sisteminis poziuris vadyboje

Turinys

1. Sisteminio požiūrio vadyboje samprata 2
2. Sistema 3
2.1. Sistemų savybės 3
2.2. Atvira sistema 4
2.3. Uždara sistema 5
Literatūra 7

1. Sisteminio požiūrio vadyboje samprata

Vadybinės veiklos erdvėje – organizacijoje – vyksta daug įvairių procesų. Pagrindinis iš jų, aplink kurį ir vyksta visi kiti procesai, – technologinis gavinio vertimo produktu procesas. Kadangi organizacija yra žmonių bendrija, joje vyksta ir socialiniai žmonių bendravimo, lavinimo ir kiti procesai. Darbo procese, kuriant produktą, vyksta ir ekonominiai procesai: gavinio ir jam versti produktu sunaudotų išteklių vertė perkeliama į padaryto produkto vertę. Vyksta ir poveikio gamtinei aplinkai procesai: naudojamas oras ir vanduo, į juos išmetami įvairūs teeršalai. Vykstant procesams veikia ir žmonės, ir medžiagos bei kiti ištekliai, ir įrengimai bei pastatai, ir pinigai ir gamtinė aplinka. Valdant organizaciją neįvertinus nors vieno šių elementų įtakos bei ypatybių, galima susilaukti ne tik organizacijai labai nepalankių pasekmių. Dėl šios priežasties ypač aktualus vadyboje sisteminis požiūris. (1. F. S. Butkus. Vadyba. 2007, 36p.)
,,Lietuvių kalbos žodyne” žodis požiūris aiškinamas kaip pažiūra, nusistatymas. Tačiau suformuluoti pažiūrą, nusistatymą galima tik kryptingai mąstant. Todėl galima teigti, kad pirmiausia būtina išsiugdyti sisteminį mąstymą kaip sistemos pažinimo procesą. Taaiga sisteminį požiūrį galima apibrėžti taip:
Sisteminis požiūris – pažiūra į bet kokį nagrinėjamą objektą kaip sistemą.
V. Damašienė teigia, kad bet kurio lygio vadovas ir eilinis žmogus turi ugdytis sisteminį mąstymą ir sisteminį požiūrį kaip vieną su kitu labai susijusius ir labai re

eikšmingus dalykus. Vadyboje sisteminis požiūris – vienas iš trijų dažniausiai taikomų požiūrių į vadybą kaip funkciją. Nagrinėjant sistemos komponentus svarbu apibrėžti organizacijos (kaip sistemos) charakteristikas. (2. V. Damašienė. Valdymo pagrindai. 2002, 27p.)
J. A. F. Stoner ir kitų autorių teigimu, užuot atskirai nagrinėjęs skirtingus organizacijos segmentus, sisteminis požiūris laiko organizaciją darnia ir tikslinga sistema, susidedančia iš tarpusavyje susijusių dalių. Pagal tokį požiūrį, vadovai laiko savo organizaciją vieninga visuma ir kartu kitos, didesnės, išorinės aplinkos dalimi. Sisteminio požiūrio esmė yra ta, kad vadovai negali veikti vien tik pagal tradicinę organizacinės valdymo struktūros schemą. Jie turi susieti savo padalinį su visa įmone, o tam būtina bendrauti su kitais darbuotojais bei padaliniais, neretai ir su kitų organizacijų atstovais. (3. J. A. F. Stoner ir kt. Vadyba. 2000, 46p.)
F. S. Butkus teeigia, kad vadovaujantis sisteminiu požiūriu, į kiekvieną mus dominantį reiškinį ar esinį reikia pirmiausia pažiūrėti, kaip į statinę sistemą, susidedančią iš tam tikrų tarpusavyje susietų dalių ir išsiaiškinti jos, kaip dinaminės sistemos, veikimą. Jei dominantis objektas gali būti suprastas, kaip dar sudėtingesnė sistema, jis turi būti nagrinėjamas, remiantis tos sudėtingesnės sistemos modeliu. Vienas iš svarbiausių vadyboje sisteminio požiūrio principų, yra sistemų hierarchiškumas, kuriuo remiantis kiekviena sistema gali būti išskaidyta į žemesnio lygio sistemas, ir atvirkščiai, gali būti suprantama kaip aukštesnio lygio sistemos dalis. (1
1. F. S. Butkus. Vadyba. 2007, 37p.)
Šių autorių nuomonės sutampa apie sisteminį požiūrį vadyboje. Jie teigia, kad sisteminis požiūris – tai požiūris į organizaciją kaip į darnią ir tikslingą sistemą, tačiau F. S. Butkus kalba apie sisteminį požiūrį kaip apie atskirų sistemų sudedamąją dalį. (1. F. S. Butkus. Vadyba. 2007, 37p. 2. V. Damašienė. Valdymo pagrindai. 2002, 27p. , 3. J. A. F. Stoner ir kt. Vadyba. 2000, 46p.)

