SIENŲ TAPYBA ARCHITEKTŪROJE IR JOS TECHNIKA

TURINYS

1. Diplominio darbo temos parinkimas 2 psl.
2. Sienų tapyba architektūroje ir jos technika 4 psl.
3. Iš sieninės tapybos istorijos 9 psl.
4. Sieninė tapyba Lietuvoje 32 psl.
5. Sienos paruošimas 48 psl.
6. Statybinės medžiagos 49 psl.
7. Spalva 51 psl.
8. Diplominio darbo aprašymas, eskizai, nuotraukos 57 psl.
9. Naudota literatūra 93 psl.

1. DIPLOMINIO DARBO TEMOS
PASIRINKIMAS

Šiuolaikinį žmogų menas lydi visą gyvenimą – nuo gimimo iki pat mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprūsimą, išsilavinimą ir meninį skonį. Menas – plati sąvoka, apimanti daug kultūros srričių. Tai muzika, literatūra, dailė, architektūra, teatras ir kt. Jauno žmogaus visapusis lavinimas neįmanomas be meninio lavinimo. Kad suvoktume šiuolaikinį meną, turime susipažinti su meno istorija, skaityti knygas apie menininkus – žmones, kūrusius nuostabius paveikslus, skulptūras, architektūros paminklus, kurie mus supa, stabi ir žavi iki pat šių dienų.
Mes taip pat nusprendėme, sukurti kažką, kas puoštų, stebintų kitus ne šiandien, ne rytoj, o daugelį metų. Aišku, tai neprilygs renesanso epochos meistrams, bet tai bus mūsų indėlis, kuriant pasaulyje grožį.

“Mene grožis yra pats svvarbiausias dalykas. Be grožio galima kūryba, bet be jo nėra meno.”

Adomas Jakštas

Seniai pastebėta, kad gyvenimas, menas ir grožis glaudžiai susiję. Menas žmoguje sužadina norą kurti, mąstyti ir elgtis pagal grožio ir didingumo dėsnius. Žmogus iškilo iš gyvūnų tarpo kaip didinga le

emtinga būtybė ne dėl to, kad padarė pirmąjį darbo įrankį, bet kad išvydo: pilką debesį, žvaigždžių spindesį, ryto rasos lašelius. Žmogus žvelgia į viską turėdamas savo poziciją simpatijas ir antipatijas. Jis skiria grožį ir harmoniją, didybę ir dramatizmą, tragizmą ir komizmą.

“Grožis, kaip audra, jis sudrebina žemę po mūsų kojom ir dangų virš mūsų galvų”

Kahlil Gibran

Gamtoje yra kažkas panašu ir į mūsų poelgius. Dailininkai apdainuoja gamtą, kuri dovanoja žmogui gėrį ir jėgą, tai perteikdamas savo piešiniuose, kurie laikui bėgant tampa šedevrais. Žmogus pažindamas grožį suranda savo gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus savo “prigimtimi” yra menininkas. Jis visur siekia savo gyvenime grožio. Menininkais vadinami žmonės, kuriantys meno kūrinius – dailininkai, tapytojai, rašytojai, kompozitoriai. Tačiau kurti ir diegti pasaulyje grožį sugeba visi žmonės.
Pradėdamos diplominį darbą mes nusprendėme, kaad savo būsimą “grožį”įgyvendinsime ant sienos, kad jis nebūtų paslėptas užvertus knygą ar praėjus sezonui, todėl mes pasirinkome sieninę tapybą. Sienyne tapybą atlikti pasirinkome darželyje, nes norėjome, kad ji džiugintų vaiko širdį, pripildytų joje šilumos. Vaikui vaikystė yra pats svarbiausias gyvenimo tarpsnis. Būtent vaikystėje susiformuoja vaiko gyvenimo pagrindai, idealai, nuo vaikystės priklauso ir jo ateitis! Todėl mes labai džiaugiamės matydamos, kaip vaikai mdžiaugėsi matydami sau artimą aplinką, kurioje spinduliuoja šiluma ir gėris!
Meno kūrinys gali apsvaiginti, priversti visus daug apie juos ka

albėti. Jua 3000 metų daug menininkų traukė grožis. Seniai nustayta, kad grožis žmoguje sukelia džiaugsmą, pasiaukojimą meilei, kūrybai. Gal todėl jis taip dažnai tapatinamas su žmogiškumu. Menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje. Menu žmogus tarsi prasilenkia su gamtiniu kūrybos darbu. Ką žmogus daro, yra jo minčių arba nuotaikos pasireiškimas. Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios – sielos. Kiekvienas grožio pasireiškimas veikia ir atgaivina žmogų, daro jį tyresnį, geresnį, išmintingesnį. Leonasdas da Vinčis tapybą vadina

“. gamtos anūke, nes visi akivaizdūs daiktai kilo iš gamtos, o iš jų atsirado tapyba.”

