tarptautinio verslo prigimtis

TURINYS

ĮVADAS 31. TARPTAUTINIO VERSLO PRIGIMTIS 41.1. Tarptautinio verslo samprata 41.2. Tarptautinio verslo plėtros periodizacija 51.3. Spartus tarptautinio verslo sąvokos kitimas 82. TARPTAUTINIO IR VIETINIO VERSLO TEORINIAI ASPEKTAI 102.1. Tarptautinės ir vietinės verslo aplinkų palyginimas 103.TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS 16IŠVADOS 20LITERATŪRA 21ĮVADASTarptautinis verslas jau 20 amžiaus pabaigoje tapo civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja nė viena didesnė įmonė tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje. Sėkmingas dalyvavimas tarptautinėje rinkoje, viena vertus, gali suteikti puikias galimybes pasinaudoti visais jo privalumais -didesne rinka savo produkcijai ir paslaugoms, geresne gyvenimo kokybe, idėjomis, pigesniais darbo ir kapitalo ištekliais, kvalifikuotais žmogiškaisiais ištekliais; kita vertus, skatina prisiimti ir didesnę, investicijų riziką, aukštą konkurencijos lygį ir kt.Šiame darbe apžvelgsiu kaip kito tarptautinio verslo sąvoka, kokia buvo tarptautinio verslo raida. Šiais laikais jau sunku būtų įsivaizduoti prekybą be tarptautinės rinkos. Šiandieniniame pasaulyje šalys tarpusavyje bendradarbiauja, sudaro sutartis, įkuria įmones užsienio šalyse, to dėka padidėja rinka produkcijai bei paslaugoms, pagerėja produktų kokybė, sukuriama su pigesniais darbo ištekliais, padidėja konkurencija ir daugelis kitų veiksnių. Norintiems plėtoti verslą tiek užsienio šalyse, tiek savo šalyje, būtina žinoti tam tikrus tarptautinio ir vietinio verslo aspektus. Nes tarptautiniame versle susiduriama su tam tikromis problemomis, kurios nebūdingos vietinio verslo santykiams. Tarptautinė įmonė veikia už vienos šalies ribų ir susiduria su trimis aplinkos jėgomis: vietine, užsienio ir tarptautine. O įmonė, kurios verslas apsiriboja šalies sienomis, privalo susikoncentruoti tik į vietinę aplinką. Tarptautinio ir vietinio verslo plėtra davė teigiamų rezultatų visoms šalims, sėkmingai dalyvaujančioms tarptautinėje rinkoje. Globalizacijos procesas atvėrė naujų galimybių verslui, atsirado daugiau naujų darbo vietų, žmonės siekė plėsti savo veiklas, tačiau daugiausiai laimėjo tos šalys ir tų šalių verslininkai, kurie pirmieji tas galimybes pamatė ir jomis pasinaudojo. Dabar ekonomiškai stiprios ir gana seniai įsitvirtinę tarptautinio verslo sistemoje šalys diktuoja sąlygas naujoms, pradedančioms savo verslumą kitose šalyse.darbo tikslas – atskleisti tarptautinio ir vietinio verslo panašumus ir skirtumus.Uždaviniai:1. Atskleisti kuo panašios ir skirtingos yra tarptautinės ir vietinės erdvės;2. Išsiaiškinti tarptautinio ir vietinio verslo plėtros ypatumus;Naudoti metodai – mokslinės literatūros bei internetinių šaltinių analizė.1.TARPTAUTINIO VERSLO PRIGIMTIS1.1. Tarptautinio verslo samprataTarptautinis verslas jau 20 amžiaus pabaigoje tapo dabartinės civilizacijos fenomenu, be kurio savo verslo neįsivaizduoja dauguma užsienio ir mūsų šalies verslininkų. Norint nuodugniai išanalizuoti tarptautinio verslo sąvoką, reikia įsigilinti į jo turinį.Į tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių (patentų, prekybos ženklų, know-how, kopijavimo); licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse; prekybos centrų ir tiekimo sistemos įkūrimą užsienio šalyse; importavimą iš vienos užsienio šalies į kitą vietiniam pardavimui.Visos pagrindinės priemonės ir koncepcijos, apibrėžiančios vidaus (vietinį) verslą, tinka ir tarptautinio verslo apibrėžimui. Tačiau tarptautiniame versle susiduriama su kai kuriomis specifinėmis problemomis, nebūdingomis vietiniams verslo santykiams:• sandoriai gali būti atliekami užsienio kalba ir remiantis užsienio šalių įstatymais, jų papročiais ir moralinėmis bei teisinėmis nuostatomis.• informacija, kurios reikia tam tikrai įmonei apie užsienio šalis, gali būti sunkiai gaunama.• sandoriai užsienio valiuta yra neišvengiami. Valiutos svyravimai gali būti labai dideli ir tarptautiniame versle sukelti daug sunkumų.• prekiaujant su kitomis tautomis, iškyla daug kultūrinių skirtumų, ir juos būtina įvertinti.• kontrolės ir komunikacijų sistemos paprastai yra sudėtingesnės vykdant užsienio operacijas, palyginti su vietinėmis operacijomis.• užsienio rinkose rizikos laipsnis gali būti didesnis. Tarptautinio verslo rizika apima politinę riziką (dėl užsienio šalies valdžios institucijų ribojimo įsigyti turtą; karų ir perversmų, stabdančių prekybą; importo apmokestinimo); komercinę, riziką (dėl rinkos praradimų; produktų ir reklamos, kurie nepatraukia užsienio šalių vartotojų ir pan.) ir finansinę riziką • dėl valiutos kurso pasikeitimo, mokesčių pasikeitimo, aukštos infliacijos normos, mažinančios realią kompanijos užsienio veiklos kapitalo vertę, ir kt.

