Strateginis planavimas ir valdymas įmonėje

TURINYS

Įvadas—————————————————————————————- 3
1 Strateginis planavimas—————————————————————— 3
1.1 Strateginio planavimo reikšmė—————————————————— 4
1.2. Strateginio planavimo žingsniai—————————————————- 5
1.3 Strateginio planavimo metodologijos———————————————–7

2. Strateginis valdymas——————————————————————-8

2.1 Strategijos esmė———————————————————————–8

2.2 Strateginio valdymo stadijos——————————————————–10
2.3 Strateginio valdymo stiliai———————————————————–11
2.4 Valdymas per tikslus—————————————————————–11
Išvados————————————————————————————-14
Literatūra———————————————————————————–15

ĮVADAS

Pasaulyje vyksta spartūs technologiniai pokyčiai , rinkos vis labiau įgyja pasaulinį mastą. Todėl vadovavimo įgūdžius būtina papildyti strateginio planavimo įgūdžiais. Kad organizacija pasiektų tikslą, jos vadovai apie galimybes ir besikeičiančių sąlygų poveikį turi mąstyti strategiškai. Norėdami žinoti, kada pradėti strateginius pakeitimus, jie privalo atidžiai stebėti išorinę aplinką. Be to, savo verslą jie turi taip gerai pažinti, kad nuspręstų, kurios rūšies strateginių paakeitimų imtis. Planavimas gali būti apibūdinamas tiesiog kaip mąstymo procesas, kuris skatina tikslingai kurti. Tai yra sudarymas projekto , programos arba metodo konkrečiam tikslui arba rezultatui siekti. Strategija yra organizacijos vadybos planas, reikalingas pasirinktiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Jame pateikiamos priemonės ir būdai, reikalingi organizacijos paskirčiai ir tikslams pasiekti.

1. Strateginis planavimas

Strateginis planavimas – tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai yra procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gaautų naudos, ir apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui.
Bendriausia reikšme planavimas yra valdymo ciklo funkcija, kurios realizacijos rezultate apibrėžiami organizacijos tikslai ir nustatomi veiksmai bei priemonės tiems tikslams įgyvendinti. Planavimas ir kitos valdymo ciklo funkcijos : organizavimas (

vykdytojų parinkimas, funkcijų delegavimas, grupių sudarymas ir t.t.), vadovavimas (motyvacija, komandavimas, komunikacijos ir t.t.), kontrolė (plano vykdymo matavimas, nukrypimų nustatymas, plano koregavimas ir t.t.) sudaro uždarą valdymo ciklą.Formaliai strateginio planavimo esmę išreiškia nuolatinis galimybių ir grėsmių , išorinių bei vidinių pranašumų ir trūkumų nustatymas, siekiant priimti kuo geresnius sprendimus galimybėms panaudoti ir išvengti grėsmių.
Strateginio planavimo proceso tikslas – nuolat nagrinėti organizacijos veiklą tiek dabarties, tiek ateities požiūriu ir numatyti strategines permainas, kad organizacija žengtų į įsivaizduojamą ateitį sėkmingai
Strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo administravimas apima penkis skirtingus uždavinius:
1. Vadovybė turi pagrįsti verslo idėją ir sukurti organizacijos viziją. Tai susiję su organizacijos paskirties (misijos) ir tikslų formulavimu;
2. Organizacijos paskirtis (misija) turi būti atspindėta (parodyta) ilgalaikiuose ir trumpalaikiuose tiksluose;
3. Vadovybė turi sukurti organizacijos būseną ir ateities viziją atitinkančią strategiją;
4. Vadovybė prrivalo laiduoti, kad pasirinkta strategija būtų vykdoma veiksmingai ir duotų naudos;
5. Vadovybė privalo vertinti strategijos vykdymą ir daryti organizacijos paskirties, tikslų, strategijos arba jų įgyvendinimo pataisas, atsižvelgdama į patirtį, besikeičiančias sąlygas, naujas idėjas ir galimybes.

