1. Teisės teorija ir jos objektas. Teisės teorija skirta apmąstyti visuomenės socialinius procesus atsižvelgiant į žmogaus teisių saugos poreikius, be to, jai tenka teoriškai pagrįsti pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo principus ir kryptis, o svarbiausia, visa tai performuoti į teisės sampratą, bendrą visiems teisės mokslams. Tik žinodami kas yra teisė, galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikyti teisiniais. Pažintis su teisės teorija, kaip su kiekvienu kitu mokslu, prasideda nuo mokslo objekto nustatymo, t.y. išsiaiškinimo, kokią tikrovės sritį, kokiu požiūriu ir kokiais metodais tas mokslas tyrinėja. Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonės sukuria tokį jų elgesį socializuojant įrankį kaip teisė, kas lemia jo pobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tautose jis vis kitoks, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų konkrečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, socialinę santarvę ir socialinį stabilumą.Tai bendriausi teisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožais apibrėžia tolimiausias teisės teorijos interesų ribas. Atsakymų į šiuos klausimus tenka ieškoti besikeičiančiuose žmonių interesuose ir tų interesų kuriamose žmonių santykiuose. Dėl šios priežasties teisės teorija yra vienas iš visuomenės mokslų. Teisės teorijos objektas, siejamas su teisės tikslais, gali būti apibrėžiamas taip: teisės teorija – tai mokslas, tiriantis žmonių interesus siekiant nustatyti tokį žmonių tarpusavio elgesį, kad jis garantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyvendinimą. Teisės teorijos objektas teisės literatūroje dažnai painiojamas su jos tikslais, nurodant, kad “teisės teorijos objektą sudaro teisės atsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dėsningumai” Teisės teorijos dalyką sudaro teisės ir valstybės santykiai, teisės ir valstybės reiškiniai ir sąvokos, kurie leidžia pažinti teisę ir valstybės esmę, turinį bei formas. Teisės teorija apima – teisinės santvarkos ir teisės įgyvendinimą, teisėtvarką ir teisėtumą, teisės sistemą ir teisės formas.
2. Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje: taisės teorijos funkcijos.Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiškinys. Todėl ji tiriama įvairių teisės mokslų:vieni teisės mokslai ją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai, koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi. Kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykių reguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami bendru vardu – teisės mokslas, arba jurisprudencija. Tačiau kiekvienas išplėtotas mokslas yra diferencijuotas. Iš jurisprudencijos diferenciacijos randasi šakiniai teisės mokslai. Teisės mokslų sistemoje teisės teorija išsiskiria kaip savarankiška mokslo žinių šaka. Ji vadovauja kitiems teisės mokslams, orientuoja juos ir turi metodologinę reikšmę. Teisės teorija apibendrina, sintetina ir sistemina šakinių teisės mokslų išvadas. Jos parama teisės mokslams tampa bendrąja teisės mokslų metodologija. Jos parama teisės mokslams reiškiasi tokiais aspektais. Teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslų rezultatus, teisės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį. Šito ji pasiekia tyrinėdama konkrečioje visuomenėje konkrečiu metu esamus žmogaus teisių apsaugos poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes, visa tai performuluoja į atitinkamą teisės sampratą, kuri ir tampa visų šakinių teisės mokslų bendruoju metodologiniu pagrindu.Šakinių teisės mokslų integraciją teisės teorija vykdo tikslindama, plėtodama teisės sąvokų aparatą. Pažintinę (analitinę) funkciją teisės teorija vykdo tirdama visuomenėje vykstančius socialinius procesus, siekdama suvokti, kaip ir kokiomis priemonėmis tie procesai turėtų būti reguliuojami, kad kuo veiksmingiau būtų apsaugomos ir įgyvendinamos žmogaus teisės. Tai darydama teisės teorija aiškinasi, koks yra priimamų įstatymų poveikio visuomeniniams santykiams veiksmingumas. Konstruktyvioji (prognostinė) funkcija yra pažintinės funkcijos tęsinys. Remdamasi atlikta teisinio reguliavimo veiksmingumo analize, teisės teorija formuluoja naujas teisines idėjas, teisės normas ir metodus, padeda numatyti socialinės tvarkos plėtojimo tendencijas. Taigi teisės teorija – tai koncentruotai išreikštas visas teisės mokslas, jo esmės santrauka.
3. Teisės teorijos metodologija.Teisės teorijos metodas – tai sistema būdų ir priemonių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Metodas – tai terminas, reiškiantis pažinimo arba tyrimo kelią, kaip ir kokiu būdu tas objektas tiriamas. 1) Filosofinis teisės pažinimo metodas – tai toks sisteminio pažinimo metodas, kuris reikalauja pažinti dalį tarpininkaujant visumai, t.y. siekia atskleisti teisės specifiką nustatant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje. Sisteminis (filosofinis) metodas dėl savo konkrečios formos yra dialektinis istorinis metodas. Jis padeda suvokti teisę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį. Raidos arba evoliucijos idėja. Siekiant visapusiško teisės pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį, t.y. kaip į atsirandančią, besikeičiančią, nuolat netapačią pačiai sau. Teisės esmė – istoriškai susiklostanti. Teisė pastovi tik tuo, kad ji visuomeninė tvarka. Tiesos konkretumas. Kiekviena mokslinė tiesa visada esti istoriška ir dėl to konkreti, t.y. išlieka tiesa tik atžvilgiu “čia ir dabar” egzistuojančių faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis ji buvo nustatyta. Tiesos konkretumas – tai ne jos jutimiškumas, o vienareikšmiškas apibrėžtumas. Tiesos konkretumas ne jutiminė, o loginė (proto) kategorija, būdinga ne konkrečiam faktui, o faktų sistemai. Mokslinės analizės visapusiškumas. Tai reikalavimas, kad teisė, jos raida būtų tiriamos visapusiškai, t.y. atsižvelgiant į sąveiką su kitais tos epochos socialiniais reiškiniais, jų raida ir poreikiais: kaip tie reiškiniai inspiruoja teisę, lemia jos pobūdį, kokios yra šalies konkretaus meto galimybės ja pasinaudoti, ją taikyti, kaip teisė grįžtamuoju ryšiu veikia tuos reiškinius.
