vadovavimo psichologija

TURINYS
1. Pratarmė ..............................4
2. Vadovo, formuojančio komandą, savybės .................5
3. Vadovui keliami reikalavimai .......................13
4. Silpno ir gabaus vadovo bruožai .....................23
4.1. Silpno vadovo bruožai .......................23
4.2. Gabaus vadovo bruožai .....................30
5. Vadovo autoritetas...........................31
6. Vadovo kvalifikacija...........................39
7. Išvados ..............................42
Literatūra ..............................431. Pratarmė
Liūto vadovaujama avinų armija yra stipresnė už avino vadovaujamą liūtų armiją!

1657 metų prancūzų kareivių katekizmas

Geras vadovas – tarsi simfoninio orkestro dirigentas, kurio rankos mostas apie šimtą labai kvalifikuotų muzikantų ir skirtingų talentų sutelkia toms pačioms pastangoms. Tačiau gamybos vadovui sudėtingiau. Iš jo reikalaujama daugiau nei iš dirigento. Dirigentas turi prieš save partitūrą, kurią parašė kompozitorius, lieka tik interpretuoti ją. Gaamybos vadovas tuo pačiu metu yra ir kompozitorius, ir dirigentas. Tad geras tas vadovas, kuris iš įvairių profesijų ir charakterių žmonių sugeba suburti darnią visumą – vieningą kolektyvą.
Vadovavimas – tai ko nors darymas kitų rankomis.
Vadovavimas – ypatinga veikla, neorganizuotą minią paverčianti veiksmingai, tiksliai ir našiai dirbančia komanda.
Vadovavimas – tai ne kas kita kaip žmonių skatinimas darbui.
Vadovo darbo esmę sudaro žmogiškosios energijos gamyba. Paties vadovo, organizacijos ir apskritai visos valdymo sistemos veiksmingumas priklauso nuo to, kiek energijos vadovas sugeba išgauti iš kiekvieno pavaldinio ir kur jąą nukreipia.
Geras vadovavimas teoriniu ir praktiniu požiūriu buvo ir tebėra aktualus.2. Vadovo, formuojančio komandą, savybės
Visoms organizacijoms bendra tai, kad kiekviena turi vadovą, kuris jai vadovauja. Jis vadinamas įvairiai: viršininku, direktoriumi, valdytoju, rektoriumi, sekretoriumi, pirmininku.
Vadovu gimstama ar tampama? Tai ve

eikla, kuriai reikalingi ypatingi sugebėjimai, ypatingos savybės (fizinės ir psichofiziologinės). Vadovavimas yra specifinė veikla, jai reikia ne tik ypatingų žinių, pasirengimo, bet ir tam tikrų savybių. Greta įgimtų žmogaus savybių būtinos ir sąlygos, kurios leistų toms savybėms išryškėti, bręsti ir lavėti.
Kiekvienas nori dirbti su geru vadovu. Kas yra “geras vadovas”?
Apibūdinti optimalų vadovą mėgino įvairių laikų ir įvairiausių šalių mąstytojai, įvairių sričių teoretikai bei praktikai.
Toliau pateiksiu tokių mėginimų istorinę apžvalgą, kuri gali būti įdomi ir pamokanti mūsų vadovams.
Pirmuosius rašytinius duomenis apie vadovo savybes randame Konfucijaus filosofijoje (VI-V a. pr. Kr.). Savitu mokytojo ir mokinio pokalbiu jis mokė:
“Mokinys paklausė mokytoja: “Kaip reikia valdyti?”
Mokytojas atsakė: “Valdyti reikia gerbiant penkias puikias savybes ir raunant su šaknimis keturias šlykščias”.
Mokinys paklausė: “Kas vadinama penkiomis puikiomis saavybėmis?”
Mokytojas atsakė: “Kilmingas vyras (taip buvo vadinamas to meto Kinijos valdininkas) dosnus, bet ne švaistūnas, ragindamas dirbti nesukelia pykčio, didingas, bet neišpuikęs, siekdamas pagarbos – nežiaurus”.
Mokinys paklausė: “Kas vadinama keturiomis šlykščiomis savybėmis?”
Mokytojas atsakė: “Jeigu pavaldinius ne mokai, o muši – tai vadinama žiaurumu. Jeigu neįspėji dirbančio, o reiški nepasitenkinimą pamatęs darbo rezultatą – tai vadinama šiurkštumu. Jeigu verti greitai baigti darbą, prieš tai davęs nurodymą neskubėti – tai vadinama žodžio laužymu. Jeigu pažadėjai atpildą, bet jo gaili – tai vadinama gobšumu”.

Kinų mąstytojo Kun-czi mintys:
“Kilnus vy

yras galvoja apie devynis dalykus:
 kad ryškiai matytų (vadovas turi būti nešališkas, įvykius ir žmones matyti
tokius, kokie jie yra);
 kad aiškiai girdėtų (turi gebėti atskirti faktus nuo nuomonių, kurių žmonių kalboje daugiau);
 kad veidas būtų draugiškas;
 kad elgesys būtų kilnus;
 kad kalba butų sklandi;
 kad veiksmai būtų atsargūs;
 apie būtinumą klausti kitų, kai apninka abejonės;
 apie būtinumą atsiminti savo rūstybės padarinius;
 apie teisingumą, kai galima gauti naudos”.

Tam tikrą palikimą šiuo klausimu mums paliko graikų filosofas Platonas.
Veikale “Valstybė” jis suformulavo būtinas vadovui savybes. Vadovas, rašė jis, turi pasižymėti:
 išmintimi,
 narsumu,
 nuoseklumu,
 teisingumu,
 nesmulkmeniškumu,
 gera atmintimi,
 gabumu mokslui,
 darbštumu.

II m.e. amžiuje buvo surašyti garsūs Indijoje gyvenusios tautelės “Manų įstatymai”. Juose šalia kitų įstatymų, tvarkančių to meto manų tautos gyvenimą,
kalbama ir apie valdovo (vadovo) savybes. ” Teisingai valdyti negali tas, kuris:
 neturi draugų,
 kupinas kvailumo,
 gobšus,
 neapsišvietęs,
 linkęs į pramogas”.

VI a. Bizantijos mąstytojas Paladijus suformulavo savo reikalavimus valdovui. Jis rašė: “Norime, kad valdovas būtų dievobaimingas ir teisingas, prityręs savo reikaluose, mokytas ir ryžtingas”.
Valdovas privalo elgtis ramiai ir šaltakraujiškai, būti tiesus ir taktiškas,
per daug nesirūpinti savimi ir savo poreikiais.
Jis turi saugotis gobšumo ir savanaudiškumo, nes savanaudiškumo nemėgsta savi ir niekina priešai.
Valdovas turi saugoti pavaldinių teises, mažai miegoti ir naktį galvoti
apie tai, ką dar reikia padaryti.
Nusprendęs – veikti greitai, nes dėkinga proga pasitaiko retai ir reikia ja pasinaudoti.
Nesipūsti pasisekus ir nepulti į neviltį dėl nesėkmės – tai tvirto ir nepalenkiamo proto po

ožymiai.
Numatymas – viena iš svarbiausių savybių. Žmonės daugiau vertina laimingą negu gudrų, nes pirmajam viskas sekasi be darbo, antrajam – su dideliais nuostoliais.
Valdovui reikia mokėti tiksliai nustatyti, kam ką galima pavesti. Gudrių
reikia vengti labiau negu piktų, nes pikti, suma.nę ką nors padaryti, nemokės šito nuslėpti, o gudrių planus sunku atspėti.
Drausmė ir bausmės žadina pasitikėjimą viršininku ir galimo atpildo viltį.
Už per didelį griežtumą neapkenčia, nuolaidumas skatina panieką.

Viduramžių mąstytojas F.Bekonas 1612 m. parašė knygą “Bandymai ir pamokymai, moraliniai ir politiniai”. Joje skiriama vietos ir vadovams. F. Bekonas rašo:
“Pagal galimybes būk nuoseklus, kad žmonės žinotų, ko laukti, tačiau
nebūk per daug pasitikintis bei savavalis ir paaiškink savo elgesį, jeigu nepaisai priimtų taisyklių.
Naudokis suteiktomis teisėmis, bet nesigriebk įstatymų: savo teises geriau tvirtinti tyliai ir de facto nei kalbėti apie tai garsiai ir įžūliai.
Gerbk pavaldinių teises ir laikyk garbe vadovauti svarbiausiam, o ne kištis visur.
Pasikviesk pagalbininkus bei patarėjus ir negainiok įkyriai tų, kurie praneša tau, bet, atvirkščiai, sutik juos palankiai.
Tiems, kurie turi valdžią, būdingos keturios ydos:
 lėtumas,
 paperkamumas,
 šiurkštumas,
 pataikavimas.

Nedelsdamas priimk laukiančius, laikykis nustatytų terminų, neatidėliok
kasdienių reikalų be ypatingos priežasties, nesiimk kelių reikalų iš karto.
Kad nebūtų papirkinėjimo, surišk ne tik rankas imančio, t.y. savo ir tarnų, bet ir duodančio – prašytojo. Pirmajam tik reikia būti nepaperkamam, antrajam – viešai pasmerktam.
Venk ne tik nusižengimo, bet ir įt

tarimo. Kas nepastovus ir keičiasi be aiškios priežasties, gali būti įtartas esąs paperkamas. Todėl kiekvieną nuomonių ar veiksmų pasikeitimą skelbk viešai kartu su priežastimi, jį sukėlusia, bet nebandyk nuslėpti.
Šiurkštumas – tai nereikalingas nepasitenkinimo pretekstas. Griežtumas sukelia baimę, o šiurkštumas – neapykantą. Valdžios nuobauda turi būti rimta, bet neįžeidžianti.
Pataikavimas blogiau už lupikavimą, nes kyšis imamas tik retkarčiais, o
kas pasiduoda įkyriam ar tuščiam pataikavimui, niekada neturės ramybės”.
Iš tiesų yra apie ką susimąstyti mūsų laikų vadovams.