2. Sistema

Kad būtų geriau suprastas sisteminis požiūris bei jo idėjos, reikia apibūdinti kai kurias sąvokas. Iš tokių sąvokų ypač išskirtina sistemos sąvoka: būtent ši sąvoka išreiškia sisteminio požiūrio ir jo taikymo galimybių prasmę.
Sistemos sąvoka bendrąja prasme traktuojama gana įvairiai: šiuolaikinis mokslas yra sukaupęs gana daug požiūrių į šią sąvoką. Dauguma šių požiūrių grindžiama nuostata, kad sistema – tai vientisas materialusis ar nematerialusis objektas, pasižymintis funkcionaliai tarpusavyje sąveikaujančių elementų dėsningai apibrėžta visuma. (4. B. Melnikas. Transformacijos. 2002, 24p.)
V. Damašienės nuomone labiau suprantamesnis ir patikimesnis sistemos apibrėžimas yra toks: sistema – tai tam tikrais ryšiais ir tam tikru būdu sutvarkytų komponentų (objektų, elementų, procesų, reiškinių ir pan.) visuma su jai būdingomis savybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai. (2. V. Damašienė. Valdymo pagrindai. 2002, 22p.)
Autorių nuomonės apie sistemos sąvoką šiek tiek skiriasi. B. Melnikas sistemą apibūdina kaip vientisą materialų ar nematerialų objektą, o V. Damašienė teigia, kad sistema – sutvarkytų komponentų visuma su savybėmis, ku

urių neturi ją sudarantys komponentai. (4. B. Melnikas. Transformacijos. 2002, 24p. , 2. V. Damašienė. Valdymo pagrindai. 2002, 22p.)

2.1. Sistemų savybės

Kiekvienas daiktas pasižymi kokiomis nors išskirtinėmis savybėmis. Tai būdinga ir sistemoms. Pirmoji sistemos savybė – nauja kokybė, kurią sukuria sistemos elementai, sujungti atitinkamais ryšiais. Remiantis šia savybe galima daryti išvadas:
1. Sistema sukuria naują kokybę, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryšiais ir patikimai funkcionuoja;
2. Priimtiniausia sistema, kai funkcionuoja mažiausia patikimų elementų;
3. Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo.
Reikėtų konstatuoti, kad yra sistemų hierarchija, kurios būtinumą lemia funkcijų skirtingumas. Sistemų hierarchija – antroji sistemų savybė. Išsamiau išanalizavus šią savybę galima daryti tokias išvadas:
1. Yra ne tik sistemų, bet ir funkcijų hierarchija;
2. Sistemų, esančių skirtingose hierarchinėse pakopose, funkcijos iš esmės gali būti skirtingos;
3. Hierarchinę funkciją gali atlikti atitinkamos pakopos sistema;
4. Sistemų hierarchijose visiškai nereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybės.
Kiekvienas daiktas turi forma, kurią jam suteikė konstruktorius, atsižvelgdamas į jo turinį. Visų operacinių sistemų turinys yra jos funkcija, o forma – jos struktūra. Struktūra – trečioji sistemos savybė.
Kiekvienoje sudėtingoje sistemoje jos elementai atsižvelgiami į sistemai keliamus tikslus pagal įvairius požymius skirstomi į grupes ir posistemius.
Sistemos elementų grupė, pasižyminti glaudžiais ryšiais ir skirta atlikti tai pačiai funkcijai, vadinama sistemos posistemiu.
Apibūdinant operacinių sistemų struktūrą galima daryti šias išvadas:
1. Sistemos struktūra turi atlikti sistemos funkcijas;
2. Struktūroje turi būti išskirta valdančiojo ir va

aldomojo posistemių struktūros;
3. Struktūroje būtina įsivaizduoti tiesioginius (pavaldumo) ir netiesioginius (operatyvinius) ryšius tarp struktūrinių (funkcinių) pakopų ir grandžių pakopose. (2. V. Damašienė. Valdymo pagrindai. 2002, 22p.)

