vTurinys
0. Įvadas…………………………………………………………………… 21. Vadovavimo stilių formuojantys veiksniai………………… 32. Vadovavimo stiliai. …………………………………………. 42.1 Autokratinis valdymo stilius………………………………..52.2 Demokratinis valdymo stilius………………………………72.3 Liberalus valdymo stilius……………………………………8 3. Išvados……………………………………………………………………9 4. Cituota ir naudota literatūra……………………………………….10
Įvadas Šiuolaikinė visuomenė skuba gyventi. Laimi tas, kas spėja įsijausti į dabartinį ritmą – tas, kuris yra stipresnis, aktyvesnis, gabesnis, apsukresnis, kūrybiškesnis, mokantis greičiau nei kiti prisitaikyti ir keistis. Dabar tokios savybės ypač svarbios organizacijoms ir jų darbuotojams. Atitikti šiandieninio sudėtingo pasaulio reikalavimus nėra lengva; ekonomikoje savo sąlygas diktuoja rinka – norint, kad organizacija klestėtų, galėtų greitai ir kokybiškai patenkinti vartotojų, užsakovų interesus, pati turi būti efektyvi, „sveika“, sugebanti sėkmingai įveikti iškylančius sunkumus. Kas gi lemia organizacijų veiklos sėkmę – struktūra, darbuotojai, materialiniai resursai, tikslai? Taip. Tačiau daugelis neįvertina lemiamos aukščiausio lygio vadovo reikšmės organizacijos struktūros lankstumui, darbuotojų santykiams, turimų resursų panaudojimui, keliamų tikslų realistiškumui, visos organizacijos klimatui ir kultūrai. Kaip teigia du amerikiečių psichologai Manfred F. R. Kets De Vries ir Danny Miller, svarbi organizacijų efektyvumo sąlyga yra sveikas visos organizacijos vadovas. Jie atliko daug tyrimų organizacijose ir nustatė, kad vadovų uždarumas, jautrumas, įžeidumas, smulkmeniškumas, įtarumas neigiamai veikia darbuotojų santykius, organizacijos planų kūrimą ir vykdymą, organizacijos padėtį rinkoje, finansus ir t.t. Vienas iš svarbiausių organizacijo sėkmę lemiančių veiksnių – jai vadovaujantys žmonės. Nuo jų priklauso, ar tinkamai bus panaudoti finansiniai, techniniai ir pats didžiausias organizacijos turtas – žmogiškieji – resursai. Vieni autoriai vadovavimo sėkmę sieja su asmenybės savybėmis, kiti – su tam tikrais elgesio įpatumais, treti teigia, kad vadovavimo sėkmę lemia ne tik vadovo asmenybės bruožai ar elgesys, bet ir situaciniai kintamieji – užduoties pobūdis, pavaldinių charakteristikos. Tikslus ir aiškus vadovavimo apibūdinimas aktualus, norint nustatyti vadovų atrankos kriterijus, mokymo programų kūrimo kryptis, pasirenkant vadovų darbo atlikimo, atlyginimo paskirstymo strategijas.
Tikslas: Panagrinėti valdymo stiliaus modelius. Uždaviniai: 1.Išsiaiškinti kokie veiksniai formuoja valdymo stilių. 2. Aprašyti pagrindinius valdymo stiliaus modelius: autokratinį, demokratinį, liberalinį. 1. VADOVAVIMO STILIŲ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI
Yra visa eilė veiksnių ir sąlygų, kurie nulemia, koks vadovavimo stilius susiformuos. Tuos veiksnius aprašė R. Razauskas (1997). Jis veiksnius sugrupavo į objektyviusir subjektyvius, kuriuos ne visada galima atskirti. Objektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro socialiniai ir ekonominiai veiksniai, ūkininkavimo metodai, valdymo objekto savybės. Prie objektyvių priskiriami tokie veiksniai.1.Vadymo objektas. valdymo stiliaus pasirinkimą nulemia tai, kokiam kolektyvui reikia vadovauti. Vienokio valdymo stiliaus reikia armijoje, kur drausmė ir įsakymų vykdymas privalomas ir neginčijamas, kitoks valdymo stiliaus geriau taikomas mokytojų ar mokslininkų kolektyve. Autokratinis stilius neišvengiamas jei kolektyvas ignoruoja vadovą. 2.Karjeros kelias. Tai kokiu būdu jis tapo vadovu, kokias grandis perėjo kopdamas karjeros laiptais. 3. Sąlygų ir sprendžiamų klausimų specifika. Sąlygų būna įvairių: normalių, sudėtingų, labai sudėtingų, stresinių. Koks valdymo stilius priimtinas normaliomis sąlygomis, gali visiškai netikti, pavyzdžiui, dirbant stresineje situacijoje. 4. Valdymo lygis. Būna įvairių lygių vadovai, pvz. gamyklos direktorius, cecho viršininkas, baro viršininkas. Kiekvienas valdymo lygis reikalauja „savo“ valdymo stiliaus. 5. Mokykla. Įtakos turi mokykla, kurioje vadovas mokėsi valdymo meno, t.y. tiesioginiai jo viršininkai karjeros kelyje. Valdymo stilius persiduoda iš „viršaus“ į „apačią“.Subjektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro sąlygos, kylančios iš asmeninių žmogaus polinkių:1. Vadovo asmeninės savybės. 1) galutinis tikslas, padalinių iškeltų uždavinių sprendimas, bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai, psichologinis klimatas čia ignoruojami tik tiek ,kiek be jų negalima gauti teigiamų rezultatų. Tokia orentacija ugdo autokratinį stilių;2) asmeniniai interesai, savo statuso išsaugojimas ar sutvirtinimas. Tam pakanka minimalių darbo rezultatų, kuo mažiau kištis į bendrabarbių reikalus. Tokia orentacija ugdo liberalų valdymo stilių.3) psichologinis klimatas, kurio esmę sudaro bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai. Tokia orentacija artima demokratiniam stiliui. Jos pranašumas jaučiamas tik tada, kai bendradarbiai kompetetingi, drausmingi, o jų interesai sutmpa sugrupės interesais; 4) orentacija į viršininką, nuo kurio priklausai. Ji visuomet ugdo šiurkščius, bendradarbių santykius2. Vadovo iškilimo priežastys taip pat turi įtakos valdymo stiliaus formavimuisi. Jeigu jis kilo įtakingų pečių remiamas, galima laukti vienokio stiliaus, jei vadovu tapodėl savo sugebėjimų, proto ir patirties – kitokio. 3. Išsilavinimas taip pat daro įtaką valdymo stiliui. Kuo aukštesnė vadovo kvalifikacija, tuo didesnė tikimybė, jog jis linkęs į demokratinį, ar liberalų valdymo stilių. Ir atvirkščiai – žemos kvalifikacijos, nekompetetingas, nemokantis bendrauti ir benbradarbiauti su žmonėmis vadovas dažniau griebiasi prievartos. Valdymo stilius, kuriam susiklostyti įtakos turi žmogaus savybės ir aplinka, tampa reiškiniu. Todėl keisdamas darbo vietą ar valdymo lygį, vadovas negali pakeisti vadovavimo stiliaus, jį nusineša ir į kitą aplinką. Stilių galima pakeisti tik keliant kvalifikaciją, ugdant vidinę savikontrolę, kritiškai vertinant ir tobulinant individualias savybes (Razauskas R., 1997).
