Vadovo asmenybe. Vadovas konfliktinese ir stresinese situacijose.

TURINYS

ĮVADAS 2
1.VADOVO POZICIJA 3
1.1.KOMPETENCIJA BEI SUGEBĖJIMAI 8
1.1.1. NUMATYMO ĮGŪDŽIAI 9
1.1.2. VAIZDUOTĖS ĮGŪDŽIAI 10
1.1.3. VERTYBIŲ DERINIMO ĮGŪDŽIAI 10
1.1.4. ĮGALINIMO ĮGŪDŽIAI 11
1.1.5. SAVĘS SUPRATIMO ĮGŪDŽIAI 11
1.1.6. ASMENINĖS SAVYBĖS 12
2. KONFLIKTŲ ESMĖ BEI JŲ TIPOLOGIJA 13
3. STRESAS VADOVO GYVENIME 14
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16ĮVADAS
Organizacijos sėkmę labai lemia sveika vadovo asmenybė. Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi, bet įvardijami. Jie gali skirtis savo laipsniu, bet ne pasireiškimo esme.
Mes gyvename stresinių situacijų ir jų krūvių daugėjimo ir didėjimo laikais. Daugelis stresų bei įtampų rodiklių nuolat gausėja, vis daugėja jų sukeltų susirgimų.
Darbo tikslas – vadovo asmenybė, vadovo pozicija ir poelgiai stresinėse, konfliktinėse situacijose.
Darbo uždaviniai:
 Ką asmenybė vertina, ko ji siekia?
 Ką jii sugeba?
 Kokia ji yra?1.VADOVO POZICIJA
Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko žmogus siekia. Ji tartum programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį.
Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas yra vadovui svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių gyvenimo kokybei.
Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas, tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvenimą.
Tai ypač svarbu vadovams, kurie priima strateginius planus, sprendžia principines problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą.
Vadovai kuuriems neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės, neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus, vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą.
Asmeninės vertybės pasireiškia būtent nuostatomis. Nesigilinant į nuostatų formavimosi mechanizmą, reikėtų akcentuoti vadovo nuostatų į kitus ir į save esmę bei jų įtaką va

adovo priimamiems sprendimams.
Svarbiausias vadovo nuostatų sistemos reikalavimas yra:
• Mąstymo;
• Egzistencijos pozicijos;
• Požiūrio į save;
• Požiūrio į situaciją pozityvumas.
1.Pirmas veiklos žingsnis yra mintis, antra – žodis. Jie turi būti pozityvūs. Neigiamos mintys kuria neigiamą energiją.
Dažnai keisdami, sukeisdami žodžius, mes sukeičiame jausmus, o tai keičia mūsų veiksmus. Jei galvojame apie kliūtis, sunkumus, pasąmonė atsako tuo pačiu ir blokuoja norų išsipildymą.
Semantinis kodavimas remiasi abejonių nekeliančia prielaida, kad žmogaus įsimena ne tik žodžių reikšmes, bet ir fizinę bei dvasinę patirtį, kurią įgijo kartu su jais, todėl labai svarbu šio poveikio sąmoningas valdymas bei pozityvumas. Kurdami pozityvų verbalinį, vizualinį ir emocinį scenarijų, tarsi programuojame būsimą elgesį.
2.Mes negalime pakeisti žmonių, tačiau galime pakeisti požiūrį į juos. 4 pagrindiniai požiūriai į save ir į kitus pozicijas:

Egzistencinė pozicija Tu jautiesi gerai Tu nesijauti gerai
Aš jaučiuosi gerai Galime kartu veiksmingai dirbti Tavimi nepasitikiu
Aš nesijaučiu geerai Aš turiu įrodyti esąs šio to vertas arba pasitraukti Gal aš sugebėsiu įsitvirtinti tavo padedamas