2.2. Atvira sistema

Atvira sistema yra apibrėžiama įvairiais apibrėžimais:
,,Sistema yra atvira, jei ji sąveikauja su ją supančia aplinka” (3. J. A. F. Stoner ir kt. Vadyba. 2000, 47p.) ,,Atvira sistema – sistema, kurios egzistavimui būtini išoriniai šaltiniai” (5. Ramon J. Alday, Timothy M. Stearns.Management. 1989, 54p.) ,,Atvira sistema – sistema, kuri apsikeičia informacija, medžiagomis, energija su išorine aplinka” (6. E. Turban, Jack R. Meredith. Fundamentals of management sciences. 1992, 29p.) Atviros sistemos pavyzdys – žmogaus organizmas. Vanduo ir maistas yra organizmui svetimos medžiagos, bet kad organizmas išgyventų, jis turi juos gauti. ,,Atvira sistema – sistema, sąveikaujanti su išorine aplinka, gaunanti iš jos reikalingus išteklius. Jos pagrindinės charakteristikos – gauna išteklius, energiją iš išorinės aplinkos, transformuoja išteklius į rezultatus, pateikia rezultatus į išorinę aplinką.”(7. G. A. Cole. Management theory and practice. 1990, 69p.)
Atviros sistemos apibrėžimai skiriasi. J. A. F. Stoner ir kt. Autorių apibrėžimas yra gana trumpas, kuriame paminėtas vienas pagrindinis atviros sistemos požymis, tai yra, kad atvira sistema sąveikauja su ją supančia aplinka. Antrasis apibrėžimas, kurį pateikia Ramon J. Alday, Timothy M. Stearns, yra panašus į pirmąjį. Šių dviejų autorių apibrėžimai sutampa. (3. J. A. F. Stoner ir kt. Vadyba. 2000, 47p. 5. Ramon J. Alday, Timothy M. Stearns.Management. 1989, 54p.)
Trečiasis ir ketvirtasis apibrėžimai yra platesni, nei du pirmieji. E. Turban, Jack R. Meredith pateikiamame apibrėžime yra paminėta, kad atvira sistema apsikeičia su išorine aplinka informacija, medžiagomis, energija. Tai yra patikslintas atviros sistemos apibrėžimas. G. A. Cole pateikiamas atviros sistemos apibrėžimas yra panašus į E. Turban, Jack R. Meredith. (6. E. Turban, Jack R. Meredith. Fundamentals of management sciences. 1992, 29p. 7. G. A. Cole. Management theory and practice. 1990, 69p.)

2.3. Uždara sistema

,,Sistema vadinama uždara, kai ji nesąveikauja su savo aplinka.“ (3. J. A. F. Stoner ir kt. Vadyba. 2000, 47p.) ,,Uždara sistema – sistema, kurios ribos nepraleidžia aktyvumo, veiklos, kuri vyksta sistemos išorėje.” (5. Ramon J. Alday, Timothy M. Sterns. Management. 1989, 52 p.) Sistema egzistuoja tik savo jėgomis, panaudojant tik savo rezervus. Jos funkcionavimui nereikia išorinių resursų. Ryškus pavyzdys – termostatas. Organizacinę uždarą sistemą ryškiausiai iliustruoja vienuolynas.

,,Uždara sistema – visiškai nepriklausoma sistema. Ji izoliuota nuo išorinės aplinkos įtakos. Sistema gali priimti išteklius, paskirstyti rezultatus išorinėje aplinkoje, bet transformacinių procesų metu sąveikos nevyksta.” (6. E. Turban, Jack R. Meredith. Fundamentals of management scienses. 1992, 28p.)
Dėl uždaros sistemos apibrėžimo nėra vieningos nuomonės. Pirmame apibrėžime sakoma, kad uždara sistema nesąveikauja su išorine aplinka. (J. A. F. Stoner ir kt. Vadyba. 2000, 47p.) Trečiame apibrėžime sakoma, kad ji nesąveikauja su išorine aplinka tik transformacinių procesų metu, bet priima išteklius. (6. E. Turban, Jack R. Meredith. Fundamentals of management scienses. 1992, 28p.) Ramon J. Alday, Timothy M. Sterns pateikiamas apibrėžimas prieštarauja trečiam apibrėžimui: jei sistemos ribos nepraleidžia aktyvumo, veiklos (pagal 2), tai kaip sistema gali priimti išteklius? (pagal 3).
Susipažinusi su medžiaga, priėjau išvados, kad sisteminis požiūris vadyboje turi labai didelę reikšmę. Be sisteminio požiūrio sunku suprasti kiekvienos organizacijos paskirtį ir orientuotis vadyboje, todėl kiekvienos organizacijos vadovas ir eilinis žmogus turi lavinti sisteminį požiūrį. Sisteminis požiūris vadyboje pabrėžia, kad vadovui, valdančiam organizaciją nepakanka vadovautis tradicine organizacijos valdymo schema. Vadovui būtina susieti savo padalinį su visa organizacija, todėl jam būtina bendrauti su kitais darbuotojais bei padaliniais.
Sunku suvokti, kas tai yra sisteminis požiūris, nežinant kas tai yra sistema. Mano nuomone, sisteminis požiūris yra glaudžiai susijęs su sistema. Todėl yra svarbu susipažinti su sistema, sistemos savybėmis.
Mano nuomone, svarbiausias sisteminio požiūrio bruožas yra tas, kad jis laiko organizaciją darnia ir tikslinga sistema. Sisteminis požiūris nenagrinėja skirtingų organizacijos segmentų.

Literatūra:
1. Fabijonas Saulius Butkus. Vadyba, mokomoji knyga, Vilnius Technika, 2007.
2. Violeta Damašienė. Valdymo pagrindai, mokomoji knyga, Šiaurės Lietuva, 2002.
3. James A. F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr. Vadyba, Poligrafija ir informatika, Kaunas 2000.
4. Borisas Melnikas. Transformacijos, Vilnius, 2002.
5. Alday R.,Stearns T. Management.1989.
6. Turban E., Jack R. Fundamentals of management science, 1992.
7. G. A. Cole. Management theory and practice,1990.

Leave a Comment