Tarptautinėje prekyboje naudojami dokumentai

TARPTAUTINĖJE PREKYBOJE NAUDOJAMI DOKUMENTAI (kursinis darbas)
1. ĮVADAS
Tarptautinė prekyba – prekių pirkimo-pardavimo procesas, vykdomas tarp skirtingose šalyse esančių pirkėjų, pardavėjų bei tarpininkų, lydimas didelio kiekio dokumentų. Jie skiriasi savo turiniu, forma, kitais reikalavimais, nes yra susiję su atskaitomybės tarp šalių paskirstymu ir sudaro dokumentinio atsiskaitymo pagrindą.
Vykdant pirkimo ir pardavimo, eksporto ir importo, tranzito operacijas, atsižvelgiant į INCOTERMS sąlygas, susiklosčiusias prekybos tradicijas ir kitus ypatumus, naudojama daugiau ar mažiau minėtų dokumentų.
Sutartiniams komerciniams ryšiams palaikyti reikalingi prekių pirkimo-pardavimo, transportavimo, draudimo, kokybės, muitinės, leidimų eksportuoti ir importuoti arr atitinkamų kvotų gavimo, mokesčių mokėjimo ir kiti dokumentai.
Svarbiausi prekių dokumentai:
 sąskaitos faktūros, sąskaitos proformos, PVM sąskaitos faktūros,
 tarptautinės agentų ekspeditorių federacijos konosamentai, sutrumpinti konosamentai,
 jūrų transporto važtaraščiai,
 įmonių važtaraščiai (lydraščiai),
 įprasti oro važtaraščiai,
 pašto kvitai,
 uosto dokumentai,
 pavojingų krovinių išsiuntimo orderiai (komplektai),
 vežėjų eksporto deklaracijos,
 importuojamų žemės ūkio ir maisto produktų veterinariniai arba fitosanitariniai sertifikatai,
 prekių kokybės sertifikatai,
 prekių kilmės sertifikatai (Form EUR 1, Form A, Form APR ir kt.),
 eksporto ir importo licencijos.
Pagrindiniai dokumentai, be kurių gabenamos prekės negalėtų kirsti kitų valstybių sienų, yra sąskaita (invoice) ir transporto dokumentas. Kiti sąraše iššvardinti dokumentai reikalingi ne visoms prekėms, o pagal jų pobūdį.

2. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS DOKUMENTAI
2.1 TARPTAUTINIS KOMERCINIS KONTRAKTAS
Tarptautinių komercinių operacijų teisinis pagrindas yra tarptautinis komercinis sandoris. Šiuo atveju teisės šaltiniai yra:
1) tarpvalstybinės sutartys, taisyklės, konvencijos;
2) nacionaliniai įstatymai ir normatyvinių aktų sistemos, reguliuojančios užsienio ekonominius ry

yšius;
3) užsienio prekyboje susiklosčiusios tradicijos.
Tarpvalstybinės sutartys, taisyklės, konvencijos galioja tuo atveju,jei šalis yra jas oficialiai pripažinusi.
Užsienio prekyboje kontrakto sąvoka dažniausiai vartojama sudarant prekių pirkimo ar pardavimo sandorius. Kontraktu taip pat įforminami moksliniai gamybiniai, techniniai ekonominiai ir kiti bendradarbiavimo su užsienio šalių partneriais sandoriai, vykdomi komerciniu pagrindu [1, 313].
Komerciniai kontraktai gali būti įvairių rūšių:
pardavimo ir pirkimo (eksporto), pirkimo ir pardavimo (importo), barterio, konsignacijos, distribuciniai, komiso ir pan.
Esant specialiems santykiams su užsienio partneriais, sandorių dokumentai vadinami “susitarimais”, ar “protokolais”. Pavyzdžiui licencijos pirkimas ar pardavimas su teise naudoti “know-how” arba patentų pardavimas ar pirkimas apiforminamas licenciniu susitarimu, kuriame sandorio šalys vadinamos licenciarais ir licenciatais.
Kontraktas turi būti tiksliai teisiškai suformuluotas. Visi kontrakto straipsniai, punktai, sąlygos gali būti derėjimosi objektas, t.y. turi komercinį pobūdį. Santykiai, kyylantys iš kontrakto, vadinamas kontraktiniais, o prievolės – kontraktiniais įsipareigojimais [2, 106]. Pagrindinė pardavimo ar pirkimo kontrakto funkcija yra prekių ar paslaugų nuosavybės perėjimo iš vienos šalies savininko kitos šalies savininkui įforminimas. Pagal eksporto kontraktą vienos šalies savininkas įsipareigoja pateikti kitos šalies savininkui konkrečiomis sąlygomis apibrėžtą prekių ar paslaugų kiekį, o kitos šalies savininkas įsipareigoja apmokėti pagal susitartą kainą tą prekės kiekį.
Eksporto kontrakto požymiai:
1) sandėrio partneris yra užsienio valstybės juridinis arba fizinis asmuo;
2) prekė ar paslauga turi būti pateikta į užsienio valstybę;
3) pateikiant prekę ar pa
aslaugą, kertama nacionalinė valstybės siena ir vienos ar kelių užsienio valstybių teritorija.
Tarptautiniai kontraktai skirstomi į pagrindinius (prime contract) ir aprūpinančius (prekių judėjimo, tarpininkavimo kontraktai), susijusius su prekių judėjimu nuo pardavėjo iki pirkėjo.
Pagrindiniams kontraktams priskiriami:
– pirkimo-pardavimo arba keitimosi bet kokia produkcija (prekėmis);
– mokslo-technikos žinių (prekyba patentais, licencijomis);
– mokslo-technikos paslaugų (konsaltingas ir inžiniringas);
– kino, teleprodukcijos ir kitų meno objektų;
– nuomos, įskaitant lizingą;
– tarptautinio turizmo;
– konsultavimo informacijos ir gamybos valdymo srityje.
Tarptautinės prekių apyvartos kontraktai aprėpia:
– tarptautinius krovinių (produkcijos, prekių) gabenimus;
– transporto-ekspedicines paslaugas;
– krovinių (produkcijos, prekių) draudimo paslaugas;
– tarptautinių krovinių saugojimo paslaugas;
– agentų ir dilerių paslaugas;
– tarptautinių atsiskaitymų paslaugas.
Pirkimo-pardavimo kontraktu (purchase & sale contract) vadinamas komercinis sandorio variantas tiekti prekes ir prekėms prilygintas paslaugas. [1, 313] Tai labiausiai paplitusi tarptautinių kontraktų rūšis, kadangi pirkimas-pardavimas – dažniausiai vykdoma komercinė operacija.
Remiantis daugumos Europos šalių teise, kontraktai sudarinėjami laisvai, tačiau užsienio prekyboje gana plačiai naudojami tipiniai kontraktai. Jie yra parengti tam tikroms prekėms – žaliavoms, grūdams, naftos produktams ir t. t.
Tipiniai kontraktai – tai specialiai parengti blankai, kuriuos reikia užpildyti ir patvirtinti susitariančiųjų šalių parašais ir spaudais. Tipiniai kontraktai pasirašomi tarp šalių tada, kai pagal tarptautinės prekybos tradicijas parda-vėjas ir pirkėjas naudojasi tomis pačiomis sąlygomis.
Tačiau tipinis kontraktas neturi juridinės galios ir susitariančiosios šalys neprivalo griežtai laikytis jo turinio. Svarbiausia tipiniame kontrakte tai, kad jis padeda suformuluoti būtinas kontrakto sąlygas, sugaištant kuo mažiau laiko. Ki
iekvienas sandoris sudaromas konkrečioje, dažnai net unikalioje situacijoje. Tipinis kontraktas negali numatyti visų niuansų. Todėl jis yra priemonė, padedanti suformuluoti realios sutarties santykius.
