VADOVAVIMAS ĮMONĖJE(Vadybos pagrindų referatas)
-2-
TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………….31.PAGRINDINĖS VALDYMO FUNKCIJOS…………………………………………………………………………..42.VADOVAVIMO STILIUS. SĄVOKA………………………………………………………………………………….43.VADOVAVIMO STILIAI……………………………………………………………………………………………………5 3.1 DEMOKRATINIS VADOVAVIMO STILIUS…………………………………………………………..5 3.2 LIBERALUS VADOVAVIMO STILIUS…………………………………………………………………..6 3.3 BIUROKRATINIS VADOVAVIMO STILIUS…………………………………………………………..7 3.4 AUTOKRATINIS VADOVAVIMO STILIUS…………………………………………………………….74. VADOVAVIMO STILIŲ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI…………………………………………………….85. VALDYMO STILIAI…………………………………………………………………………………………………………10IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………….11LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………………..12
-3-
ĮVADAS
Vadovavimas turi didele įtaka organizacijos efektyviai veiklai palaikyti ir teisingam darbo paskirstymui įmonės veikloje. Vadovavimas tai sritis kur vadovai planuoja, kas kur ir kada ir kiek turi daryti, kaip, su kuo, kokiu būdu, kas tą motyvuoja ir galu gale vadovai numato kokia gi bus kontrolės sistema. Įmonių valdymas reikalauja žinių visokiausiose srityse, mokslinių tyrimų, strateginio mąstymo, organizacinių sugebėjimų, bendravimo įgūdžių, savarankiškumo, inovacijų. Valdymo teorijos yra įdomios, nes jos yra nuolat tobulinamos. Nėra dviejų bendrovių su lygiai tokiu pačiu valdymo modeliu, taip pat valdymo metodai nuolat koreguojami, atsižvelgiant i pokyčius rinkoje.
Tyrimo objektas – vadovavimo reikšmė įmonės veikloje.
Referato tikslas – išnagrinėti vadovavimo stilių reikšmę įmonėje, mokėti paaiškinti vadovavimo stilių įmonėse skirtumus.
Referato uždaviniai: 1. Išnagrinėti vadovavimo pagrindines funkcijas.2. Paaiškinti kas yra vadovavimo stilius. 3. Išnagrinėti vadovavimo stilius.
Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė.
-4-
1.PAGRINDINĖS VALDYMO FUNKCIJOS
Valdymo funkcija – tai konkreti vadybos veiklos sritis, kuri atliekama specialiomis priemonėmis. Valdymo funkcijos turi specifinį charakterį, ypatingą turinį ir gali būti atliekamos savarankiškai kaip nesusijusios tarpusavyje, bet ir neatsiejamos viena nuo kitos. Valdymo sistemoje visos valdymo funkcijos sudaro vieningą bendrą procesą (vadybos ciklas).Valdymo funkcijos atskleidžia ir paaiškina valdymo esmę ir turinį įvairiais lygiais. Valdymo funkcijos yra skirtos tikslui pasiekti ir yra viena iš valdymo santykių realizavimo formų.Įprasta, kad pagrindinės funkcijos vykdomos valdymo procese yra planavimas, organizavimas, motyvacija ir kontrolė. Pasak A. Fayol, vadovas turi: numatyti, organizuoti, valdyti, koordinuoti, stebėti.
Planavimas – padeda suformuoti bendrovės tikslus, apibrėžiamos pagrindinės kryptis ir priemonės tikslams pasiekti.
Organizavimas – tai vientisų sistemų kūrimas, tokiu kaip techninių, technologinių ar socialinių, jų įgyvendinimas ir tobulinimas. Organizavimo funkcija kiekvienam darbuotojui nurodo jo darbą bei suteikia įgaliojimų, tam darbui kokybiškai atlikti.
Motyvacija – tai žmogaus ar kolektyvo skatinimo procesas, kada siekiama pagerinti darbo efektyvumą, žmonių darbštumą, kad žmonės labiau stengtųsi kokybiškai atlikti savo darbą ir siekti geresnių rezultatų.
