai organizacijai vadovautų

žmogus, kuris sugebėtų visų dirbančiųjų interesus suvienyti

organizacijos tikslams įgyvendinti, t.y. jis turėtų sukurti

specifinę organizacijos kultūrą. Tačiau vadovas gali atlikti

savo misiją tik tada, kai jis turi tam būtinų specifinių

savybių.

Visos žinomos vadybinės teorijos teigia, kad jas

taikydamas bet kuris vadovas gali paasiekti efektyvų rezultatų,

tačiau daugelis jų neįvertina to fakto, kad vadovai turi

skirtingus valdymo stilius, kas nuliemia organizacijos sėkmę

arba nesėkmę. Vadovai turi savo įsitikinimus, tačiau paprastai

jų viešai nedeklaruoja, bet jais vadovaujasi praktinėje

veikloje. Vieni įsitikinimai duoda gerų vadovavimo vaisių, kiti-

ne. Ne visi įsitikinimai

yra vertingi organizacijai.

Specifinių savybių, kuriais, kaip teigia Blaike ir

Mouton[1990], galima išsiugdyti mokantis. Tam yra sukurta

specialiai metodika.

1. Vadybos pagrindų dalyko samprata,esmė bei struktūra.

Vadyba- tai angliško termino management atitikmo,

pasiūlitas Vytauto Andriaus Graičiuno.

Vadyba- tai praktinių valdymo metodų visuma.

Valdymas- tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams

pasiekti:valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir

bendravimas.

Vadovavimas- darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama

linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis.

Vadyba- tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama

norimų šios veiklos rezultatų, tikslų.Vadyba siejama su

vadovavimu, su tikslinga veikla. Valdymas suprantamas kaip

valdančiosios ir valdomosios sistemų santykis, kai valdančioji

sistema organizuotai, planingai ir sistemingai veikia

valdomąją sistemą siekdama ją sutvarkyti, reguliuoti ir

koreguoti.

Vadyba- tai valdymas plačiąja prasme. Valdymas ir yra ta

organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas

ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal

parengtą planą.

F.Teiloras suformulavo pirmąją mokslinę valdymo

koncepciją. Jis stengėsi priversti žmogų dirbti įįmonės labui

ir tam rengė procedūras, skatinimo priemones. “Teilorizmo”

pagrindą sudaro šie valdymo principai:
1. Parengti mokslinius gamibos organizavimo principus ir jais

pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos

sritis.
2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus

kvalifikacijos reikalavimus.
3. Administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas praktiškai

taikant mokslinį darbo organizavimą.
4. Lygiai paskirstyti darbą ir atsakomybę tarp administracijos

bei darbininkų.

Žymus F.Teiloro šalininkas H.Emersonas buvo isitikinęs,

kad “įtemptai dirbti- tai darbui skirti maksimaliais

pastangas, tuo tarpu dirbti našiai- vadinasi, nauduoti

minimaliai pastangų”.

H.Fordas išvystė teoriją,kuri buvo pradėta vadinti

“fordizmu”. Jis mane, kad pramonė tikslas- ne tik aprūpinti

vartotojus, bet ir ugdyti ju

uos. Jis pirmasis įdiegė srautinę

gamybą, kuria būdinga siaura darbo vietų specializacija ir

didelis veiklos reglamentavimas. Buvo įtvirtinti tokie

mokslinio valdymo principai:
1. Nauduotis mokslinės analizės metodus pasirenkant optimalų

užduoties atlikimo būdą;
2. Tinkamų darbuotojų parinkimas ir jų mokymas;
3. Teisingas materialinis skatinimas;
4. Planavimo išskirimas į atskirą procesą;
5. Vadybos kaip savarankiškos veiklos įtvirtinimas.

A.Fajoliu valdymą traktavo kaip universalų procesą,

susidedantį iš kelių funkcijų. Jis sukūrė administravimo

doktriną ir išskirė šešias operacijų grupes:
• Technines
• Komercines
• Finansines
• Draudimo
• Apskaitos
• Administravimo,

Kurias vykdo kiekviena įmonė ir kurios yra tarpusavyje

susijusios.