Lygindamas tapybą su poezija, jis teikė pirmenybę tapybai –

“. mat atpytojas gali pavaizduoti begalę dailykų, kurių žodžiai neįstengia įvardyti.”

2. SIENŲ TAPYBA ARCHITEKTŪROJE

IR JOS TECHNIKA

Dailės kūrinys architektūroje yra ne puošmena, o sudėtinė kompozicijos dalis, architektūros elementas. Terminas “Monumentalioji dekoratyvinė dailė”- reiškia sienų tapybą – freską, vitražą, mozaiką ir t.t. O “Taikomoji dekoratyvinė dailė”- tekstilę, keramiką, medžio, metalo, gintaro dirbiniai. Siekiant supaprastinti šią terminologiją siūloma visa dailės rūšis susietas su architektūra vadinti – Architektūrine daile. Architektūrinis dailės kūrinys stebimas iš didelių atstumų, dėl to reikalingas stambaus mastelio vaizdas. Architektūrinėje dailėje dažnai naudojami simboliai, kurie išryškina reikšmingas idėjas ir įvykius, suteikia kūriniui nekasdieniškumo įspūdį. Vienas svarbiausių architektūrinės dailės bruožų yra; koloritas, dekoratyvumas, spalvų tonų intensyvumas, kontrastas. Seniausi monumentaliosios dekoratyvinės tapybos kūriniai yra pi

irmykštės bendruomenės gyventojų; uolų ir urvų tapyba. Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Joje naudojamos įvairios medžiagos ir atlikimo technikos. Seniai žinomas sienų ir lubų dekoravimas – freskos technika. Freska, tai sieninė tapyba vandeniu skiestais dažais, ant specialiai paruoštos sienos. Dažų mišiniai liejami ant sienos, lengvai sudrėkinto grunto paviršiaus, kuriam džiūvant susidaro anglairūgštės plėvelė, užfiksuojanti bei sustiprinanti dažus sienos paviršiuje. Be freskos sienų tapyboje naudojama ir temperos technika. Šiuo atveju temperos dažai, kurie susideda iš smulkaus dažų ir emulsinių natūralių mišinių, kurie tepami ant sauso paviršiaus, anksciau padengta plonu dažų sluoksniu, atliktu freskos technika.
Sieninė tapyba dažnai atliekama mišria temperos ir freskos technika. Naudojant šias freskos tapybos kompozicijoje gali pavaizduoti figūras ir daiktus keliais planais, sukurti iliuzinę erdvę, suteikti formai šviesos ir šėšėlių žaismingumo. Freska reikia atlikti per trumpą laiką, kol neišdžiuvo tinkas. Freska labai klestėjo Italijos renesanso architektūroje. Žymiausi renesanso meistrai L.da Vinčis, Rafaelis. Mikelandželas, jų freskos spindi paprasta manine jėga
Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Kitaip nei molbertinė tapyba sienų tapyba (taip pat lubų tapyba) yra susijusi su konkrečia vieta ir turi būti derinama su aplinka, pvz. su architektūra. Taigi siena, lubos gali būti traktuojamos kaip ribojanti plokštuma arba iliuziškai atsiverti į kitą erdvę. Labai pa
aplitusios technikos yra freska, al secco, enkaustika ir sgrfitas.Ko gero, sienų tapyba – sena tapybos rūšis (priešistoriniai uolų piešiniai), paplitusi visose senovės kultūrose. Antikinių sienų tapinių iki šių dienų mažai teišliko (pvz. Pompėjoje) tačiau jų tradiciją tęsė ankstyvoji krikščionių katakombų tapyba ir Bizantijos dailė. Romanikoje sienų tapyba (beveik išimtinai religinė) buvo ypač populiari, tuo tarpu – gotikos epochoje del vis mažėjančių sienų plotų pirmenybė atiteko vitražui. Italijoje sienų tapyba niekad nebuvo praradusi reikšmės, o freskos technika renesanso laikais dar labiau ištobulėjo. Nuo XIV a. vis dažniau tapyba puošiami ir pasaulietiniai statiniai (pilys, rūmai, rotušės) Baroke suklestėjo iliuzinė sienų bei lubų tapyba. XIX a. buvo sukurti istorizuoti mazarietiečių istoriniai tapiniai, o XX a. naują reikšmingą pagyvėjimą sukėlė meksikietiškas muralizmas.