• tarptautinio verslo vadybininkai turi turėti platesnių vadybos įgūdžių ir sugebėjimų nei vadybininkai, kurių darbai tiesiogiai susiję su vietinio masto problemų sprendimu.• didelė svarbių darbų dalis gali būti perduodama tarpininkams, konsultantams ir patarėjams.• užsienio šalyse daug sunkiau sekti ir analizuoti tendencijas bei veiklos procesus (įskaitant ir konkurentų veiklą). Norėtume keletu sakinių akcentuoti tarptautinio verslo studijų reikšmę. Šiomis dienomis didesnė didžiųjų įmonių dalis veikia tarptautiniu mastu, todėl esminių tarptautinio verslo principų žinojimas yra vertingas kiekvienos kompanijos, kurios veikla susijusi su tiekėjais, klientais, rangovais ir licencijomis kitose šalyse, vadovui. Be to, paminėtina, jog dažnai, analizuodami, tarptautinio verslo veiklą, vartosime užsienyje įteisintą “kompanijos” terminą, o ne Lietuvoje įprastus terminus “bendrovė”, ” įmonė” ir pan., kadangi pastarieji nėra tiesioginis tarptautinių kompanijų, veikiančių globalinėje rinkoje, atitikmuo. Lietuvos verslininkams ypač aktualu susipažinti su išsivysčiusių šalių praktika plėtojant verslą kitose šalyse, su pagrindinėmis sėkmingo tarptautinio verslo prielaidomis bei verslo principais.Tarptautinio verslo studijos padeda atskiriems individams papildyti savo žinias apie pagrindines verslo funkcijas (sąskaitybą ir finansus, personalą, marketingą ir pan.), sprendžiant tam tikras praktines užduotis, skaitant leidinius, susijusius su minėtomis funkcijomis užsienio šalyse. Tai ugdo individų sugebėjimą suprasti užsienio kultūrą, vertybes ir socialines normas, kas sąlygoja platesnį perspektyvų supratimą ir vadybinio efektyvumo didinimą. …Stebėjimo, kaip firmos veikia tarptautinėje rinkoje, rezultatai padeda analizuoti multiaspekcinę ir multikultūrinę aplinką. [6].1.2. Tarptautinio verslo plėtros periodizacijaNorint geriau suvokti dabartinę situaciją tarptautiniame versle, reikia įvertinti jo raidą. Tarptautinio verslo ekonomikos raida apima penkis pagrindinius laikotarpius:1. Komercinė era (1500 – 1850 metai);2. Ekspansijos era (1850- 1914 metai);3. Koncesijų era (1914-1945 metai);4. Nacionalinių valstybių era (1945 – 1970 metai);5. Globalizacijos era (1970 metai — iki dabar). Komercinis eros prielaidos. Ši era prasideda didžiaisiais geografiniais atradimais, kai iš esmės Europos šalys pradėjo ieškoti būdų, keliaujant jūromis, kuo pelningiau parduoti savo prekes ir paslaugas. Nors būtų galima diskutuoti dėl tikslios tarptautinio verslo užuomazgų pradžios iki komercinės eros, tačiau realiai prekyba tarp šalių iki šios eros nevyko, kadangi pasiekti kitas Šalis, o tuo labiau su prekėmis, iki šio laikotarpio buvo gana keblu. Prasidėjusi komercinė era Europos šalių pramonei buvo galingas žingsnis į priekį: vystėsi laivų statyba, metalų apdirbimo pramonė, užjūrio žaliavų pramonė. Visa tai lydėjo vadinamosios “verslo paslaugos” (prekybinių investicijų finansavimas ir draudimas), “infrastruktūros” (sandėliavimo, transporto paslaugos) ir pan.Tarptautiniam verslui šioje eroje būdingi du bruožai:1) didelė šalių tarpusavio santykių įtaka, galimybės efektyviam įvairių Šalių tarpusavio verslui;2) pagalba, kurią valstybė teikia konkrečių įmonių verslui, siekdama padėti šioms įmonėms veikti tarptautinėje rinkoje.Komercinės eros reikšmė tarptautiniam verslui pasireiškė tuo, kad ji pirmąkart padėjo išryškinti šiuos aktualius tarptautinio verslo vadybos aspektus:1) numatyti ekonominę prasmę, perkeliant riziką ir verslo veiklą už šalies ribų, iš anksto apskaičiuoti būsimą pelną ar nuostolį;2) išryškinti veiksnius, nuo kurių priklauso tokių sprendimų priėmimas;3) numatyti, kokią įtaką konkrečiam verslui turi. valstybės politika, ir ar galima iš valstybės tikėtis finansinės ar kt. paramos;4) atskleisti priemones ir būdus, užtikrinančius ilgalaikes, saugias verslo operacijas, atliekamas už šalies ribų. :Ekspansijos eros prielaidos. Šiuo laikotarpiu vyksta imperijų kolonijiniai struktūriniai pokyčiai (JAV pramoninę revoliuciją paskatinę šalis pradėti užsiimti pigių žaliavų išgavimu ir ūkininkavimu kolonijiniuose rajonuose.Tarptautiniam verslui ekspansijos eroje būdingi keturi bruožai:1. stiprėja kolonijų įtaka Europos pramonės vystymuisi;2. didėja kolonijinio valdymo vaidmuo, jų saugojimas nuo išorinės grėsmės ir šio režimo išlaikymas reikalauja suderintų valdžios veiksmų kolonijų teritorijose;3. nevienodi Europos šalių vystymosi tempai, skirtingas išsilavinimo lygis lėmė šalių pasiskirstymą į šalis gamintojas ir šalis rinkas;4. nesutarimai tarp šalių eksportuotojų skatina šalių prekybinius karus.Ekspansijos eros reikšmė. Tarptautinio verslo raida išryškina svarbiausius vystymosi motyvus:1) panaudoti efektyviausius išteklius (žaliavų, gamtinius, energijos);2) išplėsti paslaugų ir prekių realizacijos rinkas;3) pasitelkti laisvus finansinius išteklius;4) panaudoti palankius vietinius įstatymus (mokesčius, muitus ir pan).Koncesijų eros prielaidos. Istoriniam laikotarpiui tarp dviejų karų būdingos šios dvi pagrindinės ypatybės:1) kompanijos-koncesijos tapo autonominėmis ekonominėmis valstybėmis, vykdančiomis gamybos, prekybos, lavinimo, medicinos ir policijos funkcijas ne tik savo darbininkams, bet ir gyventojams, priklausantiems jų koncesijų rajonams;

2) susidarė vietinių vadybininkų sluoksnis, vadybininkai rengiami pačiose kompanijose, formuojasi nacionalinė kolonijinių tautų savimonė.Šios eros reikšmė tarptautiniam verslui gali boti apibrėžiama dviem aspektais:1) kolonijinės ir pusiau kolonijinės šalys pradeda užimti tam tikrą vietą ekonomikoje, o antrasis karas suteikia tam daugiau galimybių;2) globalaus verslo užuomazgos, pasireiškusios per pasaulinės darbo rinkos internacionalizaciją, aštrėjančią konkurenciją pasaulio žaliavų rinkoje.Nacionalinių valstybių eros priel…aidos. Pasibaigus karų (Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo) laikotarpiui, Šioje verslo vystymosi stadijoje, išryškėja trys aplinkybes:1) koncesijų eros dėka susiformavo naujos valstybės, turinčios gana stiprią ekonominę bazę ir tam tikrą kadrų technologinę struktūrą, kartu jos paveldėjo monokultūrinės produktų gamybos ir finansines problemas;2) kolonijinės imperijos suskilo į daug savarankiškų tarptautinio verslo subjektų, kurių noro surasti naujų rinkų už Šalies ribų įgyvendinimui reikėjo naujų finansavimo šaltinių, tarptautinio audito ir konsultacinių paslaugų;3) galingiausios amerikiečių kompanijos, išnaudojamos laikotarpio pranašumus, surado kelių ir būdų multinacionaliniam verslui pradėti, tai yra naujai tarptautinio verslo pakopai, taip sudarydamos sąlygas konkurencinei kovai kapitalo, technologijų, darbo jėgos, informacijos