Vadovavimas

332 0

Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti efektyviai jų siekti. Vadovas atskiru individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problema teoriniu ir praktiniu požiūriu dar vis lieka aktuali ir iki šių dienų. Koks turi būti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti, kaip turi elgtis efektyviai dirbantis vadovas? Tai klausimai, kuriuos reikia atsakyti siekiant tobulinti organizacijų valdymą.

Valdymas – tai nuolatinis organizacijos “formos palaikymas”. Visos organizacijos turi asmenis, attsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai.

Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti efektyviai jų siekti. Vadovas atskiru individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problema teoriniu ir praktiniu požiūriu dar vis lieka aktuali ir iki šių dienų. Koks turi būti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti, kaip turi elgtis efektyviai dirbantis vadovas? Tai klausimai, kuriuos reikia atsakyti siekiant tobulinti organizacijų valdymą.

Valdymas – tai nuuolatinis organizacijos “formos palaikymas”. Visos organizacijos turi asmenis, atsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai.

ŠVIETIMO VADYBA

Vadovavimas. Lyderystė. Vadovavimo stilius. Vadovavimas pasikeitimams.“

Savarankiškas darbas

Kaunas 2017

TURINYS

ĮVADAS 3

1.VADOVAVIMO ESMĖ 4

2.LYDERYSTĖ 5

3.VADOVAVIMO STILIAI 8

3.1 AUTORITARINIS VALDYMO STILIUS 10

3.2 LIBERALUS VALDYMO STILIUS 11

3.3 DEMOKRATIŠKAS VALDYMO STILIUS 12

4. VADOVAVIMAS PA

ASIKEITIMAMS 12

5. IŠVADOS 14

6. LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti efektyviai jų siekti. Vadovas atskiru individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problema teoriniu ir praktiniu požiūriu dar vis lieka aktuali ir iki šių dienų. Koks turi būti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti, kaip turi elgtis efektyviai dirbantis vadovas? Tai klausimai, kuriuos reikia atsakyti siekiant tobulinti organizacijų valdymą.

Valdymas – tai nuolatinis organizacijos “formos palaikymas”. Visos organizacijos turi asmenis, atsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai.

Tikslas: Atskleisti vadovavimo esmę, nustatyti vadovo charakteristikas, išryškinti vadovavimo stilius, vadovavimo pasikeitimams esmę.

Uždaviniai: Išskirti vadovavimo ir lyderiavimo panašumus ir skirtumus.

Išanalizuoti vadovavimo stilius.

Įvertinti vadovavimą, esant pasikeitimams.

1.VADOVAVIMO ESMĖ

Vadovai – tai ypatingą vietą orrganizacijų valdyme turintys žmonės. Viena vertus, jie yra organizacijų savininkų samdyti žmonės, turintys realizuoti organizacijų tikslus, antra, jie vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingi už sėkmingą jų darbą. Tokia vadovų padėtis sąlygoja veiklos sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Vadovai įgyvendina organizacijų tikslus, patys tiesiogiai nedalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas. Tai rodo ir daugelio vadybos teoretikų pateikiami vadovu veiklos apibrėžimai.

Žymus amerikiečių vadybos specialistas P. Drakeris taip apibūdina valdymo veiklą: valdymas – tai specifinė veiklos neorganizuotą mi

inią paverčianti efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Remiantis apibrėžimu, galima daryti išvadą, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų. Tai sudėtingas, informacinis, kūrybinio pobūdžio procesas, kuri kur kas sunkiau reglamentuoti negu gamybos procesą. Dažnai vadovų užduotis įmanoma apibūdinti tik bendrais bruožais, nurodant darbo tikslą. Vadovų darbas labai priklauso ir nuo jų hierarchinės padėties. Aukščiausiojo lygio vadovams daugiausia tenka kardinalūs, strateginiai sprendimai, viduriniojo lygio vadovams – taktiniai sprendimai, o žemiausiojo lygio vadovams – realizavimas. Todėl kartais gali daug atrodyti, kad įvairių vadovų veikloje bendru dalykų yra daug mažiau negu skirtumų.

