Socialinė atsakomybė ir etika

TURINYS

Įvadas 3
Verslo ir darbo socialinė atsakomybė 4
Socialinė atsakomybė ir etika 5
Reklama ir socialinė atsakomybė 7
Gamybos kultūra ir atsakomybės už kokybę prevencija 8
Verslo etika ir etiketas 10
Išvados 13Įvadas
Dabartiniame valstybės ir visuomenės pertvarkymo etape tikrąją prasmę įgauna viešumas, demokratija, gamybos kultūra ir socialinis teisingumas. Pereidamos prie ūkiskaitos, įmonės bando tobulinti gamybos valdymą taip, kad kiekvienas įmonės darbuotojas atsakytų už atliekamų darbų kokybę.
Lietuvos Respublikos įvairiarūšės įmonės įstatymai nustato ir juridiškai įteisina mokslo ir technikos, pramonės, statybos ir žemės ūkio produkcijos, transporto, tiekimo, prekybos ir kitų rūšių darbo bei paslaugų daarbuotojų atsakomybę už kokybę, taip pat netiesiogiai numato, kaip ginamos vartotojų teisės ir interesai.
Taikant įmonės ir kitus įstatymus bei normatyvinius aktus dėl atsakomybės už blogą kokybę, svarbu išsiaiškinti svarbiausias gamybinio broko priežastis, nepanaudotus rezervus, surinkti subjektyvią ir objektyvią informaciją apie teisinio, administracinio ir visuomeninio poveikio priemones, taikomas dėl blogos kokybės, vidaus gamybos broko, aptarti kitus valdymo kultūros aspektus.Verslo ir darbo socialinė atsakomybė
Vis labiau plinta įsitikinimas, jog korporacijų pareigūnai ir darbo sąjungų vadovai turi imtis „socialinės atsakomybės”, o ne vien rūūpintis savo akcininkų ar narių interesais. Toks įsitikinimas rodo, kad iš esmės nesuprantama laisvosios ekonomikos pobūdžio ir prigimties. Tokios ekonomikos rodo, kad, jei laikomasi žaidimo taisyklių, t.y. veikiama esant atvirai ir laisvai konkurencijai, nesigriebiant apgaulės ar klaidinimo, verslas turi vieną vi

