Standartizavimas ir planavimas tarptautiniame versle

ĮVADAS

Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Tarptautiniai ekonominiai ryšiai įgyvendinami per tarptautinę veiklą. Tai verslo veiklos sfera, reikalaujanti ypatingų teorinių ir praktinių žinių, susijusių su tarptautinių operacijų organizavimu ir technika.
Tarptautinės prekybos buvimo požymių galima pastebėti nagrinėjant pačias seniausias žmonijos tautų kultūras, egzistavusias prieš kelis tūkstantmečius. Senovės Graikija, Egiptas, Romos imperija – vėlesnės civilizacijos, turėjusios gana tobulą tarptautinės prekybos techniką. Viduramžiais komercinių santykių šaalies viduje ir tarptautiniu mastu plėtotės tarpininkai galėjo būti keliautojai. Daugumą jų domino vadinamoji prekybos praktika, tai yra prekybos keliai, prekių paklausa, turtai, turgūs, kitų kraštų žmonių buitis ir papročiai. Tikrieji prekybinių mainų, tarp gamintojų ir vartotojų tarpininkai buvo ne pirkliai, kreditavę keliautojus prekėmis, o pastarieji. Juos ir derėtų istoriškai laikyti pirmaisiais viduramžių epochos verslininkais – verslo pradininkais.
Verslas – tai veikla, kurią sudaro produkcijos gamyba ar paslaugų teikimas ir jų pardavimas. Verslas – ne tik pagamintos produkcijos pardavimas, bet ir gamybos aprūpinimas įrrengimais, žaliavų įsigijimas, darbuotojų samdymas, žemės, pastatų pirkimas ar nuoma, draudimas ir kita ūkinė veikla. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių, finansinių, žmogiškųjų ir visų kitų išteklių derinį, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kiekį ir organizuoti verslą rizikos sąlygomis.
Tarptautinio verslo pl

lanavimo procesas pradedamas verslo galimybių analize. Tarptautinio verslo planavimas remiasi bendraisiais verslo planavimo principais. Jo specifiką lemia didelė užsienio rinkų įvairovė ir išaugusi politinė, komercinė bei finansinė rizika. Pagrindinis tarptautinio verslo planavimo uždavinys – nustatyti tarptautinio verslo tikslus bei jų įgyvendinimo būdus.
Planuojant steigti įmonę ir norint užtikrinti tinkamą prekių bei paslaugų kokybę, įmonėse diegiami standartai, reglamentuojantys kokybės vadybą ir kokybės užtikrinimą. Taikydamos standartus, organizacijos gali užtikrinti, kad jų produktai ir paslaugos atitinka standartus, yra saugios ir efektyvios. Standartai vaidina svarbų vaidmenį, kuriant vidaus rinką, padėdami pašalinti techninius barjerus prekybai, atsiradusius dėl nacionalinių standartų skirtumų.

I . TARPTAUTINIO VERSLO SĄVOKA

Verslas apima gamybos ir paslaugų veiklos, siekiant naudos, sritis. Verslo esmę sudaro ne užsiimamos veiklos pavadinimas, o funkcijos. Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo prranašumo patiria naudą. Jos naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba specializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl gamybos masto. Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyksta mainai tarp atskirų valstybių, bet tarptautinio verslo teikiami privalumai, gali pavirsti trūkumais, o tuomet patiriama ir žala
Tarptautinis verslas, tai yra bet kokia ekonominė veikla, kuri kerta nacionalines sienas. Tokia veikla gali būti privati, vyriausybinė bei privati ir vyriausybinė vienu metu. Privačių santykių atveju veiklos tikslas būna pelnas, o vyriausybės remiama tarptautinio ve

erslo veikla nebūtinai turi būti orientuota į pelną. Tai gali būti prekių, paslaugų, kapitalo ar personalo judėjimas; technologijų, informacijos ar duomenų perdavimas.
Tarptautinį verslą šiandien galima apibūdinti kaip globalų reiškinį, kuriam atsirasti prielaidas sukūrė verslo išplitimas už nacionalinės sienos ribų. R. Minalga (Minalga R. Tarptautinė logistika.- Vilnius, 2004. p. 7) tarptautinio verslo pradžią apibūdina taip: “jo pradžia laikytinas tas istorijos periodas, kai atskiros pasaulio valstybės užmezgė tarpusavio prekybinius ryšius, t.y. kai atskiros valstybės ėmė pardavinėti savo šalyje pagamintų prekių perteklių kituose kraštuose arba keisdavo jas į reikalingas žaliavas bei gamtinius išteklius”.
Tarptautinio verslo ištakas galima atrasti nuo tų laikų, kai tik susikūrė valstybės ir iki pat Antro Pasaulinio karo. Tarptautinė prekyba buvo pagrindinė tarptautinio verslo forma. Per paskutinius 60 metų tarptautinis verslas peraugo iš tarptautinės prekybos į pasaulinę ekonomiką.
Tarptautinio verslo augimą ir vystymąsi apsprendžia visa eile tarpusavyje susijusių veiksnių, atvedusių gamybą ir marketingą į globalizaciją:
1. Pasiekimai kompiuterinėje technologijoje ir telekomunikacijoje atvedė prie greito pasikeitimo informacija ir idėjomis tarp valstybių sienų, kas leidžia vartotojui daugiau sužinoti apie užsienio prekes. Taip palydovinės ir kabelinės televizijos paplitimas, o ypač Internetas, formuoja globalinį poreikį tam tikroms prekėms, paslaugoms. Globaliniai telekomunikacijos tikslai leidžia kompanijų menedžeriams koordinuoti personalo veiksmus ruošiant, diegiant gamybą ir produkcijos pardavimą daugelyje pasaulio įmonių.
2. Daugelio šalių vyriausybės nuosekliai mažina investicijų ir prekybos barjerus, ka
as atskleidžia naujas rinkas tarptautinėms kompanijoms. Taip daugelis Rytų Europos šalių priėmė įstatyminius aktus, stimuliuojančius prekybą iš užsienio bei investicijas.
3. Egzistuoja unifikavimo ir apjungimo pasauliniu mastu tendencija. Pvz., Europos šalyse (pasirašiusios Mastrichto susitarimą apie Europos Sąjungos sukūrimą 1993 m.) sukuriama vieninga prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo resursų rinka. Nuo 1999 m. veikia 11 Europos valstybių monitarinė sąjunga ir pereinama prie vieningos euro valiutos. Šios strategijos realizavimas kompanijoms suteikia milžiniškos rinkos galimybes jau artimiausioje ateityje.
Tarptautinio verslo tikslas – pasiekti savo tikslus panaudojant internacionalizavimo tiekiamas galimybes (pigesnes žaliavas ir pan.). Taip ieškoma papildomų pelno gavimo galimybių
Pagrindinė tarptautinio verslo ypatybė yra ta, kad jis veikia neapibrėžtoje aplinkoje, kur verslo taisyklės neaiškios, pastoviai kintančios.
A. Svaravičius straipsnyje “Dešimt karo taisyklių, kaip nugalėti konkurentus naudojant verslo valdymo sistemas” teigia, kad “rinka yra pripildyta produktų ir kainos beveik vienodos. Laimi tos įmonės, kurių procesai pasiekia aukštesnį brandumo lygį, nes kita brandumo pakopa – tai užimta papildoma rinkos dalis, pergalė konkurenciniame kare ir stabilus įmonės augimas. Taigi šiame kare pagrindinis būdas nugalėti yra kelti procesų brandumo lygį”
(http://verslas.banga.lt).
Tarptautinis verslas vyksta trijose aplinkose: namų verslo aplinka; užsienio verslo aplinka; tarptautinė verslo aplinka. Užsienio jėgas sunku įvertinti ir prognozuoti, sudėtingesnis sprendimų priėmimas, tarptautinėje aplinkoje tam tikri tie patys veiksniai pasireiškia skirtingai (valiutos konvertavimas, išankstiniai at
tsiskaitymai).
Pažangi verslo valdymo patirtis buvo kaupiama, analizuojama. Tokiu būdu pasaulyje buvo sukurta verslo valdymo standartų sistema. Verslo valdymo informacines sistemas imta vadinti šių standartų pavadinimais. Tokios sistemos “atkuria” verslo procesus programinėje įrangoje ir “veda” darbuotojus žingsnis po žingsnio, automatizuodamos jų darbą.

