Finansai ir EURO ivedimas

TECHNINIŲ PRIEŽIŪRŲ IR REMONTO ORGANIZAVIMAS VILNIAUS MIESTO GREITOSIOS PAGALBOS AUTOPARKE

TURINYS

1. Įvadas.............................. 3
2. Valiutos kurso režimų pasirinkimas..............................4

3. Euro teikiama nauda..............................8

3.1. Prekybos didėjimas dėl kliūčių jai sumažinimo..................... 8

3.2. Palūkanų lygių supanašėjimas.............................9
4. Euro įvedimo minusai..............................10

4.1. Ekonominės politikos priemonių praradimas....................10

4.2. Nedidelė verslo ciklų koreliacija..........................12

4.3. Gyvenimo su nedidelėmis palūkanomis pavojai...................13

4.4. Vienkartinės išlaidos dėl euro įvedimo.......................15
5. Ar euras įtakos kainas?..............................15
6. Išvados..............................19
7. Literatūros sąrašas..............................21
8. Priedai..............................22

ĮVADAS

Daugiau nei 50 metų europiečiai siekė glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo ir politinių ryšių. Eurovaliuta – Europos Bendrijos (EB) ūkio „rišamoji medžiaga“. Paklausti, “ką Europos sąjunga reiškia jums asmeniškai”, 50 proc. piliečių penkiolikoje šalių, ES senbuvių, atsakė “euras” [9].Eurui jau šešeri metai. Prraėjus tokiam laikui, galima aptarti, kaip jis veikia ir ar jis pateisino tuos lūkesčius, kurie lydėjo jo gimimą. Mums svarbiausia, kokią įtaka Lietuvos gyvenimui turės euro įvedimas.
Panaikinus vidinius Bendrijos narių užsienio prekybos muitus ir vietoj jų įvedus bendrus išorinių muitų tarifus, valiutų konsolidacija atrodė kaip natūralus ir pagrįstas dalykas. Juk nesunku buvo pastebėti, kad įsteigus valiutų sąjungą, išnyktų rizika, susijusi su valiutų kursų svyravimais, arba neapibrėžtumas tarp prekiautojų ir investuotojų dėl būsimųjų valiutų kursų padarinių. Išnyktų valiutų keitimo išlaidos (vvidutiniškai 2,5 proc. nuo keičiamos sumos). Daug lengviau būtų lyginti tų pačių produktų kainas, kas skatintų komercinę veiklą Europoje, garantuotų prekybos apsaugą, konkuruojant su JAV ir kitomis rinkomis. Politinės vienybės tikslas dar labiau sustiprino šį monetarinį ryžtą.
Euro įvedimo datos nustatymas bet kurioje Eu

uropos Sąjungos (ES) valstybėje narėje priklauso ES Ekonomikos ir finansų ministrų tarybos kompetencijai.
Lietuva planavo eurą įvesti 2007 m. sausio 1 d. ir aktyviai rengėsi perėjimui prie ES bendrosios valiutos, tačiau vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo šiek tiek didesnė negu Mastrichto sutarties kontrolinis dydis. Todėl 2006 m. gegužės mėn. Europos Komisija padarė išvadą, kad šiuo metu Lietuvos, kaip ES valstybės narės, kuriai taikoma išimtis laikinai naudoti nacionalinę valiutą, statusas neturėtų būti keičiamas.
Lietuvos institucijos numato atlikti išsamią ekonominių duomenų analizę ir padaryti makroekonominių rodiklių prognozę, o viską įvertinus būtų numatyta euro įvedimo data. Tačiau nepasinaudojus galimybe 2009 metais įsivesti eurą, tai padaryti vėlesniais metais būtų kur kas sunkiau [8].
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 592 sudarė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisiją, kurios pagrindinis užždavinys – užtikrinti, kad būtų parengtas ir tinkamai įgyvendintas Nacionalinis euro įvedimo planas. [6]
Problema: Lietuvos visuomenė aktyviai diskutuoja dėl svarbių jai dalykų: kokie pinigai žmonėms yra naudingesni – litas ar euras, ar kils kainos po euro įvedimo, kas bus, jei euras nebus įvestas ir t.t. Darbo tikslas: Šiuo darbu pabandysime pateikti visus argumentus už ir prieš eurą, taip pat pakomentuosime pagrindinius viešojoje erdvėje klajojančius mitus, susijusius tiek su pinigų reikšme ekonomikai, tiek su būsimu euro įvedimu.
VALIUTOS KURSO REŽIMŲ PASIRINKIMAS

Valiutos kurso režimų įvairovė yr

ra didelė. Jeigu valstybė turi savo valiutą, ji gali leisti jos kainai kitų šalių valiutų atžvilgiu (žmonės paprastai šią kainą vadina valiutos kursu) laisvai plaukioti, gali įvairiomis ekonominės politikos priemonėmis leisti ne taip laisvai plaukioti, galų gale gali pririšti savo valiutą (t.y. fiksuoti jos kursą) prie kažkurios kitos valiutos. Lietuvoje tai padaryta Lito patikimumo įstatymu, kuris nustato daug kitų apribojimų centriniam bankui, pavyzdžiui, kad visi apyvartoje esantys litų banknotai ir monetos būtų padengti užsienio valiutos atsargomis.
Jeigu visos kainos ekonomikoje yra lanksčios, t.y. šalis turi santykinai lanksčią darbo rinką, nėra didelių suvaržymų prekių rinkoje ir pan., tuomet pasirinkimas, kokį valiutos kurso režimą turėti šaliai, nėra labai svarbus. Bet jei ekonomiką kankina didelės ydos, kurios trukdo jai prisitaikyti prie kasdien besikeičiančių sąlygų, tada yra dvi principinės alternatyvos. Pirma geriausia politika būtų siekti pašalinti šias rinkos ydas. Jei to atlikti dėl įvairių priežasčių neįmanoma, tam tikro valiutos kurso režimo pasirinkimas, kuris leistų sušvelninti rinkos ydų poveikį, būtų tik antra geriausia politika.
Štai kodėl Lietuvos pasirinkimas įsivesti eurą ar, pavyzdžiui, išlaikyti litą ir leisti jo kursui plaukioti ilgu laikotarpiu neturėtų būti labai svarbus pats savaime, kadangi mūsų valstybė išpildo aukščiau paminėtas sąlygas: pripažįstama, kad Lietuvos ekonomika yra vakarietiškai liberali, darbo rinka lanksti, nėra didelių su
uvaržymų kitose rinkose ir pan.
Tačiau yra svarbių aspektų, kurie valiutos kurso režimo pasirinkimą modernioje epochoje daro svarbų. Po Bretton Woods fiksuotų valiutos kursų sistemos iširimo 1971 metais ir po to vykusio tarptautinių kapitalo liberalizavimo pasaulyje padažnėjo didelių neigiamų socialinių padarinių turinčių finansinių krizių, kurias palengvina galimybė kapitalui laisvai kirsti sienas. Tarptautinis kapitalas yra „baikštus”, ir tai kartais lemia skaudžias finansų krizes, kurios yra ta nemaloni globalizacijos kaina. Visi šitie dalykai susiaurina valiutos kurso režimų pasirinkimų aibę. Štai kodėl, praūžus naujai krizių bangai per Pietryčių Azijos ir Lotynų Amerikos šalis 1997-1999 m., vienas įtakingiausių pasaulio ekonomistų, Tarptautinio valiutos fondo viceprezidentas Stanley Fischeris teigė, kad šiais laikais šalys iš esmės turi dvi alternatyvas – arba leisti nacionalinės valiutos kursui laisvai svyruoti, arba labai tvirtai jį „pririšti“ (arba prisijungti prie kokios nors pinigų sąjungos). Tenka priminti, kad ir pati Europos Monetarinė Sistema skaudžiai patyrė, kas yra tarptautiniai valiutos spekuliantai 1992-1993 metais, – net Jungtinės Karalystės svaras neatlaikė spekuliacinės atakos.
Visi šie įvykiai buvo vienas iš argumentų sukurti bendrą Europos Sąjungos valiutą – eurą [2]. Beje, nuolat didėja euro pasaulinė įtaka: be ES euro zonos šalių, su juo savo valiutas yra susiejusios kelios Afrikos, Rytų Europos šalys. Kuba ir Šiaurės Korėja turi dideles valiutos atsargas eurais [10].
Valstybėms ES narėms, norinčioms įsivesti eu
urą, keliami reikalavimai
Mastrichto sutartyje nustatyti šie konvergencijos kriterijai valstybėms ES narėms, norinčioms įsivesti eurą:
– infliacija negali būti didesnė už trijų valstybių ES narių, kuriose yra žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1, bendrojo šalies biudžeto deficitas negali būti daugiau kaip 3 procentai bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio.Valstybės biudžeto deficitas 5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis.
– valstybės skola negali būti didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;

– ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų normos negali būti didesnės už trijų valstybių ES narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais;
– šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus, dalyvaujant VKM II, neperžengti nustatytų svyravimo ribų (±15 procentų) euro atžvilgiu.
Įvedus bendrą valiutą, euro zonos valiutų kursai valiutų rinkose nebeskelbiami. Tarpbankinėje valiutų rinkoje euras pirmą kartą kotiruotas 1999 m. sausio 4 d. Sidnėjuje. Jo kursas buvo 1,1747 Jav dolerio. Dvi šalys – Graikija ir Švedija – pripažintos neįvykdžiusiomis keliamų reikalavimų, o dar dvi – Danija ir Didžioji Britanija – nusprendė nuo 1999 metų pradžios Europos valiutų sąjungoje (EVP) dar nedalyvauti. Tačiau Danija ir Graikija susiejo savo valiutas su euru ir dalyvauja Europos pinigų sistemos valiutų kursų mechanizme. [2]
1.1 lentelėje pateikti duomenys rodo, kaip kiekvienai ES šaliai pavyko įvykdyti Europos Bendrijos sutartyje numatytus reikalavimus.

1 pav. ES šalių mastrichto reikalavimų įvykdymas
Šalis Infliacija, proc. per metus Biudžeto deficitas, proc. nuo BVP Vyriausybės skola, proc nuo BVP Dalyvavimas VKS Ilgalaikės palūkanų normos, proc. per metus

1998 m. sausis 1997 m. 1997 m. Pokytis, palyginti su praėjusiais metais 1998 m. kovas 1998 m. sausis

1997 1996 1995
Reikalavimai 2,7 3 60 7,8
Airija 1,2 -0,9 66,3 -6,4 -9,6 -6,8 taip 6,2
Austrija 1,1 2,5 66,1 -3,4 0,3 3,8 taip 5,6
Belgija 1,4 2,1 122,2 -4,7 -4,3 -2,2 taip 5,7
Danija 1,9 -0,7 65,1 -5,5 -2,7 -4,9 taip 6,2
Didžioji Britanija 1,6 1,9 53,4 -1,3 0,8 3,5 ne 7,0
Graikija 5,2 4,0 108,7 -2,9 1,5 0,7 taip 9,8
Ispanija 1,8 2,6 68,8 -1,3 4,6 2,9 taip 6,3
Italija 1,8 2,7 121,6 -2,4 -0,2 -0,7 taip 6,7
Liuksemburgas 1,4 -1,7 6,7 0,1 0,7 0,2 taip 5,6
Olandija 1,8 1,4 72,1 -5,0 -1,0 1,2 taip 5,5
Portugalija 1,8 2,5 62,0 -3,0 -0,9 2,1 taip 6,2
Prancūzija 1,2 3,0 58,0 2,4 2,9 4,2 taip 5,5
Suomija 1,3 0,9 55,8 -1,8 -0,4 -1,5 taip 5,9
Švedija 1,9 0,8 76,6 -0,1 -0,9 -1,4 ne 6,5
Vokietija 1,4 2,7 61,3 0,8 2,4 7,8 taip 5,6

Paaiškinimai: VKS – valiutų kursų sąjunga

Neigiamas ženklas reiškia biudžeto perteklių

Infliacijos, biudžeto deficito ir ilgalaikių palūkanų normų kriterijų neįvykdė vienintelė Graikija. Sunkiausia ES šalims sekėsi sumažinti vyriausybės skolą iki 60 proc. BVP ribos. Daugumos šalių vyriausybės skola viršija ribą, tačiau Europos Bendrijos sutartyje numatyta, kad perviršis gali būti toleruojamas, jeigu vyriausybės skola per kelis pastaruosius metus mažėjo ir artėja prie reikalaujamos ribos. Atsižvelgdama į tai, Europos Komisija nusprendė pripažinti, kad dauguma šalių įvykdė valstybės skolos kriterijų, nors kai kurių valstybių (Italijos, Belgijos) vyriausybės skola viršija reikalaujamą ribą daugiau negu dvigubai.
Nepaisant minėtų dalinių neatitikimų, Europos Komisija nusprendė rekomenduoti daugumą šalių į EVS. Kita vertus, EVS įkūrimas neturėtų prasmės, jeigu joje dalyvautų tik kelios šalys, nes tai nepateisintų didelių išlaidų, kurių reikia vieningai pinigų zonai sukurti. Taigi Europos Tarybai priimant prendimą neapsieita be suartėjimo kriterijų interpretavimo ir merkantalizmo. Kartu reikia pripažinti, kad per pastaruosius kelerius metus ES šalims pavyko pagerinti daugelį rodiklių. [1]

EURO TEIKIAMA NAUDA
Dažnai abejojama, kam reikia įvedinėti eurą. Reinoldijus Šarkinas sakė: „Žinoma, gyvenome ir toliau gyventume, bet įvedus eurą šalis turės naudos ir privalumų“. Įvedus eurą, neliks valiutos keitimo išlaidų, sumažės palūkanų norma, didės konkurencija tarp prekybininkų, o iš to naudos turės pirkėjai. Padidės pasitikėjimas šalimi, įvykdžiusia labai griežtus reikalavimus. Centrinio banko vadovas įsitikinęs, kad Lietuva sėkmingai įvykdys visus reikalavimus, nustatytus eurą norinčioms įvesti šalims, ir gaus teisę 2007 metų pradžioje, kaip numatyta, įvesti Europos Sąjungos bendrąją valiutą. Juk praktiškai mes ir esame euro zonoje, tik negalime pasinaudoti privalumais. [5]
Prekybos didėjimas dėl kliūčių jai sumažinimo