Administravimo funkcijas A.Fajolis suskirstė į keturias

dalis:
• Planavimą
• Organizavimą
• Kontrolę
• Koordinavimą.

Daugelis jo suformuluotų principų yra reikšmingi ir

šiandien:
• Darbo specializavimas.
• Drausmė.
• Valdzia ir atsakomybė.
• Vienvaldystė.
• Bendrųjų interesų pirmenibė prieš asmeninius.
• Atliginimas turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės.
• Centralizacija.
• Darbuotoju kompetencija turi atitikti užimamas darbo vietas.
• Teisingumas- gerumo ir teisėtvarkos derinys.
• Personalo pastovumas.
• Iniciatyva.

F.Teiloro ir A.Fajolio vadybos teorijos ne tik panašios,

bet turi ir skirtumų. F.Teiloras siūlė įmonės valdymo sistemą

kurti “iš apačios”, o A.Fajolis- “iš viršaus”, jis pabreždavo,

kad tarp šių teorijų prieštaravimų nėra- jos tiesiog nagrinėja

skirtingų lygių gamybos organizavimą.

Vadovavimui būdingi asmeniniai valdymo aspektai,

skatinantys darbuotojus suvokti organizacijos tikslus, derinti

juos su organizacijų padalinio bei individo tikslais, siekiant

bendrų rezultatų. Sudetingo informacinio proceso metu

organizacijos vadovams tenka priimti įvairaus turinio

sprendimus- gamybinius, finansinius, komercinius ir kt.

Valdymo veikla yra dualistinė: ją vykdant tenka reguliuoti

tiek ekonominius, gamybinius, finansinius, komercinius, tiek

socialinius procesus.

Vadybinė veikla- tai visuminė organizacijos valdymo

veikla, o ne tik žmonių, dirbančių šioje organizacijoje,

veiklos ir santykių reguliavimas. Vadyba- yra specifinė

veiklą, kurią vykdant reguliuojami visi, išskirus

technologinius, organizacijoje
vykstantys procesai.

Organizacijos valdymas yra sprendimų parengimo ir įgyvendinimo

organizavimo procesas, o vadyba praktine prasme- veikla, kurią

atliekant vyksta šis procesas. Svarbiausia vadybos figūra yra

vadovas. Valdymo struktūra turi atitikti pagrindines teorines

nuostatus:
• Atlikti darbo pasidalijimo pozicijas;
• Turi tureti valdymo ligius;
• Struktūra turi atlikti organizacijos tikslus;
• Neturi būti apibrėžti reikalavimai padalinių vadovams;
• Numatytas darbuotoju skaičius ir kiti.

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja keturi valdymo tipai,

orientuoti į:
1. Valdžią,
2. Vaidmenį,
3. Darbą,
4. Asmenybę.

Kai organizacijos valdymas orientuotas į valdžią,

valdymas nukreiptas į administravimą, vadovai dėl tos

priežasties negali kontrolioti žmonių lojalumo organizacijai.

Kai organizacijos valdymas nukreiptas į vaidmenį, yra

sukuriama daugybė instrukcijų, kada ir kaip žmogus turi

elgtis.Pats žmogus niekonereiškia, bet reiškia jo pozicija.

Kai organizacijos valdymas orientuotas į darbą, tai

viskas pajungta tikslui siekti verčiant žmones nenuilstamai

dirbti, net viršvalandžius arba išeiginemis dienomis.

Jai organizacijos valdymas orientuotas į žmogų, toks

valdymo tipas vienija žmonių tikslus siekti bendro

organizacijos tikslo.

Valdymas jau nuo seno buvo gyvenimo kokybės ir gerovės

pamatas. Kiekvienai organizacijai reikalingas kokybiškas

valdymas. Valdymo funkcija- tai konkreti vadybinės veiklos

sritis. Pirmasis valdymo funkcijas suformulavo prancūzų

mokslininkas A.Fajolis, kuris prie bendrųjų funkcijų

priskirė:numatymą, organizavimą, paskirstimą, suderinimą,

kontrolę.Šiuo metu naudojama ir kita valdymo funkcijų

klasifikacija:
• Planavimas,
• Organizavimas
• Motyvavimas
• Koordinavimas,
• Kontrolė.