2. VADOVAVIMO STILIAI
Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingų bruožų (kalbą, rašyseną, eiseną, gestikuliavimą ir kt), o kiekvienas vadovas susiformuoja savą, indvidualų valdymo stilių.Vadovo darbo stilius indvidualus, nepakartojamas todėl, kad nepakartojamos jo asmeninės ir vadovaujamo kolektyvo savybės. Čia reikšmingą vaidmenį vaidina vadovo intelektas, kultūra, profesinis pasirengimas, charakterisir temperamentas, jo vertybinė orentacija, sugebėjimas reaguoti į aplinkinių poreikius, pastebėti ir puoselėti gerąsias pavaldinių savybes. Valdymo stiliui įtakos daro ir kolektyvas. Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinio santykių visuma.(Razauskas R., 1997). Vadovavimo stilius yra įprasta vadovo elgesio su pavaldiniu maniera norint daryti jam įtaką ir skatinti siekti organizacijos tikslų(Neverauskas B., Rastenis J., 2001). Visumoje galima įžvelgti tam tikrus kriterijus ir pagal tai pastebėti vadovui būdingus bruožus ir juos nagrinėti grupuoti, vertinti. Pirmasis vadovavimo stilius apibendrino ir aprašė Platonas savo veikale „Valstybė“. Jis valdymo stilius suklasifikavo taip: – timokratija, kai valdymo stilių lemia vadovo ambicijos ir valdžios troškimas;– oligarchija, kai valdymo stilių lemia vadovo turto trošimas, gobšumas; – demokratija, kai visi yra lygūs, o vadovas renkamas burtų keliu ar renkamas per rinkimus; – tironija, kai valdymo stilių lemia vadovo žiaurūs polinkiai.Iki šiol nėra vieningos indvidualaus valdymo stilių klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai ir pagal skirtingus kriterijus juos klasifikuoja. Valdymo stilių, remdamasis ekspermentais pirmasis nagrinėjo Kurtas Levinas 1938 metais. Jis išskyrė šiuos pagrindinius vadovų tipus:– autokratinis arba valdingas; – liberalus arba anarchinis; – demokratiškas arba kolegialus.Ši klasifikacija dabar ir yra plačiausiai naudojama.
2.1. Autokratinis valdymo stilius
Autokratinis vadovas turi pakankamą valdžią, primeta savo valią pavaldiniams ir tuo naudojasi. D. Makgregoras autokrato prielaidas pavadino teorija „X“. Pagal šią teoriją: 1. Žmogus iš prigimties yra tingus ir visokeriopai vengia darbo. 2. Žmogus neturi savigarbos, vengia atsakomybės ir mielai sutinka, kad jam kas nors vadovautų. 3. Labiausiai žmogus trokšta saugumo. 4. Priversti žmogų dirbti galima tik prievarta, nuolat kontroliuojant ir grasinant bausmėmis. Remiantis šia teorija vadovas autokratas prisiima sau kiek galima daugiau įgaliojimų, neduoda pavaldiniams laisvės priimant bet kokius sprendimus. Kai autokratas užuot prievartavęs naudoja skatinimą atlyginimu, jis vadinamas geranorišku autokratu (Neverauskas B., Rastenis J., 2001). Autokratai siekia, kad jo nurodymai, įsakymai būtų griežtai vykdomi ir nustato jų kontrolę. Visi autokrato nurodymai pavaldiniams perduodami trumpai, griežtai, turi grasinimo atspalvį. Į savo pavaldinius žiūri kaip į tingius, neatsakingus, neorganizuotus, nedrausmingus darbuotojus ir mano, kad reikia priversti paklusti ir veikti. Didžiają dalį tokios organizacijos dokumentacijos sudaro įsakymai, instrukcijos, papeikimai. Lenkų valdymo specialistas J. Zelenevskis rašo: „šiam stiliu būdinga tai, kad pirmenybė teikiama potvarkiams ir įsakymams. Skatinimo sistemos sudarymas lieka šešėlyje“. Autokrato ryšiai su pavaldiniai riboti ir indvidualūs. Jo nuomonė yra svarbiausia baudžiant ar skatinant pavaldinius. Pagrindinis vertinimo matas – pavaldinio nuolankumas. Dažnai gabiausieji darbuotojai, žinantįs savo vertę specialistai, stengiasi išvengti tokio vadovo valdžios, todėl nuolat vyksta kadrų kaita. Tokie vadovai nemėgsta ir nepriima kritikos. Į kritikus žiūri kaip į nekompetetingus asmenis. Savo autoritetą stengiasi išsaugoti išoriniais valdžios atributais: pabrėžtinai oficialia kreipimosi į pavaldinius maniera, ypatingu kabinetu, atskira automobilių stovėjimo aikštele ir panašiai. Kaip rašo R. Razauskas (1997) šį pranašumą autokratas stengiasi parodyti visa savo esybe: bendraudamas su pavaldiniais, retai kada nusišypso, dažniau būna paniūręs, susirūpinęs, manieros rodo didelį užimtumą ir atsakomybę. Tokiu elgesiu stengiasi pabrėžti savo reikšmę, sudaryti stipraus, nepriklausomo, savimi pasitikinčio žmogaus įspūdį kitų akyse. Valdžia jiems tampa apsidraudimo nuo nepilnavertiškumo priemone.Nors su pavaldiniais elgiasi nepagarbiai , tačiau su viršininkais ar tais žmonėmis, kurie jam gali būti naudingi dažnai būna nepaprastai nuolankūs, paslaugūs. Tokio vadovavimo stiliaus padarinius jaučia visa organizacija. Autokratiniai santykiai klostosi ir tarp bendradarbių: atsiranda indviduali ar grupinė izoliacija. Kyla priešiškumas ne tik viršinimkui, bet ir vienas kitam. Kiekvienas darbuotojas, stengdamasis įtikti vadovui, peikia kitus. Taip atsiranda sususkaldymas tarp darbuotojų. Vieni bando protestuoti, kiti mėgina prisitaikyti. Tai neigiamai veikia visą organizaciją ir jos efektyvumą. Autokratai neįvertina tokių pavaldinių savybių, kaip iniciatyvumas, savarankiškumas, reiklumas sau ir kitiems. Toks valdymo stilius ugdo nepasitikėjimą, pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, skatina darbuotojų priešiškumą. Autokratinis valdymo stilius turi ir gerų bruožų. Užtikrinami centralizuoti veiksmai, operatyvus ir vientisas valdymas. Vadovai autokrataiyra geritos reakcijos, energingi, sumanūs. Patyrę nesėkmę, jie ne pasimeta, o dar ryžtingiau imasi darbo. Sprendimus priima ir vykdo drąsiai, ryžtingai, pasitiki savimi, savo sugebėjimais būti vadovu.
2.2. Demokratinis valdymo stilius
Demokratiniais vadovais dažniausiai tampa žmonės, išlaikantys pusiausvyrą, optimistai. Tai priklauso ir nuo asmeninių savybių, bei charakterio bruožų. Vadovo demokrato supratimą apie darbuotojus D. Makgregoras pavadino teorija „Y“. 1. Kai yra sąlygos ,žmonės nebijo atsakomybės ir net jos siekia. 2. Kai žmonėms rūpi organizacijos tikslai, jie naudoja savivaldą ir savikontrolę.3. Susiejimas yra atlyginimo funkcija, kuri jungiasi su organizacijos tikslais. 4. Gabių žmonių pasitaiko dažnai, bet jie panaudojami tik iš dalies.Vyraujant demokratiniam valdymo stiliui darbuotojai aktyviai dalyvauja organizacijos valdyme, priimant sprendimus, turi daug laisvės atliekant įvairias užduotis. Vadovas demokratas įvairius iškylančius klausimus ir problemas sprendžia kolektyviai, išklausydamas pavaldinių nuomonę ir išsakytus pasiūlymus. Demokratas suteikia bendradarbiams galimybę dirbti savarankiškai, rodyti iniciatyvą. Nesikiša į jų darbo detales, neprimeta smulkmeniškos globos ir kontrolės, tačiau nuolat būna informuotas apie reikalus (Razauskas R., 1997). Už darbuotojų pastangas, pasiektus gerus darbo rezultatus, aktyvumą sprendžiant įvairius klausimus demokratiškas vadovas juos skatina pagyrimais, premijomis. Bendraudamas su kolektyvo nariais neiškelia savęs aukščiau kitų, o bendrauja kaip su sau lygiais partneriais. Kolektyve, kuriam vadovauja demokratiškas vadovas, vyrauja ne individualūs vadovo ir pavaldinio santykiai, o grupiniai, grindžiami visų darbuotojų bendradarbiavimu. `Demokratinis valdymo stilius suteikia darbuotojams galimybę tiksliau suvokti darbo ar sprendžiamo klausimo esmę, pilnai panaudoti savo profesinį potencialą, bei suteikia galimybę tobulėti. Demokrato vadovaujamame kolektyve informacija keičiamasi tiek bendrais, perspektyviais klausimais, tiek kalbama apie sunkumus bei laimėjimus.Vadovas nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai. Pavesdamas pavaldiniui kokią nors užduotį ,informacijos suteikia daugiau nei reikia tai užduočiai atlikti. Labai svarbu, kad informuoti darbuotojai teigiamai priima ir vertina darbo motyvus. Vadovas demokratas teigiamai reaguoja į konstruktyvią kritiką, nuolat kelia savo kvalifikaciją. Paprastai tokie vadovai būna gabūs, plataus akiračio, kompetetingi, turintys aukštą išsilavinimą, mokantys dirbti su žmonėmis. Demokratinis valdymo stilius turi ir trūkumų: dėl daugybės kolektyviai sprendžiamų net antraeilių klausimų gali užsitęsti pasitarimai ar posėdžiai, o tai neigiamai veikia ir trikdo visos organizacijos darbą. Be to kai kurie demokratinio tipo vadovai stengiasi nusišalinti nuo atsakomybės už padarytas klaidas, užkraudami ją visam kolektyvui.
