Silicio slėnio klasteris
Pasaulinė technologinių klasterių (įmonių sąveikos grupių, sankaupų) sėkmė vystant regioninę ekonomiką buvo analizuota eilėje autorių darbų [80,81]. Susiformavusi daugumos nuomonė palaiko mintį, kad toks didžiulis sąveikaujančių verslo, mokslinių tyrimų, mokymo, finansinių ir valstybinių įmonių tinklas yra regiono ekonomikos augimą lemianti jėga ir beveik vienintelė galimybė ekonomikai išeiti į globalią rinką. Todėl pakartoti pasaulinių klasterių formavimosi kelią norėtų daugelis ekonominių regionų. Vienas iš pirmųjų pasaulinio lygio naujų technologijų verslo klasteris buvo Silicio slėnis Kalifornijoje, JAV. Helsinkio, Kembridžo, Anglijoje, Tel-Avivo ir kiti pasauliniai klasteriai bando kopijuoti Silicio slėnio, Austino ar Sietlo klasterių istoriją kurdami aplinkui save fizinę aplinką,vadybos struktūrą ir įmonių valdymą, tačiau juos visus vienija vienas bruožas, kuris juos skiria nuo JAV technologinių klasterių. Visi kiti klasteriai išskyrus JAV, neturi vidinės rinkos arba ji labai menka. Todėl, bet kuris pasaulinis klasteris pradėdamas formuotis susidurs su problema, kurios neturėjo JAV klasteriai – jo įmonės turės būti orientuotos į globalią rinką. Savo ruožtu vietinė jų rinka ir vietinė aplinka neužtikrins nei būtinų augimui finansinių resursų, nei strateginių partnerių. Bangaloro, Indijoje programinės įrangos klasterio bazė iš esmės tebėra JAV. Jo įmonių vadovai daugumoje įgiję išsilavinimą ir patirtį JAV, verslo modelis yra amerikietiškas, pagrindinės pajamos ateina iš JAV rinkos ir iš esmės tai yra nekuriantis savo produktų, kontraktinių darbų atlikėjas JAV įmonėms. Taigi apibendrinant veikiančius pasaulinius technologinius klasterius galima tvirtinti, kad jie visi skiriasi nuo Silicio slėnio Kalifornijoje tuom, kad jie faktiškai yra pasaulinės aukštų technologijų pramonės forpostai, bet ne nacionalinės ekonomikos sektoriai. Todėl sukurti tokio lygio ekonomines struktūras nepakanka vietinio lygio žinių, patyrimo ir resursų.Silicio slėnis nebuvo pirmas aukštų technologijų įmonių konglomeratas istorijoje. Tačiau kiti tokie dariniai buvo mechanistiniai įmonių junginiai, vadinami įvairiais vardais: technologiniai parkai, industrinės zonos, verslo inkubatoriai. Tokios zonos formavosi dar praėjusiame šimtmetyje ir žinomos tekstilės, plieno gamybos ir kitos zonos. Pastaraisiais dešimtmečiais formavosi daug aukštų technologijų gamybinių zonų, tačiau dauguma iš jų save matė tik kaip naujų produktų, tarkim integralinių schemų gamintojus, dirbančius kaimynystėje. Įmonės buvo kviečiamos tose zonose kurti mokslinių tyrimų centrus, statyti naujas gamyklas, joms buvo sukuriamos įpatingos mokesčių ir kitos lengvatos. Kai kuriais atvejais susiformavo pakankamai efektyvios ekonominės zonos, tačiau savo esme jos mažai kuom skyrėsi nuo tekstilės ar plieno gamybos zonų. Daugumos iš jų laikui bėgant ekonominė reikšmė sunyko, nes tai buvo senosios ekonomikos struktūros nors ir gaminančios naujos ekonomikos produktus. To priežastis yra tame, kad kuriant šias zonas nebuvo įdėjų ir supratimo, kad būtina sukurti zonos pastovaus regeneravimo mechanizmą. Tam reikalinga sistema, kuri užtikrintų naujų įmonių steigimąsi, žinių kūrybą ir mainus tarp ekonominių partnerių sistemoje, bendradarbiavimą tarp įmonių siekiant sukurti pastoviai generuojamų inovacijų aplinką, kurioje visos įmonės naudojasi bendros kūrybos rezultatais. Tačiau tradicinė technologinių parkų kūrimo idėja buvo statinės sistemos kūrimas nors ir informacijos amžiuje.