Įsivedus eurą, didžiausios naudos Lietuva gautų plečiantis prekybai su euro zonos valstybėmis. Kai šalis, tokia kaip Lietuva, neturi savo valiutos, sumažėja prekybos vykdymo kaštai – su euro zonos valstybėmis prekiaujančioms įmonėms nebereikėtų nuolat keisti litų į eurus ir atgal.
Iš tiesų šiame procese gali net būti sunku įžvelgti naudos, nes mūsų šalies eksportuotojai komisinius už litų – eurų keitimą sumoka mūsų bankų sistemai. Todėl iš esmės tai, ką sutaupytų įmonės, praras mūsų bankų sistema.
Kitas oponentų argumentas tas, kad tie komisiniai per metus sudaro tik apie 30 mln. litų, ir tai nėra reikšminga suma, kuri būtų svarbus argumentas įvesti eurą.
Šie skeptiški argumentai buvo paneigti garsiame dokumente – Europos Komisijos 1990 metų raporte „Viena Europa – vieni pinigai“. Ji, vertindama euro įvedimo naudą, konstatavo, kad ES šalys, atsisakiusios valiutos, kasmet dėl valiutos keitimo kaštų eliminavimo padidins BVP nuo ketvirčio iki pusės procento.
Kodėl tiek daug? Todėl, kad valiutos keitimo kaštai, kurie išnyktų įvedus eurą, iš esmės yra mokėjimas už paslaugą, kurios niekam nereikia ir kuri yra tik nereikalinga kliūtis prekybai. Kai bankai išteklius, kuriuos dabar skiria šiai paslaugai teikti, bėgant laikui panaudos kažkur kitur, o „smėlis prekybos vežimo ratuose” sumažės, tada ir pradėsime gauti didžiausią naudą. Taigi valiutos keitimo kaštai mūsų visuomenei kainuoja gerokai daugiau negu 30 mln. Jei naudosime Komisijos įvertinimų intervalą Lietuvos atveju, tai nauda iš valiutų komisinių panaikinimo jau būtų 175-350 mln. litų. Tai – dideli pinigai, be to, ne vienkartinė nauda – ji gaunama kiekvienais metais, kol šalis yra pinigų sąjungos narė.
Papildomas argumentas už eurą yra tas, kad, kai šalis neturi savo valiutos, išnyksta ir galimos su ta valiuta siejamos problemos. Tai ypač aktualu mažoms valstybėms, kurios neturi ilgą laikotarpį kauptos reputacijos, o tokia ir yra Lietuva. Į tokių šalių valiutas dažniausiai žiūrima gana įtariai. Prekybos partneriai, užsienio investuotojai neatmeta galimybės, jog gali pasitaikyti kokių nors nemalonių siurprizų, susijusių su ta valiuta. Pavyzdžiui, dėl ekonominės politikos klaidų ją gali užpulti užsienio valiutos spekuliantai, valdžia pati dažnai turi slaptų motyvų manipuliuoti valiutos kursu ir t.t. Tačiau kai šalis neturi savo valiutos, išnyksta bet koks neapibrėžtumas, susijęs su šalies valiutos kursu. Valiutos keitimo kaštų ir valiutos kurso apibrėžtumo išnykimas skatina prekybą, investicijas.
Garsus ekonomistas Andy Rose‘as nagrinėjo buvusias ir dabar egzistuojančias pinigų sąjungas. Jis parodė, kad prekybos srautai tarp pinigų sąjungos narių yra maždaug dvigubai didesni negu tarp šalių, kurios nėra pinigų sąjungos dalis.
Taigi, bėgant laikui, galime laukti prekybos padvigubėjimo su euro zonos šalimis. Dar XIX amžiuje buvo parodyta, kad didesnė prekyba lemia didesnę gerovę, kadangi šalis gali specializuotis dalykuose, kuriuos geriau moka gaminti, o ką nelabai moka gaminti – galima ir importuoti. Akivaizdu, kad abipusiai prekybos mainai yra naudingi abiem sandorio šalims. Demokratinėje visuomenėje priešingu atveju jie tiesiog nevyktų.
Kalbant apie skaitinius prekybos naudos įvertinimus, tas pats Andy Rose‘as kartu su Jeffrey Frankel’iu 2002 m. parodė, kad prekybos padidėjimas vienu procentu tarp pinigų sąjungos šalių padidina pajamas vienam gyventojui maždaug trečdaliu procento. Štai kodėl didžiausia laukiama nauda iš euro įvedimo Lietuvoje – būtent prekybos ir pajamų didėjimas[2]. Ligšiolinė euro zonos narių patirtis rodo, kad vien dėl bendros valiutos prekyba padidėjo maždaug 10 proc.[10].

Palūkanų lygių supanašėjimas

Lietuva, įstodama į euro zoną, patenka į gana mažų palūkanų sritį, visiškai išnyksta lito kurso keitimo rizika, atitinkamai iš palūkanų išnyksta premija, kurios investuotojai reikalauja už tą neapibrėžtumą.
Ką reiškia mažesnės palūkanos? Iš esmės tai reiškia didesnį vartojimą, kadangi žmonės gali pigiau skolintis, reikia mokėti mažesnes palūkanas. Tai sąlygoja didesnes vidaus investicijas – mūsų investuotojams bus patraukliau investuoti, nes investavimo sąnaudos, kurias daugiausia atspindi paskolų palūkanų norma, sumažėja. Valstybei taip pat sumažėja skolos aptarnavimo išlaidos.
Visi šie dalykai lems ekonominio augimo pagreitėjimą. Tačiau čia reikia pasakyti, kad, Lietuvos bankui tvirtai susiejus litą su euru, panaikinant praktiškai visas kliūtis lito ir euro pinigų rinkų integracijai ir suformuojant tarptautinėje finansų rinkoje lūkesčius, jog Lietuva tvarkingai ir netrukus įsives eurą, mes jau kelerius metus iš esmės naudojamės šiuo naudos aspektu, nes palūkanų lygis jau dabar yra labai artimas euro zonos vidurkiui. Iš esmės mūsų gyventojai ir įmonės skolinasi mokėdami tokias pat palūkanas (o šiuo metu net pigiau) kaip vokiečiai.
Tačiau galima kelti ir priešingą klausimą: kas būtų, jei euro neįsivestume? Užsienio investuotojai imtų nerimauti. Natūralu, kad padidėtų lito kurso rizika, ir atitinkamai palūkanos gali tapti didesnės. O tai, be abejo, veiktų priešinga kryptimi – mažėtų investicijos, didėtų skolos aptarnavimo išlaidos ir t.t. [2]

EURO ĮVEDIMO MINUSAI

Ekonominės politikos priemonių praradimas

Oponentų dažniausiai minimas argumentas prieš euro įvedimą Lietuvoje yra tas, kad mūsų valstybė praras dvi ekonominės politikos priemones. Esą turint savo valiutą, reikalui esant, galima pakeisti jos kursą ir kartu pakeisti Lietuvos konkurencingumo lygį.
Kitas argumentas, kad Lietuva neturi savarankiškos pinigų politikos dėl to, jog litas yra susietas su euru, tad tą politiką už mus vykdo Europos centrinis bankas, nustatydamas palūkanų lygį, kuris gali netikti Lietuvai.
Visa tai yra tiesa, tačiau kiek svarbūs šie argumentai? Iš tikrųjų tiek vadinamieji keinsistai, tiek monetaristai (dvi pagrindinės stovyklos makroekonomikos teorijoje) sutaria dėl vieno dalyko: valiutos kurso kaitaliojimai ilguoju laikotarpiu jokio poveikio neturi.

Valiutos kurso kaitaliojimas taip pat turi labai didelių socialinių padarinių: yra žmonių, kurie skolinasi ar taupo užsienio valiuta. Taigi žmonės, kurie yra pasiėmę paskolas eurais, staiga nuvertėjus lito kursui, atsidurtų ant bankroto ribos, nes jų skola padidėja pagal devalvacijos lygį. Taupantieji eurais atitinkamai laimi ir t.t.
Taigi dėl šios vienos iš svarbiausių ekonomikos kainų – valiutos kurso – kaitaliojimo, ekonomikoje gali atsirasti didelė netvarka, juolab, kaip buvo minėta, Lietuvos ekonomika yra gana lanksti ir greitai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų netgi fiksuoto lito kurso sąlygomis. Todėl argumentas – esą mes prarandame svarbią ir vertingą ekonominės politikos priemonę – iš esmės yra silpnas argumentas.
Savarankiška pinigų politika, kaip politikos priemonė, Lietuvos atveju taip pat nėra labai vertinga. Lietuva prarado galimybę vykdyti savo pinigų politiką prieš daugiau kaip 10 metų, kai susiejo litą iš pradžių su JAV doleriu, o vėliau su euru. Todėl šios priemonės praradimas įvedus eurą būtų daugiau menamas praradimas.
Be abejo, būtų galima svarstyti tikrą alternatyvą eurui – plaukiojančio lito kurso režimą ir savarankiškos pinigų politikos vykdymą.
Naujosios ES šalys buvo natūralus eksperimentinis poligonas, leidęs pažiūrėti, ar naudingiau susieti savo valiutą su tvirta užsienio valiuta, ar leisti daugiau ar mažiau laisvai plaukioti. Pastaruosius dešimt metų Lietuva, Latvija, Estija turėjo fiksuotus valiutos kursus, o Slovėnija, Slovakija, Čekija, Lenkija ir Vengrija eksperimentavo su plaukiojančio valiutos kurso režimais. Šiuo laikotarpiu Baltijos šalyse ekonomikos augimas buvo didesnis, infliacija mažesnė, mažesni ir biudžeto deficitai (išskyrus Lietuvą, kurios fiskalinė politika buvo ne tokia tvarkinga). Be to, karti Vengrijos, Lenkijos ir Čekijos patirtis parodė, kad savarankiškos pinigų politikos vykdymą labai suvaržo tarptautinės finansų rinkos, ypač kai pinigų ir fiskalinė politika prastai koordinuojama, o dėl politinių priežasčių dažnai taip ir būna. Kitaip tariant, kai politikai išlaidauja, o centrinis bankas bando neleisti padidėti infliacijai didindamas palūkanų lygį, tai paskatina spekuliacinių kapitalo srautų įplaukimą ir valiutos kurso šokinėjimą. Pastarasis tokiu atveju, užuot buvęs ekonomikos „amortizatorius”, tampa papildomu destabilizuojančiu veiksniu.

