tarptautines finansu organiacijos ir ju veikla

Annotation

This work was writenn by Rasa Dilytė.The topic of this work is international financial organizations, their work aims and activities .The main goals of this work : to survey with international finanial organizations, their history of establishment, main work aims, to describre Lithuania’s participation in inter financial organization’s activities and projects , to inspect the facts and data or recieved loans and it’s dispance. The “hidden”goal of this work was to survey Lithuanian poeple about the projects which were launched bu the innternational financial organizations. Many of the Lithuanian people do not know about the international financial organizations, despite of this they do not know about the projects of the international financial organizations.
TURINYS
Įvadas..............................3
1. Tarptautinės finansų organizacijos..........................4
2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?......................5
2.1. Įkūrimo istorija.............................5
2.2. Organizacinė struktūra...........................5
2.3. Narystė..............................6
2.4. Veikla..............................7
2.5. Kapitalas ir finansinė struktūra.......................7
3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla....................8
3.1. Specialūs fondai.............................9
3.2. Lietuvos dalyvavimas TVF.........................11
3.3. Ekonominių reformų programa.Tikslai......................12
3.3.1 Pagrindiniai reformos programos elementai....................12
3.3.2. Reformos vygdimo kriterijai......................12
4. Pasaulio Prekybos organizacija..............................14
4.1. PPO įkūrimas. Tikslai..............................14
4.2. Lietuva –Pasaulio Prekybos organizacijos narė.................14
5. Pasaulio Bankas..............................16
5.1.Pasaulio Banko pajamos..............................17
5.2.Pasaulio Bankas ir Lietuva ..............................18
5.3.Pasulio Banko investicijos Šiauliuose.........................19

Literatūra..............................20

Įvadas

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga paasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir fi

inansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti .

Temos aktualumas: Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, šios ir kitos finansų institucijos daug kam yra nežinomo, paslaptingosorganizacijos. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kaad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti tarptautines finansų organizacijas , jų tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jos susietos su Lietuva.

Darbo uždaviniai:

1) kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos,
2) supažindinti su jų įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra,
naryste, kapitalu bei finansine struktūra;

4) apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiose organizacijose .

Taigi ypatingas vaidmuo tenka Tarptautiniam valiutos fondui, kuris atlieka ir ta

arptautinio arbitro vaidmenį sprendžiant prekybos, finansinių atsiskaitymų, tarptautinės finansų rinkos likvidumo klausimus.

1. Tarptautinės finansų organizcijos

Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu, socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

1. tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary Fund (IMF).

2. tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for Reconstruction and Development (IBRD).

Pasaulio banko grupė (World Bank Group):
Ё Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International Finance Corporation (IFC).
Ё Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development Association (IDA).
Ё Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) – Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).
Ё Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) – International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for Reconstruction and Development (EBRD).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af DB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development Bank (IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IDB) – Islamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment Bank (IIB).

9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank (EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment bank (NIB).

12. Europos mo

onetarinis institutas (EMI) – European Monetary Institute (EMI).

13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund for Agricultural Development (IFAD).

15. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International Settlements (BIS).

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

– kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,

– ekonomikos stabilizavimas,
– šalių narių integracija,

– keitimasis informacija ir patyrimu,

– informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas,
– techninė parama bei kadrų mokymas.

2. Kas tai yra Tarptautinis Valiutos Fondas?

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniai pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iž

ždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.

Dabar TVF jungia 156 šalis. Jo nariu gali tapti kiekviena šalis, savarankiškai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1994 m. metais tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Organizacinė struktūra

Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba (Governors Board), į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas (Development Committee), teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius (žr. 1 pav.). kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.

Vykdomoji taryba (Executive Board) yra darbinis Fondo organas. Šią tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Didžioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.

Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent ne amerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.
2.3. Narystė

Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus.

Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.

Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.

Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.

Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Spesial Drawing Rights – SDR). Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.

Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.

Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.

Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės dikriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.4. Veikla

Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:
1) padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines
problemas,

2) padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai,

3) remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų,

4) padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi,

5) padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais,

6) pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumą, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.

TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygojančių veiksnių mąsto.

2.5 Kapitalas ir finansinė struktūra

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai, ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių

Kadangi kiekviena narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas “Bendros skolinimosi sutartys” (General Arrangements to Borrow), yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.

Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.

3. Tarptautinio Valiutos Fondo kreditinė veikla

Fondo sutartyje jo kreditinės veiklos identifikacijai naudojamos dvi sąvokos:
1) sandėris (tarnsaction) – valiutinių lėšų suteikimas šalims iš jo paties resursų;
2) operacija (operation) – finansinių ir techninių paslaugų suteikimas panaudojant
skolintas lėšas.
TVF vykdo kreditines operacijas tik su oficialiais organais – iždo, centriniais bankais,
stabilizaciniais fondais. Skiriasi mokėjimo balanso deficito padengimui skirti kreditai bei kreditai skirti šalių – narių struktūrinės ekonominės persitvarkymo politikos palaikymui.