Pirkimo-pardavimo kontraktuose turi būti nurodyta:
• sandorio pavadinimas, numeris, data, sudarymo vieta;
• šalys.
• kontrakto objektas (dalykas).
• prekių kokybės nustatymo būdai;
• tiekimo data, laikas ir bazinės sąlygos;
• tiekimo bendroji vertė, kaina ir mokėjimo sąlygos;
• įsipareigojimų vykdymo terminai ir tvarka;
• įpakavimas ir draudimas;
• transportavimo sąlygos;
• atsakomybė už prekes, garantijų bei sankcijų sąlygos.
• ginčų sprendimo tvarka.
• fors mažorinės aplinkybės;
• išlaidos, mokesčiai ir muitai, susiję su kontrakto vykdymu
• šalių ir bankų rekvizitai, įgaliotinių vardai, pavardės, šalių parašai ir antspaudai.
Visi ginčai kontrakte numatytų punktų netesybos atveju sprendžiami abiejų partnerių tarpusavio susitarimais. Jeigu susitarimų metu klausimų nepavyksta išspręsti .Juos nagrinėja šalių valstybiniai teismai, arbitražai arba tarptautinis arbitražo teismas. Tarpusavio ginčų sprendimui priimtinesni yra arbitražai, nes juose teisėjauja nagrinėjamų klausimų specialistai, o sprendimai priimami greičiau negu valstybiniuose teismuose. Jei kontrakte iškilusį ginčą sprendžia teismai, tai jis nagrinėjamas toje šalyje, kurioje pasirašytas kontraktas.
Bet kurį pirkimo-pardavimo kontraktą papildo daug kitų dokumentų, nurodančių prekių ar paslaugų kainą ir mokėjimo sąlygas (prekių dokumentai), pristatymo sąlygas ir terminus (transporto dokumentai), mažinančių riziką dėl netekimo ar sugadinimo (draudimo dokumentai), lydinčių prekes, kertant šalių sienas (muitinės dokumentai).
Dabartiniu metu pirkimo-pardavimo kontraktai reguliuojami 1980 metų Vienos konvencija ir valstybių nacionaliniais įstatymais.
1980 metais priimta ir 1980 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Vienos konvencija dėl pr
rekių pirkimo-pardavimo sutarčių yra parengta pagal tarptautinę prekybos teisę, tad yra prielaidos vienodai suprasti ir traktuoti šalių teises bei pareigas, atsirandančias tarptautiniuose pirkimo-pardavimo sandoriuose.
Reguliuodamos klausimus, susijusius su tarptautinių pirkimo-pardavimo sandorių sudarymu, vykdymu ir atsakomybe už jų neįvykdymą, konvencijos taisyklės palengvina komercines derybas, nes sudaromos sąlygos kompromisui tarp atskirų šalių savitų bei skirtingų teisinių sistemų (ypač anglų—amerikiečių ir europinės teisinės sistemos).
Pirkimo-pardavimo kontraktas sudaromas, kai dvi šalys – eksportuotojas ir importuotojas – sudarė prekybos sandorį pagal visas svarbiausias sąlygas ir pasirašė sutartį.
Sudarant kontraktą gali būti remiamasi natūraliuoju principu (kai viena šalis priima visas sąlygas, kurias pasiūlė kita šalis, ir kontraktas įstatymiškai- kai įsigalioja) bei ,,kontrakto laisvės” principais (kai sutarties šalys pačios formuoja sutarties sąlygas, susijusias su prekių tiekimu, atsiskaitymu, rizikos prisiėmimu ir pan.).
Paprastai bet kokiame tarptautinės prekybos sandoryje nustatoma, kuri iš šalių:
• įsipareigoja organizuoti prekių gabenimus;
• moka už prekių pervežimus;
• prisiima riziką už prekės sugadinimą ar praradimą gabenimo metu;
• rūpinasi mokesčiais, muito, banko išlaidomis ir kitomis rinkliavomis.

2.2. SĄSKAITA, PAKAVIMO LAPAS
Prekybinė sąskaita – tai dokumentas, kuris privalo būti paruoštas, jei krovinį vienas asmuo siunčia kitam asmeniui. Šis dokumentas yra svarbiausias, pagal ji sudaromi visi kiti eksportui reikalingi dokumentai: tvarkant dokumentus muitinėje, pirkėjui tikrinant pristatytas prekes, pareiškiant pretenzijas, apmokant už prekes.
Daugelyje šalių tarptautinėje prekyboje sąskaitos rašomos anglų kalba, tačiau kai kuriose šalyse reikalaujama, kad jos būtų pildomos ir tos šalies kalba. Tenka sąskaitą versti į kalbą tos šalies,į kurią eksportuojamos prekės. Tada sąskaitą sankcionuoja tos šalies konsuliniai skyriai. Ji vadinama konsuline sąskaita. Ja ta šalis garantuoja, kad jos piliečiai nenusižengia prekių užpirkimo taisyklėms. Sankcionavimas patvirtina užsakymo eksportuotojui garantiją, kad apmokėjus bus perskaičiuojama į nacionalinę valiutą.
Sąskaitoje nurodoma eksportuotojo ir importuotojo pavadinimai, atsiskaitymo ir transporto dokumento numeris, prekės pakrovimo ir paskyrimo vieta pagal bazines tiekimo sąlygas, visas prekių pavadinimas, jų kiekis, karia, bendra sąskaitos suma, prekių pristatymo sąlygos, pakavimas, papildomi priskaičiavimai, gali būti apibūdinta prekės kokybė ir kita. Kai sąskaita išrašoma užsienio valiuta, sąskaitoje būtina nurodyti perskaičiavimo kursą nacionaline valiuta.
Europos Sąjungoje reikalaujama, kad sąskaitos būtų ne tik legalizuotos, bet ir ženklinamos spalvomis [2, 165]. Sąskaitos išrašomos daug egzempliorių (net iki 25), ir kiekvienas egzempliorius pagal spalvą turi savo paskirtį: siuntėjui, gavėjui, bankui, draudimui, muitinei, valiutos kontrolei, tarpininkams ir kitiems. Galutinį punktą prekės pasiekia tik nustatytos spalvos sąskaita.
Sąskaita-faktūra bei PVM sąskaita-faktūra išrašoma eksportuotojo, kada pirkėjas priima prekes. Ji nustato tikslią mokėjimo sumą ir gali atlikti važtaraščio funkcijas. Tai finansinis dokumentas, liudijantis apie prekių pristatymą. Joje, kaip ir sąskaitoje, nurodomi kontrakto šalių pavadinimai, adresai, prekių pavadinimai, kiekis, kaina, bendra suma, pridėtosios vertės mokesčio dydis, nuolaidos ir kita. Gali būti išrašoma išankstinė sąskaita-faktūra eksporto importo operacijoms muitinėje atlikti arba norint gauti banko kreditą.