Kiekviena iš jų yra labai svarbi organizacijai.Planavimas

kaip valdymo funkcija sudaro pagrindą kitoms funkcijoms ir

laikoma svarbiausia iš jų.Tuo tarpu kitos funkcijos

orientuojamos į taktinių ir strateginių organizacijos planų

vykdymą.

2.1 PLANAVIMAS.

Planavimo procesą galima išskirti į tam tikrus valdymo

lygius:
1. Aukščiausio lygio vadovai rengia strateginius planus ir

apibrėžia pagrindinius organizacijos tikslus.
2. Vidutinės trukmės planai sudaromi iki 5 metų.
3. Operatyvinis planavimas [iki 1 metų] nauduojamas siekiant

detalizuoti or

rganizacijos taktinius veiksmus ir jie parodo, ką

reikia atlikti per apibrėžtą laiką.

Strateginiai planai skiriasi nuo operatyvinių trimis

aspektais:
1. Laiko požiūriu [apima nuo 1-10metu], o operatyviniai-1 metus.
2. Apimtis.Strateginiai numato bendrą veiklos kryptį, o

operativiniai orientuoti į konkrečią veiklą.
3. Detalumo lygis.Strateginiai planai suformuluojami paprastais

ir bendrais terminais,operativiniai sudaromo detaliai.

Planavimas organizacijose- tai tikslų nustatymas ir

priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.Be plano tiek

vadovai, tiek jų darbuotojai turi mažai galimybių pasiekti

tikslą ir sužinoti,kada ir kur jie suklydo.

2.a Planavimo proceso tikslai ir etapai

Strateginiai tikslai Operatyvieji tikslai

Sukurti naujus produktus Siekti,kad būtų

parduota dvigubai

daugiau produktų

Nusakyti įmonės plėtros Pradiėti

taikyti kryptis naujas

prekybos formas

Patekti į naujas rinkas suteikti

pirkėjams kreditus

Surasti finansavimo šaltinius

2.2 ORGANIZAVIMAS.

Organizavimas- tai nustatytiems tikslams pasiekti

reikalingos sistemos sukūrimas. Organizacijose

struktūrizavimas apima du aspektus:
1. Diferencijavimą, visi pagrindiniai uždaviniai skaidomi į

dalinius.
2. Koordinavimą, atskirų uždavinių vykdymas jungiamas į

vientisą.

Kuriant valdymo schemą reikalingi keturi žingsniai:
1. Darbo pasidalijimas. Tai kompleksinės užduoties suskaidymas į

sudedamąsias dalis, kad darbuotojai būtų atsakingi už atskiras

užduotis sudarančias veiklas.Darbą pasidalijus užduotis lengva

išmokti ir atlikti.Taip atsiranda daugiau darbo vietų.Užduotis

negali but susmulkintos pernelig smulkiai, galimas

susivienijimas- savo paties darbo kontrolės jausmo praradimas.
2. Darbų perdavimas. Tai darbų ir atsakomybės už juos perdavimas

pavaldiniams. Vadovas negali pats priimti visus sprendimus ir

kontroliuoti savo pavaldinių darbo. Darbų perdavimas padeda

sumažinti savo krūvį ir sutaupyti laiko. Vadovo nenoro

atiduoti dalį savo teisių priežastys yra tokios:
• Klaidingas vadovo įsitikinimas, kad geriausiai darbą atlikti

gali jis pats;
• Nesugebejimas vadovauti;
• Nepasitikėjimas pavaldiniais;
• Padidejusi rizika dėl pasekmių, nes, atsakomybė už rezultatus

tenka vadovui.
3. Strukturinių grandžių formavimas. Tai logiškas ir efektyvus

užduočių ir darbuotojų grupavimas. Valdymo norma- darbuotojų

skaičius, kuriam vadovauja atitinkamo lygio vadovas. Vadovai

organizacijoje bando išlaikyti formalųjų santykių tinklą ir

sudaro schemą, kad parodytų, kaip paskirstytas darbas.
4. Hierarchija. Hierarchinės struktūros viršuje- aukščiausio

lygio vadovas, atsakingas už visos organizacijos veiklą.