Šalis, stokojanti užsienio valiutos, ją perka ar kitaip skolinasi arba atlieka SDR mainais į ekvivalentų nacionalinės valiutos kiekį, kuris įtraukiamas į TVF sąskaitą tam tikros šalies banke. Ruošiant šį mechanizmą, TVF manė, kad šalys – narės pareikš tolygius reikalavimus valiutai ir dėl to jų šalių – narių nacionalinės valiutos, įplaukiančios į Fondą, ims pereidinėti iš vienos šalies į kitą. Todėl šios operacijos neturėjo tapti kreditinėmis, tikrąja to žodžio prasme. Dauguma į Fondą besikreipiančių šalių, su prašymais suteikti kreditą, turi nekonvertuojamą valiutą.To pasekoje TVF suteikia valstybėms – narėms valiutos kreditus kaip “užstatą”, atitinkantį konvertuojamos valiutos sumą. Kadangi nekonvertuojama valiuta neturi paklausos, tai ji pasilieka Fonde iki ją išpirks šios valiutos šalys – emitentės.

Šalių – narių priėjimas prie kreditinių išteklių apribotas tam tikromis sąlygomis. Pagal pradinę Fondo Sutartį jos buvo sekančios:
1) šalies – narės per 12 mėn. gauta valiutos suma, buvusi prieš dabartinį
kreipimąsi į Fondą, įskaitant prašomą sumą, negalėjo viršyti 25 % šalies kvotos;
2) tam tikros šalies bendra valiutos suma, TFV aktyvuose, negalėjo viršyti
200% kvotos (įskaitant 75% kvotos, įneštos į Fondą pagal raštišką pasižadėjimą).

Peržiūrėtoje 1978 m. sutartyje pirmoji sąlyga buvo panaikinta. Tai leidžia šalims – narėms išnaudoti savo galimybes, gaunant iš TVF valiutą, per trumpesnį nei 5 metai laikotarpį. Kas liečia antrą sąlygą, tai išimtiniai atvejais, jos veikimas gali sustoti. TVF už suteiktus kreditus ima iš šalių – skolininkių vienkartinį mokestį, kurio dydis yra 0,5% nuo sandėrio sumos bei tam tikrą įmoką (charge) arba procentinę normą, besiremiančią rinkos normomis. 1992/93 finansiniais metais ši įmoka, skaičiuojama metams, sudarė vidutiniškai 6,60% (praeitais metais – 8,02%).

Šalis – narė, baigiantis nustatyto periodo laikui, privalo atlikti atgalinę operaciją – išpirkti iš Fondo nacionalinę valiutą, grąžinant jam lėšas SDR arba užsienio valiuta. Ši operacija, reiškianti anksčiau gauto kredito padengimą, įvykdoma per 3 1/4 – 5 metus nuo valiutos pirkimo dienos. Be to, šalis – skolininkė privalo pirma laiko išpirkti savo likutį dėl Fondo valiutos, tuo pagerindama jos mokėjimo balansą bei padidindama valiutinius išteklius. Jeigu šalies – skolininkės nacionalinė valiuta, esanti TVF, perkama kitų valstybių, tai tuo pačiu metu apmokami jos įsiskolinimai Fondui.

TVF šalies – narės įsigyjama pirmoji 25% kvotos dydžio užsienio valiutos porcija ( iki Jamaikos sutarties buvusi auksine dalimi) nuo 1978 m. vadinasi rezervine dalimi. Ji apibūdinama kaip šalies – narės kvotos viršijimas suma, esančia tam tikros šalies nacionalinės valiutos Fondo atsargoje. Taigi, jeigu Fondas naudoja dalį šalies – narės įneštos nacionalinės valiutos lėšų suteikimui kitoms šalims, tai tos šalies rezervinė dalis atitinkamai padidėja. Šalių – narių skolų suma suteikta Fondui, papildomuose kreditiniuose susitarimuose, suformuoja jos “kreditinę poziciją” Rezervinė dalis ir ”kreditinė pozicija” kartu, sudaro šalies – narės rezervinę poziciją Fonde [Snowden, 1981, p.104]. Esant šalims – narėms rezervinėje pozicijoje, lėšas iš TVF jos gali gauti automatiškai, tik paprašius. Šios pozicijos išnaudojimas, nereikalauja iš šalies procentinių bei komisinių įmokų ir neįpareigoja gautų valiutinių lėšų grąžinimui.