Lietuvoje sąskaita-faktūra reikalinga tvarkant eksporto ir importo dokumentus muitinėje. Pagal sąskaitą-faktūrą apskaičiuojami muitai ir kiti mokesčiai, užpildoma muitinės deklaracija. Pildant ją, reikia atkreipti dėmesį į šiuos pagrindinius sąskaitos-faktūros rekvizitus: 1) aiškiai įrašyti visą eksportuotojo įmonės pavadinimą, adresą ir kitus revizitus; 2) nurodyti kuo daugiau informacijos apie galimybes susisiekti su eksportuotoju; 3) nurodyti įmonės banko sąskaitų numerius, įmonės registravimo numerį, PVM registro numerį; 4) pateikti prekių aprašymą: produktai turi būti trumpai ir aiškiai apibūdinti pagal prekių nomenklatūrą – nurodomas prekės kodas; kiekis, svoris (masė), nurodant matavimo vienetą; prekės vieneto kaina, bendra vertė ir apmokėjimo būdas, pažymint kokia valiuta yra pateikiama prekės kaina ir bendra vertė (tikslinga pateikti prekių kainą FOB sąlygomis, nes tai padės muitinėje nustatant muitų ir kitų mokesčių dydį); pristatymo sąlygas (pagal INCOTERMS); 5) nurodomas pirkėjo įmonės pavadinimas, adresai (kartais adresas, kuriuo siunčiamos prekės ir sąskaita-faktūra, gali būti skirtingas, tada reikia nurodyti abu adresus), įmonės registracijos numeriai, PVM kodai (daugelyje šalių įmonės registravimo ir PVM registro numeriai sąskaitose-faktūrose yra privalomi), pirkėjo banko pavadinimas ir sąskaitų numeriai; 6) pateikiamas transportavimo ir draudimo išlaidų pasiskirstymas tarp pardavėjo ir pirkėjo (INCOTERMS šifras); 7) kontrakto arba užsakymo numeriai ar kitos nuorodos, pagal kurias pateikiamos prekės pirkėjui.
Jei eksportuotojas apmoka frachto kainą, ji nurodoma sąskaitoje; jei eksportuotojas organizuoja prekių gabenimą, nurodomas transportavimo būdas; jei eksportuotojas apmoka draudimą, tai jo kaina turi būti nurodyta sąskaitoje-faktūroje.
Sąskaitą-faktūrą pasirašo firmos ar įmonės vadovas originaliu parašu, o ne parašo kopija, ir galima patvirtinti įmonės spaudu.
Sąskaitos-faktūros formos nereguliuoja jokie tarptautiniai dokumentai. Kiekviena šalis turi savo sąskaitų-faktūrų formas,jų užpildymo taisykles.
Šiuo metu Lietuvoje sąskaitos-faktūros yra griežtos atskaitomybės dokumentai. Planuojama pereiti prie laisvos formos.
Pakavimo lapas – tai dokumentas, pateikiantis informaciją apie kiekvieno įpakavimo vieneto, kuris priimamas transportuoti, prekių sudėtį svorį, išmatavimus ir kitas kiekybines charakteristikas, identifikuojančias pakuotėje esančias prekes. Pakavimo lapas pateikiamas kartu su sąskaita.
Pakavimo lape nurodomas sąskaitos numeris, įpakuotų prekių kiekis, trumpas prekių apibūdinimas, kiekvienos pakuotės išorės išmatavimai ir turis, kiekvienos pakuotės bendras svoris ir prekių grynas svoris, įspėjimai, į kuriuos reikia atsižvelgti sandėliuojant, kraunant ir perkraunant prekes. Kiekvienas pakavimo lapas turi savo eilės numerį, kuris užrašytas ant pakuotės ir įrašytas į sąskaitą. Jeigu ant prekių išorinės pakuotės užrašyti visi prekių gavėjo rekvizitai, pakuotės lape tai nurodoma.
Jei tiekiama vieno tipo prekė, pakavimo lapas nėra privalomas. Platesnė informacija pateikiama sąskaitoje. Pakavimo būdas jau numatomas derybose dėl kontrakto ir fiksuojamas kontrakte.
Sąskaita specifikacija – tai dokumentas, atskleidžiantis prekių, nurodytų sąskaitoje, asortimentą. Ji pateikiama tuo atveju, jei sąskaitoje prekės įrašomos asortimentinėmis grupėmis.
Joje nurodomas to tipo prekių matavimo vienetas, kiekis, piniginis vienetas, prekės vieneto kaina pagal prekės tipą, to tipo prekių vertės suma.
Sąskaitų ir sąskaitos-proformos pavyzdžiai yra pateikti 1-5 prieduose.

2.3. TRANSPORTO DOKUMENTAI
Eksporto prekių gabenimo sėkmė priklauso nuo atitinkamų transporto dokumentų tinkamo naudojimo. Plečiantis užsienio prekybai, susiformavo atitinkamos prekių išsiuntimo dokumentų rūšys, kurios vėliau tarptautinių sutarčių ir konvencijų buvo įtvirtintos kaip visuotinės normos. Šiandien naudojami universalūs tarptautinių organizacijų. parengti dokumentai, prie kurių derinasi atskirų valstybių transporto
norminiai dokumentai.
Prekių išsiuntimo dokumentai eksporte vadinami tarptautiniais važtaraščiais.Tai: tarptautinis kelių transporto važtaraštis, tarptautinis geležinkelio važtaraštis, konosamentas, tarptautinis oro transporto važtaraštis.
Tarptautinis važtaraštis išduodamas eksportuojant arba importuojant prekes pagal kontraktą ir pažymi eksportuotojo pavedimą transportuotojui prekes pristatyti važtaraštyje nurodytam gavėjui. Jis taip pat patvirtina faktą, kad prekės transportavimui yra pateiktos. Važtaraštis lydi prekes iki pat jų pateikimo galutiniame prekių gabenimo punkte.
Važtaraščio rekvizitai: 1) išdavimo data ir vieta; 2) išsiuntimo ir paskyrimo vietos; 3) gavėjo adresas; 4) prekių aprašymas ir įkainota jų vertė; 5) svoris, pakuotės vienetų skaičius, matmenys; 6) lydimieji dokumentai; 7) transportavimo apmokėjimo sąlygos; 8) išsiuntėjo adresas ir parašas; 9) transportuotojo adresas ir pakvitavimas apie prekių priėmimą. gabenimui.
Tarptautiniai važtaraščiai naudojami gabenant krovinius visomis transporto
rūšimis.
Tarptautinis kelių transporto važtaraštis (CMR) [6 priedas]. Jis parengtas pagal 1956m. Ženevoje pasirašytą konvenciją “Dėl tarptautinio transportavimo keliais sutarties”. Šiuo metu sutarties dalyvės yra beveik visos Europos šalys.
Išduodami trys važtaraščio egzemplioriai, kuriuos pasirašo siuntėjas ir vežėjas. Pirmą egzempliorių pasilieka eksportuotojas, antras – lydi krovinį trečias –
lieka transportavimo įmonėje.
CMR važtaraštyje nurodoma: 1) išdavimo vieta ir data; 2) siuntėjo pavadinimas ir adresas; 3) vežėjo adresas ir pavadinimas; 4) krovinio paėmimo vieta ir pristatymo vieta; 5) gavėjo pavadinimas ir adresas; 6) krovinio pakuotė; 7) krovinio vietų skaičius ir masė; 8) muitinės formalumų instrukcija; 9) kiti duomenys.
Dokumentas yra lentelės formos, kuri leidžia registruoti transporto rinkliavas, iš lentelės galima matyti, kam jos sumokėtos, galimos transporto žymos apie krovinio būklę ir kita informacija. Ši dokumentą išduoda vežėjai, ekspedicija, kitos krovinių gabenimą automobiliais organizuojančios įmonės. Kartu su CMR privaloma pateikti sąskaitą, pavojingo krovinio, prekių kokybės, prekių kilmės, draudimo sertifikatus ir kitus transporto dokumentus.
Vežėjas atsako už krovinį nuo to momento, kai perima jį transportuoti iki jo pristatymo gavėjui. Pagal CMR jis atsakingas už materialinės žalos atlyginimą, patyrus dalinius nuostolius arba visiškai praradus krovinį. Atlyginama suma susideda iš sugadintų prekių vertės, pridėjus 10%.
Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie CMR konvencijos, todėl, kilus ginčams, gali kreiptis į partnerių teismus.
Tarptautinis geležinkelio važtaraštis – tai tarptautinio važtaraščio variantas geležinkeliui. Sutrumpintai šis dokumentas vadinamas CIM. Jis analogiškas CMR. Užpildomi 5 egzemplioriai. Prekių siuntėjas gauna važtaraščio kopiją, kuri suteikia teisę eksportuotojui valdyti krovinį, kol bus pasiektas paskirties punktas, keisti gabenimo kryptį. Originalas lydi prekes iki jų įteikimo gavėjui.