Analizės teoriškumas. Siekiant visapusiškai pažinti teisę, reikia remtis ne tik jutimine, stebėtojo patirtimi, bet ir abstrakčiu, teoriniu mąstymu, galinčiu pakilti virš tiriamo reiškinio detalių, atsitiktinių savybių ir šitaip pasiekti gilumines (esmines) teisės savybes (laisvę, lygybę), nes jos, nebūdamos teisės paviršiuje, tiesiogiai neprieinamos jutiminiam stebėjimui ar empiriniam mąstymui.Visi minėti sisteminio – istorinio metodo požymiai sudaro sistemą: jie egzistuoja kaip tikslo ir jo pasiekimo priemonių vienovė. Tiesos konkretumas yra šio metodo siekiamasis tikslas, o visi kiti jo požymiai – priemonės siekti tiesos konkretumo.2) Sociologinis metodas (stebėjimas, anketavimas, interviu, eksperimentas, statistinis tyrimas ir kt.) padeda aprašyti kylančius konkrečius sunkumus kuriant įstatymus, garantuojant teisės priemonėmis žmogaus teisių saugą, visuomenės socialinį stabilumą. Šiuo metodu teisės teorija siekia patikrinti, kiek teisės samprata atitinka konkrečios šalies teisinę tvarką, taip pat teisinio reguliavimo teisinį ir socialinį veiksmingumą: ar konkreti teisės norma ir visa teisinė sistema pasiekia savo tikslus. Sociologiniu metodu yra užtikrinamas grįžtamasis teisės ryšys, jos pasitikrinimas gyvenimu ir kartu pačios teisės atsinaujinimas laiku, prisitaikymas prie konkrečių žmogaus teisių apsaugos poreikių. Sociologinio metodo gautų duomenų pagrindu formuojasi naujos teisės idėjos, jas teisėkūra paverčia naujomis teisės normomis (įstatymais), o šios virsta teisiniais santykiais, sociologinis metodas padeda teisės tapsmui nuolat suktis savo autentiškuoju “ratu” – suvienyti to proceso pabaigą ir pradžią, kad teisė niekad neturėtų pabaigos, t.y. nevirstų uždara sistema. Be sociologinio metodo teisės prarastų ryšį su socialine tikrove. Sociologinis metodas nereikalingas arba mažai reikalingas tik tai teisinei sistemai, kuri remiasi etatistine (normatyvistine) teisės samprata. 3) Dogmatinis teisės metodas – tai loginės procedūros, skirtos tyrinėti teisę kaip norminio pobūdžio reiškinį. Tai ne teisės plėtojimo, o teisės statinės būsenos fiksavimo, jos vidinio tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant pirmiausia tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius. Tai teisės sistemos egzistavimo formų tobulinimo metodas. 4) Istorinis teisės pažinimo metodas gali būti suprantamas kaip tikslesnio teisės normų prasmės suvokimo priemonė. Kiekvienas įstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisingai suprastas tik istorijai tarpininkaujant. 5) Kritikos metodas – tai būdas vertinti, kaip teisė (teisinis reguliavimas) tenkina tam tikro meto žmogaus teisių saugos poreikius, nes “istorija – tai savo tikslų siekiančio žmogaus veikla”. Konstruktyvios kritikos metodas susideda iš trijų stadijų (dalių): 1) galiojančios teisės kritikos ir neigimo; 2) teisės idealizavimo (geidžiamos teisės vizijos kūrimo – konstruktyvios kritikos); ir 3) siūlymo priemonių ir būdų kaip geidžiamos teisės viziją paversti galiojančia teise ir praktiniu žmonių elgesiu. Plačiai teisės mokslas naudojasi lyginamuoju metodu, kuris, gretindamas įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos etapais egzistavusias teisės sistemas, teisės institutus, jų praktiką, padeda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms; šių tyrimų pagrindu formuojasi net naujos teisės mokslo disciplinos (lyginamoji teisė). Turiningųjų ir formaliųjų loginių metodų derinimas leidžia teisės teorijai visapusiškai pažinti teisę ir jos ryšius su visuomene bei valstybe.4. Termino “teisė” daugiareikšmiškumas. Pats teisės terminas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, objektinę teisę (teisės normų sistemą), pozityviąją teisę (sukurtą valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą leistiną elgesį).– Žmogaus teisė:Tai viena iš fundamentaliausių žmonijos civilizacijos koncepcijų, kuri vaidino ir dabar tebevaidina vieną iš faktorių formuojančių visuomenės vaidmenį. Ji klasifikuojama:a) Pradinės teisės – žmogui teisė priklauso nuo gimimo, tačiau iš prigimties žmonės nėra lygūs, skiriasi jų lytis, amžius ir t.t. Svarbiausia žmogaus teisė – teisė į gyvenimą.b) Žmogaus laisvė visuomenėje – ši laisvė garantuoja žmogaus neliečiamumą iki teismo nuosprendžio. Žmogus turi teisę į asmeninį gyvenimą ir laiškų konfidencialumą bei kt. teises. c) Ekonominės žmonių teisės – svarbiausia šios grupės teisė – būti savininku, t.y. teisė valdyti, naudotis ir tvarkyti savo turtą. Šios teisės leidžia žmogui laisvai pasirinkti darbo vietą, profesiją, taip pat draudžia prievartinį darbą. Taip pat svarbu paminėti nekaltumo prezumpciją: žmogus yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodoma. – Pozityvioji teisė:Pozityvioji teisė sukuriama žmonių ir įtvirtinta rašytinėmis normomis, yra norminiuose aktuose. Skiriami 4 pozityviosios teisės raidos laipsniai: a) Stipriojo teisė – kitados ši teisė buvo pritaikyti iki civilizacinei tvarkai ir papročiams, buvo stabilizuojantis veiksnys, stabdė chaotišką savivalę ir užtikrino bendruomenės gyvavimą ir stiprėjimą.b) Kumščio teisė – buvo pirmais civilizacijos formavimosi ir raidos etapais feodalinėse ir Azijos teokratinėse visuomenėse. Dominuojančios jėgos buvo valdžia ir religinė ideologija. Tai privilegijų luominė teisė, kurioje formuojasi teisingumo, kaltės pradai ir procesinės formos. c) Valdžios teisė – pozityvinė teise laikomos visos pasaulietinės valdžios normos. Joje taip pat reiškiasi viešpataujančios jėgos, kurių tikslas – panaudoti įstatymus savo interesams patenkinti. Išdėstytos įstatymuose pozityvinės teisės normos yra bendros, visuotinės, formaliai apibrėžtos ir tokiu būdu nustatoma griežta formali tvarka. Demokratinio režimo sąlygomis pozityvioji valdžios teisė gali būti demokratinio turinio. d) Pilietinės visuomenės teisė – tai aukščiausia raidos stadija ir suartėjimas su prigimtine teise. Pozityvioji teisė turi padėti įgyvendinti prigimtines žmogaus teises.– Subjektinė ir objektyvioji teisė. Teisė – tai ne vien teisės normos, esančios įstatymuose ir kituose šaltiniuose, bet ir fizinių bei juridinių asmenų subjektinės teisės, jų teisinė galia. Kai kalbama apie teisės normas, tai teisės suprantama objektyviuoju požiūriu (objektyvioji teisė). Subjektinės teisės šaltinis yra objektyvioji teisė. Objektyviąją teisę reikia suvokti kaip teisės subjektų teisių visumą, galimo jų elgesio arba laisvės mastą, leidžiantį veikti savo interesais. Ji yra tik santykiškai nepriklausoma nuo žmonių, nes žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja kuriant teisę. Subjektinė teisė priklauso ją turinčiajam, tačiau ji taip pat priklauso santykiškai, nes bet kurioje valstybėje žmonės gali naudotis savo teisėmis ne ribotai, o taip, kad nepadarytų žalos kitiems, visuomenei ir valstybei. Be subjektinės teisės negali būti įgyvendinamos bendrosios teisės normos. Subjektinių teisių turinį sudaro asmens teisės ir laisvės, įrašytos konstitucijoje.
Objektyvioji teisė yra teisės normų sistema. Subjektinė teisė yra subjektų (piliečių, organizacijų) turimų teisių sistema. Subjektinė teisė užtikrina asmens laisvę, galimybę veikti savo labui, gauti materialiųjų ir dvasinių gėrybių, imtis iniciatyvos. Subjektinė teisė yra įtvirtinta teisės normose, t.y. objektyviojoje teisėje. Šalyse, kur sprendžiamąjį vaidmenį vaidina precedentų teisė, objektyvioji ir subjektinė teisė formuojasi tuo pačiu metu. Ten, kur valstybė aktyviai kuria įstatymus ir pagrindinis teisės šaltinis yra norminis teisės aktas, pirmesnė yra objektyvioji teisė. Tik ištyrus, kaip naudojamasi subjektinėmis teisėmis ir kaip vykdomos teisinės pareigos, galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą. Subjektinė ir objektinė teisės sudaro teisės vertingumą. Užtikrina nuosavybės teisę, laisvą verslą, galimybę naudotis materialiosiomis ir dvasinėmis gėrybėmis.5. Teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė.Ši jų sąveika dar nėra subjektinė teisė, o tik pretenzija į tokią teisę, nes reikalavimas pagarbos dar tėra tik paprastas individo egoizmo demonstravimas visuomenei ir dėl to gali būti suprastas kaip agresyvi individo pretenzija. Kad toks įtarimas nekiltų reikia, kad savo reikalavimą individas legalizuotų visuomenėje. Kiti individai turėtų jį pripažinti, kad jiems būtų ne tik privalu, bet ir naudinga tą reikalavimą vykdyti. Taigi reikalaudamas iš kt., kad gerbtų jo pretenzijas, asmuo privalo pats įsipareigoti pareigai, kito analogiškoms pretenzijoms. Būtent šių įsipareigojimų asmuo ir legalizuoja savo reikalavimą pagarbos jo interesui. Iš čia išplaukia ir pradinės teisės apibrėžimas: teisė – reikalavimas pagarbos ir įsipareigojimas pagarbai; Filosofinėmis kategorijomis: teisė – tai egoizmo ir altruizmo vienovė. Teisiniais terminais kalbant: teisė – tai teisių ir pareigų vienovė. Ši vienovė reiškia, jog individas negali legaliai apsaugoti savo teisių substrato kitaip, kaip tik gerbdamas kito asmens tokią pat teisę. Įsipareigojimas pagarbai kyla ne iš paprasto altruizmo, o iš meilės savo paties interesui, t.y. egoizmui. Altruizmas tada pasidaro būtinu keliu į egoizmą. Ši neatskiriama egoizmo (subjektinės teisės) ir altruizmo (pareigos) vienovė kaip tik ir liudija prieštaringą ir dėl to dinamišką teisės prigimtį. Tas prieštaringumas išreiškiamas ir E. Trubeckojaus teisės apibrėžimu: “Teisė – tai visuma normų, suteikiančių asmeniui laisvę ir kartu ją apribojančių”. Nėra jokių neatmetamų teisių. Kiekvienas atsisakydamas įsipareigojimo pagrindu kito atžvilgiu kartu atsisako savo subjektinių teisių. Subjektinė teisė atskirta nuo pareigos virsta privilegija, o pareiga be teisės – išnaudojimu. Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo pavergimo visuomenei, o visuomenę – nuo atskiro individo agresijos. Dėl vidinio prieštaringumo prigimtinių teisių nežino privilegijų nes ji nežino reikalavimo pagarbos bei įsipareigojimo pagarbai, nelaidžia vienam individui įgyvendinti savo teises kito individo teisių siaurinimo sąskaita. Todėl privilegija gali būti tik pozityviosios teisės kategorija, nes ją suteikti gali tik savivaliaujanti valstybė. Jeigu privilegija atsiranda iš įstatymų leidėjo savivalės, tai ji gali būti įgyvendinama tik jėga. Todėl esant privilegijoms, prievartos poveikis visuomenei didėja, esant teisių ir pareigų vienovei – mažėja. Tai rodo, jog šitaip suprantama teisė yra prigimtinė, ne valstybės nustatyta; ji kyla iš pačių individų abipusiai suinteresuotų pastangų užtikrinti savo teisių saugumą bei plėtrą. Šitoks teisės apibrėžimas išreiškia tik demokratinės valstybės teisę ir todėl neturi istorinio universalumo. Istorijos požiūriu universalesnė teisės definicija būtų ta, kuri į valstybės kuriamą teisę žiūrimą tik kaip į tam tikrą teisių ir pareigų santykį, istoriškai evoliucionavusį nuo teisių ir pareigų disproporcijos prie teisių ir pareigų pusiausvyros.