II. STANDARTIZAVIMAS TARPTAUTINIAME VERSLE

2.1. STANDARTAI IR STANDARTIZAVIMAS

Informacijos technologija skatina intensyvius informacijos mainus tarptautiniu mastu. Šie mainai dažnai komplikuojasi dėl didelės įvairovės terminų, vartojamų įvairiose srityse ir kalbose toms pačioms sąvokoms pavadinti, arba dėl sąvokų apibrėžimų nebuvimo ar jų netikslumo.
Norint išvengti nesusipratimų ir palengvinti šį pasikeitimą, labai svarbu išsiaiškinti sąvokas, atrinkti terminus, vartojamus įvairiose kalbose arba įvairiose šalyse toms pačioms sąvokoms pavadinti, taip pat suformuluoti apibrėžimus, iš kurių būtų galima identifikuoti įvairuojančius terminus.
Standartas – tai susitarimo pagrindu parengtas ir pripažintos įstaigos patvirtintas dokumentas, nustatantis bendram ir daugkartiniam naudojimui tinkančias taisykles, bendruosius principus ar charakteristikas ir yra skirtas įvesti optimalią tvarką tam tikroje srityje. Šiame dokumente pateiktos – bendram ir pakartotinam naudojimui produktams, veiklai ar jos rezultatams skirtos taisyklės, nurodymai arba charakteristikos.
Standartizacijos įstatymas nustato pagrindinius nacionalinės standartizacijos tikslus ir principus, standartų rengimo tvarką, standartų, techninių reglamentų ryšį, standartizacijos finansavimo šaltinius ( http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=99653).
Įstatymo tikslas – įtvirtinti teisinius pagrindus svarbiausiems nacionalinės standartizacijos tikslams ir pagrindiniams standartizacijos principams įgyvendinti.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių didinti prekių, paslaugų konkurencingumą, yra kokybė, jos stabilumas. Verslo klientus domina kiekvienos įmonės sugebėjimas tvarkytis ir organizuoti savo veiklą, siekiant rinkai pateikti keliamus reikalavimus atitinkantį produktą. Todėl, renkantis tiekėją ar verslo partnerį, vertinamas ne tik tiekiamas produktas, bet ir tiekėjo patikimumas kokybės srityje, kuris labai priklauso nuo taikomų kokybės vadybos metodų bei aplinkosaugos vadybos sistemų (http://lt.wikipedia.org/wiki/Standartas).
Kokybė yra objekto savybių visuma, įgalinanti tenkinti išreikštus ar numatytus vartotojo poreikius. Standartų parinkimas yra tik viena kokybės valdymo problemos dalis. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios kokybės valdymas suprantamas kaip įmonės politika, kur klientų norai yra pagrindinė veiklos gairė. Norint patenkinti jų norus, tenka ne tik laikytis standartų, bet ir kelti kvalifikaciją, nugalėti inertiškumą bei įpročius.
Norint užtikrinti tinkamą prekių bei paslaugų kokybę, įmonėse diegiami standartai, reglamentuojantys kokybės vadybą ir kokybės užtikrinimą. Tarptautinės standartizacijos organizacijos išleista serija normų, reglamentuojančių kokybės sistemų įvairiose veiklos srityse įgyvendinimo reikalavimus, vadinama ISO 9000. Su ISO 9000 standartais tiesiogiai susijęs kokybės sistemų sertifikavimas (http://www.tprl.lt/apie_pasaulio.php) .
Produkcijos sertifikavimas – trečiosios šalies , t.y. nepriklausomas nuo gamintojų ir vartotojų, veiksmas, kuriuo įrodoma, kad tikrinamoji produkcija atitinka tam tikrą standartą ar kitą normatyvinį dokumentą.
Gamybos standartizavimas – tos pačios technologijos naudojimas ir motininėje įmonėje, ir filialuose (valdymo procesai, struktūros ir pan. taip pat yra panašūs). Standartizavimo tikslas – supaprastinti valdymą.

Privalumai:
1) esant gamybos standartizavimui, valdymas yra paprastesnis ir pigesnis nes sutaupoma daug naujų įmonių projektavimo sąskaita. Standartizuojamas ir personalo apmokymas (visų šalių – vienoje bazėje);
2) paprasčiau atkurti įmonės specifikacijas. Modernizavimas gali vykti visose įmonėse vienu metu;
3) tiekimo logistika žymiai efektyvesnė. Komponentai gaminami tose šalyse, kur juos galima gaminti pigiausiai;
4) gamybos standartizavimas užtikrina kontrolės sistemos efektyvumą: centrinei būstinei lengviau kontroliuoti kokybę, nes ataskaitos visose šalyse yra standartizuotos, padidinamas ir remonto efektyvumas;
5) padidėja planavimo efektyvumas: planuojant plėtrą (kuriuose regionuose didinti gamybos apimtis, kuriuose mažinti).
Šie privalumai duoda masto ekonomiją, kuri didina pelną. Tai pagrindinis vidinis šaltinis (standartizavimas), kuris leidžia pasiekti masto ekonomiją (http://www.ueapme.com/business-support%20II/Training%20Tools/NORMAPME/Standardisatioin/LT-Standartisation.pdf).