Konosamentas išduodamas prekes gabenant jūrų transportu. Jame nurodomas prekių gavimas transportuoti, įsipareigojimas jas pristatyti į paskyrimo vietą ir perduoti gavėjui. Jį išduoda laivininkystės bendrovė, kurios laivu transportuojamas krovinys.
Konosamento funkcijos: atstoja krovinių; gabenimo sutartį ir yra vienintelis bei pagrindinis gabenimo jūra kontrakto tarp laivo savininko ir eksportuotojo dokumentas; nurodo į laivą pakrautų prekių kiekį; įrodo prekės priėmimą gabenimui; kaip vertybinis popierius suteikia konosamento turėtojui teisę tvarkyti prekes, nes dokumente įrašytas asmuo gali reikalauti iš laivo savininko išduoti prekes.
Konosamente nurodoma: 1) dokumento išdavėjas (laivininkystės bendrovė); 2) laivo pavadinimas ir priklausomybė; 3) prekių pardavėjas (eksportuotojas, ekspeditorius); 4) prekių gavėjas ir jo adresas; 5) pakrovimo ir paskyrimo uostai; 6) prekių kiekis, svoris, matmenys, pobūdis ir jų vertės deklaracija; 7) prekių pakuotė; 8) frachto patvirtinimas; 9) prekių gavimo patvirtinimas transportuoti bei įsipareigojimas su nustatytais terminais, datomis; 10) konosamento tipas ir išduotų dokumentų originalų skaičius.
Prekių eksportuotojui išduodami trys konosamento originalai. Kartu parengiamos trys kopijos. Prekes atsiimti pakanka vieno egzemplioriaus. Pakrovimo uostas apie išduotą konosamentą praneša paskyrimo uostui, o pastarasis informuoja prekių gavėją. Konosamente pažymima, kad skirtos transportuoti prekės buvo pateiktos
geros kokybės, ir nurodoma, kas moka už transportavimą (frachtas apmokėtas pagal CFR sąlygą).
Konosamento formos:
– denio konosamentas: nurodo, kad prekės yra laivo denyje. Tokio konosamento reikia akredityvui realizuoti;
– priėmimo konosamentas: patvirtina, kad prekės priimtos transportuoti, bet tai nereiškia, kad jos jau yra laivo denyje. Laivininkystės bendrovė pati parenka laivą. Geriau panaudojama laivų talpyklos ir tonažas;
– tarpinis konosamentas: naudojamas, kai tarp pakrovimo ir paskyrimo uostų nėra tiesioginės susisiekimo linijos. Gabenant krovinius, maršruto atkarpoms skiriami skirtingi laivai. Jei reikia kitų transportavimo priemonių (geležinkelio, autotransporto), už transportavimą jomis atsako konosamento išdavėjas;
– kombinuotas konosamentas: naudojamas gabenant prekes skirtingomis transporto priemonėmis, ypač konteineriais. Jo pranašumas – visam keliui užtenka tik vieno dokumento. Trūkumas – transportuotojas negali patikrinti konteinerio turinio;
– čarterinis konosamentas. Išduoda laivo savininkas, gavęs transportuoti skirtas prekes. Jis reiškia prekių gavimą ir įsipareigojimą pagal čarterinį kontraktą prekes pristatyti gavėjui.
Tarptautinis oro transporto važtaraštis [7 priedas] – išduodamas pagal oro transporto kontraktą, kuris sudaromas tarp krovinio išsiuntėjo ir oro transporto bendroves. Išrašomas trimis egzemplioriais. Pirmas, pasirašytas ekspeditoriaus, lieka eksportuotojui, antras, pasirašytas eksportuotojo ir ekspeditoriaus, įteikiamas prekių gavėjui ir visą kelią lydi krovinį, trečias lieka krovinio vežėjui – oro transporto įmonei. Šalia važtaraščio originalų naudojamos ir kopijos, skirtos išsiuntimo ir paskyrimo oro uostams, kitoms oro transporto bendrovėms (jų gali būti nuo 3 iki 9).
Dauguma oro transporto įmonių priklauso IATA asociacijai, kuri rekomenduoja vienodą oro transporto važtaraščio formą.
– Grupinis vežimo važtaraštis naudojamas, kai ekspedicinė įmonė priima gabenti nedideles atskirų savininkų siuntas ir sudeda jas į tos pačios krovinių gabenimo krypties konteinerį, adresuotą į tą patį prekių gavimo punktą. Vežėjas naudoja grupinį viso konteinerio važtaraštį. Grupinis važtaraštis tampa įrodymu apie prekių išsiuntimą. Gabenant laivu pateikiamas kombinuotas transporto dokumentas (CT B/L), kuris rodo sustambintą krovinį ir patvirtina jo transportavimą skirtingomis transporto rūšimis. Ne visose šalyse šis dokumentas pripažįstamas finansinių institucijų ir ne visada jį galima naudoti kaip mokėjimo už prekes pagrindą [1, 318].

3.PAPILDOMI (NE VISOMS PREKĖMS BŪTINI) DOKUMENTAI
3.1. PREKIŲ SERTIFIKATAI
Tarptautinėje prekyboje reikalaujama specialių sertifikatų. Jų būna įvairių formų, tipų ir paskirčių. Yra privalomasis ir savanoriškasis prekių sertifikavimas. Privalomasis sertifikavimas vykdomas reikalaujant šalies įstatymams arba tarptautiniams daugiašaliams ar dvišaliams susitarimams. Savanoriškąjį sertifikavimą reguliuoja prekių pardavėjo ir pirkėjo tarpusavio susitarimas. Pagrindinės privalomųjų prekių sertifikatų grupės yra šios:
Kokybės sertifikatas [8 priedas] naudojamas prekės kokybės įvertinimui. Jo paskirtis – patvirtinti, kad tiekiama produkcija atitinka nustatytus standartus ir kitus normatyvinius dokumentus.
Prekių kokybės sertifikavimas remiasi nacionaliniais standartais, įmonių kokybės sertifikavimo ISO 9000 serijos standartų sistema. Pagal ISO nereguliuojama elektros ir elektrotechnikos prekių kokybė, kurią prižiūri Tarptautinė elektronikos komisija (IRC). Europoje standartizavimą koordinuoja atitinkamos Europos Sąjungos institucijos [2, 173].

Kokybės sertifikatų rūšys:
– analizės sertifikatas [9 priedas] – patvirtina gaminio savybes (ypač chemines ir fizines);
– sveikatos sertifikato gali būti reikalaujama žemės ūkio produktams, taip pat importuojant medicinos gaminius
Prekės kilmės sertifikatas yra nustatytos formos prekių identifikavimo dokumentas, liudijantis, kad prekės, kurioms išduotas sertifikatas, yra tikrai pagamintos toje šalyje. Jei eksportuojamos prekės buvo pagamintos vienos kontrakto pusės šalyje, tai jas eksportuojant partnerio šalin, taikomi lengvatiniai muitų tarifai [2, 174].
Prekių kilmės sertifikatai išduodami kiekvienai prekių siuntai, jeigu tai numato importuojančios valstybės prekybos taisyklės.
Bendrosios formos prekių kilmės sertifikatai išduodami prekėms, importuojamoms į ES valstybes, jeigu šios prekės atitinka ESB komisijos 1968 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 802/68 (dėl bendros prekių kilmės sampratos) reikalavimus, taip pat ir į kitas valstybes, jeigu tai numatyta tų valstybių prekių importo taisyklėse [3, 197].