Kontrolė – procesas, kuriuo stengiamasi užtikrinti esamos veiklos atitikimą su reikiama veikla, tai yra užsibrėžtais tikslais. Kontroliuojant taisomi nukrypimai nuo uždavinių ir daromos išvados, galinčios padėti nustatyti ateities normas ir tikslus.
2.VADOVAVIMO STILIUS. SĄVOKA
Vadovavimo stilius – tai vadovo pasirinktas būdas nukreipti darbuotojus reikiama kryptimi valdant jų elgseną palankiomis sąlygomis, kad butu užtikrintas veiklos efektingumas. Kaip vadovaus, kokį stilių rinksis vadovas, nuo to ir priklausys darbuotojų elgęsis. Renkantis vadovavimo stilių reikia
-5-
vadovautis visos įmonės ar organizacijos veiklos rezultatais, atsižvelgti į darbuotojų pasitenkinimą darbais. Pasirinktas vadovavimo stilius lemia vadovų ir pavaldinių santykius.
3. VADOVAVIMO STILIAI
Pagal Damašienė V. (2002), išnagrinėsime kelėta populiariu vadovavimo stilių. Kiekvienas vadovas pasirenka vadovavimo stilių. Atsižvelgia į įmonės veiklą, kolektyvą.
3.1 Demokratinis vadovavimo stilius
Šis vadovavimo stilius priskiriamas prie naujų stilių. Demokratinio vadovavimo stiliaus esmė – valdžios pasidalijimas, įtraukiant pavaldinius į valdymo procesą ir sprendimų priėmimą. Pagrindinis bruožas butu tai, kad vadovas įpratęs dauguma klausimų spręsti su kolegomis. Sprendimai priimami tik po to, kai viskas buvo aptarta, apsvarstyta kolektyve. Demokratiškas vadovas ne parodo spaudimo, gerbia darbuotojus, vertina jų sugebėjimus. Tokie vadovai priima sprendimus spręsti asmeniškai tik labai sudėtingus klausimus, kitais atvejais sprendžia kolegialiai. Tokioje atmosferoje, darbuotojai gali rodyti iniciatyvą, turi galimybę dirbti savarankiškai. Įmonės tikslai tampa pačiu darbuotojų tikslais. Gabūs darbuotojai gauna galimybę parodyti ir panaudoti savo profesinį potencialą, atsiveria daugiau galimybių tobulėti. Demokratiški vadovai protingai reaguoja į kritiką, gali pripažinti tai, kad buvo neteisus ar suklydę. Nurodymus pavaldiniams duoda pasiūlymų ir patarimų forma, juos formuluoja aiškiai ir įtikinamai.
Vadovas tampa artimesnis savo kolektyvui, kaip kolektyvo narys ar bendradarbis, o ne vadovas, kurio vengia, bijo arba nekenčia. Tai anaiptol nesumažina vadovo valdžios ir autoriteto, priešingai, tarp jo ir darbuotojų stiprėja tarpusavio pagarba bei pasitikėjimas, vadovo reali valdžia ir autoritetas išauga. Tačiau demokratinis valdymo stilius turi ir trūkumų: dėl daugybės kolektyviai sprendžiamų net antraeilių klausimų gali užsitęsti pasitarimai ar posėdžiai, o tai neigiamai veikia ir trikdo visos įmonės ar organizacijos darbą. Be to, kai kurie demokratinio tipo vadovai stengiasi nusišalinti nuo atsakomybės už padarytas klaidas, užkraudami ją visam kolektyvui. Demokratinis vadovo darbo stilius didžia dalimi priklauso nuo asmeninių vadovo savybių, bei charakterio bruožų. Demokratais dažniausiai tampa žmonės, išlaikantys-6-
3.2 LIBERALUS VADOVAVIMO STILIUS