rinkoje tarptautiniu, regioniniu ir Šalies mastu.Nacionalinių valstybių eros reikšmę tarptautiniam verslui galima būtų atskleisti dviem pagrindiniais aspektais:1) tarptautinio verslo vystymasis multinacionališkumo kryptimi parengė tarptautinį verslą perėjimui į globalizacijos pakopą, į tarptautinių kompanijų sąrašus įsitraukia ir besivystančių šalių, skirtingų ekonominio išsivystymo pakopų įmonės;2) siekiant tarptautinės verslo veiklos efektyvumo, įsikūrė multinacionalinio aptarnavimo tinklai, pagrįsti globalia kompiuterizacija; į juos įėjo bankai, reklaminės agentūros, konsultacines firmos, universitetai, sveikatos apsaugos įstaigos ir pan.Tarptautinio verslo šiame etape reikšmė:1. į tarptautinį verslą įžengia vis daugiau naujų besivystančių šalių, kurioms tenka taikytis su jau susiformavusiais anksčiau pradėjusių veikti tarptautiniu mastu anglų, olandų ar prancūzų vadybos modeliais ir priimti juos kaip tarptautinio verslo modelio standartus;2. išryškėja buvusios kolonijos komplekso išraiška, kai kolonijos tampa nepriklausomomis valstybėmis, o vietinė valdžia, vieliniai vadybininkai griežtai stengiasi parodyti buvusiems vadovams, kad jų vadovavimo laikas jau baigėsi;Atsiskleistos dvi vadybos tiesos, išryškinančios naujos vadybos poreikį: a) tiek kolonijinės valstybės, tiek metropolijos pradėjo siekti abipusės ekonominės naudos; b) verslininkai ir vadybininkai pradėjo skirti adekvatų dėmesį vietinei kultūrai ir nacionalinio elgesio stereotipams, kas suteikė galimybių daryti verslą dar efektyvesnį.Globalizacijos eros vystymosi prielaidos. Technologinė revoliucija šalyse skatino įvairias permainas:1) ekonomikos, politines ir socialinės permainos; kompiuterizacija ir telekomunikacijų išsivystymas pakeitė tradicines technologijas, dėl kurių išryškėja ypač didelis skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių;2) žlugus komunizmui, į laisvąją rinką išėjus buvusioms socialistinėms šalims, nebeliko uždarų tarptautiniam verslui teritorinių zonų.Tačiau globalizacijos era pasaulio šalis palietė nevienodai. Tokios išsivysčiusios Salys kaip JAV, Japonija, Vokietija ir kt. į globalų verslą įsitraukė vienos iš pirmųjų, taigi ir pradėjo diktuoti sąlygas vėliau į šį verslą įsitraukiančioms Šalims, kurios ne visuomet pajėgios konkuruoti su stipriausiomis ekonomiškai Šalimis. Tuo tarpu tokios šalys kaip Kinija, Tailandas ir kt. tik vėliau pradeda globalią prekybą prekėmis bei paslaugomis, ir tai tik tomis, kurių pigiau negali pasiūlyti, pvz., JAV (kad ir dėl pigios darbo jėgos).Globalizacijos eros reikšmė apibrėžiama gana sudėtingai:1) Salys gali naudotis visomis gerovėmis, nepatirdamos finansinių, žmogiškųjų, darbo, kapitalo bei kt. išteklių, galimybių trūkumo;2) šalys tampa priklausomomis nuo pasaulinės rinkos būklės – naudojantis integracijos gerove, tenka ir šio proceso rizika (ekonominė kaimyninių ir kt. šalių krizė paveikia ir kitas šalis). Globalizacijos era atvėrė naujų galimybių verslui, tačiau daugiausia laimėjo tos šalys ir tų šalių verslininkai, kurie pirmieji tas galimybes pamatė ir jomis pasinaudojo. Lietuva tuo tarpu turi tik prisiderinti prie globalaus vers…lo kitų užsienio valstybių diktuojamų sąlygų. Šių erų išskyrimas tarptautinio verslo raidos istorijoje padės geriau suvokti dabartinę situaciją tarptautinėje rinkoje, jos susiformavimo prielaidas.1.3. Spartus tarptautinio verslo sąvokos kitimasKadangi tarptautinis verslas santykinai nauja ir ypač dinamiška sąvoka, tenka susidurti su gana daug jo apibrėžimų. Vieni, norėdami apibrėžti verslą, apimantį plačias tarptautines operacijas. Žodžius pasaulio ir globalinis verslas vartoja, kaitaliodami su terminu multinacionalinis.

Užsienio autoriai vartoja įvairias sąvokas. T.W. Dunfee, J.R. Bellace (1987), taip pat M.T. S kuily (1988) vartoja multinacionalinės korporacijos (angį. k. multinational coporation) sąvoką , R. Grosse, D. Kujawa (1988) vartoja sąvoką transnacionalinė įmonė (angį. k. transnational enterprise).Kiti globalią įmonę apibūdina kaip įmonę, kuri siekia standartizuoti operacijas visose funkcinėse srityse, bei patenkina ir nacionalines rinkos poreikius. Pateiksime tris skirtingus globalios kompanijos apibūdinimus tai įmonė, kuri siekia šių trijų pagrindinių tikslų:1) turėti pasaulinio masto padėtį savo rinkoje;2) standartizuoti operacijas tarptautiniu mastu vienoje ar keliose įmonės funkcinėse srityse;3) integruoti savo operacijas pasauliniu mastu.Kai kurie autoriai tikina, kad globaliai įmonei būtinos visos trys ypatybės, norint valdyti ir kontroliuoti pasaulinio masto nuosavybę. Šios nuomonės kritikai teigia, kad nė vienai globaliai įmonei nebūdingos šios ypatybės. Jomis remiantis, galima apibūdinti globalią įmonę ir šiomis jai būdingomis savybėmis:Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško ir tiria bei veikia pasauliniu mastu:a) rinkos galimybes,b) konkurentų grėsmę,c) produkcijos, žaliavų ir finansavimo šaltinių,d) personalo.Kitais žodžiais tariant, ji turi globalią viziją.Globali įmonė – tai įmonė, kuri ieško būdų, kaip išlaikyti savo pozicijas svarbiausiose rinkose.Globali įmonė tai įmonė, kuri ieško įvairių rinkų panašumų, o ne skirtumų ir atitinkamai bando pateikti šiose rinkose standartizuotą produktą.Taigi tie autoriai, kurie sąvoką globalus apibrėžia išvardytomis globaliam verslui būdingomis savybėmis, multinacionalinę kompaniją apibūdina kaip kompaniją, valdančią didelio masto operacijas užsienyje, kompaniją, kuriai belieka savo produktus ir jų marketingo strategiją pritaikyti vietinei rinkai. Mokslininkai siūlo šiai sampratai išreikšti vartoti sinonimus multivietinė (angį. k. multidomestic) arba multilokalinė (angį. k multilocal) korporacija, kurie, anot jų, tiksliai išreiškia multinacionalinės kompanijos esmę.Nepaisant to, JAV ir kitose labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vartojama sąvoka transnacionalinė įmonė vietoj multinacionalinė, apibūdinant įmonę, kuri užsiima verslu daugiau nei vienos šalies teritorijoje. Visai neseniai specialistai pradėjo vartoti terminus, kurie sujungia globalios ir multinacionalinės įmonės ypatybes:1) globalios įmonės veikla – tai ekonominio efektyvumo visose įmonės funkcinėse srityse globalios integracijos dėka siekimas;2) globalios įmonės veikla tai sugebėjimas greitai ir adekvačiai reaguoti į skirtingas vietines aplinkas.Tai panašūs į anksčiau pateiktus globalios kompanijos apibrėžimus, tačiau išryškintas šios įmonės sugebėjimas reaguoti į vietinę rinką ir jos aplinkos dinamiškumą.Apibendrinant tarptautinio verslo terminologiją, reikėtų pabrėžti, kad pasaulyje priimta vartoti terminus, kurie priimtini patiems to verslo