1.1 Strateginio planavimo reikšmė

Strateginis mąstymas ir apgalvota strategijos vadyba teikia organizacijai daug privalumų.
Vienas svarbiausių privalumų tas, kad strateginiame planavime akcentuojama organizacijos konkurencinė prigimtis. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes. Kadangi organizacija vis geriau pažįsta išorinę aplinką, savo trūkumus bei pr

ranašumus, tai jos galimybės daryti veiksmingus savo strategijos pakeitimus yra daug didesnės.
Antrasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad strateginis planas nustato įmonės ribas ir nurodo formalią organizacijos kryptį. Tai padeda savininkams, vadovams ir tarnautojams sutelkti dėmesį į konkrečius tikslus ir aktyviai jų siekti.
Trečiasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad jis leidžia vadovui imituoti popieriuje ateitį – tai nebrangus metodas, padedantis vadovui daryti geresnius sprendimus, įžvelgiant ateities galimybes ir grėsmes. Organizacija gali panaudoti permainas kaip konkurencingumo didinimo priemonę, kai parengiamos prisitaikymo prie kintančios aplinkos alternatyvos.
Be to, strateginis planavimas sudaro prielaidas vadovybei:
1. Organizaciją analizuoti kaip sistemą ir siekti, kad visos jos dalys veiktų sistemos naudai;
2. Ne tiesmukai reaguoti į dienos įvykius, bet orientuoti mąstymą ir veiklą į ateitį ir taip didinti organizacijos galimybes išvengti sunkumų;
3. Geriau vadovauti visais organizacijai, aiškiai suvokiant jos tikslus;
4. Geriau ir lengviau priimti sprendimus, kai yra aiškūs jų priėmimo kriterijai ir pirmenybės;
5. Parengti aiškias strategijas organizacijos tikslams pasiekti;
6. Racionaliai paskirstyti organizacijos išteklius;
7. Sujungti įvairius organizacijoje padarytus strateginius sprendimus ir taip gerint daugelio funkcijų koordinavimą;
8. Sudaryti pagrįstą, realų planą ir taip išvengti darbuotojų frustracijos;
9. Įtraukti darbuotojus į strategijos formulavimo, svarbių sprendimų priėmimo procesus ir geriau panaudoti jų sugebėjimus. Daugiau žinantys apie organizacijos tikslus darbuotojai yra labiau motyvuoti, patenkinti ir labiau atsidavę organizacijai, suinteresuoti jos sėkme;
10. Strateginį planą naudoti kaip veiklos vertinimo priemonę;
11. Planavimo procese iš
šsiaiškinti organizacijai palankias galimybes ir sėkmei pavojingas grėsmes.

1.2 Strateginio planavimo žingsniai

Planavimas yra intelektinis procesas, kuris leidžia sukurti veiksmų planą. Planavimas susideda iš šių žingsnių sekos:
 Proceso inicijavimas. Planavimas nevyksta savaime, o turi būti inicijuotas. Proceso inicijavimas gali būti dvejopas. Jį gali inicijuoti organizacijos aukštesnio rango vadovai, pavesdami pavaldiniams sudaryti planus, kurie detalizuoja aukštesnio lygio planą. Planavimą gali pradėti taip pat funkciniai darbuotojai tiesiogiai be vyresnybės nurodymo, kai jie diagnozuoja galimybes arba grėsmes, tiesiogiai susijusias su jų funkcijomis;
 Planavimo prielaidų apibrėžimas. Planavimo prielaidos siejasi su ateities situacijos, kurioje bus realizuojamas planas, įvertinimu. Šios prielaidos gali apimti tiek vidinę, tiek ir išorinę organizacijos aplinką. Formuojant veiksmų planą, nėra galimybių įvertinti visus vidinius ir išorinius veiksnius, kurie gali veikti būsimo plano įgyvendinimą. Todėl apibrėžiant planavimo prielaidas, koncentruojamasi į svarbiausius veiksnius, galinčius nulemti plano sėkmę arba nesėkmę;
 Tikslų formulavimas. Tikslai konkrečiai apibūdina, kas turi būti pasiekta, ir apibrėžia tolesnių veiksmų parinkimo kryptį;
 Alternatyvų identifikavimas. Šiame žingsnyje identifikuojami alternatyvūs būdai, kurie užtikrina apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Visuomet rekomenduojama išryškinti alternatyvas, kurios nėra tiesiogiai matomos. Tačiau jau šiame žingsnyje patartina atmesti akivaizdžiai blogas alternatyvas, kad būtų sutaupytas laikas alternatyvų analizės stadijoje;
 Alternatyvų įvertinimas. Kiekviena alternatyva yra analizuojama stengiantis įvertinti silpnuosius ir stipriuosius aspektus, atsižvelgiant į suformuluotus tikslus ir planavimo prielaidas;
 Geriausios alternatyvos parinkimas. Šiame žingsnyje padaromas ga