Standartizavimo efektas dėl kliūčių dažnai gaunamas ne visu 100 proc. Adaptavus (standartizavus) naują įmonę, iškyla nemaža problemų:
· maža realizacija (gamybos apimtys);
· žema kokybė;
· per dideli kaštai: medžiagų atsargos didina kaštus, didelė infliacija;
· savalaikis tiekimas;
· remontas;
· techninėdokumentacija(http://www.ueapme.com/businesssupport%20II/Training%20Tools/NORMAPME/Standardisatioin/LT-Standartisation.pdf).
Niekada nepasiekiamas toks darbo našumas, kuris yra motininėje įmonėje. Taupymas standartizacijos pagalba paprastai pasiekiamas per:
· Sandorių išlaidų sumažinimą;
· Masto ekonomijos pasiekimą;
· Išorinių efektų (aplinkos poveikio) sumažinimą.
Standartizacijos nauda skirtingoms suinteresuotoms šalims:
o Augančios produktų ir procesų įvairovės žmogaus gyvenime supaprastinimas;
o Įvairovės kontrolė ir efektyvus medžiagų, energijos ir žmogiškųjų išteklių panaudojimas;
o Suderinamumo ir pasikeitimo informacija galimybės;
o Saugumas, sveikata bei gyvybės ir aplinkos apsauga;
o Rinkos nepastovumo laipsnio mažinimas;
o Vartotojų ir bendruomenės interesų apsauga;
o Atitikimas tikslui;
o Prekybos kliūčių panaikinimas.
Taikydamos standartus, organizacijos gali užtikrinti, kad jų produktai ir paslaugos atitinka standartus, yra saugios ir efektyvios.

Visose šalyse, kurios taiko tarptautinius standartus , yra standartizacijos technikos komitetai. E. Bagdonas ir E. Kazlauskienė (Bagdonas E, Kazlauskienė E. Verslo pradmenys.- Kaunas: Technologija, 2002, p. 152) išskyrė šiuos pagrindinius komitetų uždavinius:
· rengti savo srities standartų projektus;
· analizuoti tarptautinius, regioninius ir kitų valstybių standartus bei teikti pasiūlymus dėl jų taikymo;
· organizuoti standartų taikymą.

2.2. TARPTAUTINĖ STANDARTIZACIJA

Standartizacijos esmė – rinkos reikalavimų įgyvendinimas ir išlaidų mažinimas. Standartizacija yra savanoriškas procesas, paremtas susitarimu tarp skirtingų ekonomikos dalyvių. Jį vykdo nepriklausomos standartizavimo institucijos, veikiančios nacionaliniu, Europos ar tarptautiniu lygiu. Tarptautinė standartizacija reikalinga užtikrinti Naujojo požiūrio reglamentų lankstumą ir kaštų efektyvumą. Tai yra atviras, skaidrus, savanoriškas procesas, sujungiantis reglamentavimo tikslus ir verslininkų poreikius į naujos ekonomikos statinį. Standartai suformuojami, pasiekiant konsensusą tarp įmonių, valstybinės valdžios institucijų, vartotojų ir darbuotojų, konsultacijų proceso metu, kurį organizuoja nepriklausomos, nacionaliniu, Europos ar tarptautiniu lygiu pripažintos standartizavimo institucijos.

Tarptautinė standartizacija suteikia vieningą pagrindą atitikties įvertinimo procedūroms, kurios numatomos tam, kad produktai galėtų įgyti įėjimą į rinką geriausiomis įmanomomis sąlygomis, panašiu gamintojų ir vartotojų požiūriu.

Yra daug veiksnių, apsunkinančių tarptautinę standartizaciją. Tai fiziniai veiksniai, visuomeniniai-kultūriniai, teisiniai-politiniai, ekonominiai, konkurencijos ir paskirstymo veiksniai.

2.3. TARPTAUTINĖS STANDARTIZACIJOS INSTITUCIJOS

Standartus, rengiamus standartų projektus ir technines ataskaitas rengia Tarptautinė standartų organizacija (ISO). Nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuva taip pat yra priimta Tarptautinės standartų organizacijos nare korespondente. ISO – tarptautinė standartizacijos organizacija. Ji sudaryta iš didelių ir mažų išsivysčiusių ir pereinamojo laikotarpio valstybių iš viso pasaulio nacionalinių standartų institutų. ISO rengia savanoriškai taikomus techninius standartus, kurie padidina visų verslo operacijų vertę.
Dar yra Tarptautinė elektrotechnikos komisija (IEC), kurios veikla apima elektrotechnikos, elektronikos ir radijo ryšių sritis. IEC tarptautiniai standartai palengvina pasaulinę prekybą, pašalindami techninius barjerus prekybai, aktualius naujoms rinkoms ir ekonomikos augimui.
ISO kartu su IEC sudarė strateginės partnerystės sutartį su PPO (Pasaulinė prekybos organizacija), siekiant bendro laisvos ir teisingos globalios prekybos sistemos rėmimo tikslo.
ISO, IEC ir ITU (Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga), kaip trys pagrindinės organizacijos tarptautinės standartizacijos srityje, turi papildančias viena kitą taikymo sritis, struktūrą, ekspertizę ir patirtį teikiant techninę paramą globalios rinkos augimui.
Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) ir Tarptautinė elektrotechnikos komisija (IEC) sudaro specializuotą pasaulinę standartizacijos sistemą. Nacionalinės organizacijos, kurios yra ISO ar IEC nariai, dalyvauja rengiant tarptautinius standartus per technikos komitetus, kuriuos atitinkamos organizacijos įsteigia atskiroms techninės veiklos sritims. ISO ir IEC technikos komitetai bendradarbiauja abi puses dominančiose srityse. Kitos valstybinės ir nevalstybinės tarptautinės organizacijos, palaikydamos ryšius su ISO ir IEC, taip pat dalyvauja šiame darbe
Informacijos technologijų srityje ISO ir IEC įsteigė jungtinį technikos komitetą ISO/IEC JTK 1. Šio jungtinio komiteto priimti tarptautinių standartų projektai pateikiami nacionalinėms organizacijoms balsuoti. Projektui paskelbti tarptautiniu standartu būtina, kad mažiausiai 75 % balsuojančių narių jam pritartų.
ISO/IEC standartų tikslas – pateikti tikslius, nesudėtingus ir visiems suprantamus apibrėžimus. Kiekvienos apibrėžiamos sąvokos prasmė buvo parenkama taip, kad ji būtų priimtina bendrai vartosenai. Jei vartosenos aplinkybės ribotos, tai gali prireikti savitesnių apibrėžimų ( http://www.likit.lt/frames/stand/stand_st.htm).
Ir ISO, ir IEC standartai yra neprivalomi. Tačiau šalims integruojantis į pasaulinę ir Europos rinką, produkcija neišvengiamai turės atitikti tarptautinių standartų reikalavimus, nes tik tada bus galima išvengti kliūčių užsienio prekyboje.
Tarptautinius standartus gali tekti taikyti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, eksportuojant produkciją į užsienio šalis, tenka vadovautis tų šalių standartais. Sakykim, prekiaudamos šalys su Rusijos Federacija, turės taikyti GOST ir ROST standartus.

