Turinys
Įvadas 21. Tarptautinė darbo jėgos migracija 31.1 Tarptautinės darbo jėgos migracijos samprata ir pagrindinės priežastys 31.2 Šiuolaikinė globali ir regioninė darbo jėgos migracija 61.3 Tarptautinės darbo jėgos migracijos srautų pasiskirstymas 62. Darbo jėgos migracija Europos Sąjungoje ir Lietuvoje 82.1 Laisvas asmenų judėjimas ES 82.2 Darbo jėgos migracija Lietuvoje 9Išvados 11Literatūros šaltiniai 12ĮvadasTarptautinė darbo jėgos migracija yra labai svarbus ir neišvengiamas reiškinys šiuolaikinėje visuomenėje. Kiekvienas žmogus dėl tam tikrų ekonominių, psichologinių, kultūrinių ar kitokių priežasčių gali pasiryžti migruoti, todėl darbo jėgos migracijos tema nuolat išlieka aktuali. Beveik visos Europos ir kitų žemynų valstybės susiduria su darbo jėgos migracija, kurią skatina ar stabdo įvairūs veiksniai. Tiek anksčiau, tiek ir dabar tam įtakos turi šalių politiniai nesutarimai, terorizmo grėsmė, netolygus gyventojų pasiskirstymas, skirtingas valstybių išsivystymo lygis, taip pat įvairūs tarpvalstybiniai susitarimai, o šiuo metu ir Europos Sąjungos plėtra, bei kitos priežastys. Taigi, kiekvienai valstybei darbo jėgos migracijos problema nuolat išlieka aktuali ir todėl svarbu sekti ir reguliuoti migracijos srautus, nes jie turi ne tik priežastis, bet ir pasekmes valstybių politiniam, ekonominiam, kultūriniam, socialiniam gyvenimui. Tai yra pagrindinės priežastys, kodėl ši tema yra svarbi ir plačiai nagrinėjama, todėl ir mes šiame darbe aptarsime ją.Tarptautinė darbo jėgos migracija teoriniu ir praktiniu požiūriu yra gan plačiai nagrinėjama, tačiau įvairių ekonominių mokyklų požiūriai kartais išsiskiria.Darbo tikslas: supažindinti su tarptautine darbo jėgos migracijaDarbo uždaviniai: • atskleisti tarptautinės darbo jėgos migracijos sampratą, • aptarti šiuolaikinės darbo jėgos migracijos srautus bei pasireiškimo formas• apibūdinti tarptautinės darbo jėgos migracijos tendencijas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.
Rašydama šį darbą rėmiausi skirtingų Lietuvos ir užsienio autorių literatūra bei mokslo darbais darbo jėgos migracijos tema, taip pat statistine medžiaga bei informacija, pateikta internete.1. Tarptautinė darbo jėgos migracijaVienas iš veiksnių, įtakojančių rinkos lankstumą, yra geografinis darbo jėgos mobilumas. Teoriniu požiūriu tarptautinė darbo jėgos migracija yra racionalaus žmogaus pasirinkimo rezultatas, šį pasirinkimą įtakoja kiekvieno žmogaus vertybių sistema. Taigi, tarptautinė darbo jėgos migracija gali būti apibūdinama, kaip darbingų žmonių persikėlimas iš vienų valstybių į kitas dėl tam tikrų ekonominių ir kitokių priežasčių.Viena iš aplinkybių, kai pasireiškia darbo jėgos migracija yra tada, kai visuomenėje egzistuoja tam tikra socialinė situacija, kurioje žmonių poreikiai yra patenkinami bent jau minimaliai. Jei žmonių minimalūs poreikiai nėra patenkinami, jie migruoja ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio darbo ar išsilavinimo.1.1 Tarptautinės darbo jėgos migracijos samprata ir pagrindinės priežastysIš visų tarptautinių gamybinių veiksnių judėjimų jautriausias yra darbo judėjimas. Rizikuoja patys migrantai, be to, jie sukelia ekonominį ir psichologinį diskomfortą šalies, į kuria imigravo, gyventojams (net jeigu pastarieji taip pat yra imigrantai).Patiems emigrantams iškyla nemažai pavojų, bet vidutiniškai gaunama nauda