Gražiai savus reikalavimus karo vadams yra išdėstęs rusų karvedys A.Suvorovas. Jis sakė, kad vadas turi būti:
 drąsus, bet ne karštakošis;
 greitas, bet ne skubotai veikiantis;
 veiklus, bet ne lengvabūdis;
 paklusnus, bet ne nusižeminantis;
 nugalėtojas, bet ne pagyrūnas;
 ambicingas, bet ne pasipūtęs;
 išdidus, bet ne išpuikęs;
 tvirtas, bet ne užsispyręs;
 atviras, bet ne naivus;
 malonus, bet ne vėjavaikis;
 įžvalgus, bet ne landus;
 paslaugus, bet ne savanaudis.

Valdymo teorijos pradininkas A.Faijolis teigė, kad pirmoji sąlyga, keliama įmonės vadovui, – būti geru administratoriumi, t.y. sugebėti atlikti šias pagrindines valdymo funkcijas:
 numatyti,
 organizuoti,
 tvarkyti,
 derinti,
 kontroliuoti.

Antroji sąlyga – kompetentingumas, t.y. vadovas privalo išmanyti specialias įmonės funkcijas.
Kitos savybės, A.Faijolio nuomone, privalomos vadovui:
Sveikata. Geriau ne toks gabus, bet sveikas ir kiekvieną dieną ateinantis
į darbą viršininkas nei ligotas genijus. Iš tiesų reikia atkreipti dėmesį, kaip vaikšto įmonės ar organizacijos darbuotojai koridoriais, kai nėra pirmojo vadovo, ir palyginti tų pačių darbuotojų elgesį jam esant. Nesunkiai pastebėsite aiškių pasikeitimų;
Moralinės savybės. Iš jų A.Faijolis į pirmą vietą iškelia valią, energingumą, atsakomybės jausmą, pareigingumą;
Aukštas bendrosios kultūros lygis;
Bendras visų esminių įmonės funkcijų supratimas. Noriu atkreipti dėmesį, kad A.Faijolis svarbiausiomis sąlygomis laikė ne techninį vadovo išprusimą, ne inžinerinius sugebėjimus, o kitus, būtinus specifiniam valdymo darbui.

Kitas valdymo teorijos pradininkas amerikietis G.Emersonas iš vadovo
reikalavo:
 žavėjimosi savo darbu,
 pasitikėjimo žmonėmis,
 optimizmo,
 gebėjimo matyti galutinius savo sprendimų rezultatus,
 mokėjimo greitai dirbti.

Nepriklausomos Lietuvos vadybos žinovas P.Raulinaitis knygoje “Administracijos principai” rašė, jog vadovui turi būti būdinga:
 sveikata ir fizinis atsparumas;
 inteligencija .ir atmintis (viršininkas turi būti universalaus ir lankstaus proto. Atminties nusilpimas kenkia intelektualiai asmens vertei);
 moralinės savybės (tvirtas būdas, pastovus temperamentas, mokėjimas palaikyti drausmę. Tiesūs, pasišventę, iniciatyvūs turi būti visi, tai juo labiau naudinga, kuo einamos pareigos yra aukštesnės);
 bendras išsilavinimas (kuo aukštesnė vieta pagal socialinę hierarchiją, tuo aukštesnės bendros kultūros asmuo turi būti);
 administravimo įgūdžiai, ypač susiję su pagrindinėmis valdymo funkcijomis: numatymu, organizavimu, valdymu, koordinavimu ir kontrole;
 supratimas kitų specifinių organizacijos funkcijų (vadovas negali būti visų sričių specialistas, bet turi ne tik nusimanyti apie visus įmonės atliekamus darbus, bet ir pakankamai suprasti komercines bei finansines jos funkcijas).
Vienas iš įžymiausių Lietuvos vadybos specialistų, buvęs Lietuvos vadybos draugijos pirmininkas P.Lesauskis 1939 m. paskelbia straipsnį “Vado reikšmė organizacijoje”. Jame rašo, jog vadovui būtinos šios savybės:
 kūno ir dvasios energija,
 tikslo ir krypties nujautimas,
 entuziazmas,
 sugebėjimas vadovauti,
 ryžtingumas,
 tikėjimas savo idėjos teisingumu.

Kūno ir dvasios energija. Neabejojama, jog tie, kurie iškyla virš minios, veržlumo, tvirtumo, fizinės ir dvasinės energijos turi turėti daugiau negu vidutinis žmogus. “Vangumas, apatija, chroniškas nuovargis, rutina – energijos trūkumo išdava,” – rašė P. Lesauskis.
Kiekvieno iš mūsų fizinė ir psichinė būklė priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: paveldėjimo, auklėjimo, kasdienio daugiau ar mažiau tinkamo energijos naudojimo.
To, kas paveldėta, pakeisti beveik neįmanoma, todėl svarbesnis yra auklėjimas ir saviaukla. Tai susiję su vadovo kasdienio gyvenimo įpročiais. Gera sveikata, laisvas energijos pasireiškimas ir pasitenkinimas darbu daug priklauso nuo paties vadovo.
Tiek vyrų, tiek moterų energijos ištekliai ir pasireiškimo būdas priklauso nuo seksualinės energijos ir yra glaudžiai su ja susiję. Vadovui nepakanka būti energingam, dar reikia mokėti atrodyti kupinam jėgų, tvirtam, reikia rūpintis savo išore.
Tikslo ir krypties nujautimas. Vadovas turi turėti tikslą ir žinoti būdus jam pasiekti. Sakoma: “Pasaulis duoda kelią žmogui, kuris žino, kur eina”. Sėkmingai pasiekti galima tokius tikslus:
 aiškius,
 lengvai suprantamus kitiems,
 patrauklius,
 tvirtai, nuolat ir entuziastingai vadovo puoselėjamus.

Entuziazmas. Turėti aiškų tikslą dar nereiškia jį pasiekti. Tam būtinas dinamiškumas, pasitikėjimas ir ryžtas. Tai vadinama entuziazmu. Kai vadovas turi fizinės energijos ir aiškų tikslą, entuziazmas yra natūralus. Tačiau jį galima sumažinti ir sąmoningai.
Sugebėjimas vadovauti. Valdymas yra amatas, tam reikia specialiai pasirengti. Vadovui būtina mokėti derinti įvairią veiklą ir vadovauti, t.y. kelti tikslus, juos perduoti, interpretuoti, prižiūrėti visos organizacijos veiklą. Be bendros vadovavimo technikos, kiekviena įmonė ar organizacija turi savo specifinį veiklos pobūdį. Vadovauti orkestrui reikia vienokio pasirengimo, o mechaninėmis dirbtuvėms – kitokio.
Ryžtingumas. Galutinis vadovo ir organizacijos tikslas yra rezultatas. Jis pasiekiamas entuziazmu, ryžtu, aktyvumu. Tuo turi pasižymėti pats vadovas ir išreikalauti iš pavaldinių. Neklysta tas, kas nieko neveikia. Daugelis vadovų gaišta laiką stengdamiesi pridengti ar pateisinti klaidingus sprendimus. Mano, kad pakeisti nuomonę, planą ar tikslą yra silpnumo ženklas. Tai netiesa. Atviras prisipažinimas klydus ir ryžtingas naujo kelio pasirinkimas yra drąsos požymis.
Tikėjimas. Vadovas turi tvirtai tikėti pasirinktu tikslu, jo kilnumu ir pasisekimu. Be tikėjimo negali būti pasiryžimo ir pasišventimo.
Įdomius reikalavimus vadovams formuluoja vokiečių valdymo specialistai. Prieš kelerius metus žurnale “Versicherungsbetriebe” buvo paskelbtos plačių valdymo problemų tyrinėjimų išvados. Skirta vietos ir šiuolaikinio vadovo asmenybei.
Išvadose teigiama, kad vadovas priva.lo:
 mokėti pripažinti pavaldinių laimėjimus,
 būti principingas,
 būti kompetentingas,
 svarstyti su pavaldiniais galimus problemos sprendimo būdus,
 būti drąsus ir pasirengęs atstovauti pavaldiniams ir ginti juos,
 nuolat bendrauti su pavaldiniais.

Japonija įdomi įvairiais aspektais, tarp jų ir valdymo teorija bei praktika. 1987 m.
išėjo japonų autoriaus T.Kono knyga “Japonų įmonių strategija ir struktūra”.
Taigi iš japonų vadovo reikalaujama:
 sugebėjimo matyti svarbiausias darbo kryptis ir vadovaujamos organizacijos ryšį su visuomene;
 numatyti perspektyvą ir jai pasirengti. Vadovas turi mokėti nuspėti, kaip vystysis technologija, ir nusimanyti apie šiuolaikinį jos lygį;
 iniciatyvumo, ryžtingumo ir nebijoti rizikuoti. Vadovas, ypač pirmasis, turi sugebėti priimti rizikingus sprendimus, o ne laukti, kol viskas absoliučiai paaiškės;
 atkaklaus darbo ir nuolatinio mokymosi. Vadovo darbas ypatingas tuo, kad sprendžiamų problemų ratas labai platus, o svarbiausia – greitai kintantis. Todėl vadovas negali spręsti remdamasis sena informacija ar patirtimi. Tam reikia nuolat kelti savo kvalifikaciją;
 mokėjimo aiškiai formuluoti ir kelti pavaldiniams tikslus. Jeigu vadovas nesugeba iškelti kolektyvui tikslo, grupė nedirbs efektyviai;
 nešališkumo, t.y. sugebėjimo išklausyti kitų nuomonę, skatinti pavaldinius mąstyti. Vadovas, kuris moka įsiklausyti, – nesuvaržytas tradicinio, šabloniško mąstymo;
 sugebėjimo panaudoti bendradarbių galimybes, o tam reikia teisingai
paskirstyti darbą. Samdant iki gyvos galvos, ypač reikia mokėti dirbti su žmonėmis;
 asmeninio patrauklumo, t.y. gebėjimo patraukti žmones, nuteikti juos bendradarbiauti ir jausti dėl to pasitenkinimą;
 sugebėjimo suburti darnų kolektyvą. Viena iš svarbiausių japonų vadovo
savybių – sugebėti sukurti ir palaikyti draugišką atmosferą grupėje;
 geros sveikatos. Vadovas, sako japonų specialistai, turi būti sveikas, visada energingas, taktiškas, mandagus.