alutinis sprendimas dėl geriausios alternatyvos, užtikrinančios apibrėžtų tikslų įgyvendinimą. Sprendimo kokybė priklauso nuo to, kaip kruopščiai buvo atlikti ankstyvesni žingsniai;
 Atraminių planų kūrimas. Aprobavus planą, būtina parengti išvestinius arba atraminius planus, kurie detalizuoja ir sukonkretina bendrąjį planą. Kiekvieno atraminio plano kūrimas inicijuoja naują planavimo ciklą, apimantį visus apibūdintus planavimo proceso žingsnius. Bendrasis ir atraminiai planai yra papildomi biudžetiniais planais, kurių pagrindu paskirstomi finansiniai ištekliai ir kurie sukuria bazę planams įgyvendinti;
 Plano įgyvendinimas. Jis realizuojamas per kitas valdymo funkcijas: organizavimą, kontrolę.
Strateginio planavimo procesą galima parodyti:

1.3 Strateginio planavimo metodologijos

 Metodologija iš viršaus žemyn. Šiuo atveju planavimo procesą inicijuoja ir jam vadovauja organizacijos centras.
 Metodologija iš apačios į viršų. Už planavimą tiesiogiai yra atsakingos organizacijos struktūrinės grandys ( pavyzdžiui., filialai ir skyriai). Organizacijos centras nustato bendriausius planų sudarymo struktūriniuose padaliniuose reikalavimus ir kritikuoja jų pateiktus planus;
 Integruota metodologija. Planų sudarymo procese vyksta nuolatinė diskusija tarp centro ir struktūrinių padalinių organizacijoje.
Komercinės organizacijos veiklos efektyvumą apibendrintai išreiškia joje sukuriama pridėtinė vertė. Centras hierarchinėje organizacijoje gali įvairiai veikti pridėtinės vertės kūrimą organizacijos filialuose( skyriuose). Jis gali teikti pagalbą ir koreguoti kuriamus kiekvieno filialo planus (planavimo įtaka). Centras gali kontroliuoti sudarytų planų įgyvendinimo filialuose eigą (kontrolės įtaka). Pagal tai ,kaip hierarchinėje organizacijoje derinami planavimo įtaka ir kontrolės įtaka, skiriami tokie pagrindiniai strateginio valdymo stiliai.

2. Strateginis valdymas

Strateginis valdymas – nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviau išnaudoja savo turimą potencialą. Kaip strateginio valdymo proceso rezultatas parengiama ir įgyvendinama strategija – sprendimų visuma, apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams pasiekti. Strategija susiejama su organizacija, kuri plačiąja reikšme suprantama kaip žmonės bendrai veiklai jungianti sistema, turinti savo funkcionavimo tikslus ir priemones tiems tikslams įgyvendinti. Šitoks platus apibrėžimas organizacija leidžia laikyti politinę partiją, šalies vyriausybę, valstybinę įstaigą, kariuomenę, universitetą, įmonę, akcinę bendrovę, profesinę sąjungą ir t.t.
Strateginio valdymo bendrieji principai ir specifika priklauso nuo organizacijos:
 Veiklos pobūdžio (produkciją gaminančios ir paslaugas teikiančios organizacijos);
 Finansavimo šaltinių (komercinės ir nekomercinės organizacijos);
 Nuosavybės (valstybinės ir privačios organizacijos);
 Dydžio (mažos ir didelės organizacijos);
 Diversifikacijos (diversifikuotos ir nediversifikuotos organizacijos).

2.1 Strategijos esmė

Strategijos esmę plačiau atskleidžia tokie momentai:
 Strategija turi tam tikrame konkretizacijos lygyje apibrėžtą tikslinę orientaciją;
 Neatsiejama strategijos dalis yra veiksmai ir priemonės jai įgyvendinti;
 Strategija susiejama su tam tikru vidutinės trukmės (3-7 metai) perspektyviniu laiko periodu;
 Strategija formuojama atsižvelgiant į organizacijos išteklinį potencialą, kuris lemia organizacijos silpnybes ir stiprybes;
 Strategija kuriama atsižvelgiant į organizacijos išorinės aplinkos situaciją, kuri lemia ir organizacijos galimybes ir grėsmes jai;
 Strategija yra tuo efektyvesnė, kuo didesnį indėlį įneša į pridėtinės vertės kūrimą organizacijoje;
 Strategija yra tuo efektyvesnė, kuo didesnį konkurencinį pranašumą įgyja organizacija.
Būtina skirti strateginius ir operacinius sprendimus. Strateginiai sprendimai yra sprendimai, susieti su organizacijos esminėmis problemomis, kurios iškyla organizacijai sąveikaujant su išorine aplinka, ir veiksniais , kurie savo išskirtinumu teikia konkurencinį pranašumą prieš kitas organizacijas. Operaciniai sprendimai yra sprendimai, kurie susiję su vidine operatyvine ir einamąja organizacijos veikla. Strategijoje rekomenduojama išvengti jos pernelyg didelės detalizacijos operacinio tipo sprendimais.
Organizacijos strategiją struktūriškai ir logiškai sudaro strateginių sprendimų visuma. Kiekvienas strateginis sprendimas yra susijęs su trimis aspektais: turiniu, procesu ir kontekstu.
Turinys – tai organizacijos veiklos sfera, susijusi su strateginiu sprendimu. Procesas – tai veiksmų, susijusių su strateginiu sprendimu,susiejimas kaičiantis organizacijos išorinei aplinkai. Kontekstas – tai aplinka, kurioje yra įgyvendinamas strateginis sprendimas. Strateginio sprendimo konteksto principinė schema pateikta 1 pav. Sprendimo pasirinkimą gali lemti organizacijos išorės galimybes (grėsmes) arba organizacijos vidinės silpnybės (stiprybės), kurios išryškėja strateginės analizės rezultate.