Nedidelė verslo ciklų koreliacija

Svaresnis argumentas prieš ankstyvą euro įvedimą yra tas, jog iki šiol buvo nedidelė verslo ciklo koreliacija tarp Lietuvos ir euro zonos. Įstojus į euro zoną bendrą pinigų politiką vykdys Europos centrinis bankas. Jeigu euro zonos šalių ekonomikų „pulsai” bus labai nepanašūs, t.y. vienų valstybių ekonomikos „kais”, kitų – „šals”, bendra pinigų politika neatitiks nė vienos iš šalių aplinkybių, tuomet ekonomikos stabilizavimo našta labiau guls ant kitų sričių – fiskalinės politikos, darbo rinkos ir pan. Tai iš tiesų yra svarus argumentas, kodėl pageidautina, kad į pinigų sąjungą jungtųsi tik tos šalys, kurių ekonomikos patiria nedaug asimetrinių šokų, o simetriniai šokai turi daugiau mažiau tas pačias pasekmes.
Iš tikrųjų Lietuvos verslo ciklų koreliacija su euro zona iki šiol buvo gana silpna. Šį sinchronizacijos nebuvimą galima išskaidyti į tris dalis. Pirma, gerokai skyrėsi vidutiniai augimo tempai. Lietuvos ūkis (po Rusijos krizės) vidutiniškai augo 6%, tuo tarpu senbuvės euro zonos valstybės – tarp 1-2%.
Antras neatitikimo šaltinis – augimas vidutiniškai buvo daug nepastovesnis Lietuvoje negu, tarkime, Vokietijoje. Lietuvoje ekonomika vienais metais auga 4%, kitais – 8%, tai ir turime tą 6% vidurkį. Vokietijoje ekonomika vienais metais auga 0,8%, o kitais – 1,2%, taigi natūralu, kad šioje šalyje vidutiniai augimo tempai yra pastovesni.
Trečias neatitikimo šaltinis yra verslo ciklų viršūnių ir dugnų nesutapimai. Tai – didžiausia iš trijų blogybių. Kad mes augame gerokai greičiau negu ES senbuviai, yra pageidautinas dalykas – būtų daug blogiau, jei šiuo atžvilgiu būtume „panašūs”. Tai, jog greitai augančiose šalyse ir ekonomika nepastovesnė – beveik natūrali pasekmė. Bet jei nesutampa verslo ciklų viršūnės ir dugnai, – jau didesnė problema, žvelgiant iš bendros pinigų politikos perspektyvos.
Tokią, kol kas nedidelę Lietuvos ir euro zonos verslo ciklų koreliaciją galima paaiškinti. Pirma, iki Rusijos krizės mūsų ekonomika faktiškai buvo veidu atsisukusi į NVS, į kurią buvo eksportuojama apie 40% viso eksporto. Tuo tarpu po Rusijos krizės eksportas į Sandraugą tesiekia apie 10-15%.
Antra, mūsų šalies ekonomikoje dominuoja energetikos sektorius – vos ne pusę pramonės sudaro naftos perdirbimas ir elektros gamyba. Šie verslai daugiau priklauso nuo politinių veiksnių – Rusijos noro tiekti naftą ir pirkti mūsų pagamintą elektrą.
Trečias dalykas – Lietuvos ekonomikoje, palyginti su kitų euro zonos šalių ekonomikomis, žemės ūkis užima daug didesnę dalį tiek pagal dirbančiųjų skaičių, tiek pagal pagamintą produktą. Pavyzdžiui, dirbančiųjų žemės ūkyje ES valstybėse senbuvėse yra 4%, Lietuvoje – apie 12%. O reikalai žemės ūkyje santykinai labiau priklauso nuo oro, nuo klimato išdaigų, kai kitose ūkio šakose daugiau nuo ekonominių, paklausos veiksnių.
Ketvirta, iki 2002 metų vasario mėnesio Lietuva buvo dolerio zonoje, todėl skyrėsi ir bazinių palūkanų lygiai.
Galiausiai rimtesnė kliūtis verslo ciklams supanašėti yra tai, kad turime nedaug ES investicijų į eksportuojantį sektorių Lietuvoje. Pavyzdžiui, jeigu vengrai turi automobilių variklių gamyklą, kuri gamina variklius vokiškiems automobiliams, natūralu, kad šių variklių ir vokiškų automobilių paklausa bus glaudžiai susijusi: jei vokiečiai pirks mažiau „Audi“ markės automobilių, vengrai gamins mažiau „Audi“ variklių. Kadangi vengrai ir kitos centrinės Europos šalys turi daugiau tokio pobūdžio investicijų, jų verslo ciklų koreliacija su euro zona buvo didesnė negu Lietuvos.
Tai, dėl ko mes tokių investicijų neturime daug, didele dalimi galima paaiškinti nepalankia mūsų valstybės geografine padėtimi: esame gana toli nuo Europos senbuvių, atskirti nuo jų jūra, blogais Lenkijos keliais, esame apsupti neturtingų kaimynų.
Tačiau abejotina, ar tokia nedidelė verslo ciklų koreliacija išliks ateityje. Ateityje mažės žemės ūkio dalis Lietuvos ekonomikoje, ne toks svarbus taps energetikos sektorius, daugiausia dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Taip pat, didėjant mūsų pajamoms, neišvengiamai didės paslaugų sektoriaus svarba.
Paslaugų paklausa yra daug pastovesnė negu prekių paklausa, todėl galima tikėtis, kad tie verslo ciklai supanašės. Kaip teigia Jeffrey Frankelis ir Andy Rose‘as, jei šalis prieš stodama į euro zoną ir neatitinka šio verslo ciklo panašumo kriterijaus, tai, įstojus į euro zoną ir pradėjus veikti prekybos bei tarpusavio investicijų didėjimo mechanizmams, nedidelės koreliacijos problema pati laikui bėgant sumažės. [2]