2.4. EUROPOS STANDARTIZACIJOS INSTITUCIJOS

Standartizacija yra neatsiejama Europos Tarybos ir Komisijos politikos dalis, kuria siekiama veiksmingiau reguliuoti, padidinti įmonių konkurencingumą ir tarptautiniu mastu pašalinti prekybos kliūtis.
Europos Sąjungos (ES) integracijos ir bendrosios rinkos kūrimo teisiniai pagrindai buvo sukurti 1957 m. kovo 25 d., šešioms Europos valstybėms pasirašius Romos sutartį ir įkūrus Europos ekonominę bendriją (EEB). Keletą dešimtmečių tobulintoje bendrojoje ES rinkoje šiandien užtikrinamas laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas. Dvi iš keturių laisvių – laisvas prekių ir laisvas paslaugų judėjimas – tiesiogiai susijusios su standartizacijos rezultatų taikymu.
Tarptautiniai standartai gali būti taikomi tiesiogiai arba perimti kaip nacionaliniai. ES vidaus rinkoje svarbiausi yra Europos standartai, kurie tiesiogiai netaikomi, bet perimami kaip nacionaliniai standartai. Už tai atsakingos ES narių valstybių ir valstybių, siekiančių narystės ES, nacionalinės standartizacijos institucijos.
Darniuosius Europos standartus, leidžiančius įgyvendinti NP direktyvose nustatytus pagrindinius reikalavimus, rengia Europos standartizacijos organizacijos: Europos standartizacijos komitetas (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI).
CEN – tai Europos daugiasektorinė standartizacijos organizacija, veikianti visose srityse, išskyrus elektrotechniką ir telekomunikacijas.
CENELEC – Europos organizacija, atsakinga už elektrotechnikos srities standarizaciją.
ETSI – Europos organizacija, veikianti telekomunikacijų srityje. Tai ne pelno organizacija, kurios misija – telekomunikacijos standartų rengimas. Šie standartai, kaip ir kiti Europos standartizacijos organizacijų priimti Europos standartai, taikomi savanoriškai. Tai reiškia, kad gamintojui paliekama galimybė pasirinkti kitus techninius sprendimus. Tačiau tokiu atveju gamintojo laukia sudėtingesnės procedūros, įrodant gaminio atitiktį NP direktyvų reikalavimams (http://www.ueapme.com/businesss-upport%20II/Training%20Tools/NORMAPME/Standardisatioin/LT-Standartisation.pdf).
Europos standartus rengia ir priima Europos standartizacijos organizacijų veikloje dalyvaujantys ES gamintojų, vartotojų, valdymo institucijų, mokslo, mokymo institucijų atstovai. Laikoma, kad produktai, pagaminti laikantis darniųjų Europos standartų, yra saugūs, nekenksmingi žmonių sveikatai bei aplinkai ir gali būti parduodama be jokių apribojimų visoje ES vidaus rinkoje.
Europos standartizacija įnešė svarų indėlį, kad vienos bendros rinkos teisės aktai būtų veiksmingi. Nuo 1998 m. buvo parengta ir įgyvendinta maždaug 20 naujų teisės aktų ir projektų, kuriuose standartai vaidina palaikantį vaidmenį. Jie susiję, visų pirma, su aplinkos ir vartotojų apsauga. Tai leidžia manyti, kad taikant naująjį požiūrį, bet juo neapsiribojant, standartus teisės aktams paremti galima perkelti į naujas Europos teisės aktų sritis.
Europos standartizacija gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį didinant Europos įmonių konkurencingumą. Tai reiškia, kad savanoriška Europos standartizacijos sistema vysto veiklą visose srityse, užtikrinančiose tinkamą vidaus rinkos veikimą neapsiribojant viena bendra prekių rinka, pvz., paslaugos, IKT, vartotojų ir aplinkos apsauga.
Europos standartizacija turi atitikti rinkos, ypač pramonės, poreikius. Komisija žino apie kritiką, pareikštą dėl standartų kūrimo proceso efektyvumo ir spartos, visų pirma tose naujų technologijų srityse, kuriose būtina greitai įdiegti standartus, kad būtų galima patenkinti greitai kintančių rinkos sąlygų reikalavimus. Vis svarbesnį vaidmenį vaidina pramoninių forumų ir konsorciumų sukurtos specifikacijos, ypač tarptautiniu mastu.
Europos standartizacijos sistemos ir jos mechanizmų veiksmingumo ir efektyvumo tobulinimas turi didžiulį potencialą, siekiant patenkinti rinkos ir įmonių poreikius nuolatinio kitimo sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad Europos standartizacija yra nepriklausoma ir jos varomoji jėga yra verslas, Europos standartų organizacijos kartu su suinteresuotomis šalimis kviečiamos patikrinti, ar jų darbo metodai, procedūros ir politika pakankamai atspindi jų suinteresuotų šalių poreikius, kad užtikrintų veiksmingą reakciją į dabartinius rinkos reikalavimus.
Europos standartai vaidina svarbų vaidmenį, kuriant ES Vidaus rinką, padėdami pašalinti techninius barjerus prekybai, atsiradusius dėl nacionalinių standartų skirtumų. Standartai padeda rinkai sukurti efektyvią prekybos kalbą, o jungtiniai bandymai ir sertifikatai dažnai suvokiami kaip būdas sukurti pasitikėjimą tarp verslo partnerių.
Kaip įnašas iš ES pusės siekiant suteikti pridėtinę vertę standartizacijai atsižvelgiant į ES politiką, būtina nuodugniai išnagrinėti institucinę struktūrą, kad standartizacija veiksmingai atliktų savo vaidmenį.
Komisija, bendradarbiaudama su Europos standartų organizacija, per atitinkamas tarptautines standartų institucijas ir toliau rems tarptautinių standartų kūrimą bei skatins jų taikymą. Jeigu tarptautiniai standartai jau yra sukurti, Europos standartų organizacija juos vienodai perkelia, kai tik įmanoma, ir taiko kaip Bendrijos teisės aktų pagrindą.
Europos standartizacija, paremdama naujojo požiūrio teisės aktus, įrodė, kad yra sėkmingas ir būtinas įrankis vienai bendrai prekių rinkai sukurti.
Europos standartizacijos teikiama nauda toli gražu neapsiriboja vien tik Europos teisės aktų rėmimu. Suinteresuotų šalių kuriami savanoriški standartai gali padidinti pridėtinę vertę ir konkurencingumą. Nuo senų laikų standartai yra neatsiejama rinkos sistemos dalis ir vaidina pagrindinį vaidmenį augant tautų turtui. Standartai didina konkurencingumą ir įgalina sumažinti gamybos ir pardavimo kaštus palankiai veikdami visą ūkį kaip visumą. Standartai sumažina įvairovę, užtikrina sąveikumą, palaiko kokybę ir teikia informaciją. Standartizacijos sukurta pridėtinė vertė yra ne mažiau svarbi kaip ir patentų sukurta vertė.
Standartai taip pat yra labai svarbūs inovacijoms, nes jie daro įtaką verslo sprendimams dėl investicijų į tyrimus ir taikomąją veiklą. Standartai, kaip rinkos priemonė, padeda verslui rasti bendrą prekybos kalbą. Standartai padeda sukurti ir užtikrinti sąveikumą ir taip leidžia išvengti rinkos suskirstymo. Tai yra ypač svarbu greitai besivystančiose rinkose, nuolat kintant technologijoms, visų pirma Tarptautinės standartizacijos organizacijos ICT veiklos srityje. Čia per pastarąjį dešimtmetį rinka iš esmės ir visam laikui pasikeitė. Šios rinkos liberalizavimas sukėlė sektorių konkurenciją. Vientisą praeities pasaulį pakeitė įvairiarūšės technologijos plėtra (http://www.likit.lt/frames/stand/stand_st.htm).
Artimiausiu laiku ES šalys sudarys prekybos sutartis tik su tokiais partneriais, kurie galės įrodyti, kad tieks kokybišką produkciją, t. y. turės kompetetingos įstaigos pripažintą kokybės sistemą. Produkcija gaminama ir parduodama ES šalyse privalo būti sertifikuota ir paženklinta specialiu ženklu CE (prancūziškų žodžių Conformite Europėenne santrumpa). Šiuo ženklu privalo būti paženklintos: mašinos ir pramoniniai įrengimai, medicinos prietaisai, žaislai, elektros įrankiai bei elektroniniai prietaisai, namų apyvokos reikmenys, asmens saugos priemonės, šaldytuvai ir pan. Prekės nepažymėtos šiuo ženklu negali būti parduodamos ES, Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino šalių rinkose.
Reikia pastebėti, kad kiekvienam masiškai ar serijomis gaminamam produktui galioja vienas ar keli standartai. Gali būti aptarta technologija, kokybės nustatymo būdai, įpakavimas, laikymas, eksploatavimo sąlygos ir panašiai. Jei pradedamas gaminti naujas produktas, įmonė privalo parengti ir patvirtinti įmonės standartą. Toks standartas galioja tik toje įmonėje.
Svarbu paaiškinti dar vieną standartizacijos principą – savanorišką standartų taikymą. Teisės aktų reikalavimai (tarp jų ir įteisinantys NP direktyvų nuostatas) yra privalomi visiems rinkos dalyviams, tačiau gamintojas pats gali pasirinkti techninius sprendimus šių reikalavimų įgyvendinimui. Taikant Europos standartus, kurie apibendrina geriausią įmonių patirtį, paprasčiau pagaminti ir pateikti gaminius į rinkas valstybių, kuriose šie standartai galioja.