“Kreditinių dalių” mechanizmas. Užsienio valiutos lėšos, kurios šalies – narės gali būti įgyjamos be rezervinės dalies (100% kvotos), dalijasi į 4 dalis po 25% kvotos. Ribinė kredito suma, kurią šalis gali gauti iš TFV išnaudojus rezervines ir kreditines dalis, sudaro 125% jos kvotos. Tarptautinis valiutos fondas pateikia šaliai, imančiai kreditą, tam tikrus reikalavimus, kurie pereinant nuo vienos kredito dalies prie kitos, pastoviai griežtėja. Šalies – narės įsipareigojimai, numatantys atitinkamų finansinių – ekonominių priemonių pravedimą, fiksuojamos “ketinimų laiške”, siunčiamame TVF. Jeigu Fondas pamanys, kad šalis naudoja kreditą, “prieštaraujantį Fondo tikslams” arba nevykdo jo nurodymų, jis gali apriboti arba visiškai nutraukti tos šalies kreditavimą .{}Pirmos kredito dalies panaudojimas gali būti įvykdomas kaip ir tiesiogiai perkant valiutą, kur reikalaujamą sumą šalis gauna tuoj po Fondo pritarimo jos prašymui, taip ir susitariant su TVF dėl rezervinio kredito. Tokie susitarimai praktikoje pradėjo rodytis nuo 1952 metų.
3.1. Specialūs fondai

Savo kreditinių galimybių išplėtimo tiksluose TVF praktikuoja specialių fondų sukūrimą (facility). Skiriasi jų tikslai, sąlygos bei kreditų kaina.

1. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondas skirtas šalių – narių kreditavimui, kurių mokėjimo balanso deficitas sąlygojamas išorinių, nuo jų nepriklausančių, veiksnių. Tame tarpe: stichinės nelaimės, nenumatytas pasaulinių kainų kritimas, pramonės smukimas, prekių pakaitalų atsiradimas ir t.t. Šis fondas apima 3 komponentus:
1) nuo 1963 metų šalių (šiuo metu iki 30% kvotos), ypatingai žaliavų eksportuotojų bei
valiutinių įplaukų, kurios mažėja krentant žaliavų pasaulinėms kainoms kreditavimas;
2) nuo 1981 m. šalių, importuojančių grūdus bei patiriančių sunkumus kylant grūdų
pasaulinėms kainoms , kreditavimas;

3) nuo 1988 m. nenumatytų praradimų kompensacinis finansavimas, padedant toms šalims, kurios patirią nenusakomų išorinių veiksnių įtaką (30% kvotos).

Be to, šalis gali kreiptis į TVF su prašymu išskirti lėšų ypatingos kreditinės dalies sąskaita (iki 20% kvotos), kuri gali būti panaudojama, papildant bet kurį iš trijų kreditavimo tipų. Jeigu mokėjimo balanso sunkumai pasireiškia eksportinių įplaukų sumažėjimu arba išlaidų grūdų importui padidėjimu, tai kompensacinių kreditų limitas apsiriboja 65% šalies kvotos. Fondo kreditus naudojant šalių nuostolių padengimui, susijusiam su eksportinių įplaukų mažėjimu bei išlaidų grūdų importui didėjimu, o taip pat naudojant du kompensacinio kreditavimo komponentus, nustatomas kombinuotas limitas – 80% kvotos. Kompensacinio ir nenumatyto kreditavimo fondo priėjimo prie kreditų bendras limitas, įskaitant visus jo komponentus, sudaro 95% šalies kvotos.

2. 1969 m. birželio mėn. įkurtas rezervinių atsargų kreditavimo Fondas, teikiantis pagalbą šalims, dalyvaujančioms kuriant žaliavinių prekių atsargas, kurios atitinka tarptautinius susitarimus, ir jeigu tai blogina jų mokėjimo balansą.

3. Nuo 1989 m. funkcionuoja operacijų finansinio palaikymo, mažinant bei aptarnaujant užsienio skolą, Fondas. Tai paaiškinama aktyviu TVF vaidmeniu reguliuojant 1980 m. besivystančių šalių skolinę krizę. Šalims – skolininkėms, suteikiant rezervinius arba išplėstinius kreditus, dalis šių kreditų sumos (iki 25%) gali būti rezervuota tikslu – sumažinti pagrindinę skolą. Be to, dalinės kompensacijos procentinių įmokų sumetimais arba pagrindinės skolos papildomo aprūpinimo, keičiant skolinius įsipareigojimus paritetine verte į obligacijas su mažesne procentine norma, TVF gali išskirti papildomas viršutinių rezervinių arba išsiplėtimo kreditų, lėšas. Kreditų limitas nuo 1992 metų lapkričio mėn. sudaro 30% šalies kvotos. Faktiniai papildomo kredito dydžiai nustatomi Fondui išnagrinėjus kiekvieną konkretų atvejį, apskaičiavus tam tikros šalies makroekonominės stabilizacijos ir struktūrinio persitvarkymo ”radikalumo laipsnį”.