Minėtus dokumentus įvairiose valstybėse išduoda skirtingos institucijos. Lietuvoje sertifikatus išduoda ir tvirtina Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Kai kuriose šalyse sertifikatus EURl [10 priedas] išduoda muitinės pateikus paraišką (pažymėjimo anketą). Formą EUR2 užpildo ir pasirašo eksportuotojas.
Prekių kilmės sertifikatas atlieka šias funkcijas:
a) užtikrina tarpvalstybinių prekybinių susitarimų laikymąsi;
b) riboja arba neleidžia įvežti prekių iš tam tikrų šalių;
c) kontroliuoja importo apribojimus ir importo kvotas;
d) importuotojui užtikrina lengvatų gavimą;
e) rodo prekės pagaminimą eksportuotojo šalyje.
Prekių kilmės sertifikate tiksliai nurodoma:
• eksportuotojo, įrašyto sąskaitoje faktūroje, pavadinimas ir rekvizitai;
• prekių gavėjo užsienio šalyje tikslus pavadinimas, nurodytas sąskaitoje-faktūroje, ir rekvizitai;
• šalis, kurioje prekės yra pagamintos (reikia atkreipti dėmesį, kad šalis eksportuotoja nebūtinai turi būti ir šalis gamintoja);
• prekių pavadinimai ir apibūdinimas, jų kodai, įpakavimo charakteristika;
• prekių kiekis;
• prekių kilmės sertifikatą pasirašančios organizacijos patvirtinimas, kad sertifikate apibūdintos prekės tikrai pagamintos nurodytoje šalyje.
Eksportuojant prekes iš Lietuvos, svarbiausias prekių kilmę įrodantis dokumentas, kaip ir Europos Sąjungos bei ELPA šalyse, yra Prekių judėjimo sertifikatas EUR 1, kuris galioja pagal Lomė konvenciją, regionines sutartis ir daugiašalius susitarimus. Lietuvoje šį sertifikatą išduoda Muitinės departamentas, pateikus paraišką (sertifikato anketą).
Sertifikatas pagal Lomė konvenciją daugiausia taikomas įvežant produkciją į Europos Sąjungą iš 70 Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių bei iš 18 užjūrio teritorijų be muitų.
Pagal regionines sutartis Europos Sąjunga yra suteikusi didelių muitų nuolaidų Magribo šalims – Alžyrui, Marokui, Tunisui ir Mašrago šalims – Egiptui, Jordanijai, Libanui, ir Sirijai. Ne maisto prekės, išskyrus tekstilę, iš šių šalių į Europos Sąjungą įvežamos be muitų, o maisto prekės – taikant labai sumažintus muitus arba iš viso be muitų
Daugiašaliai muitų susitarimai galioja su Kipru, Izraeliu, Malta, Turkija ir kai kuriomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis.
Kita Europos Sąjungoje naudojama prekių kilmės sertifikatų rūšis yra FORM A – bendroji taikomų privalumų sistema. Pagal ją ne maisto ir dalis maisto prekių iš besivystančių šalių į Europos Sąjungą įvežama be muitų ar taikant labai sumažintus muitus.
Europos Sąjunga numato kumuliacinius prekių kilmės sertifikatus, kurie liudija, kad prekės kilmės šalis yra valstybių grupė; jie taikomi, kai prekės pagamintos ASEAN šalyse (Indonezija, Malaizija, Singapūras, Tailandas), CACM šalyse (Kosta Rika, Salvadoras, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva, Panama), ANDEAN šalyse (Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Peru, Venesuela) [2, 174].
Dar naudojami FORM APR prekių kilmės sertifikatai. Tai supaprastintas kilmės sertifikatas, kurį sudaro eksportuotojas, ir jis nėra valdžios institucijų patvirtintas.
Jeigu eksportuojamų į Europos Sąjungos šalis prekių muitinė vertė neviršija 3000 eurų, tai bet kuris eksportuotojas turi teisę įrašyti preferencinės prekių kilmės deklaraciją sąskaitoje. Eksportuotojams, turintiems patikimo eksportuotojo statusą, t.y. gabenantiems prekes į užsienio šalis kelis kartus per mėnesį ir pastoviai, galima įrašyti preferencinės prekių kilmės deklaraciją sąskaitoje neribotos vertės prekių siuntai. Tačiau, eksportuojant prekių kiekį, kurių vertė didesnė kaip 3000 eurų. ir neturint patikimo eksportuotojo statuso, privalu kreiptis į muitinę, norint patvirtinti prekių judėjimo sertifikatą EUR 1, nes tai yra laisvosios prekybos sutarčių nustatytos formos dokumentas, suteikiantis teisę į sutartyse numatytas importo muitų lengvatas.
Veterinarinis sertifikatas [11 priedas] išduodamas gyvuliams ir gyvuliniams produktams, pašarams, veterinariniams preparatams. Jų paskirtis apsaugoti šalį nuo ligų, plintančių per gyvūnus ir maisto produktus, nuo kenksmingų žmogaus sveikatai medžiagų panaudojimo maisto prekių gamyboje. Veterinarinius sertifikatus išduoda veterinarinės įstaigos.
Fitosanitarinis sertifikatas išduodami šviežiems vaisiams ir daržovėms, grūdams, sėkloms, sodiniams, kitiems augalinės kilmės produktams, medienai ir medienos gaminiams. Jų paskirtis – apriboti augalų ligų ir augalų kenkėjų plitimą.
Pavojingų krovinių gabenimas juros transportu reikalauja specialių atsargumo priemonių, procedūrų, įrenginių, susijusių su transportavimu. Pavojingų krovinių sertifikatą užpildo krovinio siuntėjas ir jis tinka gabenant krovinį įvairiomis transporto priemonėmis.
Dokumentas, vadinamas Eksportuojamo krovinio gabenimo instrukcija (Export Cargo Shipping Instruction) (specialieji kroviniai ir pavojingos prekės), patvirtina laivo savininkui ar informacijos agentui, kad gabenamas pavojingas krovinys: savininką ar agentą krovinio siuntėjas turi iš anksto informuoti telefonu. Ši instrukcija pagreitina konosamento (Bill of Lading/ Sea Waybill) ir kitų dokumentų pildymą.
Pavojingų krovinių sertifikatas (Dangerous Goods Note) yra daugiatikslis dokumentas, naudojamas gabenant krovinius (taip pat pavojingus) skirtingomis transporto priemonėmis per visą krovinio gabenimo laikotarpį. Tai septynių dalių dokumentas. Šį dokumentą pateikia laivo savininkas arba ekspeditorius (transportuotojas) (Forwarding Agent).
Pavojingų krovinių sertifikatas apima pavojingo krovinio deklaraciją, ku-rią užpildo krovinio siuntėjas; tam tikrą prekių sandėliavimo, kurį nurodo vežėjas, orderį; krovinio Įpakavimo sertifikatą (ar konteineryje, ar vagone, ar treileryje ir t. t); standartinį transportavimo dokumentą (The standart Schipping Note); taip pat dokumento, skirto ekspeditoriui, kopiją.
Pavojingų krovinių sertifikatą užpildo krovinio siuntėjas. Jis turi pažymėti krovinio/ medžiagos techninį pavadinimą, vieną iš devynių klasių ir Jungtinių Tautų numerį.
Pagal SOLAS (Safety of Life at Sea (saugumas jūroje) pavojingi kroviniai klasifikuojami į [3, 193]:
1 klasė – sprogstamieji;
2 klasė – dujos;
3 klasė – degieji skysčiai;
4 klasė – degios kietosios medžiagos, kurios savaime užsidega ar iš-skiria degias dujas reaguojant su vandeniu (skirstoma dar į tris subklases);
5 klasė – oksiduojančios medžiagos ir organiniai peroksidai (skirstoma dar į dvi subklases);
6 klasė – toksinės ir infekcinės medžiagos (skirstoma dar į dvi subklases);
7 klasė – radioaktyviosios medžiagos;
8 klasė – korozinės medžiagos;
9 klasė – kitos įvairios pavojingos medžiagos.