8. Teisės esmę aiškinančių teorijų diferenciacija pagal požiūrį į teisės turinį.1) Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės kildinimą iš intereso garantuoto jėgos persvara.Teisė atsiranda iš visuomenės, žmogaus teisių apsaugos poreikių. Tik nuo visuomenės kitimo keičiasi vaizdiniai apie pačią teisę. Pagal tai kaip socialinį interesą paversti teise, visos pažiūros gali būti apibendrintos kaip prievartos ir kompromiso teorijos.a) Liudvigo Gumplovičiaus prievartos teorija.Prievartos teoriją išplėtojo austrų teisininkas L. Gumplovičius. Jis viešosios valdžios kilmę aiškina tuo, kad vienos gentys užkariauja ir pavergia kitas gentis, savo interesus paverčia užkariautųjų elgesio taisykle. Prievartos dėka visuomenėje nusistovi tvarka, įkūnijusi ponų ir vergų, turtingų ir vargšų skirtingas padėtis vienas kito atžvilgiu. Šių grupių interesai įkūnijami kaip vienos grupės intereso slopinimas kitos naudai. Grubi jėgos prievarta yra valstybės ir teisės šaltinis. Jėga eina visada priekyje. Teisė – sunorminta nelygybė. Šitoks vienos socialinės grupės viešpatavimas kitai pagimdo įprotį smurtu nustatyti tvarką, kuri virsta teise. Tokia teisės samprata buvo būdinga ankstyvosios raidos stadijoms. Valstybė ir teisė – priemonės viešpataujančios socialinės grupės saviems interesams įgyvendinti. Šioje teorijoje svarbiausia tai, kad teisė išvedama iš prievarta garantuoto intereso. Teisė – tai tam tikros socialinės grupės interesas, paverstas elgesio taisykle ir užtikrintas prievarta. Tik tas interesas gali virsti tvarka, kuris paremtas jėga. b) Marksistinė teisės samprata. Bendra Engelso ir Markso mintis – į teisę žiūrima kaip į reiškinį, sąlygotą ir apspręstą ekonominių veiksnių. Teisė – tai viešpataujančios klasės valia, kurią sąlygoja jų turtas. Teisė – tai prievartinė tvarka, iš aukščiausios valdžios išeinantis įstatymas. Toks požiūris grindžiamas tuo, kad žmogus iš prigimties yra blogas, egoistas. Šis žmogaus netobulumas yra istorinis, nulemtas socialinės – ekonominės aplinkos. Tam teisė ir atsiranda, kad reguliuotų išorinį blogo žmogaus elgesį ir tuo jį socializuotų. Žmogaus bloga prigimtis yra palaikoma išnaudotojiškos aplinkos, kurią sukūrė vergovinė vienovė, kapitalizmas. Istorinė teisės misija – apvalyti žmogų nuo blogio. Prievarta garantuojamas privalomas elgesys. Atskiras pilietis neturi teisės nepaklusti įstatymams nei dėl savo įsitikinimų, nei dėl pilietinio nepaklusnumo. Marksizmui nepriimtina nuostata, kad prigimtinė teisė yra viršesnė už žmonių sukurtus įstatymus. Teisė yra politiškai ir ekonomiškai viešpataujančios klasės interesas, paverstas visai visuomenei privaloma elgesio taisykle. Marksizmas teisės teoriją aiškino iki II – ojo pasaulinio karo. Tai, kad marksizmas nepakankamas šiuolaikinei visuomenei rodo, jog nėra tokių doktrinų, kurios tiktų visiems laikams (išskyrus šventąjį raštą).
c) Realistinė teisės teorija.Panašia marksizmui linkme ėjo vokiečių teisininkas R. von Jėringas “Interesų jurisprudencija” (realistinė teisės samprata). Teisė kilo iš tautos dvasios. Teisė atranda taip kaip atsiranda kalba. Sprendžiant teisės kilmės klausimą Jėringas į pirmą vietą kėlė tikslinę žmogaus savimonę, o pačią teisę kildino iš žmonių intereso ir kovų dėl intereso. Savo teoriją Jėringas vadino realistine arba interesų jurisprudencija. Teisės tikslas – apsaugoti žmogaus laisvę. Teisė susideda iš dviejų struktūrinių elementų: intereso ir jo apsaugos. Teisė – juridiškai apsaugotas interesas. Teisės realumą Jėringas aiškino kaip asmens kovos dėl savo subjektyvių teisių rezultatą. Pasak Jėringo, žmogus teises išsikovoja. Visi didieji teisės pokyčiai pasaulyje (vergovė, baudžiavos panaikinimas it t.t.) buvo iškovoti amžius trukusioje kovoje. Atitinkamai Jėringas naujųjų laikų istoriją suskirstė į tris etapus:1) Kova dėl sąžinės laisvė (reformacija);2) Kova dėl politinės laisvės (kova su absoliutine monarchija XVII a.);3) Kova dėl ekonominės laisvės (deklaruojamą laisvę paversti realia).Teisė pasak Jėringo – dorovės rūšis. Ypač vertingos jo pažiūros į objektyviosios ir subjektyviosios teisės santykį. Realistinei teisės sampratai būdinga: – Teisė nagrinėjama glaudžioje sąveikoje su kintančiais žmonių interesais, santykiais, pastariesiems kintant kinta ir teisė. – Autentiškas teisės egzistavimo būdas – tai nuolatinė individo kova dėl subjektyvių teisių. – Pabrėžiama teisės ir valstybės vienybė. Bet valstybė tik tuščias garsas. Tik valdžia taikanti normas, daro ją tuo, kuo ji yra ir kuo ji turi būti. Jėringas neskirstė teisės į prigimtinę pozityvią. Jam teisė – tai tik pozityvioji (valstybės sukurta). Jėringas rėmėsi teisinio pozityvizmo metodologija.– Struktūros požiūriu teisė aiškinama kaip teisių ir pareigų vienovė. Šiuo pagrindu gali formuotis pilietinė visuomenė. 2) Teisės teorijos grindžiančios teisės esmę priešingų interesų kompromisu:a) Visuomeninės sutarties teorija.Ši teisės teorija teisę kildina iš žmonių interesų, bet kitaip aiškina tų interesų virtimo elgesio taisykle būdą. Teisės kilmę ji grindžia taip pat ir santarve. Teisė ir valstybė atsiranda ne iš prievartos, ne iš individualios kovos, o iš būtinybės derinti priešingus žmonių interesus. Teisė tada yra priešingo intereso kompromisas pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta gali padėti šalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką. Prievartai čia teikiamas antraeilis vaidmuo. Teisinės valstybės vaidmuo siejamas su socialiniu kompromisu. Šias pažiūras antikoje propagavo Epikūras, vėliau Ciceronas, XVI a. lietuvis Volanas taip pat T. Hobsas, Dž. Lokas, Ž.Ž. Ruso. XIX a. pab. – XX a. pradžioje visuotinės sutarties teisės teorija konkretizavo socialdemokratai. Epikūras mokė, kad asmuo turi patenkinti visus savo geidulius. Didžiausia žmogaus gerovė yra laimė, sielos ramybė, prie kurios prieinama tiktai per smagumus, kaip priemonėmis nuo nepatenkinamo geidulio. Teisės pradžia yra visai natūrali: ji gimė gyventojų sutartimi nedaryti vienas kitam skriaudų. Teisė, anot epikūrininkų, nėra kokios nors aukštesnės idėjos įkūnijimas. Atvirkščiai, teisingumas, anot jų, yra reliatyvus dalykas, kuris priklauso nuo veikiančios teisės, kuri savo ruožtu turi atitikti vietos ir laiko sąlygas.Ž.Ž. Ruso teorija apie visuomeninę sutartį sako, kad žmonės praėję tą tašką kur kliūtys, kurios prigimtinėje padėtyje naikina žmonių egzistenciją, savo atsparumu įveikia kiekvieno individo jėgas, kurias jis gali panaudoti šitoje padėtyje savisaugos tikslui. Tada ši primityvi padėtis negalėtų išsilaikyti ir žmonių giminė žūtų, jeigu jis nepakeistų savo gyvenimo būdo. Žmonės negali kitaip padidinti savo jėgas, kaip tik susijungę ir sutelkę tas jėgas, kurias turi. Bet jungiantis į sąjungas kyla klausimas, kaip būti nepriklausomu tuo pačiu metu esant ir sąjungoje. Šios problemos sprendimas yra tas, kad reikia surasti sąjungą, kuri gina visą visuomenę, tačiau tuo pat metu kiekvienas narys yra nepriklausomas. Šios problemos sprendimą pateikia Ž.