Freska (it. fresco – šviežias):1.Sienu tapybos technika. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus. Tapoma ant drėgno tinko, ant sauso tinko arba abiem būdais iš karto.
2. Sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika. Katais netiksliai vadinamas bet kokia technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo priešistorinių urvų piešinių iki sintetiniais dažais patapytų šiuol. kompozicijų.
Al fresco (sk. al. fresko; it. ant šviežio), buon fresco, sienų tapybos technika: tapoma ant šlapio, šviežio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais, sumaišytais su kalkių vandeniu arba paprastu vandeniu. Tinką sudaro keli sluoksniai: 2 – 3 apatiniai (it.arricciato) – iš smėlio ir gesintų kalkių, viršutinis – intonaco – iš gesintų kalkių ir marmuro miltelių arba smulkaus smėlio. Ppr. Freskos kompozicija pirmiausiai piešiama ant kartono. Nuo jo piešinys perkeliamas ant sienos nusmailintu pagaliuku įspaudžiant kontūrą arba sinopitu paryškinant linijas. Tapoma ant drėgno intonaco seansais (giornata). Tinkui džiūstant gesintos kalkės prisijungia ore esantį anglies dioksidą ir kietėja sudarydamos kristalinę kalcio karbonato plėvelę, padengiančią ir apsaugančią tapybos paviršių. Kai kada al fresco derinama su al secco technika. Al fresco kūrinys dažnai apibendrintai vadinamas- freska. Al fresco atsirado etruskų kultūroje, labiausiai paplito Europos viduramžių ir renesanso dailėje, Lietuvole – nuo XIV a. pab.

Al secco (sk. al seko; it. ant sauso), sienų tapybos technika ant sauso tinko. Ne tokia patvari kaip al fresco, nes tapybos paviršiuje nesusidaro apsauginė kristalinė plėvelė. Pigmentas maišomas su kalkių skiediniu, į kurį dedamas rišiklis – kiaušinio baltymas arba klijai. Al secco taikyta jau sen. dailėje, nuo XIV a. – Europos dailėje al fresco korektūroms, vad. pentimentui, ir kaip savarankiška technika. Ppr. tapoma pagal iš anksto parengtą kartoną.

Enkaustika (gr. Enkaustike) – kitaip vaško tapyba. Tapoma dažais kurių rišiklis vaškas. Šie vaško dažai šilti arba šalti tepami ant pašildyto pagrindo.
Enkaustika – vandeniui, o ypač šviesai atspari tapybos technika. Ji žinoma nuo V a. pr, Kr. sukurta Egipte. Itin įspūdingi enkaustikos pvz. Fajumo kapavietės (I – Iva.) mumijų portretai ir ankstyvosios krikščionybės ikonos (VI – VII a.) Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyne.
Viduramžiais enkaustika išstūmė kitos tapybos technikos. Prisimenant antikos tradicijas ją stengtąsi atgaivinti renesanso epochoje, o ypač XVIII a.

Sgrafitas – tai sienų dekoravimo būdas kelių sluoksnių spalvotu tinku. Jis atsirado Italijoje XV – XVI a. ir greitai paplito visoje Europoje. Sgrafito technika dažniausiai buvo taikoma dekoratyvinės bei ornamentinės tapybos darbams, o kartais ir figūrinėms kompozicijos. Sgrafito technika tai plonas viršutinis sienos tinko sluoksnis pagal tam tikrą piešinį nukrapštomas iki apatinio skirtingos spalvos sluoksnio. Jų gali būti du trys ir daugiau. Sgrafito technikai būdingas tinko faktūros, spalvos ir piešinio linijų žaismas.

al fresco

al secco

Nijolė Vilutytė. Freska – sgrafitas. “Gailestingumo motina”
2003-2004

3. IŠ SIENINĖS TAPYBOS ISTORIJOS

Mokslininkai, tyrinėdami meno kūrinius, siekia nusakyti vienos ar kitos civilizacijos kultūros ir meno ištakas, ypatybes, tęstinumą, reikšmę kitų civilizacijų kultūrai. Moksliniai meno tyrinėjimai atskleidžia kaip formavosi meno stiliai, kito žmogaus požiūris į meną.