Liberalus vadovavimo stilius tai toks būdas, kada vadovas ne priima efektyvaus dalyvavimo kolektyvo valdyme. Toks lyderis nutolsta nuo kolektyvo, „plaukia pasroviui“, laukiant nurodymų iš viršaus arba patenka į bendrą poveikį. Ne pratęs rizikuoti, bando „neišsikišti“, stengiasi nelysti į esamus konfliktus, sumažinti jų asmeninę atsakomybę. Vadovas, besiremiantis šiuo darbo stiliumi, yra neaktyvus, nenuoseklus savo veikloje, jį lengva paveikti iš šalies, jis linkęs nusileisti aplinkybėms pvz.: gali be ypatingos priežasties atšaukti anksčiau priimtą sprendimą. Dažnai vadovas liberalas nepriima vieno ar kito sprendimo, remdamasis tuo, kad jo teisės ir įgaliojimai riboti. Retai kontroliuoja darbą, leidžia jam vykti savaime. Besistengdamas sutvirtinti savo autoritetą, liberalas dažnai bando įsiteikti pavaldiniams: suteikia jiems įvairias privilegijas, nepagrįstai moka premijas, dalija neįvykdomus pažadus, atidėlioja prasto darbuotojo atleidimą ir panašiai. Toks vadovas nesiekia karjeros. Jis mano, kad užima ne savo vietą ir yra pasiruošęs ją užleisti specialistui. Sudėtingose situacijose dažniausiai liberalaus štilio vadovas pasimeta, atsakingo sprendimo priimti jam nepakanka savo valios. Esant sudėtingoms ir dinamiškoms gamybos sąlygoms toks vadovas visai netinka. Dažnai tokį valdymo stilių pasirenka neryžtingi, geranoriški, vengiantys konfliktų žmonės.
Šis vadovavimo stilius teikia pirmenybė kūrybinių komandų darbui, kur darbuotojai yra skirtingo savarankiškumo lygio ir yra kūrybiškai individualus. Liberalu gali būti ir labai kūrybingas asmuo, kuriam trūksta organizatoriaus talento. Tik esant tokioms sąlygoms liberalinis vadovavimas gali būti sėkmingas. Nėra “blogų” ar “gerų” valdymo stilių. Ypatingą padėtį, veiklą, asmenybės bruožus, pavaldinių ir kitų veiksmus lemia optimalus santykis vyraujančiajame valdymo stiliuje. Valdymo praktikos organizacijose tyrimas rodo, kad veiksmingame lyderio darbe vienaip ar kitaip atsispindi koks nors iš kitu vadovavimo stilių.-7-
3.3 BIUROKRATINIS VADOVAVIMO STILIUS
Sąvoka „biurokratija” yra sudurtinis prancūzų kalbos žodžio „bureau”, kuris atsiradęs 18- jame amžiuje reiškė ne tik rašomąjį stalą prie kurio dirba pareigūnas (valdininkas), bet ir apibendrintai pareigūnų darbo vietą, ir graikų kalbos žodžių „kratia” ar „kratos” reiškiančio „valdžia” ar „valdymas”, junginys. Taigi pažodžiui, biurokratija yra „pareigūnų valdžia” arba „pareigūnų valdymas”.Biurokratiniam stiliui budingi bruožai: Aklas tikėjimas vyraujančios organizacines struktūros ir jos procedūrų racionalumu; Idėja, kad absoliutus matas yra jų viršininkų nuomonę; Biurokratas stovi virš masės ir todėl turi privilegijuotą padėtį; Visada teisus vadovai. Biurokrato sprendimai, jo nuomone, yra unikalūs ir neabejotini ir pan.Biurokratinį valdymo stilių reikia vertinti labai atsargiai. Jis geras, jei reglamentuojamos paprastos procedūros, kurios gali būti lengvai koreguojamos. Be procedūrų reglamentavimo negalima įdiegti skaičiavimo technikos. Tačiau šis vadovavimo stilius blogas, jei biurokratizmas per daug išsiplečia. Jei įsakymas, reglamentas nekeičiamas keičiantis padėčiai, tai savo kaltę visada galima suversti “blogam įsakymui”, vadovui sudaroma galimybė nusišalinti nagrinėjant realią situaciją ir vadovautis “nekintamais” nurodymais iš viršaus .