Apibendrinant T.Kono pateikia tokį japonų vadybininko portretą:
šis žmogus turi aukštojo mokslo diplomą, yra inžinierius arba socialinių mokslų
specialistas, dirba vienoje privačių kompanijų ne mažiau kaip 30 metų. Karjeros
laiptais kilo lėtai, bet garantuotai. Atkakliai dirba, dažnai lieka ir po darbo, su draugais, kartu atėjusiais j firmą, nesivaržė dėl vietos, nes visi kartu kilo tarnyboje. Nors turi specialybę, bet yra nuolat pervedamas iš skyriaus į skyrių (iš konstruktorių į gamybos, paskui į marketingo, vėliau į personalo ir t.t.), todėl platus jo akiratis. Jaučia firmos perspektyvą, tapatina save su kompanija ir nori (ir siekia), kad ji augtų ir klestėtų. Jautrus kolektyvo tarpusavio santykiams, dirba kaip komandos narys. Jo pavaldiniai kompetentingi ir patikimi.3. Vadovui keliami reikalavimai
Apie vadovo sugebėjimus sprendžiama iš to, kaip jis sugeba reikšti mintis žodžiu ir raštu, bendrauti su žmonėmis, orientuotis informacijos sraute, priimti sprendimus. Per šiuos dalykus, kaip teigia konsultacinių firmų specialistai, atsiskleidžia mąstymas ir organizaciniai gabumai, akiratis, polinkiai, motyvai, sugebėjimas rizikuoti, imtis atsakomybės ir kt.
Testais nustatomi darbuotojo sugebėjimai planuoti darbą, komunikabilumas, mokėjimas naudotis informacija, patraukti žmones. Ieškodamas sprendimo, kandidatas turi nustatyti problemų eiliškumą, skirti svarbiausius uždavinius, mokėti pasinaudoti ekspertų paslaugomis, sugebėti perduoti dalį savo teisių. Nepamirštamas ir tvarkingumas, elgesio etika.
Įvairiuose šaltiniuose keliamus reikalavimus vadovui galima apibendrinti ir skirti svarbiausius, dažniausiai kartojamus JAV ir kitų Vakarų šalių valdymo literatūroje, firmų biuleteniuose, testuose.
1. Bet kurio lygio gamybai tvarkyti jau šiandien reikia glaudžiau sieti firmos ir institucinę perspektyvas, kitais žodžiais sakant, geriau derinti konkrečios firmos ir visos visuomenės interesus. Todėl firmai ir visuomenei reikės dar glaudžiau bendradarbiauti. Visuomenė kels vis didesnius reikalavimus firmai, formuos išteklių skirstymo prioritetus, taigi bendrovės turės glaudžiau bendradarbiauti su kitų tipų organizacijomis, įvairiomis valstybinėmis struktūromis, universitetais, fondais ir kt. Akivaizdu, kad firmų veiklos geografija vis labiau plėsis, interesai vis dažniau susidurs su įvairių tautų papročiais, skirtingu kultūros ir ekonominiu lygiu. Todėl, priimant sprendimus, vadovams atsiras papildomų problemų, susijusių, pavyzdžiui, su kultūra, politika. Taigi reikia, kad vadovas taptų ir valstybės veikėju. Tad jis turi nusimanyti apie tautos istoriją, politiką, kultūrą, palaikyti gerus vadovaujamos firmos ir socialinės bei politinės aplinkos santykius. 0 ką nors nuspręsdamas, turi tinkamai įvertinti visus vidinio tautos gyvenimo aspektus.
2. Rinkos sąlygomis svarbiausias reikalavimas, keliamas geram valdytojui, – išmanyti rinkos santykius ir prisitaikyti prie jų. Gamyba mūsų laikais, pasak amerikiečių, – nesudėtingas uždavinys. Pasakykite, ko ir kiek pagaminti, ir mes tai padarysime. Tačiau parduoti – jau problema. Galima prigaminti pačių geriausių daiktų, bet jeigu nesugebėsite jų parduoti, įmonė bankrutuos. Todėl ir laikoma, kad firmai turi vadovauti žmogus, išmanantis rinkos reikalavimus.
Harvardo verslo mokyklos leidžiamame žurnale “Harvard Business Review” be jokių užuolankų rašoma, kad valdytojai “turi būti verslininkai, visas jėgas skiriantys savo kompanijos pelnui didinti. Juo greičiau visi verslo vadovai nustos įsivaizduoti esą dievai ir sutelks dėmesį į maksimalų pelną, tuo daugiau laimės mūsų visuomenė.
Tik pergalė prieš užsienio konkurentus dabar yra svarbiausias laimėjimų matas ir pagrindinis valdymo tikslas, visi kiti – antraeiliai”.
Štai trys pagrindiniai klausimai, kuriuos turi spręsti gamybos vadovas:

PIRMASIS KLAUSIMAS – ką galima parduoti ir todėl ką gaminame bei ką gaminsime ateityje? Vadovas turi sugebėti numatyti perspektyvą, nes ekonomika tampa vis dinamiškesnė, o paklausa greitai ir nelauktai kinta.
ANTRASIS KLAUSIMAS – kaip gaminti? Svarbus veiksnys gamybos

efektyvumui didinti yra ne gaminio tobulinimas, o radikaliai naujos technologijos radimas. Tam reikia nemažų investicijų, glaudžių gamybos, mokslo įstaigų ir

vartotojų ryšių. Informacija ir “know-how” tampa įmonės veiklos pagrindu, iš esmės keičiančiu šių dienų vadovo darbo pobūdį.
TREČIASIS KLAUSIMAS – kokia kaina gaminti? Kiekvieno gamybos padalinio valdymo tikslas – kaip galima mažinti materialines, finansines ir kitokias gamybos sąnaudas. Tad vadovui reikalingas ekonominis išprusimas, specialios žinios.

3. Vadovas privalo būti lyderis. Technokratų ir valdytojų, svajojančių apie tvarką ir stabilumą, laikai baigėsi. Atėjo lyderių valanda. Lyderis – nauja profesija. Mus mokė specialių amatų, siaurų spe.cialybių lyderio profesija – tai ne tiek žinios, kiek mokėjimas, tai gyvenimo būdas. Kad būtum lyderiu, reikia lavinti savo sugebėjimus, ugdyti charakterį, rasti savyje jėgų ir energijos valdyti aplinkybes, keisti įvykių eigą.

Būti lyderiu, kaip nurodo JAV valdymo specialistai, reiškia:
1) pažinti žmones ir mokėti atskleisti bendradarbių sugebėjimus. Komandos kokybė – tai lyderio sugebėjimų veidrodis, be gerų pagalbininkų joks vadovas negali ilgiau išsilaikyti;
2) mokytis iš savo klaidų;
3) ugdyti savo sugebėjimus mąstyti plačiai, strategiškai ir sutelkti bendradarbių pastangas;
4) mokėti rizikuoti, gerai įvertinti savo jėgas ir sutelkti jas tam, kas svarbiausia, o ne blaškytis siekiant išvengti rizikos padarinių;
5) ugdyti savo sugebėjimus įsiklausyti;
6) mokėti adaptuotis, keistis ir laiku keisti vadovaujamos grupės elgesį;
7) sutelkti žmones ir suburti darbingą komandą gali tik tas, kas suvokia psichologiją, elgesio motyvus. Mūsų pasaulis – tai komunikacijos, informacijos pasaulis. Kolektyvinė sėkmė yra asmeninės sėkmės pagrindas.

Kas skiria lyderį iš kitų?
 ypatingas darbštumas;
 ryžtingai priimami sprendimai sudėtingomis sąlygomis ir trūkstant informacijos;
 sugebėjimas valdytis;
 sugebėjimas skirstyti problemas pagal svarbumą;
 mokėjimas pasirinkti reikalingus žmones ir atsikratyti balasto;
 ypatingas komunikabilumas.

LYDERIS
• Žmones laiko sau lygiais.
• Remiasi geriausiomis žmonių savybėmis, pataria, žaismingas.
• Rūpinasi darbuotojų veiklos rezultatyvumu ir svarsto, kaip jiems atsidėkoti.
• Bendrauja su žmonėmis jų darbo
vietose.
• Neturi rezervuotos automobilio stovėjimo aikštelės, tualeto, pietų kambario ar lifto.
• Vadovauja be didelių pastangų.
• Atidžiai klauso, ką sako kiti.
• Nesididžiuoja bendrauti.
• Teisingas visiems.
• Kuklus.
• Nebijo spręsti nemalonių problemų.
• Problemas supaprastina.
• Pakantus atviram prieštaravimui.
• Žino aplinkinių vardus.
• Kai reikia, dirba juodą darbą.
• Pasitiki žmonėmis.
• Reklamuoja savo firmą likdamas nepastebimas.
• Prisiima kaltę.
• Gaudamas informaciją, kuria grįžtamąjį ryšį.
• Žino, kaip ir kada atleisti žmones.
• Gerbia visus.
• Mato darbus ir pažįsta žmones, galinčius juos atlikti. NE LYDERIS
• Vadovauja miniai.
• Nematomas – duoda nurodymus
personalui ir tikisi, kad jie bus įvykdyti.
• Mąsto apie savo veiklos įvertinimą,
rūpinasi, kaip atrodo iš šalies.
• Bendraudamas jaučiasi sukaustytas.
• Naudojasi privilegijomis.
• Negabus.
• Daug kalba pats.
• Žemesnių pareigų žmonėms neprieinamas.
• Teisingas tik aukštesniems pareigūnams.
• Arogantiškas.
• Stengiasi išvengti nemalonių problemų.
• Padaro taip, kad viskas atrodo labai
sudėtinga.
• Nepakantus.
• Nepažįsta žmonių.
• Laiko, kad dirbti juodą darbą jam
žema.
• Tiki tik skaičiais popieriuje ir nepasitiki žmonėmis.
• Labiau reklamuoja save nei firmą.
• Ieško atpirkimo ožio.
• Informacija eina viena kryptimi – į jo kabinetą.
• Stengiasi išvengti nemalonios užduoties.
• Galvoja, kad pavaldiniai yra tingūs
ir diletantai.
• Nepažįsta reikalingų žmonių.