Meno istorijos ir dailės pažinimo mokymo tikslas – visapusiškai lavinti vaiko asmenybę, plėtoti jo kūrybines galias, ugdyti meno žinovą, kultūros puoselėtoją.

Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos:
– estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio);
– pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais momentais, religija);
– komunikacinė (menas yra tarsi gyja puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas ir siekius);
– auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį);
– hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į estetišką meno kūrinį, jaučiame susižavėjimą, pasitenkinimą).

Nuo senų senovės žmogus kuria gožį. Jam neužtenka pavalgyti šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu „grožio formulės‘‘ suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ja perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas. Tai lėmė geografinė padėtis, religija, nacionalinės tradicijos, kultūros lygis, o ir pačių žmonių skonis ir mada.

Žmogaus – menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai iškalti ar įrėžti akmenyje, kauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosiai ir kiti gyvūnai. Taip siekta juos užkerėti tikintis lengvos medžioklės. Archajinės epochos žmonės, susidūrę su paslaptingomis gamtos jėgomis, ieškojo būdų jas paveikti. Ritualinė poezija, šokiai, dainos, piešiniai ir skulptūros buvo skirtos magijai, todėl žmogus dar nemanė, kad kuria meną.

Priešistorinė Lasko urvo tapyba (Makleno kultūra, apie 15000 pr. Kr.

Senųjų civilizacijų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose rytuose. Prieš 6500m. Derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose susiformavo pasaulinės kultūros židinys, graikų vadintas
Mesopotamija. Jos gyventojai – šumerai, akadai, babiloniečiai, asirai, chaldėjai, persai – gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti. Geriausiai išlikusi dailės dalis – gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gausiuose gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios – visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojama iš profilio, akis – iš priekio, o kojos – iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks yra tikrovėje, o koks turi būti pagal griežtų kanonų reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptokoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgiant į simetrijos ir ritmo santykius. Milžiniškus deivės Ištarės vartus dengė mėlynos glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais.
Etruskų menas gyvavo VIII – I a. pr. Kr. Truskai išlaikė savo senovinę vėjo audros ir dangaus religiją, kuri rėmėsi būrimu iš aukojamo žvėries organų. Pirmieji paminklai rytietiški. Graikų įtaka pasireiškia tik VII a. pr. Kr., bet ji nenustelbia pagrindinių etruskų meno elementų. Romėnai juos pavergė. Dažnai tai, kas kildinama iš romėnų, iš tikrųjų yra etruskų palikimas. Romėnų triumfo arka – tai ne kas kita kaip etruskų miesto vartai.
Etruskų tapyba artima rytų stiliui. Antkapinių paminklų, stelų, vežimų dekoracijose sutinkami gyvačių, drakonų, grifonų, Gilgamešo, žvėrių ir kovų motyvai. Žmogaus figūra primena ornamentinė struktūra.
Senovės Romos menas gyvavo VIII a. pr. Kr. – 476m.po Kr. 79m. po ugnikalnio Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas Pompėjos miestas, nuo XVIII a. atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Senovės Romos dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Sieninės tapybos paveiksluose vaizduojami peizažai, architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai, namų grindis puošė mozaikos.

Babilono Ištarės vartų fragmentas VI a. pr. Kr.

Etruskų Freskos „Tomba del Triclinio“ Tarkvinija (V a. pr. Kr.)

„Misterijų vilos“ sienų tapyba. Pompėja apie 60 pr. Kr.

Romanikos kaip epochos sąvoka isigalėjo tik X – XI a. Prancūzijoje. Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha, jos centrai – Prancūzija, Vokietija ir Italija (ypač Lombardija). Interjere vyrauja monumentali freskų tapyba, o nuo XI a. vis svarbesnis vaidmuo tenka skulptūrai ir dekoratyvinei dailei. Romaniškose Bažnyčiose išvysime sudėtingas skulptūrines grupes, dekoratyvinius reljefus, puošiančius portalus, fasadus, kolonas, timpanus. Dekore vyrauja dangiško pasaulio personažai, tačiau greta regime stilizuotų gyvūnų, paukščių, augalų, fantastiškų gyvūnų, demonų motyvų. Skulptūros ir tapybos paskirtis – perteikti krikščionybės išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Griežta, nuo gamtos formų nutolusi meninė raiška atspindi tokią meno sampratą, kai didaktinis meno pobūdis ir simbolių galia iškeliama virš visų estetinių ir kitų reikalavimų. Žmonių ir daiktų dydžio santykis grindžiamas hierarchiniais ryšiais, o ne tikrove (prasminė perspektyva) – reikšmingos detalės išdidinamos. Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Molbertinė tapyba ant medžio plokščių