Egzistencinė pozicija Tokio požiūrio vadovams būdinga:
Aš jaučiuosi gerai
Tu jautiesi gerai Pasitikėjimas savimi
Geranoriškumas
Geri santykiai su aplinkiniais
Atvirumas, kūrybiškumas, emocinis stabilumas
Aš jaučiuosi gerai
Tu nesijauti gerai Per didelis pasitikėjimas savimi
Sunkus bendravimas
Kitų spaudimas
Savo vaidmens darbe sureikšminimas
Aš nesijaučiu gerai
Tu jautiesi gerai Nepakankamas pasitikėjimas
Polinkis atsitraukti
Nepakankamas įsitikinimas
Nepakankamas iniciatyvumas
Nepakankamas savo vaidmens darbe vertinimas
Polinkis į stresus
Aš jaučiuosi gerai
Tu nesijauti gerai Nepakankamas energingumas
Polinkis į pesimizmą
Neryžtingumas
Nepakankamas kūrybingumas; neigiamų tarpusavio santykių kūrimas

3.Pasitikėjimas savimi yra adekvatus ir pozityvus. Jis remiasi tikrais laimėjimais, siekiant realių tikslų, ir pojūčiu, kad es

si priimamas kitų toks, koks esi.
Kuo labiau vadovas vertins save, tuo daugiau galės duoti kitiems ir tuo daugiau jam duos kiti.
Iš visų situacijų yra išeitis, tik kartais sunku iš karto ją numatyti. Visada įmanoma ką nors padaryti, kad padėtis pagerėtų.
Netinkama vadovavimo pozicija sąlygoja neigiamą vadovo elgesį:
Teigiamas vadovas Neigiamas vadovas
Veikia
Prisiima atsakomybę
Yra objektyvus
Klauso ir reaguoja
Siūlo sprendimus
Įpareigoja
Įžvelgia galimybes
Plataus akiračio
Iškelia problemas
Stengiasi įveikti problemų priežastis
Yra įžvalgus
Mokosi Yra auka
Yra subjektyvus
Atmeta siūlymus
Kritikuoja
Nesugeba įpareigoti
Įžvelgia grėsmę
Paniręs į smulkmenas
Dangsto problemas
Kalba apie problemų priežastis
Nenumato
Yra išmokęs

Negatyvaus elgesio vadovai skirstomi į 5 tipus:
• Rizikuojantys;
• Pasyvieji;
• Įtarieji;
• Pedantai;
• Atsiskyrėliai (žr.1 lentelę).

1 lentelė. Negatyvaus elgesio vadovų tipai

Rizikuoj.antys Pasyvūs Įtarūs Pedantiški Atsiskyrėliai
Charakteris Drąsūs, rizikuojantys, impulsyvūs, linkę į kraštutinumus, – arba blogai, arba gerai, per gerai vertina arba neįvertina žmonių, skiria perdėtą dėmesį sau, veiklūs, nuolat blaškosi nuo vienos veiklos prie kitos, emocionalūs, despotai Kaltės, menkavertiškumo, beviltiškumo jausmai. Jaučiasi esą priklausomi nuo įvykių, nesugeba blaiviai ir realistiškai galvoti. Būdingas interesų ir motyvacijos praradimas. Nesugeba patirti malonumo Įtarūs ir nepasitikintys kitais, išorinį pasaulį suvokia kaip grėsmingą ir yra nuolat pasiruošę priešintis tai grėsmei. Nuolat įsitempę, šalti, racionalūs, neemocionalūs Perfekcionistei, susirūpinę nereikšmingomis detalėmis, atkaklūs, santykius tarp žmonių suvokia kaip dominavimą ir paklusimą. Dogmatiški, užsispyrę, smulkmeniški, nesugebantys atsipalaiduoti, nespontaniški Užsidarę, attitolę nuo aplinkinių žmonių ir išorinio pasaulio, abejingi, neentuziastingi, nejautrūs kritikai ar pagyrimui, nesidomi dabartimi ar ateitimi, gyvena savo svajonių pasaulyje, šalta, neemocionali išvaizda
Fantazijos Aš trokštu dėmesio sau iš žmonių, kurie man sv