4. Geras vadovas turi specialiai pasirengti vadybai. Amerikiečių nuomone, vadovas atsako už “7M”:
 men (žmones),
 methods (metodus),
 money (pinigus),
 mashines (įrengimus),
 materials (medžiagas),
 management (valdymą),

Kiekvienas vadovas turi profesionaliai išmanyti, kaip geriausia sujungti šiuos “7M”, kad jie duotų didžiausią naujų. Vadovas neprivalo viską daryti kaip kiti specialistai, bet turi žinoti, kaip vieną ar kitą darbą galima geriausiai ir kas tai gali padaryti.

Paskutiniaisiais metais susiformavo nuomonė, kad dabar gamybai reikia kvalifikuotų valdytojų, turinčių patirties dviejose ar net daugiau sričių. Asmenys įgiję kelias specialybes, pavyzdžiui, inžinieriai-teisininkai, buhalteriai-inžinieriai, geriau sugeba koordinuoti įvairių funkcinių sričių veiklą. Ypač vertinami specialistai, įgiję techninę specialybę ir išmanantys valdymo sritį.
Kaip rodo statistika, daug.uma JAV pramonės firmų vadovų turi techninių mokslų bakalauro ir administracinių mokslų magistro laipsnius. Daugiau nei 40% visų anglų firmų valdytojų įgiję dvi kvalifikacijas: privalomąją valdytojo ir antrąją – buhalterio arba gamybos organizatoriaus. Antrosios specialybės įgijimo išlaidas dažnai padengia pačios firmos.
5. Prie vadovui keliamų reikalavimų, akcentuotų Vakarų šalių valdymo
teorijoje ir praktikoje, priskiriamas amžius. Amerikiečių valdymo specialistai
pažymi, jog valdymo sistemoje dažnai susidaro kebli padėtis dėl to, kad kompanijos vadovybę sudaro žmonės, kurių amžiaus vidurkis 50-60 metų. Nepakankamas dėmesys darbuotojų amžiui gali turėti neigiamos įtakos firmai, nes tuo pačiu metu visi vieno lygio vadovai pasiekia pensinį amžių ir per trumpą laiką palieka bendrovę.
Be to, vieno lygio vadovų senėjimas tuo pačiu metu itin apsunkina pavaldinių karjerą. Todėl firmai reikia atsižvelgti į šį veiksnį. Optimalus gamybos vadovo amžius – 45 metai. Kaip teigia amerikiečių valdymo specialistai, tuo metu patyrimas jungiamas su žmogaus socialine atsakomybe šeimai ir firmai.
Amerikiečių tyrinėtojai pažymi, kad vadovas aktyvios veiklos laikotarpiu
pereina šias stadijas:
1) entuziazmo – 20-24 m.,
2) ambicijų – 25-29 m.,
3) laukimo – 30 – 34 m.,
4) tikėjimo – 35-39 m.,
5) neramumo – 40-44 m.,
6) sumišimo – 45-49 m.,
7) planų žlugimo – 50-54 m.,
8) pasipiktinimo – 55-60 m.,
9) užmaršumo – vyresnis kaip 60 metų.

Prognozuojama, kad vadovų vidutinis amžius mažės.
6. Svarbus reikalavimas – organizaciniai sugebėjimai. Pasak JAV valdymo specialistų, klausimas “Kas turi būti viršininkas?” primena klausimą “Kas kvartete turi dainuoti tenoro partiją?” Aišku, tenoras. Taigi viršininku gali būti tas, kas turi organizatoriaus sugebėjimų. Vakarų vadyboje skiriami šie svarbiausi organizaciniai sugebėjimai:
6-1. Noras būti vadovu. Intensyvus noras vadovauti (būti viršininku)
yra svarbi būsimojo ir dabartinio vadovo asmeninė savybė ir darbo sėkmės laidas. Efektyvus darbas ir didelis noras vadovauti yra glaudžiai susijęs. Renkantys kandidatus į vadovus turi įžvelgti tikruosius motyvus būti vadovu ir ieškoti žmonių, kurie mielai vadovauja kitiems.
Harvardo (JAV) verslo mokyklos profesorius Dž.S.Livingstonas teigia, kad žmogus, gabus valdyti, pagal savo psichologinę sanklodą turi būti “orientuotas į valdžią”, t.y. turėti įgimtą potraukį vadovauti, nesvarbu, ar iš to gauna kokią naudą. Vien tai, kad gali veikti kitus, duoti nurodymų (nors ir pačių nereikšmingiausių), teikia tokiems žmonėms pasitenkinimą. Tik iš jų, tvirtina Dž.S.Livingstonas, išauga tikrai geri valdytojai, aišku, jeigu gauna būtiną kvalifikaciją. Japonų valdymo specialistų teigimu, šios savybės atsiskleidžia jau vaikų darželyje (pvz., skirstant žaisliukus).
6.2. Svarbiu organizaciniu sugebėjimu laikomas mokėjimas bendrauti
ir bendradarbiauti. Vadovauti mažoms grupėms, spręsti įvairius socialinius konfliktus ypač svarbu žemesniojo lygio vadovams.
Pramonės įmonė, kaip ir bet kuri kita organizacija, pasak amerikiečių
valdymo specialistų, tai 85% – žmonės, 10% – medžiagos ir 5% – pinigai. Todėl visos verslo problemos orientuotos i žmonių problemas.
JAV D.Karnegio technologijos instituto specialistų duomenimis, pramonėje vadovo darbo sėkmė tik 15% priklauso nuo techninio pasirengimo ir 85% nuo to, kaip sugeba bendrauti. Jeigu žmogus turi geriausių mokyklų diplomus, bet nemoka bendrauti, tokiam neskirs aukšto valdytojo posto, nes jame vis vien neišsilaikys. Svarbiausias šių dienų vadovo bruožas – radikalus požiūrio į žmogų keitimas. Dabar į žmogų žiūrima ne kaip į darbo jėgą, kuriai išlaidas reikia mažinti, o kaip į svarbiausią veiksnį, reikalaujantį nemažų investicijų. Konkurenciją laimės tik tie vadovai, kurie sugebės valdyti prieštaravimus, susijusius su žmonių ypatybėmis, geriau pažins žmones, telks jų energiją ir geriau nukreips ją tikslui pasiekti.
Amerikiečių psichologai dažnai nurodo, kad pagrindinė tarnautojų atleidimo iš darbo priežastis yra nemokė.jimas bendrauti (90%) ir techninių žinių trūkumas (10%).
Mokėti bendrauti reiškia suprasti žmonių psichologiją, žmogiškuosius santykius, jų prigimtį, suvokti veiksmų motyvus.Tai sugebėjimas jausti aplinką, kylančius poreikius, jausti laiką, įvykius, pastebėti darbuotojo nuopelnus, juos pripažinti, visuomet prisimenant, jog kiekvieno žmogaus didžiausias noras – kad įvertintų jo darbą.
Dž. Rokfeleris III yra pasakęs: “Aš pasirengęs mokėti daugiau už sugebėjimą dirbti su žmonėmis nei už bet kurį kitą sugebėjimą. Jeigu žmogui pavyko
išspręsti bendravimo problemą, tai vargu ar galima tvirtinti, jog žemėje yra kas
nors jam nepasiekiama”.
Garsus JAV vadybininkas H. Rodžersas knygoje ” Vienos skrybėlės principas” rašo:
“Stebėjau man pažįstamus klestinčius žmones ir stengiausi nustatyti pagrindinį sėkmės veiksnį, kuris būtų bendras jų visų vardiklis. Aš nevertinau matomų bruožų, kuriuos turėjo visi sėkmės lydimi žmonės. Aš nekreipiau dėmesio į savigarbą, valią, įdėtą darbą, energiją, poreikius, talentą ar savikontrolę. Žinojau, jog reikia šių savybių ir dar daug kitų (tam tikra proporcija) tam, kad sektųsi, bet ieškojau kažko neapčiuopiamesnio, gilesnio, intelektualesnio. Ir vieną dieną radau. Aš grįžau ir dar kartą pažiūrėjau į tuos pačius žmones. Taip, aš klydau. Taip, jie visi sugebėjo dovanoti save kitiems. Jie turėjo kvalifikuotų bendravimo įgūdžių. Aš nežinojau, ar ši savybė buvo įgimta, ar įgyta, ar naudojasi ja sąmoningai, ar nesąmoningai. Bet supratau, kad žmonių tarpusavio santykiai turi tiek pat ar net daugiau įtakos sėkmei, kaip ir jų profesiniai įgūdžiai”.
Pažiūrėkime, kaip paskutiniais metais JAV verslo mokyklose dėstomi
dalykai skirstomi pagal svarbą vadovams:
1. Tarpasmeniniai santykiai.
2. Dalykinis bendravimas.
3. Grupės ir individo valdymas.
4. Korporacijos strategija.
5. Darbo našumo didinimas.