Romaninė lubų tapyba Pnteon de los Reyes / Leonas

Gotikos stiliuje sumenko freskų reikšmė, suklestėjo vitražų menas, pradėta plėtoti altorių tapyba.
Renesansas. Stebuklinga renesanso epocha ne tik gimdė talentus, bet ir juos globojo: dailininkai Italijoje buvo pakelti kone Į šventųjų rangą. Vos pasklisdavo gandas, kad kažkas nutapė freską, liaudis plūsdavo jos žiūrėti. Kai tauta sužinodavo, kad iš dirbtuvės į kokį nors vienuolyną bus gabenamas naujas paveikslas – jį lydėdavo milžiniškos procesijos. Kiekviena nauja skulptūra ar geresnio architekto statinys buvo plačiai aptariama turguose ir apdainuojam sonetais. Dailininkams buvo suteikiami riterių, patricijų, tautos didvyrių titulai, per jų laidotuves skambėdavo varpai ir nedirbdavo parduotuvės. Paprasti miestelėnai žvelgė į juos su dievobaiminga pagarba, pasaulietinė ir dvasinė valdžia jiems nuolaidžiavo, o teisėsauga taikė jiems švelnesnį baudžiamąjį kodeksą. Renesansą traktudami kaip pasaulinės kultūros reiškinį, rasime jį už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ir net tolomuosiuose Rytuose.
Renesansas iš esmės pakeitęs estetinį ie intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka. Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi viduramžiai ir prasideda renesansas. Šių dviejų eposhų riba stumdoma tai į vieną tai į kitą pusę. Istoriškai Italijoje renesanso menas skirstomas į priodus:
– Protorenesansas (XIII a.pab. – XIV a.);
– Ankstyvasis renesansas (XV a.);
– Brandusis renesansas (XV a.pab. – XVI a. pr.);
– Manierizmas (XVI a. vid.).
Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius, o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, renesansas atrado žmogų. Naujas sąjūdis pradėjo keisti viduramžišką požiūrį į kūrybą, nes humanistų ir meninkų idealu tapo universalus antikos žmogus, galįs įvaldyti bet ką. Visuose menuose žmogus atsiskleidė kaip asmenybė, naujos kūrybinės galios ir humanizmo dvasia formavo laisvą pilietį. Menuose viršpatavo harmonija, formos, spalvos ir kompozicijos pusiausvyra. Renesanso gimtinė Netrukus susilsukė ltgiaverčių varžovų – žymių Nyderlandų tapytojų, vokiečių drožėjų ir vario raižytojų, tyrėjų, moksliškai pagrindusio meno dėsnius. Tačiau aptariant renesanso meną, vertėtų skirti du dalykus: XV – XVI a. Italijoje vykstantys procesai visiškai skiriasi nuo procesų, vykstančių šalyse į Šiaurę nuo Alpių. Antai Italijoje bandoma gaivinti antikos tradicijas, o Prancūzijoje, ypač Vokietijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje gaivinti nėra ko. Renesansas šiose šalyse tėra kintančios gotikos ir iš Italijos plintančių naujovių mišinys su nacionaliniais savitumais.
Tapyboje dailininkai, vėl “grįžę į gamtą”, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šėšėlius, natūralias pozas, įvairius žmonių jausmus. Antikos tapybos pavyzdžių neišliko, todėl tapytojai neturėdami ką imituoti buvo priversti kurti. Daugelis jų atitolo nuo “mechaninių” menų ir tapo mokslininkais. Šis įvairiapusiškumas atsispindėjo ir jų kūryboje. Visi siekė kaip galima geriau pažinti žmogų ir jo aplinką, kad paveikslas būtų tarsi “langas į pasulį”. Renesanso tapytojai ėmė spręsti santykį tarp natūraliai gamtoje egzistojančio objekto ir jo atspindžio paveiksle. Didžiausias renesanso atradimas nesusijęs su antikine tradicija ir buvo linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Apimčių apvalumui vaizduoti jie sumaniai pasitelkė šviesotamsos principą. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. Ypač imta vertinti tai, kas nepakartojama, individualu. Kiekvienas meistras stengėsi sukurti ka-ką originalaus, sukretančio, žavaus, kad išsiskirtų iš kitų, išgarsėtų. XV a. pradžioje J. Van Eikui pavyko atrasti naujus dažų mišinius, kurie iki šių dienų išlaikė vaiskumą. Broliai van Eikai aliejinės tapybos techniką tai ištobulino, jog imta ją vartoti molbrtinėje tapyboje, paveikslai “atskirti” nuo sienų. Taip jie tapo preke, turinčią savo ženklą – meninko vardą. Todėl skirtingai nuo viduramžiais meninko vardai gerai žinomi. Protorenesansas. Ryškėjančią humanizmo ideologiją veikė ne tik romaninė ir gotikinė tradicijos, bet ir atgimstanti antikos kultūra, galingos Bizantijos ir arabų kultūros. Laipsniškas perėjimas iš vėlyvųjų viduramžių į renesansą vadinamas protorenesansu. Pagrindiniu meno židiniu tapo Italijos centre esanti Florencija. Čia jau nuo XIII a. pabaigos palaipsniui koncentravosi šalies intelektualinis ir meninis elitas. Žymiausi protorenesanso menininkai: architektas ir skulptorius Nikolas Pizanas (Nicollo Pizano; 1220-1283) ir architektas, skulptorius ir tapytojas Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone;1266-1337).Didysis reformatorius, naujovių pranašas. Jis atgaivino tapybą: paveikslas tapo savarankišku meno vienetu, tapytojo asmenybė buvo išplėsta iš viduramžiško anonimiškumo. Džotas pirmasis architektūrinę ir peizažinę kūrė kaip tris matavimus atspindinčią erdvę. Nuo jos prasideda vienas svarbiausių renesanso dailės bruožų – jausmai ir veiksmas atskleidžiami veidų išraiška ir gestais. Džoto tapybai būdinga: žmonės žemiški, ryškių charakterių, figūros apvalios, mėlynas fonas. Jo tapyba pasižymėjo anksčiau nežinota plačia jausmų skale, kuri variavo nuo tylios lyrikos iki aistringo dramatizmo. Nors Džoto darbų tematika kaip ir jo pirmtakų buvo religinė, tačiau jo vaizduojami šventieji yra paprasti žmonės. Humanistinis dailininko paveikslų turinys palietė žmogaus psichologines gelmes ie atskleidė gyvenimo įvairiapusiškumą. Žmogus Džoto kūryboje visuomet yra centrinė figūra, o peizažas visuomet antraeilis, sustiprinantis vykstančią dramą Džoto didybę pripažino ir jo amžininkai, – jis buvo populiarus, visur kviečiamas. Jo freskos puošia Asyžiaus Šv. Pranciškaus baziliką, Florencijos Santa Kročės bažnyčią, Padujos arenos koplyčią ir daugelį kitų.