atstovams. Nors pirmiausia vartojami terminai globali, multivietinė ar tarptautinė įmonė ar kompanija, daug kur literatūroje ir praktikoje populiarūs ir tokie terminai kaip multinacionalinė įmonė ar multinacionalinė kompanija. Lietuvių autoriai (J. Mačerinskas, V. Vengrauskas, 2000) siūlytų vartoti multinacionalinės kompanijos sąvoką bei tokį jos apibrėžimą:Multinacionalinė kompanija tai tarptautinės įmonės forma, kuriai būdingas įmonių tinklas, susidedantis iš pagrindinės kompanijos vienoje šalyje ir padalinių kitose šalyse, kuris pasižymi bendra veiklos strategija, remiasi bendrais ištekliais, informacijos sistemomis bei kompanijos ženklu .2. TARPTAUTINIO IR VIETINIO VERSLO TEORINIAI ASPEKTAI2.1. Tarptautinės ir vietinės verslo aplinkų palyginimasTarptautinis verslas nuo vietinio skiriasi tuo, kad tarptautinė įmonė veikia už vienos šalies ribų ir susiduria su trimis aplinkos jėgomis: vietine, užsienio ir tarptautine. Ir, atvirkščiai, įmonė, kurios verslas apsiriboja šalies sienomis, privalo susikoncentruoti tik į vietinę aplinką. Tačiau nė viena vietinė įmonė nėra apsaugota nuo užsienio ar tarptautinė aplinkos jėgų, kadangi užsienio konkurentai su savo prekėmis ar paslaugomis turi galimybių įeiti į vieną ar kitą rinką. Trumpai panagrinėsime šias jėgas ir jų veikimo trijose aplinkose principus. Pradėsime nuo pačios aplinkos termino supratimo.Aplinka – tai visos jėgos, supančios ir veikiančios įmonės gyvenimą ir vystymąsi. Jėgos gali būti klasifikuojamos į išorines ir vidaus. Išorinės jėgos dar vadinamos nekontroliuojamomis jėgomis ir susideda iš šių pagrindinių dalių:1. konkurentinės – konkurentų rūšys ir skaičius, jų išsidėstymas ir veikla; Šiandieninės rinkos konkurencinė aplinka reikalauja, kad įmonė nuolat keltų savo efektyvumą ir sugebėtų lanksčiai prisitaikyti prie naujų rinkos poreikių. 2. pasiskirstymo – nacionalinės ir tarptautinės agentūros, platinančios prekes ir paslaugas;

3. ekonominė – kintamieji (tokie kaip BNP), darbo kaštai, žmoniškųjų išteklių poreikis, turintis įtakos įmonės galimybėms užsiimti verslu;4. socioekonominės – žmonių populiacijos pasiskirstymas ir ypatybės;5. finansinės – kintamieji, tokie kaip ir infliacija, pelno norma, mokesčių politika;6. teisinės – įvairūs užsienio šalių ir vietinės valdžios priimti įstatymai, reguliuojantys tarptautinių įmonių veiklą;7. fizinės – gamtos elementai, tokie kaip topografija, klimatas ir gamtiniai ištekliai;8. politinės – tautos politinio klimato elementai, tokie kaip patriotizmas, valdžios formos, tarptautinės organizacijos;9. sociokultūrinės – kultūros elementai (tokie kaip požiūriai, tikėjimas, nuomonė apie tam tikras vertybes), svarbūs tarptautinio verslo atstovams;10. darbo – sudėtis, sugebėjimai ir požiūris į darbą;11. technologinės – techniniai sugebėjimai ir įranga, veikianti perdirbimo natūralių išteklių į produktus procesus. Kultūrinių verslo aplinkos skirtumų įvairiose Europos šalyse pripažinimui, kaip pavyzdį, galėtumėme pateikti amerikietišką ir japonišką vadybos modelius, kurie remiasi tų šalių kultūrų vienalytiškumu, o kultūrų įvairovė ten suprantama kaip problema, kaip tai, ką reikia įveikti. Tuo tarpu Europoje tai yra įprastas ir pripažintas dalykas, todėl vadovai supranta ją kaip natūralią verslo aplinkos savybę, kurią galima ir reikia įvertinti priimant sprendimus. Tiek amerikiečiai, tiek japonai įmonių padaliniuose, veikiančiuose kitose šalyse, stengiasi atkurti savo šaliai būdingas organizacines kultūras. Europiečiai siekia tapatybės su vietine aplinka, o tai vaizdžiai galima apibūdinti sąvoka “be imperializmo”. Verslo aplinką apsprendžią daugybė veiksnių: konkrečių įmonių ir produktų padėtis rinkoje, kaimynai, infrastruktūra, verslo tradicijos ir kita. Didžiulę įtaką daro ir valdžia (visų lygių – vietos, regioninė, centrinė, Europos Sąjunga). Valdžia įtakoja verslo aplinką šiais pagrindiniais būdais: nustatydama (įtvirtindama) “žaidimo taisykles”, ribojimų būdu (licencijos, sertifikavimai ir t.t.), rinkdama mokesčius, įtakodama tarptautinę prekybą, vykdydama monetarinę politiką, pati dalyvaudama versle, “skatindama” verslą. Valdžios daroma įtaka verslo aplinkai Lietuvoje nemažą įtaką turi integracijos į ES procesai. Ši įtaka nėra vienareikšmė. Ją vertinti galima teigiamai, nes integracija atsiveria sienas, integruojantis į ES “iš viršaus” Lietuvai būtų nuleidžiamas nereguliavimas, ypač kai kuriose konkrečiose srityse. Neigiama integracijos į ES įtaka yra tai, kad Lietuva būtų verčiama užsidaryti nuo ne ES valstybių, iš viršaus dažnai būtų nuleidžiamas papildomas reguliavimas, kurio šiuo metu Lietuvoje nėra. Bet kokiu atveju pasekmės būtų įvairios ir tai reikia nagrinėti atskirai kiekvienoje srityje. “Žaidimo taisyklių” nustatymo srityje labai smarkiai pa…dėtis nesikeis. Galima laukti netgi didesnio stabilumo, nes dabartinė Lietuvos teisinė padėtis privatinės teisės sferoje pasižymi teisės normų nestabilumu ir nenusistovėjimu. Vietinė aplinka susideda iš visų nekontroliuojamų savoje šalyje veikiančių jėgų, kurios supa ir veikia įmonės veiklą ir plėtrą. Akivaizdu, kad tai jėgos, su kuriomis įmonių vadovai yra susidūrę. Tačiau vietinės jėgos turi įtakos ir užsienio operacijoms. Pavyzdžiui, jeigu konkreti šalis kenčia nuo užsienio valiutos stokos, vyriausybės gali imtis būdų, kuriais būtų galima riboti investicijas į užsienį, siekdama apsisaugoti nuo užsienio valiutos nutekėjimo. Taigi vietinės aplinkos jėgų poveikis jaučiamas ir savoje šalyje, ir užsienyje. [5]Vidinė verslo aplinka – tai veiksniai tiesiogiai susiję su verslininko galimybėmis, tai yra vartotojai, tarpininkai, konkurentai, darbo ištekliai ir pan. Kiekvienas vartotojas skiriasi savo skoniu charakteriu norais ir įpročiais. Tik išanalizavus vartotojo poreikius galima pateikti jam tai, ko jis nori, ką gali įvertinti ir ką gali apmokėti. Svarbu yra įvertinti, kas nulemia vartotojo pasirinkimas: kaina kokybė tiekimo terminai, aptarnavimas, asmeniniai kontaktai, politiniai įsitikinimai. Kitas vidinis verslo aplinkos veiksnys – konkurentai. Dažnai konkurentai lemia kokia produkcija gaminti ir kokia kaina parduoti. Konkurencija vyksta ne tik dėl vartotojo, bet ir dėl darbo išteklių, medžiagų, kapitalo ir teisės taikyti technikos naujoves. Nuo konkurencijos lygio priklauso verslininko darbo sąlygos, santykiai su pavaldiniais, darbo užmokestis. Kiekvienas verslininkas turi būti gerai susipažinęs su savo konkurentais turi pasimokyti iš jų, tada jis galės nuspręsti kiek turi kainuoti jo produkcija. Dar vienas vidinis verslo veiksnys yra tiekėjai. Jų pasirinkimas yra rizikingas veiksmas, todėl prieš juos pasirenkant juos reikia ištirti.