1 pav. Principinė strateginio sprendimo konteksto schema

2.2 Strateginio valdymo stadijos

Skiriamos trys strateginio valdymo stadijos:
1. Strateginė analizė, apimanti retrospektyvinio periodo organizacijos išorinės aplinkos ir išteklių analizę ir prognozavimą perspektyviniam periodui;
2. Strategijos kūrimas, apimantis organizacijos strategijos tikslinės orientacijos apibrėžimą, strateginių sprendimų alternatyvų parengimą, jų įvertinimą ir galutinių strateginių sprendimų parinkimą;
3. Strategijos įgyvendinimas, apimantis užduočių vykdytojams rengimą, resursų paskirstymą ir biudžetinį planavimą, apskaitos ir kontrolės procedūras.
Minėtos strateginio valdymo proceso stadijos yra susipynusios tarpusavyje ir susijusios tiesioginiais bei grįžtamaisiais ryšiais. Šias stadijas ir ryšius tarp jų nevienodai traktuoja įvairios strateginio valdymo metodologijos ir teorijos.

2.3 Strateginio valdymo stiliai

Komercinės organizacijos veiklos efektyvumą apibendrintai išreiškia joje sukuriama pridėtinė vertė. Centras hierarchinėje organizacijoje gali įvairiai veikti pridėtinės vertės kūrimą organizacijos filialuose( skyriuose). Jis gali teikti pagalbą ir koreguoti kuriamus kiekvieno filialo planus (planavimo įtaka). Centras gali kontroliuoti sudarytų planų įgyvendinimo filialuose eigą (kontrolės įtaka). Pagal tai ,kaip hierarchinėje organizacijoje derinami planavimo įtaka ir kontrolės įtaka, skiriami tokie pagrindiniai strateginio valdymo stiliai.
 Strateginio planavimo stilius. Centras vadovauja filialų planų kūrimui ir tiesiogiai jame dalyvauja, planų įgyvendinimo kontrolės procese akcentuodamas tik ilgalaikių strateginių tikslų įgyvendinimo kontrolę.
 Finansinės kontrolės stilius. Centras vykdo griežtą trumpalaikę finansinę kontrolę, suteikdamas filialams visiškos veiklos laisvę kitais aspektais. Jeigu filialai reikalinga, jie gali patys kurti ilgalaikius planus.
 Strateginės kontrolės stilius. Jis užima tarpinę vietą tarp strateginio planavimo stiliaus ir finansinės kontrolės stiliaus. Planavimo požiūriu aspektų organizacija nėra tiek centralizuota kaip strateginio planavimo stiliumi besivadovaujanti organizacija ir nėra tiek decentralizuota kaip finansinės kontrolės stiliumi besiremianti organizacija. Šiuo aspektu didesnė iniciatyva paliekama filialams. Kontrolės požiūriu prerogatyva yra teikiama ilgalaikiams strateginiams tikslams, bet atliekama trumpalaikė pelno kontrolė.
 Centralizuotas stilius. Šiuo atveju pagrindinius strateginius sprendimus priima centras, deleguodamas jų įgyvendinimo užduotis filialams.