varbūs. Noriu pasijusti reikšmingas, darantis įspūdį Esu niekam tikęs. Aš negaliu pakeisti to, kas vyksta mano gyvenime Aš nieko negaliu pasitikėti. Išorinis pasaulis grėsmingas. Man geriau būti budriam, atsargiam ir nuolat pasiruošusiam susidurti su pavojais Privalau valdyti ir kontroliuoti visus mane veikiančius veiksnius. Aš nenoriu, kad būčiau valdomas įvykių Realybė neteikia pasitenkinimo, bendrauti su kitais nepavyks, todėl saugiau būti nuošaly, vienam
Pavojai Paviršutiniški, įtaigūs, perdėtai pasitikintys savo nuojauta, be saiko rizikuojantys, jautriai reaguojantys į menkniekius, gali nesusimąstydami įžeisti kitą žmogų Pesimistinė nuostata, sunku susikaupti ir dirbti, neryžtingumas, neveiklumas Dėl įtarumo nesugeba realiai įvertinti esamos situacijos, praranda sugebėjimą spontaniškai dirbti Perdėtai susirūpinę savo organizacijos vidiniais reikalais; neryžtingi, nes bijo padaryti klaidų, nesugeba nukrypti nuo planų; per daug pasikliauja taisyklėmis ir nurodymais Emocinė izoliacija lemia priklausomybę nuo kitų žmonių poreikių, gali sukelti agresyvumą, sumišimą, abejingumą1.1.KOMPETENCIJA BEI SUGEBĖJIMAI
Kompetencija – tai žinių ir įgūdžių derinys bei sugebėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis. Tai vadybos funkcijų atlikimas, atsižvelgiant į aplinkos bei situacijos apribojimus.
Efektyvus vadovo funkcijų atlikimas reikalauja įvairios kompetencijos, atsižvelgiant į veiklos pobūdį, organizacijos ypatumus, vadovo lygį ir pan. Dažniausiai išskiriama:
• Konceptualinė (apgalvoti problemų sprendimai, dėmesio, atminties, ypatumai ir kt.)
• Techninė – technologinė (darbinės veiklos srities specialios žinios ir sugebėjimai: procesai, rinka ir konkurentai, gamyba ir pan.)
• Tarpasmeninė (žodinis bendravimas, empatija, klausymo įgūdžiai).
Atsižvelgiant į labai ryškias dabartinio meto ekonomines permainas ir su jomis susijusius procesus –