Tačiau Silicio slėnio fenomenas yra būtent jo sukurtoje kompleksinės sistemos esmėje:”Sistemą sudarančių dalių visuma yra daugiau už sistemos sudėtinių dalių sumą”. Taigi jo esmė yra ne dalių kiekyje, bet dalių sąveikos kokybėje. Tačiau svarbu neužmiršti, kad sistemos efektyvumas auga didėjant ją sudarančių dalių kiekiui. Pastarojo dešimtmečio eigoje Silicio slėnio modelis buvo vis geriau suvoktas ir daugelis pasaulio besiformuojančių klasterių vienoje ar kitoje formoje perima Silicio slėnio modelį. Pavyzdžiui, Taivanas, Singapūras tai daro sistematiškai studijuodami Silicio slėnio modelį ir vyriausybės inicijuoja metodišką būtinų sėkmingai klasterio veiklai savybių diegimą. Izraelio, Indijos klasteriai formuojasi pernešant būtinas klasterių funkcionavimui savybes iš Silicio slėnio, daugybės ten dirbusių ir įgijusių patyrimą antreprenerių pagalba. Anglija, Suomija naudojasi Silicio slėnio modeliu kaip pavyzdžiu, kurdamos savas sistemas. Taigi, nesvarbu kokioje formoje būtinos klasterių sėkmingam formavimuisi savybės yra pernešamos į kitą aplinką, svarbu yra tai, kad norint, kad naujas klasteris formuotųsi, jame turi būti visos būtinos tam savybės ir tas patyrimas yra geriausiai išbandytas Silicio slėnyje, Kalifornijoje.Tačiau, analizuojant netgi tokių organizacijų kaip OECD, Europos Komisija ar Pasaulio Banko ekspertų ruoštus dokumentus, rekomenduojančius besivystantiems kraštams priemones, būtinas ekonomikos plėtrai, matosi, kad tai mechanistinio tipo dokumentai, ir kad užsienio ekspertai, nesuvokia besivystančių kraštų realybės, todėl matomai tikrai sėkmingi dokumentai ir jų įgyvendinimas galimas tik bendromis vietinių ir tarptautinių ekspertų pastangomis. Šioje vietoje tikslinga paminėti, kad nereiktų užmiršti ir Nobelio premijos laureato ekonomikos srityje J. Stiglitz keliamas problemas [2].Technologinio klasterio sudėtinės dalysKokios sudėtinės dalys sudaro tą kompleksinę sistemą, dėl kurių Silicio slėnis įgijo tokią įpatingą reikšmę naujojoje ekonomikoje? Infrastruktūros dalys- moderniški pastatai, greitos ryšio sistemos, eilės garsių pasaulinių kompanijų filialai ir vyriausybinės mokslinių tyrimų įstaigos – visa tai gali būti nesunkiai sukuriama bet kurioje išsivysčiusios ekonomikos valstybėje. Kita reikalinga bazė, tokia kaip palanki mokesčių sistema, rizikos kapitalas, kvalifikuota darbo jėga yra suformuojamos sunkiau, tačiau taip pat gali būti sukauptos tam tikroje vietoje. Tačiau pagrindiniai šios virtuvės komponentai ir jų sąveikos chemija yra žymiai sudėtingesni: yra visa eilė veiksnių, kurie lemia sąveiką; eiliškumas kaip jie tarpusavyje sąveikauja ir koks bus galutinis rezultatas yra sunku nuspėti. Dalis tokio proceso formavimosi, gali būti stimuliuojamos politinėmis priemonėmis, pramonės lyderių kryptingais veiksmais, bet labai didele dalimi, šie procesai yra nulemiami socialiniais ir kultūriniais veiksniais esančiais visuomenėje ir kuriuos nelengva suprasti ir neįmanoma greitai pakeisti. Tačiau daugelio Silicio slėnio reiškinio analitikų, laikosi nuomonės, kad pagrindinė jo savybė yra intensyvi socialinė-ekonominė tinklinė struktūra. Ir tai nukopijuoti ir perkelti į kitą socialinę-ekonominę aplinką yra sudėtingiausia. Netgi JAV egzistuoja visa eilė regionų, kurie bando imituoti Silicio slėnio modelį, tačiau iki šiol tai padaryti nesiseka. Antras pagal savo intelektualinį ir technologinį-ekonominį pajėgumą JAV regionas aplink Bostoną, savyje turi sukaupęs daugybę technologinių centrų, įmonės yra išsidėsčiusios arti viena kitos, but savo esme tai yra uždaros teritorijos, veikiančios savo žinių pagrindu, save aprūpinančios technologiniame procese ir produktų kūrime. Silicio slėnio įmonės atvirkščiai, suformavo tarpusavio ir su papildančiomis institucijomis bendradarbiavimo tinklus, įjungdamos į juos universitetus, tyrimų centrus ir rizikos kapitalistus. Šie tinklai leidžia vykdyti eilę reikalingų verslo plėtrai funkcijų apeinant formalias institucijas ir todėl yra žymiai veiksmingesnės ir greičiai duodančios rezultatą, kas labai svarbu naujų produktų rinkoje. Intelektualinė nuosavybė yra plačiai skleidžiama tarp įmonių įvairiausių renginių ir asmeninių kontaktų metu, bendravimas vyksta tiek neformaliai tiesiog tarp darbuotojų kartu pietaujant, tiek formaliai pasirašant strateginio bendradarbiavimo sutartis tarp įmonių. Darbuotojai palieka vienas įmones ir pereina į kitas, pernešdami ir skleisdami žinias ir patyrimą, naujos įmonės kuriasi atsiskirdamos nuo senų. Universitetai aktyviai dalyvauja kurdami inovacijas verslo sektoriui. Investuotojai nėra pasyvūs verslo dalyviai, bet dažniausiai yra įmonių