3.4 AUTOKRATINIS VADOVAVIMO STILIUS
Autokratinis vadovavimo stilius yra pagrindžiamas besąlygišku vadovo autoritetu. Vadovas rūpinasi bendradarbiais lygiai tiek, kol jie yra jam naudingi. Vadovas reikalauja iš darbuotojų visiško paklusnumo, kad besąlygiškai vykdytų užduotys. Autokratinis valdymo stilius šiandien yra netaikytinas, nes vadovaujant šiuo stiliumi negalima iki galo panaudoti pavaldinių potencialo, atsiranda pasipriešinimas vadovo įsakymams. Autokratinis vadovavimo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, polinkiu į vienvaldiškumą, sprendžiant ne tik pačias sudėtingiausias, bet ir gana paprastas problemas. Vadovas autokratas sąmoningai riboja kontaktus su pavaldiniais. Jo kontaktai pabrėžtinai oficialūs. Pavaldinius toks vadovas vertina kaip neorganizuotus ir neatsakingus darbuotojus, kuriuos reikia nuolat kontroliuoti ir priversti paklusti bei veikti, o geriausią paklusnumo ugdymo priemonę laiko įsakymą. Todėl didžiąją dalį vadovo autokrato dokumentacijos sudaro įsakymai ir instrukcijos .
-8-
Tokio vadovavimo stiliaus vadovas nevertina savo pavaldinių savarankiškumo ir nuolat stengiasi primesti jiems savo valią, slopina darbuotojų iniciatyvą. Pagrindinis tokio vadovo vertinimo matas – pavaldinio nuolankumas. Todėl dažnai gabiausieji darbuotojai, žinantys savo vertę specialistai stengiasi išvengti tokio vadovo valdžios, nuolat vyksta kadrų kaita. Vadovas autokratas nepakenčia prieštaravimų bei kritikos, nors pats mėgsta kritikuoti. Vadovas autokratas apie padėtį įmonėje pavaldinių neinformuoja, nesupažindina jų su organizacijos perspektyva ar savo sprendimais, nes mano, kad jie nepakankamai kompetentingi. Jei vyksta pasitarimai, tai jie būna formalūs, nes visus klausimus vadovas dažniausiai jau būna išsprendęs pats. Autokratinis valdymo stilius sąlygoja kolektyvo pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, susiskaldymą, nepasitikėjimą vienas kitu, priešiškumą: vieni prisitaiko prie vadovo, kiti bando protestuoti prieš vienvaldiškumą. Vadovai autokratai laikosi nuomonės, kad materialinis skatinimas, taip pat ir nuobaudos, yra geriausias būdas pasiekti aukštų darbo rodiklių. Toks vadovas dirba daug ir verčia tiek pat daug dirbti kitus net ir po darbo, visiškai nesutikdamas su tuo, kad jo keliami reikalavimai per griežti. Autokratinio darbo stiliaus vadovui būdingas pagarbos pavaldiniams trūkumas. Bendraudamas su pavaldiniais jis nemandagus, net grubus, tačiau labai griežtai nuolankus bendraudamas su viršininkais ar žmonėmis, kurie jam gali būti naudingi. Pasitaiko ir geranoriškų autokratų – korektiškų, atidžiai išklausančių savo pavaldinius, tačiau visiškai ignoruojančių jų nuomonę, kai priimami konkretūs sprendimai. Autokratais dažniausiai tampa valdingi, užsispyrę, dažnai save pervertinantys žmonės, kuriems toks valdymo stilius yra priedanga, slepianti jų nekompetencingumą. Tačiau tokį baldymo stilių gali lemti ne tik individualios vadovo charakterio savybės, bet ir organizacijos, kuriai reikia vadovauti, pobūdis. Organizacijoms, kuriose svarbiausias yra sistemos funkcionavimo rezultatas, o priemonės,kuriomis šis rezultatas pasiekiamas, nėra svarbios, būdingas autokratinis valdymo stilius. Neatsižvelgiant į tai, kad autokratinis valdymo stilius turi ir teigiamų (garantuojamas valdymo centralizavimas, operatyvumas ir vieningumas), jis tampa vis neefektyvesnis ir nepriimtinas šiuolaikiniame pasaulyje.