6.3. Svarbi vadovo organizatoriaus savybė – mokėti kalbėti ir mokėti tylėti. Amerikiečiai ištyrė, kad žmonės, dirbantys vadovais, 60-70% darbo laiko kalba ir tik likusią (mažesniąją) dalį skaito, rašo, žodžiu – tyli. Iš čia išvada: vadovai turi mokėti kalbėti. Tai nereiškia, kad reikia būti oratoriumi, tačiau privalu kalbėti aiškiai, o svarbiausia – įtikinamai. Jeigu viršininkas nemoka suregzti kelių žodžių, sunku bus vadovauti, o tuo labiau tapti lyderiu. Todėl nenuostabu, kad JAV verslo ir vadybos mokyklose dėstomi specialūs kursai, padedantys vadovams išmokti kalbėti.
Vis svarbesniu reikalavimu tampa mokėjimas palaikyti pokalbį, dalyvauti derybose, grupinėse diskusijose, per kurias būtina:
 sugebėti palaikyti pusiausvyrą tarp Jūsų organizacijos interesų ir pašnekovo poreikių;
 per pokalbį išsaugoti simpatijos jausmą pašnekovui, jo temai ir paisyti pašnekovo nuomonės;
 nepamiršti, kad pašnekovo kultūra ir socialinės vertybės gali būti kitokios, todėl nereikia manyti, kad Jūsų siūlomas problemos sprendimo būdas
vienintelis teisingas.
6.4. Iš vadovo organizatoriaus reikalaujama domėtis savo valdiniais.
Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokias pareigas eitų, nori būti pastebėtas, pripažintas, vertinamas. Visiškai neteisus tas viršininkas, kuris praeina pro eilinį darbuotoją (tarkime, sargą ar valytoją) jų nepastebėdamas. Kad taip neatsitiktų, kai kuriose firmose įvesta tokia tvarka: sekretorė ar personalo valdymo skyrius parengia ir ryte pateikia vadovui svarbiausių socialinių įvykių sąrašą, kuriame išvardyti svarbiausi įvykiai, atsitikę firmoje per paskutinę parą. Nesvarbu, kokio ilgio sąrašas būtų, bendrovės vadovas privalo skirti jam dėmesio ir šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, pirmasis įrašas: “Vakar marketingo skyriaus viršininkui gimė sūnus”. Vadovas paskambina šiam žmogui ir pasveikina, paprašo perduoti sveikinimus žmonai ir t.t.
Japonų meistrų atmintinėje pirmaisiais sakiniais primenama, kad meistras turi žinoti ir prisiminti jam pavaldžių darbininkų vardus, atėjęs j darbą pasisveikinti, pasiteirauti apie sveikatą, vaikų pažangumą ir pan.
Amerikiečių valdymo specialistai turi parengę tradicinio ir ši.uolaikiško
vadovo palyginimo lentelę. Pateikiu ją:
TRADICINIS VADOVAS
1. Kritikuoja.
2. Nurodo ir įsako.
3. Į pavaldinio pastangas
žiūri kaip į privalomą elgesį
(“už tai Jums moku”).
4. Pabrėžia darbų atlikimą
(“tai turi būti padaryta iki ryto”).
5. Svarbiausia formali drausmė
(pavaldinys visada turi būti “po
ranka”).
6. Elgesio maniera – oficiali. ŠIUOLAIKIŠKAS VADOVAS
1. Giria.
2. Iškelia tikslą.
3. Už pastangas ir rezultatus pagiria ir
kartu pasidžiaugia.
4. Pabrėžia pavaldinio sugebėjimus
ir pastangas (“laikysiu žygdarbiu, jeigu
pavyks iki ryto padaryti”).
5. Skatina darbo efektyvumą ir kokybę.
6. Elgesio maniera – draugiška.
6.5. Vadovui būtina savybė – humoro jausmas. Vadovas turi suprasti, kad humoru, šypsena gali daugiau pasiekti negu įsakymais, grasinimais, papeikimais ir ašaromis. Kai kurių šalių verslo mokyklose klausytojai supažindinami su humoro vieta valdyme, mokoma, kaip anekdotą ar karikatūrą panaudoti bendraujant ir bendradarbiaujant.
Humoro jausmą ypač pabrėžia JAV valdymo specialistai. “Juokauk ir leisk juokauti pavaldiniams”, – sako jie. Geraširdiškas, nepiktas sąmojis sukuria pasitikėjimo aplinką, palengvina darbą, daro jį įdomesnį ir našesnį. Amerikiečių vadovui karikatūra – tai ne išjuokimas, o žmogaus populiarumo požymis. Kuo populiaresnis žmogus, tuo daugiau jo karikatūrų.
6.6. Labai svarbi gamybos vadovo organizatoriaus savybė – mokėti taupyti laiką. Kuo efektyviau vadovas sugeba didesnę savo darbų dalį perduoti pavaldiniams, tuo labiau išsilaisvina nuo kasdienio, rutininio, smulkaus darbo, kurį gali ir turi atlikti kiti, tuo geresniu yra laikomas. Jeigu vadovas stengiasi viską aprėpti pats, nieko nepadarys. Kol neišmoks dirbti kitų rankomis, tol jam grės karjeros žlugimas ir infarktas. Kita vertus, gaudamas savarankiško darbo barą, tuo labiau vadovo įgaliojimų dalį, pavaldinys dirba atsakingiau. Verta priminti ir vienos konsultacinės firmos prezidento žodžius, kad kiekviename darbe esama magiškojo 20 ir 80 santykio. Prekybininkas Jums pasakys, jog apie 20% klientų perka 80% prekių. Pramonininkas įrodys, kad 20% gamybinių pajėgumų duoda 80% metinio pelno. Mokslo srityje: 80% visos mokslinės produkcijos sukuria 20% mokslininkų. Tą patį galima pasakyti ir apie valdymo darbą: 20% darbuotojų sprendžia 80% visų problemų arba 20% Jūsų pastangų duoda 80% darbo išeigos, o kitos 80% pastangų susijusios su darbais, kuriuos galima pavadinti “makulatūra”, “makaronais” ar dar kitaip ir kuriuos turi atlikti žemesniuose valdymo lygiuose.
6.7. Vadovas organizatorius turi būti darbingas. Valdymo veikla yra
labai intensyvi, todėl kiekvienas tą darbą dirbantis patiria tam tikrą įtampą, dažnai nesilaiko nustatytų fiziologinių darbo laiko normų. Tačiau įdomiausia, kad
darbingumą amerikiečių valdymo specialistai sieja su šeimyniniais santykiais ir
išreiškia taip: “Vadovo darbingumas labai priklauso nuo suprantančios žmonos, susitaikančios su vyro užimtumu ir gerbiančios nelengvą jo darbą. Žmonų kantrumas – labai svarbi sąlyga vadovo darbingumui skatinti ir nervinei įtampai
šalinti”. Apie tai žmonoms rengiami įvairūs seminarai, skelbiamos publikacijos.
6.8. Daugelis amerikiečių vadybininkų prie svarbiausių vadovo organizatoriaus savybių priskiria mokėjimą tinkamai reaguoti į kritiką. Niekas nemėgsta kritikos, sako jie, tačiau subrendęs, protingas vadovas turi mokėti reaguoti į ją konstruktyviai, nes iš pagrįstos kritikos galima ir reikia pasimokyti.
6.9. Svarbia vadovo organizatoriaus savybe laikomas sugebėjimas rizikuoti priimant sprendimus. Pažanga ekonomikoje gerokai priklauso ir nuo vadovo sugebėjimo rizikuoti. Maža to, amerikiečiai sako, kad organizacijai pavojingas toks vadovas, kuris vengia priimti rizikingus sprendimus, nes tuo pasmerkia ją sąstingiui. Geresnis vadybininkas yra iniciatyvesnis, nuolat rizikuoja ir drauge gali daryti daugiau klaidų už tuos, kurie tik vykdo kitų sprendimus. Vadovas vertinamas ne pagal klaidų skaičių, bet pagal galutinius darbo rezultatus. 0 sudėtingomi.s gamybos sąlygomis priimti sprendimą reikia drąsos, t.y. būti pasirengusiam prisiimti atsakomybę, ryžtis užimti tam tikrą poziciją. Mėgstami amerikiečių vadybininkų posakiai: “Jeigu Jūs nedarote ilgalaikių investicijų, neturėsite ir trumpalaikės naudos” ir “Jeigu mūsų vadovai lauktų iš Vašingtono nurodymų, kada sėti ir kada pjauti, greitai liktume be duonos”.
6.10. Naujovių siekimas. “Mes norime turėti tokių darbuotojų, kurie eina priekyje, visada ieško naujų galimybių, pasirengę ir sugeba jas panaudoti”. Ši savybė ypač reikalinga aukščiausio lygio vadovams.
Vadybininko valia, sugebėjimas pažvelgti į ateitį turi derintis su mokėjimu organizuoti, planuoti kasdienį darbą. Planavimas neatmeta rizikos. Geras planavimas, kaip teigia amerikiečiai, apginkluoja tuos, kurie žvalgosi po horizontą ir sugeba rizikuoti. Šiam tikslui nereta JAV firma kaip darbuotojo skatinimo formą leidžia savo specialistams iki 10% viso darbo laiko skirti tyrinėjimams savo nuožiūra, kitaip sakant, pomėgiui. Stebėjimai rodo, kad šis laikas dažniausiai nėra sugaištamas tuščiai, darbuotojai gražina jį nuostabių įdėjų pavidalu.
7. Užsienio firmos sveiką karjerizmą laiko geru darbuotojo, ypač vadovo, bruožu, nes, kaip teigia valdymo psichologai, nesistengiantis iškilti žmogus nenori ir negali gerai, intensyviai dirbti. Mes žinome ir lietuvišką patarlę:
“Blogas tas kareivis, kuris nesvajoja būti generolu”. Reikia pripažinti, kad moty vai, skatinantys žmogų siekti tarnybinės karjeros, yra svarbus kriterijus, kuriuo
remiantis vertinama asmenybė. Noras užimti aukštesnę valdymo sistemos pakopą yra natūralus poreikis būti labiau pripažintam, labiau vertinamam.
Tačiau karjeros laiptai slidūs. Neretas kopia jais nesiskaitydamas su priemonėmis ir siekdamas patenkinti tik savo ambicijas. Tokių vadovų nevykėlių karjerą galima paaiškinti taip:
 Aukštyn juos skubina noras gauti didesnį atlyginimą.
 Jiems pernelyg rūpi jų padėties simboliai.
 Jie izoliuojasi nuo kitų ir anksčiau ar vėliau praranda vadovo įtaigą ir
tampa vadovais varovais.4. Silpno ir gabaus vadovo bruožai
4.1. Silpno vadovo bruožai
1. Silpnas vadovas nepažįsta žmonių, nesugeba, o svarbiausia – nesistengia pažinti. Labiau domisi savimi, savo persona ir tais simboliais, kurie jį “puošia”. Toks vadovas su visais elgiasi vienodai ir, suprantama, šiurkščiai (darbe visi jam panašūs, neskiria net vyrų nuo moterų).
Kai konstruktorius ar remontininkas keičia mašinos detalę ar mazgą, gan
tiksliai numato ir laukiamą efektą, mašinos darbo rezultatą. Tačiau kai vadovo
sprendimai suėję su žmonių santykiais, reakcija gali būti Įvairi, kartais net priešinga. Štai kodėl vadovui labai svarbu išmanyti žmonių psichologiją.
Nepriklausomos Lietuvos ekonomistas B. Dirmeikis, nagrinėjęs valdymo problemas, pabrėžia, kad vadovas ne tik pats dirba, bet telkia ir kitų jėgas. Straipsnyje “Vado problema” rašoma: “Šis procesas yra visų sunkiausias: čia vadas susiduria su įvairiausiomis kitų savybėmis – užgaidomis, ambicijomis, tikslais, temperamentais. Jam reikia užsispyrimą suderinti su užsispyrimu, ambiciją su ambicija, temperamentą su temperamentu. Vado nesiskaitymas su bendradarbių psichologija – reiškia likti vienam su savo projektais ir šalininkais, be bendradarbių”.
2. Ryškus silpno vadovo bruožas tai, kad neįvertina darbuotojo ir apskritai žmogaus veiklą skatinančių veiksnių. Vadovas nesuvokia, kad, bendraujant su pavaldiniais, pavedant vieną ar kitą darbą, vietoj “priversiu”, “pareikalausiu”, “įpareigosiu”, “nurodysiu”, “įsakysiu”, “nubausiu” labiau ir patikimiau veikia “sudominsiu”. Todėl vadovo sprendimai neparemti vykdytojų suinteresuotumu.
3. Sudaro nepakeičiamo vadovo įvaizdį. Toks vadovas aplink save sukuria lyg vakumą, t.y. į savo rankas suima visą informaciją, visų klausimų sprendimą. Monopolija jam naudinga, nes pavaldinio informuotumas, tuo labiau galimybė savarankiškai spręsti gali sudaryti konkurenciją. Todėl atgrasina nuo savęs gabius žmones ir apsistato “palankiais ir patikimais” darbuotojais, kad tarp jų galėtų vaidinti nepakeičiamą, be kurio organizacija žlugtų.
Geras vadovas neturi bijoti ar vengti paskatinti tuos, kurie iškelia naujų
idėjų, pripažinti kitų autoritetą, tuo labiau neturi pasisavinti svetimų idėjų, nes tai slopintų iniciatyvą.
4. Dažnai patenka į nenumatytas aplinkybes. Problemos, sunkumai tokiam vadovui tampa aiškūs tik išryškėję. “Tą viršininką, pas kurį atsiranda
daug nenumatytų įvykių, reikalaujančių išimties sprendimų, yra pagrindo vertinti kaipo nepakankamai sugebančiu organizuoti savo įmonės darbą, kaipo menką vadovą”, – rašė P. Lesauskis straipsnyje “Integravimo metodai vadyboje”.
Efektyviai valdyti galima tik tada, kai veikiama ne pagal aplinkybes, bet jos numatomos ir iš anksto pasirengiama. Tačiau nemaža mūsų vadovų dalis protingi po laiko: gerus sprendimus sugeba priimti tik verčiami klaidos ir jos padarinių.
Yra dvi menko proto rūšys: fiziologinis ir socialinis. Socialinis – gan ryški mūsų buvusių vadovų liga. Daugelis jų mokėjo tik ploti ir laukti nurodymų. Tokius vadovus galima suskirstyti į tris grupes:
1) valdantys aplinkybes, nuo kurių priklauso įvykiai;
2) stebintys, kaip įvykiai klostosi (kaip paradas praeina pro šalį);
3) nesuprantantys įvykių ir klausiantys “0 kas nutiko?”