veiklos sektorių vadovai. Įmonių viduje, vadovai vengia hierarchinių santykių, palaikydami komandinį darbą ir horizontalią sąveiką.Tinklinis bendradarbiavimas kelia ir tam tikrus reikalavimus. Vienas iš jų tai geografinis artumas tarp partnerių, kuris sudaro galimybę tiesioginiams ir pastoviems asmeniniams kontaktams, nes joks internetas negali pakeisti tiesioginio bendravimo. Kitas reikalavimas yra greitis, kuriuo verslas gali vykti. To pasėkoje, Silicio slėnyje vyksta pastovus įmonių susiliejimas, išsiskyrimas, verslo planų ruošimas ir koregavimas, gimsta taktiniai ir strateginiai aljansai, įmonių viešas akcijų siūlymas, verslo angelų ir rizikos kapitalo asocijacijų atviri posėdžiai, ir t.t. Kontraktų perskirstymas partneriams yra viena iš pagrindinių veiklos formų. Tokiu būdu Silicio slėnis veikia kaip atvira evoliucionuojanti, todėl efektyviai prisitaikanti prie rinkos sąlygų organinė verslo sistema. Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama apie 105 rajonai, kurie save priskiria technologinių klasterių grupei. Vieni iš jų yra pripažinti lyderiai, kiti tik patys save tokiais ir laiko, nors jų pavadinimai skamba ir labai pretenzingai. Panašu, kad Vilnius pretenduoja būti tokių pavadinimų ir jų kiekio lyderiu [82].Yra priimti kriterijai, kurie leidžia tokius klasterius tarpusavyje palyginti ir atskiriems kriterijams yra suteiktas svorio koeficientas:Naujų įmonių steigimosi aktyvumas – įvertina naujų įmonių svorį bendroje klasterio veikloje; rodo žmonių polinkį, sugebėjimą ir pasiryžimą steigti naujas įmones (svorio koeficientas : 25 proc.).Žmonių talentas- žmonių klasteryje inovacinis ir antreprenerinis pajėgumas (svorio koeficientas : 25 proc.).Rizikos kapitalas- galimas gauti, aukštų technologijų sektoriui kapitalo kiekis; rizikos kapitalistų patyrimas ir galimybės padėti kurtis ir augti įmonėms (svorio koeficientas : 15 proc.).Globalūs ryšiai- įmonių ryšys su pasaulio regionų rinkomis, žymūs tarptautinio rizikos kapitalo, žmonių talentų srautai, įmonių apsijungimo, įsigijimo aktyvumas (svorio koeficientas : 15 proc.).Universitetai ir institutai- Kokiu lygiu įmonės linkusios naudotis intelektualine nuosavybe, žmonių resursais ir tyrimų įranga, kurią turi akademinė aplinka (svorio koeficientas : 10 proc. ).Mokesčiai, verslą reguliuojanti aplinka- kokiu lygiu aplinka yra palanki naujų įmonių steigimuisi ir rizikos kapitalo fondų veiklai (svorio koeficientas : 10 proc.).Tarp ryškiausių pasaulinio lygio technologinių klasterių be Silicio slėnio reikėtų išskirti [83]:Austino-San Antonio koridorius, Rytų Australija, Saksonija Vokietijoje, Sofijos Antipolis Prancūzijoje, Kembridžas Anglijoje, Trondheimas Norvegijoje, Stoholmas, Tel-Avivas, Helsinkis, Singapūras, Taivanis, Bangaloras.Tarp naujų augančių klasterių besivystančiose šalyse, pradedančių įgauti pasaulinį matomumą, reiktų paminėti Tunisą, Kosta Riką ir Campiną, Brazilijoje, kurie turbūt būtų labiau tinkami pavyzdžiai Lietuvai, pradedant eiti klasterių formavimo keliu.Rizikos kapitalasRizikos kapitalas kartu su inovacijomis yra vienas iš pagrindinių variklių, kuris padėdamas steigtis naujoms įmonėms ir joms sėkmingai pereiti augimo fazę, stimuliuoja naujos ekonomikos augimą. Verslo angelai – privatūs investuotojai, padeda įmonei atsistoti ant kojų pradinėje fazėje, tačiau jų investicijų nepakanka nei įmonei užauginti, nei jie gali suteikti reikalingą vadybinę pagalbą. 6.9 pav. parodyta įmonės steigimo, augimo ir jos finansinių šaltinių schema.
Skirtumas tarp tradicinės įmonės ir aukštų įmonės technologijų yra tiek jų augimo greityje, tiek finansavimo šaltiniuose. Taip pat matosi, kad technologinės įmonės steigimas ir jos augimas yra susijęs su didesne rizika, tai atspindi ir finansavimo šaltiniai. Taigi, vienas iš esminių technologinių klasterių formavimosi variklių yra rizikos kapitalo resursai ir jų aktyvus dalyvavimas naujų įmonių kūrime. Tam, kad tarptautinis rizikos kapitalas ateitų į naują ir nežinomą regioną, ir investuotų lėšas į naujų įmonių steigimą yra tik vienas kelias – regionas turi tapti labai garsiu ir įgyti vardą verslo pasaulyje. Tai gali būti padaryti tik vietinio kapitalo pagrindu bei pritraukiant stambias tarptautines aukštų technologijų korporacijas steigti gamybinius padalinius. Labai maža tikimybė, kad tarptautinės korporacijos steigs mokslinių tyrimų centrus besivystančios ekonomikos regione, kuriame nei vietinė valdžia, nei vietinė pramonė nėra linkusios investuoti į mokslinius tyrimus, tuo pačiu nėra ir atitinkamo lygio egzistuojančios infrastruktūros,nėra ir pakankamo kiekio ir kvalifikacijos mokslinio personalo.