Ž. Ruso savo veikale “Contra social”. Nurodyto kontrakto (visuomeninės sutarties) sąlygos pagal jo prigimtį yra taip specialiai nustatytos, kad mažiausias jų pakeitimas darytų jas tuščias, bereikšmes. Nors jos niekad nebuvo formaliai išreikštos, tačiau jos yra vis tos pačios, žinomos, tad jei sutartis yra pažeista, tai kiekvienas turi grįžti į savo pirmykštę padėtį, pirmykštes teises ir atgauti savo prigimtinę laisvę, netekęs netikros laisvės dėl kurios buvo atsisakęs nuo jos. Kiekvienas sutikdamas su sutartimi jai atsiduoda pilnumoje, tačiau kiekvienas narys atsidavęs sutarčiai nenori bloginti padėties nes visiems bus vienodos sąlygos. Kadangi atsidavimas yra visiškas, tai ir susijungimas yra visiškas, toks, koks gali būti, ir po to joks bendrininkas neturi ką daugiau duoti visumai. Iš šios citatos suprantama, kad susijungimas ir atsidavimas yra visiškas, ir toks atsidavimas ir susijungimas gali padėti išsaugoti žmonijos egzistenciją. Visuomeninės sutarties esmė yra tokia: “Kiekvienas mūsų perleidžia savo asmenį ir savo galią visuotinės galios aukščiausiam valdymui; gauname kiekvieną narį, kaip neatskiriamą viso dalį.”b) Solidarumo arba socialinių funkcijų teorija (Diurheimas, L. Diugi).Diugi teigė, kad žmonės, susaistyti tarpusavyje solidarumo idėja. Tokio bendravimo ir naudos forma suformuoja solidarumo normą virš visko kas supriešina žmones. Solidarumas – tai nuolatinis socialinių interesų derinimas. Toks derinimas galimas todėl. Kad yra dvejopas solidarumas. – Solidarumas pagal interesų panašumą;– Solidarumas pagal darbo panašumą skirtingi žmonių poreikiai gali būti įgyvendinami keičiantis abipusėmis paslaugomis);Solidarumas seka iš nepakankamumo pačiam sau. Juo visuomenė sudėtingesnė, tuo ji struktūralizmuotesnė. Solidarumo norma nėra konkretus įstatymas, kuriame ji būtų įforminta, o yra metodologinis principas. Atskiros teisinės normos yra tiek reikšmingos, kirk jos atitinka solidarumo normas. Diugi manė, kad teisė, kol ji reiškia socialinį kompromisą, nėra valstybės nustatoma. Todėl įstatymų leidėjas nekuria teisės normas, o jas konstatuoja. Solidarumo imperatyvai, pasak Diugi, atitinka šias asmens laisves:– laisvas profesijos pasirinkimas;– Žodžio sąžinės, sutarčių ir susivienijimo laisvė, visų lygybė prieš įstatymus.Solidarumui įgyvendinti Diugi reikalavo socialinės valstybės, nes valstybės pareiga užtikrinti socialinį solidarumą. Solidarumo palaikymo principas, yra tas, kad valstybė globotų invalidus ir senelius, garantuotų teisę į darbą, į teisingą atlyginimą. Valstybė gali naudoti prievartą solidarumui palaikyti. Jei valstybė ima riboti asmens teises, tai ji tas teises turi riboti visiems vienodai. Diugi kūrė naujos sistemos modelį kur klasių kova turėjo priversti bendradarbiauti, kad socialinė revoliucija netaptų vieninteliu būdu išspręsti socialinius prieštaravimus. Tokioje politinėje sistemoje turi būti proporcingai atstovaujamos profesinės sąjungos, politinės partijos. Turime vieningą sistemą esant daugeliui partijų. Diugi formuluotoje teisės sampratoje pagrindas tas, kad teisė turi remtis žmonių solidarumu. Tai buvo radikalus liberalistinių sampratų įvedimas. Apibendrinant galima konstatuoti, kad visoms teorijoms bendra tai, kad jos į teisę žiūri kaip į interesą, paverstą elgesio taisyklėmis, o skiriasi tik siūlomomis priemonėmis. Vieniems tokia priemonė – kompromisas, kitiems – prievarta.9. Teisės sampratų įvairovė pagal požiūrį teisės formą.Teisės esmės neišsemia jos apibūdinimas tik teisės turiniu. Reikia suvokti teisės išsireiškimo išorinius pavidalus (į ką įsikūnija socialiniai interesai, garantuojami valstybės prievartos ar kompromiso) grįžtama prie trijų teisės ontologinių lygmenų; idėjos, normos, visuomeniniai santykiai. Remiantis šiais lygmenimis visos teisės sampratos gali būti klasifikuojamos į tris pagrindines idėjines kryptis: aksiologinę, normatyvistinę ir sociologinę.a) Aksiologinė teorija. Ji aiškina teisę pagal teisės idėjas (teologinę, psichologinę, prigimtinės teisės teoriją). Šios teisės teorijos siekia suvokti, kokia teisė turi būti formuojant idealios teisės modelį, šioje kryptyje visuomeniniai santykiai ir normos tėra tik teisinių idėjų įsikūnijimas. Teisės esmė – norma nustatyta per teisės idėją. Siekiama sukurti ne kokia teisė yra, o kokia turi būti. Teisiniai santykiai yra tik teisinių idėjų įsikūnijimas. Tačiau kiekviena iš šių idėjų tą idėjinį pradą supranta skirtingai. Teologai – Dievo valia įsikūnijusi žmogaus prigimtyje. Bendra visoms šios krypties teorijoms yra tai, kad jos idėjų vertybinį pradą laiko svarbiausiu teisės striktūros elementu, aiškinančiu teisės esmę. Iš šios krypties svarbiausia yra prigimtinės teisės teorija, ji buvo iškelta jau senovės Graikijoje.Šiandien prigimtinės teisės teorija sudaro šiuolaikinės demokratinės teisės idėjinį pagrindą. Jos populiarumo priežastis yra tai, jog ji orientuota į pačiame žmoguje slypinčias savybes. Pagal šią teoriją žmonės pripažįstami lygūs iš prigimties, turi neatimamas teises. Ši prigimtinė teisė yra bendra visiems žmonėms ir egzistuoja kaip legalumo ir teisingumo kriterijus, todėl valstybė privalo gerbti ir saugoti prigimtines žmonių teises. Prigimtinės teisės teorija buvo įtvirtinta Amerikos nepriklausomybės deklaracijoje ir Prancūzijos žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje. Prigimtinės teisės teorija artima sociologinei, nes teikia žmogaus primatą prieš valstybę. Taip pat viena iš labiausiai paplitusių aksiologinės krypties teorijų yra psichologinė teorija. Ši teorija paplito XX a. pradžioje. Psichologinės teorijos pradininku laikomas L. Petražickis. Jis tyrinėdamas teisę teigė, kad “empirinis mokslas turi du būties tipus – fizinį ir dvasinį.” Teisė, kaip vienas iš šios būties reiškinių, priklauso dvasiniam tipui ir reiškiasi kaip imperatyviniai – atributyviniai žmonių išgyvenimai. Žmonių elgesys gali būti laisvas ir priklausomas. Vidinį valios priklausomumą, žmonių elgesį L. Petražickis vadina etiniu suvokimu. Jo esmę sudaro išskirtiniai jausmai, kurie išgyvenami kaip vidiniai laisvės trukdymai ir kurie skatina žmogų bet kokiam elgesiui. Normos, kaip draudimai ir paliepimai yra tik atspindys šių išgyvenimų. Psichologinė teorija etine pareigą išskiria ir kaip dorovinę pareigą. Jeigu pareiga etikos sampratoje susijusi su kitu žmogumi, tai šią pareigą sąmoningai įtvirtina kaip jam priklausančią ir jis, t.y. tas žmogus su kuriuo susijusi pareiga, turi teisę reikalauti, kad pareiga būtų atlikta. Bet jeigu pareiga nepriklauso, tai jo reikalavimas šių pareigų atlikimo yra neteisėtas. Juridiniai santykiai tarp dviejų subjektų, susijusių pareigomis, kur vienas iš subjektų turi teisę reikalauti atlikti šias pareigas, o kitas turi pareigą įvykdyti šiuos reikalavimus – tai, pagal psichologinę teoriją, yra teisinių santykių esmė.L. Petražickis skirsto teisę į autonominę ir pozityviąją. Autonominė teisė sukuria išgyvenimus, atsiradusius iš vidinės sąžinės balso. Pozityvinė teisė atsiranda tuomet, kai ji pagrįsta kitu autoritetu ir normatyviniu aktu. Intuityviai teisei charakteringa individuali laisvė ir besikeičiantis skirtingumas. Pozityvi teisė sugeba kurti juridinius nurodymus, privalomus visiems teisės subjektams. L. Petražickis pagrindžia, kad teisė atlieka skirstomąją ir organizuojamąją visuomeninę funkciją. Skirstomosios funkcijos turinys pasireiškia tuo, kad teisinė mintis skirsto materialines vertybes tarp individų ir jų sąjungų, ji taip pat suteikia piliečiams idealias gėrybes: asmens neliečiamybę, sąžinės ir žodžio laisvę. Teisės organizuojamosios funkcijos esmė yra teisės subjektams suteikta vykdomoji teisė.Teisės pagrindas šiose teorijose yra teisinė idėja, nors šių teorijų idėjinis pagrindas labai skirtingas. b) Normatyvistinė (etatistinė) kryptis (pozityvistinis normatyvizmas, institucinis pozityvizmas, normatyvizmas).