4. VADOVAVIMO STILIŲ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI
Anot R. Razausko (1997), yra visa eilė veiksnių ir sąlygų, kurie nulemia, koks vadovavimo stilius susiformuos. Jis veiksnius sugrupavo į objektyvius ir subjektyvius, kuriuos ne visada galima atskirti. Objektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro socialiniai ir ekonominiai veiksniai, ūkininkavimo metodai, valdymo objekto savybės. Prie objektyvių priskiriami tokie veiksniai:
-9-
Valdymo objektas. Karjeros kelias. Sąlygų ir sprendžiamų klausimų specifika. Valdymo lygis. Mokykla – Įtakos turi mokykla, kurioje vadovas mokėsi valdymo meno, t.y. tiesioginiai jo viršininkai karjeros kelyje. Valdymo stilius persiduoda iš „viršaus“ į „apačią“. Subjektyvią valdymo stiliaus dalį sudaro sąlygos, kylančios iš asmeninių žmogaus polinkių:
1. Vadovo asmeninės savybės. 1) galutinis tikslas, padalinių iškeltų uždavinių sprendimas, bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai, psichologinis klimatas čia ignoruojami tik tiek ,kiek be jų negalima gauti teigiamų rezultatų. Tokia orientacija ugdo autokratinį stilių; 2) asmeniniai interesai, savo statuso išsaugojimas ar sutvirtinimas. Tam pakanka minimalių darbo rezultatų, kuo mažiau kištis į bendradarbių reikalus. Tokia orientacija ugdo liberalų valdymo stilių. 3) Psichologinis klimatas, kurio esmę sudaro bendradarbių santykiai, jų asmeniniai interesai. Tokia orientacija artima demokratiniam stiliui. Jos pranašumas jaučiamas tik tada, kai bendradarbiai kompetentingi, drausmingi, o jų interesai sutampa su grupės interesais; 4) orientacija į viršininką, nuo kurio priklausai. Ji visuomet ugdo šiurkščius, bendradarbių santykius
2. Vadovo iškilimo priežastys taip pat turi įtakos valdymo stiliaus formavimuisi. Jeigu jis kilo įtakingų pečių remiamas, galima laukti vienokio stiliaus, jei vadovu tapo dėl savo sugebėjimų, proto ir patirties – kitokio.
3. Išsilavinimas taip pat daro įtaką valdymo stiliui. Kuo aukštesnė vadovo kvalifikacija, tuo didesnė tikimybė, jog jis linkęs į demokratinį, ar liberalų valdymo stilių. Ir atvirkščiai – žemos kvalifikacijos, nekompetentingas, nemokantis bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis vadovas dažniau griebiasi prievartos. Valdymo stilius, kuriam susiklostyti įtakos turi žmogaus savybės ir aplinka, tampa reiškiniu. Todėl keisdamas darbo vietą ar valdymo lygį, vadovas negali pakeisti vadovavimo stiliaus, jį nusineša ir į kitą aplinką. Stilių galima pakeisti tik keliant kvalifikaciją, ugdant vidinę savikontrolę, kritiškai vertinant ir tobulinant individualias savybes.