2.LYDERYSTĖ

Iš tikro lyderio tikimės, kad jis mokės suteikti mūsų veiksmams prasmę. Amerikiečiai dažnai vartoja posaki „Duok mums svajonę”. To mes dažnai ir laukiame iš lyderių. Lyderiavimą galima apibūdinti kaip grupės nari4 veik14, reikaling4 užduočiai atlikti, kreipimo ir lyderio poveikio jiems procesą. įvairūs autoriai skirtingai apibūdina lyderystės sąvoką, nors galima įžvelgti ir bendrus tos įvairovės vardiklius.

• Lyderiavimas įtraukia kitus: darbuotojus ir sekėjus. Suprantama, kad, be žmonių, kuriems reikia vadovauti, visos lyderio savybės yra nereikalingos.

•Lyderiavimas reiškia nevienodą galios paskirstymą. Vadovai savo veiklą vykdo remdamiesi tam tikra valdžia ir galia. Formali valdžia kaip galios tipas yra tai, kad siejama su organizacijos valdymo struktūra ir valdymo procesu. Vadovo valdžios panaudojimo efektyvumas didele dalimi priklauso nuo to, ka

aip jis panaudoja galią. Galią mes galėtume apibūdinti kaip vadovo sugebėjimą daryti įtaką kitiems.

• Įtakos darymas savo sekėjų elgesiui. Įtakos darymas tiesiogiai susijęs su galia. Suprantama, kuo daugiau galios šaltinių gali disponuoti vadovas, tuo didesnis yra jo veiksmingo lyderiavimo potencialas.

• Lyderiavimas yra susijęs su vertybėmis. Moralus lyderiavimas reikalauja atsižvelgti į vertybes ir suteikti savo sekėjams pakankamai žinių apie alternatyvas, kad jie sąmoningai galėtų pasirinkti, ar sekti paskui lyderi.

• Lyderystė atsiranda grupėse. Grupė — tai lyderystės aplinka.

• Lyderystė susijusi su tikslų siekimu. Lyderio tikslas — sutelkti žmonių grupę konkrečiai užduočiai įvykdyti.

R. Bouldenas (R. Boulden) (2004) siūlo lyderystės teorijas skirstyti dvi grupes:

1. Teorijas, kurių centre yra vadovas,. lyderis, išsiskiriantis iš kitų savo gebėjimais ir asmenybe.

2. Teorijas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama lyderio ir sekė-jų tarpusavio priklausomybei ir santykiams. Dažniausiai teorinėse nuostatose akcentuojama charizmatinių lyderių patrauklumo galia ir poreikis daryti įtaką kitiems. Lyderystė gali būti traktuojama ir kaip procesas, o ne padėtis organizacijoje. Lyderiavimo teorijose skiriami tam tikri lyderių tipai pagal tai, kaip jais tampama:

* Tradicinis lyderis — tai lyderis, kuris įgyja šią padėti jau gimdamas. Vadovaujantis vaidmuo šiuo atveju paveldimas pagal tradiciją.

Charizmatinis lyderis. Tai — lyderis, kuris suburia šalininkus ir imasi jiems vadovauti dėl išskirtinių savo asmeninių savybių.

* Situacinis lyderis. Tai — lyderis, kurio įtaka pasireiškia tik susiklosčius tam tikrai situacijai ir trunka tik tam tikrą laiką.

Funkcinis lyderis. Ta

ai — lyderis, kurio reikia kuriai nors konkrečiai organizacijos funkcijai atlikti.

* Paskirtasis lyderis. Tai — lyderis arba vadovas, kurio įtaka tiesiogiai susijusi su užimama oficialia padėtimi.