Nedidelių palūkanų pavojai

Stodama į euro zoną, Lietuva patektų į nedidelių palūkanų normų aplinką. Įrengimų skaičius vienam darbuotojui yra gerokai mažesnis Lietuvoje, negu kapitalo prisisotinusiose senbuvėse ES narėse. Iš esmės tai reiškia, kad papildomas kapitalo vienetas, investuotas Lietuvoje, turėtų duoti gerokai didesnę grąžą negu, pavyzdžiui, Vokietijoje. Kad būtų subalansuota tokia santykinai nedaug kapitalo turinti ekonomika, jai iš principo reikėtų gerokai didesnio realių palūkanų normų lygio. Investicijos didėja tol, kol papildomo kapitalo vieneto grąža yra didesnė už to kapitalo kainą, kuri ir yra reali palūkanų norma (t.y. nominali palūkanų norma, atėmus infliaciją). Jei investicijų grąža Lietuvoje bus didesnė nei ES senbuvėse, o palūkanos nustatomos iš esmės pagal jų poreikius, tai tų investicijų turėsime daugiau. Štai kodėl eidami į mažų palūkanų aplinką mes renkamės greito, tačiau potencialiai ne tokio stabilaus augimo kelią, kadangi investicijos pasižymi labai dideliu nepastovumu: joms nemažą įtaką daro investuotojų optimizmo pliūpsniai (J.M.Keynes’o žodžiais, „laukinė dvasia”), tuo tarpu menkiausios abejonės ateitimi tas investicijas labai sumažina. Panašūs procesai lemia ir turto (akcijų, nekilnojamojo turto) „burbulų” pūtimosi bei sprogimų trajektoriją. Dėl šių priežasčių ekonomika gali augti greitai, bet nepastoviai, jei šalies palūkanų lygis yra objektyviai per mažas.
Kitas dalykas, kuris taip pat sumažins realią palūkanų normą, yra tai, kad Lietuvoje dėl pamatinių struktūrinių ekonomikos procesų galima tikėtis šiek tiek didesnės infliacijos negu pinigų sąjungos valstybėse senbuvėse: galime tikėtis greito našumo didėjimo mūsų eksportuojančiame sektoriuje. Tai lems greitesnį darbo užmokesčio didėjimą šiame sektoriuje, bet kadangi našumas lėčiau auga, tarkime, paslaugų sektoriuje, o darbo užmokestis didėti turi daugiau ar mažiau vienodai (nes priešingu atveju darbuotojai masiškai bėgtų iš paslaugų sektoriaus į eksportuojantį sektorių), galime tikėtis šiek tiek didesnės infliacijos paslaugų sektoriuje.
Kadangi bendroji infliacija yra svertinis eksportuojančio sektoriaus gaminamų prekių ir paslaugų vidurkis, ilguoju laikotarpiu galime tikėtis maždaug 1% didesnės infliacijos negu euro zonoje, kol šis efektas (vadinamas Balassa-Samuelsono efektu) „išsikvėps” mūsų pajamų lygiui artėjant prie vakarietiško. Tačiau pereinamuoju laikotarpiu šis efektas, lemiantis šiek tiek didesnę infliaciją, mažins realią palūkanų normą, taip dar padidinant nedidelių palūkanų problemą.
Fundamentali alternatyva Lietuvai būtų bandyti nusistatyti savo palūkanų lygį (gerokai aukštesnį, negu yra dabar) ir taip turėti mažesnį, bet galbūt pastovesnį augimą. Abu būdai – euras (arba su euru susietas litas) arba savarankiška pinigų politika – yra rizikingi, tačiau pirmasis, atrodo, yra naudingesnis, kadangi Lietuvai reikia greitai vytis euro zonos šalis pagal pajamų vienam gyventojui lygį, kuris šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei du kartus mažesnis. Ir net jeigu bus laikotarpių, kai dėl tų didelių investicijų ekonomika laikinai perkais arba nekilnojamojo turto ar akcijų rinkose egzistuos burbulai, šis būdas yra geresnis negu hipotetinis antrasis, kai nusistatome didesnes palūkanas, bet augam lėčiau, nors ir tolygiau.
Be to, vykdyti savo pinigų politiką, kai aplink plaukioja didžiuliai tarptautinės finansų rinkos rykliai, yra labai rizikinga.

Vienkartinės išlaidos dėl euro įvedimo

Dar vienas dalykas, kurį reikia priskirti euro minusams, yra vienkartinės išlaidos dėl euro įvedimo.
Lietuvos banko eurų banknotų įsigijimo ir monetų kaldinimo išlaidos gali sudaryti apie 80–100 mln. litų, informacinės sistemos pertvarkymas ir prisijungimas prie Europos centrinių bankų mokėjimo sistemos TARGET gali kainuoti 5–6 mln. litų, o visuomenės informavimo apie euro įvedimą kampanija – 10–11 mln. litų, kurių dalį padengs Europos centrinis bankas ir Europos Komisija.
Įmonėms taip pat kainuos persitvarkymas – bus papildomų išlaidų pakoreguoti informacines sistemas, apskaitos sistemas, perspausdinti reklamos medžiagą, apmokyti darbuotojus dirbti naujomis sąlygomis ir t.t. Valstybė taip pat leis mokesčių mokėtojų pinigus informacinei kampanijai.
Jei tiesiog mėgintume sudėti šias išlaidas, būtų pernelyg konservatyvus jų įvertinimas. Pavyzdžiui, Lietuvos bankui reikia nuolat pakeisti suplyšusius banknotus, nesvarbu, ar tai litai, ar eurai. Biurokratai už euro įvedimo planų kūrimą daugiau negaus, papildomų darbuotojų šiems dalykams taip pat praktiškai nereikia. Verslas taip pat kartkartėmis keičia savo sistemas, nes keičiasi mokesčiai, reguliavimo dalykai ir pan., todėl euras yra tik vienas iš iššūkių, su kuriais susiduria įmonės nuolat besikeičiant aplinkai.
ES pareigūnų vertinimu, šie vienkartiniai kaštai visos ekonomikos mastu gali sudaryti maždaug apie 0,5% BVP. Bet jie yra vienkartiniai, o euro nauda – daugkartinė, ateinanti kiekvienais buvimo euro zonoje metais. Be to, didelė dalis tų išlaidų bus užsakymai Lietuvos įmonėms ir pajamos kitiems Lietuvos gyventojams, todėl grynosios sąnaudos bus santykinai nedidelės. [2]
O taip pat prie neigiamų valiutos įvedimo pasekmių galima priskirti padidėjusiančią konkurenciją – ne vienai įmonei tai gali reikšti bankrotą ar būtinybę susijungti. Dėl to gali būti prarasta daug darbo vietų. [1]

AR EURAS ĮTAKOS KAINAS?

Oficialiai teigiama, kad kainų šuoliai įvairiose šalyse iš tiesų nebuvo tiesiogiai susiję su euro įvedimu, tačiau daugelyje ES valstybių jos gerokai pakilo, o vėliau kiek smuko. Tačiau tokia padėtis aiškinama ir sutapimais (dėl stiprios šalnos Ispanijoje bei Italijoje iššalo daržovės ir jos pabrango – šį reiškinį pirkėjai irgi siejo su euru), ir verslininkų elgesio įtaka [9].
Gyventojų apklausos rodo, kad vis daugiau žmonių nelaukia Lietuvos įstojimo į euro zoną dienos – skirtingų apklausų duomenimis, bendrą Europos Sąjungos (ES) valiutą nepalankiai vertina maždaug trečdalis apklaustųjų (nuo praėjusių metų vasaros sparčiai daugėja euroskeptikų). Pagrindinis jų argumentas, dėl kurio Lietuvai nereikia euro, yra susijęs su prekių ir paslaugų kainomis – jos, anot nusiteikusiųjų skeptiškai, augs.
Tačiau kainos, nepaisant valiutos, Lietuvoje nuolat kyla. Tai natūralus procesas sparčiai augančioje ekonomikoje. Tačiau visuomenei rūpi, ar euro įvedimas jai atsilieps dideliu kainų šuoliu. Pagal kitų Europos Sąjungos šalių, įsivedusių grynuosius eurus nuo 2002 m. sausio 1 d., patirtį galime teigti, kad euro įvedimas įtakojo infliacijos kilimą apie 0,1 – 0,3 proc. punkto (Eurostat) („meniu“ kaštai bei apvalinimo efektas).

2 pav. Grynųjų eurų įvedimo efektas: 2002 sausį kainos ūgtelėjo beveik visose euro zonos šalyse

Tačiau per visus 2002 m. kainos pakilo beveik tiek pat kiek ankstesniais metais

3 pav. Metinė infliacija euro zonos šalyse, proc.