ienintelę socialinę pareigą – naudoti savo išteklius veiklai, kuri didina jo pelną. Panašiai darbo sąjungų vadovų „socialinė“ pareiga – tarnauti savo sąjungų narių interesams. Visų kitų žmonių pareiga – remti tokią teisinę tvarką, kad vadovaudamasis savo paties nauda individas, – vėl cituoju Adamą Smitą – būtų „vedamas nematomos rinkos į tikslą, kurio jis visiškai nesiekė. Ir visuomenei nėra blogiau dėl to, kad ji jo nesiekė. Siekdamas savo paties naudos jis dažnai veiksmingiau patarnauja visuomenės labui negu tada, kai jis tikrai to siekia. Nesu girdėjęs, kad ką nors gera būtų padarę tie, kurie vaizduojasi dirbą bendram labui”.
Turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei priedermę uždirbti kuo daugiau pinigų savo akcininkams. Tai yra iš esmės ardomoji nuuostata. Jei verslininkai turi kitokių socialinių pareigų negu pareigą didinti savo akcininkų pelną, tai kaip jie gali žinoti, kokios tos pareigos? Ar gali kažkokie privatūs asmenys patys spręsti tai, kas yra socialinis interesas? Ar jie gali spręsti, kokią naštą verta užsikrauti sau ar užkrauti savo akcininkams to socialinio intereso labui? Ar leistina, kad valstybės mokesčių, išlaidų ir kontrolės funkcijas vykdytų žmonės, kurie kartu atsako už konkrečias įmones ir kuriems šias pareigas paskyrė privačios grupės? Jei verslininkai būtų valstybės tarnautojai, o ne
e savo akcininkų įgaliotiniai, tai demokratinėje santvarkoje juos anksčiau ar vėliau tektų rinkti per visuotinius rinkimus bei skirti.
Dar iki tol, kol tai įvyktų, iš jų būtų atimta teisė priimti sprendimus. Tai buvo dramatiškai padaryta 1962 metų balandžio mėnesį, kai buvo atšauktos padidintos U.S. Steel korporacijos plieno kainos – prezidentas Kennedy viešai liejo savo pyktį ir grasino korporacijos pareigūnams įvairiomis sankcijomis, pirmiausia antimonopoliniais ieškiniais ir galiausiai pajamų deklaracijų patikrinimu. Tai buvo išties įspūdingas epizodas, akivaizdžiai parodęs, kokia didelė valdžia sutelkta Vašingtone. Visi supratome, kiek daug politinės valstybės galių jau dabar yra sutelkta vyriausybės rankose. Tas epizodas iliustruoja ir čia dėstomą mintį. Jei plieno kaina yra valdžios reikalas, kaip skelbia socialinės atsakomybės doktrina, tai jis negali būti paliktas privataus sprendimo nuožiūrai.
Atskiras tos doktrinos aspektas, kurį atskleidžia šis pavyzdys ir kuris šiandien dažniausiai pabrėžiamas, – tariamoji verslo ir darbo pareiga palaikyti žemas kainas ir atlyginimus dėl to, kad būtų išvengta kainų infliacijos. Tarkime, jog kainoms kylant – galiausiai, žinoma, dėl didinamos pinigų masės – visi verslininkai ir darbo sąjungų vadovai prisiimtų šią atsakomybę ir, tarkime, jiems pavyktų sustabdyti kainų kilimą. Turėtume savotišką kainų ir atlyginimų kontrolę be atviros infliacijos. Kokie būtų rezultatai? Akivaizdu, kad kiltų prekių stygius, darbo stygius, atsirastų pilkoji ir juodoji rinka. Jei kainoms ne
eleidžiama veikti kaip prekių ir darbo paskirstymo mechanizmui, tą mechanizmą turi pakeisti kitokios priemonės. Ar alternatyvios paskirstymo sistemos gali būti privačios? Nebent labai trumpam ir tik siauroje bei nereikšmingoje srityje. Tačiau jei tai paliestų daugybę svarbių prekių, neišvengiamai kiltų spaudimas – veikiausiai nesulaikomas, – kad valdžia imtųsi prekių normavimo, kad ji pradėtų kontroliuoti atlyginimus ir imtųsi priemonių skirstant darbus.
Jeigu kainų kontrolė, paremta įstatymu ar savanoriška, ir būtų efektyvi, galiausiai ji panaikintų laisvo.sios verslininkystės sistemą ir ją pakeistų centralizuotai tvarkoma sistema. Tačiau ji nesugebėtų sulaikyti infliacijos. Istorija puikiai rodo, jog vidutinį kainų ir atlyginimų dydį lemia pinigų kiekis, o ne verslininkų ar darbininkų godumas. Valdžia pradeda skųstis verslininkų ir darbininkų nesuvaldymu tada, kai ji nesusitvarko savo pačios ūkyje, taip pat pinigų ūkyje: būtent tada pasireiškia natūrali žmogiškoji tendencija savo nesėkmes versti kitiems.Socialinė atsakomybė ir etika