Džotas. “Demonų išvarymas iš Areco“ Freska Šv. Pranciškaus bažnyčia / Asyžius

Ankstyvasis renesansas. Šis laikotarpius apima1420-1500 m. Tada humanistinės idėjos užėmė vis reikšmingesnę vietą, susidomėta mokslu, trokšta daugiau pažinti, atsirado daug meninių mokyklų ir talentingų dailininkų. Reikšmingą vaidmenį šiuo laikotarpiu suvaidino Florencijos meno mokykla. Florencijoje menui ir menininkams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, todėl meninis gyvenimas čia kupinas dinamikos ir veržlumo. Ankstyvojo renesanso tapyba suartėjo su mokslu. Dailininkai sprendė perspektyvos problemas, formavo paveikslo erdvę. Pirmasis sienų tapyboje perspektyvą panaudojo Mazačas (Masaccio, 1401-1428). Viena pagrindinių jo tapybos savybių – stipri šviesotamsa, sodrus koloritas. Jis kaip ir Džotas pabrėžė žmoniškuosius jausmus- meilę, nuolankumą, jo personažai pasižymi išmintinga ramybe. Mazačo herojai išsiskiria vidiniu didingumu, orumu ir fizine jėga. Jo freskas kopijavo ir iš jų mokėsi didieji tapytojai Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis.

Masaccio. Švč. Trejybė. Freska S. Maria Novella bažnyčia / Florencija

Masaccas. „Išvarymas iš rojaus“

Religinė Fra Beato Andželiko (Fra Beato Angelico, 1387-1455), Angeliškojo brolio, kūryba artima viduramžiams. Netikėti spalviniai deriniai, spalvų tyrumas, giedra, ramybė, o kartais kančios kupinos scenos, – visa tai būdinga Fra Andželiko tapybai.