2.3. Liberalus valdymo stilius
Liberalus valdymo stilius pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Kaip rašo R. Razauskas (1997) „šiam vadovo tipui būdinga tai, kad jis ne tik nedemonstruoja, bet lyg ir gėdijasi savo kaip vadovo padėties. Nurodymai labiau primena prašymą, kreipimosi į pavaldinius maniera pabrėžtinai mandagi. Darbuotojams suteikiama didelė veiksmų laisvė“. Vadoviu liberalui sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. Sprendimus priima kolegialiai arba jų laukia iš aukštesnes pareigas užimančių(aukštesnių) vadovų, jeigu pats nėra aukščiausias vadovas. Taip jis elgiasi nenorėdamas ar bijodamas prisiimti sau atsakomybę ar jausdamasis esąs nekompetetingas. Dažnai vadovas nepriima vieno ar kito sprendimo, remdamasis tuo, kad jo teisės ir įgaliojimai riboti. Kadangi jaučiasis nekompetetingas jis nuolat kelia savo kvalifikaciją ir skatina tai daryti pavaldinius. Neretai pasitaiko liberalių vadovų, kurie abejingi viskam kas vyksta aplinkui. Visų brangiausia jiems – asmeninė ramybė. Tokiems vadovams sunku įsakinėti, kontroliuoti ir rūpintis kitais. Jie tvarkingai pasirašo dokumentus, priima klientus, tačiau vengia rizikos ir konfliktų. Bendraudanas su pavaldiniais vadovas liberalas pabrėžtinai mandagus, geranoriškas ir taktiškas. Jis visada išklauso kritiką ir kitų nuomones, tačiau nesugeba nieko keisti. Toks vadovas nėra reiklus, nemoka įtikinti pavaldinių, nesugeba apginti savo nuomonės – lengvai atsisakys savo principų, jei tai gali pakenkti jo populiarumui kolektyvo ar aukštesnės vyriausybės akyse. Stengdamasis įtvirtinti savo autoritetą kartais bando pataikauti pavaldiniams, suteikia jiems įvairių privilegijų, stengiasi nepastebėti jų prasižengimų, nepagrįstai dalina premijas ir kt. Liberalus vadovavimo stilius pasiteisina tuomet, kai darbų pobūdis yra daugiau individualus, tai yra kai darbuotojas savarankiškai planuoja ir organizuoja savo veiklą, o pagalbos ar nurodymų į vadovą kreipiasi tik retkarčiais, kai reikia. Liberalu gali būti labai kūrybingas asmuo, kuriam trūksta organizatoriaus talento. Šis vadovavimo stilius netinka sudėtingoms, greitai kintančioms gamybos sąlygoms. Vadovas liberalas neturi polinkio organizaciniam darbui, silpnai nereguliariai kontroliuoja kolektyvą. Dažnai jis tampa tik tarpininku perduodant informaciją, laukiančiu nurodymų iš viršaus, bet ne savarankiškai priimančiu sprendimus vadovu.
IšvadosVienas iš svarbių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių yra valdymo stilius.Organizacijos valdymo stilius priklauso nuo daugelio veiksnių: asmeninių vadovo savybių, temperamento, organizacijos pobūdžio, nuo pačių darbuotojų it kt.
Iki šiol nėra vieningos valdymo stilių klasifikacijos. Pirmasis valdymo stilius nagrinėjo Kurtas Levinas 1939 metais. Jis išskyrė tris pagrindinius valdymo stilius: autokratinį(valdingas), liberalus (anarchinis), demokratiškas (kolegialus). Negalima teigti kad, vienas ar kitas valdymo stilius yra pats geriausias ar efektyviausias, atitinkantys ir vadovų, ir pavaldinių poreikius. Visi stiliai turi privalumų ir trūkumų.Cituotos ir naudotos literatūros sąrašas
1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai. Kaunas: Technologija, 1999. 2. Dereškevičiūtė E. Vadovų elgesio tyrimai Lietuvoje/ Psichologija tau 5,1995, pusl. 12-14. 3. Neverauskas B., Rastenis J. Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001. 4. Razauskas R. Aš ir vadovas. Vilnius: Pačiolis, 1997. Turinys
0. Įvadas…………………………………………………………………… 21. Vadovavimo stilių formuojantys veiksniai………………… 32. Vadovavimo stiliai. …………………………………………. 42.1 Autokratinis valdymo stilius………………………………..52.2 Demokratinis valdymo stilius………………………………72.3 Liberalus valdymo stilius……………………………………8 3. Išvados……………………………………………………………………9 4. Cituota ir naudota literatūra……………………………………….10
Įvadas Šiuolaikinė visuomenė skuba gyventi. Laimi tas, kas spėja įsijausti į dabartinį ritmą – tas, kuris yra stipresnis, aktyvesnis, gabesnis, apsukresnis, kūrybiškesnis, mokantis greičiau nei kiti prisitaikyti ir keistis. Dabar tokios savybės ypač svarbios organizacijoms ir jų darbuotojams. Atitikti šiandieninio sudėtingo pasaulio reikalavimus nėra lengva; ekonomikoje savo sąlygas diktuoja rinka – norint, kad organizacija klestėtų, galėtų greitai ir kokybiškai patenkinti vartotojų, užsakovų interesus, pati turi būti efektyvi, „sveika“, sugebanti sėkmingai įveikti iškylančius sunkumus. Kas gi lemia organizacijų veiklos sėkmę – struktūra, darbuotojai, materialiniai resursai, tikslai? Taip. Tačiau daugelis neįvertina lemiamos aukščiausio lygio vadovo reikšmės organizacijos struktūros lankstumui, darbuotojų santykiams, turimų resursų panaudojimui, keliamų tikslų realistiškumui, visos organizacijos klimatui ir kultūrai. Kaip teigia du amerikiečių psichologai Manfred F. R. Kets De Vries ir Danny Miller, svarbi organizacijų efektyvumo sąlyga yra sveikas visos organizacijos vadovas. Jie atliko daug tyrimų organizacijose ir nustatė, kad vadovų uždarumas, jautrumas, įžeidumas, smulkmeniškumas, įtarumas neigiamai veikia darbuotojų santykius, organizacijos planų kūrimą ir vykdymą, organizacijos padėtį rinkoje, finansus ir t.t. Vienas iš svarbiausių organizacijo sėkmę lemiančių veiksnių – jai vadovaujantys žmonės. Nuo jų priklauso, ar tinkamai bus panaudoti finansiniai, techniniai ir pats didžiausias organizacijos turtas – žmogiškieji – resursai. Vieni autoriai vadovavimo sėkmę sieja su asmenybės savybėmis, kiti – su tam tikrais elgesio įpatumais, treti teigia, kad vadovavimo sėkmę lemia ne tik vadovo asmenybės bruožai ar elgesys, bet ir situaciniai kintamieji – užduoties pobūdis, pavaldinių charakteristikos. Tikslus ir aiškus vadovavimo apibūdinimas aktualus, norint nustatyti vadovų atrankos kriterijus, mokymo programų kūrimo kryptis, pasirenkant vadovų darbo atlikimo, atlyginimo paskirstymo strategijas.