2.4. Valdymas per tikslus

Strateginį planavimą papildo valdymas per tikslus, kuris pastaraisiais dešimtmečiais yra viena iš vadybos naujovių, plačiai taikomų daugelyje organizacijų.
Valdymas per tikslus – tai valdymo procesas, kuriame bendri organizacijos tikslai yra įgyvendinami realizuojant individualius vykdytojų tikslus, suformuojamus dvišaliu vykdytojų ir vadovų sutarimu. Individualūs vykdytojų tikslai yra tiksliai apibrėžti, iš matuojami, terminuoti ir užtikrina bendro organizacijos tikslo įgyvendinimą. Kad valdymas per tikslus organizacijoje būtų sėkmingai įgyvendinamas, būtinos šios prielaidos:
 Vadovų įsipareigojimas. Vadovai turi pripažinti valdymo per tikslus pranašumus šį įsipareigojimą žodžiais ir veiksmais, kurdami politiką, priimdami ir įgyvendindami sprendimus, deleguodami užduotis vykdytojams;
 Aukštesnio lygio tikslų formulavimas. Bendra organizacijos strategija yra būtina prielaida žemesnio lygio tikslams formuoti. Strategija yra starto taškas, leidžiantis plėtoti hierarchinę tikslų grandinę, kurioje žemesnio lygio tikslai tampa priemone aukštesnio lygio tikslams įgyvendinti;
 Aiškus užduočių formulavimas. Užduočių formuluotės turi tiksliai apibrėžti konkrečių vykdytojų atsakomybės ribas. Šios formuluotės turi būti ne tik pateiktos raštu, bet ir suderintos tarp abiejų šalių – vykdytojų ir vadovų.
Valdymo per tikslus procesas grindžiamas vadovų ir vykdytojų bendradarbiavimu ir apima sekančias tarpusavyje susijusias stadijas:
 Individualių tikslų formulavimas. Valdymas per tikslus yra sistema, pagal kurią bendrieji organizacijos tikslai yra detalizuojami į hierarchinę siauresnių tikslų priskiriamas atsakingas vykdytojas. Individualūs vykdytojų tikslai yra formuluojami tiriantis vadovui ir vykdytojui. Jeigu individualių tikslų formulavimas būtų patikėtas vien vykdytojams, nebūtų užtikrintas aukštesnio lygio tikslo įgyvendinimas. Jeigu šiuos tikslus formuluotų vien vadovai, vykdytojai nejaustų įsipareigojimo realizuoti šiuos tikslus;
 Veikslų plano formulavimas. Šioje stadijoje individualus tikslas suskaidomas į smulkesnių užduočių seką, parenkami atsakingi šių užduočių vykdytojai, įvertinami atlikimo terminai ir reikalingi joms ištekliai, sudaromi užduočių vykdymo grafikai. Veiksmų planas sudaromas taip pat tariantis vadovui ir vykdytojui;
 Veiklos patikrinimas. Veiklos patikrinimo procese skiriami tarpiniai ir galutinis patikrinimai. Tarpiniai patikrinimai leidžia kontroliuoti individualaus tikslo įgyvendinimą. Patikrinimo rezultatai gali sukelti poreikį modifikuoti veiksmų planą arba net pakeisti individualų tikslą. Galutinis patikrinimas įvertina vykdytojo veiklos per visą laikotarpį rezultatus.

IŠVADOS

Kadangi vyksta spartūs technologiniai pokyčiai, rinkos vis labiau įgyja pasaulinį mąstą, vadovavimo įgūdžius būtina papildyti strateginio planavimo įgūdžiais. Kad organizacija pasiektų tikslą, jos vadovai apie galimybes ir besikeičiančių sąlygų poveikį turi mąstyti strategiškai. Norėdami žinoti, kada pradėti strateginius pakeitimus, jie privalo atidžiai stebėti išorinę aplinką, savo verslą jie turi taip gerai pažinti, kad nuspręstų, kurios rūšies strateginių pakeitimų imtis.
1. Norint pasiekti tikslų ar atitinkamų rezultatų reikia kurti strateginį planavimą.
2. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes.
3. Strateginis planavimas leidžia sukurti veiksmų planą.
4. Strateginis valdymas nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviau išnaudoja savo turimą potencialą.
5. Valdymas per tikslus ,kuriame bendri organizacijos tikslai yra įgyvendinami realizuojant individualius vykdytojų tikslus, suformuojamus dvišaliu vykdytojų ir vadovų sutarimu. Individualūs vykdytojų tikslai yra tiksliai apibrėžti, iš matuojami, terminuoti ir užtikrina bendro organizacijos tikslo įgyvendinimą.

LITERATŪRA

1. E. Bagdonas, L. Bagdonienė “ Administravimo principai” 2000 m.
2. G. Palubinskas “ Strateginis planavimo procesas” 1997 m.
3. Vasiliauskas “ Firmų strateginis valdymas” 2001 m.

Leave a Comment