Tačiau jeigu viską lemia tik aplinkybės, kam tada kvalifikuotas ir brangiai apmokamas valdymo aparatas? Taigi nuo vadovo priklauso daugiau, negu kartais mums atrodo. Žinoma atvejų, kai stipri asmenybė suvaldo aplinkybes, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė nepakeičiamos.
5. Nevaldo emocijų, be pusiausvyros, greit susierzina, nemoka, o svarbiausia – nesistengia nuslopinti blogos nuotaikos. Suprantama, vadovas negali būti abejingas savo ir kolegų darbui, jų sėkmėms ir nesėkmėms, tada ir netinka nei kraštutinis choleriko jausmingumas, nei melancholiko apatija. Jei žmogus nemoka ir nesistengia valdyti emocijų, jis netinka vadovauti.
6. Silpno vadovo bruožas tas, kad aplink jį susiburia “sūnūs” ir “posūniai”, “numylėtiniai” ir “priešai”. 1933 m. B. Dirmeikis straipsnyje “Vado problema” rašė: “Tarp vadovaujamųjų neturi būti jam “priešų”, “sūnų.” ir “posūnių”, bet visi bendradarbiai – visi vienos šeimos nariai. Nors faktiškai jis ir jaustų kam asmenišką neapykantą, bet tikrasis vadas visados sugebės tai eliminuoti iš bendros veikimo sferos. Tik pseudovadai kiša asmeniską jautrumą ir neapykantą į vykdomojo darbo sritį, nesijausdami, kad jie tuo pačiu gamina sau pas kitus nepasitikėjimą, o kartais net paniekinimo jausmus. Vadas turi būti teisus ir teisingas, griežtas, nuoširdus ir objektyvus. Tikrasis vadas telkia žmones ne aplink save, bet aplink idėją, kurią jis neša kaip žiburį nakties tamsoje”.
7. Neatsispiria pavaldinių pataikavimui. Apie šį silpnų vadovų, pavadintų “pseudovadais”, bruožą 1933 m. rašė Lietuvos ekonomistas B. Dirmeikis straipsnyje “Vado problema”: “Pseudovadai, neturėdami reikiamo dvasinio pakilimo ir pasižymėdami intelektudiniu bei moraliniu ubagavimu, negali net savo šalininkų būrius paskatinti idėjinei kovai ir sutelkti juose pasitikėjimą. Silpnas pseudovadų atsparumas masių pataikavimui, jų nepajėgumas autoritetingai veikti aplinką ir jų formuoti produktingo veikimo kryptimi falsifikuoja jų pačių asmenybes, ir jose vietoj pasitikėjimo gimsta nusivylimas”.
8. Įsitikinęs, kad viską žino ir gali geriau už kitus. Užuot gerbęs kitų žmonių sugebėjimus, toks vadovas absoliučiai įsitikinęs savo pranašumu. Todėl vengia tartis su pavaldiniais, klausti jų, bendrai ieškoti problemos sprendimo variantų. Būtina vadovo autoriteto sąlyga – vertinti bendradarbių sugebėjimus ir patyrimą. Psichologai teigia: “Norite patraukti žmogų – kreipkitės į jį patarimo”.
Tartis su pavaldiniais – ne galimybė, o tiesioginė autoritetingo vadovo pareiga. F.Bekonas prieš 300 metų rašė: “Prašyti patarimo yra didžiausias pasitikėjimas, kokį vienas žmogus gali parodyti kitam. Antraip mes patikime tik dalį, ką turime: žemę, daiktus, vaikus, gerą vardą arba kokį nors reikalą. Bet tam, ką mes pasirenkame patarėju, patikima visa tai kartu. 0 tai įpareigoja patarėjus būti nepaperkamus ir ištikimus. Protingiausi vadovai, remdamiesi patarėjais, neturi laikyti tai savo autoriteto pažeminimu”. Toliau jis rašo: “Kita vertus, patarėjams nereikia būti per daug smalsiems monarcho asmenybei. Tikram patarėjui tinka geriau žinoti savo pono reikalus negu jo savybes, kadangi tada jis duos jam tikrų patarimų, o ne pataikaus jo silpnybėms. Vadovams naudinga išklausyti patarėjus ir vienus, ir bendrai. Be liudininkų nuomonė pasakoma laisvai, prie žmonių – labiau pagarbiai. Be liudininkų žmogus drąsiau įvertina savo polinkius, prie žmonių – greičiau patenka svetimon įtakon. Todėl patarėjus reikia išklausyti ir vienaip, ir kitaip. Be to, žemesnio rango žmonių geriau paklausti vienų, kad jie laisviau jaustųsi, o aukštesnio rango – bendrai, kad atiduotum jiems reikiamą pagarbą”.
Iš įsitikinimo, jog gal ir žino geriau už kitus, išplaukia kitas silpno vadovo bruožas.
9. Viską stengiasi padaryti pats. Toks vadovas labai daug laiko ir
energijos skiria darbams, kuriuos geriau už jį atliktų padėjėjai, pavaldiniai ir kiti
darbuotojai. Gero vadovo uždavinys – ne pačiam viską daryti, o planuoti, nukreipti, kontroliuoti ir skatinti kitų darbą.
10. Vadovas mėgėjas, užsiėmęs detalėmis, visur kišasi, visiems nurodinėja, jo visur pilna. Niekuomet neturi laiko, sunku pas jį patekti, niekur laiku nespėja. Dažnai tokie žmonės mano, kad vadovas turi būti visą laiką užsiėmęs. Priimti klientus laikant rankoje du ar tris telefono ragelius, tuo pačiu metu instruktuoti greta rašomojo stalo stovintį darbuotoją – štai gerai dirbančio rimtos organizacijos vadovo pavyzdys. 0 iš tikrųjų tai netekusio arba niekad neturėjusio įtakos aplinkybėms, tikro mėgėjo pavyzdys.
Visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis vadovas turi prisiminti esąs vadovas, kad svarbiausias jo uždavinys – organizuoti kolektyvo darbą ir jokiu būdu nepakeisti tiesioginio darbo vykdytojo, nors kartais ir atrodo, kad pats padarys greičiau ir geriau. Tai spąstai, į kuriuos patekęs vadovas tampa perkrautu, išvargintu ir niekad nespėjančiu vykdytoju. Žmonėms lengviau. dirbti, jeigu vadovas turi aiškią, visiems suprantamą koncepciją, kai jie mato, kad vadovo potvarkiai – ne vienadieniai sprendimai, o gerai apmąstytos valdymo sistemos rezultatas.
Valdymo specialistai teigia, jog kai kurių vadovų rūpinimasis smulkiais klausimais yra ne visuomet suvokto noro nusišalinti nuo sunkesnių ir atsakingesnių klausimų sprendimo išdava.
Mėgėjiškumą kartais skatina ir neteisingi aukštesnių vadovaujančių organizacijų reikalavimai. Kartais tokios organizacijos atstovas reikalauja iš vadovo tos informacijos, kurią turi žinoti pavaldinys ar darbuotojas, valdymo struktūroje esantis keliais lygiais žemiau. Klausimai ne tam, kam reikėtų, reikalavimai nedelsiant atsakyti bei priekaištai verčia vadovus apsidrausti, todėl daug laiko ir energijos skirti smulkmenoms.Iš to išplaukia dar vienas blogo vadovo bruožas.
11. Nuolat skuba. Jei skubėjimas tampa kasdieniu vadovo palydovu, vargina protą, gadina nuotaiką, skatina nepasitenkinimą savimi ir aplinkiniais. Skubėdamas vadovas neturi laiko pamatyti, kad šalia jo žmogus – kolega, klientas ar eilinis darbuotojas, įsijausti j jo padėtį. Skubotumas, bloga vadovo nuotaika veikia kitus, persiduoda ir vadovaujamai grupei.
Ši silpno vadovo savybė skatina kitą, išryškėjančią ant rašomojo stalo.