-10-
5. VALDYMO STILIAI
Antanas Seilius teigia (1994), „valdymas būdingas kiekvienai visuomenei. Jo tikslus ir uždavinius lemia visuomenės politinės santvarkos pobūdis. Nuosavybės santykiai, kultūros lygis apsprendžia valdymo stilius” . Valdymo efektyvumas žymia dalimi priklauso nuo valdymo stiliaus. Kokia valdymo stiliaus esmė? Visų pirma reikia išsiaiškinti, apie kokio lygio valdymo stilių kalbama. Valdymo sistemoje galima išskirti du pagrindinius lygius: 1. Institucinis valdymo lygis, kai valdymo subjektas ir objektas yra socialinė organizacija (šalies ūkis, jo sfera ar tam tikra pramonės šaka, organizacija); 2. Individualaus valdymo, kai valdymo subjektas ir objektas yra žmogus. Suprantama, kad visi šie valdymo lygiai tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą valdymo sistemą. Tačiau kiekvienas iš jų turi savotišką specifiką ir gali būti analizuojami savarankiškai. Taigi, mes galime kalbėti apie visos valdymo sistemos – institucinį (globalinį) makro valdymo stilių arba atskirą valdymo grandinės (lokalinį) stilių ir apie konkretaus vadovo (individualų) mikro valdymo stilių. Instituciniam valdymo stiliui budinga, kad žmogus gali veikti, pasireikšti tik tam tikroje organizacijoje (kolektyve), įsijungdamas į ją, užimdamas konkrečią darbo poziciją. Kiekvienai tokiai pozicijai yra nustatoma sistema reikalavimų, taisyklių, instrukcijų, elgesio normų, kurių privalo laikytis kiekvienas žmogus, užimantis atitinkamą poziciją ir, priklausydamas nuo jos, atlieka tam tikrą vaidmenį. Institucinis valdymas, programuodamas ir reglamentuodamas žmogaus darbo veiklą organizacijoje, yra beasmenis: čia atsižvelgiama tik į pozicijos funkcijas, jai keliamus reikalavimus, o ne į žmogaus ypatumus. Kadangi darbinių pozicijų sistema iš anksto nusako tų pozicijų tipus, įmonių elgesio formas ir standartus, tai ypatingų galimybių pasireikšti vienokiam ar kitokiam stiliui čia nėra. Svarbiausias veiksnys, formuojantis valdymo stilių instituciniame valdymo lygyje yra socialinis – struktūrinis veiksnys, atitinkamos visuomenės socialinės –ekonominės ir politinės santvarkos ypatybės, jos ideologija ir moralė. Visiškai priešingas yra individualus valdymo lygis, kur valdymo stilius priklauso nuo konkretaus vadovo, jo asmeninių savybių. Taip yra todėl, kad kaip kiekvienas žmogus turi tik jam būdingų bruožų, t.y. kalbą, rašyseną, ir kt., taip kiekvienas vadovas susiformuoja savąjį, individualų valdymo stilių.
-11-
IŠVADOS
Pagrindinės valdymo funkcijos tai veiklos organizavimas, planavimas, kontrolė, vadovavimas. Stebėjimas, analizavimas, tikslų bei įsakymų pateikimas pavaldiniams, darbuotojų motyvacija, racionalus darbo paskirstymas, sprendimų priėmimas ir pan. – tai pastovus veiksmai, kurios atlieka vadovai, vadovaudami įmonei. Vadovavimas nėra kažkokia atskira šaka, joje turi vietą visos valdymo funkcijos vienu metu kiekviena po truputi. Vadovavimo stiliai yra įvairūs. Jie pasirenkami kaip atsižvelgiant į įmonę taip ir atsižvelgiant į vadovo charakterį, vadovavimo būdą bei kitus faktorius, kurie gali motyvuoti vadovą renkantis vadovavimo stilių įmonėse Dažniausiai sutinkami liberalus, demokratiški, ne visai aktualus dabartinei visuomenei biurokratinis stiliai bei mišrūs (susidedantys iš skirtingų vadovavimo stilių ypatybių). Vadovavimo stilius – tai vadovo pasirinktas būdas nukreipti darbuotojus reikiama kryptimi. Jis gali būti palankus kolegoms, bendraujantys su visais kaip draugas, mokantis išklausyti kitų darbuotojų nuomonės ir pasiūlymus, o gali būti griežtas, priimti sprendimus tik atsižvelgiant i savo nuomonę, arba mažai kištis į įmonės reikalus, nekontroliuoti arba dalinai kontroliuoti veiklą. Trumpai sakant, vadovavimo stilius tai vadovo būdas pateikti save įmonėje.
-12-
LITERATŪRA
Damašienė V., 2002. Valdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaurės leidyklaRazauskas R., 1997. Aš ir vadovas. Vilnius: Pačiolis.Seilius A.,1994. Firmos kūrimas ir valdymas. Klaipėda.