Vadovavimas

769 0

Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti efektyviai jų siekti. Vadovas atskiru individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problema teoriniu ir praktiniu požiūriu dar vis lieka aktuali ir iki šių dienų. Koks turi būti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti, kaip turi elgtis efektyviai dirbantis vadovas? Tai klausimai, kuriuos reikia atsakyti siekiant tobulinti organizacijų valdymą.

Valdymas – tai nuolatinis organizacijos “formos palaikymas”. Visos organizacijos turi asmenis, attsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai.

Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti efektyviai jų siekti. Vadovas atskiru individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problema teoriniu ir praktiniu požiūriu dar vis lieka aktuali ir iki šių dienų. Koks turi būti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti, kaip turi elgtis efektyviai dirbantis vadovas? Tai klausimai, kuriuos reikia atsakyti siekiant tobulinti organizacijų valdymą.

Valdymas – tai nuuolatinis organizacijos “formos palaikymas”. Visos organizacijos turi asmenis, atsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai.

ŠVIETIMO VADYBA

Vadovavimas. Lyderystė. Vadovavimo stilius. Vadovavimas pasikeitimams.“

Savarankiškas darbas

Kaunas 2017

TURINYS

ĮVADAS 3

1.VADOVAVIMO ESMĖ 4

2.LYDERYSTĖ 5

3.VADOVAVIMO STILIAI 8

3.1 AUTORITARINIS VALDYMO STILIUS 10

3.2 LIBERALUS VALDYMO STILIUS 11

3.3 DEMOKRATIŠKAS VALDYMO STILIUS 12

4. VADOVAVIMAS PA

ASIKEITIMAMS 12

5. IŠVADOS 14

6. LITERATŪRA 15

ĮVADAS

Vadovavimas yra viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais valdymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir skatinanti efektyviai jų siekti. Vadovas atskiru individų visumą paverčia tikslingai ir efektyviai dirbančia žmonių grupe. Gero, efektyviai dirbančio vadovo problema teoriniu ir praktiniu požiūriu dar vis lieka aktuali ir iki šių dienų. Koks turi būti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti, kaip turi elgtis efektyviai dirbantis vadovas? Tai klausimai, kuriuos reikia atsakyti siekiant tobulinti organizacijų valdymą.

Valdymas – tai nuolatinis organizacijos “formos palaikymas”. Visos organizacijos turi asmenis, atsakingus už tai, kad tikslai būtų pasiekti. Tai – vadovai.

Tikslas: Atskleisti vadovavimo esmę, nustatyti vadovo charakteristikas, išryškinti vadovavimo stilius, vadovavimo pasikeitimams esmę.

Uždaviniai: Išskirti vadovavimo ir lyderiavimo panašumus ir skirtumus.

Išanalizuoti vadovavimo stilius.

Įvertinti vadovavimą, esant pasikeitimams.

1.VADOVAVIMO ESMĖ

Vadovai – tai ypatingą vietą orrganizacijų valdyme turintys žmonės. Viena vertus, jie yra organizacijų savininkų samdyti žmonės, turintys realizuoti organizacijų tikslus, antra, jie vadovauja kitų samdomų darbuotojų veiklai ir yra atsakingi už sėkmingą jų darbą. Tokia vadovų padėtis sąlygoja veiklos sudėtingumą ir įvairiapusiškumą. Vadovai įgyvendina organizacijų tikslus, patys tiesiogiai nedalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir derindami kitų, jiems pavaldžių žmonių pastangas. Tai rodo ir daugelio vadybos teoretikų pateikiami vadovu veiklos apibrėžimai.

Žymus amerikiečių vadybos specialistas P. Drakeris taip apibūdina valdymo veiklą: valdymas – tai specifinė veiklos neorganizuotą mi

inią paverčianti efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Remiantis apibrėžimu, galima daryti išvadą, kad vadovo veikla yra daugialypė, apimanti daugybę skirtingų aspektų. Tai sudėtingas, informacinis, kūrybinio pobūdžio procesas, kuri kur kas sunkiau reglamentuoti negu gamybos procesą. Dažnai vadovų užduotis įmanoma apibūdinti tik bendrais bruožais, nurodant darbo tikslą. Vadovų darbas labai priklauso ir nuo jų hierarchinės padėties. Aukščiausiojo lygio vadovams daugiausia tenka kardinalūs, strateginiai sprendimai, viduriniojo lygio vadovams – taktiniai sprendimai, o žemiausiojo lygio vadovams – realizavimas. Todėl kartais gali daug atrodyti, kad įvairių vadovų veikloje bendru dalykų yra daug mažiau negu skirtumų.