6.2. lentelėje yra pateikti palyginimui absoliutiniais skaičiais rizikos ir akcinio kapitalo investicijų atskirose valstybėse apimtys per 1999 m. 6.2 lentelėRizikos ir akcinio kapitalo investicijų atskirose valstybėse apimtys per 1999 m (šaltinis -:Pasaulio Bankas/3i).Šalis JAV dolerių,milijardais % nuo BVPAnglija 12.3 0.0088Pprancūzija 3.0 0.0021Vokietija 3.4 0.0016Kanada 1.8 0.0028Olandija 1.8 0.0046Švedija 1.4 0.0059Honkongas 1.3 0.0082Izraelis 1.0 0.0099Taivanis 0.9 0.0027Ispanija 0.8 –Singapūras 0.4 0.0047Šveicarija 0.5 0.0019Norvegija 0.3 –JAV 97.6 0.0106Rizikos kapitalo investicijos JAV viršija Europos Sąjungos vidurkį 3 kartus. 1999 metais pasaulio rizikos kapitalas sudarė apie 136 milijardus JAV dolerių iš kurių 33 proc. buvo investuoti į technologines įmones ir 16 proc. į naujų įmonių pradinį ir augimo kapitalą. Tačiau jeigu atmesti JAV rizikos kapitalą, tai likusi pasaulio dalis sudaro tik 12 milijardų ir tik 7 milijardai iš jų investuojami į naujas technologines įmones. Netgi Anglijoje ir Singapūre rizikos kapitalas dažniausiai orientuojasi į veikiančių įmonių išpirkimą ir tik pastaraisiais metais pradedama investuoti į technologines įmones. 1999-2000 metų informacinių technologijų įmonių (dot com) krizė stipriai įtakojo rizikos kapitalo aktyvumą ir sunku prognozuoti kaip tai paveiks bendrą technologinių įmonių plėtrą.
Tačiau tarp pasaulinių klasterių tik Izraelis ir Taivanis pajėgė sukurti savo rizikos kapitalo pramonę, kuri faktiškai nuo nulio pasiekė įspūdingą dydį ne tik santykine prasme (vienam gyventojui), bet ir absoliutiniu dydžiu ir sudaro žymią pasaulinių resursų dalį. Israelis apie 97 proc. savo rizikos kapitalo investuoja į technologijas iš kurių 57 proc. investuojami į naujas įmones [84]. Todėl net technologiškai pažangiose valstybėse, esant ribotiems rizikos kapitalo resursams, vietinės technologinės įmonės turi labai menkas galimybes sudaryti tarptautinius aljansus, rasti partnerius ir išeiti su produktais į globalią rinką. Sukurti produktai vietinėje rinkoje dažniausiai naudojami atlikti pradinius produktų išbandymus, tačiau norint didinti apyvartos apimtis būtina išeiti į globalią rinką. Tai padaryti vietinėms įmonėms be vietinio rizikos kapitalo resursų praktiškai neįmanoma. Vietinių rizikos kapitalo fondų formavimas yra būtina sąlyga sėkmingam naujų įmonių augimui, kadangi jie žino vietines sąlygas, žino įmonių vidinę padėtį ir labiau linkę investuoti nei tarptautiniai rizikos kapitalo fondai. Tarptautiniai fondai nelinkę investuoti net į Europos Sąjungos valstybių pradedančias veiklą įmones, dėl įmonių veiklos ribotumo, silpnos vadybos, nors jos gali turėti ir gerus produktus ar technologijas. Tokia tarptautinių rizikos kapitalo fondų politika didina disproporciją tarp išsivysčiųsių ir besivystančių regionų, apsunkindama tų regionų galimybes kurti Naują ekonomiką. Europos Sąjunga savo naujoje ekonominėje politikoje skiria žymų dėmesį Europos rizikos kapitalo fondų formavimuisi ir bendradarbiaudama su bankais stimuliuoja investicinių fondų formavimasi.
Vertybinių popierių biržaVertybinių popierių birža atlieka kritinę rolę Silicio slėnio ekonomikoje, kadangi ji suteikia investuotojams, antrepreneriams, darbuotojams aiškų suvokimą ir nurodo kelią, kokiu būdu jų investuotos lėšos, laikas ir darbas gali būti paversti ekonomine verte ir koks yra tos vertės dydis rinkoje. Investuotojai aiškiai suvokia kokios vertės jie gali tikėtis investuodami į konkrečią verslo įmonę. JAV pagrindinę technologinių įmonių fondų biržos rolę atlieka Nasdaq. Pastarojo dešimtmečio bėgyje pasaulyje bandoma imituoti Nasdaq tiek Europoje, tiek Azijoje. Tarp šiuo metu garsiausių imitatorių reiktų pažymėti Frankfurto Neuer Markt, Bruselio European Easdaq, Londono techMARK, Singapūro Sesdaq. Vertybinių popierių biržos atlieka svarbią pinigų “pompavimo” į naujų technologinių įmonių sektorių funkciją. Tačiau besivystančiose ekonomikose, kur rizikos kapitalo resursai menki, nėra antrepreneriškos ir investicinės kultūros, naujos įmonės ir jų vadovai menkai suvokia viešo listingavimo reikšmę ir nelaiko tai galimu įmonės augimo instrumentu. Fondų biržų orientuotų į technologinį sektorių įkūrimas Europoje pastarojo dešimtmečio bėgyje žymiai stimuliavo naujų įmonių kūrimasi ir augimą. Europos fondų biržų problema yra užauginti pakankamai didelę investuotojų prekiaujančių akcijomis biržoje armiją, kad tai sudarytų žymų ekonominį poveikį visai ES. Savo ruožtu, galima kurti technologinius parkus, bandyti imituoti Silicio slėnio mechanizmą, tačiau jei įmonių akcijomis nėra prekiaujama biržoje, negalima tikėtis, kad žymios investicijos ateis į tokias verslo struktūras, nes investuotojai, be viso kito, paprasčiausiai nežino įmonių vertės į kurias jie norėtų investuoti. Aišku, invsticijos į įmones gali būti pritraukiamos ir kitais būdais, bet tai gali padėti vienai ar kitai įmonei, bet be fondų biržos ir joje intensyviai prekiaujančių akcijomis rizikos kapitalistų, negalima tikėtis suformuoti bent kiek žymesnį ekonomine prasme klasterį. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos akcijų biržoje prekiaujančių įmonių akcijų vertė siekia apie 770 milijonų JAV dolerių ir dienos apyvarta siekia 100-150 tūkstančių JAV dolerių. Visi sandoriai yra orientuoti į Senos ekonomikos įmonių išpirkimą svyruojant akcijų kursui ir su retomis išimtimis akcijos perkamos siekiant investuoti į esamų įmonių verslo plėtrą. Palyginę šiuos duomenis su duomenimis 6 lentelėje matome, kad Taivanio, Singapuro rizikos kapitalo metinės investicijos viršija visą Lietuvos pagrindinių įmonių akcinio kapitalo vertę. Norvegijos, Šveicarijos rizikos kapitalo metinės investicijos sudaro apie pusę Lietuvos įmonių akcijų vertės. Taigi kol kas pagrindinis investicinis kapitalas, kuris ateina į Lietuvą yra orientuotas į seno ūkio restruktūrizavimo objektus. Naujos ekonomikos kūrimas Lietuvoje kol kas sisteminio pagrindo neturi. Tikrąją savo ekonominę vertę Lietuvos įmonės sužinos pilnai atsidarius Lietuvos rinkai ir įstojus į Europos Sąjungą.