Organizavimas apima du tarpusavyje susijusius etapus. Tai

formalios ar neformalios struktūros sukūrimas ir sąveikos

mechanizmų tarp individų bei jų grupių sudarymas. Organizavimą

negalima atskirti nuo teisių ir atsakomybės perdavimo kitiems

darbuotojams.

2.3 KOORDINAVIMAS.

Tai organizacijos funkcija, savo esme panaši į

organizavimą. Be koordinavimo žmonės nesuvoktų savęs kaip

visos organizacijos dalies ir imtų rūpintis tik savo skyriaus

ar grandies interesais visos organizacijos tikslų sąskaita.

Koordinavimas įgalina organizacijos padaliniams sužinuoti tai,

ką daro kiti ir kuo jie gali vieni kitiems padėti, kaip

suderinti interesus, atsižvelgiant į organizacijos siekius.

Koordinavimas ypač reikalingas esant aukštam užduočių

specializavimo lygiui. Specializacijos pasekmė – žmonių

atskyrimas organizacijoje. Atsiranda skirtumų tarp savo

veiklos suvokimo ir organizacijos tikslų.

2.4 MOTYVAVIMAS.

Žmogaus elgesys visada yra motyvuotas. Kartais žmogus

greit atlieka savo darbą, kartais jo vengia. Bet kurio atveju

reikėtų ieškoti elgesio motyvų. Motyvacija- tai savęs bei kitų

skatinimas tam tikrai veiklai, siekiant individualių bei

organizacijos tikslų. Tradicinis požiuris į motyvacija- kad

darbuotojai yra ištekliai, kuriuos reikia priversti efektiviai

dirbti. Žmogaus įgytą kvalifikaciją, žinias, patirtį siekia

panauduoti savo darbe ir kuo geriau jam sekasi, tuo didesnis

yra motyvacijos ligis ir pasitenkinimo lygis.

Motyvacijos psichologinio ir ekonominio-organizacinio

pobudžio teorijas galima suskirstiti į dvi grupes:
1. Turininės motyvacijos teorijos, pagrįstos vidinių paskatų,

skatinančios žmones elgtis būtent taip, o ne kitaip.
2. Procesinės motyvacijos teorijos- pagrįstos visų pirmiausia

žmogaus elgesiu, jo išsiauklėjimu bei žiniomis.

A.Maslou pripažino, kad žmonės turi daugybę skirtingų

poreikių , kuriuos galima jungti į tam tikras grupes. Iš visos

gausybės poreikių buvo išskirtos penkios poreikų grupės:

fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos, saviraiškos.
• Fiziologiniai poreikiai. Jie reikalingi žmogui išvengti ir

apima poreikius valgiui, gyvenamajam būstui, vandeniui ir t.t.
• Saugumo poreikiai apima apsaugą nuo supančio pasaulio fizinių

ir psichologinių pavojų bei įsitikinimaą, kad fiziologiniai

poreikiai ateityje bus patenkinti.
• Socialiniai apima socialinius žmonių tarpusavio ryšius,

priklausomybę kuriam nors socialiniam sluoksniui, bendravimą

ir socialinį saugumą.
• Pagarbos poreikis apima savigarbos, kompetencijos, aplinkinių

pagarbos ir kitus.
• Saviraiškos poreikis. Poreikis realizuoti savo potencialias

galimybes asmenybei tobulėjant.

A.Maslou teorija nėra uneversali. Tiksliai neįvardijami

būtiniausi poreikiai. Vieno lygio poreikio patenkinimas

automatiškai netenkina , kaip žmogaus veiklos motyvacijos

faktoriaus, kito lygio poreikių. A.Maslou teorija

neatsižvelgia į individualiąsias žmogaus savybes.

2.5 KONTROLĖ.

Paprastai kontrolę sieja su valdžia, nurodydamais,

“pagauti”, “kaltinti”, “sučiupti”.

Kontrolės sistemos formavimo pagrindą sudaro tokie

pagrindiniai reikalavimai:
• Kontrolės efektyvumas [išlaidų susijusių su kontrolės metu

išryškėjusiais trūkumais nustatymas].
• Poveikio žmonėms efektas.
• Kontrolės užduočių vykdymas.
• Kontrolės apribojimų nustatymas. Būtina laikytis

organizacijoje nustatytų kontrolės normų.