Tikslas: Panagrinėti valdymo stiliaus modelius. Uždaviniai: 1.Išsiaiškinti kokie veiksniai formuoja valdymo stilių. 2. Aprašyti pagrindinius valdymo stiliaus modelius: autokratinį, demokratinį, liberalinį. 1. VADOVAVIMO STILIŲ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI
Yra visa eilė veiksnių ir sąlygų, kurie nulemia, koks vadovavimo stilius susiformuos. Tuos veiksnius aprašė R. Razauskas (1997). Jis veiksnius sugrupavo į objektyviusir subjektyvius, kuriuos ne visada galima atskirti. Objektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro socialiniai ir ekonominiai veiksniai, ūkininkavimo metodai, valdymo objekto savybės. Prie objektyvių priskiriami tokie veiksniai.1.Vadymo objektas. valdymo stiliaus pasirinkimą nulemia tai, kokiam kolektyvui reikia vadovauti. Vienokio valdymo stiliaus reikia armijoje, kur drausmė ir įsakymų vykdymas privalomas ir neginčijamas, kitoks valdymo stiliaus geriau taikomas mokytojų ar mokslininkų kolektyve. Autokratinis stilius neišvengiamas jei kolektyvas ignoruoja vadovą. 2.Karjeros kelias. Tai kokiu būdu jis tapo vadovu, kokias grandis perėjo kopdamas karjeros laiptais. 3. Sąlygų ir sprendžiamų klausimų specifika. Sąlygų būna įvairių: normalių, sudėtingų, labai sudėtingų, stresinių. Koks valdymo stilius priimtinas normaliomis sąlygomis, gali visiškai netikti, pavyzdžiui, dirbant stresineje situacijoje. 4. Valdymo lygis. Būna įvairių lygių vadovai, pvz. gamyklos direktorius, cecho viršininkas, baro viršininkas. Kiekvienas valdymo lygis reikalauja „savo“ valdymo stiliaus. 5. Mokykla. Įtakos turi mokykla, kurioje vadovas mokėsi valdymo meno, t.y. tiesioginiai jo viršininkai karjeros kelyje. Valdymo stilius persiduoda iš „viršaus“ į „apačią“.Subjektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro sąlygos, kylančios iš asmeninių žmogaus polinkių:1. Vadovo asmeninės savybės. 1) galutinis tikslas, padalinių iškeltų uždavinių sprendimas, bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai, psichologinis klimatas čia ignoruojami tik tiek ,kiek be jų negalima gauti teigiamų rezultatų. Tokia orentacija ugdo autokratinį stilių;2) asmeniniai interesai, savo statuso išsaugojimas ar sutvirtinimas. Tam pakanka minimalių darbo rezultatų, kuo mažiau kištis į bendrabarbių reikalus. Tokia orentacija ugdo liberalų valdymo stilių.3) psichologinis klimatas, kurio esmę sudaro bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai. Tokia orentacija artima demokratiniam stiliui. Jos pranašumas jaučiamas tik tada, kai bendradarbiai kompetetingi, drausmingi, o jų interesai sutmpa sugrupės interesais; 4) orentacija į viršininką, nuo kurio priklausai. Ji visuomet ugdo šiurkščius, bendradarbių santykius
2. Vadovo iškilimo priežastys taip pat turi įtakos valdymo stiliaus formavimuisi. Jeigu jis kilo įtakingų pečių remiamas, galima laukti vienokio stiliaus, jei vadovu tapodėl savo sugebėjimų, proto ir patirties – kitokio. 3. Išsilavinimas taip pat daro įtaką valdymo stiliui. Kuo aukštesnė vadovo kvalifikacija, tuo didesnė tikimybė, jog jis linkęs į demokratinį, ar liberalų valdymo stilių. Ir atvirkščiai – žemos kvalifikacijos, nekompetetingas, nemokantis bendrauti ir benbradarbiauti su žmonėmis vadovas dažniau griebiasi prievartos. Valdymo stilius, kuriam susiklostyti įtakos turi žmogaus savybės ir aplinka, tampa reiškiniu. Todėl keisdamas darbo vietą ar valdymo lygį, vadovas negali pakeisti vadovavimo stiliaus, jį nusineša ir į kitą aplinką. Stilių galima pakeisti tik keliant kvalifikaciją, ugdant vidinę savikontrolę, kritiškai vertinant ir tobulinant individualias savybes (Razauskas R., 1997).2. VADOVAVIMO STILIAI
Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingų bruožų (kalbą, rašyseną, eiseną, gestikuliavimą ir kt), o kiekvienas vadovas susiformuoja savą, indvidualų valdymo stilių.Vadovo darbo stilius indvidualus, nepakartojamas todėl, kad nepakartojamos jo asmeninės ir vadovaujamo kolektyvo savybės. Čia reikšmingą vaidmenį vaidina vadovo intelektas, kultūra, profesinis pasirengimas, charakterisir temperamentas, jo vertybinė orentacija, sugebėjimas reaguoti į aplinkinių poreikius, pastebėti ir puoselėti gerąsias pavaldinių savybes. Valdymo stiliui įtakos daro ir kolektyvas. Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinio santykių visuma.(Razauskas R., 1997). Vadovavimo stilius yra įprasta vadovo elgesio su pavaldiniu maniera norint daryti jam įtaką ir skatinti siekti organizacijos tikslų(Neverauskas B., Rastenis J., 2001). Visumoje galima įžvelgti tam tikrus kriterijus ir pagal tai pastebėti vadovui būdingus bruožus ir juos nagrinėti grupuoti, vertinti. Pirmasis vadovavimo stilius apibendrino ir aprašė Platonas savo veikale „Valstybė“. Jis valdymo stilius suklasifikavo taip: – timokratija, kai valdymo stilių lemia vadovo ambicijos ir valdžios troškimas;– oligarchija, kai valdymo stilių lemia vadovo turto trošimas, gobšumas; – demokratija, kai visi yra lygūs, o vadovas renkamas burtų keliu ar renkamas per rinkimus; – tironija, kai valdymo stilių lemia vadovo žiaurūs polinkiai.Iki šiol nėra vieningos indvidualaus valdymo stilių klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai ir pagal skirtingus kriterijus juos klasifikuoja. Valdymo stilių, remdamasis ekspermentais pirmasis nagrinėjo Kurtas Levinas 1938 metais. Jis išskyrė šiuos pagrindinius vadovų tipus:– autokratinis arba valdingas; – liberalus arba anarchinis; – demokratiškas arba kolegialus.Ši klasifikacija dabar ir yra plačiausiai naudojama.