Universitetai klasteryjeVisi bent kiek garsesni technologiniai klasteriai savo sudėtyje turi universitetą, viešą mokslinių tyrimų centrą, ar net kelis. Dauguma įmonių tokiuose klasteriuose yra įkuriama universiteto absolventų. Universitetai kuria naujausiomis žiniomis besiremenčią intelektualinę nuosavybę (IN), kuri įmonių pagalba pavirsta ekonomine verte. Tačiau universitetų vaidmuo dažnai pervertinamas. Jie nėra nei verslo sektoriaus pagrindinis žinių šaltinis, nei naujausia intelektualinė nuosavybė tiesiogiai tampa komerciniu produktu. Įmonės veikla yra orientuota artimiausiai perspektyvai, todėl fundamentiniai tyrimai įmonei neturi didelės vertės, įmonei nelabai reikia ir mokslinius laipsnius turinčių darbuotojų. Įmonių veikla dažniausiai yra orientuota panaudoti jau esamą technologiją vartotojo poreikiams naujam produktui patenkinti.Tačiau naujausių žinių, inovacinių idėjų sklaida iš universitetų į įmones didina įmonių kūrybines galimybes ir stimuliuoja naujas inovacijas, todėl įmonių ir tyrimo įstaigų bendravimas yra svarbiausia funkcija, kurią universitetai atlieka klasteryje. Universitetų mokslo ir mokymo sistema turi būti tokia, kad užtikrintų aplinkinėms įmonėms naudotis tarptautinio lygio konkurentabilių tyrimų rezultatais, ir tuo pačiu paruoštų kvalifikuotą darbo jėgą, turinčią naujausias technologines žinias. Tam universitetai turi turėti šiuolaikinę infrastruktūrą, mokslininkai turi turėti galimybę bendradarbiauti su pasaulinio lygio mokslinių tyrimų centrais ir juose stažuotis, tam kad skleistų naujausias, būtinas konkurencijai žinias vietoje. Tokios sistemos sukūrimas užima dešimtmečius. Jei įmonės yra kuriamos remiantis vietinio mastelio moksliniais tyrimais, tokios įmonės neturi augimo perspektyvos ir negali išeiti į tarptautinę ekonominę areną, geriausiu atveju likdamos užsienio firmų užsakomųjų darbų vykdytojais.
Vyriausybės vaidmuoVyriausybės suvaidino žymų vaidmenį daugumos pasaulinių klasterių formavimęsi. Singapūro vyriausybė buvo ta jėga, kuri suformavo ir realizavo technologinio valstybės-klasterio viziją ir toliau vaidina žymų vaidmenį. Indijos vyriausybė praktiškai nedalyvavo Bangaloro klasterio formavimęsi. Tačiau apibendrinant galima pasakyti, kad svarbiausia ką turėtų daryti vyriausybė siekdama technologinio verslo plėtros, tai sukurti mechanizmus , kurie mažintų privačių antreprenerių riziką steigiant įmones. Praktika patvirtino, kad vyriausybė turi vykdyti dvi priemones, pirma, stimuliuoti privataus rizikos kapitalo atėjimą į technologines įmones naudojant bendrai finansuojamas programas, ir mažinti įmonių riziką joms vykdant tyrimų ir plėtros darbus. Tačiau vyriausybė turi suvokti ką ji finansuoja, ir neturi finansuoti vienų įmonių kitų sąskaita. Vyriausybė turi finansuoti iki-konkurencinius įmonių tyrimus, kurių rezultatais turi turėti galimybę naudotis visa visuomenė.