* Juridinė ir socialinė atsakomybė praktikoje bei jų apibūdinimas. Organizacija ir socialinės atsakomybės pasireiškimo būdai.
Visoje organizacijoje išskiriami du atsakomybės aspektai. Teisinė arba juridinė atsakomybė. Ji apibūdinta įstatymais, nutarimais ir poįstatyminiais aktais. Juose surašyta visa, kas privalu vykdyti vadovams, kokios jų teisės, pareigos ir atsakomybė. Socialinė atsakomybė nėra apibūdinta jokiais kanonais ir priklauso nuo vadovų ir organizacijos narių. Ji pasireiškia socialinių programų kūrimo ir įgyvendinimo forma, labdara ir pan. Socialinės pr
rogramos pradėtos įgyvendinti šio amžiaus pradžioje. Pirmieji iniciatyvą parodė JAV verslininkai – Fordas, Rokfeleris ir kt.
* Vadovo vertybių ir socialinės atsakomybės tarpusavio ryšys. Argumentai už ir prieš socialinę atsakomybę.
Socialinės programos, jų planavimas ir įgyvendinimas priklauso pirmiausia nuo vadovo vertybių. Praktikoje šiuo klausimu vyksta daug diskusijų. Socialinės atsakomybės koncepcija traktuojama dvejopai. Viena nuomonė vyrauja, kad organizacijos privalo rūpintis tik tuo, kaip efektyviausiai panaudoti savo išteklius, gauti pelną ir optimaliai jį paskirstyti. Taip besielgdama organizacija kuria darbo vietas žmonėms, gamina produkciją arba tiekia paslaugas, t.y. tenkina kliento, vartotojo poreikius. Kita nuomonė – organizacija yra ne tik ekonominis vienetas, organizacija yra sudėtinė aplinkos dalis, nuo aplinkos priklauso pačios organizacijos egzistencija, ir todėl organizacija yra atsakinga ne tik už tai, kas vyksta joje, bet ir už tai kokia socialinė padėtis aplinkoje ir kad valstybinė organizacija privalo skirti lėšas aplinkos socialiniam vystymui, visuomenės gerovei, kad verslas turi padėti apsaugoti gamtą, žmonių saugumą, stiprinti jų sveikatą ir pan. Juridinė ir socialinė atsakomybė nėra tapačios kategorijos.
* Etika ir šiuolaikinis valdymas. Etinės normos, rodikliai ir etiško elgesio ugdymas. Organizacijos, dirbančiųjų etiško elgesio rodiklių gerinimo būdai. Neetiško elgesio pasireiškimo tendencijos, priežastys ir jų šalinimo metodai.
Etika yra žmonių dorovinio elgesio, normų, pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema. Išskiriamos atskiros etikos rūšys pagal žmonių veiklos sritis: profesinė etika – normų, reguliuojančių žmonių elgesį, visuma, priklauso atitinkamai visuomenės grupei arba tam tikrai profesijai. Pvz.: mokytojams, gydytojams ir kt.
Valdymo etika – tai visuma normų, reguliuojančių vadovų elgesį bendraujant su pavaldiniais.
Etika ir etiketas nėra tos pačios kategorijos. Etiketas labiau liečia žmonių santykių taisykles. Šiandien etiketas reiškia išsiauklėjimą, geras manieras, kultūringą elgesį ir pan. Labai svarbi darbo ir mokymo sritis valdymo kultūros ugdymas. Tai ne vienkartinis procesas, o ilgas, kruopštus darbas. Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač aktualus formuojantis rinkos santykiams, kur didelę reikšmę turi ne įsakymai, nurodymai, komandos, o žmonių tarpusavio susitarimai, valdymo etikos normos.
Daugiausia iškyla problemų tarp vadovo ir pavaldinio. Sistema vadovas ir pavaldinys yra labai sudėtinga, priklauso nuo begalės veiksnių, tiek vidinės, tiek išorinės aplinkos. Todėl pirmiausia vadovo santykiai su pavaldiniais turėtų būti pagrįsti žmogiškumo principais, teisingumu, savitarpio pagalba ir svarbiausiais motyvais:
 Bet koks darbas nieko vertas, jei jis nesukelia žmogui džiaugsmo.
 Kiekvienam žmogui vadovas privalo motyvuoti, kad jo darbas yra reikšmingas, kad kiekvienas žmogus, pavaldinys visuomet didžiuotųsi savo atliktu darbu, dirbtų gerai iš karto ir viską darytų laiku.
 Kiekvienos organizacijos visų trijų lygių vadovai bendraudami su pavaldiniais turi apibrėžtą tikslą, paskirtį:
 Perduoti nurodymą, patarti, rekomenduoti ir pan.
 Grįžtamasis ryšys, t.y. gauti informaciją iš pavaldinio, kaip atliktas darbas.
 Įvertinti atliktą darbą.
 Įdiegti, sužadinti teigiamus motyvus tolesniam darbui, ir visur privalu laikytis profesinės etikos reikalavimų. Ne.etiškas vadovo elgesys turi būti svarstomas, ieškomos priežastys ir jos šalinamos.