2.5. ICC – PASAULIO VERSLO ORGANIZACIJA

ICC, tai Pasaulio verslo organizacija (World Business Organization, WBO), įkurta 1919 metais. Tuo metu ši organizacija buvo vadinama Tarptautiniais prekybos rūmais (International Chamber of Commerce, ICC). Tarptautiniai prekybos rūmai (toliau – ICC, International Chamber of Commerce) – tai pasaulio verslo organizacija, atstovaujanti visų verslo ir pramonės šakų įmonių ir verslo organizacijų interesus bet kuriame pasaulio krašte. Įkurta daugiau nei prieš 85 metus, organizacija šiandien jungia verslininkus iš daugiau nei 130-ies šalių, o savo nacionalinius komitetus turi 90-tyje valstybių. ICC – vienintelė organizacija, galinti kalbėti pasaulio verslo visuomenės vardu (http://www.tprl.lt/siusti/icc_planai_2005.pdf).
ICC kuria ir platina tarptautinius verslo ir prekybos standartus, rekomendacijas bei taisykles, bendradarbiauja kuriant ir tobulinant tiek nacionalinius, tiek ir tarptautinius įstatymus, įtakojančius verslą. Nors ICC standartai, rekomendacijos ir taisyklės nėra privalomos, tačiau pripažįstamos ir plačiai naudojamos visame pasaulyje. ICC tikslas – verslas “be sienų” visame pasaulyje. Tarptautiniai prekybos rūmai siekia skatinti užsienio prekybą, investicijas ir rinkos ekonomiką, taip pat teikia verslui įvairias paslaugas (Arbitražo teismas, Pasaulio rūmų federacija, kovos su komerciniais nusikaltimais biuras).
ICC Misija – skatinti tarptautinę prekybą ir investicijas bei kurti palankią aplinką pasauliniam verslui, tuo būdu prisidedant prie aukštesnio gyvenimo lygio standartų kūrimo. Teikdama rekomendacijas valdžios institucijoms ir nustatydama taisykles bei standartus ICC siekia, kad būtų palengvintos prekybos operacijos tarp šalių.
Verslas yra stipri jėga, galinti užtikrinti taiką ir klestėjimą pasaulyje. ICC aktyviai bendradarbiauja su tarptautinėmis ir tarpvyriausybinėmis organizacijomis, o per savo nacionalinius komitetus padeda savo nariams suformuluoti verslo interesus, ir teikia pasiūlymus nacionalinėms vyriausybėms. (http://www.tprl.lt/apie_pasaulio.php ).
Nuo pat Jungtinių Tautų organizacijos įkūrimo, ICC buvo suteiktas aukščiausiojo rango konsultanto statusas, o pastaraisiais metais JTO ir ICC bendradarbiavimas įgauna vis aktyvesnį, įvairiapusiškesnį ir produktyvesnį turinį. Šiandien ICC yra išskirtinis, privilegijuotas tarptautinių ir regioninių organizacijų partneris, turintis teisę kartu spręsti pasaulinės reikšmės verslo klausimus. ICC yra pasirašiusi bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį su JC (Junior Chamber International).
Panaudojus ICC Nacionalinių komitetų tinklą ir pripažintus ryšius su pagrindinėmis tarpvyriausybinėmis organizacijomis, ICC parengė informacinę kampaniją, kuri atkreipė vyriausybių dėmesį į verslo reikalus ir Pasaulio prekybos organizacijos derybose buvo pasiekta daug palankių sprendimų dėl prekybos liberalizavimo (http://www.tprl.lt/apie_pasaulio.php ).
ICC aktyviai kovoja su korupcija. Tam tarnauja šios organizacijos parengtos taisyklės kovai su kyšininkavimu bei reketu tarptautiniame versle. ICC rengdama taisykles, aktyviai bendradarbiauja su Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacija (OECD) ir Pasaulio banku.