2.1. Autokratinis valdymo stilius
Autokratinis vadovas turi pakankamą valdžią, primeta savo valią pavaldiniams ir tuo naudojasi. D. Makgregoras autokrato prielaidas pavadino teorija „X“. Pagal šią teoriją: 1. Žmogus iš prigimties yra tingus ir visokeriopai vengia darbo. 2. Žmogus neturi savigarbos, vengia atsakomybės ir mielai sutinka, kad jam kas nors vadovautų. 3. Labiausiai žmogus trokšta saugumo. 4. Priversti žmogų dirbti galima tik prievarta, nuolat kontroliuojant ir grasinant bausmėmis. Remiantis šia teorija vadovas autokratas prisiima sau kiek galima daugiau įgaliojimų, neduoda pavaldiniams laisvės priimant bet kokius sprendimus. Kai autokratas užuot prievartavęs naudoja skatinimą atlyginimu, jis vadinamas geranorišku autokratu (Neverauskas B., Rastenis J., 2001). Autokratai siekia, kad jo nurodymai, įsakymai būtų griežtai vykdomi ir nustato jų kontrolę. Visi autokrato nurodymai pavaldiniams perduodami trumpai, griežtai, turi grasinimo atspalvį. Į savo pavaldinius žiūri kaip į tingius, neatsakingus, neorganizuotus, nedrausmingus darbuotojus ir mano, kad reikia priversti paklusti ir veikti. Didžiają dalį tokios organizacijos dokumentacijos sudaro įsakymai, instrukcijos, papeikimai. Lenkų valdymo specialistas J. Zelenevskis rašo: „šiam stiliu būdinga tai, kad pirmenybė teikiama potvarkiams ir įsakymams. Skatinimo sistemos sudarymas lieka šešėlyje“. Autokrato ryšiai su pavaldiniai riboti ir indvidualūs. Jo nuomonė yra svarbiausia baudžiant ar skatinant pavaldinius. Pagrindinis vertinimo matas – pavaldinio nuolankumas. Dažnai gabiausieji darbuotojai, žinantįs savo vertę specialistai, stengiasi išvengti tokio vadovo valdžios, todėl nuolat vyksta kadrų kaita. Tokie vadovai nemėgsta ir nepriima kritikos. Į kritikus žiūri kaip į nekompetetingus asmenis. Savo autoritetą stengiasi išsaugoti išoriniais valdžios atributais: pabrėžtinai oficialia kreipimosi į pavaldinius maniera, ypatingu kabinetu, atskira automobilių stovėjimo aikštele ir panašiai. Kaip rašo R. Razauskas (1997) šį pranašumą autokratas stengiasi parodyti visa savo esybe: bendraudamas su pavaldiniais, retai kada nusišypso, dažniau būna paniūręs, susirūpinęs, manieros rodo didelį užimtumą ir atsakomybę. Tokiu elgesiu stengiasi pabrėžti savo reikšmę, sudaryti stipraus, nepriklausomo, savimi pasitikinčio žmogaus įspūdį kitų akyse. Valdžia jiems tampa apsidraudimo nuo nepilnavertiškumo priemone.Nors su pavaldiniais elgiasi nepagarbiai , tačiau su viršininkais ar tais žmonėmis, kurie jam gali būti naudingi dažnai būna nepaprastai nuolankūs, paslaugūs. Tokio vadovavimo stiliaus padarinius jaučia visa organizacija. Autokratiniai santykiai klostosi ir tarp bendradarbių: atsiranda indviduali ar grupinė izoliacija. Kyla priešiškumas ne tik viršinimkui, bet ir vienas kitam. Kiekvienas darbuotojas, stengdamasis įtikti vadovui, peikia kitus. Taip atsiranda sususkaldymas tarp darbuotojų. Vieni bando protestuoti, kiti mėgina prisitaikyti. Tai neigiamai veikia visą organizaciją ir jos efektyvumą.
Autokratai neįvertina tokių pavaldinių savybių, kaip iniciatyvumas, savarankiškumas, reiklumas sau ir kitiems. Toks valdymo stilius ugdo nepasitikėjimą, pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, skatina darbuotojų priešiškumą. Autokratinis valdymo stilius turi ir gerų bruožų. Užtikrinami centralizuoti veiksmai, operatyvus ir vientisas valdymas. Vadovai autokrataiyra geritos reakcijos, energingi, sumanūs. Patyrę nesėkmę, jie ne pasimeta, o dar ryžtingiau imasi darbo. Sprendimus priima ir vykdo drąsiai, ryžtingai, pasitiki savimi, savo sugebėjimais būti vadovu.2.2. Demokratinis valdymo stilius
Demokratiniais vadovais dažniausiai tampa žmonės, išlaikantys pusiausvyrą, optimistai. Tai priklauso ir nuo asmeninių savybių, bei charakterio bruožų. Vadovo demokrato supratimą apie darbuotojus D. Makgregoras pavadino teorija „Y“. 1. Kai yra sąlygos ,žmonės nebijo atsakomybės ir net jos siekia. 2. Kai žmonėms rūpi organizacijos tikslai, jie naudoja savivaldą ir savikontrolę.3. Susiejimas yra atlyginimo funkcija, kuri jungiasi su organizacijos tikslais. 4. Gabių žmonių pasitaiko dažnai, bet jie panaudojami tik iš dalies.Vyraujant demokratiniam valdymo stiliui darbuotojai aktyviai dalyvauja organizacijos valdyme, priimant sprendimus, turi daug laisvės atliekant įvairias užduotis. Vadovas demokratas įvairius iškylančius klausimus ir problemas sprendžia kolektyviai, išklausydamas pavaldinių nuomonę ir išsakytus pasiūlymus. Demokratas suteikia bendradarbiams galimybę dirbti savarankiškai, rodyti iniciatyvą. Nesikiša į jų darbo detales, neprimeta smulkmeniškos globos ir kontrolės, tačiau nuolat būna informuotas apie reikalus (Razauskas R., 1997). Už darbuotojų pastangas, pasiektus gerus darbo rezultatus, aktyvumą sprendžiant įvairius klausimus demokratiškas vadovas juos skatina pagyrimais, premijomis. Bendraudamas su kolektyvo nariais neiškelia savęs aukščiau kitų, o bendrauja kaip su sau lygiais partneriais. Kolektyve, kuriam vadovauja demokratiškas vadovas, vyrauja ne individualūs vadovo ir pavaldinio santykiai, o grupiniai, grindžiami visų darbuotojų bendradarbiavimu. `Demokratinis valdymo stilius suteikia darbuotojams galimybę tiksliau suvokti darbo ar sprendžiamo klausimo esmę, pilnai panaudoti savo profesinį potencialą, bei suteikia galimybę tobulėti. Demokrato vadovaujamame kolektyve informacija keičiamasi tiek bendrais, perspektyviais klausimais, tiek kalbama apie sunkumus bei laimėjimus.Vadovas nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai. Pavesdamas pavaldiniui kokią nors užduotį ,informacijos suteikia daugiau nei reikia tai užduočiai atlikti. Labai svarbu, kad informuoti darbuotojai teigiamai priima ir vertina darbo motyvus. Vadovas demokratas teigiamai reaguoja į konstruktyvią kritiką, nuolat kelia savo kvalifikaciją. Paprastai tokie vadovai būna gabūs, plataus akiračio, kompetetingi, turintys aukštą išsilavinimą, mokantys dirbti su žmonėmis. Demokratinis valdymo stilius turi ir trūkumų: dėl daugybės kolektyviai sprendžiamų net antraeilių klausimų gali užsitęsti pasitarimai ar posėdžiai, o tai neigiamai veikia ir trikdo visos organizacijos darbą. Be to kai kurie demokratinio tipo vadovai stengiasi nusišalinti nuo atsakomybės už padarytas klaidas, užkraudami ją visam kolektyvui.
2.3. Liberalus valdymo stilius
Liberalus valdymo stilius pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Kaip rašo R. Razauskas (1997) „šiam vadovo tipui būdinga tai, kad jis ne tik nedemonstruoja, bet lyg ir gėdijasi savo kaip vadovo padėties. Nurodymai labiau primena prašymą, kreipimosi į pavaldinius maniera pabrėžtinai mandagi. Darbuotojams suteikiama didelė veiksmų laisvė“. Vadoviu liberalui sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. Sprendimus priima kolegialiai arba jų laukia iš aukštesnes pareigas užimančių(aukštesnių) vadovų, jeigu pats nėra aukščiausias vadovas. Taip jis elgiasi nenorėdamas ar bijodamas prisiimti sau atsakomybę ar jausdamasis esąs nekompetetingas. Dažnai vadovas nepriima vieno ar kito sprendimo, remdamasis tuo, kad jo teisės ir įgaliojimai riboti. Kadangi jaučiasis nekompetetingas jis nuolat kelia savo kvalifikaciją ir skatina tai daryti pavaldinius. Neretai pasitaiko liberalių vadovų, kurie abejingi viskam kas vyksta aplinkui. Visų brangiausia jiems – asmeninė ramybė. Tokiems vadovams sunku įsakinėti, kontroliuoti ir rūpintis kitais. Jie tvarkingai pasirašo dokumentus, priima klientus, tačiau vengia rizikos ir konfliktų. Bendraudanas su pavaldiniais vadovas liberalas pabrėžtinai mandagus, geranoriškas ir taktiškas. Jis visada išklauso kritiką ir kitų nuomones, tačiau nesugeba nieko keisti. Toks vadovas nėra reiklus, nemoka įtikinti pavaldinių, nesugeba apginti savo nuomonės – lengvai atsisakys savo principų, jei tai gali pakenkti jo populiarumui kolektyvo ar aukštesnės vyriausybės akyse. Stengdamasis įtvirtinti savo autoritetą kartais bando pataikauti pavaldiniams, suteikia jiems įvairių privilegijų, stengiasi nepastebėti jų prasižengimų, nepagrįstai dalina premijas ir kt. Liberalus vadovavimo stilius pasiteisina tuomet, kai darbų pobūdis yra daugiau individualus, tai yra kai darbuotojas savarankiškai planuoja ir organizuoja savo veiklą, o pagalbos ar nurodymų į vadovą kreipiasi tik retkarčiais, kai reikia. Liberalu gali būti labai kūrybingas asmuo, kuriam trūksta organizatoriaus talento. Šis vadovavimo stilius netinka sudėtingoms, greitai kintančioms gamybos sąlygoms.