Fra Beatas Andželikas. „Apsireiškimas“ Freska Šv. Morkaus vienuolyne / Florencijoje

Florentietis Sandras Botičelis (Boticceli, 1447-1510) buvo Lorenco rūmų tapytojas. Svarbiausia išraiškos priemonė jo kūryboje yra švelniai banguojanti, lanksti, sukurianti poetišką nuotaiką linija.

Sandras Botičelis. „Veneros gimimas“ / Florencija

Brandusis renesansas. Tai stulbinančio dailės suklestėjimo, vadinamasis aukso amžius, apimantis laikotarpį nuo 1500m. iki XVI a. pirmo ketvirčio pabaigos. Tuo metu meno pasaulyje iškilo didžiosios asmenybės, kaip kad Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelės. Humanistinės idėjos pasiekė savo apogėjų. Mokslas, menas iškilo iki tol neregėtas aukštumas. Nors renesanso menininkus jungė bendri humanistiniai idealai, kiekvienas kūrėjas reiškė juos savitai, individualiai. Tuometinis popiežius Julijus II, meno globėjas ir žinovas, stengėsi pritraukti į Romą žymiausius dailininkus ir sudaryti jiems palankias sąlygas kurti. Nors Florencija vis dar buvo svarbiausias meno centras, tačiau XV-XVI a. sandūroje genialių menininkų dėka Romos miestas įgijo neregėtą autoritetą, jį aplankyti svajojo kiekvienas dailininkas. Mikelandželas (Michelangelo Buonarroti, 1475-1564) buvo poetas, architektas, tapytojas, bet save laikė skulptoriumi. Jis visą gyvenimą, nepaisydamas katorginių darbo sunkumų, paskyrė kūrybai. Tapyboje Mikelandželą labiau domino forma nei spalva. Jis buvo genialesnis piešėjas nei tapytojas, tačiau jo tapyba ne mažiau išraiškinga, ekspresyvi kaip ir skulptūra. Sulaukęs trisdešimties Mikelandželas jau buvo žinomas menininkas. Popiežiaus Julijaus II pavedimu, 1509m. jis ėmėsi tapyti Vatikano rūmų Siksto koplyčios lubas. Šis darbas truko daugiau kaip penkerius metus. Tokio reikšmingo savo turiniu ir milžiniško savo apimtimi kūrinio savo turiniu ir milžiniško savo apimtimi kūrinio meno istorijoje dar nėra buvę. Mikelandželas teigė, kad gera tapyba yra Dievo „ . kūrinių kopija, teptuko šešėlis, jo muzika, jo melodija . „ Pasaulio sukūrimą ir pirmųjų žmonių istoriją vaizduojančios 9 freskos iš šonų papildytos pranašų ir Sibilių figūromis. Visą lubų kompoziciją sudaro daugiau kaip 300 beveik natūralaus dydžio figūrų, kurios pasižymi psichologiniais tipažais ir iškalbingais judesiais. Po dvidešimties metų Mikelandželas toje pačioje Siksto koplyčioje tapė ir paskutinio teismo scenas. Būdingą renesanso ramybę ir harmoniją čia pakeitė judesys – naujo, baroko, stiliaus pranašas.

Michelangelo. „Paskutinis teismas“ ir lubų freskos fragmentas. Siksto koplyčia / Vatikanas

Michelangelo. „Paskutinis teismas“ ir lubų freskos. Siksto koplyčia / Vatikanas

Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452- 1519) – visapusiškai geniali asmenybė. Jis reiškėsi tapyboje, skulptūroje, įvairiose mokslo sferose, inžinerijoje, literatūroje ir visur įkūnijo universalumo idėją. Į pirmą vietą iškėlė mokslų mokslą ir menų meną – tapybą. Menininkai parašė traktatą apie tapybą, kuriame ją gretino su įvairiais mokslais ir poezija. Leonardas tapybą vadina „.gamtos anūke, nes visi akivaizdūs daiktai kilo iš gamtos, o iš jų atsirado tapyba“. Lygindami tapybą su poezija, jis teikė pirmenybę tapybai – „.mat tapytojas gali pavaizduoti begalę dalykų, kurių žodžiai neįstengia įvardyti“. Gyvendamas Milane, Leonardas sukūrė neprilygstamą „Paskutinės vakarienės“ freską Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame. Šioje freskoje tapytojas, koncentruodamas dėmesį i centrą, taurią ir ramią Kristaus figūrą priešina nerimastingiems, susijaudinusies apaštalams