Jėgos užsienio aplinkoje yra tokios pat kaip ir vietinėje aplinkoje, tik jos pasireiškia užsienio šalyse. Tačiau šios jėgos veikia šiek tiek skirtingai. Net jeigu jėgų požymiai yra panašūs veikiant vietinėje ir užsienio aplinkoje, tačiau kontroliuojamų ir nekontroliuojamų jėgų savybės skiriasi, o kartais šios jėgos yra visiškai skirtingos. Visų pirma, jų vertė vietinėje ir užsienio rinkoje yra skirtinga. Antra ir viena pagrindinių problemų kylanti dėl užsienio aplinkos jėgų yra ta, kad labai dažnai ypatingai sunku yra įvertinti ir nustatyti jėgų teisinius ir politinius elementus. Nacionalinis įstatymas gali būti perleistas palengvinti gyventojų (populiacijos) segmentui. Kai kuriais atvejais vyriausybė gali būti nusistačiusi prieš investuotojus iš kitų šalių. Pavyzdžiui, Meksika iki 1988 metų draudė užsieniečiams turėti kontrolinį akcijų paketą steigiamose užsienio kapitalo įmonėse. Tačiau tai buvo galima apeiti, jeigu, kaip teigė įstatymai, ši įmonė „užtikrintų šalies gerovę“. Kita problema yra ta, kad šios jėgos tarpusavyje yra susijusios. Tai nėra nauja, nes jėgos ir vietinėje aplinkoje veikia viena kitą, bet tarptautinėje aplinkoje ir jų poveikis yra skirtingas. Pavyzdžiui, didelės kapitalo sąnaudos ir mažos nekvalifikuotos daro jėgos sąnaudos įgalina besivystančiose šalyse verslininkus naudoti pasenusią technologiją pramonėje ir kitose veiklos srityse. Kitaip tariant pasirenkant tarp brangių įrengimų, specializuotų mašinų, kurioms reikia mažiau darbo jėgos (darbuotojų) ir mažiau brangių bendros paskirties įrengimų, kuriems reikia didesnės darbo jėgos (daugiau darbuotojų). Kitas pavyzdys galėtų būti sąveika tarp fizinių ir sociokultūrinių jėgų. Barjerai laisvam žmonių judėjimui, tokie kaip kalnynai ar dykumos, padeda užtikrinti tarp skirtingų tautų. [3; 4]Tarptautinė aplinka yra sąveika tarp:1. vietinių aplinkos jėgų ir užsienio aplinkos jėgų;2. dviejų šalių užsienio aplinkos jėgų, kai, ateinant į vieną šalį, vykdoma verslo veikla, akcentuota į kitos šalies vartotojus. [2]Tai apima ir tarptautinio verslo apibrėžimą – verslas kuris apima tarptautinių sienų kirtimą. Politinė ir …teisinė aplinka yra viena svarbiausių verslą formuojančių ir jam įtakos turinčių aplinkų. Politiniai veiksniai apibūdina visą įstatyminę verslo veiklos aplinką, skiriant ypač didelį dėmesį komercinių sutarčių teisei ir reklamos bei vartotojų teisių gynimo taisyklėms. Verslo politinė aplinka – tai makroaplinkos elementas, apimantis politinių struktūrų veiksmus ir teisės aktus, kurie daro įtaką verslo sprendimams ir jų įgyvendinimui.Verslo politinę aplinką galima suskirstyti į keletą lygių: Aukščiausias, arba pirminis, lygis, kuriam priskiriama ekonominė, konkurencijos, mokesčių ir pinigų politika; Ekonominė politika – tai pagrindinės valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus: ekonominio stabilumo ir augimo užtikrinimo, viešojo sektoriaus finansų kokybės bei pastovumo garantijas, darbo rinkos pagyvinimą ir sustiprinimą, efektyviai veikiančių prekių bei paslaugų rinkų užtikrinimą, finansinių paslaugų rinkos efektyvumo ir integracijos skatinimą, verslo skatinimą, informacijos perdavimo skatinimą, aplinkos stabilumą.Konkurencinė politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus: integracijos skatinimą, teisingumą ir sąžiningumą, efektyvumą.Mokesčių politika – tai valstybių taikomos politinės priemonės, kuriomis siekiama realizuoti šiuos tikslus: užtikrinti, kad šalių taikoma politika neturėtų neigiamo poveikio kitoms šalims bei jų versliu, užtikrinti šalių suverenumą, laisvą prekių bei paslaugų judėjimą tarp šalių.  Šakinis, arba antrinis lygis, kuriam priskiriamos prekybos, pramonės, žemės ūkio ir kita šakinė politika. Tarptautinė teisinė aplinka. Tarptautinis verslas susiduria su skirtingų įstatymų įvairiose šalyse sistemomis. Verslininkai turi laikytis ne tik konkrečios šalies vietinių įstatymų, bet ir tarptautinių įstatymų, reguliuojančių įsipareigojimus už nacionalinės teisės sistemos ribų. Šalies teisinė sistema kildinama iš jos politinės bei socioekonominės sistemos, kadangi vyriausybė ir visuomenė apibrėžia šalies įstatymus. Nepaisant to, šalys su labai panašiomis politinėmis savybėmis kartais leidžia visai skirtingus įstatymus. Tarptautinių verslą veikiantys nacionalinių įstatymų skirtumai atsiranda dėl požiūrio į: intelektinės nuosavybės apsaugą; vartotojų gynimą ir produktų ypatumus; konkurenciją tarp verslų; kyšininkavimo ir kitas korupcines praktikas; reklamą ir pardavimų rėmimą; sandorių formavimą ir užbaigimą; prekių pervežimą. [2;4]Vietinė teisė – tai kiekvienos šalies teisinė sistema, kurios paisyti privalo kiekvienas vietinis ar užsienio verslininkas, veikiantis toje šalyje. Siekiant apsaugoti užsienio investicijas, gali būti priimami specialūs įstatymai, tačiau iš esmės ginčams spręsti taikomi tradiciniai vietiniai konkrečios šalies įstatymai. [1; 3]

Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. 2002 m. spalio 22 d. Seimas priėmė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo pakeitimo įstatymą. Šis Įstatymas nustato smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas. Vienas pagrindinių įstatymo tikslų – Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros teisinio reguliavimo suderinimas su Europos Sąjungos teise. Įstatyme pateikiamas naujas smulkaus ir vidutinio verslo subjektų apibrėžimas. Įstatyme įtvirtintas principas, kad nustatant, ar įmonė priskirtina smulkiam ir vidutiniam verslui, būtina įvertinti ne tik jos, bet ir visų jos kontroliuojamų įmonių atitinkamus rodiklius. Tokiu būdu užkertama galimybė valstybės parama naudotis mažos ir vidutinės įmonės kriterijų neatitinkančioms įmonėms tiek per jų dukterines įmones, tiek per jas kontroliuojančias įmones. Smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos šios valstybės pagalbos formos: a) mokesčių lengvatos (jei jos nustatytos įstatymuose), rinkliavų lengvatos, b) finansinė parama: lengvatinių kreditų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, rizikos kapitalo inves…tavimas į smulkias ir vidutines įmones, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų mokesčių, kreditų draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kitų išlaidų) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti, c) įmonių savininkų, įmonių organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis, e) verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų steigimas ir jų teikiamos paslaugos Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos kitos pagalbos formos. Įstatyme numatyti apribojimai valstybės paramai gauti. Numatyta valstybės pagalba netaikoma šiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams: a) valstybės įmonėms ir savivaldybės įmonėms, b) įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip 1/2 įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių c) įmonėms, kurių paskutinių finansinių metų pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudaro daugiau kaip 1/3 visų paskutinių finansinių metų įmonės pajamų. Šis apribojimas netaikomas tais atvejais, kai suteikiama valstybės pagalba bus panaudota konkrečiai veiklai pradėti ar plėtoti ir ši veikla nėra valstybės neremtina veikla. [7]Tarptautinė teisė – tai įstatymai tarp šalių, susiję su suvereniomis valstybėmis ir numatantys teises ir pareigas šalims, bendradarbiaujant viena su kita. Ji kildinama iš tarptautinės konvencijos, kuri numato taisykles į ginčus įsivėlusioms šalims; iš tarptautinės muitinės, priėmusios įstatymus visoms šalims, bei iš tarptautiniu mastu pripažintų teisinių principų.Vietinė šalių teisės sistema kai kuriose šalyse yra daug tobulesnė nei kitose, ypač jeigu tai susiję su justicijos administravimu ir Teismo taisyklių sugriežtinimu. Dauguma šalių teisinės sistemos pagrįstos:  Bendraisiais įstatymais. Šie įstatymai susiję su anglosaksų tautomis, įtraukiant daugumą ankstesniuose Didžiosios Britanijos Imperijos kolonijų. Ši sistema remiasi istoriniais įvykiais, nuosprendžiais specifinėse bylose ir statutinių įstatymų leidimu bei interpretacija; Kodekso įstatymais. Šalys, kurios laikosi Kodekso įstatymų, remiasi rašytiniais Kriminaliniu, Civiliniu ir (ar) Komerciniu kodeksu, kurie naudojami visoms teisinėms byloms. Dauguma kontinentinės Europos šalių turi Kodekso įstatymų sistemas; jos gana panašios teoriškai, tačiau ne praktiškai; Islamo įstatymais. Šie įstatymai kildinami tiesiogiai iš Korano ir paprastai yra šalies ankstesnių bendrųjų įstatymų ir civilinio kodekso junginys. Tarp islamo ir kitų teisinių sistemų, vykdant tarptautinį verslą, esminių skirtumų nėra. [2]Europos Sąjungos teisė apibrėžia Europos Sąjungos institucijų ir šalių vyriausybių santykius. Ji taip pat nustato sprendimų priėmimo procedūras. Ši teisė yra viršesnė už nacionalines teises, ji įpareigoja valstybes nares bei jų piliečius, o kartu suteikia visiems Europos Sąjungos piliečiams vienodą teisinę apsaugą. [6]Taigi kaip jau anksčiau minėjome, vietinę aplinką visos nekontroliuojamos (išorinės) jėgos tokios kaip konkurencinė, pasiskirstymo, ekonominė, socioekonominė, finansinė, teisinė, fizinė, politinė, sociokultūrinė, darbo ir technologijų jėgos. Šios visos jėgos supa ir veikia įmonės vietinėje veikloje ir plėtroje. Visos šios išvardintos jėgos veikia tarptautinėje erdvėje. Tačiau šioje erdvėje jos veikia šiek tiek skirtingai negu vietinėje erdvėje. Įmonės, kuri norėtų įeiti į tarptautinę rinką, vadybininkas turėtų atsižvelgti į tai, kad yra skirtinga šalių kultūros, ten gyvenančių žmonių nuomonė, požiūriai, įsitikinimai, politinė, teisinė padėtis, ekonominė sistema, išsivystymo lygis gali būti ir yra visiškai kitoks negu vietinėje aplinkoje. O įmonė norėdama plėtoti savo veiklą tarptautinėje aplinkoje prie visų šių veiksnių turi prisiderinti norėdama sėkmingai veikti ir plėtoti savo veiklą tarptautinėje aplinkoje….3.TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS

Šiame poskyryje apžvelgsime penkias pagrindines tarptautines organizacijas (nepriklausančias ES), kurių veikla tiesiogiai susijusi su tarptautiniu verslu užsiimančių įmonių veikla ir jų reguliavimu.1. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija (EBVO).2. Pasaulio prekybos organizacija (PPO).3. Jungtines Tautos (JT).4. Tarptautinė darbo organizacija (TDO).5. Tarptautiniu atsiskaitymų bankas (TAB). Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija(EBVO) 1961 metais industrinių demokratinių pasaulio valstybių atstovams suorganizavo forumą, kuriame buvo siekiama apsvarstyti ir pradėti koordinuoti šių šalių ekonominę politiką.. EBVO sudaro apie 200 specializuotų padalinių, atliekančių tyrimus ir rengiančių ekonominius ir socialinius statistinius duomenis. Šiuose padaliniuose dirba šalių narių valstybės tarnautojai. Organizacijos valdomasis organas (sudarytas iš salių narių ministrų) susitinka kartą. per metus. EBVO siekia išplėsti tarptautinę prekybą ir skatina šalis nares suteikti ekonominę paramą besivystančioms šalims. Ši organizacija turi gausybę statistinių duomenų, todėl ji publikuoja pusmetines trumpalaikes šalių narių ekonomines prognozes.EBVO 1962 metais įkūrė organizaciją G-10, kuri veikia kaip forumas diskusijoms dėl tarptautinių piniginių susitarimų ir bendradarbiauja su Tarptautinio aprūpinimo banku. Septynių didžiausių G-10 narių grupė – žinoma kaip G-8. Šių šalių vadovai reguliariai susitinka aptarti pasaulinių ekonominių