Šių duomenų pagrindu galime daryti prielaidą, kad ir Lietuvoje didelio kainų šuolio nebus. Žinoma, dėl kainų konvergencijos tarp senų ir naujų šalių vienoje ekonominėje erdvėje kainos Lietuvoje augs sparčiau nei euro zonoje. Tačiau kur kas didesnę įtaką kainoms kilti daro vartotojų elgsena ir lūkesčiai susiję su euro įvedimu nei pats euro įvedimas.
Remiantis elementariais ekonomikos dėsniais, staigus paklausos pakilimas sukelia kainų didėjimą. Taigi, panika be pagrindo gali paskatinti dirbtiną kai kurių prekių paklausą ir prekybininkų siekį smarkiai suapvalinti kainas savo naudai.
2005 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1050 „Dėl nacionalinio euro įvedimo plano bei Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijos patvirtinimo“ 15 str. aiškiai pažymėta, kad euro įvedimas neturi pažeisti vartotojų ekonominių interesų. Taip pat 27 str. teigia, kad numatoma užtikrinti palankų socialinių dydžių perskaičiavimą: perskaičiuojant į eurus dydžius, susijusius su darbo užmokesčiu, pensijomis ir kitomis išmokomis (minimalusis valandinis atlygis, minimalioji mėnesinė alga, bazinė mėnesinė alga, bazinis valandinis atlygis, bazinė pensija ir kita), turi būti apvalinama gavėjo naudai (t.y. tais atvejais, kai skaitmuo po paskutinio reikšminio skaitmens yra didesnis už 0, prie paskutinio reikšminio skaitmens pridedamas vienetas arba nustatomas naujas dydis, ne mažesnis už buvusį litais nustatytą dydį, perskaičiuotą į eurus). Taip pat galutinė paslaugos, prekės kaina – mokėtina suma – bus apvalinama į mažesnę pusę vartotojo naudai.

Kainų augimo tempas labai priklausys nuo pasirengimo euro įvedimui ir visuomenės informavimo kampanijos efektyvumo, savalaikiškumo ir tikslumo.

Sklandaus euro įvedimo proceso užtikrinimas:
Ketinama stiprinti institucijų gebėjimus užtikrinti sklandų euro įvedimą, organizuojant mokymus ir informuojant valstybės įstaigų darbuotojus kad įgalinti valstybės institucijas pagal kompetenciją teikti informaciją apie eurą. Planuojama parengti ir patvirtinti teisės aktus, kuriuose bus nustatyti su darbo užmokesčio, pensijų, valstybinių šalpos išmokų mokėjimu susiję dydžiai litais, nuo euro įvedimo dienos įsigaliosiančios pataisos, numatančios piniginę išraišką eurais. Pagal planą šie veiksmai turi būti baigti iki gruodžio pabaigos, praktiškai euro įvedimo išvakarėse. Remiantis šiuo metu Lietuvoje galiojančia teisės aktų rengimo ir leidybos praktika, daugelis iš šių aktų tikėtina bus priimta skubotai bei pavėluotai, o dėl to gali nukentėti jų kokybė, dėl ko neišvengiami gresia nuolatiniai taisymai ir nesusipratimai jų praktiniame taikyme.
Planuojama kainas kurį laiką nurodyti litais ir eurais. Teisės aktai nustatys, jog 60 kalendorinių dienų iki euro įvedimo darbo užmokestis, pensijos ir kitos socialinės išmokos, mokami litais, būtų nurodomi ir eurais. Po sprendimo dėl neatšaukiamai fiksuoto euro ir lito perskaičiavimo kurso siūloma naudoti bėgančią eilutę žiūrimiausių TV laidų ar filmų metu informacijai apie eurą pateikti (pvz. 1 EUR = 3,4528 LTL). Taip pat, nepagrįstiems euro įvedimo lūkesčiams nesusiformuoti padėtų efektyvūs informaciniai bukletai ar plakatai su aiškiai argumentuotais sklandančių mitų paneigimais bei įvairaus pobūdžio reklaminės – informacinės akcijos labiausiai gyventojų lankomose vietose – prekybos centruose, masiniuose renginiuose ir kt. [3]
Kompetentinga vyriausybė, pavyzdžiui, Slovėnijos, ne tik įsivestų eurą 2009 metais, bet ir laikytųsi savo įsipareigojimų Europos sąjungai pagal tokį scenarijų: 2007 m. pradžioje padidintų akcizus benzinui ir dyzelinui 12, 5 proc., kompensuodama jų pabrangimą padidintų neapmokestinamąsias pajamas nuo 290 iki 400 litų.
2007 metais kainų lygis neišvengiamai išaugtų. Tačiau 2008 metais kainų kilimas jau būtų pažabotas ir infliacija galėtų atitikti Mastrichto kriterijus, sudarydama sąlygas eurui įvesti 2009 metais. Profesionaliai vykdydama fiskalinę politiką Vyriausybė turėtų galimybę per 2008 metus įvykdyti savo atlyginimų didinimo ir mokesčių naštos mažinimo pažadą [8].

IŠVADOS

Lietuvos dilema šiuo metu yra tokia: arba renkamės valiutos kurso režimą, kuris suteikia didesnę galimybę anksti gauti patikimo ir ilgalaikio valiutos kurso režimo teikiamą naudą, t.y. einame euro keliu, arba pasiliekame savo valiutą ir taip paliekame tam tikrą erdvę ekonominės politikos lankstumui, jeigu manome, jog susiklostys aplinkybės, kurios verstų koreguoti lito kursą ar vykdyti savo nepriklausomą pinigų politiką.
Jei eisime antruoju keliu, bet litas ir toliau liks susietas su euru, tai reikš, kad iš esmės patirsime visus euro trūkumus, bet negausime visos naudos. Todėl tikra, iš esmės kitokia alternatyva yra lito atsiejimas nuo euro – kelias, kuriuo Lietuva nėjo nuo 1994 metų.
Be abejo, stojimas į euro zoną yra apskaičiuotos rizikos projektas, kadangi mes turime reikalą su ateitimi, o ateitis yra neapibrėžta. Kitaip tariant, sunku pasakyti, kiek iš tikrųjų sugebėsime gauti naudos iš euro, sunku pasakyti, kas bus su pačia euro zona bėgant dešimtmečiams.
Įtikinti žmones euro įvedimo nauda yra sudėtinga dėl dar vienos priežasties. Pavyzdžiui, stojant į ES žinojome, kiek pinigų iš ES biudžeto gaus Lietuva. Žemdirbiai gana tiksliai žinojo, kiek tiesioginių išmokų jiems mokės už hektarą žemės ar vieną galviją.
Deja, kalbant apie euro naudą, tokio pranašumo nėra. Argumentas, kad bėgant dešimtmečiams pasireikš visa euro nauda skatinant prekybą ir, jeigu ta prekyba padvigubės, mes būsime kokiu 30 proc. turtingesni negu be euro, gali ir nebūti įspūdingas šia diena gyvenančiai visuomenei ar pagyvenusiems žmonėms. Tuo tarpu reformų baimė yra dalykas, kuris svarbus čia ir dabar.
Taigi bendros valiutos įvedimas turi ne tik savų privalumų, bet ir trūkumų. Tačiau galima prognozuoti, kad neigiamos euro įvedimo pasekmės bus laikinos ir daugiausia pasireikš tik kelis pirmuosius metus, kol euro įvedimas bus visiškai įgyvendintas. Vėliau turėtų labiau išryškėti teigiamos tendencijos. Vyriausybei kuo skubiau pradėti nuolatinį ir aktyvų gyventojų informavimą dėl euro įvedimo – ne tik deklaruoti tikslą informuoti visuomenę, bet ir imtis to bei skirti tam kuo daugiau lėšų, ypatingai atkreipiant dėmesį į labiausiai pažeidžiamas ir atskirtyje esančias visuomenės grupes.
Trumpai:
Euro įvedimo privalumai

 Mažiau valiutos keitimo išlaidų keliaujant ar užsiimant verslu ES, kai reikia mokėti už valiutų keitimą.
 Neliks rizikos ir neapibrėžtumo, susijusio su valiutų svyravimais.
 Galimybė geriau palyginti kainas skirtingose valstybėse narėse ir su tuo susijusi didesnė konkurencija.
 Išteklių taupymas dėl mažesnių reikalingų užsienio valiutos rezervų (užsienio valiutos rezervus Lietuva turės sumažinti nuo 6 iki 2 proc.).
 Euras kaip pasaulinė rezervų ir atsiskaitymo valiuta.