Šios krypties teorijos teikia pirmenybę kitam teisės lygmeniui, t.y. teisės normoms. Čia normos yra teisės pagrindas, jos esminis elementas. Idėjos yra normų ištakos, o visuomeniniai santykiai, sureguliuoti teise, yra teisės normų veikimo rezultatas. Šios teorijos įvairiai aiškina teisės prigimtį, tačiau jos visos pripažįsta teisės normos prioritetą. Ši teisės samprata yra subjektyvistinė, kuri teigia, kad valstybės valia teisėkūroje nėra saistoma jokiomis nuo valstybės nepriklausomomis vertybėmis, kad asmens subjektinės teisės yra ne kiek asmens kultūrinio aktyvumo rezultatas, kiek valdžios suteikiamos malonės. Vienas pagrindinių normatyvizmo požymių – teisės tapatinimas su įstatymu, viskas, ką nustato valdžia -–teisė. Čia nėra teisės problemos, yra tik įstatymo problema, čia kiekvienas įstatymas – teisinis. Įstatymus kuria valstybė, todėl viskas ką valstybė sukuria, kaip privalomo elgesio taisyklę yra teisėta ir teisinga. Teisėtumas ir teisingumas čia ta pati sąvoka. Teisė visiškai perkeliama į valstybė sferą, ji atsiduria šalia visuomenės, pavirsta į formalių straipsnių, paragrafų agregatą, skirtą valstybės aparato komandoms apiforminti. Šis teisės ir visuomenės išskyrimas yra pagrindinė normatyvistinio etatizmo yda. Šios pažiūros, dėl teisės tapatinimo su normomis yra vadinamos pozityvistinėmis. Ši tendencija – XIX a. antros pusės Anglijos pozityvizmo tąsa. Šios krypties vienas ryškiausių atstovų austrų teisininkas – Hansas Kelzenas “grynosios teisės teorija.” Jis čia siekia plėtoti grynąją teisę (teisė kaip žmonių elgesio norminimo technika, atskiriant ją nuo socialinių interesų). Jis bandė pritaikyti teisės analizei formalios logikos principus, bandė sukurti subordinacijos principus. Teisė prasideda nuo bendros normos egzistavimo. Teisė kuriama nuo bendro artėjant prie konkretaus. Ši samprata davė pagrindus totalitarinei, autoritarinei santvarkai.
c)Sociologinė teisės kryptis.Ši pažiūrų į teisės esmę kryptis, apibrėždama teisę, pirmenybę teikia tiems socialiniams interesams, kurie pasireiškia konkrečiuose (buitiniuose) žmonių santykiuose. Teisė – ne tai kas užrašyta teisės normų aktuose, o tai kas nusistovėjo žmonių santykių praktikoje. Vakarų Europos teisės sociologizavimas prasidėjo XX a. E. Erlicho darbuose. Teisės teorija, jo manymu, turėtų būti nagrinėjama kartu su kitais socialiniais reiškiniais. Teisės pradmenys yra kildinami ne iš įstatymų, o iš pačios visuomenės. Taigi, norint pažinti teisę, reikia nagrinėti teisės pasireiškimus gyvenime ir įvairius visuomeninius santykius reglamentuojančius dokumentus (sutartyse, teisiniuose sprendimuose), pačią teisę reikia suprasti ne kaip abstrakčių normų sistemą, bet kaip gyvą tvarką, kaip rinkinį konkrečių teisinių santykių. Teisė užfiksuota įstatymuose ir teisės susiklosčiusi praktikoje skiriasi. Visų sferų visuomeniniai santykiai pamažu susiveda į teisės normas. Be valstybės nustatytų teisinių normų, dar kiekviena organizacija turi nustatytą savo tvarką. Įstatymas tik tada virsta teisės norma, kai jis būna realiai taikomas visuomenėje ir ją įtakojantis. E. Erlichas teigė, kad įstatymas tik tada virsta teisės norma, kai būna patvirtintas praktikoje.Pasak jo, įstatymų leidėjas nesukuria naujos elgesio normos, o tik ją atranda ir ją fiksuoja savo sprendimuose. Ši kryptis sako, kad pirma atsiranda faktiniai santykiai, o paskui teisės normos. Gyvoji teisė išvedama iš realių santykių, besiformuojančios normos negali būti nefunkcionalios. Teisė čia netapatinama su įstatymu, todėl jos samprata neapribojama įstatymų tekstais. Ta teisė, kuri išreikšta įstatymais ir ta, kuri formuojasi praktikoje gali nesutapti.Amerikoje šią sampratą formavo G. Pound’as. Šioje teisės sampratoje pirmenybė teikiama patiems teisiniams santykiams (trečias ontologinis lygmuo). Kiti socialinės teisės šaltiniai irgi aiškina, kad teisė ne bendra elgesio taisyklė, o konkretūs teismų sprendimai. Ši teorija gerai dera su pastangomis silpninti valstybės direktyvinį vaidmenį, apriboti valstybės kišimąsi į ekonomiką. Ji gerai dera su visuomenėje egzistuojančiu pliuralizmu, gyvenimo įvairovės neišsemiamumu, su valdžių padalijimu, ji pagrindžia teismų vaidmenį ginant žmonių teises (teismas pirmiau tarnauja ne valstybės valdžiai, o visuomenei). Čia slypi demokratinis, autoritarinis pradas. Čia slypi ir tam tikri pavojai: jei nerandama protingų pliuralizmo decentralizacijos ribų, tai visuomenė, besiremianti tokia santvarka, gali būti lengvai dezorganizuota. Socialinė teisės teorija ir ją atitinkanti visuomenės santvarka reikalauja, kad būtų aukštas politinis ir kultūrinis lygis, kuris sumažintų piktnaudžiavimo sąlygas.10. Teisės socialinė paskirtis. Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įsiprasmina visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius. Teisės socialinė paskirtis – tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį – tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė. Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl ji skirta valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos priedermė – organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Teisės socialinė paskirtis yra istorinis reiškinys, ji keičiasi priklausomai nuo teisės sampratos pokyčių ir ją lemiančios žmonių socialinės, ekonominės būties permainų: besikeičiančios visuomenės socialinės struktūros ir socialinių jėgų santykio. Jeigu remsimės teisiniu etatizmu, tai teisės socialinė paskirtis – įtvirtinti valstybės ir už jos stovinčios ekonomiškai ir politiškai vyraujančios žmonių grupės (klasės) valią, o jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, tai teisės paskirtis – apsaugoti visų visuomenės narių pagrindines teises ir laisves vienodai veiksmingomis priemonėmis. Atitinkamai teisės socialinė paskirtis istoriškai perėjo dvi pagrindines raidos stadijas: klasinę ir bendranacionalinę (demokratinę). Pirmosios stadijos teisė buvo kuriama užtikrinti (saugoti) ne visos visuomenės, o tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių socialinių grupių interesus, atitinkamai slopinant kitas socialines grupes. Tokios paskirties teisė – tai privilegijų ir prievolių priešpriešos teisė. Antrajai stadijai (ji pradėjo formuotis po II pasaulinio karo) būdinga tai, kad teisė jau turi organizuotu būdu saugoti ne vienos, o visų socialinių grupių teises, lemti jų įgyvendinimą, derinti priešingus interesus ir šitaip palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Tokios orientacijos teisė siekia socializuoti žmonių santykius, grįsti juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbiavimu. Čia siekiama, kad kiekvienas galėtų dalyvauti lygiaverčiuose mainuose, laisvai plėtoti savo asmenybę, tikėtis savo teisių saugos ir tais atvejais, kai pats dėl objektyvių priežasčių nebepajėgia pareigų vykdymu užsitikrinti minimalios savo teisių saugos. Ši teisės socialinės paskirties raida – tai teisės pažangos raida. Teisės pažanga yra taip pat reikalinga visuomenei kaip ir technikos, mokslo, ekonomikos pažanga, nes ji rodo žmogaus socialėjimą, žmoniškėjimą – stiprėjantį gebėjimą gyventi santarvėje, naudotis savo teisėmis nevaržant artimo teisių.