ICC dirba 18 skirtingų sričių komisijų. Komisijų veikloje dalyvaujantys verslininkai bei įvairių sričių specialistai reguliariai susitinka nagrinėti probleminių klausimų, atstovauja tarptautinėms kompanijoms ir pasaulinėms organizacijoms. Jie atlieka įstatymų, jų projektų ir kitų norminių aktų, įtakojančių įvairias verslo sritis, analizę, teikia pastabas, pasiūlymus bei vertinimus vyriausybėms bei svarbioms tarptautinėms organizacijoms. ICC komisijų veikla – tai pagrindas verslo standartų ir rekomendacijų kūrimui bei tobulinimui. Be ataskaitų ir kitų svarbių dokumentų, ICC komisijos dar leidžia vadovus, žinynus ir kitus leidinius, skirtus sparčiai verslo plėtrai mažiausiomis sąnaudomis (http:// http://www.tprl.lt/siusti/icc_planai_2005.pdf).
Pagrindiniai ICC ypatumai ir išskirtinumai yra šie:
· Tarptautinis statusas – ICC yra Pasaulio verslo organizacija, kuri autoritetingai atstovauja įvairių verslo ir pramonės šakų įmonių bei verslo organizacijų interesus tarptautiniame lygmenyje
· Atstovavimo gausumas – ICC jungia tūkstančius įmonių ir įtakingiausių verslo organizacijų iš 130 pasaulio šalių, turi 90-ties nacionalinių komitetų visame pasaulyje tinklą, o taip pat naudojasi per 2000 ekspertų paslaugomis, ruošiant ICC standartus, taisykles bei rekomendacijas.
· Įtakingumas – ICC yra vadinama didžiausia ir įtakingiausia verslo organizacija pasaulyje. Dirba glaudžiame kontakte ir bendradarbiaujant su tokiomis tarptautinėmis organizacijomis, kaip JTO, PPO, Pasaulio bankas, Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, PMO, G8 ir yra šių organizacijų kolektyviniu konsultantu, išreiškiančiu verslo interesus. Per savo nacionalinius komitetus daro poveikį nacionalinėms vyriausybėms bei kitoms verslo organizacijoms.
· Nepriklausomumas – viena iš ICC nacionalinių komitetų veiklos sąlygų yra politinis ir finansinis nepriklausomumas.
· Įstatymų (normatyvinių aktų) leidyba – viena iš esminių ICC veiklos sričių yra ICC unifikuotų taisyklių ir standartų kūrimas, jų propagavimas bei platinimas verslo visuomenei ir valstybinėms institucijoms, ICC komisijų veiklos organizavimas, tarptautinės (dalykinių operacijų vykdymo) praktikos apibendrinimas, o taip pat aktyvus dalyvavimas nacionalinės teisinės bazės tobulinime, sudarant palankesnes sąlygas verslo, prekybos ir investicijų plėtrai;
· Globali interesų sfera – prekybos globalizacijai gręsiančių barjerų šalinimas ir visų globofobijos apraiškų įveikimas; veiksmai nukreipti, ekonominės plėtros augimui, kaip ir išsivysčiusiose, taip ir besivystančiose šalyse, o taip pat šalių su pereinamąja ekonomika integracijai į tarptautinę ekonominę sistemą; kova su protekcionizmu, korupcija, komerciniais nusikaltimais, piratavimu bei falsifikatais visuose lygiuose; tarptautinės prekybos liberalizacijai kylančių uždavinių sprendimas, ICC oficialios pozicijos, parengtų ICC memorandumų bei kreipimųsi į nacionalines vyriausybes, pasaulio verslo nuomonės ar rekomendacijų platinimas ir kiti (http:// http://www.tprl.lt/siusti/icc_planai_2005.pdf).
ICC produktai ir projektai – tai naujausi sprendimai tarptautiniam verslui, pažangiausios informacinės technologijos ir jų pritaikymas praktikoje, supaprastintos, unifikuotos ir visame pasaulyje vienodai traktuojamos procedūros, suteikiančios konkurencinį pranašumą, taupančios laiką, o tuo pačiu ir lėšas, išleidžiamas deryboms. Nors ICC standartai, taisyklės bei rekomendacijos yra ir savanoriško taikymo pobūdžio, jos įgauna teisinę jėgą, kuomet įtraukiamos į verslo sutartis.

2.6. STANDARTŲ NAUDA VERSLUI

Jeigu nebūtų standartų, mes greitai tai pastebėtume. Standartai įneša milžinišką indėlį į daugelį mūsų gyvenimo aspektų – nors labai dažnai šis indėlis yra nepastebimas. Tik tada, kai standartų trūksta, jų svarbumas pajaučiamas. Pavyzdžiui, būdami produktų pirkėjais ar naudotojais, mes greitai pastebime, jeigu jie pasirodo esantys blogos kokybės, netinkami, nesuderinami su įranga, kurią mes turime, yra nepatikimi ar net pavojingi. Kai produktai atitinka mūsų lūkesčius, mes laikome tai savaime suprantamu dalyku. Mes paprastai net neįtariame, kokį vaidmenį standartai atlieka, keliant kokybės, saugumo, patikimumo, efektyvumo ir mainų pajėgumų lygius – taip pat kaip ir teikiant naudą ekonominių kaštų atžvilgiu.
Standartizavimas leidžia gauti nemažą ekonomiją, t.y. sumažinti kaštus. Tarptautinėms bendrovėms būdinga tai, kad jos siekia gamybą standartizuoti pasaulio mastu.
Standartų teikiamą naudą verslo įmonėms galima sugrupuoti į keturias pagrindines grupes:
· Reglamentavimas;
· Kaštų optimizavimas;
· Pajamų maksimizavimas;
· Verslo galimybės.
Standartai vis labiau rengiami užbaigtai sistemai ar procesui, sudarant sąlygas visiems komponentams nuosekliai dirbti kartu. Produktų gamintojai, kurie prisitaiko prie standartų, turi didesnį tiekėjų pasirinkimą ir todėl išlošia žemesnių kaštų, įgyjamų dėl tiekėjų konkurencijos ir masto ekonomijos, atžvilgiu (http://www.ueapme.com/businesssupport%20II/Training%20Tools/NORMAPME/Standardisatioin/LT-Standartisation.pdf).
Standartai ir vadybos sistemos sudaro geriausios praktikos sistemą, suteikdamos kompanijoms galimybę gauti naudą iš žinių ir pasinaudoti ekspertų patirtimi valdymo srityje, o ne patiems prarasti laiką, pinigus ir justi neapibrėžtumą, nuo pat pradžių kuriant savo protokolus. Be to, standartai padeda bendrauti ir skleisti gerąją praktiką.
Standartai gali padėti apibrėžti naujo produkto išvaizdą, užtikrinti, kad jis suderinamas su kitais rinkoje esančiais produktais ir padėti naujam produktui įsitvirtinti rinkoje. Prisitaikymas prie žinomų standartų padeda sukurti pasitikėjimą produktu.
Tiekėjai ir rinkos suformuoja aplinkui priimtinus standartus, kurie užtikrina pagrindą tolesniam standarto ir technologijos tobulinimui, prisidedant prie ilgaamžiškumo.
Tarptautiniai standartai padeda globalizacijai, palengvindami įėjimą į tarptautines rinkas, kai atitinkamas galiojantis standartas. Jie padidina rinkos prieigą ir pašalina barjerus verslui. Iš esmės, standartai padidina firmų pardavimų tarptautiniu mastu pajėgumus.