Krovinys turi būti teisingai pažymėtas ir turi turėti kortelę, žyminčią jo klasę. Būtina atsižvelgti į įpakavimo reikalavimus, kurie priklauso nuo krovinio klasifikacijos. Skiriamos trys pavojingų krovinių grupės:
• maksimalaus pavojaus/ rizikos;
• vidutinio pavojaus/ rizikos;
• minimalaus pavojaus/ rizikos.
Krovinio siuntėjams rekomenduojama palaikyti ryšį su krovinio vežėjais prieš numatytą krovinio transportavimą, kad būtų galima nustatyti krovinio tinkamumą gabenti, sandėliavimo detales, įpakavimą, dokumentaciją, veža-mo krovinio kiekio apribojimus ir t. t.
Krovinio siuntėjas atsako už padarinius, jeigu krovinys neteisingai api-būdinamas. Eksportuojamo krovinio gabenimo instrukcija naudojama kaip patvirtinimas apie krovinį, krovinio siuntėjui iš anksto informuojant krovinio vežėją. Šį dokumentą pateikia krovinio vežėjas, laivo savininkas.
Dokumentas palengvina tikslų konosamento ir kitų dokumentų pildymą. Šis dokumentas naudojamas tik pavojingiems ir specialiems kroviniams, pa-vyzdžiui, galvijams ir prekėms, kurias transportuojant reikia reguliuoti temperatūrą ir t. t.

3.2. DRAUDIMO DOKUMENTAI
Draudimas užsienio prekyboje suprantamas kaip transporto, kredito draudimas, prekių draudimas.
Transporto draudimo dokumentas yra transporto draudimo polisas. Jei draudimo sutartis sudaroma vienkartiniam gabenimui, išduodamas vienetinis draudimo polisas. Jei produkcija vežama dažnai, tai išduodamas generalinis draudimo pažymėjimas. Pagal jį kiekvienam transportui įteikiamas draudimo dokumentas. Vienetinis draudimo polisas ir draudimo pažymėjimas turi tą pačią teisinę ir ekonominę galią. Generalinis draudimo pažymėjimas eksportuotojui naudingesnis, nes jis pigesnis, greičiau įvykdomas, patogesnis.
šiuose dokumentuose nurodoma:
1) draudimo bendrovė,
2) draudimą paėmusi firma ar įmonė,
3) draudimo sąlygos,
4) transporto priemonės,
5) draudimo suma,
6) transportavimo kelias,
7) apdraustos prekės ir jų pakuotės.
Jei eksporto sandėris yra kokiu nors būdu finansuojamas, kreditavusi sandorį institucija paprastai reikalauja kredito draudimo. Kredito draudimo polisas patvirtina kredito draudimo sutarties sudarymą ir draudimo reikalavimą apdraustajam. Kredito draudimo polisas gali būti perleidžiamas, tačiau jis dažniausiai lieka pas kredito davėją. Jei finansuojamas ilgalaikis užsienio prekybos sandoris, kreditorius reikalauja kredito draudimo kaip garantijos už kreditą.
Prekių draudimas paprastai pasiskirsto tarp eksportuotojo ir importuotojo Pagal INCOTERMS sąlygas. Eksportuotojas arba importuotojas sudaro sutartis su draudimo bendrovėmis dėl prekių sugadinimo, sunaikinimo, visos ar dalinės tiekiamų prekių vertės netekimo.
Draudimo dokumento data turi būti ne vėlesnė už prekių išsiuntimo datą. Draudimas galioja pagal sutartį, kuri išduodama sumokėjus už draudimą. Prekių draudimas galioja visą jų gabenimo laiką ar tam tikrą laikotarpį, visą transportavimo kelią iki tam tikro punkto ar nuo tam tikro punkto, ir pan.
Draudimo sutartyje nurodoma: sutarties šalių pavadinimai, adresai, draudžiami objektai, galimi nuostoliai, draudimo suma, draudimo premija, sutarties galiojimo termmai, apribojimai, nutraukimo sąlygos ir draudimo data.
Paprastai pardavėjas draudžia prekes savo arba pirkėjo naudai. Pagal bazines eksporto kontrakto sąlygas eksportuotojas tik dviem atvejais garantuoja krovinio draudimą: CIF ir CIP. Prekės draudžiamos mažiausia leistina suma, kurią prekių transportavimo laikotarpiu numato tarptautinės draudimo institucijos. Draudimas apsiriboja nelaimingais atsitikimais, būdingais atskirų rūšių transportui: avarijų ir gaisrų atvejais. Papildomas draudimo įmokas, viršijančias minimalų draudimą prekių transportavimo metu, moka importuotojas. Visais kitais atvejais pardavėjas privalo pirkėjo prašymu suteikti draudimui reikalingą informaciją apie prekes.
Esant EXW sąlygai, eksportuotojas neturi jokios rizikos dėl prekių gabenimo, todėl su prekių draudimu jis apskritai nesusijęs.
Franko grupės sąlygose eksportuotojas gabena prekes tik iki nurodytos kontrakte prekių išsiuntimo vietos, kuri FCA atveju bus autokelių transporto terminalas ar krovimo aikštelė, geležinkelio stotis ar oro bei jūrų (upių) uostas, FAS – krantinė išsiuntimo jurų uoste, FOB – laivo denis išsiuntimo uoste. Iki šių punktų visa transportavimo rizika priklauso eksportuotojui, ir šioje atkarpoje jis sprendžia apie prekių draudimą. Tolesnis transportavimas priklauso importuotojui arba su juo susijusiai ekspedicijai, todėl jie ir sprendžia draudimo klausimus.
Kaštų grupės sąlygomis, išskyrus CIF ir CIP, eksportuotojas apmoka pervežimą iki nurodytos paskyrimo vietos: CPT – visomis transporto rūšimis, CFR -jūrų transportu. Iki nurodytos paskyrimo vietos visa transportavimo rizika priklauso eksportuotojui, ir jis sprendžia apie prekių draudimą. Tolesni prekių draudimo sprendimai priklauso importuotojui ir su juo susijusiai ekspedicijai.
Pristatymo grupės sąlygomis eksportuotojas kartu su ekspedicija pristato prekes į jų pateikimo vietą; DAF – į pasienio punktą, DDU ir DDP – pirkėjo nurodytą. prekių pristatymo vietą, DES ir DEQ – prekių gavimo uoste laivą ar krantinę. iki pirkėjo nurodytos prekių pristatymo vietos rizika priklauso eksportuotojui ir su juo susijusiai ekspedicijai, todėl draudimo sprendimas priklauso eksportuotojui, o likusioje pristatymo atkarpoje jei ji yra, -importuotojui.
Draudimo polisas (angl. Insuarance polisy) – tai dokumentas, reiškiantis draudimo sutartį. Išduoda draudimo kompanija, kai draudimo savininkas sumoka draudimo premiją.
Generalinis polisas – ilgalaikė sutartis tarp draudėjo ir draudimo bendrovės. Tokiu atveju kiekvienos siuntos išsiuntimo metu išduodamas draudimo sertifikatas, kad ši siunta apdrausta generalinio poliso sąlygomis.
Paprastai krovinio draudimo sertifikate (cargo insuarance certificate) yra šie duomenys:
draudimo bendrovės (draudėjo) pavadinimas ir adresas;
apdraustojo pavadinimas (name of the assured);
apdraustojo indosamentas, patvirtinantis, kad teisė į draudimą gali būti padalyta / perleista;
rizikos padengimo apibūdinimas (description of the risks covered);
prekių siuntos / krovinio apibūdinimas;
suma, kuria apdraustas krovinys;
vieta, kurioje galima pareikšti pretenzijas ar teises į draudimą, taip pat agento, kuriam gali būti pareikštos pretenzijos, rekvizitai.