Vadovas liberalas neturi polinkio organizaciniam darbui, silpnai nereguliariai kontroliuoja kolektyvą. Dažnai jis tampa tik tarpininku perduodant informaciją, laukiančiu nurodymų iš viršaus, bet ne savarankiškai priimančiu sprendimus vadovu.IšvadosVienas iš svarbių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių yra valdymo stilius.Organizacijos valdymo stilius priklauso nuo daugelio veiksnių: asmeninių vadovo savybių, temperamento, organizacijos pobūdžio, nuo pačių darbuotojų it kt. Iki šiol nėra vieningos valdymo stilių klasifikacijos. Pirmasis valdymo stilius nagrinėjo Kurtas Levinas 1939 metais. Jis išskyrė tris pagrindinius valdymo stilius: autokratinį(valdingas), liberalus (anarchinis), demokratiškas (kolegialus). Negalima teigti kad, vienas ar kitas valdymo stilius yra pats geriausias ar efektyviausias, atitinkantys ir vadovų, ir pavaldinių poreikius. Visi stiliai turi privalumų ir trūkumų.
Cituotos ir naudotos literatūros sąrašas
1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai. Kaunas: Technologija, 1999. 2. Dereškevičiūtė E. Vadovų elgesio tyrimai Lietuvoje/ Psichologija tau 5,1995, pusl. 12-14. 3. Neverauskas B., Rastenis J. Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001. 4. Razauskas R. Aš ir vadovas. Vilnius: Pačiolis, 1997. Turinys
0. Įvadas…………………………………………………………………… 21. Vadovavimo stilių formuojantys veiksniai………………… 32. Vadovavimo stiliai. …………………………………………. 42.1 Autokratinis valdymo stilius………………………………..52.2 Demokratinis valdymo stilius………………………………72.3 Liberalus valdymo stilius……………………………………8 3. Išvados……………………………………………………………………9 4. Cituota ir naudota literatūra……………………………………….10
Įvadas Šiuolaikinė visuomenė skuba gyventi. Laimi tas, kas spėja įsijausti į dabartinį ritmą – tas, kuris yra stipresnis, aktyvesnis, gabesnis, apsukresnis, kūrybiškesnis, mokantis greičiau nei kiti prisitaikyti ir keistis. Dabar tokios savybės ypač svarbios organizacijoms ir jų darbuotojams. Atitikti šiandieninio sudėtingo pasaulio reikalavimus nėra lengva; ekonomikoje savo sąlygas diktuoja rinka – norint, kad organizacija klestėtų, galėtų greitai ir kokybiškai patenkinti vartotojų, užsakovų interesus, pati turi būti efektyvi, „sveika“, sugebanti sėkmingai įveikti iškylančius sunkumus. Kas gi lemia organizacijų veiklos sėkmę – struktūra, darbuotojai, materialiniai resursai, tikslai? Taip. Tačiau daugelis neįvertina lemiamos aukščiausio lygio vadovo reikšmės organizacijos struktūros lankstumui, darbuotojų santykiams, turimų resursų panaudojimui, keliamų tikslų realistiškumui, visos organizacijos klimatui ir kultūrai. Kaip teigia du amerikiečių psichologai Manfred F. R. Kets De Vries ir Danny Miller, svarbi organizacijų efektyvumo sąlyga yra sveikas visos organizacijos vadovas. Jie atliko daug tyrimų organizacijose ir nustatė, kad vadovų uždarumas, jautrumas, įžeidumas, smulkmeniškumas, įtarumas neigiamai veikia darbuotojų santykius, organizacijos planų kūrimą ir vykdymą, organizacijos padėtį rinkoje, finansus ir t.t. Vienas iš svarbiausių organizacijo sėkmę lemiančių veiksnių – jai vadovaujantys žmonės. Nuo jų priklauso, ar tinkamai bus panaudoti finansiniai, techniniai ir pats didžiausias organizacijos turtas – žmogiškieji – resursai. Vieni autoriai vadovavimo sėkmę sieja su asmenybės savybėmis, kiti – su tam tikrais elgesio įpatumais, treti teigia, kad vadovavimo sėkmę lemia ne tik vadovo asmenybės bruožai ar elgesys, bet ir situaciniai kintamieji – užduoties pobūdis, pavaldinių charakteristikos. Tikslus ir aiškus vadovavimo apibūdinimas aktualus, norint nustatyti vadovų atrankos kriterijus, mokymo programų kūrimo kryptis, pasirenkant vadovų darbo atlikimo, atlyginimo paskirstymo strategijas.