11. Žmogaus teisių samprata. Žmogaus teisių leistino ribojimo atvejai.Prigimtinės teisės skiriasi priklausomai nuo objekto, t.y. tų vertybių, kurias jos turi saugoti; vienos iš jų yra biologinės prigimties (gyvybė, sveikata, orumas, laisvė), kitos – socialinės prigimties – paties asmens sukurtos (turtas, kvalifikacija). Asmens teisė – tai jo ir visuomenės (kitų asmenų) abipusio įsipareigojimo santykis naudotis savo vertybėmis nedarant žalos kito asmens vertybėms. Būtent dėl to, kad subjektinė teisė yra ne savybė, o santykis, nėra prigimtinių teisių ir niekas negimsta su teisėmis. Kita vertus, pagrindinės žmogaus teisės nėra valstybės malonė asmeniui. Valstybė turi tik saugoti asmens teises, kurias jis pats įgijo atitinkamų pareigų vykdymu. Bet yra teisių, kurios atsiranda kaip valstybės teisėkūros rezultatas: pavyzdžiui, teisė į susirašinėjimo slaptumą, būsto neliečiamybę. Tai, žinoma, nereiškia, kad valstybė gali pripažinti šias teises ar jų nepripažinti. Žmogus objektyviai turi teisių į šias socialines vertybes, nes jos yra išvestinės iš jo žmogaus orumo ir laisvės. Bet kad šios teisės iš teisnumo statuso pereitų į subjektinę teisę, reikia, kad valstybė pripažintų tai įstatymais.
Todėl pagrindinės žmogaus teisės yra įtvirtintos visų šalių konstitucijose ir tarptautinėse sutartyse (paktuose), taip pat Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1984 m. gruodžio 10 d. Tapdamos konstitucinėmis, jos virsta atitinkamais įpareigojimais valstybei. Žmogaus teisių leistino ribojimo atvejai. Prie pagrindinių žmogaus teisių apsaugos garantijų priskirtinas ir savavališko asmens teisių ribojimo nebuvimas. Teisėtas žmogaus teisės ribojimas galimas tik dviem atvejais:1)kai reikalinga apsaugoti kito asmens teises. Ši nuostata įtvirtinta visuose pagrindiniuose tarptautiniuose dokumentuose. Visuotinėje žmogaus teisų deklaracijoje šiuo klausimu sakoma: “Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą, siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.” (29str.) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 11 04) taip pat leidžia riboti asmens teises tais atvejais, kai reikia užkirsti kelią teisės pažeidimams, nubausti asmenis, padariusius nusikaltimus, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, sveikatą, moralę (7 – 11 str. ).Riboti asmens teises reikia todėl, kad žmogus yra ne tik teisės subjektas, bet ir agresorius prieš artimo teisę. Tai, kad asmens teisės gali būti teisėtai ribojamos tik kito asmens teisėmis, kad ta riba slypi pačių individų interesuose, vertybėse, įrodo, jog teisė pirmiausia kyla ne iš valstybės, o iš pačių individų tarpusavio santykių (iš visuomenės). 2) kai reikia užkirsti kelią religinės, tautinės neapykantos kurstymui, karo ir prievartos propagandai. Visais kitais atvejais žmogus yra laisvas įgyvendindamas savo teises. Tos teisės negali būti juridiškai apribotos, kol pats asmuo neduoda tam pagrindo nevykdydamas pareigų.12. Teisės funkcijos samprata. Santykis tarp teisės socialinės paskirties ir teisės. Teisės funkcijų rūšys Teisės funkcijos samprata. Teisės funkcijos – tai pagrindinės teisės poveikio visuomeniniams santykiams kryptys, lemiamos teisės esmės ir jos socialinės paskirties visuomenės gyvenime. Funkcijos išreiškia pagrindinius teisės bruožus ir jų paskirtis – įgyvendinti teisės uždavinius konkrečiu visuomenės raidos etapu. Svarbiausias funkcijų bruožas – jų dinamiškumas ir pastovumas. Santykis tarp teisės socialinės paskirties ir teisės funkcijos. Socialinė teisės paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis. Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Kaip konkrečiu laikotarpiu suprantama socialinė teisės paskirtis, tokios yra ir teisės funkcijos, jų turinys, kompetencija viena kitos atžvilgiu ir viso teisinio reguliavimo pobūdis. Pvz: socialinė teisės paskirtis – saugoti tik vienos klasės (valdančiosios) teises ir interesus, o teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos nustatomos taip, kad vienų laisvę garantuotų kitų nelaisvė – prievolės (pvz. vergvaldžių laisvė garantuota vergų nelaisve). Todėl šioje stadijoje reguliacinė teisės funkcija veikia taip, kad iš esmės asmens teisinė padėtis visuomenėje grindžiama ne teisių ir pareigų vienove, o privilegijų ir prievolių santykiu.Teisės funkcijų rūšys. Skiriamos tokios pagrindinės teisės funkcijos:1) Reguliavimo funkcija. Tai pagrindinis teisės poveikio žmonių santykiams būdas, kai asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vienam teisinio santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę (gyvybę, sveikatą), o kitiems asmenims uždedama pareiga susilaikytų nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu pozityvius veiksmus. Šios funkcijos turinį sudaro teisiniai imperatyvai – leisti (teisės suteikimas), įpareigoti, drausti (pareigos vykdymo būtinybė). Tai reiškia, kad reguliavimo funkcija siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad leidžiant asmeniui naudotis tam tikru gėriu, jis kartu įpareigojamas tai daryti nevaržydamas kito asmens teisių ir kartu jam leidžiama reikalauti iš kitų asmenų elgesio, nedarančio žalos gėriui. Klasinėje valstybėje reguliacinė funkcija veikia taip, kad iš esmės asmens teisinė padėtis visuomenėje grindžiama ne teisių ir pareigų vienove, o privilegijų ir prievolių santykiu (vergai ir vergvaldžiai). Tuo tarpu laisvoje visuomenėje žmonių santykiai reguliuojami taip, kad kiekvieno asmens teisinė padėtis grindžiama teisių ar pareigų vienove. Visi asmenys vienas kito atžvilgiu laikomi juridiškai lygiais. Todėl išnyksta vienų privilegijos, kitų prievolės, į jų vietą ateina naujos sąvokos – teisės ir pareigos, jų vienovė.Kai kurie autoriai teisinio reguliavimo funkciją dar siūlo skirstyti į statinę ir dinaminę vadovaudamiesi tuo, kad statinė funkcija nustato draudimus, o dinaminė – įpareigoja atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus. 2) Priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso funkcija. Tai demokratinės teisės funkcija, kuri nusako reguliavimo funkcijos pobūdį: siekiant apsaugoti teises visų visuomenės narių, turinčių dažnai priešingus interesus. Socialiniai santykiai reguliuojami ne bet kaip, o derinant priešingų teisė subjektų interesus, neleidžiant nė vienam jų per daug įsigalėti. Tokiu reguliavimu pasiekiamas priešingų interesų derinimo kompromisas (teisių ir pareigų vienovė) ir šitaip garantuojama vienoda visų visuomenės narių teisių apsauga. Norint užtikrinti šią funkciją vykdančios teisės veiksmingumą, reikia minimalios teisinės prievartos, nes čia siekiama įtvirtinti visuomenėje ne vyravimo ar viešpatavimo, o tarpusavio santarvės būseną. Socialinio kompromiso funkcija nurodo, koks turi būti reguliavimo funkcijos turinys tais atvejais, kai socialinė teisės paskirtis – vienodai veiksmingomis priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir laisves.3)Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo (represinė) funkcija. Ji išplaukia iš būtinybės garantuoti teisės normomis nustatomų pareigų įsakmumą. Ši funkcija nustato pobūdį ir mąstą valstybės prievartos (sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę sudaro imperatyvas – bausti. Teisės literatūroje yra įsitvirtinusi tradicija šios rūšies teisės funkciją vadinti apsaugine. Logikos požiūriu tai netikslus terminas. Saugoti žmogaus teises yra ne tik apsauginės, bet visų teisės funkcijų, taip pat reguliavimo funkcijos paskirtis, nes reguliuoti žmonių elgesį – tai saugoti jų teises. Be to, kai kurie rusų, lenkų ir mūsų teisininkai mano, kad apsauginės funkcijos tikslas – uždrausti tam tikras veikas. Ši pažiūra taip giliai įsitvirtinusi ir mūsų baudžiamosios teisės teorijoje, kad ji figūruoja ne tik baudžiamosios teisės vadovėlyje, bet ir LR baudžiamajame kodekse.
Valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo funkcija išlieka ir demokratinės valstybės teisėje, bet jos kompetencija, palyginti su totalitarinių režimų teise, gerokai siauresnė, nes teisinis reguliavimas čia iš esmės vykdomas teisės normomis, kurios įkūnija priešingų interesų kompromisą. Tada žmonės noriau paklūsta teisės paliepimams, nes tai labiau atitinka jų interesus. 4) Informavimo funkcija nurodo, kokio teisinio santykio dalyvių elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos bus taikomos tiems, kurie nevykdys tos normos nustatytų pareigų. Šia funkcija teisė orientuojasi į žmogaus protą ir valią. Žmogus prezumuojamas kaip protinga būtybė, kuri gali suprasti jai adresuojamus teisės normų reikalavimus ir įvertinti tas grėsmes sau ir kitų žmonių teisėms, jeigu tie reikalavimai nebus vykdomi. Teisės normos kartu prezumuoja ir žmogaus valią: čia kalbama apie tokius teisinius reikalavimus, kuriuos žmogus gali realiai įvykdyti, jeigu tik turės tam tikro noro ir ryžto. Informavimo funkcija išreiškia teisės viešumo principą. Kad veiktų, teisė pirmiausia turi būti vieša – prieinama piliečiams. Informacijos apie teisėto elgesio formas žmonės gauna iš įvairių teisės apraiškų – įstatymų, nutarimų, instrukcijų. Tai padeda piliečiams naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kitų asmenų teisių, teisinės tvarkos. 5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos, funkcija – yra tarsi visų teisės funkcijų apibendrinimas, ji skatina asmenį apmąstyti žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys. Tai skatina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje su artimu, ne tik jaustis asmenybe, bet ir matyti kitą žmogų ja esant. Teisės funkcijos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro sistemą: teisinio reguliavimo funkcija yra centrinė, integruoja, palenkia savo reikmėms visas kitas teisės funkcijas. Šios tik padeda reguliavimo funkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą.13. Teisės principai: samprata ir rūšys. Lotyniškai principum – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami.Jeigu teisės principai – teisės esmės aiškinimo būdai, tai jie ne “prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės, gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami. Demokratiškumas, humanizmas, lygiateisiškumas iš tiesų universalūs žmogiško sugyvenimo principai, galiojantys ne tik teisei. Bet jie yra ir teisės principai, nes gali būti išvedami iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės: ta vienovė yra demokratiška, ir humaniška, nes visus socialinio santykio dalyvius vertingumo požiūriu supranta vienodai. Iš teisių ir pareigų vienovės (pusiausvyros) kyla ne tik demokratiškumas ir humanizmas, bet ir kiti jau grynai teisės principai:1) Įstatymui ir teisei visi lygūs.Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė, galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. 2) Visų asmenų subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis neatskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.3) Privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas (tai antroji teisių santykinumo pusė).4) Socialinio kompromiso, arba saiko, principas, derinantis priešingus interesus, suteikdamas šiai darnai teisių ir pareigų vienovės pavidalą.5) Padarytą žalą būtina atlyginti ( padaryti žalą kito teisėms – tai padaryti žalą savo paties teisėms – tokia teisių ir pareigų vienovė logika).Tai daugmaž pagrindiniai teisės principai. Šie principai nieko naujo neprideda teisių ir pareigų vienovei, tik skirtingai ją konkretina, išskleidžia, daro konkrečių situacijų atžvilgiu geriau suvokiamą, pritaikomą. Teisingumas šiems teisės principams nepriklauso vien todėl, kad jis visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos sinonimas. O jeigu kuri teisinė idėja sutampa su pačia teisės esme, tai ji – ne principas, o tik kitoks tos pačios esmės įvardijimas. Iš teisingumo kyla teisių ir pareigų vienovė, o iš šios vienovės – teisingumas.Iš šių 5 principų galėtume išvesti visus teisės teorijoje ir praktikoje sutinkamus labiau specializuotus tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai pasireiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisinės doktrinos sudedamoji dalis.Yra dvi pagrindinės teisės principų rūšys: 1) Teisės principai – normos;2) Teisės principai, išvedami apibendrinus kelias teisės normas. Principai – normos paprastai yra lemti paties teisinio reguliavimo objekto.Principus, išvedamus iš teisės normų, paprastai lemia teisinis reguliavimo metodas. Pirmasis taikomas piliečiams, antrasis valstybės pareigūnams. Pirmasis principas dar yra etatizmo palikimas, manant, kad galima numatyti visus naudojimosi savo teisėmis pavojingumo artimo teisėms atvejus ir uždrausti juos įstatymu. Civilizuotoje visuomenėje galioja konkretesnis principas: leistina viskas, kas nepažeidžia kito teises. Tai teisės, o ne įstatymų viršenybę suponuojantis principas. Pagal apimtį teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę, skirstomi į 4 grupes:1) Teisės principai, formuojantys bendruosius teisių ir pareigų vienovės tikslus, šaltinius ir įgyvendinimo sąlygas. Kitaip jie dar vadinami bendraisiais teisės principais. Jie būdingi visai teisės sistemai, persmelkia kiekvieną teisės šaką ir nurodo kaip turi būti formuluojamos tos šakos teisės normos ir organizuojamas jų vykdymas, bei teisinėmis priemonėmis būtų veiksmingai apsaugomos pagrindinės žmogaus teisės. Jiems priskirtini:a) Žmogus ne priemonė tikslui siekti, o visada tikslas.b) Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą nustato ir įsako.c) Pilietis paklūstantis įstatymui turi turėti galimybę priversti laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad kt. piliečiai laikytųsi įstatymų.