12. Rašomasis stalas apkrautas popieriais. Tai dėl nesugebėjimo perduoti savo įgaliojimų pavaldiniams. Įgaliojimų delegavimas, t.y. vadovo sugebėjimas perduoti pavaldiniams visa, kas neįeina į jo funkcijas, yra svarbiausias darbo organizavimo principas. “Nedirbk darbo, kurį gali padaryti pavaldinys, perduok savo teises ir pareigas”, – taip rašė valdymo teorijos pradininkas A. Faijolis. Paklauskite sėkmingai dirbantį verslininką, koks svarbiausias atradimas, atnešęs didžiausią dalį pelno, ir dažnas atsakys: “Man ypač pradėjo sektis nuo to momento, kai atsisakiau minties, kad niekas negali nieko padaryti geriau už mane, ir išmokau pareigas paskirstyti kitiems žmonėms. Kol laikiausi minties, jog pats turiu kištis į visus reikalus, negalėjo sektis”. Vadovas turi mokėti pasirinkti padėjėjus bei vykdytojus ir suteikti jiems teises bei atsakomybę.
13. Autoritetą kelia slopindamas kito nuomonę. Stiprus sukuria
sąlygas, padedančias atsiskleisti įvairioms nuomonėms, ir iš jų atsirenka organizacijai naudingas racionalias mintis. Vadovui svarbiausia ne stelbti iniciatyvą, bet žadinti kūrybines galias, ugdyti ne vergus, bet sąmoningas asmenybes, skleisti ne pataikavimą, karjerizmą, bet pasitikėjimą savimi, savo firma, jos perspektyva.
14. Priimti sprendimą atideda rytdienai. Tai labai paplitusi silpno
vadovo yda. Pirmasis jos požymis – didelė popierių šūsnis ant rašomojo stalo.
15. Atlieka pusę darbo. Didelis užimtumas ir kūrybiškas darbas – ne tas pats. Žmogus gali turėti daug darbų, bet atlikti tik mažą jų dalį. Neišspręsti
klausimai gula ant tokio vadovo rašomojo stalo, pečių ir slegia psichiką. Galiausiai vadovas perkraunamas, pasidaro irzlus, nesukalbamas.
16. Linkęs “iš musės daryti dramblį”. Kitais žodžiais tariant, silpno
vadovo polinkis – pernelyg sureikšminti antraeilius dalykus. Reikia mokėti skirti
svarbiausius, kitaip neužteks nei laiko, nei energijos.
17. Stengiasi rasti tobuliausią sprendimą, užuot priėmęs įvykdomą. Noras apsidrausti nuo klaidų, baimė rizikuoti tokį vadovą verčia be galo
rinkti papildomą informaciją, konsultuotis, tartis, atidėti sprendimą ir pan. No-
ras priimti optimalų sprendimą – vienas iš neryžtingumo požymių. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad doktorantai, kurie iki tobulumo šlifuoja pirmąją disertacijos dalį, niekuomet neparašo antrosios.
Idealus sprendimas šiuo metu gali būti neįgyvendinamas ir nereikalingas. Geras vadovas kartais turi taikstytis su kai kuriomis negerovėmis, užuot stengęsis pašalinti iš karto visas kliūtis ir neišnagrinėti nė vienos problemos. Tik nesubrendėliai nori visko iš karto. Brandus vadovas moka laukti, todėl kantriai dirba.
Be to, daugeliu probleminių atvejų nereikia “pertvarkyti pasaulio”. Dažnai pakanka šį tą .patobulinti, kiek pakeisti, ir reikalai pagerėja. Todėl prieš ką nors nusprendžiant naudinga įvertinti jau žinomus variantus, kaimynų patyrimą.
18. Klausimą spręsti linkęs tik tam tikro momento požiūriu ir nesugeba numatyti priimamo sprendimo galutinių rezultatų. Vadovas mėgėjas pirma nusprendžia, o tik vėliau pamato rezultatus, ir ne visuomet tokius, kokių norėjo ir tikėjosi. Sprendimas neįžvelgiant padarinių atneša veiklai nemažai žalos, prireikia įvairių papildymų, pakeitimų, taisymų, o visa tai kelia nemažą painiavą. Tokių pavyzdžių galime rasti įvairiuose valdymo lygiuose.
19. Negali pasakyti: aš suklydau. Vadovas mėgėjas visuomet stengiasi pasiekti moralinę pergalę, net ir tada, kai visiems aišku, jog sprendimas klaidingas. Silpnas vadovas per daug rūpinasi savo reputacija ir mažai galvoja, kaip išsaugoti bendradarbių pagarbą. Jis gali priversti tylėti tuos, kurie vykdo neteisingą sprendimą, bet apgauti darbuotojų negali. Prisipažinti klydus – geriausias būdas išsaugoti pagarbą. “Visi žmonės klysta, bet klaidas pripažįsta tik didieji” (B.de Fontenelis). “Suklysti būdinga kiekvienam, bet savo klaidą užsispyręs gina tik kvailys” (Ciceronas). “Už klaidas visuomet atsiprašoma, jeigu turima jėgų jas pripažinti” (F. de Larošfuko).
20. Ryškų silpno vadovo bruožą atskleidžia pavaldinių darbo kontrolė. Galima kalbėti apie kelis kontrolės būdus. Vienas jų, kai vadovas apskritai nekontroliuoja. Kas nekontroliuoja, tas nesidomi pavaldinių darbu, o iš čia – visi kiti padariniai. Antrasis būdas: viskas gerai, kol gerai, o kai kas nors atsitinka, puolama kontroliuoti visus ir viską. Dar vienas būdas, kai vadovas įsitikinęs, jog kiekviena kontrolė turi būti efektyvi, o tokia ji bus tik tada, kai kas nors bus rasta neigiama. Todėl, aptikęs trūkumą, silpnas vadovas džiūgauja ir darbuotojui ilgai nieko nesako, tylėdamas specialiai sukuria įtampą arba laukia posėdžio, susirinkimo ir ten “pasidžiaugia” atradimu.
Yra vadovų, mėgstančių kontroliuoti slaptai, “iš už kampo”, “pro rakto skylutę”, liekančių po darbo ir tikrinančių pavaldinių popierius, krepšius, stalčius, skatinančių informuotojus pranešinėti, kas ką daro, šneka ir pan.
21. Per daug familiarus su pavaldiniais. Kai kurie vadovai, siekdami
įgyti ar pakelti autoritetą, pernelyg familiariai elgiasi su pavaldiniais: kreipiasi į
juos mažybiniais vardais, tapšnoja per petį, apkabina per taliją ar gnybteli ir pan.
22. Linkęs suversti kaltę kitam, pasirengęs bet kokiam kompromisui, kad tik išvengtų atsakomybės. “Sistemoje, kur po klaidos ieškoma “atpirkimo ožio”, kiekvienas arba stengias suversti kaltę ir atsakomybę kitam, arba, priešingai – stengias ginti savo artimą. Ir vienu, ir kitu atsitikimu slepiama tikroji nepasisekimo priežastis, apsunkinama galimybė ją pašalinti ir pagerinti tarnybą”, – taip Lietuvos vadybos draugijos pirmininkas P. Lesauskis 1940 m. rašė straipsnyje “Integravimo metodas vadyboje”.
Taigi brandaus vadovo užduotis – rasti tikrą kaltininką, o ne gaišti laiką ir
eikvoti energiją “iešmininkui” ieškoti. Brandžiu vadovu galima laikyti tik tokį,
kuris, nekaltindamas kitų dėl savo nesėkmių, drąsiai prisiima atsakomybę.
23. Dirba 10-14 valandų per parą. Nemiegoti naktimis, dirbti po
12-14 ir daugiau valandų, neštis darbą (popierius) į namus – nedidelė išmintis.
Kur kas daugiau jos reikia organizuoti darbą taip, kad viską galima būtų atlikti
nesekinant organizmo, laiku ir gerai. Vadovo veikla vertinama ne darbo valandų skaičiumi ar prakaito litrais, o galutiniu kolektyvo darbo rezultatu. Galima išnaudoti visus energijos išteklius, tačiau rezultato gali nebūti jokio.
24. Nemoka ilsėtis. Pirmasis požymis – netvarkingas darbo ir poilsio režimas: dienos, savaitės net metų darbotvarkėje nėra pertraukėlių poilsiui, padrikas, sekinantis režimas. Teko pažinti vadovų, kurie 10-15 metų neatostogavo, nes buvo įsitikinę, kad be jų sugrius įmonė, subyrės organizacija. Apibendrinant galima pasakyti: “Moki ilsėtis – moki dirbti”.
25. Į vadovo kabinetą eina kas nori, kada .nori ir dėl ko nori. Šis bruožas išryškėja, kai vadovas sąmoningai vaidina demokratišką, dedasi esąs artimas darbuotojams, paprastas ir pan.; nesugeba ugdyti pavaldinių atsakomybės už kiekvieną savo ir vadovo darbo valandą.