Tikslas: Panagrinėti valdymo stiliaus modelius. Uždaviniai: 1.Išsiaiškinti kokie veiksniai formuoja valdymo stilių. 2. Aprašyti pagrindinius valdymo stiliaus modelius: autokratinį, demokratinį, liberalinį. 1. VADOVAVIMO STILIŲ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI
Yra visa eilė veiksnių ir sąlygų, kurie nulemia, koks vadovavimo stilius susiformuos. Tuos veiksnius aprašė R. Razauskas (1997). Jis veiksnius sugrupavo į objektyviusir subjektyvius, kuriuos ne visada galima atskirti. Objektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro socialiniai ir ekonominiai veiksniai, ūkininkavimo metodai, valdymo objekto savybės. Prie objektyvių priskiriami tokie veiksniai.1.Vadymo objektas. valdymo stiliaus pasirinkimą nulemia tai, kokiam kolektyvui reikia vadovauti. Vienokio valdymo stiliaus reikia armijoje, kur drausmė ir įsakymų vykdymas privalomas ir neginčijamas, kitoks valdymo stiliaus geriau taikomas mokytojų ar mokslininkų kolektyve. Autokratinis stilius neišvengiamas jei kolektyvas ignoruoja vadovą. 2.Karjeros kelias. Tai kokiu būdu jis tapo vadovu, kokias grandis perėjo kopdamas karjeros laiptais. 3. Sąlygų ir sprendžiamų klausimų specifika. Sąlygų būna įvairių: normalių, sudėtingų, labai sudėtingų, stresinių. Koks valdymo stilius priimtinas normaliomis sąlygomis, gali visiškai netikti, pavyzdžiui, dirbant stresineje situacijoje. 4. Valdymo lygis. Būna įvairių lygių vadovai, pvz. gamyklos direktorius, cecho viršininkas, baro viršininkas. Kiekvienas valdymo lygis reikalauja „savo“ valdymo stiliaus. 5. Mokykla. Įtakos turi mokykla, kurioje vadovas mokėsi valdymo meno, t.y. tiesioginiai jo viršininkai karjeros kelyje. Valdymo stilius persiduoda iš „viršaus“ į „apačią“.Subjektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro sąlygos, kylančios iš asmeninių žmogaus polinkių:1. Vadovo asmeninės savybės. 1) galutinis tikslas, padalinių iškeltų uždavinių sprendimas, bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai, psichologinis klimatas čia ignoruojami tik tiek ,kiek be jų negalima gauti teigiamų rezultatų. Tokia orentacija ugdo autokratinį stilių;
2) asmeniniai interesai, savo statuso išsaugojimas ar sutvirtinimas. Tam pakanka minimalių darbo rezultatų, kuo mažiau kištis į bendrabarbių reikalus. Tokia orentacija ugdo liberalų valdymo stilių.3) psichologinis klimatas, kurio esmę sudaro bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai. Tokia orentacija artima demokratiniam stiliui. Jos pranašumas jaučiamas tik tada, kai bendradarbiai kompetetingi, drausmingi, o jų interesai sutmpa sugrupės interesais; 4) orentacija į viršininką, nuo kurio priklausai. Ji visuomet ugdo šiurkščius, bendradarbių santykius2. Vadovo iškilimo priežastys taip pat turi įtakos valdymo stiliaus formavimuisi. Jeigu jis kilo įtakingų pečių remiamas, galima laukti vienokio stiliaus, jei vadovu tapodėl savo sugebėjimų, proto ir patirties – kitokio. 3. Išsilavinimas taip pat daro įtaką valdymo stiliui. Kuo aukštesnė vadovo kvalifikacija, tuo didesnė tikimybė, jog jis linkęs į demokratinį, ar liberalų valdymo stilių. Ir atvirkščiai – žemos kvalifikacijos, nekompetetingas, nemokantis bendrauti ir benbradarbiauti su žmonėmis vadovas dažniau griebiasi prievartos. Valdymo stilius, kuriam susiklostyti įtakos turi žmogaus savybės ir aplinka, tampa reiškiniu. Todėl keisdamas darbo vietą ar valdymo lygį, vadovas negali pakeisti vadovavimo stiliaus, jį nusineša ir į kitą aplinką. Stilių galima pakeisti tik keliant kvalifikaciją, ugdant vidinę savikontrolę, kritiškai vertinant ir tobulinant individualias savybes (Razauskas R., 1997).2. VADOVAVIMO STILIAI
Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingų bruožų (kalbą, rašyseną, eiseną, gestikuliavimą ir kt), o kiekvienas vadovas susiformuoja savą, indvidualų valdymo stilių.Vadovo darbo stilius indvidualus, nepakartojamas todėl, kad nepakartojamos jo asmeninės ir vadovaujamo kolektyvo savybės. Čia reikšmingą vaidmenį vaidina vadovo intelektas, kultūra, profesinis pasirengimas, charakterisir temperamentas, jo vertybinė orentacija, sugebėjimas reaguoti į aplinkinių poreikius, pastebėti ir puoselėti gerąsias pavaldinių savybes. Valdymo stiliui įtakos daro ir kolektyvas. Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinio santykių visuma.(Razauskas R., 1997). Vadovavimo stilius yra įprasta vadovo elgesio su pavaldiniu maniera norint daryti jam įtaką ir skatinti siekti organizacijos tikslų(Neverauskas B., Rastenis J., 2001). Visumoje galima įžvelgti tam tikrus kriterijus ir pagal tai pastebėti vadovui būdingus bruožus ir juos nagrinėti grupuoti, vertinti. Pirmasis vadovavimo stilius apibendrino ir aprašė Platonas savo veikale „Valstybė“. Jis valdymo stilius suklasifikavo taip: – timokratija, kai valdymo stilių lemia vadovo ambicijos ir valdžios troškimas;– oligarchija, kai valdymo stilių lemia vadovo turto trošimas, gobšumas; – demokratija, kai visi yra lygūs, o vadovas renkamas burtų keliu ar renkamas per rinkimus; – tironija, kai valdymo stilių lemia vadovo žiaurūs polinkiai.Iki šiol nėra vieningos indvidualaus valdymo stilių klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai ir pagal skirtingus kriterijus juos klasifikuoja. Valdymo stilių, remdamasis ekspermentais pirmasis nagrinėjo Kurtas Levinas 1938 metais. Jis išskyrė šiuos pagrindinius vadovų tipus:– autokratinis arba valdingas; – liberalus arba anarchinis; – demokratiškas arba kolegialus.Ši klasifikacija dabar ir yra plačiausiai naudojama.
2.1. Autokratinis valdymo stilius
Autokratinis vadovas turi pakankamą valdžią, primeta savo valią pavaldiniams ir tuo naudojasi. D. Makgregoras autokrato prielaidas pavadino teorija „X“. Pagal šią teoriją: 1. Žmogus iš prigimties yra tingus ir visokeriopai vengia darbo. 2. Žmogus neturi savigarbos, vengia atsakomybės ir mielai sutinka, kad jam kas nors vadovautų. 3. Labiausiai žmogus trokšta saugumo. 4. Priversti žmogų dirbti galima tik prievarta, nuolat kontroliuojant ir grasinant bausmėmis. Remiantis šia teorija vadovas autokratas prisiima sau kiek galima daugiau įgaliojimų, neduoda pavaldiniams laisvės priimant bet kokius sprendimus. Kai autokratas užuot prievartavęs naudoja skatinimą atlyginimu, jis vadinamas geranorišku autokratu (Neverauskas B., Rastenis J., 2001). Autokratai siekia, kad jo nurodymai, įsakymai būtų griežtai vykdomi ir nustato jų kontrolę. Visi autokrato nurodymai pavaldiniams perduodami trumpai, griežtai, turi grasinimo atspalvį. Į savo pavaldinius žiūri kaip į tingius, neatsakingus, neorganizuotus, nedrausmingus darbuotojus ir mano, kad reikia priversti paklusti ir veikti. Didžiają dalį tokios organizacijos dokumentacijos sudaro įsakymai, instrukcijos, papeikimai. Lenkų valdymo specialistas J. Zelenevskis rašo: „šiam stiliu būdinga tai, kad pirmenybė teikiama potvarkiams ir įsakymams. Skatinimo sistemos sudarymas lieka šešėlyje“. Autokrato ryšiai su pavaldiniai riboti ir indvidualūs. Jo nuomonė yra svarbiausia baudžiant ar skatinant pavaldinius. Pagrindinis vertinimo matas – pavaldinio nuolankumas. Dažnai gabiausieji darbuotojai, žinantįs savo vertę specialistai, stengiasi išvengti tokio vadovo valdžios, todėl nuolat vyksta kadrų kaita. Tokie vadovai nemėgsta ir nepriima kritikos. Į kritikus žiūri kaip į nekompetetingus asmenis. Savo autoritetą stengiasi išsaugoti išoriniais valdžios atributais: pabrėžtinai oficialia kreipimosi į pavaldinius maniera, ypatingu kabinetu, atskira automobilių stovėjimo aikštele ir panašiai. Kaip rašo R. Razauskas (1997) šį pranašumą autokratas stengiasi parodyti visa savo esybe: bendraudamas su pavaldiniais, retai kada nusišypso, dažniau būna paniūręs, susirūpinęs, manieros rodo didelį užimtumą ir atsakomybę. Tokiu elgesiu stengiasi pabrėžti savo reikšmę, sudaryti stipraus, nepriklausomo, savimi pasitikinčio žmogaus įspūdį kitų akyse. Valdžia jiems tampa apsidraudimo nuo nepilnavertiškumo priemone.