Euro įvedimo trūkumai

• Visiškas pinigų politikos priemonių praradimas.
• Didėsiančios kainos dėl apvalinimo.
• Pajamų ir emisijos praradimas.
• Teorinių ir praktinių galimybių devalvuoti nacionalinę valiutą praradimas.
• Neaiškūs didžiųjų euro zonos valstybių, nuo kurių priklauso euro stabilumas, reformų rezultatai.
• Pinigų sąjunga ilgainiui gali peraugti į ekonominę ir politinę sąjungą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vytautas Vaškelaitis. „Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir praktika“. Eugrimas, Vilnius, 2001
2. http://www.lbank.lt/lt/euras/euras_kuodis06.doc
3. http://www.npi.lt/site/Failai/File/SSEG_euro_itaka_galutinis.doc
4. www.zum.lt/min/failai/Euro_įvedimo_planas.pdf
5. http://svencioniu.krastas.w3.lt/Archyvas/2006-02-28/docs/doc02.htm
6. http://www.lb.lt/lt/euras/index.htm
7. http://www.lb.lt/news/pg.dll?f=1&did=1417&lng=LT
8. Lietuvos rytas. 2006 spalio 11 d. Nr. 233/ “Euro atėjimą stabdo valdžios neryžtingumas”.
9. Verslo klasė. Red. V. Rachlevičius. Nr. 5(36). “Ateities pamatas – euras”.
10. Verslo klasė. Red. V. Rachlevičius. Nr. 3(34). “Euras: sėkmės istorija”.

PRIEDAI

PRIEDAS NR.1

DĖL EURO ĮVEDIMO LIETUVOS RESPUBLIKOJE KOORDINAVIMO KOMISIJOS SUDARYMO

2005 m. gegužės 30 d. Nr. 592
Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 15 punktu ir 27 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos konvergencijos programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 54 (Žin., 2005, Nr. 11-341), ir siekdama užtikrinti, kad Lietuvos Respublika tinkamai pasirengtų įvesti eurą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Sudaryti šią Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisiją (toliau vadinama – Komisija):
Ministras Pirmininkas (Komisijos pirmininkas);
finansų ministras (Komisijos pirmininko pavaduotojas);
Lietuvos banko valdybos pirmininkas (Komisijos pirmininko pavaduotojas);
socialinės apsaugos ir darbo ministras;
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius; teisingumo ministras;
ūkio ministras;
žemės ūkio ministras.
2. Pavesti ministerijoms:
2.1. pagal kompetenciją parengti ir patvirtinti priemonių, susijusių su euro įvedimu Lietuvos Respublikoje, planus;
2.2. kartą per ketvirtį pateikti Komisijai priemonių, susijusių su euro įvedimu Lietuvos Respublikoje, planų įgyvendinimo ataskaitas.
3. Pasiūlyti Lietuvos bankui kartą per ketvirtį teikti Komisijai informaciją apie Lietuvos banko priemonių, susijusių su euro įvedimu Lietuvos Respublikoje, įgyvendinimą.
4. Nustatyti, kad:
4.1. Komisija turi koordinuoti veiksmus, vykdant priemonių, susijusių su euro įvedimu Lietuvos Respublikoje, planus.
4.2. Komisiją techniškai aptarnauja Finansų ministerija.
4.3. Komisijos posėdžiai teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 1/2 Komisijos narių.
4.4. Eiliniai Komisijos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip kas 3 mėnesius. Neeiliniai Komisijos posėdžiai šaukiami Komisijos pirmininko arba 1/3 Komisijos narių iniciatyva.
4.5. Komisija baigia darbą praėjus pusei metų po euro įvedimo Lietuvos Respublikoje.

Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas

Finansų ministras Zigmantas Balčytis

PRIEDAS NR. 2
Euro įvedimas: Lietuvos banko požiūris

Lietuvos banko valdybos pirmininko Reinoldijaus Šarkino pranešimas konferencijoje „Lietuva ir euras“
2006 m. spalio 2 d. (Vilnius, Vilnius, Novotel viešbutis)

Visų pirma leiskite padėkoti mūsų svečiui ponui Choakinui Almunijai (Joaquin Almunia) už apsilankymą Lietuvoje ir galimybę aptarti aktualius euro įvedimo klausimus.
Savo pranešime pirmiausia trumpai apžvelgsiu Lietuvos ekonominę raidą, vėliau nagrinėsiu kainų stabilumo užtikrinimo perspektyvą ir baigdamas pristatysiu Lietuvos banko tolesnius darbus rengiantis euro įvedimui.

Ekonominė raida
Spartus Lietuvos ekonomikos augimas liudija ekonominę konvergenciją su euro zonos šalimis. Paskutiniuosius penkerius metus BVP, tenkantis vienam gyventojui, vidutiniškai per metus didėjo daugiau nei 8 procentais ir prie Europos Sąjungos (ES) šalių vidurkio priartėjo per penkiolika procentinių punktų. Tokia dinamiška ekonomikos plėtra turi poveikį einamosios sąskaitos deficitui ir kainoms.
Padidėjęs einamosios sąskaitos deficitas yra ekonomiškai pagrįstas spartaus augimo padarinys. Nepaisant šio deficito, nuosekliai ir sparčiai didėjantis eksportas (nominalus eksporto didėjimas šių metų pirmąjį pusmetį siekė apie 30 proc.) rodo stiprų ekonomikos konkurencingumą. Be to, realieji efektyvieji lito kurso indeksai ES šalių atžvilgiu kinta nedaug, o prekyba su ES šalimis sudaro apie du trečdalius visos užsienio prekybos. Tai liudija, kad lito ir euro valiutos kurso fiksuotas santykis, o vėliau ir euro įvedimas leistų Lietuvai išlaikyti stabilią konkurencinę poziciją ES rinkose. Fiksuotas kursas bus išlaikytas dalyvaujant antrajame valiutų kursu mechanizme (VKM II) iki euro įvedimo, taip vykdant valiutų kurso stabilumo kriterijų.
Dėl vykdomos nuosaikios fiskalinės politikos biudžeto deficitas ir valstybės užsienio skolos dydis nuosekliai atitiko konvergencijos kriterijus. Griežta fiskalinė politika išlieka svarbiausiu ekonominės politikos įrankiu, ribojančiu nepageidaujamą perteklinės vidaus paklausos poveikį kainoms ir einamosios sąskaitos deficitui, todėl fiskalinės politikos tikslai turėtų būti ambicingesni.
Santykinai mažo Lietuvos finansinio sektoriaus greita plėtra prisideda prie ekonominio augimo, o Lietuvos bankas atidžiai kontroliuoja kredito įstaigų paskolų kokybės raidą. Nefinansinių įmonių ir namų ūkių įsiskolinimas dar palyginti nedidelis, todėl kredito augimo tempai išlieka spartūs. Paskolų paklausą skatina vis dar žemos paskolų palūkanų normos, optimistiniai gyventojų lūkesčiai dėl ateities pajamų ir, deja, mokestinės lengvatos paskoloms, skirtoms būstui įsigyti. Lietuvos bankas paragino komercinius bankus atidžiai vertinti prisiimamą kredito riziką, kuriant atitinkamus rezervus galimiems nuostoliams padengti, sugriežtino bankų einamųjų metų pelno įskaitymo į banko kapitalą tvarką. Dėl laisvo kapitalo judėjimo ir didelės konkurencijos kredito pasiūlos rinkoje bankų veiklos riziką ribojančių priemonių griežtinimo poveikis kredito augimo tempui gali būti tik trumpalaikis, o diskretinės pinigų politikos priemonės neprieinamos dėl fiksuoto valiutos kurso režimo.
Kaip buvo pastebėta neseniai vykusių Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko metinių susitikimų Singapūre metu, veržlus pasaulinės ekonomikos augimas greitu metu gali pasiekti piką, o infliacinis spaudimas didėja. Dabar tinkamas metas imtis ekonominių priemonių paskutiniųjų metų pasiekimams įtvirtinti ir pasiruošti galimiems šokams bei iššūkiams. Lietuvos atveju tai reiškia fiskalinės pozicijos sutvirtinimą struktūriškai subalansuojant biudžetą, stiprinant mokesčių sistemą ir atsisakant apmokestinimo išimčių, suderinant atitinkamus akcizų mokesčius su minimaliu ES lygiu.