Lyderystė — tai toks procesas, kurio metu asmuo neprievartiniu būdu paskatina kitus grupės narius siekti nustatytų grupės ar organizacijos tikslų (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso. Lyderiavimas įtraukia grupės narius ir sekėjus. Tarp lyderio ir sekėjų susiformuoja konkretūs tarpusavio priklausomybės santykiai.

Lyderiavimą galima būtų apibūdinti kaip procesą ir kaip savybę (Šalčius, 2009, p. 108). Kaip procesas lyderiavimas suprantamas kaip nepriverstinės įtakos naudojimas, siekiant sutelkti žmones sėkmingai realizuoti tikslus. Jei žiūrime lyderiavimą kaip savybę — tai yra vadovo sugebėjimas sutelkti žmones. Svarbu skirti vadovą nuo lyderio. Svarbu pasakyti, kad, nors lyderiavimas artimai susijęs su valdymu ir yra svarbus, bet lyderiavimas ir valdymas nėra tapati sąvoka. Kad pabrėžtų skirtumą, lyderiavimo teoretikas (Bennis, 1998) teigė, jog daugelyje organizacijų per daug valdoma ir per mažai vadovaujama. Sakykime, žmogus yra efektyvus vadovas: geras planuotojas ir puikus administratorius, bet jam gali trūkti lyderiui būtinų gebėjimų. Kiti yra efektyvūs lyderiai: jie sugeba įžiebti kitų žmonių entuziazmą, bet jiems gali trūkti vadovo įgūdžių sužadintą kitų energiją nukreipti norima linkme. Taigi yra svarbu atskirti vadovą nuo lyderio. Pagrindinis bruožas skiriantis vadovą n. . .

vz., mokymai, iniciatyvos trūkumas, nerealūs grafikai.

J. P. Kotter (1996) siūlo vengti per didelės ramybės būsenos, nesėkmės kuriant atitinkamai galingą vedančiąją koaliciją, nepakankamo vizijos galios įvertinimo, nutolimo nuo vizijos, leidimo atsiradusioms kliūtims blokuoti naują viziją, nesėkmių kuriant trumpalaikius laimėjimus, per greito pergalės deklaravimo, nesirūpinimo įtvirtinti pokyčius korporacinėje kultūroje. Tai yra pokyčių įgyvendinimo klaidos, kurios organizacijai trukdo įgyti konkurencinį pranašumą ir rasti savo nišą.

Tačiau pokyčių realizavimo kliūčių skalė yra platesnė. P. Zakarevičius (2003) siūlo analizuoti ekonominio, techninio-technologinio, vadybinio, ir socialinio-psichologinio pobūdžio kliūtis. Kaip vieną svarbiausių pokyčių kliūčių šalinimo priemonių šis autorius nurodo permanentinį darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, pokyčių svarbos ir objektyvaus neišvengiamumo aiškinimą. Būtina naudoti įvairiausias kvalifikacijos tobulinimo formas bei metodus ir siekti, kad pokyčių realizavimui būtų suformuota pozityvi atmosfera. Lygiagrečiai turėtų vykti dar viena vadybinė priemonė – darbuotojų įtraukimo į sprendimų priėmimo ir kitus organizacijos valdymo darbus procesas. Kita svarbi formalioji priemonė – nuolatinis organizacijos valdymo procesų ir struktūrų analizavimas ir jų atitikimo vidaus ir išorės sąlygų būsenai užtikrinimas. Procesų ir struktūrų mobilumas ir lankstumas, sudaro galimybes pokyčių realizavimo uždavinius spręsti operatyviai ir efektyviai.