Draudimo sertifikatą išrašo draudimo bendrovė ar draudimo agentas. Draudimo sertifikatas yra pirmaeilės svarbos dokumentas, norint apsidrausti nuo galimų praradimų ar ypatingos paskirties krovinio sugadinimo transportavimo metu. Norint nustatyti, kada už krovinio draudimo operacijų organizavimą atsako pardavėjas, o kada pirkėjas, tenka vadovautis bazinė-mis pateikimo sąlygomis INCOTERMS. 1980 metų INCOTERMS nurodo, kas yra atsakingas už draudimo organizavimą – pirkėjas ar pardavėjas. Pa-vyzdžiui, pagal CIF (Cost. Insuarance and Freight (kaina, draudimas ir frach-tas) pardavėjas yra atsakingas už draudimo organizavimą iki krovinio pri-statymo vietos, kai tuo tarpu pagal C&F pirkėjas atsakingas už visas draudimo operacijas jau nuo pat prekių pakrovimo. Draudimas, norint apsaugoti prekes, turi apimti:
• prekių transportavimą į jūrų uostą ar oro uostą;
• periodą, per kurį prekės gali būti sandėliuojamos iki tol, kol bus galima jas gabenti;
• laiką, sugaištą transportuojant krovinį laivu, lėktuvu ar kelių transportu;
• krovinio paskyrimo vietą (jūrų uostą, oro uostą ar kitą numatytą vietą), kurioje jis bus iškrautas, sandėliuojamas ar saugomas;
• pirkėjo patalpų, kur bus pristatomos prekės, adresą.
Draudimo sertifikatas turėtų tiksliai pažymėti, kad prekės yra apdraustos nuo pardavėjo sandėlio iki pirkėjo sandėlio. Tokiose situacijose, kada draudimo sertifikatas turi būti pateikiamas kartu su dokumentiniu akredityvu, sertifikatas turi būti išrašytas anksčiau negu dokumentas (konosamentas, jūrų konosamentas, oro konosamentas ir t. t.), patvirtinantis prekių išsiuntimą.
Krovinio apibūdinimas turi sutapti su dokumentais, pateiktais konosamente ar kituose krovinio gabenimo dokumentuose.
Jūrų kompanijų polisas (Companies Marine Policy) apdraudžia jūrų laivais gabenamus krovinius. Šiame dokumente yra trys punktai: A, B, C. Punktas A apdraudžia krovinį nuo visų rizikos faktorių, B ir C punktai įspėja apie galimą riziką, draudimo suma yra labiau apribota. Apskritai tie punktai yra naudojami apsaugoti krovinį nuo praradimo. Jūrų kompanijų polisas turi vadovautis Anglijos įstatymais ir atitikti konosamente nurodytą krovinio apibūdinimą.
Kavernot. Jį išduoda draudimo agento tarpininkas apie tai, kad jis atliko draudimą draudėjo naudai.
Transporto draudimo polisas išduodamas kaip vardinis dokumentas. Jei draudimo sutartis sudaroma vienam prekių vežimui, tuomet išduodamas vienetinis draudimo polisas. Jei yra dažnai vežamos vienarūšės prekės, išduodamas generalinis draudimo polisas. Vienetinis draudimo polisas ir draudimo pažymėjimas turi tą pačią teisinę bei ekonominę galią. Generalinis draudimo polisas eksportuotojui yra naudingesnis, nes vienkartinės draudimo su-tarties sudarymu garantuojamas ilgalaikis draudimas, kuris yra patogesnis, pigesnis ir greičiau įvykdomas.

3.3. GARANTIJOS IR UŽSTATAS
Gabenant prekes per valstybių teritorijas tranzitu, būtina mokėti užstatą, kurio dydis turi būti ne mažesnis už gabenamų prekių muito mokestį ir visų papildomų mokesčių sumą. Nuo užstato mokėjimo eksportuotojas gali būti atleistas tuo atveju, jeigu pateikia garantiją nustatytai muitų ir mokesčių sumai. Tokias garantijas muitinės įstaigos pripažįsta, jeigu jas išduoda:
• banko įstaigos;
• draudimo organizacijos;
• kitos Lietuvos Respublikos organizacijos, kurių sąrašą tvirtina Finansų ministerija, suteikdama teisę teikti muitinės garanto paslaugas.
Lietuvoje yra vadinamoji bendroji garantija, kurią teikia:
už geležinkelio tranzitu gabenamas prekes – valstybės įmonė ,,Lietuvos
geležinkeliai”;
už autotransportu gabenamas prekes su TIR Carnet knygele – Lietuvos
nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija ,,Linava”;
už paštu gabenamas prekes – valstybės įmonė ,,Lietuvos paštas”.
Taip pat veikia tarptautinė garantinė sistema, kai prekės transportuoja-mos su TIR Carnet knygele. TIR Carnet sistemos tikslas – užkirsti kelią ne-legalių krovinių (kontrabandos) įvežimui į vieną ar kitą šalį, įvesti bendrą muitų kontrolę. Tarptautinių gabenimų automobilių transportu TIR Carnet knygelė yra dokumentas, kurį parengė Tarptautinė muitinės organizacija ir Garantinė asociacija.
Tai krovinio ekonominis draudimas nuo muitinės procedūrų pažeidimo. Tokiu būdu šalys apsisaugo nuo nelegalių prekių. Prekės iškrovimo vieta turi būti tik ta, kuri nurodyta TIR Carnet knygelėje. Jeigu prekė bus iškrauta ne TIR Carnet nurodytoje vietoje, šalies ekonominiai nuostoliai nuo kontrabandinio prekių įvežimo bus kompensuoti įvežtų prekių kaina, plius muitinės mokesčiai ir importo PVM suma, bet ne daugiau kaip 50000 JAV dolerių.
TIR Carnet galima įsigyti ,,Linavoje” (Lithuanian National Road Carriers Association) – Lietuvos nacionalinėje vežėjų automobiliais asociacijoje. Jis yra išduodamas vienam reisui (daugiausia trys krovimai skirtingose vietose).
TIR Carnet kaina priklauso nuo vežėjo statuso ,,Linavoje” (tikrasis narys, asocijuotasis narys arba ne narys) ir gali būti nuo 260 iki 800 Lt. TIR Carnet kainos konkrečiam vežėjui nustatymas – ,,Linavos” prerogatyva.
TIR sistema paremta šiais teiginiais:
kroviniai privalo būti gabenami tokiomis transporto priemonėmis ir tokioje taroje, kurios garantuotų saugų prekių transportavimą ir jų pristatymą gavėjui;
tarptautinė garantinė sistema užtikrina muitų ir kitų mokesčių mokėjimą;
TIR Carnet knygelė pripažįstama visose konvenciją pasirašiusiose šalyse. Ji padeda kontroliuoti transporto išvykimą, eismą per tranzito šalį ir paskyrimo šalyse. TIR Camet – tai knygelė iš 14 skirtingos spalvos lapų (baltos ir žalios). Kiekvienai tranzito šaliai yra skirta po du skirtingos spalvos lapus. Daugiausia tranzito šalių – septynios. Įvažiavus į šalį, muitinės tarnyba daro atitinkamas atžymas ir išplėšia baltą lapą, išvažiavus iš šalies — išplėšiamas žalias lapas. Vairuotojui lieka kiekvieno išplėšto lapo šaknelė su muitinės atžyma.
TIR Carnet būtina pažymėti tokią pačią informaciją, kuri nurodoma CMR važtaraštyje.
ATA Camet dokumentas turi devynias kopijas. Pateikus šį tarptautinį muitinės dokumentą nebereikia už laikinai į šalį įvežamas prekes mokėti muito mokesčių, nereikia turėti reikiamos pinigų sumos muitams sumokėti bei pildyti sudėtingų muitinės deklaracijų importuojamoms prekėms.