o Informacijos antplūdį;
o Sparčiai kintančias technologijas;
o Gamyba besiverčiančios ekonomikos transformaciją į paslaugomis besiremiančią ekonomiką;
o Agresyvias verslo ir pramonės pastangas atrasti būdus, kaip pasiekti rinkos pasidalijimo ir didelio pelno;
o Didėjantį nedarbą;
o Didėjantį mobilumą („protų nutekėjimą“ ir pan.) – atsiranda naujo vadovo, kuris disponuoja naujo pobūdžio įgūdžiais, poreikis.
Siūloma sukurti naują įgūdžių sistemą, kuri sieja daugumos tyrėjų ir organizacijos vadovų mintis bei parodo jų bendrumą. Ši sistema sudaryta iš 5 pagrindinių vadovavimo įgūdžių kategorijų:
• Numatymo;
• Vaizduotės;
• Vertybių derinimo;
• Įgalinimo;
• Savęs supratimo įgūdžių.1.1.1. NUMATYMO ĮGŪDŽIAI
Įžvalgumas yra vadovavimo pagrindas. Efektyviai dirbantis vadovas intuityviai ir sistemiškai tiria aplinką, ieško išeities iš sudėtingiausių situacijų, analizuoja begalę informacijos, ieškodamas potencialių susitikimo su nauja rizika sričių. Vadovui būtinas probleminis mąstymas, gebėjimas matyti tobulėjimo galimybes ten, kur, atrodo, nėra ką tobulinti, gebėti įžvelgti būsimus sunkumus, pavaldinio (ar grupės) vystimąsi ir numatyti išankstinis šalinimo priemones. Jam reikia suprasti, tai kas nesuprantama. Vadovai žino ir numato dalykus, kurių kiti nežino ar taip aiškiai nenumato.
Numatymo įgūdžiai apima:
• Sugebėjimą prognozuoti;
• Įvertinti riziką ir pasiūlymus, numatyti pasekmes;
• Gebėjimas pamatyti senus dalykus (reiškinius) naujai;
• Aktyvų siekimą gauti ir tiekti informaciją;
• Aktyvų darbinių santykių ( pasitikėjimo ir įtakos) kūrimą.
Norėdamas išplėsti įžvalgumą, vadovas turi priimti pasaulį kaip nuolat besikeičiantį, mokytis sisteminio požiūrio, ypač taikydamas vientisumo bei visapusiškumo principus, atsikratyti mąstymo inercijos
Numatymo sėkmę lemia:
• Apskaičiavimas, pagrįstas puikiu žinojimu bei supratimu;
• Sugebėjimas rasti lemiama tašką, nuo kurio atliekamas apskaičiavimas;
• Empatija – sugebėjimas pažvelgti iš žmogaus požiūrio taško, pozicijos, atjausti, pajusti, ką kitas jaučia.1.1.2. VAIZDUOTĖS ĮGŪDŽIAI
Vadovavimas dažnai yra įtikinėjimas ir pavyzdys, pagal kurį pavaldinys įtikinamas atlikti veiksmus, atitinkančius vadovo tikslus ir bendrus visiems tikslus. Tai tiesiogiai susiję su vizija, kurios siekia organizacija.
Vizija – tai ateities vaizdinys. Ji:
• Verčia pasirinkti poziciją;
• Įvardija tai, ko mes siekiame, parodo mūsų norus;
• Turi būti strategiška ir didinga, išreikšti viltį ir optimizmą, kad jaudintų vaizduotę ir keltų dvasią;
• Turi skirtis nuo tikslų ir užduočių: vizija mažiau riboja.
Vadovas turi parodyti, kaip vizijoje atsispindi kitų interesai, turi perteikti pozityvų ir naudingą požiūrį. Vadovui svarbu suprasti: vizijai įsipareigojama tik tada, kai žmonės aktyviai ją kuria.1.1.3. VERTYBIŲ DERINIMO ĮGŪDŽIAI
Padaryti aiškią vertybių sistemą ir įkvėpti jai gyvybę – tai daugiausia, ką gali duoti vadovas (lyderis). Būtent tai labiausiai jaudina klestinčiose kompanijose dirbančius žmones. Vertybės yra pagrindiniai įsitikinimai ir prielaidos apie verslo, tikslų, žmonių ir organizacijos ryšių esmę. Jos lemia norimus galutinius tikslus, vizijas.
Viena svarbiausių bendrų vertybių ir įsitikinimų funkcijų – suteikti organizacijos nariams identiškumo jausmą, kuris išugdo įsipareigojimą organizacijai.
• Bendromis vertybėmis nusakoma:
• Pagrindiniai organizacijos tikslai;
• Pageidautini būdai šiems tikslams pasiekti;
• Pagrindinės darbuotojų pareigos organizacijoje;
• Elgesio būdai, reikalingi efektyviam vaidmeniui atlikti;
• Taisyklų ir principų rinkinys, skatinantis organizacijos identiškumą ir sutelktumą.1.1.4. ĮGALINIMO ĮGŪDŽIAI
Valdžios pagrindai – tai ne priešingos svarstyklių lėkštės, bet tarpusavio parama, siekiant bendro tikslo. Toks vadovavimas dar vadinamas transformaciniu vadovavimu.
Transformuojantys vadovai tiki žmonėmis. Jie – stiprios asmenybės, tačiau kartu jautrūs kitiems ir dirba, siekdami juos įgalinti:
Dalijasi valdžia;
• Supranta, kad vizija pasiekiama tik visiems susitelkus;
• Kitų motyvaciją ne išranda, o atskleidžia;
• Skatina, o ne kontroliuoja;