* Tarptautinio verslo atsakomybė ir etika.
Pasikeitus ekonominei ir politinei sistemai Lietuvoje kuriasi bendros su užsienio šalimis įmonės, gaminančios bendrą produkciją, realizuojamą ir čia, ir ten, todėl dabartinis verslas, jo organizavimas, planavimas, kontrolė ir etika turi tarptautinį pobūdį, todėl būtina prisilaikyti tarptautinio masto mandagumo taisyklių ir bendravimo normų, kurios remiasi savitarpio pagarba, nesikišimu į kitos šalies vidaus reikalus ir t.t.Reklama ir socialinė atsakomybė
Socialinė atsakomybė yra tokia plati sąvoka, tad čia atkreipsime dėmesį tik į kelis šiai kategorijai priklausančius klausimus bei rūpesčius, kurie susiję su reklama.
Vienas iš šių klausimų susijęs su aplinkos problema. Reklama, skatinanti prabangų, išteklius švaistantį ir aplinką teršiantį gyvenimo būdą, pažeidžia svarbius ekologinius interesus. Žmogus, kuris labiau trokšta turėti ir naudotis, negu būti ir tobulėti, be saiko ir netvarkingai naudoja žemės atsargas, keldamas pavojų ir savo gyvenimui. Žmogus mano, kad gali savavališkai valdyti žemę, besąlygiškai primesdamas jai savo valią, tarsi ji pati neturėtų savo pavidalo bei ankstesnės, Dievo jai duotos paskirties, kurią žmogus, be abejo, gali plėtoti, bet kurios negali išduoti.
Kaip galima numanyti, čia kalbama apie esmingesnį dalyką – autentišką bei vientisą žmogaus sklaidą. Reklama, apribojanti žmogaus pažangą materialinių gėrybių įsigijimu bei prabangaus gyvenimo būdo puoselėjimu, yra klaidingos, destruktyvios žmogaus sampratos, darančios tokią pat žalą ir individui, ir visuomenei, apraiška.
Jeigu žmonės griežtai negerbia moralinių, kultūrinių ir dvasinių reikalavimų, pagrįstų asmens orumu ir kiekvienos bendruomenės, pradedant šeima bei religinėmis visuomenėmis, tapatybe, tai materialinis perteklius bei patogumai, kuriuos suteikia technologija, taip pat pasirodys esą nepatenkinantys bei verti paniekos. Reklamos vadybininkai, kaip ir žmonės, dirbantys kitose visuomenės komunikavimo srityse, turi rimtai traktuotiną pareigą reikšti bei skatinti autentišką požiūrį į žmogaus ugdymą materialiniais, kultūriniais bei dvasiniais matmenimis. Komunikavimas, atitinkantis šį kriterijų, yra, be kita ko, autentiška solidarumo apraiška. Komunikavimas ir solidarumas iš tiesų yra vienas su kitu neatskiriamai susiję, nes solidarumas, – kaip pabrėžiama “Katalikų Bažnyčios Katekizme”, – atsiranda kaip tikro ir teisingo komunikavimo padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.
Per savo poveikį žiniasklaidai reklama taip pat daro netiesioginę, tačiau galingą įtaką kultūrai. Daugelio leidinių ir radijo bei televizijos įstaigų išgyvenimas priklauso nuo pajamų, gaunamų iš reklamos. Tai taip pat pasakytina ir apie religinę bei komercinę žiniasklaidą. Reklamos vadybininkai, savaime suprantama, stengiasi publiką pasiekti, o žiniasklaida, kuri stengiasi rasti publiką reklamos vadybininkams, turi pateikti savo pasiūlą taip, kad patrauktų norimo dydžio bei norimos demografinės sudėties visuomenės grupę. Ši ekonominė žiniasklaidos priklausomybė ir galia, jos įduota reklamos vadybininkams į rankas, susijusi su didele vienų, ir kitų atsakomybe.Gamybos kultūra ir atsakomybės už kokybę prevencija
(Japoniškojo menedžmento pagrindu)