taip pat didelė. Emigrantas gali susirgti arba nesurasti didesnių pajamų šaltinio. Daug emigravusiųjų grįžta nusivylę. Tačiau dažniausiai jie nemažai išlošia – tai matyti ir iš tokių detalių, jog vis dėl to nemažai žmonių ryžtasi tokiai rizikai. Kai kuriais atvejais didelis laimėjimas yra politinė ir fizinė laisvė, kitais gi – ekonominė nauda. Daktarai, inžinieriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai iš šalių su žemesniais uždarbiais (tokių kaip Indija, Pakistanas ar Lietuva) kelis kartus padidina savo įplaukas emigravę į tokias šalis, kaip Šiaurės Amerika, Australija, Didžioji Britanija ar Persijos įlanką. Meksikietis amatininkas Teksase ar Kalifornijoje uždirba pakankamai, kad galėtų anksti išeiti į pensiją ir gyvendamas savo patogiuose namuose Meksikoje finansiškai remti savo vaikus. “Kviestiniai darbuotojai” iš Turkijos Vokietijoje taip pat užsitikrina patogų gyvenimą ir žymų kiekybinį įplaukų padidėjimą. Jei to nebūtų, jie nesiektų migruoti nei pastoviam gyvenimui, nei laikinai.Vis dėlto politikai dažniausiai į migraciją žiūri kaip į “karštą bulvę”, ir jos vengia. 1986 m. JAV priimtas Imigracijos Reformų ir Kontrolės Aktas yra viena tų išimčių, kurios patvirtina taisyklę. Šis aktas (seniau žinomas kaip Simpson – Mazzoli bilis) buvo ne kartą svarstomas JAV Kongrese, kol galų gale su tam tikromis išlygomis priimtas.Tokias karštas diskusijas ir pasipriešinimą migracija sukelia dėl keleto priežasčių: 1. Tiek šalies, į kuria imigruojama, tiek šalies, iš kurios emigruojama gyventojai patiria ekonominius nuostolius. Todėl emigracija nėra skatinama netgi tokiose šalyse, kaip Meksika.2. Šalyje, į kurią imigruojama egzistuoja tam tikras etninių priešiškumų pagrįstas nusistatymas.3. Tam tikrų ekonominių sluoksnių pagrįsta ekonominė baimė, jog imigrantai sudarys papildomą konkurenciją. Jeigu imigrantų konkurencija staigiai didėja, gresia vietinių gyventojų nepasitenkinimas ir net agresija.4. Bet kurioje politinėje arenoje migrantų yra mažuma, imigrantų interesų gynimas garantuoja viso labo keletą papildomų balsų. Šalyje, iš kurios migruojama, potencialūs emigrantai, šnekėdami apie savo teisę išvykti parodo, jog jie nebeketina dalyvauti šalies politikoje. Dauguma nelinkusi geranoriškai suteikti visišką laisvę, ypatingai, jeigu yra pažeidžiama šalies savigarba. Todėl populiarumo siekiantys politikai niekada nepalaikys laisvos migracijos idėjos, į jų pusę stoja tik darbdavių lobizuoti politikai ir atstovaujantys įvairioms Bažnyčioms.Toliau bus aptarta, kaip visos šios oponuojančios jėgos pasiekia balansą, kokią visuminę ekonominę naudą patiria šalis ir tauta ir kaip jos susidoroja su neekonominėmis migracijos pasekmėmis.Tarptautinį darbo jėgos judėjimą arbą migraciją veikia daugybė priežasčių. Tarp migracijos priežasčių dažniausiai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etninės ir kitos. Didžiausią reikšmę darbo jėgos migracijai turi ekonominiai motyvai. Darbo jėgos migracijos priežastys skirstomos į dvi dalis: Makrolygio migracijos veiksniai – tai tam tikros objektyvios sąlygos, kuriose gyvena ir dirba žmogus, tai ir formuoja migracijos aplinką. Svarbiausi ekonominiai migracijos veiksniai:
1 Nevienodi šalių ekonominio išsivystymo lygiai;2 Šalių gyvenimo lygio skirtumai;3 Darbo užmokesčio (pajamų) dydžio skirtumai;4 Užimtumo ir nedarbo lygiai šalyse;5 Valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika ir t.t.Mikrolygio migracijos veiksniai – tai subjektyvios sąlygos, žmonių individualūs motyvai, lemiantys migracijos pasirinkimą. Svarbiausi mikrolygio ekonominiai veiksniai yra šie: 1 amžius;2 išsilavinimo lygis;3 šeimyninė padėtis;4 migrac…ijos atstumai;5 kalbos barjeras;6 žinios apie šalį.Neigiamas imigracijos poveikis:3 Neigiamas poveikis darbo rinkoms. Darbo jėga iš silpnai išsivysčiusių šalių žymiai pigesnė negu iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Todėl galimas darbo jėgos kainos mažėjimas ir nedarbo išaugimas.4 Priimančių valstybių piliečiai jaučia imigracijos pasekmes savo gaunamoms pajamoms. Darbuotojai migrantai pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą kvalifikuotą darbą, o tai išstumia vietinę darbo jėgą iš kai kurių regionų ar pramonės šakų.5 Gyvenimo kokybės standartų blogėjimas. Galimi socialiniai ar etniniai konfliktai tarp atvykėlių ir vietinių gyventojų.Teigiamos imigracijos pasekmės paprastai juntamos globaliniu mastu. Ir būtų šios:4 Vietinių gyventojų skaičius išsivysčiusiose pasaulio valstybėse nebedidėja. Mažėja jaunų darbuotojų, galinčių užimti laisvas darbo vietas kitose šalyse, o tai skatina imigraciją.5 Žmogiškojo kapitalo padidėjimas. Dėl „proto nutekėjimo“ problemos, neskiriant papildomų lėšų švietimui ar subsidijų specialistų rengimui, išsivysčiusiose šalyse galima prognozuoti suklestėjimą tam tikrų sektorių, kuriuose specialistų pasiūla nacionalinėje darbo rinkoje neatitinka paklausos.6 Išsivysčiusios šalys apsirūpina pigia darbo jėga tose srityse, kuriose vietiniai darbuotojai atsisako dirbti arba kelia tokiam darbui per daug sąlygų.7 Šalių pasienių gyventojai iš silpniau išsivysčiusių šalių aktyvi migracija sudaro palankesnes sąlygas konkurencijai pasienio regionuose.Neigiami emigracijos aspektai:1 “Protų nutekėjimo“ problema.2 Sumažėjęs gamybos veiksnių panaudojimas. Santykinai didesnė kvalifikuoto darbo jėgos emigracija gali pažeisti nusistovėjusį darbo organizavimą, todėl nekvalifikuotų asmenų nedarbas augs, kartu mažės bendrojo vidaus produkto gamybos apimtys, atsiras įtampa nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje.3 Namų ūkių išlaidų ir santaupų sumažėjimas.4 Gamybos apimties ir pajamų vienam gyventojui sumažėjimas. Gali pritrūkti kvalifikuotų darbuotojų, o kvalifikacijos kėlimas ir mokymas ilgai trunka ir yra brangus.5 Vidutinio darbo jėgos kvalifikacijos lygio šalyje sumažėjimas (išvykus aukštos kvalifikacijos darbuotojams, į jų darbo vietas gali ateiti žemesnės kvalifikacijos žmonės).1.2 Šiuolaikinė globali ir regioninė darbo jėgos migracijaŠiuo metu beveik nėra tokios valstybės ar pasaulio šalies, kuri neimportuotų arba neeksportuotų darbo jėgos. Žlugus komunizmui Europoje ir TSRS šalyse, į migracijos srautus įsitraukė naujos valstybės, iki tol buvusios uždaros teritorijos. Dauguma migrantų keliauja į EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) valstybes, taip pat nemažai migruojama Pietryčių Azijoje, Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Afrikos Sub Sacharos regione ir Lotynų Amerikoje. Visi šie regionai dalyvauja ir globalioje, ir regioninėje migracijoje.