Mokesčių lengvatos yra labai svarbios pradedančiam verslui ir neturintiems patyrimo antrepreneriams, ypač besiformuojančioje vietinių mastelių ekonomikoje. Patyrusiems ir turintiems globalius ryšius antrepreneriams nėra didelė problema įregistruoti įmonę mažų mokesčių šalyje ir tuo pačiu metu vystyti verslą, tarkim Lietuvoje, dalį operacijų, ypač vadybos ir marketingo perkeliant į kitą šalį, tarkim į tą patį Silicio slėnį, kas žymiai sustiprina tokio verslo galimybes globalioje rinkoje.Klasterių kultūraNaujas technologinis verslas remiasi inovacijomis ir antreprenerystės dvasia. Naujų technologinių įmonių spartus steigimasis ir augimas buvo nulemtas naujomis technologijomis aplamai ir galimybe naudojantis besiformuojančia globalios rinkos situacija įeiti į rinką ir išsikovoti jos dalį. Industrinėje ekonomikoje rinka buvo monopolizuota stambių korporacijų ir įeiti į šią rinką su savo produktu naujai įmonei buvo neįmanoma. Šiandien, greitai kintant rinkos poreikiams naujos, agrsyvios įmonės turi šansų pasinaudoti dar neužimtomis rinkos dalimis ir greitai užaugti, kad pajėgtų toje rinkoje išsilaikyti. Globali ir sparčiai kintanti naujų produktų rinka sudaro plačias galimybes jomis pasinaudojus vystyti verslą. Taigi, galimybės yra, tačiau tik nedaugelis visuomenių jas suvokia ir tomis galimybėmis naudojasi. Kaip matome, netgi dalis išsivysčiusių šalių nedalyvauja šiuolaikiniame technologiniame versle, tuo labiau globaliu mastu (Austrija, N. Zelandija). Fizinė infrastruktūra, kvalifikuota darbo jėga, tinkama verslui mokesčių ir kita aplinka katalizuoja technologinių klasterių formavimasi, tačiau lemiamą rolę vaidina antreprenerystės dvasia ir kūrybinga ir inovacinė aplinka visuomenėje. Ar yra ryšys tarp mokymo sistemos kokybės ir inovacinio visuomenės pajėgumo? Taivanis garsėja aukštu mokyklų mokinių žinių lygiu matematikoje (604 balai) ir gamtos moksluose (569 balai), pasauliniuose mokinių testuose užimdamas vieną iš pirmųjų vietų. Palyginimui, Lietuva užima 22 (482 balai) vietą iš 38 matematikoje ir 23 gamtos moksluose (488) [85]. Tačiau koncentracija į mechanistinę mokymo sistemą, užslopino Taivanio mokinių kūrybingumą. Savo ruožtu, Taivanio technologinis klasteris yra orientuotas į esamų technologijų perėmimą ir gamybos tobulinimą, bet ne į naujos intelektualinės nuosavybės kūrimą. Savo esme Taivanio klasteris yra Senos ekonomikos klasteris gaminantis Naujos ekonomikos produktus. Jo vadybininkai yra orientuoti į rinos poreikių tenkinimą, bet ne į naujų technologijų kūrimą, todėl savo technologinių lygiu jie atsilieka nuo JAV klasterių. Šiuo metu Taivanis vykdo radikalią mokymo sistemos reformą. Singapūras visuomenės kūrybingumą pakėlė kryptinga imigracijos politika ir jo sėkmė remiasi importuota darbo jėga, kuri sudaro apie 20 proc. visų Singapūro gyventojų. Izraelio klasterio kultūrinės vertybės yra visiškai skirtingos ir jos pagrinde suformuotos patyrimu, kurį Izraelio antrepreneriai įgijo armijoje. Suomijos mobilių telefonų sėkmė yra ne Nokijoje, bet Nokijos sėkmė buvo nulemta gilių tradicijų Suomijos visuomenėje naudoti radiotelefonus dar tada, kada apie mobilius telefonus nebuvo net minčių. Suomiai kaip ir visa Skandinavija dėl didelio gyventojų skaičiaus kaimo tipo vietovėse, verčiama būtinybės pradėjo vartoti ryšiui radiotelefonus, sukūrė visos Skandinavijos standartus, visuomenėje radiotelefonai tapo kultūros dalimi, todėl mobilių telefonų įsisavinimas buvo natūralus kultūros perkėlimas į naują verslą.
Stipri ir universiteto tradicijoms nulemta Kembridžo klasterio aplinka, suformavo technologinių įmonių vadybą, kuri yra orientuota į technologijas, bet ne į greitą ekonominės vertės kūrimą įmonėje. Įmonių valdyme dominuoja universitetų darbuotojai, kurie neturi verslo įgūdžių ir antrepreneriškos dvasios reikalingos technologinio verslo plėtrai. Tokios įmonės (angl. lifestyle) neturi perspektyvos augimui, yra orientuotos į vietinę rinką ir duoda menką ekonominį efektą valstybei. Tokio tipo praktiškai yra visos aukštų technologijų įmonės Lietuvoje.Klasteris: pasaulinio tinklo dalisViena iš fundamentalių pasaulinio lygio klasterių savybių yra tai, kad jie suformavo glaudžius tarpusavio bendradarbiavimo ryšius, kas užtikrina intensyvius darbo jėgos mainų, finansinius ir marketingo žinių srautus tarp jų. Šie mainai užtikrina, kad klasteriai gali gauti iš kitų klasterių tas būtinas sėkmingai veiklai žinias, ryšius ar įgūdžius, kurių nėra savame klasteryje. Daugumos pasaulinių klasterių (Taivanio, Izraelio, Indijos) sėkmė remiasi repatriantais iš Silicio slėnio arba bendradrbiavimu su tautiečiais dirbančiais Silicio slėnyje, kur jie sukaupė technologinio verslo patyrimą. Helsinkio klasterio įmonės, pradėdamos savo verslą tarptautiniu mastu, taip pat užmezgė tiesioginius ryšius su Silicio slėnio įmonėmis ar finansinėmis struktūromis, be kurių pagalbos suomiams beveik neįmanoma išeiti į globalią rinką dėl nacionalinių kultūros įpatybių, marketingo žinių trūkumo ir kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju, kuriant vyriausybės lygio planus steigti technologinio verslo zonas, būtina įsisamoninti, kad investicijų į tokias priemones sėkmė priklauso nuo to ar bus suvokta, kad technologinis verslas nėra nacionalinis verslas, jo rinka gali būti tik globali ir todėl orientacija į rinkas ir jų paieška turi būti globali jau pirmame etape. Globaliai orientuotos įmonės turi savo biurus ar dukterines įmones svarbiausiuose pasaulio technologiniuose klasteriuose, tam, kad pagrindinė įmonė žinotų kas vyksta jos produktų segmento rinkose ir bendradarbiautų su kitomis įmonėmis produktų kūrime. Labai rizikinga kurti globalų produktą izoliuotai. Ar galima teigti, kad ir Lietuvoje yra suiformavusi tarptautinio bendradarbiavimo kultūra ?