Šiandien visos pasaulio valstybės, tarp jų ir Lietuva, yra tos nuomonės, kad aukštos kokybės produkcijos gamyba, geros prekės ir gera objektų statyba yra viena iš svarbiausių nacionalinės ekonomikos, mokslo ir technikos pažangos uždavinių, nuo kurių daug priklauso pramonės plėtojimo kultūros lygis ir valstybės prestižas.
Pagrindinis bendros kultūros elementas yra pagarba žmogaus asmenybei (garbei, orumui), jo materialiniams ir dvasiniams poreikiams, todėl būtina, kad darbo (gamybos) rezultatai būtų geri, nes tik geros kokybės produkcija gali būti “kultūringa” , t.y. gali tenkinti vartotojo materialinius poreikius, o kartu ir gerbti jo asmenybę. Vadinasi, be geros produkcijos negali būti tikrai kultūringų santykių tarp gamintojo ir vartotojo.
Aukštą kokybę lemia gamybos valdymo kultūra, t.y. vienas iš pagrindinių gamybos mechanizmo tobulo valdymo veiksnių.
Gamybos valdymo kultūrą, remdamasis japoniškuoju menedžmentu, teoriškai ir praktiškai pagrindė R.Grigas. Jis savo straipsnyje konstatavo, kad būdingiausias šios kultūros bruožas yra maksimalus tautinės savimonės, papročių ir tradicijų žmonių orientacijoje ir elgsenoje panaudojimas. JAV mokslininkai A.Kreberis ir K.Klakchonas surinko apie šimtą septyniasdešimt Vakarų Europos ir amerikiečių autorių vartojamų kultūros apibrėžimų. Vieni mokslininkai labiau akcentuoja materialinį, kiti – dvasinį, technologinį kultūros aspektą , treti teigia šių aspektų organišką vienovę ir t.t. Normaliausia žodžio “kultūra” (lot. cultura) reikšmė yra: apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, garbinimas. Dabar kultūros terminu apibrėžiama visa tai, kas sukurta žmogaus fiziniu ir protiniu darbu žmonių materialiniams ir dvasiniams poreikiams tenkinti.
Vertingas yra I.Šulcienės autorinis leidinys apie vadovavimo tobulinimą kaip svarbiausią gamybos valdymo kultūros veiksnį. Manau, kad tikslinga yra aptarti tokius jos knygos aspektus:
a) Aukščiausio lygio, aukščiausias vadovas yra Direktorių Taryba. Tai ceremonijų ir ritualo pasaulis, kur vyksta reguliarūs susitikimai ir susirinkimai. Atskiras nuo žodžių “aukščiausio lygio”, žodis “vadovas” blaiviai mąstančiam žmogui pirmiausia reiškia firmos vadovą ir kai kuriuos kitus darbuotojus, kuriems pavaldūs ir atsiskaito vienas ar daugiau žmonių. Jų, kaip vadovų, darbas iš esmės yra toks pat;
b) Geriausi vadovai – savotiški komandos treneriai. Jie į “žaidimų aikštelę” iš ryto ateina pirmi, o vakare išeina paskutiniai. Į juos pavaldiniai gali kreiptis septynias dienas per savaitę nuo 8:00 iki 23:00. Vadovaujant bizniui, itin svarbu visą laiką būti veiksmo vietoje arba būti lengvai randamam. Tai tiesiog būtinybė. Viską lemia veiksmų sinchroniškumas. Jeigu vadovo nėra vietoje, kai jis reikalingas – paremti ar palaiminti žingsnį į priekį, padėti išpainioti iškilusią problemą, – juo žmonės nebus patenkinti, dirbs be susidomėjimo ir užsidegimo.
c) Kaip geras treneris, jis gina ir saugo savo žaidėjus nuo beprasmiškų ir nereikalingų vyresnybės reikalavimų. Biznio reikaluose kompanijos tikslai jam tampa savais, kiti žaidėjai irgi įtikinami pripažinti juos savais. Jis kiekvieną kartą kelia triukšmą, kai “aukščiausio lygio” vadovai mėgina jį ir jo žmones nuo tų tikslų atitraukti.