ir politinių problemų.Pasaulio prekybos organizacija (PPO) iki 1994 metų buvo žinoma kaip Pagrindinis bendras susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT). Ši institucija, įsikūrusi 1947 metais Ženevoje, siekė remti įvairią prekybą ir minimizuoti tarifinius ir netarifinius prekybos barjerus. Į šią instituciją įeina 116 šalių iš industrinių valstybių, daugiau kaip 70 išsivysčiusių šalių ir nemažai Rytų Europos valstybių. Aštuoniuose šios institucijos raunduose buvo pasirašyta apie 180 sutarčių. PPO reguliuoja apie 90% pasaulio prekybos. Pagrindiniai šios organizacijos veiklos principai yra trys:1. Diskriminacijos nenaudojimas. Tai reiškia, kad kiekviena šalis narė turi veikti tais pačiais importo tarifais, nors muitų sąjungos ar laisvos prekybos zonos yra numačiusios ir specialius atskirus susitarimus dėl besivystančių šalių;2. Nesutarimų sprendimas konsuliniu būdu. Tai reiškia, kad eksporto dempingas mažesne nei produkcijos savikaina gali būti neutralizuojamas įstatymą pažeidusią šalį patraukiant atsakomybėn;3. Kiekybinių importo apribojimų neteisėtumas. Išimtis gali būti ekonomiškai besivystančios šalys, arba tai yra importas, susijęs su žemės ūkio ar žuvininkystės produktais. Taikomos griežtos mokėjimų balanso kliūtys.4. Svarbiausia GATT pasirašyta sutartis yra Urugvajaus Sutartis, parengta 1993 metų gruodį. Jos dėka iki 2000 metų tarifai sumažėjo apie 40 procentų. JAV ir ES kitiems produktams tarifus sumažino 50 procentų iškart po šios sutarties pasirašymo. Vėliau GATT restruktūrizavosi ir pasivadino Pasaulio prekybos organizacija. Urugvajaus susitarimo esmė tokia: patentų 20 metų apsauga, nepaisant to, kur produktas buvo išrastas, ar jis buvo importuotas, ar pagamintas vietoje;5. privalomųjų licencijų patentuotiems produktams apribojimas (nors licencijos gana lengvai gaunamos kai kuriose besivystančiose šalyse);6. autorinių teisių mažiausiai 50 metų po autoriaus mirties apsauga. Tai susiję su kompiuterine įranga ir duomenų bazėmis;7. visos šalys įsipareigojo išleisti įstatymus, ginančius prekybos paslaptis nuo nesusijusių su šia prekyba asmenų;8. lygių susitarimų dėl vietos ir užsienio intelektinės savininkų nuosavybės užtikrinimas.PPO egzistavimas davė didžiausią naudą ES, kurią galima detalizuoti 4 punktais.1. PPO taisyklių išplėtimas pagerino prekybą paslaugomis (banko, draudimo ir telekomunikacijų), kurios sudaro apie 20 procentų visos tarptautinės paslaugų prekybos vertės. Privatus paslaugų sektorius apima 50 procentų ES BNP, kuriam dirba 42 …procentai ES dirbančiųjų. Tuo tarpu pramonei tenka tik trečdalis BNP ir 32 procentai dirbančiųjų.2. Pasaulio rinkų išplėtimas (ypač Šiaurės Amerikoje ir Australijoje) suteikė galimybes Europos eksportui žemės ūkio produktais, natūraliais ištekliais ir tekstile, kildinamais iš Italijos, Graikijos ir Portugalijos.3. Žymus tarptautinės prekybos tarifų sumažinimas cheminėms, medicininėms ir mokslinėms prekėms – visko, ką Europa eksportavo dideliais kiekiais.4. Apribojimai, orientuoti į nacionalines vyriausybes, susiję su subsidijomis neefektyviai vietinei pramonei.Nepaisant šių privalumų, PPO veikla sudarė ir tam tikrų problemų savo šalims narėms.1. Originalaus 1947 metų susitarimo formuluotės gana miglotos ir komplikuotos, todėl gana lengva apeiti jame numatytus reikalavimus.2. Pati PPO negali uždėti sankcijų.3. Paslėptų netarifinių barjerų politika įrodoma gana sunkiai. Kai tik vieni šių paslėptų barjerų įstatymų panaikinami, nelauktai gali iškilti kiti.4. Daugėja vyriausybių, esančių už pagrindinių prekybos blokų, ginančių dvišalius prekybos susitarimus, kaip priemones neutralizuoti regioninių prekybos grupuočių jėgą.5. Besivystančios šalys nenorėjo atsisakyti protekcinės importo kontrolės, taip pat ekonomiškai pajėgios šalys nenorėjo įsileisti Trečiojo pasaulio importo.

6. Taisykles galima keisti tik esant dviejų trečdalių šalių narių pritarimui. Kiekviena šalis, nepriklausomai nuo jos dydžio, turi vieną sprendžiamąjį balsą.Jungtinės Tautos, JT (angį. k. United Nations) įsikūrė 1945 metais. Jų pagrindinis siekis buvo išsaugoti taiką ir saugumą, išvystyti ekonominį bendradarbiavimą ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje veikloje. Ekonominės veiklos funkcijas JT perdavė įvairiems fondams ir agentūroms, pvz., Tarptautiniam Valiutos Fondui, Pasaulio Bankui ir UNCITRAL. Trumpai apibūdinsime šių agentūrų veiklą.1. Tarptautinis Valiutos Fondas, TVF (angl. t International Monetary Fund). JT savo veiklą pradėjo 1947 metais, siekdamos palengvinti tarptautinę fiksuotų valiutos kursų sistemą. Kiekviena šalis į TVF įnešė tam tikrą vietinės valiutos sumą (vadinamą “kvota”), todėl TVF sutelkė didelį užsienio valiutų fondą. Šalys, ištiktos tam tikrų mokėjimų balanso sunkumų, galėjo gauti iki 200 procentų savo kvotos vertės, naudodamos savo vietinę valiutą. Visos valiutos buvo susietos su JAV doleriu. Tačiau, svyruojant valiutos kursams, esant balanso deficitui ir dėl kitų priežasčių buvo pereita prie kintamo valiutų keitimo kursų. Nuo to laiko TVF vaidmuo daugiau susijęs su Trečiojo pasaulio šalių politika. Šis fondas organizavo paskolas besivystančioms šalims, tam tikras valiutos kursų keitimo lengvatas ir kt. Tačiau ši fondo veikla vėliau buvo gana griežtai kritikuojama, kadangi, norint besivystančiai šaliai gauti paskolą, jai reikėjo įgyvendinti gana sudėtingus reikalavimus, kuriuos patenkinusi šalis turėjo pagerinti pramonės lygį, sumažinti infliaciją ir kitus sudėtingus gyvenimo aspektus.2. Jungtinė Tautų konferencija prekybai ir vystymui (JTKPV) įsteigta 1964 metais kaip pastovus JT padalinys. Pagrindinė šio padalinio įsisteigimo priežastis buvo besivystančiųjų šalių išreikštas nepasitenkinimas dėl GATT veiklos, ypač dėl to, kad GATT numatė taikyti vienodus tarifus ekonomiškai išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, netgi, jeigu pastarosioms tų tarifų sumažinimas sukomplikuotų mokėjimų balansą ir inicijuotų užsienio valiutos trūkumą. Pagrindinis JTKPV vaidmuo buvo atstovauti Trečiojo pasaulio šalių interesams. Svarbiausi šios organizacijos laimėjimai:1) įdiegimas visuotinės preferencijų sistemos, dėl kurios besivystančios šalys, savo pramonės produkciją eksportuodamos į išsivysčiusias šalis, neturėjo mokėti mokesčių;2) tarptautinė veikla siekiant sukurti fondą, kurio dėka buvo stabilizuotos pirmo būtinumo vartojimo prekių eksportuojamų iš išsivysčiusių šalių, kainos;3) žymus eksportavimo laivais trečiosioms šalims kainos sumažinimas.3. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros Bankas, TRPB (angį. k. In…ternational Bank Reconstruction and Development), žinomas daugiau kaip Pasaulio bankas, įkurtas 1946 metais ir veikia kaip viena didžiausių tarptautinių paskolų institucijų. Bankas skolinasi iš tarptautinio kapitalo rinkos ir skolina šalių vystymuisi finansuoti fiksuotomis palūkanų normomis. Šios paskolos gali būti kritikuojamos dėl šiurkščių vietinių programų kurias bankas primygtinai taiko paskolas gaunančioms šalims.Tarptautinė darbo organizacija, TDO (angį. k. International Labour Organization) įsteigta 1919 metais. Tai svarbiausia organizacija, numatanti darbo santykių standartizavimą. Pirminis šios organizacijos įkūrimo motyvas buvo užtikrinti, kad nė viena šalis nenaudotų nesąžiningos konkurencijos, prastindama darbo sąlygas iki nepriimtino lygio. Standartai užtikrina minimalias žmonių darbo sąlygas ir saugumo reikalavimus. Organizacijos konstitucija reikalauja:a) skatinti darbuotojų sąlygų gerinimą;b) skatinti kai kurių šalių humaniškas darbo sąlygas;c) remti požiūrį, kad darbo jėga nėra paprasta komercinė prekė;d) palaikyti požiūrį, kad darbo jėgos kaina būtų nustatoma pagal žmogaus poreikius ir kad darbininkams būtų suteikta teisė į pateisinamų standartų gyvenimą.TDO tautos siunčia du vyriausybės, vieną darbdavių ir vieną prekybos atstovą į kasmetines Ženevoje rengiamas konferencijas. Čia diskutuojamos, atmetamos ir priimamos pateiktos rekomendacijos dėl darbininkų darbo sąlygų gerinimo ir pan.IŠVADOSĮ tarptautinį verslą įeina komerciniai veiksmai, išeinantys už nacionalinių sienų. Ši sąvoka apima tarptautinį prekių, paslaugų, darbo jėgos ir technologijos judėjimą; importą ir eksportą; tarpvalstybinius prekybinius susitarimus dėl intelektinių teisių; licencijų išdavimą ir frančizę; investavimą į fizinį ir finansinį turtą užsienio šalyse; susitarimus su gamintojais dėl jų prekių realizavimo užsienio rinkoje arba reeksportavimo į dar kitas užsienio šalis; pirkimą ir pardavimą užsienio šalyse;Centralizacijos sąvoka apibrėžiama kaip ko nors kaupimas, telkimas centre. Tarptautinio verslo centralizacija susijusi su tarptautiniu verslu užsiimančių įmonių veikla ir jų reguliavimu. Tokį reguliavimą vykdo įvairios tarptautinės organizacijos.

Kontrolė susieja indėlį su išdirbiu bei suteikia atgalinį ryšį vadovams. Kontrolės sistema reikalinga tiek strateginiams, tiek operatyviems tikslams. Strateginė kontrolė apima gairių sudarymą, apibrėžiantį, ar naudojama strategija turėtų būti pakeista.Literatūroje yra nurodoma, kad įmonė, kuri veikia savo šalies ribose turi pagrindinį dėmesį skirti savo šalies vietinei aplinką, kurią sudaro nekontroliuojamos jėgos. O įmonė, kuri veikia tarptautinėje erdvėje turi atsižvelgti į tris aplinkos jėgas, t.y., vietinę, užsienio ir tarptautinę. Taigi įmonės, kuri norėtų įeiti į tarptautinę rinką, vadybininkas turėtų atsižvelgti į tai, kad yra skirtinga šalių kultūros, ten gyvenančių žmonių nuomonė, požiūriai, įsitikinimai, politinė, teisinė padėtis, ekonominė sistema, išsivystymo lygis gali būti ir yra visiškai kitoks negu vietinėje jo šalies aplinkoje. O įmonė norėdama plėtoti savo veiklą tarptautinėje aplinkoje prie visų šių veiksnių turi prisiderinti norėdama sėkmingai veikti ir plėtoti savo veiklą tarptautinėje aplinkoje. Vis daugiau Lietuvos įmonių, kurios sėkmingai plėtoja savo veiklą šalies viduje pradeda plėsti savo veiklą už šalies ribų. Susidomėjimas Lietuvos įmonėmis tikrai yra gana didelis, tai atspindi ir Lietuvos ambasadose kitose šalyse organizuojami renginiai, kurių pagrindinis tikslas pritrukti kuo daugiau užsienio investuotojų į Lietuvą, ir taip pat suteikti reikalingą informaciją lietuviams, kurie nori įeiti į vienos ar kitos šalies rinką, padėti užmegzti ryšius vienos ir kitos šalies verslininkams. Kad ir pasinaudoję tyrimo duomenimis, kuris buvo atliktas Vakarų Lietuvoje, galime pastebėti, kad iš visų ten veikiančių įmonių 33% organizacijų sėkmingai veikia tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje šalyje, ir 10% visų apklaustų įmonių veikla yra sukoncentruota į tarptautinę rinką. Kadangi mes esame įstoję į Europos Sąjungą tai įmonių skaičius, kurios savo veiklą plėtos tarptautinėje aplinkoje turėtų tik tai augti.LITERATŪRA1. Vengrauskas V., Langvinienė N. Tarptautinis verslas : mokomoji knyga /2-asis leid. Kaunas: Technologija. 2005. 2. Tarptautinis verslas : mokomoji knyga. – Kaunas: Technologija. 2002-2004. 3. Budrienė D., Mockutė G. Verslo steigimas Europos Sąjungos šalyse. – Vilnius: Pačiolis 2002. 4. Vengrauskas V., Langvinienė N. Tarptautinis verslas. – Kaunas: Technojogija. 2005.5. http://www.ldb.lt/eures/index.aspx/lt/gyvenimo_darbo_salygos/lietuvoje/darbo_salygos/?menu_id=262; [žiūrėta 2006-12-05].6. http://www.durys.org/zinynas/es_ir_kultura3.htm; [žiūrėta 2006-12-15].7. http://www.euroverslas.lt/?289923525; [žiūrėta 2005-10-15].