Šiuolaikinės migracijos laikotarpis prasidėjo Antro pasaulinio karo pabaigoje. Intensyviausia ir geografiniu požiūriu ekstensyviausia darbo jėgos migracija dėl ekonominių priežasčių yra į EBPO šalis, Vakarų Europoje, Okeanijoje ir Šiaurės Amerikoje.Ankstyvuoju pokario laikotarpiu Vakarų Europoje vykusią darbo jėgos migraciją galima vadinti regionine. 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius Belgija, Prancūzija, Vokietija ir Šveicarija pradėjo vykdyti aktyvias darbuotojų samdymo iš užsienio programas. Pradžioje iš pietinės Europos, o vėliau iš Turkijos ir Šiaurės Afrikos. Dauguma tokių migrantų atvykdavo kaip pusiau struktūruotų, pusiau oficialių kviestinių darbuotojų programų dalyviai ir būdavo numatyta, kad jie atvyksta ne nuolat gyventi, o laikinai. Tuo pat metu globalūs migrantų srautai iš buvusių kolonijų traukė į Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Nyderlandus. Šis kraustymasis buvo nuolatinio pobūdžio: iš kolonijų grįžo administratoriai ir naujakuriai, taip pat kėlėsi vietiniai kolonijų gyventojai.7-ojo dešimtmečio viduryje emigrantų skaičius į Australiją ir Šiaurės Ameriką ėmė mažėti. Pradžioje dauguma migravo iš Europos, bet vėliau daugiau atvykėlių buvo iš Lotynų Amerikos, Azijos pakrančių prie Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros šalių.8-ajame dešimtmetyje globalus ekonomikos nuosmukis pristabdė darbo jėgos imigraciją į Vakarų Europą, nes baigėsi kviestinių darbuotojų programos ir buvo sugriežtintos imigracijos taisyklės. Taigi, transatlantiniai migracijos srautai ėmė keisti kryptį. Emigrantai iš Argentinos ir Brazilijos pasuko į Ispaniją, Italiją ir Portugaliją. Viduržemio jūros šalys ne tik importavo, bet ir eksportavo darbo jėgą, be to patyrė pirmą nelegalios imigracijos bangą iš Šiaurės Afrikos. 9-ąjį dešimtmetį Vakarų Europoje sugriežtinti imigracijos ir pilietybės įstatymai, todėl darbo jėgos imigracija čia mažėjo. Tuo tarpu Šiaurės Amerikoje ir Australijoje didėjo.1.3 Tarptautinės darbo jėgos migracijos srautų pasiskirstymas8-ąjį dešimtmetį ėmė ryškėti skirtingi ekonominės raidos procesai, todėl atsirado nauji migracijos srautai. Vienas iš globaliausių srautų buvo į Viduriniuosius rytus. Dėl 1974m. naftos kainų kilimo, turtingose nafta, bet retai apgyvendintose Vidurio Rytų šalyse sparčiai išaugo darbo jėgos poreikis. Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio daug egiptiečių ir tunisiečių emigravo į turtingą naftos ištekliais Libiją. Taip pat daug darbingų žmonių migravo iš Palestinos. Jų migracija reiškėsi kasdienėmis išvykomis į darbą Izraelyje. Taip pat kai kas nuolat apsigyveno Jordanijoje ar dirbo sutartinį darbą Persų įlankos šalyse. Pagrindinės darbą importuojančios šalys šiame regione buvo Kuveitas, Saudo Arabija, Kataras, Omanas, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai bei Iranas ir Irakas šiaurėje. Pagrindinės darbo jėgos eksportuotojos buvo Egiptas, Jemenas, Jordanija, Libanas ir Sudanas. 9-ojo dešimtmečio pradžioje sumažėjus pajamų iš naftos, šie regioniniai srautai sumažėjo, todėl pradėta ieškoti globalios darbo jėgos iš Rytų ir Pietų Azijos. Indai, bangladešai ir pakistaniečiai, tarp kurių buvo ir labai kvalifikuotų darbuotojų, pasuko į vakarus. Iš Šri Lankos ir Filipinų vyko moterys, jos dirbo tarnaitėmis ir paslaugų sferoje. Kuveite, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose tuo metu užsieniečių buvo daugiau nei vietinių gyventojų.Azijoje darbo jėgos migracijos srautai buvo panašūs. 