• „Ištraukia“ iš kitų tai, kas derinasi su visos grupės tikslais, siekiant bendrų rezultatų;
• Įkvepia pavaldinių entuziazmą, tikėjimą, lojalumą;
• Informuoja kiekvieną pavaldinį apie tai, kas vyksta ir kodėl;
• Didina valdinių sugebėjimus spręsti problemas;
• Didžiuojasi tobulėjančiais pavaldiniais.1.1.5. SAVĘS SUPRATIMO ĮGŪDŽIAI
Asmenybė – tai individas, siekiantis tapti pačiu savimi. Kiekvienas turime savojo vaizdo „Aš“ vaizdą tai mūsų nuomonių apie save sistema, kurią sukuriame veikdami, bendraudami. Ši sistema lemia asmenybės vientisumą bei adekvatumą ir reiškiasi savęs vertinimu, savigarba, tikėjimu savo sėkme. Vadovas, susidaręs realų ir adekvatų savojo „Aš“ vaizdą, siekia partneriško ir konstruktyvaus bendravimo. Žmogus sugeba suprasti kitą žmogų tik tiek, kiek moka ir gali suprasti save!
Savęs supratimo įgūdžiai apima:
• Mokymosi įsisąmoninti bei išreikšti savo kūno pojūčius, mintis, emocijas ir jausmus dabarties akimirką;
• Savo būties ir esmės pajutimą bei stiprinimą, siekiant asmeninio identiškumo ir tobulėjimo;
• Savo asmenybės ypatybių pažinimą ir savo problemų pamatymą;
• Esminį vertybių atskleidimą ir savo keitimosi krypties įsisąmoninimą;
• Mokymąsi pačiam spręsti savo problemas;
• Atvirumą grįžtamajam ryšiui;
• Mokymąsi.1.1.6. ASMENINĖS SAVYBĖS
Kadangi nėra ir negali būti idealaus vadovo savybių modelio, tad reikėtų akcentuoti įvairių asmenybių savybių integraciją brandžioje vadovo asmenybėje.
Ryškiausiai šią integraciją atskleidžia:
• Asmenybės savybių pusiausvyra;
• Asmenybės saviaktualizacija.
Efektingai dirbantys vadovai turi sugebėti pasiekti tinkamą savybių pusiausvyrą neišvengiamose vaidmenų konfliktuose.
Jau minėta, jog pažinti save reikia dėl to, kad galėtume maksimaliai išreikšti ir realizuoti save, savo asmenybės galimybes, kad įstengtume tapti tikruoju savimi. Tapti tuo, kuo galiu tapti – tai reiškia save aktualizuoti.
Sėkmingai save išreiškiančiai bei aktualizuojančiai asmenybei būdinga:
• aiškus, konkretus, adekvatus realybės suvokimas (o ne bendras ar steriotipinis);
• nebijo nežinomybės, o sutinka, priima ją (dažnai patys siekia neapibrėžtumo ie nekonstuktyvumo);
• nuolatinis sugebėjimas iš naujo atrasti ir džiaugtis įprastais dalykais (įžvelgti jau žinomų dalykų naujus bruožus);
• savęs ir kitų priėmimas tokiais, kokie jie yra;
• dėmesį sutelkia į problemas, o ne į save;
• jie susitelkia ties tikslais, o ne priemonėmis ir aiškiai pajungia priemones tikslams;
• turi stiprius, aiškius ir tvirtus moralinius standartus (nors tai gali nesutapti su įprastomis sampratomis – teisingas ar neteisingas, geras ar blogas);
• siekia savarankiškumo, saviugdos;
• elgesys apibūdinamas paprastumu, natūralumu, nesiekiant įspūdžio, be dirbtinumo;2. KONFLIKTŲ ESMĖ BEI JŲ TIPOLOGIJA
Plačiąja prasme konfliktas – tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvejis. Paprastai jo pasekmė – stiprios neigiamos emocijos.
Konflikto kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis – socialinė psichologinė terpė, o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka. Situacijos konfliktiškumo subjektyvumo suvokimas. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti.
Gyvenimas be konfliktų neįmanomas. Jų vengti, kovoti su jais nereikia. Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius santykius.
Vadovo elgesys, teigiamose ir kenksminguose, neigiamuose konfliktuose.
Konflikto nauda, teigiamas jo poveikis tas, jog jis atveria galimybes:
• Geriau pažinti, daugiau sužinoti apie kito žmogaus poreikius ir jų tenkinimą;
• Darbuotojams geriau pažinti vienas kitus;
• Viską išsiaiškinti ir tuo pagerinti tarpasmeninius santykius;
• Pašalinti įvairius trūkumus ir labiau įsitraukti į darbinę ir visuomeninę veiklą;
• Grupei susivienyti, padidinti savo sutelktumą, ugdyti „mes“ jausmą;
• Vystytis, pašalinti sąstingį.
Kenksmingi, neigiami konfliktai pasireiškia tuo, jog:
• Problemos lieka neišspręstos;
• Suintensyvėja neigiami santykiai, grupės net išsisklaido;
• Jie nestimuliuoja ieškojimų;
• Grupėje padidėja įtampa, priešiškumas;
• Darbuotojai linkę išplėsti nesutarimus.
Konflikto požymiai:
Diskomfortas
Incidentas
Nesusipratimas
Įtampa
Krizė