“Aukščiausio lygio” vadovai dažnai ima panikuoti, kai kompanijai kuriuo nors laikotarpiu prasčiau sekasi. Jeigu vadovas nenuramina jų, jie pradeda blaškytis ir dešimt kartų per dieną gali keisti savo nuomonę. “Aukščiausio lygio” vadovai turi gauti atkirtį, ypač jeigu jie imasi tokių projektų ir veiksmų, kurie ne tik nepadeda vadovui ir jo komandai, bet netgi kliudo jiems;
d) Geras vadovas yra savotiškas žmonių skydas, – kai tik jo prireikia ir kur tik prireikia. Joks darbas jam nebus per prastas, jeigu tik jis padės vienam kuriam iš jo žmonių siekti tikslo. Kiek kartų gero projekto realizavimas buvo uždelstas tik todėl, kad aplinkui nebuvo nė vieno, kuris galėtų išversti reikalingą žmogų iš lovos, atspausdinti naują. planą ar projektą, padaryti reikalingas kserokopijas. Geras vadovas visada nešiojasi savo žmonių namų telefono numerius ir yra su jais susitaręs, kad į juos, taip, kaip ir į jį, galima kreiptis nuo 8:00 iki 23:00, ir jų jis taip pat gali ieškoti septynias dienas per savaitę tuo pat metu;
e) Gera direktorių taryba (jeigu apskritai šis organas gali gerai ir produktyviai veikti) turėtų skaityti kasmėnesines ataskaitas, kartą per ketvirtį susitikti su kompanijos vadovu ir veikti kaip jo patariamasis balsas. Už šias pareigas jiems turėtų būti mokama mažiau negu pagrindinei darbuotojų grupei ir departamentų vadovams. O juk šiandien “aukščiausio lygio” vadovai bet kurioje srityje retai uždirba tiek, kiek jiems mokama.
f) Korespondencijos skyriaus vedėjas ar vyriausiasis telefonų operatorius – tai žmonės, kurie, galimas dalykas, vieną dieną užims jūsų postą. Išsiaiškinkite, koks žmogus jūsų darbe yra svarbiausias, nuo kurio priklauso jūsų darbo sėkmė, ir elkitės su juo kaip su reikšmingiausiu. Trumpai tariant, būtina suvokti, kad kiekvienas žmogus – homo sapiens, o ne stačiakampis organizacijos schemoje;
g) Daugelyje civilizuotų šalių svarbiausių organizacijų lyderiai savo veiklą grindžia klaidingomis nuostatomis. Taip yra dėl to, kad paskutinius du šimtmečius, kurdami organizacijas, orientavomės į katalikų bažnyčios ir Cezario legionų pavyzdį. Ir tai (išskyrus paskutinius keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų) buvo teisinga. Vidutinis tikintysis, kareivis ar fabriko darbininkas buvo neišsilavinę žmonės, aklai paklūstantys įstatymams. Autoritetai privalėjo turėti didžiulę įtaką visuomenei, nes nepaklusnumas buvo baudžiamas mirtimi ar kokia kita sunkia bausme (atleidimas iš darbo ir įtraukimas į “juoduosius sąrašus” pasmerkdavo žmogų mirti badu; atskyrimas nuo bažnyčios tikinčiajam reiškė dvasinę mirtį).
h) Stebint žmonių elgesį pirmykštėse industrinėse organizacijose, buvo padarytos išvados, kuriomis iki šiol dar vadovaujasi organizacijų vadovai:
 Žmonės neapkenčia darbo
 Juos reikia nuolat versti dirbti, grasinant bausme, nes kitokiu būdu įkalbėti juos siekti organizacijos tikslų neįmanoma
 Žmonės mėgsta saugumą, vengia atsakomybės, nėra ambicingi; jiems patinka būti komanduojamais.Verslo etika ir etiketas
Verslo normų ir etikos principų taikymo ypatumai nacionalinėje ekonomikoje.
Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika ir etiketas yra skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais. Liudviko XIV laikais prabangaus priėmimo metu svečiams įteikdavo korteles, kuriose būdavo surašytos elgesio taisyklės. Jos buvo vadinamos etiketėmis. Iš čia ir kilo terminas “etiketas”. Šiandien – tai išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:
Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;
Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.