8-ąjį dešimtmetį migracijos srautai padidėjo į Šiaurės Ameriką, Australiją ir Persų įlankos valstybes. Iš anglosaksiškųjų regiono valstybių tik Naujoji Zelandija nepatyrė darbingų imigrantų antplūdžio iš Azijos, tačiau į ją migravo darbuotojai iš Ramiojo vandenyno salų.Azijoje 8-ojo dešimtmečio viduryje pagrindinės darbo jėgos importuotojos buvo Japonija, Singapūras, Taivanis ir Brunėjus. Imigraciją čia skatino sparti ekonomikos raida ir nepakankama darbo rinka. Tuo tarpu pagrindinės darbo jėgos eksportuotojos buvo Kinija, Filipinai, Indija, Bangladešas, Pakistanas, Indonezija ir Šri Lanka. Pietų Korėja, Malaizija, Tailandas ir Honkongas darbą ir eksportavo, ir importavo.Pokario laikotarpiu daug darbo jėgos migravo iš Afrikos Sub Sacharos regiono. Darbuotojai daugiausia migravo į buvusias kolonijines valstybes. Nigerijoje, Tanzanijoje ir Ugandoje gyvenę azijiečiai migravo į Didžiąją Britaniją, tuo tarpu afrikiečiai iš Centrinės ir Vakarų Afrikos – į Prancūziją, zairiečiai – į Belgiją. Regioninė darbo jėgos migracija krypo į Nigeriją, nes ji turėjo daug naftos, taip pat Pietų Afriką, Gaboną ir Dramblio Kaulo krantą. Daugiausia žmonių išvykdavo iš Zairo, Angolos, Mozambiko, Kamerūno ir Botsvanos. Taip pat daug imigrantų priėmė Pietų Afrika, nes čia darbo jėga vis dar buvo importuojama į Transvalio aukso kasyklas.Lotynų Amerika pradžioje imigravo darbo jėgą, vėliau emigravo. Į Lotynų Ameriką daugiausia darbuotojų atvyko iš Pietų Europos, jie migravo į Čilę, Paragvajų, Urugvajų, Argentiną.Šiuolaikiniame pasaulyje globalūs ir regioniniai migracijos srautai yra persipynę. Migraciją įtakoja tiek ekonominės, tek ir neekonominės aplinkybės. Šiais laikais migraciją dažnai skatina darbo rinka, kuri vis labiau tampa tarptautinė. Tam įtakos turi įvairūs formalūs ir neformalūs, ilgalaikiai ir trumpalaikiai susitarimai tarp valstybių.2. Darbo jėgos migracija Europos Sąjungoje ir Lietuvoje2.1 Laisvas asmenų judėjimas ESLaisvas asmenų judėjimas yra viena iš keturių Europos Sąjungos laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Laisvo asmenų judėjimo principas taikomas ES piliečiams, kurie vyksta į kitą šalį įsidarbinti pagal darbo sutartį, teikti paslaugas ar kurti įmones, taip pat jų šeimos nariams, studentams, pensininkams, kitiems ekonomiškai neaktyviems asmenims. ES acquis užtikrina šiems piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, apsigyventi, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, turėti nacionaliniais įstatymais bei kolektyvinėmis sutartimis garantuotas darbo teises bei sąlygas, gauti reikiamą socialinę apsaugą, balsuoti ir kandidatuoti Europos Parlamento bei savivaldybių rinkimuose. Lietuva, jau tapusi ES nare, siekia pasinaudoti visomis šios laisvės teikiamomis galimybėmis. Lietuvos gyventojai siekia lengviau susirasti gerą darbą, užsitikrinti sėkmingesnę karjerą, įgyti geresnį išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją. Šiuo metu nelegaliai dirbantys asmenys tikisi geresnių galimybių legalizuoti savo darbo santykius. Labai patrauklu yra tai, jog dirbant ES pamažu užtikrinamos socialinės garantijos. Tai skatina darbo jėgą migruoti į įvairias ES šalis, tuo labiau, kad ir Lietuvos piliečiai jau gali jaustis esą visaverčiai ir lygiateisiai ES piliečiai, o ne antrarūšiai migrantai.Kita vertus, laisvas asmenų judėjimas kelia ir tam tikrų grėsmių. Šiuo metu užsienyje dirba daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tyrimai rodo, jog Lietuvai jau tapus ES nare bendras išvykusiųjų skaičius gali padidėti iki 350 tūkstančių. Ir nors daugelis nori išvykti dirbti ne ilgiau kaip dvejiems metams, tokia didelė darbuotojų migracija gali sukelti įtampą Lietuvos darbo rinkoje. Ypač pavojingas yra vadinamasis protų nutekėjimas, kai galima prarasti aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sunkiai įsivaizduojamas ūkio modernizavimas ir plėtra. Gali sumažėti ne tik darbo jėgos resursai, bet ir mokesčių bei socialinio draudimo įmokų mokėtojų.Tačiau nauja darbo jėga ES reikalinga. ES šalių darbdaviai tikisi iš naujų šalių papildyti darbo jėgos trūkumą. Senėjanti visuomenė bei aukšti socialinės apsaugos standartai kelia ES naujas problemas, kurių sprendimas numatytas Lisabonos strategijoje. Numatoma didinti gyventojų užimtumą, į darbo rinką įtraukiant daugiau moterų, vyresnio amžiaus žmonių, įvairių darbo rinkoje sunkiai integruojamų gyventojų grupių, gerinti jų kvalifikaciją bei darbo sąlygas. Visa tai reikalauja didelių lėšų ir pastangų. Tuo tarpu galimybė gauti trūkstamų kvalifikuotų darbuotojų iš naujų Europos Sąjungos valstybių yra gana patraukli. Todėl ir buvo pasirinkta pakankamai lanksti derybų pozicija, suteikianti galimybę šalims pačioms apsispręsti dėl savo rinkų atvėrimo naujai darbo jėgai. Airija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Danija ir Švedija pareiškė, jog netaikys pereinamojo laikotarpio naujoms ES narėms. Tokią poziciją lėmė pakankamai gera situacija šių šalių darbo rinkoje. Airija yra viena sparčiausiai besivystančių ES šalių. Lietuviai noriai vyksta į šią šalį dirbti. Legaliai įsidarbinti čia nėra sunku. Tarpininkauja nevyriausybinės įdarbinimo agentūros bei Lietuvos darbo birža. Didžioji Britanija yra viena labiausiai patrauklių dirbti šalių, joje, kaip ir Airijoje, mažiausiai problemų su kalba. Deja, čia pakankamai aukštas nelegalaus darbo lygis. Todėl darbo rinkos atvėrimas suteikia galimybę daugeliui lietuvių legalizuoti savo darbą. Nyderlandai pastaruoju metu vėl atnaujino diskusijas dėl pereinamojo laikotarpio įvedimo. Tai sąlygoja kintanti situacija darbo rinkoje.2.2 Darbo jėgos migracija LietuvojeLietuvai atkūrus nepriklausomybę, joje ėmė ryškėti šiuolaikinės pasaulio migracijos tendencijos. Dėl valstybės geopolitinės padėties ir narystės ES didėja migracija iš Rytų. Imigraciją skatina ir nuo 2002 metų Lietuvoje pradėtas taikyti ES valstybių piliečiams ir jų šeimos nariams laisvo asmenų judėjimo principas. Ekonominiai veiksniai lemia didelę emigraciją į Vakarus.Kalbant apie imigraciją, 2004 metų pabaigoje Lietuvos Respublikoje nuolat gyveno 25,4 tūkstančio užsieniečių. Daugumos jų apsigyvenimo Lietuvoje tikslas – šeimos susijungimas (43 procentai). Mokytis atvyksta 11 procentų, dirbti pagal darbo sutartį – 7,6 procento, imtis verslo – 5,4 procento visų užsieniečių. Atvykimo tikslai paskutiniuoju metu keičiasi: daugėja atvykstančiųjų, norinčių imtis verslo, mažėja atvykstančiųjų šeimų susijungimo pagrindu ir dirbti pagal darbo sutartis.Po to, kai panaikinti administraciniai emigracijos iš Lietuvos ribojimai ir vis daugiau valstybių atvėrė sienas, emigracija labai padidėjo. Iš Lietuvos 2004 metais emigravo 9,7 tūkstančio gyventojų, tačiau tai tik deklaruojamų išvykimų statistika, iš tiesų emigracijos mastai kur kas didesni.Daugiau