4. 1993 metų balandžio mėn. TVF įsteigė struktūrinių pertvarkymų palaikymo Fondą. Šis fondas orientuotas į šalis, pereinančias į rinkos ekonomiką radikalinių ekonominių ir politinių reformų keliu. Šio fondo naudojimosi priežastimi gali būti: pirma, smarkus eksporto įplaukų sumažėjimas dėl šalies perėjimo prie daugiašalės, pagrįstos rinkos kainomis, prekybos; antra, reikšmingas ir stabilus importo vertės padidėjimas, dėl pasaulinių kainų kitimo; ir trečia, abiejų reiškinių derinys. Šiuo atveju kredito suteikimą šaliai – skolininkei, sąlygoja “minkštesnių” makroekonominių įsipareigojimų įvykdymas. Šalys – narės gali gauti lėšas iki 50% jų kvotos, esant “tarpininkavimo” ar “pereinamumo” kreditui. Kreditai suteikiami 2 lygiomis dalimis po 50% jų kvotos, pusės metų intervalu.

Lėšų iš TVF specialių fondų gavimas – tai jų kreditinių dalių papildymas. Šalis, panaudodama specialių fondų resursus, gali padidinti TVF žinioje esančius nacionalinės valiutos išteklius, kai neegzistuoja tam tikros kaupimosi ribos kreditinių dalių gavimui.

Be šių funkcionuojančių 4 specialiųjų fondų, esant aštrioms tarptautinių valiutinių santykių sprendimo problemoms, TVF periodiškai kuria laikinuosius kreditinius fondus. Jų formavimuisi panaudojamos skirtingų užsienio oficialių šaltinių skolintos lėšos. Laikiniesiems specialiesiems fondams priklauso:

1) Naftos fondas, kurio apimtis 6,9 mlrd. SDR arba 8 mlrd. JAV dol. (1974 – 1976 m.); suteikė kreditus TVF šalims – narėms papildomų išlaidų, kilusių dėl naftos ir naftos produktų importo kainos padidėjimo, padengimui. Šiam padengimui būtina lėšas svarstė išskirtinės šalys – naftos eksportuotojos. Tarp kreditų gavėjų kiekybiškai pirmavo besivystančios šalys, bet jų dalis(1/3), palyginus su išsivysčiusių valstybių, nebuvo didelė. Naftos fondo kredito suteikimo sąlygos buvo gana griežtos: palyginti aukštos procentinės įmokos (ne mažiau 7,2% metinių palūkanų); būtinas TVF rekomendacijų vykdymas, pravedant nacionalinę energetinę ir valiutinę politikas. Esant tokiems griežtiems reikalavimams, besivystančių šalių priėjimas prie naftos fondo lėšų buvo apribotas; jo kreditų sąskaita šalys padengė tik 1/3 papildomų išlaidų dalį pabrangusiam naftos importui .

2) Pasitikėjimo fondas – apimtis 4 mlrd. SDR arba 4,9 mlrd. dol. (1976 – 1981 m.); įkurtas panaudojus pelną, gautą aukcionuose pardavus TVF aukso atsargos dalis. Šio fondo kredito gavėjais buvo mažiausiai išsivystę šalys. Kredito gavimo sąlygos buvo lengvatinės: šalys – narės neįnešė į TVF gaunamų lėšų ekvivalento nacionaline valiuta, procentinė norma neaukšta – 0,5%, kredito laikas – 10 metų. Šios sąlygos labiausiai atitiko besivystančių šalių reikalavimus. 55 šalys gavo iš šio fondo 3 mlrd. SDR. Likusi dalis lėšų buvo perduota besivystančioms šalims, pagal atitinkamą jų kvotos proporciją.

3) Papildomo kreditavimo fondas arba Viteveno fondas – pagal TVF direktoriaus vardą; veikimo laikas 1979 – 1984 m. Šio fondo tikslas – suteikti papildančius kreditus šalims, patiriančioms ypač sunkias mokėjimo balansų krizes bei išnaudojusioms įprastų kreditų limitus. Vitveno fondo resursai (7,8 mlrd.SDR, daugiau kaip 10 mlrd.dol.) suformuoti panaudojus 13 TVF šalių – narių kreditus, o taip pat ir Šveicarijos banko. Šio fondo kreditus gavo 26 šalys.

4) Išplėstinio priėjimo prie TVF išteklių fondas; tai papildomo kreditavimo tęsėjas, kuris funkcionavo 1981 – 1992 m. Fondo tikslas – suteikti šalims narėms papildomus kreditus, kurių mokėjimo balanso pusiausvyros nebuvimas pernelyg didelis, lyginant su jų kvotos dydžiais. Šis fondas buvo naudingas tada, kai šaliai reikėjo daug didesnių lėšų, negu, kad ji galėjo gauti iš TVF kreditinių dalių bei išplėstinės kreditavimo sistemos. Fondo išteklių šaltiniais buvo nuosavos TVF lėšos, pritrauktos raštiško pasižadėjimo forma, bei kitų šalių skolos. Ryšium su TVF šalių – narių kvotos padidinimu, fondas baigė savo veiklą 1992 m. lapkričio mėn.