Palyginimui 6.3 lentelėje pateikti kai kurie orientaciniai duomenys apie keletą garsiausių klasterių:6.3 lentelėGeriausių klasterių orientaciniai duomenys
Klasteris Įmonių skaičius klasteryje Naujų įmonių steigimosi greitis (įmonių per metus) Egzistuojantis rizikos kapitalo dydis (Milijardai JAV dol.)Helsinkis 250 40-50 0.2Kambridžas 320 50-80 8Taivanis 600 20 3.73Singapūras 500 1.32Bangaloras 0.7Izraelis 7.74
Rizikos kapitalo dydis, įmonių skaičius nusako technologinio klasterio kaip kompleksinės sistemos sudėtingumo, tuo pačiu ir veiklos efektyvumo lygį. Akivaizdu, kad technologijų parkas, kuriame veikia 10 ar 15 be augimo perspektyvos įmonių, nėra vietinio rizikos kapitalo ir nesugebama jo pritraukti iš tarptautinių investicinių fondų vargu ar turi augimo perspektyvą ir ekonominę vertę valstybei. Kokia tokiu atveju turėtų būti vyriausybės politika siekiant ekonominės plėtros ?
Kosta Rikos strategijaUžbaigiant pasaulinių klasterių specifikos apžvalgą, apžvelgsime Kosta Rikos naujos ekonomikos strategiją ir jos įgyvendinimo planą. Kosta Rika savo ekonomikos ir verslo aplinkos rodikliais užima panašią vietą kaip ir Lietuva [86], tačiau nereikia užmiršti, kad Kosta Rika yra Centrinėje Amerikoje, bet ne Europoje, ir jos veiksmų neriboja Europos Sąjungos normos, kurių privalo laikytis Lietuva siekdama įstoti į ES.Šiuo metu Kosta Rika yra viena iš didžiausių programinės įrangos eksportuotojų Lotynų Amerikoje. Pagrindinis variklis, kuris stimuliavo vietinės aukštų technologijų pramonės augimą buvo Intel korporacija. Intel nusprendė investuoti į Kosta Rikos programinės įrangos kūrimo savo reikmėms centrą ir atnaujinti integrinių schemų projektavimą, pereinant į naujos kartos schemų gamybą. Taip pat naudodama savo investicinį fondą, Intel investavo į geriausias Kosta Rikos programinės įrangos kūrimo įmones. Tokį sprendimą nulėmė tai, kad Kosta Rikoje buvo susiformavę tarptautinį pripažinimą turintys mokslinių tyrimų ir mokymo centrai. Kokiu būdu Kosta Rika, ekonomiškai atsilikusi šalis pasiekė tokių laimėjimų? Lemiamas veiksnys, nulėmęs sėkmę buvo ilgalaikė Kosta Rikos vyriausybės orientacija į šiuolaikinės mokslinių tyrimų ir švietimo sistemos kūrimą. Tačiau nors žmogiškasis faktorius yra labai svarbus, jo nepakanka ir sistema turi būti papildyta taip pat kitais veiksniais, kurie yra svarbūs verslo plėtrai.
Kosta Rika po 1980 metų krizės persiorientavo į dinamišką eksporto plėtrą, orientuotą į JAV rinką, tam naudodama dvi fiskalinių paskatų sistemas:– Eksporto zonų sistemą, kurioje įmonės nemoka mokesčių įvežamoms prekėms ir įrengimams, ir atleidžiamos nuo mokesčių 8 metus. Tai padėjo pritraukti į kraštą multinacionalines korporacijas;– Tam, kad padėti vietinėms įmonėms perorientuoti savo veiklą į eksportą, įmonės buvo atleistos nuo mokesčių įvežamoms prekėms ir įrengimams ir suteikiama 10 proc. nuo eksporto apimties subsidija. Subsidijos prasmė buvo padėti įmonėms sumažinti eksporto kaštus įvairiose tarpinėse grandyse (transporto, finansinių paslaugų ir kt.) persiorientavimo laikotarpiui. Palyginimui- Lietuvoje net universitetai moka 18 proc. PVM įvežamoms prekėms, kurios būtinos tyrimų vykdymui.Eksporto plėtros modelis buvo sukurtas ir palaikomas Kosta Rikos Investicijų ir Plėtros Tarybos (IPT), privačios nepelno organizacijos, kurią įkūrė žymiausi verslininkai ir kurią palaikė vyriausybė. IPT atliko technologijų plėtros numatymo (angl. Foresight) studiją įtraukdama nepriklausomus ekspertus, kurios pagrindu buvo pasirinkti ekonomikos plėtros prioritetai ir numatytos priemonės.Pagrindinis tikslas buvo ekonomikos plėtros stimuliavimas, tačiau įrankiu tam realizuoti buvo laikomos tiesioginės užsienio investicijos. Kada devintame dešimtmetyje IPT suvokė, kad Kosta Rika praranda konkurencingumą ir krašto ekonominis gerbūvis negali būti pasiektas pigios darbo jėgos sąskaita, Kosta Rika nusprendė savo pastangas, pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas, koncentruoti į aukštai kvalifikuotos darbo jėgos sektorių, kuriame Kosta Rika turėjo žymius resursus. Tokiu sektoriumi Kosta Rika