Įvaldžius anksčiau įvardintus trukdžius, kurie trukdo pokyčiams atsirasti ir juos įgyvendinti, bei numačius, kaip tas kliūtis pašalinti, galima būtų sėkmingai valdyti pokyčius. Tačiau bet kuriems pokyčių valdymo projektams turi būti vadovas, turintis įgūdžių, kompetencijos ir gabumų juos įgyvendinti. Mažiausiai nesėkmių yra tikėtina tuomet, kai pokyčiai yra planuojami. Planuotas pokytis – sisteminės pastangos perprojektuoti organizaciją tokiu būdu, kuris padėtų prisitaikyti prie išorinės aplinkos pasikeitimų ar pasiekti naujus tikslus (Lodienė, 2005). Tiksliai planuotas pokytis yra apibrėžiamas kaip apgalvotas struktūrinių inovacijų, naujos politikos ar tikslo sukūrimas ir įdiegimas, arba kaip veikimo filosofijos ar stiliaus pokytis.

Įgyvendindami pasikeitimus vadovai galėtų laikytis šios veiklos taktikos:

Įtraukti darbuotojus į pasikeitimų planavimą ir diegimą (dalyvavimas);

Labai aiškiai parodyti pasikeitimų rezultatą kaip kiekvieno būsimą naudą;

Užtikrinti darbuotojų saugumą pasikeitimų metu;

Užtikrinti efektyvią komunikaciją;

Jeigu įmanoma, remtis grupės jėga;

Siekti sutelkti pastangas (Jucevičienė, 1996).

5. IŠVADOS

Vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Vadovo nuomonė itin svarbi, kai tenka priimti sprendimus. Taigi be vadovo jokia veikla organizacijoje siekiant bendro tikslo yra neįmanoma

Išanalizavus vadovo vietą valdymo sistemoje matome, koks svarbus vaidmuo tenka vadovui, organizacijoje. Taigi, šiandieninis vadovas, siekdamas efektyviai vadovauti, turi:

aiškiai suprasti organizacijos ar savo padalinio tikslus;

sugebėti išskirti pačias svarbiausias problemas;

būti linkęs į naujoves ir pokyčius, numatyti veiklos rezultatus;

mokėti logiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas;

rizikuoti minimaliomis sąnaudomis, priimti sprendimus ir nevengti atsakomybės už jų įgyvendinimą;

būti energingas, ryžtingas, principingas, tolerantiškas;

mokėti bendrauti su pavaldiniais, aiškiai jiems nurodyti keliamus reikalavimus;

svarbu nuolat tobulintis, lankytis seminaruose, įvairiuose kursuose, kelti kvalifikacijos.

 

Vadovavimas – tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus, o tuo tarpu lyderiavimas – tai vieno žmogaus įtakos kitam procesas. vadovavimo ir lyderiavimo veikla yra dažnai tapatinama, tačiau šie procesai yra skirtingi. Vadovavimo ir lyderiavimo esminis skirtumas susijęs su dviejų santykių tipų – formalių ir neformalių – egzistavimu kiekvienoje organizacijoje .Efektyviausias vadovavimas būna, kai lyderiavimo ir vadovavimo stiliai susilieja

Pasipriešinimas pasikeitimams neretai vyksta dėl organizacijos nekompetentingumo, ypač – vadovų. Grupinis pasipriešinimas yra proporcingas grupės valdžios pobūdžio, vertybių, elgesio, normų pasikeitimui. Įvaldžius trukdžius, kurie trukdo pokyčiams atsirasti ir juos įgyvendinti, bei numačius, kaip tas kliūtis pašalinti, galima sėkmingai valdyti pokyčius.

6. LITERATŪRA

Vanagas, R., Vyšniauskienė,L.(2012). Vadybos pagrindai. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas,

Stoškus, S., Beržinskienė, D. (2005). Vadyba. Kaunas: Technologija,

Sakalas V., Šilingienė V. (2000) Personalo valdymas. Kaunas: Technologija,

Veckienė N., Jucevičienė P., Jucevičius R., Targamadzė V., Šermukšnytė L., Mačerinskienė I. (1996). Švietimo vadybos įvadas. Kaunas: Technologija,

Sadauskas, V, (2013) [žiūrėta 2017-01-02] prieiga per internetą http://www.ve.lt/naujienos/nuomones/nuomones/kas-yra-vadovas-o-kas—lyderis-1019582/

Join the Conversation