Išskiriamos kelios kontrolės rūšys:
• Išankstinė kontrolė
• Einamoji kontrolė
• Baigiamoji kontrolė.
1. Išankstinė kontrolė vykdoma iki faktinės darbų pradžios.

Organizacijose išankstinė kontrolė vykdoma trijose srityse:

žmogikųjų, materialinių, finansinių išteklių.
• Žmogiškųjų išteklių srityje vykdoma dalykinių žinių ir

įgūdžių,kurie yra būtini atliekant konkrečias organizacijos

užduotis.
• Materialinių išteklių kontroliojama kokybė, žaliavų kokybė

siekiant kuo geriausio rezultato.
• Finansinių išteklių srityje atliekama biudžeto išankstinė

kontrolė, kokių ir kiek lėšų reikės organizacijai.
2. Einamoji kontrolė vykdoma darbo proceso metu. Ši kontrolė

padeda išaiškinti nukrypimus nuo planų bei instrukcijų ir

padeda juos ištaisyti. Šioje kontrolęję reikalingas

grižtamasis ryšys. Tai reguliari pavaldinių darbo kontrolė.
3. Baigiamoji kontrolė padeda išvengti klaidų ateityje. Ši

kontrolė atliekama baigus darbą. Ji sudaro vadovams galimybę

išvengti klaidų planuojant tolesnius darbus,atsižvelgiant į

buvusius trūkumus. Šiuo atveju grįžtamasis ryšys panauduojamas

tada, kai darbas atliktas. Rezultatai palyginami su

reikalavimais.

3.Išvada.

Verslininkas norėdamas pelningai dirbti, turi analizuoti

šalies ekonomikoje vykstančius pokyčius, mažinti gamybos

sąnaudas bei siekti didesnio veiklos efektyvumo.Tam jis turėtų

žinoti naujausias vadybos teorijas, tinkamai taikyti

marketingo principus, nepažeisti verslo etikos reikalavimų.

Žinoma, tik pats žmogus gali spręsti, ar jis nori įkurti

savo verslą.Verslas yra patraukli veikla, todėl ją pasirenka

daugelis rizikos nevengenčių žmonių. Verslo sėkmė priklauso

nuo pasirinktos krypties, strategijos parengimo ir verslo

politikos. Svarbiausia numatyti verslo tikslą ir suformuoti

įmonės verslo politiką, kuri leistų tenkinti vartotojų

poreikius ir didintų prekių ar paslaugų konkurencingumą.

Lyderistė galima sukurūs naujas technologijas, esamas

technologijas taikant naujiems produktams gaminti arba

tenkinti naujus vartotojų poreikius. Verslininko sėkmė

priklauso nuo įžvalgumo, išminties bei drąsos, todėl jis turi

prognazuoti, planuoti, priimti sprendimus. Kadangi

verslininkai pradeda naują prekių gamybą ar paslaugų teikimą,

todėl jie atlieka labai svarbų strateginį vaidmenį- lemia

šalies ekonomikos augimą bei jos gyvybingumą. Norint būti

verslininku ir pasiekti sėkmę, būtina remtis pasaulyje verslo

įmonių įgyta patirtimi, susipažinti su apibendrintomis

teorinėmis žiniomis ir taikyti jas praktikoje.

Verslas yra įduomus žaidimas,

pats įduomiausias žaidimas pasaulyje,

jei tik moki jį žaisti.

Tomas Vatsonas,

Vyresnysis IBM prezidentas.

4.Literaturos sarašas:
1. Vadyba. Zakarevičius,2000m.
2. Organizacijų tobulinimo vadyba. A.Seilius,1998m.
3. Valdymo sprendimai. A.Vaitiekus,1995m.
4. Verslo ir vadybos įvadas. L.Juozaitienė,J.Staponkienė, 2002m.
5. Vadyba. F.S.Butkus,2003m.
6. Vadybos ABC. A.Jonaitis,1998m.
7. Vadybos pagrindai. B.Neverauskas, J.Rastenis, 2000m.

Leave a Comment