ATA Carnet dokumentas praktiškai yra naudojamas visų rūšių prekėms ir palengvina prekių išvežimą bei įvežimą. Su juo lengviausiai galima kirsti ne tik vieną, bet net kelias valstybių sienas, atsižvelgiant į tai, kokias galias suteikia ATA Carnet dokumentas. Jo galiojimo laikas negali būti ilgesnis nei vieneri metai.
ATA Carnet dokumentą išduoda Tarptautiniai prekybos rūmai, o norint jį gauti reikia:
užpildyti pareiškimo formą ir sumokėti visus su išdavimu susijusius mokesčius;
turėti garantą, kad prireikus mokėti įvežimo muitus, tai bus padaryta;
užpildyti ATA Carnet formą.
ATA Carnet dokumentas dabar labai plačiai naudojamas verslo kelionių metu, vežant įvairiausių prekių pavyzdžius mugėms ar parodoms. Taip pat šis dokumentas yra naudojamas, kai profesionalai-specialistai pagal tarptautinius susitarimus dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose ir kartu su savimi vežasi įrangą.
ATA Carnet dokumentas pagal tarptautinę konvenciją gali būti išduoda-mas prekėms, kurios priklauso tokioms kategorijoms:
komerciniai pavyzdžiai ir reklaminiai filmai (16 mm);
prekės tarptautinėms parodoms;
profesionali įranga.
ATA Carnet yra naudojamas ir pripažįstamas visame pasaulyje. Jis susideda iš žalio viršutinio lapo, geltonų bei baltų lapų serijos ir žalios ATA Carnet šaknelės. ATA Carnet dokumentą užpildo tas asmuo, kuris prašo to dokumento. Patvirtintą ATA Carnet išduoda Prekybos rūmai. Jis turi turėti
žalią galinį lapą.
ATA Carnet negalioja be žalio galinio lapo, oficialaus serijos numerio, galiojimo datos ir išdavėjo parašo bei išdavimo datos.
Svarbiausia, kad dokumentas būtų tiksliai užpildytas ir po to nebūtų niekas taisoma. Tiksliai turi būti pateikta tokia informacija:
1 Šalys, kur Carnet galioja.
2 Carnet naudotojo vardas.
3 Kokioms prekėms Carnet skirtas.
4 Galiojimo laikas ne ilgesnis kaip vieneri metai.
5 Savininko vardas ir adresas.
6 Detalus prekių aprašymas, įskaitant jų identifikavimo numerius ir atžymas, kaip nurodyta ant krovinio.
Prekės, kurios importuojamos pardavimui, negali naudotis ATA Carnet dokumento teikiamomis lengvatomis ir turi būti importuojamos taikant normalius importo būdus.
ATA pareiškimo forma (ATA application form) yra oficialus dokumentas kuris turi būti užpildomas norint gauti ATA Carnet dokumentą.
Užpildžius tokią pareiškimo formą, Prekybos rūmai įpareigojami išduoti ATA Carnet. Prekybos rūmai, išdavę ATA Carnet dokumentą, tampa jo savininko laiduotojais. Reikia paminėti, kad gavus ATA Carnet yra privaloma apdrausti krovinį nuo mokesčių, muitų nemokėjimo ar galimų praradimų. Draudimo dydis priklauso nuo atskiros šalies.

4. IŠVADOS

Tarptautinės prekybos dokumentai atlieka keleriopą vaidmenį:
1) Įrodymas – jie įrodo tam tikrą prekės būklę: kiekį, kokybę, išsiuntimo laiką ir t.t. Šį vaidmenį atlieka visi tarptautinėje prekyboje naudojami dokumentai. Transporto dokumentai liudija apie prekės išsiuntimą, kokybės sertifikatai – apie jos kokybę, atitikimą reikalaujamiems standartams, kilmės sertifikatai – įrodo prekės kilmę ir t.t.
2) Disponavimas – tai teisė disponuoti preke, pasirašius transportavimo sutartį.Siuntėjas gali vežėjui nurodyti prekes sulaikyti ar perduoti kitam gavėjui ar pan. Kai prekės perduotos importuotojui, eksportuotojas jau nebegali šia teise pasinaudoti,
3) Blokavimas – tai reiškia, kad siuntėjas nebegali disponuoti išsiųstomis prekėmis, jei jau perdavė bankui ar importuotojui transporto dokumentų originalus. Disponavimo prekėmis galimybė šiuo atveju eksportuotojui jau bus užblokuota.
Svarbiausia tarptautinės prekybos kontrakto, sąlyga – nuosavybės teisė į prekę iš pardavėjo pereina pirkėjui.
Pardavėjui svarbiausia: prekės tiekimas, jam svarbių dokumentų ir nuo-savybės teisių į prekes perdavimas; pirkėjui – kainos už prekę sumokėjimas ir pateiktos prekės priėmimas.
Tarptautiniai kontraktai turi būti sudaryti atsižvelgiant į Tarptautiniu prekybos rūmų rekomenduojamus dokumentus. Sudarant kontraktą, dažnai tarp prekybos partnerių iškyla nesutarimų dėl skirtingų požiūrių traktuojant kontrakte išdėstytas sąlygas. Jos partnerių šalyse gali būti skirtingai vertinamos arba visai nežinomos. Siekiant išvengti neteisinio kontrakto punktų traktavimo bei teisinio arba arbitražinio nagrinėjimo iškilus nesutarimams 1936 metais Tarptautiniai prekybos rūmai pirmą kartą nustatė tarptautines taisykles – INCOTERMS sąlygas. INCOTERMS sąlygos išimtinai reguliuoja santykius tarp pardavėjo ir pirkėjo – paskirsto tarp abiejų pusių išlaidas ir riziką, susijusią su kontrakto sudarymu bei jo vykdymu. Juo detaliau ir išsamiau bus suderinti bei užfiksuoti kontrakte išvardyti punktai, tuo mažiau iškils neaiškumų ir nesutarimų jį vykdant.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Sūdžius V. Pardavimų valdymas: principai ir praktika. V.: Pačiolis, 2002
2. Urbonas J.A. Eksporto organizavimas ir planavimas. K.:Technologija, 2003
3. Vaškelaitis V. Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika. V.: Eugrimas, 2001
4. Kuvykaitė R. Tarptautinis marketingas. K.: Technologija, 1998
5. Navickas V. Europos Sąjungos rinkų ypatumai. Kaunas, Technologija, 2003
6. Kišonas A., Tamulevičius J. Kontraktai su užsienio firmomis (teisiniai ir ekonominiai aspektai). V.: 1991
7. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=169950&Condition2=
(Muitinės kodeksas)
8. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=169950&Condition2
(Dėl muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 metų TIR konvencija) nuostatų įgyvendinimo)
9. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=94494&Condition2=
(Muitinės konvencija “Dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija)
10. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=47304&Condition2=
(ĮSTATYMAS Dėl laikinojo įvežimo konvencijos (Stambulo konvencijos) ratifikavimo)
11. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=47872&Condition2=
(Laikinojo įvežimo konvencija (Stambulo konvencija)
12. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=220312&Condition2=

(Dėl pavojingų krovinių vežimo kelių transportu Lietuvos Respublikoje)
13. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=85424&Condition2=
(Dėl Preferencinės prekių kilmės dokumentų pildymo instrukcijos ir Judėjimo sertifikatų EUR.1 išdavimo tvarkos)
14. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=215854&Condition2=
(Dėl įvežamų į Lietuvos Respubliką, išvežamų iš jos ir gabenamų per ją tranzitu augalų, augalinių produktų ir kitų objektų fitosanitarinio ir kokybės patikrinimo taisyklių patvirtinimo)
15. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=68227&Condition2=
(Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR)
16.

Leave a Comment