Kainų stabilumo užtikrinimo perspektyva
Ilgalaikiam kainų stabilumui užtikrinti Lietuvoje yra pasirinktas fiksuoto valiutos kurso modelis, puoselėjama vidaus ir užsienio konkurenciją skatinanti ekonominė aplinka. Fiksuotas nacionalinės valiutos kursas leidžia stabilizuoti eksporto ir importo kainas, mažinti infliacijos lūkesčius. Laisva verslo aplinka užtikrina aukštą konkurencijos lygį ir mažina pasiūlos veiksnių lemiamą infliacinį spaudimą. Dėl tokios makroekonominės politikos Lietuvos ekonomika plėtojasi sparčiai , o infliacija išlieka nedidelė. Beje, pastebėsiu, kad šiuo metu 3 euro zonos šalys turi didesnę infliaciją.
Vidaus paklausos veiksnių įtaka infliacijai iki šiol nebuvo didelė, nes dėl mūsų ekonomikos atvirumo ir mažumo didėjanti vidaus paklausa pirmiausia lėmė einamosios sąskaitos deficito didėjimą. Vis dėlto pastaruoju metu itin sparčiai didėjanti vidaus paklausa ir dėl emigracinių procesų susidariusi įtampa darbo rinkoje pradeda didinti spaudimą infliacijai. Todėl paklausos veiksnių valdymas turėtų teigiamą įtaką ribojant infliacijos augimą.
Lietuvos kainų stabilumo kriterijaus vykdymą iš esmės nulems akcizų degalams ir rūkalams didinimo iki minimalaus ES lygio laikas ir tai, kada ir kaip keisis gamtinių dujų kainos, bei su tuo susijusių šildymo ir kitų valstybės reguliuojamų kainų didėjimas. Todėl šių veiksnių analizei ir valdymui turi būti skiriama daugiausia dėmesio siekiant atitikti kainų stabilumo kriterijų.
Atsižvelgiant į infliaciją lemiančius veiksnius, reikėtų visų pirma numatyti optimalų akcizų derinimo ir kitų mokesčių keitimo procesą. Antra, siekiant riboti nepagrįstą (didesnį negu darbo našumas) darbo užmokesčio augimą, užtikrinti, kad nebūtų sukurtas teisinis pagrindas „automatiniam“ darbo užmokesčio indeksavimui pagal infliaciją. Trečia, atsižvelgiant į ekonomikos raidą, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto. Ketvirta, Lietuvos bankas ir toliau taikys gerokai griežtesnius nei euro zonos reikalavimus dėl komercinių bankų privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo.

Būsimi Lietuvos banko darbai rengiantis euro įvedimui
Galiausiai apžvelgsiu jau atliktus ir būsimus Lietuvos banko darbus rengiantis euro įvedimui. Lietuvos bankas nuosekliai rengėsi perėjimui prie ES bendrosios valiutos nuo 2007 m. pradžios, įvykdė visas užduotis, numatytas savo ir Europos centrinio banko planuose šiam pasirengimo euro įvedimo etapui, ir 2006 m. pabaigoje būtų buvęs visiškai pasirengęs euro įvedimui ir įsiliejimui į Eurosistemą. Nepaisant to, kad euro įvedimas atidėtas, jam bus rengiamasi ir toliau. Atlikti darbai turi didelę išliekamąją vertę, jie padės kokybiškai pasirengti euro įvedimui ateityje. Taip bus sudarytos prielaidos organizuoti brandų ir mažiau intensyvų pasirengimo procesą, kai bus priimtas sprendimas dėl euro įvedimo Lietuvoje.
Tarp jau atliktų pasirengimo euro įvedimui darbų ypač svarbus nacionalinės teisės suderinimas su Europos Bendrijos teisės aktais. Lietuvos Respublikos Seimui pakeitus Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Lietuvos banko įstatymą, šie teisės aktai visiškai atitinka Europos Bendrijos steigimo sutarties bei ECBS ir ECB Statuto reikalavimus.
Siekdamas sklandžiai pasirengti grynųjų pinigų įvedimui, Lietuvos bankas parengė išsamų Grynųjų pinigų pakeitimo planą. Jame aprašyta grynųjų pinigų keitimo Lietuvos Respublikoje euro įvedimo metu tvarka, pagrindiniai grynųjų pinigų keitimo proceso dalyviai ir jų funkcijos, apsirūpinimas eurų banknotais ir monetomis, išankstinis jų paskirstymas ir kiti su grynųjų pinigų keitimu susiję klausimai. Be to, Lietuvos bankas parengė vidaus grynųjų pinigų apdorojimo ir logistikos schemas, apimančias saugyklų, atitinkamų darbuotojų darbo grafikus, darbo procedūras, pinigų gabenimo maršrutus, kiekį, apsaugos priemones ir kt. Konceptualūs tiek Grynųjų pinigų pakeitimo plano, tiek minėtų schemų elementai iš esmės nesikeis, ateityje juos reikės tik atnaujinti.
Visuomenės informavimas – vienas iš svarbiausių Lietuvos banko darbų ir uždavinių rengiantis euro įvedimui. Kaip rodo viešosios nuomonės tyrimai, jau pasiektas aukštas Lietuvos gyventojų informuotumo apie eurą lygis. Tačiau yra žmonių, kurie palankiai nevertina euro įvedimo Lietuvoje. Paradoksalu, kad prie to prisideda ir lito patikimumas. Reikėtų ieškoti tinkamų būdų tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje formuojant palankią visuomenės nuomonę apie eurą.
Įgyvendindamas Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategiją, Lietuvos bankas nuolat per žiniasklaidą ir tiesioginėmis komunikacijos priemonėmis teikė visuomenei informaciją apie euro įvedimą. Kartu su kitomis institucijomis daugelyje šalies vietų rengti seminarai, paskaitos įvairiomis euro įvedimo temomis, visuomenei rūpimi klausimai buvo aptariami susitikimuose su vietos bendruomenių atstovais.
Lietuvos banko vykdomų visuomenės informavimo priemonių mastą, intensyvumą ir laiką lemia numatoma euro įvedimo Lietuvoje data. Apsisprendus dėl šios datos, bus parengti siūlymai dėl Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijos patikslinimo.
Objektyvios informacijos apie eurą sklaida Lietuvoje turi būti ne tik Lietuvos banko ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bet taip pat ir politikų, visuomeninių organizacijų, analitikų, žiniasklaidos atstovų bendras tikslas. Todėl būtina visiems sutelkti pastangas konstruktyviam, atsakingam ir profesionaliam euro įvedimo klausimų pristatymui visuomenei, nekeliant nepagrįstų baimių dėl euro įvedimo padarinių ir vengiant tuščio politikavimo.
Apibendrindamas pasakysiu, kad stiprus ekonominis augimas, kintanti ekonominė aplinka kelia naujus iššūkius siekiant išlaikyti kainų stabilumą. Reikia imtis ryžtingų priemonių siekiant įvesti eurą, nes tai naudinga Lietuvai. Lietuvos bankas atidžiai stebi sparčią finansų sektoriaus plėtrą ir griežtai kontroliuoja kredito įstaigų paskolų kokybės raidą. Lietuvos banko pasirengimo euro įvedimui darbai ir toliau bus tęsiami. Tam tikros priemonės arba jų vykdymo terminai bus modifikuoti, kad būtų užtikrinta derama svarbiausių ir daugiausia pasirengimo laiko ir darbo reikalaujančių sričių parengtis.
Baigdamas kviečiu visus bendram konstruktyviam darbui rengiantis euro įvedimui Lietuvoje. [7]

Leave a Comment