5) Struktūrinio persitvarkymo fondas (nuo 1986 m. kovo mėn) suteikė lengvatinius kreditus neturtingiausioms besivystančioms šalims, patiriančioms mokėjimo balanso chronišką krizę dėl vidutinio skubumo makroekonominio ir struktūrinio persitvarkymo programos įgyvendinimo. 1993 m. rugsėjo mėn. 36 šalys ( iš 61 šalies turėjusios teisę į kreditą) gavo šiuos lengvatinius kreditus 1,5 mlrd. SDR arba apie 2,1 mlrd. dol. Kreditų gavimo sąlygos: 0,5 % metinių palūkanų; skolos padengimo terminas – 10 metų, kreditų limitas – iki 50% kvotos. Išteklių šaltinis ( 2,7 mlrd. SDR) – pasitikėjimo fondo suteiktų kreditų grąžinimas.

6) Struktūrinio persitvarkymo išsiplėtimo fondas, veikiantis nuo 1987 m. gruodžio mėn., suteikia kreditus panaudojant neišnaudotus struktūrinio persitvarkymo fondo išteklius ( 6 mlrd. SDR). Savo tikslais ir mechanizmo funkcionavimu šis fondas yra struktūrinio persitvarkymo fondo tęsėjas. Be 61 šalies, turėjusios teisę gauti šio fondo kreditą, 1992 m. balandžio mėn. buvo kreditai buvo skirti dar 11 šalių, įskaitant Mongoliją bei Albaniją. Šalis – narė gali gauti šį kreditą 3 metams iki 190% kvotos, išimtiniais atvejais 255% kvotos.

1993 metų pabaigoje sudarytas naujas išplėstas struktūrinio persitvarkymo fondas, perėmęs teises iš jau anksčiau buvusio. Naujojo fondo apimtis – 5 mlrd. SDR (apie 7 mlrd.dol.) lengvatinių skolų suteikimui 2 metų laikotarpyje ir 2 mlrd.SDR (apie 3 mlrd.) šių skolų procentinių normų subsidijavimui. 1994 m. gegužės mėn. 43 šalys sutiko dalyvauti šio fondo formavime. Struktūrinio persitvarkymo ekonomikos programose, kurios bus įgyvendintos padedant šiam naujam fondui, skiriama daugiau dėmesio gyventojų socialinei apsaugai bei vyriausybės išlaidų struktūros tobulinimui. Šio fondo veikimo laikas iki 1996 m. pabaigos, o lėšos šalims skolininkėms,pagal sudarytas sutartis, bus skiriamos iki 1999 m. pabaigos.

Papildomų specialių fondų TVF įkūrimas , skolinantis lėšas iš kitų šalių – narių – tai vienas iš adaptacinės sistemos procesų, pasireiškiančių keičiantis tarpvalstybinio kreditavimo ir valiutinio reguliavimo pasaulinės ekonomikos sąlygoms.TVF atlieka tarpininko vaidmenį paskirstant sėkmingai dirbančių šalių – kreditorių skolintą kapitalą šalims, turinčioms didesnį jo poreikį. Be to stipriai veikdamas šalių – skolininkių ekonominę politiką jis tampa šių lėšų, grąžinimo užtikrinimo, garantu.

3.2 Lietuvos dalyvavimas tarptautiniuose valiutos fonde

Lietuvos respublika tapo Fondo nare 1992 m. balandžio 29 d. Jos pradinė kvota sudaro 69 mln. SDR (apie 95 mln. JAV dol.). pagal IX kvotų peržiūrą Lietuvos kvota padidės 50 proc. Ir sudarys apie 103,5 mln. SDR (apie 134,55 mln. JAV dol.). Lietuva iš buvusių TSRS respublikų pirmoji įstojo į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos įstojimas į TVF yra naudingas dėl dviejų priežasčių:

1. Dalyvavimas Fonde garantuoja techninę ir finansinę Fondo paramą, būtiną vykdant ekonomikos reformą ( taip pat ir įvedant bei stabilizuojant savo valiutą).

2. Įstojimas į šią organizaciją atvėrė duris ir į kitas tarptautines finansines institucijas, pirmiausia į Pasaulio banką, kurio nare Lietuva nebūtų galėjusi tapti, nebūdama Fondo nare. Be to narystė Fonde yra geras garantas, pritraukiant tarptautinį kapitalą iš kitų šaltinių, tarp jų ir komercinių.

3.3 Ekonominių reformų programa. Tikslai

Lietuva siekia pertvarkyti savo ekonomiką ir kartu susidiria su dideliais sunkumais, kylančiais dėl būtinybės reorganizuoti eksporto ir importo apimtis, atsižvelgiant į staigiai išaugusias kainas už naftą ir kitą pirmos būtinybės produkciją. Vienas pagrindinių TVF tikslų yra suteikti finansinę paramą valstybėms narėms, patiriančioms sunkumų dėl pakitusio mokėjimų balanso. Tokia parama leidžia valstybėms pertvarkyti savo ūkį ne taip drastiškai, kaip jos būtų priverstos tai daryti, nesant finansavimo iš šalies.