2.LYDERYSTĖ

Iš tikro lyderio tikimės, kad jis mokės suteikti mūsų veiksmams prasmę. Amerikiečiai dažnai vartoja posaki „Duok mums svajonę”. To mes dažnai ir laukiame iš lyderių. Lyderiavimą galima apibūdinti kaip grupės nari4 veik14, reikaling4 užduočiai atlikti, kreipimo ir lyderio poveikio jiems procesą. įvairūs autoriai skirtingai apibūdina lyderystės sąvoką, nors galima įžvelgti ir bendrus tos įvairovės vardiklius.

• Lyderiavimas įtraukia kitus: darbuotojus ir sekėjus. Suprantama, kad, be žmonių, kuriems reikia vadovauti, visos lyderio savybės yra nereikalingos.

•Lyderiavimas reiškia nevienodą galios paskirstymą. Vadovai savo veiklą vykdo remdamiesi tam tikra valdžia ir galia. Formali valdžia kaip galios tipas yra tai, kad siejama su organizacijos valdymo struktūra ir valdymo procesu. Vadovo valdžios panaudojimo efektyvumas didele dalimi priklauso nuo to, ka

aip jis panaudoja galią. Galią mes galėtume apibūdinti kaip vadovo sugebėjimą daryti įtaką kitiems.

• Įtakos darymas savo sekėjų elgesiui. Įtakos darymas tiesiogiai susijęs su galia. Suprantama, kuo daugiau galios šaltinių gali disponuoti vadovas, tuo didesnis yra jo veiksmingo lyderiavimo potencialas.

• Lyderiavimas yra susijęs su vertybėmis. Moralus lyderiavimas reikalauja atsižvelgti į vertybes ir suteikti savo sekėjams pakankamai žinių apie alternatyvas, kad jie sąmoningai galėtų pasirinkti, ar sekti paskui lyderi.

• Lyderystė atsiranda grupėse. Grupė — tai lyderystės aplinka.

• Lyderystė susijusi su tikslų siekimu. Lyderio tikslas — sutelkti žmonių grupę konkrečiai užduočiai įvykdyti.

R. Bouldenas (R. Boulden) (2004) siūlo lyderystės teorijas skirstyti dvi grupes:

1. Teorijas, kurių centre yra vadovas,. lyderis, išsiskiriantis iš kitų savo gebėjimais ir asmenybe.

2. Teorijas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama lyderio ir sekė-jų tarpusavio priklausomybei ir santykiams. Dažniausiai teorinėse nuostatose akcentuojama charizmatinių lyderių patrauklumo galia ir poreikis daryti įtaką kitiems. Lyderystė gali būti traktuojama ir kaip procesas, o ne padėtis organizacijoje. Lyderiavimo teorijose skiriami tam tikri lyderių tipai pagal tai, kaip jais tampama:

* Tradicinis lyderis — tai lyderis, kuris įgyja šią padėti jau gimdamas. Vadovaujantis vaidmuo šiuo atveju paveldimas pagal tradiciją.

Charizmatinis lyderis. Tai — lyderis, kuris suburia šalininkus ir imasi jiems vadovauti dėl išskirtinių savo asmeninių savybių.

* Situacinis lyderis. Tai — lyderis, kurio įtaka pasireiškia tik susiklosčius tam tikrai situacijai ir trunka tik tam tikrą laiką.

Funkcinis lyderis. Ta

ai — lyderis, kurio reikia kuriai nors konkrečiai organizacijos funkcijai atlikti.

* Paskirtasis lyderis. Tai — lyderis arba vadovas, kurio įtaka tiesiogiai susijusi su užimama oficialia padėtimi.

Lyderystė — tai toks procesas, kurio metu asmuo neprievartiniu būdu paskatina kitus grupės narius siekti nustatytų grupės ar organizacijos tikslų (Kasiulis, Barvydienė, 2001). Lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso. Lyderiavimas įtraukia grupės narius ir sekėjus. Tarp lyderio ir sekėjų susiformuoja konkretūs tarpusavio priklausomybės santykiai.