26. Nemoka ir nesistengia klausyti kitų, t.y. bendraudamas daugiausia kalba pats, o jeigu ir klauso, tai nežiūrėdamas į pašnekovą, sudribęs krėsle ir pan. Geras vadovas turi ne pats daug kalbėti, o stengtis atidžiau klausyti ir skatinti kalbantįjį. Bendraujant su darbuotojais, dažniau reikia “pastatyti ausis”, o ne “rodyti liežuvį”. Pavaldinys, jaučiantis, kad vadovui rūpi jo mintys, stengiasi padėti.
27. Be humoro jausmo. Vadovą, neturintį humoro jausmo, galima
laikyti invalidu ir fiziškai netinkamu valdyti. Humoras, sąmojis – ne tik būdas sudaryti gerą psichologinį klimatą, ypač stresų atvejais, bet ir profilaktikos priemonė pačiam vadovui išlaikyti darbingumą. Žinomi posakiai: šypsokis, ir visas pasaulis šypsosis kartu; humoras apsaugo nuo infarkto.
28. Neugdo gabių darbuotojų valdymo darbui, aukštesnėms pareigoms. Nereta atvejų, kai viršininkas, pastebėjęs gabesnį darbuotoją, stengiasi jį sužlugdyti, apšmeižti, o progai pasitaikius – ir atleisti. B.Dirmeikis 1933 m. straipsnyje “Vado problema” rašė: “. būti vadu – reiškia ir kitus ruošti vadais. Todėl tikrasis vadas jaučia didelės garbės suradęs ir išugdęs naują vadą – pavaduotoją ir jam noriai užleidžia savo postą. Tikras vadas yra tik kas įžvelgia talentus, atspėja jų resursus, sudaro savo sumanymų reikalui generalinį štabą, kur kiekvienas dalyvis yra naudingas pagal savo linkimus ir gabumus.
Tikrojo vado misija baigiasi naujo talentingesnio vado suradimu. Tik pseudovadai šios palaimintos ir išganingos tiesos sąmoningai nenori žinoti. Jiems šis idėjinės kovos dėsnis “neveikia”, nes jį nusveria negalėjimas pamiršti savęs.” Tikrasis vadas “. augina kitus ir per juos pats auga”.
29. Kai dalijami medaliai, pirmasis sąraše, pirmasis prezidiume, didžiausią dalį pasiima sau.4.2. Gabaus vadovo bruožai
1. Gabus vadovas (profesionalas) visų pirma orientuojasi į žmones, gerai mano, jog darbą atlieka ne mašinos, o žmonės. Kad ir kokia tobula būtų technika, be žmonių ji neveikia ir nenaudinga. Todėl gabus vadovas daugiausia pastangų skiria žmonių veiklai organizuoti, planuoti ir kontroliuoti. Stengiasi geriau pažinti pavaldinius, geruosius ir silpnuosius jų bruožus ir remiasi kolektyvo išmintimi.
2. Orientuojasi į žmogų. Norint valdyti ūkinius procesus (ir ne tik juos), būtina perprasti individualias kiekvieno darbuotojo savybes. Nuo jų ugdymo, nukreipimo bei pripažinimo priklauso entuziazmas, darbo kokybė ir efektyvumas. Gabus vadovas daug dėmesio skiria kiekvienam žmogui, stengiasi ir moka prieiti individualiai, nuoširdžiai domisi pavaldinio gyvenimu, jo rūpesčiais, siekiais ir nesėkmėmis. Orientuodamasis į kiekvieną žmogų, gabus vadovas ypač atidus jauniems darbuotojams.
3. Aiškiai ir konkrečiai paskirsto pareigas ir atsakomybę, nes suvokia, kad pats visko neaprėps, vienas visko nepadarys. Paskirstydamas pareigas ir atsakomybę, perduodamas savo teises, ugdo pavaldinių aktyvumą, atsakomybę, iniciatyvą ir kūrybinį požiūrį į pareigas ir darbą.5. Vadovo autoritetas
Efektyvi veikla bet kurioje visuomeninio gyvenimo srityje negalima be vieno žmogaus – vadovo – autoriteto.
Autoritetas ir valdžia – artimos, bet ne tapačios sąvokos. Valdžia žmogui suteikiama ir užtikrinama juridinėmis normomis, autoritetas įgyjamas veikloje, bendraujant. Galima turėti didelę valdžią, bet neturėti autoriteto, ir atvirkščiai: neturėti juridinių teisių; valdžią ir valdžios atributiką, bet turėti didelį autoritetą. Tačiau negalima teigti, kad valdžia ir autoritetas nesusiję. Jau žmogaus paskyrimas ar išrinkimas vadovu suteikia jam tam tikra autoritetą. Paskyrimo aktas (išrinkus ar kitaip atėjus; vadovo postą) reiškia, kad valstybė pasitiki ir suteikia tam tikrus jgaliojimus pareigoms atlikti.
Valdžia turi dvi puses: prievartą ir įtaką. Juo mažiau vadovas turi įtakos galimybių, tuo dažniau ir šiurkščiau griebiasi prievartos. Tačiau šis būdas dažnai neužtikrina norimo poveikio pavaldiniams. Per didelė prievarta veikia priešingai. Iš pradžių būna tylus nepasitenkinimas, vėliau atsiranda nuskriaustųjų grupė, pagaliau paslėptas ar atviras priešiškumas vadovui, jo idėjoms ir – konfliktas. Tai lyg savanoriškas vadovo galios pripažinimas. Šią galią vadiname autoritetu.
Autoritetas yra pripažinta neformali asmens ar grupės įtaka įvairiose
visuomeninio gyvenimo srityse. Pasireiškia sugebėjimu be prievartos nukreipti
norima linkme kito žmogaus ar grupės mąstymą arba elgesį. Tai lyg nematomas vadovo antrininkas, nuolat esantis greta pavaldinio. Jis nepertraukiamai dirba už arba prieš vadovą ir jo sprendimus.
Jau pirmykštėje visuomenėje galima rasti pagarbos laipsniais skiriamų
visuomeninių grupių. Daugiau pagarbos buvo rodoma toms žmonių grupėms,
nuo kurių labiausiai priklausė genties išlikimas: genčių ir giminių vadams, žyniams, seniems žmonėms, darbingiems vyrams ir kt. Pagarba buvo reiškiama teikiamomis paslaugomis, maisto kokybe, dalijimo tvarka, užimama vieta būste ir pan.
Pirmykštėje visuomenėje labai didelę įtaką visuomeniniam gyvenimui turėjo papročių ir tradicijų galia. Atsiradus klasėms, svarbiausias vaidmuo pereina valstybės politiniam ir teisiniam autoritetui, tradicijų galią papildančiam (o kartais ir pakeičiančiam) asmeniška ištikimybe vadovui (valdovui), kuriam dažnai buvo skiriamos nepaprastos, netgi dieviškos savybės. Valstybinis vieno žmogaus (valdytojo, darbdavio) autoritetas remiasi įvairių formų ekonomine ir fizine prievarta.
Vadovo autoritetas, kaip ir darbo stilius – ne asmeniškas, o visuomeninis reikalas, nes be jo negalima sukurti drausmingo ir darbingo kolektyvo, sugebančio pasiekti tuos tikslus, kuriuos kelia tai grupei žmonių visuomenė ar vadovas. Vadovui paties autoritetas – būtina sąlyga kūrybingam darbui, susijusiam visų pirma su įsakymų vykdymu, eksperimentavimu, ieškojimu ir rizika.
Tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba nepastovūs. Jie atsiranda iš kasdienių santykių ir, įvairių veiksnių veikiami, gali stiprėti arba silpnėti. Įtaką daro tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai, kurie autoritetą gali ir griauti, ir stiprinti.

Griaunantys veiksniai:
jaunimo nenoras pripažinti autoritetą ir jam paklusti. Jaunystė – laikas, kai griūna autoritetas, iš pradžių močiutės, mokytojos, paskui ir Pitagoro. Vėliau atsistato, tik jau atvirkščia tvarka. Jau Sokratui, gyvenusiam V a.pr.Kr., priklauso žodžiai: “Šiandieninis jaunimas priprato prie ištaigingumo, išsiskiria kvailomis manieromis, niekina autoritetą, negerbia vyresnių, vaikai ginčijasi su tėvais, godžiai ryja valgį, kamuoja

Leave a Comment