Kas gi sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis?

Pabandysiu keletą iš jų aptarti.
Pirmoji nuostata: Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta.

Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus.

Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd. dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės.

Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijo.s išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.
Antroji nuostata: Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai.
Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.

Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc. įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.
Trečioji nuostata: Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų.
Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.

Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.
Ketvirtoji nuostata: Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės.
Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y. mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.

Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos.

Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe.

Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių. socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.
Penktoji nuostata: Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu.
Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.

Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.Išvados
Kapitalistinė labdaros idėja – negalima neigti, kad galima nesiskaityti su socialine nuomone. Bendruomenės nuomonė gali turėti intervenciją.
Vadovas atsakingas už tai, kad darbuotojas dirbtų tai, ką jis gali, kad neprarastų darbingumo. Vadovas taip pat atsakingas už psichologinės paramos teikimą, už paramą prieš kitas institucijas.
Valdymo etika turi vienus kriterijus, verslas – kitus. Versle yra įsivyravusi moralumo mažėjimo tendencija – taigi etika yra paneigiama. Yra teigiama, kad jeigu darome tai, kas kolektyvui yra naudinga, tai yra etiška ir yra moralės normose. Tačiau šis teiginys yra labai apgaulingas. Amerikos kultūroje yra įsigalėjusi visuotinės etikos ir moralės normų išskaidymo į individualią etikos ir moralės normų skaidulas idėja. Tokį reiškinį galima pavadinti kraštutine etikos smukimo riba.
Būtina suburti kartu darbdavius, darbuotojus, vartotojus ir pilietinę visuomenę, o taip pat stambius verslo junginius. Būtina keistis gerąja patirtimi ne tik Įmonių socialinės atsakomybės priemonių rėmuose, tokiuose kaip etikos kodeksai, ataskaitos, žymėjimo schemos ir vertinimo mechanizmai, bet ir nenutrūkstamų mokymų ir kvalifikacijos kėlimo srityje, padedančioje pagrindus produktyvumo didinimui.
Taigi, kad įmonės produkcija būtų tik geros kokybės, be kitų priemonių, svarbu diegti japoniškąjį menedžmentą, priimti į darbą kvalifikuotus darbininkus, ir taikyti sutartį “samda iki gyvos galvos”. Gamyboje reikia sukurti tokią kultūringą aplinką, kad ji užkirstų kelią įmonės vidiniam niekalui atsirasti. Kiekvienas gamybinės brigados narys turi stengtis gaminti tik gerą produkciją, o tie, dėl kurių kaltės įmonėje, brigadoje gaminamas niekalas, turi būti griežtai smerkiami.
Spaudoje skelbti duomenys rodo, kokie dideli rezervai produkcijos kokybei gerinti slypi Lietuvos respublikos įmonėse. Rekomenduojama diegti tris darbo kultūros elementus: a) darbo vietos racionalų organizavimą; b) aukštą cecho gamybinę kultūrą; c) geras sanitarines-higienines gamybos sąlygas.
Būtina darbo sutarties dalis – darbuotojo įsipareigojimas nuolat kelti kvalifikaciją ir meistriškumą, gerai dirbti, taip pat ir įmonės įsipareigojimas sudaryti tam reikiamas sąlygas.
Kai pradedama gaminti nauja produkcija arba tobulinama gamybos technologija, įmonės ir jos padalinių vadovai rūpinasi, kad darbuotojai išnagrinėtų besikeičiančias gamybos sąlygas, darbo metodus ir produkcijos kokybės reikalavimus.
Darbininkams, specialistams ir tarnautojams, kurie šito nesimokė, yra neatestuoti ir nesugeba kokybiškai atlikti jiems skiriamų technologinių operacijų ir pavedamų darbų, neleidžiama dirbti atitinkamo darbo.
Įmonės ir jos padalinių vadovai atsako už tai, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos kiekvienam darbuotojui efektyviai ir gerai dirbti, kad būtų panaudojami jo sugebėjimai ir kūrybinė iniciatyva, kad didėtų suinteresuotumas galutiniais rezultatais – kokybiška produkcija.
Respublikos valstybinio valdymo organai bei įmonės formuoja ir nuolat tobulina kadrų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistemą. Jie privalo rūpintis, kad aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose, taip pat specialistų ir darbininkų kvalifikacijos kėlimo įstaigose būtų nagrinėjamos produkcijos kokybės gerinimo techninės, ekonominės ir teisinės problemos, kad būtų ruošiami darbuotojai, sugebantys kurti gerą šiuolaikinę produkciją.
Pramonės įmonių darbuotojai ir tarnautojai turi būti detaliai supažindinami su pramonės gamybą reguliuojančiais nuostatais, su nuostatais dėl darbuotojų atsakomybės už broką ir materialinę žalą įmonei. Ypač svarbu tuos įstatymus ir nuostatus sistemingai propaguoti. Tuo privalo rūpintis juriskonsultai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
 Fridmanas M. “Kapitalizmas ir laisvė”,- Vilnius, 1998.
 Pruskus P. “Verslas ir moralė” //Apžvalga,- birželio 9-15.- p.8, birželio 30-liepos 6.- p.7
 Razauskas R. “365 vadovo dienos”,-Vilnius, 1994.- 252p.
 Rosemarie Wrede-Grischkat “Manieros ir karjera”,- Vilnius,1996.
 Likas A. “Gamybos kultū.ra, kokybė, atsakomybė”,- Vilnius, 1992.

Leave a Comment