Norint pasiruošti finansinei TVF paramai, valstybė turi įgyvendinti ekonominės politikos programą, skirtą mokėjimų balansų problemai sureguliuoti, bendram makroekonomikos ir nacionalinės valiutos stabilumui pasiekti. TVF remia Lietuvos siekius įvesti savo valiutą antroje šių metų pusėje ir padėjo Lietuvai parengti ekonominės politikos programą, kurios įgyvendinimas padės stabilizuoti ir vidinę perkamąją galią, ir naujos valiutos vertę užsienio valiutų atžvilgiu.

3.3.1. Pagrindiniai reformos programos elementai

Kainų ir jų keitimo kurso stabilumas negali būti palaikomas, jei nėra biudžeto deficito ir pinigų bei kreditų plėtimo kontrolės. Siekiant žymaus infliacijos sumažėjimo įvedus litą, kaip laikiną priemonę reikės įgyvendinti atitinkamą paklausos ribojimo politiką. Be to, programa turi numatyti atitinkamų tarptautinių rezervų suformavimą ir atsargią užsienio paskolų ėmimo politiką.

Makroekonomikos stabilumas reikalauja gilios struktūrinės reformos, įgalinančios institucijas, atsakančias už pinigų ir biudžeto politiką, efektyviai vykdyti atitinkamą programą ir sudaryti teisinius pagrindus bei ekonomines lengvatas, kad dalyvaujantys rinkoje galėtų efektyviai veikti. Atsižvelgiant į tai, kiti pagrindiniai siūlomos reformų programos elementai yra: greitas privatizavimo procesas; kainų liberalizavimo proceso užbaigimas; bankų sistemos ir centrinio banko reforma. Tolesnis kainų liberalizavimas, įskaitant ir tai, kad vietiniai vartotojai turės pilnai padengti didesnes naftos ir kitos pirmojo būtinumo produkcijos importo kainas, yra taip pat svarbus kontroliuojant biudžeto deficitą.

3.3.2. Reformos vykdymo kriterijai

TVF finansinė parama priklausys nuo to, kaip Lietuva įgyvendins pirmaeilius uždavinius.

TVF finansavimas paprastai teikiamas dalimis – trijų mėnesių intervalais. Norint gauti finansavimą, Lietuva turės patenkinti svarbiausius reformos vykdymo kriterijus, susijusius su biudžeto kontrole, bankų sistemos kreditų augimu, tarptautiniais rezervais ir užsienio skola. Kai kurie kiti tikslai dažniausiai išdėstomi kaip ekonominės reformos programos dalis, tačiau jų pasiekimas nelaikomas griežtais vykdymo kriterijais.

Kad būtų tinkamai pasiruošta finansinei TVF paramai, tikimasi, jog Lietuvos Vyriausybė įsipareigos pradėti struktūrinę reformą pagal susitartą grafiką, dažniausiai remiantis TVF, Pasaulio banko ir kitų šalių technine pagalba. Tikimasi, kad nemaža dalis šių priemonių bus įvykdyta prieš pradedant programą. Apskritai, sprendžiant klausimą, ar Lietuvai ir toliau kas ketvirtį skirti finansinę paramą, bus atsižvelgiama į struktūrinių pertvarkymų ir reformos vykdymo sėkmę Lietuvoje.

4. PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA (PPO)

4.1. PPO įkūrimas .Veiklos tikslai

PPO buvo įkurta 1995 metais, pakeitusi nuo 1947 m. pasaulinę prekybą reguliavusį GATT. PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.
PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986-94 m. vyko Urugvajaus raundas, kurio išdavoje buvo įkurta PPO, o šiuo metu jau vyksta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusios PPO Ministrų konferencijoje paskelbtas derybų raundas (kuris buvo planuojamas paskelbti Sietle, JAV 1999 metais, tačiau susitarimo pasiekta nebuvo, nepaisant to, derybos 2-ose srityse – žemės ūkyje ir paslaugų sektoriuje – 2000 m. buvo pradėtos).
4.2.LIETUVA – PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJOS (PPO) NARĖ