III. PLANAVIMAS TARPTAUTINIAME VERSLE

3.1. PLANAVIMO ESMĖ

Planavimas – kiek įmanoma sisteminis procesas, kurio paskirtis – nustatyti siektimus tikslus bei veiksmus. Planavimas kaip prognozavimas yra organizacijos tikslų ir uždavinių formavimas bei priemonių ir kelių, reikalingų tikslų ir uždavinių realizavimui, nustatymas.
J. A. Urbonas (Urbonas J. A. Transporto organizavimas ir planavimas.- K., 2004, p. 43) planavimą apibūdina kaip „dinamišką procesą, prasidedantį nuo pagrindinių tikslų numatymo ir nuosekliai plečiamo, surenkant ir pateikiant vis tikslesnę ir detalesnę informaciją“. Plane turi būti numatyti pagrindiniai einamieji ir strateginiai tikslai.

Planavimas organizacijoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie net negali aiškiai įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ar tikėtis, kad kiti jais seks. Be plano tiek vadovai, tiek ir jų pasekėjai turi labai mažų galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Kontrolė tampa beprasmė. Labai dažnai blogi planai veikia visos organizacijos būklę. Planavimas yra lemiamas.

Kiekvieno tipo įmonė – tai sudėtinga atviro tipo sistema. Jos funkcionavimą sąlygoja daugybė ją sudarančių elementų, įvairių padalinių. Tikslingai visos įmonės veiklai reikalingas visų elementų koordinavimas, veiksmų sujungimas ir nukreipimas bendram įmonės tikslui. Šią funkciją atlieka planavimas, padedantis išvengti chaoso.

Planavimas – svarbiausia vadybos funkcija. Planavimas kaip koordinacinė įmonės vadybos funkcija, yra kitų funkcijų pagrindas. Nuo užsiplanuotų tikslų ir numatytų įgyvendinimo priemonių priklauso organizacijos struktūra, vadovavimo ir kontrolės metodų parinkimas.
Santykiai su žmonėmis ir laikas planavimo veikloms yra labai svarbūs. Planavimas įgalina įsivaizduoti norimas ateities aplinkybes atsižvelgiant į išteklius, ankstesnę patirtį ir t.t. Aukščiausio lygio vadovų, atsakingų už visą organizaciją, sudaryti planai gali apimti penkerių ar dešimties metų laikotarpį. Kai kuriose organizacijos dalyse planai sudaromi daug trumpesniems laikotarpiams. Gali būti kitos dienos darbo ar po savaitės įvyksiančio dviejų valandų susitikimo planai.

Planavimas – valdymo rezultatyvumo garantas. Bendrasis įmonės veiklos rezultatyvumas paprastai išreiškiamas naudos ir sąnaudų, padarytų šiai naudai sukurti, santykiu. Valdymo rezultatyvumas ne visada sutampa su šiais ekonominiais rodikliais. Valdymo rezultatyvumą rodo situacija, kokiu laipsniu įmonei pavyksta įgyvendinti tikslus. O įmonės tikslų įgyvendinimas kai kuriuose etapuose gali pasižymėti ir žemu rentabilumu, o kartais net nuostolingumu.
J. A. Urbonas (Urbonas J. A. Transporto organizavimas ir planavimas.- K., 2004, p. 49) išskiria tokias priežastis, dėl kurių būtina planuoti:
1. Planavimas pats savaime negarantuoja sėkmės, tačiau veda į ją.
2. Būtinybė laiku susidoroti su permainomis. Įmonės, kaip ir civilizacija, kyla, stabilizuojasi, smunka ir išnyksta. Vadybininkams nuolat tenka kovoti su kintančia aplinka. Geriausiai tai padaryti planuojant.
3. Neplanuodami darbuotojai atlieka savo darbą nematydami rezultato vertės. Tik efektyvus planavimas įgalina vadybininką nustatyti gerą kontrolės ir įvertinimo sistemą savo organizacijose.
4. Planas disciplinuoja vadybininką atsižvelgdamas į laiką ir sąnaudas ir padeda neatitrūkti nuo geidžiamų ir faktinių rezultatų.
5. Planavimas yra svarbus kaip socialinis veiksnys. Tai priemonė, kurią taikant personalas įtraukiamas į valdymą. Per planavimą realizuojamas darbuotojų lojalumas. Dalyvaudamas planavimo procese, individas prisiima dalį atsakomybės.

3.2. PLANŲ SISTEMA

Planavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu ar logika, o ne atliekami spontaniškai. Planuose pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Be to, planai yra gairės, kuriomis vadovaudamasi:
1) organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais disponuoja;
2) organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras;

3) artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų galima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai.
Pirmasis planavimo žingsnis yra organizacijos tikslų formulavimas. Po to nustatomi tikslai
kiekvienam tos organizacijos smulkesniam vienetui. Nustačius tikslus, kuriamos programos jiems pasiekti. Žinoma, formuluodamas tikslus ir kurdamas programas, pagrindinis organizacijos vadovas atsižvelgia į galimybę juos realiai įgyvendinti ir į tai, ar jie bus priimtini kitiems organizacijos vadovams ir darbuotojams.

Yra du planavimo žingsniai – tikslų bei uždavinių įvardijimas; nuspręsti, kaip įgyvendinti iškeltus uždavinius ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Planai klasifikuojami:
1) planinio laikotarpio požiūriu – strateginiai, taktiniai, operatyviniai;

2) turinio požiūriu – pardavimo, gamybos, apsirūpinimo, finansų, techninio vystymo, personalo (socialinės veiklos);
3) sprendimo tikslų požiūriu – kompleksiniai, programiniai;
4) apimties požiūriu – globaliniai, lokaliniai.
Planams rengti organizacijoje sudaromos specialistų grupės, nuolat veikiantys padaliniai. Tokiuose padaliniuose turi dirbti įvairių pakraipų specialistai – gerai išmanantys veiklos turinį, analitikai, sistemininkai. Patirtis rodo, kad kokybiški planai parengiami tik jiems vieningai dirbant, integruojant skirtingas žinias ir veiklos metodus.