kaip pusė visų išvykimų buvo nedeklaruoti, dauguma taip išvykusių asmenų užsienyje buvo neteisėtai ir dirbo nelegaliai. Nelegalūs migrantai socialiai pažeidžiami, gali būti bet kada išsiųsti iš šalies ir taip prarasti uždarbį ir galimybę vėliau vykti į tą valstybę. Iš užsienio valstybių 2004 metais deportuota apie 5 tūkstančius Lietuvos Respublikos piliečių.Taigi, Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 40–60 procentų gyventojų norėtų išvykti gyventi ir dirbti į užsienį, bet tik ketvirtadalis iš jų mėgina emigruoti. Ypač daug norinčiųjų emigruoti tarp 15–24 metų asmenų (70–90 procentų); su aukštuoju išsilavinimu – 60–75 procentai. Tačiau tik nedaugelis (apie 9 procentai) norėtų emigruoti visam laikui. Dauguma norėtų išvykti trumpam – vidutiniškai nuo 3 mėnesių iki 2 metų. Pastebima, kad asmenys, ketinę išvykti trumpam, į Lietuvą nebegrįžta. Tarp emigruojančiųjų daugiausia jaunimo. Tai veiks kitus demografinius procesus ir darbo išteklius. Emigrantus galima skirstyti į dvi grupes – jaunus asmenis, kurie nepakankamai vertinami kaip jauni specialistai, yra baigę aukštuosius mokslus užsienyje arba kuriems sunkiau susirasti jų poreikius atitinkantį darbą Lietuvoje, ir vidutinio amžiaus asmenis, kurie išvyksta praradę darbą. Taigi, iš Lietuvos emigruoja vis daugiau žmonių, siekiančių užsienyje susirasti darbą. Vyrauja trumpalaikė emigracija (nuo kelių mėnesių iki 2 metų), siekiant susirasti darbą. Trečdaliui emigrantų darbas užsienyje – galimybė išbristi iš skurdo ir nevilties, ypač rajonų ir kaimų gyventojams. Norą emigruoti skatina sėkmingi pavyzdžiai, besiplečiantis vadinamasis socialinio palaikymo tinklas, t.y. jau emigravę giminės ir draugai, emigrantų namų ūkių ekonominės būklės gerėjimas. Nuolat prarandama aukštos kvalifikacijos darbo jėga, dėl to mažėja šalies ekonominis (inovacinis) konkurencijos potencialas. Aukštos ir aukščiausiosios kvalifikacijos specialistų jau dabar stinga kai kuriose ūkio šakose, tačiau juos susigrąžinti ar bent įtraukti į svarbių Lietuvai problemų sprendimą dar beveik nemėginama. Lietuvos piliečiai legaliai įsidarbinti užsienyje gali tarpininkaujami Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagal tarptautines sutartis arba sutartis, sudarytas su užsienio valstybių įdarbinimo tarpininkavimo agentūromis, per privačias įdarbinimo agentūras arba kultūrines programas. Taip pat teikiama informacija apie laisvas darbo vietas visose ES valstybėse, mokymosi galimybes, gyvenimo ir darbo sąlygas ES. 2005 metų pradžioje veikė 37 įmonės, turinčios licencijas tarpininkauti, kad Lietuvos gyventojai būtų įdarbinti užsienyje. Daugiau nei pusė jų (27) įdarbina Anglijoje ir Airijoje. Pagal šių įmonių ataskaitas, pateiktas Lietuvos darbo biržai, 2003–2005 metais jos įdarbino 3,4 tūkstančio asmenų. Dalis gyventojų išvyksta dirbt…i į užsienį, patys susiradę darbą ar tikėdamiesi susirasti.IšvadosTarptautinė darbo jėgos migracija – tai darbingų žmonių persikėlimas iš vienų valstybių į kitas dėl tam tikrų ekonominių, teisinių, socialinių, psichologinių ir kitokių priežasčių.Pagal neoklasikinę ekonomikos teoriją, tarptautinės darbo jėgos migracijos srautai egzistuoja dėl skirtingo realaus darbo užmokesčio įvairiose šalyse. Tuo tarpo Keinso teorija sako, jog aprūpinimas darbo jėga priklauso ne tik nuo realaus atlyginimo, bet ir nuo nominalaus atlyginimo.Darbo jėgos