2001 m. gegužes 31 d. Lietuva tapo 141 –ąją Pasaulio organizasijos(PPO) Word Trade Organisation – WTO) nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare. Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO yra svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis.
Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais.
Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija, Ukraina ir Baltarusija), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo. Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.
PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare, vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijoje patvirtinus Ministrų deklaraciją buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, bus vadovaujamasi organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą.
Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 straipsnį. Atkreiptinas tačiau dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau atsižvelgiant į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos priemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas.
Lietuva, tapusi PPO nare, įsipareigojo atitinkamose srityse (pvz., prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiu – skaidrumo – PPO veikloje principu, remiantis PPO sutarčių nuostatomis yra rengiami ir PPO šalims-narėms teikiami informaciniai pranešimai (notifikacijos) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, o taip pat priimtus teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas.
5. Pasaulio bankas
Pasaulio Bankas buvo įkurtas 1944 m. ir yra viena didžiausių pasaulio organizacijų vystymosi srityje. Pasaulio Bankas 2002 m.savo klientėms-šalims suteikė paskolų už 19,5 mlj dolerių. Šiuo metu ši organizacija veikia 100 besivystančių šalių.Bankas teikia finansinę ir konsultacinę pagalbą su tiksu : gyvenimo lygiui pakelti. Bankas turi pagalbos strategiją kiekvienai savo šaliai-klientei, bendradarbiaudami su valstybinėmis institucijomis, nevalstybinėmis organizacijomis, privačiu sektoriumi.Pasaulio Banko bendrasavininkai yra daugiau nei 184 šalys- narės, jų interesus atstovauja valdymi taryba ir direktorių valdyba, kuri yra Vašingtone.Šalys- narės yra Pasaulio Banko akcininkės jos turi teisę priimti galutinius sprendimus.
Bankas naudoja savo finansinius resursus , aukštos kvalifikacijos personalą ir didelę žinių bazę pagalbos suteikimo atveju kiekvienai savoklienčių.Tai naudojama tam, kad būtų pasiektas stabilus šalies vystymasis paremtas socialinės ligybes princpu.Pagrindinis dėmesys skiriamas vargingiausioms šalims, bet visiems savo klientams PB nurodo imtis tokių priemonių:
1 Investuoti į žmogiškuosius resursus , sveikatos apsaugą, švietimo sistemos tobulinimą.
2. Sutelkti jėgas į socialinį vystymasį pritraukiant platų gyventojų sluoksnį spendžiant vystymosi problemas, įgyvendinant valdymo metodus .
3. Stiprinti valstybes galimybę teikiant kokybiškas paslaugas, užtikrinant jos efektyvią veiklą.
4. Skirti dideli dėmesį aplinkosaugai.
5. Skatinti privatų verslą ir palaikyti jį ateityje.
6.Nukreipti reformas makroekonomikos stabilizavimui , kurios užtikrintu sąlygas investicijoms ir ilgalaikiam planavimui.
Duodamas kreditus, konsultuodamas PB vygdo daug programų , jų tikslas sumažinti skurdą bei kelti pragyenimo lygį besivystančiose šalyse.Per visą savo gyvavimo laiką PB pavyko pasiekti tokių rezultatų :
1.Vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo nuo 55 iki 65 metų.
2.Raštingų žmonių skaičius suaugusių tarpe padvigubėjo.
3.Benradas vaikų skaičius besmokančių pradinėse mokyklose išaugo nuo 411 mlj iki 681 mlj.
4.Vaikų mirtingumas sumažėjo 50%
Nežiūtint į visus nuveiktus darbus ir pasiektus rezultatus dar daug reikia atlikti vystymosi problemoms spręsti nes iš 100 šalių , kurios yra PB klientės :
1. 3 mj žmonių gyvena mažiau nei už 2 JAV dolerius dienai, o 1,2 mlrd žmonių mažiau nei už 1 JAV dolerį dienai.
2. Beveik 3 mlj vaikų besivystančiose šalyse kasmet miršta nuo ligų kurios yra išgydomos skiepais
3. 113 mln.vaikų nelanko mokyklos.
4. 1,5 mln žmonių neturi galimybės vartoti švaraus geriamo vandens.

PASAULIO BANKO LĖŠŲ PASKIRSTYMAS PAGAL SRITIS;