Lyderiavimą galima būtų apibūdinti kaip procesą ir kaip savybę (Šalčius, 2009, p. 108). Kaip procesas lyderiavimas suprantamas kaip nepriverstinės įtakos naudojimas, siekiant sutelkti žmones sėkmingai realizuoti tikslus. Jei žiūrime lyderiavimą kaip savybę — tai yra vadovo sugebėjimas sutelkti žmones. Svarbu skirti vadovą nuo lyderio. Svarbu pasakyti, kad, nors lyderiavimas artimai susijęs su valdymu ir yra svarbus, bet lyderiavimas ir valdymas nėra tapati sąvoka. Kad pabrėžtų skirtumą, lyderiavimo teoretikas (Bennis, 1998) teigė, jog daugelyje organizacijų per daug valdoma ir per mažai vadovaujama. Sakykime, žmogus yra efektyvus vadovas: geras planuotojas ir puikus administratorius, bet jam gali trūkti lyderiui būtinų gebėjimų. Kiti yra efektyvūs lyderiai: jie sugeba įžiebti kitų žmonių entuziazmą, bet jiems gali trūkti vadovo įgūdžių sužadintą kitų energiją nukreipti norima linkme. Taigi yra svarbu atskirti vadovą nuo lyderio. Pagrindinis bruožas skiriantis vadovą nuo lyderio, yra tas, kad vadovui būdinga įstatyminė galia, susijusi su užimamomis pareigomis. O lyderis gali būti paskirtas arba iškyla pats. Jo gebėjimas daryti įtaką kitiems kyla iš patirties arba asmeninių bruožų dėka. Suprantama, kad idealu, kai vadovas turi lyderio savybių, bet paskirtiems vadovams neretai to labai trūksta.

Organizacijoje yra dvi pagrindinės valdžios rūšys: suteikiama pareigų ir asmeninė. Pareigų suteikiama valdžia – tai valdžia, kurią asmuo gauna dėl konkrečių pareigų formalioje organizacijoje. Dėl savo užimamų pareigų organizacijose vadovai turi daugiau valdžios nei personalas. Asmeninė valdžia tai lyderio gebėjimas daryti įtaką. Šis gebėjimas yra įgyjamas dėl asmeninių vadovo savybių. Pateiktoje lentelėje galima panagrinėti esminius vadovo ir lyderio skirtumus.

LYDERIAI VADOVAI
• Novatoriai

• Tobulina savo veiklą

• Siekia atsakomybės

• Pasitiki darbuotojais

• Kūrybingi

• Lankstūs

• Pagrindžia riziką

• Didina pokalbio galimybes

•Kelia didesnius tikslus

• Mėgsta iššūkius

• Siekia įdomios darbo aplinkos

• įtaigiai naudoja galią

• Entuziastingai deleguoja

• Darbuotojus traktuoja kaip sekė jus

• Funkcionieriai

• Gina savo veiklą

• Pripažįsta atsakomybę

• Kontroliuoja darbuotojus

• Kompetentingi

• Specialistai

• Mažina riziką

• Pripažįsta pokalbio galimybes

• Nustato realius tikslus

• Ramybė

• Suteikia patogią darbo aplinką Atsargiai naudoja galią

• Atsargiai deleguoja

• Darbuotojus traktuoja kaip samdinius

 

 

Kaip matome, negalima sutapatinti vadovavimo ir lyderiavimo. Vadovavimas nebus efektyvus, jeigu nebus paremtas lyderiavimu. Daug autorių lyderiavimą traktuoja kaip vieną iš svarbiausių vadovavimo poveikio priemonių ar vadovavimo būdų.

3. VADOVAVIMO STILIAI

Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniui būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinant jį siekti organizacijos tikslų.

Vadovavimo stilių apibrėžimas – elgesio teorijų nuopelnas. Šios krypties teorijų atsiradimą sąlygojo tai, kad vadovo savybių ir asmeninių bruožų tyrimas nedavė tikslių paaiškinimų, nuo ko priklauso efektyvus vadovavimas. „Didžiojo žmogaus” teorija nepajėgė paaiškinti, kas užtikrina sėkmingą vadovavimą, todėl pradėta vadovavimo efektyvumą tirti, siejant jį su vadovų elgesio pobūdžiu. Pagrindinis šios krypties atstovų (K. Levino, D. MakGregoro, R. Likerto) nuopelnas ir yra vadovavimo stilių apibrėžimas bei analizė.

Bene pirmą kartą bandymas apibūdinti vadovų tipus ir atitinkamus vadovavimo stilius yra Platono veikale „Valstybė”.

Iki šiol ir nėra vienos vadovavimo stilių klasifikacijos, tačiau juos galima apibendrinti, išskiriant keletą skirtingų požiūrių į vadovavimo stilių skirstymą:

• tradicinis ir šiuolaikinis vadovavimo stilių skirstymas;

• vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų elgesį;

• vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją;

• vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją ir pavaldiniųlygį;

• situaciniai vadovavimo modeliai.

Šiandien autoriai pateikia daugybę vadovavimo stilių. Remdamasis atliktais tyrimais, amerikiečių psichologas  K. Levinas (1938 m.) išskyrė tokius pagrindinius vadovavimo tipus:

autoritarinis;

demokratinis;

liberalusis.