migracijos priežastys gali būti įvairios, tačiau bendriausia forma jos skirstomos į stūmimo ir traukos, kurios arba skatina, arba suvaržo migraciją. Pagrindinis traukos veiksnys yra geros įsidarbinimo galimybės ir aukštas potencialus darbo užmokestis kelionės tikslo šalyje. Tuo tarpu pagrindinis stūmimo veiksnys yra aukštas bedarbystės lygis ir žemas uždarbis gimtojoje šalyje.Darbo jėgos migracija yra globalus reiškinys, todėl šiuo metu beveik nėra tokios valstybės ar pasaulio šalies, kuri neimportuotų arba neeksportuotų darbo jėgos.Šiuolaikinės migracijos laikotarpis prasidėjo Antro pasaulinio karo pabaigoje. Intensyviausia ir geografiniu požiūriu ekstensyviausia darbo jėgos migracija dėl ekonominių priežasčių yra į EBPO šalis, Vakarų Europoje, Okeanijoje ir Šiaurės Amerikoje.Laisvas asmenų judėjimas yra viena iš ES laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Siejant šią laisvę su darbo jėgos migracija, ji užtikrina piliečiams teisę laisvai kirsti valstybių sienas, įsidarbinti ar užsiimti savarankiška darbine veikla pagal savo šalyje įgytą išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, turėti nacionaliniais įstatymais bei kolektyvinėmis sutartimis garantuotas darbo teises bei sąlygas, gauti reikiamą socialinę apsaugą. Lietuva, jau tapusi ES nare, taip pat siekia pasinaudoti šios laisvės teikiamomis galimybėmis. Lietuvos gyventojai siekia lengviau susirasti gerą darbą, užsitikrinti sėkmingesnę karjerą, įgyti geresnį išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją. Darbo jėgos migracija Lietuvoje turi daug silpnybių ir stiprybių bei galimybių ir grėsmių pavyzdžių. Stiprybė yra tai, kad geriau naudojamas Lietuvos darbo rinkos potencialas – pereinama prie platesnės ir įvairesnės darbo rinkos. Silpnybė – dėl emigracijos prarandama dalis darbo jėgos, ypač skausmingas kvalifikuotų darbuotojų praradimas. Galimybė – pakartotinę darbo jėgos migraciją gali mažinti emigracijoje įgyta patirti ir uždirbtos lėšos, kurios investuojamos Lietuvoje. Grėsmės – Lietuvos gyventojų senėjimas skatins imigraciją, nes pradės trūkti darbo jėgos.Migracija padeda žmonėms realizuoti save toje sferoje ir šalyje, kuri jiems atrodo labiausiai tinkama, įstengianti pasiūlyti daugiau privalumų, t.y. gyvenimo kokybę, atlyginimą, aukštesnį kultūros lygį ir pan.Literatūros šaltiniai1. Eamest, R.; Pass, T.; Masso, J.; Room, M.; Labour market flexibility and migration in the Baltic states: macro evidences. Tartu University Press, 2003. 532p.2. Held, D.; Mcgrew, A.; Goldblatt, D.; Perraton, J. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius: Margi raštai, 2002. 785p.3. Kasnauskienė, G. Globalizacija ir nauji tarptautinės migracijos bruožai. Ekonomika. Mokslo darbai, 2002, nr. 60, p. 47-50.4. Matiušaitytė, R. Darbo jėgos migracija Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Ekonomika. Mokslo darbai, 2003, nr. 63, p. 41-44.5. Laisvas asmenų judėjimas – galimybės ir grėsmės: 2004m. [žiūrėta 2007 gegužės 11d.] prieiga per internetą: .6. Vilpišauskas, R. Stojimas į ES: ką gaunam ir kaip atsakom, 2004 gegužės 4d. Lietuvos laisvosios rinkos institutas [žiūrėta 2007 gegužės 11d.]. Prieiga per internetą: .7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta Nacionalinė demografinė (gyventojų) politikos strategija. 2004 spalio 28d. [žiūrėta 2007 gegužės 11d.] Prieiga per internetą: .