5.1.Pasaulio banko pajamos

Pasaulio bankas pinigus kuriuos naudoja savo programai įgyvendinti, gauna įvairiais būdais:
1.Šalių- narių įnašai, kurie sudaro 5% viso bendro PB biežeto
2.Šalys – narės perka akcijas kurių kiekis nustatomas pagal ekonominį šalies lyg, bet apmoka tik labai maža dalį jų vertės ,neapmokėta jų dalis tampa “pinigais iki pareikalavimo”,šie pinigai yra laikomi tokiems atvejams jei bankas patirs nuostolius ir negalės pats susimokėti savo kreditoriams,bet iki šiol tokių atvejų nėra buvę.
3.Beveik 40 šalių įneša įnašus į tarptautinį vystymosi asociasijos biudžetą, kuris papildomas vieną kartą metuose.
Tradiciškai Pasaulio Banko prezidentas yra didžiausio akcininko pilietis –JAV pilietis .Jis renkamas 5 metams, jis vadovauja vygdančiųjų direktorių susirinkimams ir atsako už bendrą Pasaulio Banko valdymą.
Pasalio Banko užduotis:
1.Kovoti su skurdu, panaudojant visas pajėgas.
2.Padėti žmonėms savo jėgomis pasiekti geresnį gyvenimo lygį , suteikiant jiems resursų pasikeičiant žiniomis .Didinti paprastų piliečių bendradarbiavimą su valstybės institucijomis ir privačiomis organizacijomis.
Pasaulio Banko darbo principai:
1.Didžiausias dėmesys skiriamas klienti interesams
2.Glaudus bendradarbiavimas su partneriais.
3.Atsakomybė už aukštos kokybės rezultatus.
4.Finansinis sąžiningumas ir ekonominis efektyvumas
5.Naujovių diegimas ir jų palaikymas ateityje.
5.2.PASAULIO BANKAS IR LIETUVA
Lietuva prisijunge prie PB 1992 m.birželio mėn.nuo tada banko pagalba daug padėjo Lietuvai pereinant prie rinkos ekonomikos . 1992 m. Bankas skyrė 465,4 mlj.JAV dolerių 16 projektų finansuoti .Šiais projektais buvo siekiama reformų šiuose srityse :makro ekonomikos stabilizavimui , vyriausybė įtakos verslo reikalams sumažinti. Dar daugiau PB stengiasi bendradarbiauti su vyriausybėmis tam kad sustiprintų pagrindines finansines institucijas, palegvintų kreditų gavimą ir kapitalo judėjimą , taip pat asistuoja perorentuojant socialinę apsaugą ir viešųjų paslaugų infrostruktūrą ir energetikos sektorių rinkos ekonomikos poreikiams.
Pagrindiniai ateities planai PB Lietuvoje:
1. Pagerinti finansinį valdymą savivaldybių lygyje, padėti pasiekti geresnį paslaugų tiekimą paslaugu sferoje.
2.Sumažinti nedarbą –mažiau nei 10 % , sumažinti soc išlaidas ir skurdą ir didinti ekonominės vertės augimą.
3.padidnti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą –kad galėtų konkuruoti su ES žemdirbiais ir jų produkcija.
4.Sėkmingai padėtis integruotis į ES , padėti gerinti gyvenimo stndartus, gyvenimo lygi ir pasiekti vienodą uždarbį kaip ES.

5.3. Pasaulio Banko investicijos Šiauliuose

Dar 1974 metais Baltijos jūros regiono šalys Helsinkyje pasirašė “Baltijos regiono vandens aplinkos apsaugos konvenciją” (HELCOM). Lietuvos Vyriausybė, ratifikavo šią konvenciją. Helsinkio konvencija pripažino Šiaulių regioną “karštu tašku” – vienu didžiausių Lielupės upės baseino teršėjų ir pasiūlė imtis veiksmų šiai problemai spręsti.

Taip 1996 metais “Šiaulių vandenys” tapo viena iš 6 Baltijos šalių vandens įmonių, vykdančių Pasaulio banko aplinkosauginius projektus, naudojant Pasaulio banko paskolą, Skandinavijos šalių subsidijas bei vietinius biudžetus. Bendras Šiaulių aplinkosaugos biudžetas – 22 mln. USD. Lietuvos Respublikos Seimas ir Šiaulių miesto Taryba pritarė Šiaulių aplinkosaugos projektui ir ratifikavo paskolos sutartį jo finansavimui.

APLINKOSAUGOS PROJEKTO FINANSAVIMAS

Šiaulių aplinkosaugos projekto tikslas – skatinti bendradarbiavimą aplinkos srityje, spręsti taršos šaltinių problemas ir skatinti aplinką saugantį valdymą ir vystymąsi.
Konkrečiai siekiama šių tikslų:
· sumažinti teršalų kiekį iš Šiaulių, patenkantį į Kulpės ir Lielupės upes bei Rygos įlanką;
· gerinti vandens tiekimo ir nuotėkų surinkimo paslaugų kokybę Šiauliuose;
· tobulinti kompanijos valdymą ir administravimą;
· sukurti finansiškai pastovų komunalinių paslaugø teikimą;
· gerinti tiekiamo vandens kokybę;
· pagerinti regioninę ir vietinę aplinkos kokybės kontrolę.

Literatūros sąrašas:

1.//www.worldbank.lt/
2.//www.wto.org/
3.Darulis R. “TVF:ir draugas,ir priešas” //veslo žinios-1996m . kovo 28 d.-p 21
4.//www.imf.org/
5. “Kokie uždaviniai iškyla TVF?”//lietuvos rytas-1994m. nr.152-p 13
6.”Lietuvos stojimas į PPO”//valstybės žinios – 2001m.-nr. 46
7.//mail.siauliuvandenys.lt/
8.Tarptautinės finansinės organizacijos –Vilnius-Lietuvos informacijos institutas –1993m.
9.//www.siualiai.lt//
10.//www.fmmc.lt/(finasų ministerijos mokymo centras)

Šiaulių universitetas
Socialinių mokslų fakultetas
Vadybos Katedra

Tarptautinės finansų organizacijos ir jų veikla
Verslo ir vadybos įvado kursinis darbas

2002 m.

Leave a Comment