Diskomfortas – intuityvus jausmas, jog kažkas vyksta ne taip, nors žodžiais sunku išsakyti.

Incidentas – smulkmena, sukelianti susierzinimą ar susijaudinimą; jį greitai pamirštama, bet gali signalizuoti apie prasidėjusį konfliktą.

Nesusipratimas – vienas ar visi situacijoje dalyvaujantys klaidingai suvokia ir interpretuoja situaciją. Trūkta tarpusavio supratimo.

Įtampa – ryškus konflikto požymis, kai santykiai su kitais tampa įtampos šaltiniu. Įtampa gali kilti dėl menko nesusipratimo. Kito atžvilgiu kyla neigiamos nuostatos bei jausmai.

Krizė – įnirtingi ginčai, prievarta, kontrolės netekimas. Nesilaikoma įprastų elgesio normų. Baigiasi santykių nutraukimu.

Tarpasmeniniai konfliktai dažnai tampa tarpgrupiniais konfliktais: asmenybė identifikuojasi su grupe, su organizacija, su jos vadovu ir pan.

Tarp dviejų ( ar kelių) organizacijų konfliktas labai tikėtinas, kai jų panaši jėga visuomenėje, kai grupių psichologinė motyvacija skirtinga, tai yra tarp jų mažai bendrų vertybių, kai abi organizacijos nesuvokia savo vidinių problemų, o tai jų narius verčia jaustis nesaugiai.3. STRESAS VADOVO GYVENIME
Verta žinoti, jog stresas – žmogaus (organizmo) reakcija ir kad ją galima bent iš dalies valdyti.
Pagrindiniai streso požymiai
Emociniai:
Nerimas, baimė, depresija, pyktis, panika, įtampa, frustracija, irzlumas ir kt. Fiziologiniai:
Prakaitavimas, greitas kvėpavimas, krūtinės veržimas, širdies dūžiai, padidėjąs kraujo spaudimas, galvos skausmai, silpnumas, nuovargis, pykinimas, apetito praradimas, nemiga ir kt.
Kognityviniai:
Nedėmesingumas, išsiblaškymas, nelankstus problemų sprendimas, padidėjusi savikritika, kiti pažintiniai sutrikimai. Elgesio:
Gestikuliacija, sustingimas, stereotipiški judesiai, koordinacijos trūkumas, drebulys, šauksmas, tyla ir kt.

Stresų priežastys:
 Perkrovimas darbu arba, atvirkščiai, – nepakankamas krūvis;
 Jaučiasi neįvertintas, nepripažintas;
 Žmogui neįdomus darbas (blogos fizinės darbo sąlygos);
 Tinkama įgaliojimų ir atsakomybės proporcija;
 Tarpusavio reikalavimų pagrįstumas;
 Pakankamas informuotumas sistemose „vadovas – pavaldinys“ ir „pavaldinys – pavaldinys“;
 Būtinumas apdoroti greičiau ar daugiau gaunamos informacijos;
 Žodžiai atgyja vidinės kalbos pavidalu.
Atsparumas stresui – tai žmogaus sugebėjimas atsigauti po nelaimės, įtampos, gyvenimo pasikeitimų, arba prisitaikyti prie jų.IŠVADOS
Vadovas pasineria į darbą visa siela ir kūnu: vadovų darbo diena trunka iki 15 valandų. 46-51 proc. darbo laiko tenka jiems nebūdingų pareigų vykdymui.
Tad namo nuomone, vadovas neišvengiamai darbe susiduria su stresais ir konfliktais. Šios profesijos atstovai turi būti tvirto charakterio, drąsūs ir tuo pačiu griežti savo pavaldiniams. Gerus pavaldinius turi motyvuoti, skatinti premijomis.
Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas, tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvenimą, tai ypač svarbu vadovams, kurie priima strateginius planus, sprendžia principines problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą.LITERATŪRA
1. Kasiulis J. Vadovavimo psichologija/J.Kasiulis, V.Barvydienė. Kaunas, Technologija, 2003. 160p.

Leave a Comment