Nors su pavaldiniais elgiasi nepagarbiai , tačiau su viršininkais ar tais žmonėmis, kurie jam gali būti naudingi dažnai būna nepaprastai nuolankūs, paslaugūs. Tokio vadovavimo stiliaus padarinius jaučia visa organizacija. Autokratiniai santykiai klostosi ir tarp bendradarbių: atsiranda indviduali ar grupinė izoliacija. Kyla priešiškumas ne tik viršinimkui, bet ir vienas kitam. Kiekvienas darbuotojas, stengdamasis įtikti vadovui, peikia kitus. Taip atsiranda sususkaldymas tarp darbuotojų. Vieni bando protestuoti, kiti mėgina prisitaikyti. Tai neigiamai veikia visą organizaciją ir jos efektyvumą. Autokratai neįvertina tokių pavaldinių savybių, kaip iniciatyvumas, savarankiškumas, reiklumas sau ir kitiems. Toks valdymo stilius ugdo nepasitikėjimą, pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, skatina darbuotojų priešiškumą. Autokratinis valdymo stilius turi ir gerų bruožų. Užtikrinami centralizuoti veiksmai, operatyvus ir vientisas valdymas. Vadovai autokrataiyra geritos reakcijos, energingi, sumanūs. Patyrę nesėkmę, jie ne pasimeta, o dar ryžtingiau imasi darbo. Sprendimus priima ir vykdo drąsiai, ryžtingai, pasitiki savimi, savo sugebėjimais būti vadovu.2.2. Demokratinis valdymo stilius
Demokratiniais vadovais dažniausiai tampa žmonės, išlaikantys pusiausvyrą, optimistai. Tai priklauso ir nuo asmeninių savybių, bei charakterio bruožų. Vadovo demokrato supratimą apie darbuotojus D. Makgregoras pavadino teorija „Y“. 1. Kai yra sąlygos ,žmonės nebijo atsakomybės ir net jos siekia. 2. Kai žmonėms rūpi organizacijos tikslai, jie naudoja savivaldą ir savikontrolę.3. Susiejimas yra atlyginimo funkcija, kuri jungiasi su organizacijos tikslais. 4. Gabių žmonių pasitaiko dažnai, bet jie panaudojami tik iš dalies.Vyraujant demokratiniam valdymo stiliui darbuotojai aktyviai dalyvauja organizacijos valdyme, priimant sprendimus, turi daug laisvės atliekant įvairias užduotis. Vadovas demokratas įvairius iškylančius klausimus ir problemas sprendžia kolektyviai, išklausydamas pavaldinių nuomonę ir išsakytus pasiūlymus. Demokratas suteikia bendradarbiams galimybę dirbti savarankiškai, rodyti iniciatyvą. Nesikiša į jų darbo detales, neprimeta smulkmeniškos globos ir kontrolės, tačiau nuolat būna informuotas apie reikalus (Razauskas R., 1997). Už darbuotojų pastangas, pasiektus gerus darbo rezultatus, aktyvumą sprendžiant įvairius klausimus demokratiškas vadovas juos skatina pagyrimais, premijomis. Bendraudamas su kolektyvo nariais neiškelia savęs aukščiau kitų, o bendrauja kaip su sau lygiais partneriais. Kolektyve, kuriam vadovauja demokratiškas vadovas, vyrauja ne individualūs vadovo ir pavaldinio santykiai, o grupiniai, grindžiami visų darbuotojų bendradarbiavimu. `Demokratinis valdymo stilius suteikia darbuotojams galimybę tiksliau suvokti darbo ar sprendžiamo klausimo esmę, pilnai panaudoti savo profesinį potencialą, bei suteikia galimybę tobulėti. Demokrato vadovaujamame kolektyve informacija keičiamasi tiek bendrais, perspektyviais klausimais, tiek kalbama apie sunkumus bei laimėjimus.Vadovas nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai. Pavesdamas pavaldiniui kokią nors užduotį ,informacijos suteikia daugiau nei reikia tai užduočiai atlikti. Labai svarbu, kad informuoti darbuotojai teigiamai priima ir vertina darbo motyvus. Vadovas demokratas teigiamai reaguoja į konstruktyvią kritiką, nuolat kelia savo kvalifikaciją. Paprastai tokie vadovai būna gabūs, plataus akiračio, kompetetingi, turintys aukštą išsilavinimą, mokantys dirbti su žmonėmis. Demokratinis valdymo stilius turi ir trūkumų: dėl daugybės kolektyviai sprendžiamų net antraeilių klausimų gali užsitęsti pasitarimai ar posėdžiai, o tai neigiamai veikia ir trikdo visos organizacijos darbą. Be to kai kurie demokratinio tipo vadovai stengiasi nusišalinti nuo atsakomybės už padarytas klaidas, užkraudami ją visam kolektyvui.
2.3. Liberalus valdymo stilius
Liberalus valdymo stilius pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Kaip rašo R. Razauskas (1997) „šiam vadovo tipui būdinga tai, kad jis ne tik nedemonstruoja, bet lyg ir gėdijasi savo kaip vadovo padėties. Nurodymai labiau primena prašymą, kreipimosi į pavaldinius maniera pabrėžtinai mandagi. Darbuotojams suteikiama didelė veiksmų laisvė“. Vadoviu liberalui sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius. Sprendimus priima kolegialiai arba jų laukia iš aukštesnes pareigas užimančių(aukštesnių) vadovų, jeigu pats nėra aukščiausias vadovas. Taip jis elgiasi nenorėdamas ar bijodamas prisiimti sau atsakomybę ar jausdamasis esąs nekompetetingas. Dažnai vadovas nepriima vieno ar kito sprendimo, remdamasis tuo, kad jo teisės ir įgaliojimai riboti. Kadangi jaučiasis nekompetetingas jis nuolat kelia savo kvalifikaciją ir skatina tai daryti pavaldinius. Neretai pasitaiko liberalių vadovų, kurie abejingi viskam kas vyksta aplinkui. Visų brangiausia jiems – asmeninė ramybė. Tokiems vadovams sunku įsakinėti, kontroliuoti ir rūpintis kitais. Jie tvarkingai pasirašo dokumentus, priima klientus, tačiau vengia rizikos ir konfliktų. Bendraudanas su pavaldiniais vadovas liberalas pabrėžtinai mandagus, geranoriškas ir taktiškas. Jis visada išklauso kritiką ir kitų nuomones, tačiau nesugeba nieko keisti. Toks vadovas nėra reiklus, nemoka įtikinti pavaldinių, nesugeba apginti savo nuomonės – lengvai atsisakys savo principų, jei tai gali pakenkti jo populiarumui kolektyvo ar aukštesnės vyriausybės akyse. Stengdamasis įtvirtinti savo autoritetą kartais bando pataikauti pavaldiniams, suteikia jiems įvairių privilegijų, stengiasi nepastebėti jų prasižengimų, nepagrįstai dalina premijas ir kt.
Liberalus vadovavimo stilius pasiteisina tuomet, kai darbų pobūdis yra daugiau individualus, tai yra kai darbuotojas savarankiškai planuoja ir organizuoja savo veiklą, o pagalbos ar nurodymų į vadovą kreipiasi tik retkarčiais, kai reikia. Liberalu gali būti labai kūrybingas asmuo, kuriam trūksta organizatoriaus talento. Šis vadovavimo stilius netinka sudėtingoms, greitai kintančioms gamybos sąlygoms. Vadovas liberalas neturi polinkio organizaciniam darbui, silpnai nereguliariai kontroliuoja kolektyvą. Dažnai jis tampa tik tarpininku perduodant informaciją, laukiančiu nurodymų iš viršaus, bet ne savarankiškai priimančiu sprendimus vadovu.IšvadosVienas iš svarbių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių yra valdymo stilius.Organizacijos valdymo stilius priklauso nuo daugelio veiksnių: asmeninių vadovo savybių, temperamento, organizacijos pobūdžio, nuo pačių darbuotojų it kt. Iki šiol nėra vieningos valdymo stilių klasifikacijos. Pirmasis valdymo stilius nagrinėjo Kurtas Levinas 1939 metais. Jis išskyrė tris pagrindinius valdymo stilius: autokratinį(valdingas), liberalus (anarchinis), demokratiškas (kolegialus). Negalima teigti kad, vienas ar kitas valdymo stilius yra pats geriausias ar efektyviausias, atitinkantys ir vadovų, ir pavaldinių poreikius. Visi stiliai turi privalumų ir trūkumų.
Cituotos ir naudotos literatūros sąrašas
1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai. Kaunas: Technologija, 1999. 2. Dereškevičiūtė E. Vadovų elgesio tyrimai Lietuvoje/ Psichologija tau 5,1995, pusl. 12-14. 3. Neverauskas B., Rastenis J. Vadybos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2001. 4. Razauskas R. Aš ir vadovas. Vilnius: Pačiolis, 1997.