Tradiciniai vadovavimo stiliai yra autoritariniai. Autokratinis vadovavimo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, visos valdžios koncentracija vienose rankose. Prie tradicinių – autoritarinių valdymo stilių priskiriami charizmatinis, patriarchalinis, autokratinis ir biurokratinis valdymo stiliai.

Charizmatinis vadovavimo stilius – tai vadovavimas, remiantis asmeninio spinduliavimo jėga (Dievo dovana).

Patriarchalinis vadovavimo stilius – tai vadovavimas pagal analogiją su tėvo ar motinos elgsena šeimoje.

Autokratinis vadovavimo stilius remiasi hierarchiškai organizuotu valdymo aparatu ir paklusnumu. Kaip ir patriarchalinis, šis stilius grindžiamas besąlygišku vadovo autoritetu.

Biurokratinis vadovavimo stilius taip pat remiasi legalia, preciziška, teisę ir įstatymus atitinkančia reguliavimo sistema ir griežtu organizacijos narių pavaldumu bei klusnumu.

D.McGregor teorijų „X“ ir „Y“ teiginiai atitinka autokratinio ir demokratinio vadovavimo

prielaidas. Pasak McGregor, vadovas autokratas vadovaujasi tokiais principais

1. Žmonės iš prigimties nemėgsta dirbti ir, kai tik gali, stengiasi jo išvengti.

2. Žmonės turi nedideles ambicijas, vengia atsakomybės, verčiau sutikdami, kad jiems vadovautų.

3. Labiausiai žmonės nori saugumo.

4. Norint priversti žmones dirbti, reikia naudoti prievartą, kontrolę ir nuobaudas.

Tokiomis nuostatomis remdamasis vadovas rūpinasi tik pavaldinių žemesnio lygio poreikių tenkinimu. Jis stengiasi centralizuoti įgaliojimus, specializuoti pavaldinių darbą ir nesuteikti jiems beveik jokios laisvės priimant sprendimus. Sakalas, Šilingienė, (2000):

3.1 AUTORITARINIS VALDYMO STILIUS

Autoritarinis valdymo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, visos valdžios koncentracija vienose rankose, sprendžiant ne tik pačias sudėtingiausias, bet ir gana pa-prastas problemas. Šis vadovavimo stilius visiškai nevertina pavaldinių savarankiškumo, iniciatyvumo, reiklumo sau ir kitiems, vadovas nuolat stengiasi primesti savo nuomonę. Iš jų reikalaujama besąlygiško paklusnumo vykdant įsakymus ir stengiamasi griežtai kontroliuoti pavaldinių darbą ir kiekvieną veiklos etapą. Vadovas autokratas į pavaldinius žiūri kaip į impulsyvius, tingius, neatsakingus, nedrausmingus, neorganizuotus darbuotojus ir mano, kad reikia priversti paklusti ir veikti. dominuojanti paklusnumo, valdymo priemonė – įsakinėjimas todėl didžiausią dokumentacijos dalį sudaro įsakymai, instrukcijos, papeikimai. Autoritarinio stiliaus vadovo santykiams su pavaldiniais būdingas pagarbos trūkumas. Bendraudamas su jais, vadovas dažnai būna šiurkštus ir nemandagus. O tai tiesiog skatina kolektyvo pasyvumą. Ir nors šis vadovavimo stilius užtikrina operatyvumą ir vieningumą, tampa ne-priimtinas ir neefektyvus. Jis yra dažnai kritikuojamas, bet tam tikromis kritinėmis situacijomis jis yra nepakeičiamas. Autoritarinio tipo vadovas, bendraudamas su aukštesniais vadovais ar kitais žmonėmis, kurie gali būti jam naudingi, dažnai pataikauja ir būna nuolankus.

3.2 LIBERALUS VALDYMO STILIUS

Liberalus arba anarchinis. Šiam valdymo stiliui būdingas minimalus vadovo kišimasis pavaldinių veiklą. Vadovas liberalas nedemonstruoja savo valdžios, nes nepasitiki savo kompetencija. Toks vadovas labai atsargiai priima sprendimus, mėgsta papunkčiui vadovautis įsakymais, instrukcijomis. Vadovui liberalui sunku įsakinėti, kontroliuoti pavaldinius, jo nurodymai dažnai primena prašymus. Jis yra neaktyvus, nuoseklus, lengvai įtikinamas, todėl gali be svarbios priežasties atšaukti priimtą sprendimą. Liberalą dažniau valdo pavaldiniai ir aplinkybės. Bendraudamas su pavaldiniais, vadovas liberalas pabrėžtinai man-dagus, geranoriškas ir taktiškas. Besistengdamas stiprinti savo autoritetą, liberalas dažnai bando įsiteikti pavaldiniams, suteikdamas jiems privilegijų, n. . .

Join the Conversation