d) Teisėtumo principas.e) Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).f) Niekas negali atsikalbinėti įstatymo nežinojimu.g) Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negali ginčyti padarynių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai.h) Ex injura non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė).Bendruosius teisės principus sukonkretina, papildo tarpšakiniai, šakiniai ir teisės institutų principai.2) Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu. Tai principai, būdingi kelioms teisės šakoms. Tarpšakiniams principams priklauso grupė principų, kuriais nustatoma tiesa teisminiuose ginčuose ir garantuojamas teisminio nagrinėjimo objektyvumas tiek civilinėse, tiek administracinėse, tiek baudžiamosiose bylose. Šie principai turi didelę reikšmę taikant įstatymus ypač plėtojant precedentų teisę. 3)Teisės principai, konkretinantys teisių ir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu. Tai principai, kurie konkretina teisių ir pareigų vienovę kurios nors vienos teisės šakos sąvokomis. 4) Teisės principai, konkretinantys (įgyvendinantys) teisių ir pareigų vienovę teisės institutų lygmeniu. Jie būdingi grupei teisės normų, sudarančių dalį kurios nors teisės šakos. Visi šie principai yra išvesti iš teisių ir pareigų vienovės, yra tos vienovės įvairaus abstraktumo ir įvairaus įgyvendinimo individualizuoti pavidalai. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją vaizdesnę, geriau aprėpiamą, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus.14. Teisinės sąmonės samprata, struktūra, rūšys.Sąmonė – tai gebėjimas pažinti tikrovę, ją atspindėti žmogaus vaizdiniuose, sąvokose, teiginiuose, teorijose, ją pakeisti, valdyti, atsižvelgiant į tokios sąmonės turėtojo interesus. Žodžiu, sąmonė yra dvasinis žmogaus gebėjimas garantuoti savo egzistenciją, kurti ją įtvirtinančias priemones – kultūrą.Teisinė sąmonė – tai visuomeninės sąmonės forma, pasireiškianti kaip sistema vaizdinių, idėjų, teorijų apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie teisės atitikimą teisingumui. Teisinėje sąmonėje visada yra suformuluotos tam tikros socialinės grupės siekimas savo interesus paversti socialine tvarka. Pagal tai, kokios yra realios konkrečios socialinės grupės politinės, ekonominės galimybės paversti savo interesą socialine tvarka arba bent lemti tą tvarką, skirtingos socialinės grupės gali turėti skirtingą teisinę sąmonę, t.y. skirtingai vertinti galiojančią teisę ir skirtingai įsivaizduoti pageidautiną teisę. Pvz.: šiuo metu Lietuvos bankininkų, prekybininkų teisinei sąmonei būdinga tai, kad jie pageidauja tik tokių įstatymų, kurie neleistų valstybei kontroliuoti jų veiklos, kad išvogus iš bankų piliečių indėlius nebūtų teisinės atsakomybės, kad prekybininkams nebūtų trukdoma prekiauti falsifikatais, nekokybiškomis prekėmis, kad būtų kuo mažesni mokesčiai ir t.t. Tuo tarpu kita visuomenės dalis, kuri neturi nuosavybės ir gyvena tik darbo sutarties pagrindu, atvirkščiai – nori socialiai aktyvios valstybės, kad valstybė per mokesčius vykdytų teisingesnį pareigų ir turtų paskirstymą bei vykdytų socialinę politiką. Šitaip tautoje formuojasi dvi ideologijos ir dvi teisinės sąmonės: viena pasisako už valstybės galių apribojimą iki naktinio sargo funkcijų, kita – už socialiai aktyvią valstybę, kontroliuojančią ūkinę veiklą, mokesčius, nustatančią ir sugebančią tuos mokesčius išieškoti.Teisinės sąmonės struktūra. Teisinę sąmonę sudaro du struktūriniai elementai: teisinė psichologija ir teisinė ideologija. Teisinė psichologija – tai jausmai, išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria betarpiškai susidurdami su teisės normomis (įstatymais), teismų sprendimais, nuosprendžiais bei kitų valstybės institucijų veikla, joms kuriant ir taikant teisės normų aktus. Konkrečiau galima pasakyti, kad teisinės psichologijos turinį sudaro žmonių pasitikėjimas ar nepasitikėjimas teismų vykdomu teisingumu, nepakantumas savo teisių pažeidinėjimams, pasiryžimas gerbti arba negerbti konkrečius įstatymus, pasiryžimas ginti savo teises teisinėmis priemonėmis. Teisinė psichologija dažnai būna emocinė paskata kurti vienokios ar kitokios vertybinės orientacijos teisinę ideologiją, priimti tam tikrą įstatymą arba ginti savo pažeistas teises. Šią ir vidaus asmenį skatinančią teisiniams veiksmams jėgą teisinė psichologija atlieka pozityvų vaidmenį plėtojant teisę teisingumo linkme, didinant žmogaus teisių saugą. Tai emocinis psichologinis veiksnys, skatinantis asmens aktyvumą ginti savo teises ir kurti………..priemones – objektinę teisę.Teisinė ideologija. Kitas itin reikšmingas teisinės sąmonės elementas yra teisinė ideologija, nes ji yra teisinės idėjos, iš kurios išsirutuliojo teisės normos ir socialinių santykių realybė. Teisinė ideologija – tai žmonių požiūris į veikiančius įstatymus (pritarimas arba nepritarimas jiems), tai kartu ir idėjos apie pageidautinas teisės normas. Teisinėje ideologijoje tiesiogiai atsispindi žmonių interesai, pavirsdami atitinkamomis teisinėmis idėjomis. Tose idėjose kaip tik ir formuluojami žmonių interesai, jų siekis virsti atitinkama elgesio taisykle, kuri nustatytų to intereso turėtojui palankią visuomeninę gyvenimo tvarką. Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis yra tas, kad teisinė psichologija yra tam tikras emocinis postūmis formuotis tam tikros vertybinės orientacijos teisinei ideologijai. Teisinė psichologija nėra tik emocionaliai suvokti asmens, grupės ar tautos interesai. Teisinė ideologija formuluoja ir pagrindžia tų interesų siekį virsti tikra visuomeninio gyvenimo tvarka. Nuo emocijos prie logikos, o nuo logikos prie (elgesio) taisyklių ir konkrečių teisinių santykių – toks yra kelias nuo teisinės psichologijos iki socialinių santykių realybės.Teisinės sąmonės rūšys. Siekiant konkretizuoti ir pagilinti teisinės sąmonės pažinimą, ji yra skirstoma į rūšis pagal du kriterijus: pagal savo subjektą ir pagal jos idėjų, sprendimų kompetentingumo laipsnį. Pagal savo subjektą teisinė sąmonė gali būti: individuali, grupinė ir visuomeninė.Individuali teisinė sąmonė – tai atskirų asmenų požiūris į veikiančią ir geidžiamą teisę.Grupinė teisinė sąmonė – tai tam tikro socialinio sluoksnio ar socialinio susivienijimo teisinė sąmonė. Todėl ji būtinai turi būti ir yra diferencijuota. Gali būti darbdavių, darbininkų, bedarbių, tautinių mažumų atstovų, studentų, inteligentų ir kt. teisinė sąmonė, kai veikianti teisė vertinama tam tikros socialinės grupės interesų, jos teisių saugos požiūriu.
Visuomeninė teisinė sąmonė – tai idėjos apie veikiančią teisę, kurias išpažįsta visuomeninės daugumos. Visuomeninės teisinės sąmonės turiniu šiandien Lietuvoje yra teisinės valstybės koncepcija, kuriai pritaria visuomenės dauguma.Teisinės sąmonės diferenciacija pagal asmens kompetentingumo teisės moksle ir veikiančioje teisėje požiūriu teisinė sąmonė skirstoma į:1.paprastąją;2.profesionalią;3.mokslinę (teorinę);Paprastoji arba empirinė sąmonė. Kartais dar vadinama masine. Ji susiformuoja stichiškai, be didesnių intelektualinių pastangų, apmąstymų, be specialių teisės ir socialinių procesų studijų. Ji būdinga tiek individualiai, tiek grupinei sąmonei. Joje teisės psichologija dominuoja prieš teisinę ideologiją.Profesionali teisinė sąmonė – tai dažniausiai teisininkų nuomonė. Ji formuojasi sistemingai ir moksliškai studijuojant teisines doktrinas, veikiančią teisę ir jos taikymo praktiką. Jose harmoningai derinasi psichologiniai ir ideologiniai teisinės sąmonės elementai.Mokslinė teisinė sąmonė – tai dažniausiai teisininkų – mokslininkų teisinė sąmonė. Ji formuojasi tiriant socialinius procesus bei apibendrinant tų procesų reguliavimo praktiką.Taigi teisinė sąmonė – tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo bei pasiruošimo tapti teisės normomis stadija. Todėl tirti teisinę sąmonę – tai tirti įsisąmonin