3.3. PLANŲ HIERARCHIJA

Organizacijos paprastai valdomos pagal du pagrindinius planų tipus. Aukščiausio lygio vadovai sukuria strateginius planus ir apibrėžia pagrindinius organizacijos tikslus. Operatyviniai planai sudaromi iš detalių, kaip įgyvendinti tuos strateginius planus kasdienėje veikloje. Ir strateginiai, ir operatyviniai planai susiję su esminiais santykiais, su kurių pagalba siekiama organizacijos tikslų. Strateginiai planai susiję su santykiais tarp žmonių organizacijoje bei su žmonėmis, dirbančiais kitose organizacijose. Operatyviniai planai susiję su žmonių santykiais vienos organizacijos viduje.

Ir strateginiai, ir operatyviniai planai sudaromi bei įgyvendinami hierarchiškai 1 paveiksle. Paveikslo viršuje – misija, pagrindinis tikslas, pagrįstas pagrindiniais teiginiais apie organizacijos paskirtį, kompetenciją bei vietą pasaulyje. Misija – reliatyviai nekintanti organizacijos tapatumo dalis ir gali daug prisidėti prie šios organizacijos narių suvienijimo bei motyvavimo.
1 pav. Planų hierarchija (Sukurta autorės)

3.4. STRATEGINIS PLANAVIMAS

Planavimas ir prognozės turi ribas ir negali išspręsti susidariusių kritinių situacijų, išvesti iš krizės. Įmonė turi būti stabili prieš pradėdama įgyvendinti strateginius planus, kurie negali pakeisti gerų vadovų minčių ir intuicijos. V. Bagdžiūnienė (Bagdžiūnienė V. Įmonių veiklos planavimas ir analizė.- V, 2005, p. 11) teigia, kad „strateginiai planai neturėtų būti formalūs. Strategijoje turi būti nustatyti tik esminiai tikslai. Strategijos nustatymas reikalauja specifinio mąstymo, todėl ne visi gali dalyvauti šiame procese, nes ne visi priima naujoves“.
A. Vasiliauskas (Vasiliauskas A. Strateginis valdymas. – Kaunas, 2005, p. 30) strateginį planavimą apibūdina, kaip “vieną iš planavimo tipų, kurio tikslas apibrėžti strateginius organizacijos tikslus ir veiksmus bei priemones tiems tikslams įgyvendinti. Kitu aspektu – formalizuota sistema, užtikrinanti viso strateginio valdymo proceso realizavimą organizacijoje. T. y. strateginis planavimas nepakeičia strateginio valdymo, o tik formalizuoja jį kai kuriose organizacijose.”
Strateginiai planai nuo operatyvinių skiriasi trimis pagrindiniais aspektais:
· LAIKO HORIZONTAS. Strateginiai planai siekia aprėpti kelerius metus ar net dešimtmečius. Operatyviniams planams dažnai tinkamas laikotarpis – metai.
· APIMTIS. Strateginiai planai apima labai plačią organizacinių veiklų skalę, o operatyvinių planų apimtis žymiai siauresnė ir ribota. Esminis skirtumas – kokie santykiai apimami. Todėl kai kurie autoriai, rašantys apie vadybą, strateginius tikslus skiria nuo operatyvinių uždavinių.
· DETALUMO LYGIS. Dažnai strateginiai planai suformuluojami terminais, kurie atrodo paprasti ir bendri. Tačiau toks bendrumas būtinas, kad žmonės organizacijoje būtų nukreipti mąstyti apie savo organizacijos veiklos visumą. Antra vertus, operatyviniai planai, kaip strateginių planų išvestinės, pateikiami kur kas detaliau.
Operatyvus gamybos valdymas yra visų organizacijos narių nukreipimas greitiems, tiksliems ir savalaikiams gamybiniams bei organizaciniams uždaviniams vykdyti einamuoju momentu, nenukrypstant nuo taktinių ir strateginių uždavinių.
Strateginiame planavime išskiriami keturi valdymo lygiai, kurie dalyvauja planavimo procese: stebėtojų taryba, administracijos vadovai, padalinių vadovai ir žemesniosios grandies vadovai. Šie keturi organizacijos lygiai yra mechanizmas, naudojamas kuriant ir įgyvendinant efektyvius planus, kurie padės įmonę standartizuoti bei pasiekti organizacijos tikslus.

IŠVADOS

Tarptautinis verslas darosi vis svarbesne sudėtine daugumos šalių ekonomikos dalimi. Visais atvejais, išskyrus 1993 metus, stiprios ekonomikos šalių prekybos augimas, matuojamas eksporto mastu, pranoko produkcijos augimą. Eksportas, darosi vis svarbesne sudėtine šalių produkcijos dalimi. Tai tinka ir stiprios ekonomikos, ir jaunoms šalims. Savo darbe ypatingą dėmesį skiriau tarptautinio verslo standartams ir planavimui, kadangi būtent tai yra pagrindinis dalykas, į kurį reikią orientuotis norint suvokti tarptautinio verslo standartizavimą ir planavimą.
Tarptautinio verslo liberalizavimas didina ekonominę gerovę. Ekonomika auga laikui bėgant kai didinami gamybiniai ištekliai arba diegiamos technologinės inovacijos; abu šie faktoriai padidina ekonomines galimybes teikti paslaugas ir gaminti prekes. Kita vertus, prekybos barjerų mažinimas padidina konkurencinį spaudimą, kuris skatina efektyvų šalies išteklių naudojimą. Ekonominė teorija nurodo keletą būdų kaip laisva prekyba stimuliuoja ekonomikos augimą.

Tarptautinis verslas gali paskatinti technologijos sklaidą didėjant komerciniams kontaktams tarp darbdavių atskirose šalyse. Taip sklinda informacija apie naujus produktus bei gamybos procesus. Laisva prekyba palengvina technologijų sklaidą tarptautiniu mastu ir skatina ekonominį augimą.
Tarptautinis verslas išplečia rinkas, o tai leidžia firmoms naudotis masto ekonomijos grąžos privalumais. Dar daugiau, didesnė rinka gali taip pat paskatinti tyrimų ir vystymosi išlaidas, nes išlaidos gali būti kompensuojamos didesne gamybos apimtimi. Jei sėkmingai, išlaidos padidins šalies gamybos pajėgumus.

Leave a Comment