pasirinko elektroniką ir gretutines pramonės šakų kryptis, kurios turėjo spartaus augimo potencialą ir reikalavo nemažų kvalifikuotos darbo jėgos resursų [83]. Tuo pačiu metu Intel korporacija rinkosi pasaulyje vietą statyti naują procesorių surinkimo ir bandymų gamyklą. Kosta Rikos ITP pravedė derybų roundą su Intel ir buvo nuspręsta gamyklą įkurdinti Kosta Rikoje. Kokie buvo pagrindiniai veiksniai nulėmę Intel korporacijos sprendimą? Pagrindiniai veiksniai buvo keturi:– Kosta Rika yra politinio ir socialinio stabilumo šalis, mažas korupcijos lygis, pastovi įstatymų sistema, liberalios kapitalo srautų ir prekybos su užsieniu taisyklės, santykinai išsilavinusi, kvalifikuota ir nebrangi darbo jėga, paplitęs anglų kalbos vartojimas, teigiamas visuomenės požiūris į užsienio investicijas, geros komunikacijos;– Kosta Rikos stiprėjanti pastangų koncentracija pritraukti užsienio investicijas į aukštų technologijų sektorių, sudarė įspūdį, kad kraštas turi pakankamą kiekį kvalifikuotos darbo jėgos;– Agresyvi, informuota ir efektyviai veikianti užsienio investicijų pritraukimo agentūra palaikoma vyriausybės suorganizavo eilę susitikimų tarp Intel vadovų ir Kosta Rikos visuomenės, kurių metu Intel suvokė turinti visuomenės palaikymą;– Vyriausybė suvokė Intel investicijų svarbą krašto ekonomikos plėtrai. Prezidentas susitiko su Intel atstovais ir paragino vyriausybę remti Intel planus Kosta Rikoje.Intel korporacijos ir Kosta Rikos ekonomikos sąveikos privalumaiIntel korporacijos investicijos turėjo didžiulią reikšmę Kosta Rikos ekonomikai padedant pritraukti užsienio investicijas į aukštų technologijų sektorių ir padidinti viso sektoriaus konkurencingumą. Intel daug prisidėjo keliant krašto technologinį raštingumą apmokydamas ir suteikdamas naujausių technologijų įgūdžius vietiniai darbo jėgai ir remdamas tyrimus universitetuose. Intel buvimas padidino techniškųjų specialybių absolventų galimybes kurti verslą šalyje, sumažino emigraciją. Padidino stojančių į techniškasias specialybes studentų skaičių, tuo pačiu padėjo augti krašto technologiniam raštingumui, buvo įgyvendintos naujos studijų programos. Čia verta palyginti Kosta Rikos–Intel korporacijos aljanso bendradarbiavimo sėkmę (naujos ekonomikos šakoje) ir Lietuvos-Wiljamso aljanso nesėkmę (senos ekonomikos įmonėje). Lietuvos nesugebėjimas kvalifikuotai paruošti sutartį, tai tik viena prblemos pusė. Galbūt Wiljamso nesėkmė buvo užprogramuota jau tame, kad “Mažekių nafta” yra industrinės ekonomikos įmonė, kurios negalima konkurencingai eksploatuoti jos netransformavus į naujos ekonomikos įmonę, tačiau tam Lietuva su Wiljamsu pasirodė per silpni tiek finansiniais, tiek intelektualiniais resursais. Lietuvos visuomenė nebuvo paruošta ir nepalaikė “Williams” atėjimo į Lietuvą.
Šiuo metu Kosta Rikoje įgyvendinamos reformos siekiant liberalizuoti telekomunikacijų sektorių, atnaujinama mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros infrastruktūra padedant privačiam sektoriui, gerinama intelektualinės nuosavybės aplinka, formuojama laisvos prekybos su aplinkinėmis šalimis aplinka.Europos Sąjunga pastaraisiais metais atliko eilę studijų kokią įtaką Europos Sąjungai turės numatoma plėtra. Analizuojama kraštų, kandidatų į ES mokslinių tyrimų, inovacijų sistema, pramonės konkurencingumas ir produktyvumas, bandant įvertinti pasekmes Europos Sąjungai [87]. Tačiau Lietuva pati turėtų atlikti analizę ir numatyti galimus plėtros scenarijus, numatyti galimas pasekmes Lietuvos ekonomikai įsijungus į ES ekonominę erdvę ir kokius instrumentus Lietuva galės taikyti siekdama ekonominės plėtros, būdama ES nare. Jei Lietuva negali sudaryti išskirtinių sąlygų ir privalumų investuotojams, tai kuom Lietuva gali būti patraukli investuotojams, ypač aukštų technologijų sektoriuje ? Lietuva siekdama išnaudoti galimybes, kurias jos mokslinių tyrimų sektoriaus plėtrai ir kokybei pagerinti gali suteikti Europos tyrimų erdvės kūrimas, skubiai turi peržiūrėti savo MTTPI politiką ir imtis įgyvendinti būtinas sektoriaus pertvarkymo priemones.NAUDOTA LITERATŪRA:
1. www.microsys.lt