Leonardas da Vinčis. „paskutinė vakarienė“

Rafaelis (Raffaello Sanzio, 1483-1520), vadinamas „dieviškuoju“, gyveno vos trisdešimt septynerius metus, bet tapyboje paliko ryškų pėdsaką. Svarbiausia jo kūrybos sritis – sienų ir molbertinė tapyba. Garsiausios Rafaelio freskos puošia Vatikano popiežiaus rumų sales. Visi jo kūriniai tobulai atitiko brandžiojo renesanso grožio ir harmonijos idealus.

Raffael. Atėnų mokykla. Stanga della Segnatura / Vatikanas

Manierizmas. Tai XVI a. 2 deš.-XVII a. per. Dailės ir architektūros stilius – intelektualios, teatrališkos dvaro kultūros apraiška. Manierizmas išreiškė renesansų idealų krizę. Dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu tarp renesanso ir baroko. Dailininkai linko į kraštutinumus, keistas alegorijas, neįprastas formas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, fragmentiškos, gausu perspektyvos, šviesos efektų. Žmonių atvaizdai pailgintų proporcijų. Žymesni manieristai: Italijoje – Pontormas, Parmidžianinas, Bronzinas, Tintoretas; Ispanijoje – El Grekas; Nyderlanduose – Janas van Skorelis. Šiaurės renesansas. Italijoje ypač buvo ištobulinta sienų ir molbertinė tapyba, o tuo metu Nyderlanduose ir Vokietijoje labiausiai plito altorinė tapyba ir miniatiūra.

Janas van Eikas. Gento altorius

Barokas, palyginti su renesansu, stipriai išplėtė jutimų ir jausmų išraiškos skalę. Baroke stengtąsi užfiksuoti gestais bei mimika išreikšti įvairias aistras, siaubą ir skausmą. Šio laikotarpio žmonių religiniai jausmai yra egzaltuoti, todėl tipiškas baroko altorius vaizduoja šventąjį ekstazės, transo būsenoje. Baroko dailininkai taip įvaldė meno priemones, jog su perspektyva, susidorodavo stebėtinai lengvai. Tapyboje – didžiulių iliuzinių freskų, kuriančių atviro dangaus su sklandančiomis figūromis efektą, metas. Tapyba linksta į didelius mastelius, gyvybingas figūrines kompozicijas, sudėtingas figūrų pozas perspektyvoje, sūkuringą draperijų judesį, veržlias diagnozes ir banguojančias kreives, stiprią šviesą ir gilų šešėlį, paviršiaus tekstūrų realumą, energingą potepį. Baroko menininkai mėgsta įtampą, dinamiką, masyvumą, didumą, atviras formas, paslaptingumą, tarybiškumą, begalinės erdvės įvaizdį.

El Greco. Grafo Orgazo laidotuvės. 1586. Toledo šv. Tomo bažnyčia

Andrea Pozzo. Lubų freska. Šv Ignoto bažnyčia / Roma

Rokoko tapyboje dominavo šviesus rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažai. Sieninėje tapyboje pasižymėjo Frasua Bušė (Francois Boucher; 1703-1770). Jis vaizdavo lengvo turinio scenas iš antikinės mitologijos.

Klasicizmas. Tapyba tampa akademizmo pagrindu. Menininkas turėjo matyti, šlovinti, diegti vertybes ir smerkti ydas, t.y. menas tarnauja moralei. Tapomi portretai, peizažai, antikinės ir mitologines scenos, natiurmortai.

4. SIENINĖ TAPYBA LIETUVOJE

Lietuva į krikščioniškąjį pasaulį atėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė. Ankstyviausi bažnytiniai kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkijos, Vokietijos). Šie darbai ir bažnyčias dekoruoti kviečiami užsienio dailininkai Lietuvoje diegė naują krikščionišką ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietiniai meistrai, atvežtines formas praturtinę sava menine patirtimi. Be Vakarų meno formų, Lietuvos ankstyvojoje bažnytinėje dailėje matyti ir bizantinio meno įtaka, sklidusi iš slaviškųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Bizantinio ir gotikinio stilių bruožai savitai jungiasi Merkinės Madonoje (XVI a. pr.) – viename seniausių Lietuvos teritorijoje išlikusių paveikslų.
Paveikslo kilmės legenda “Mariją su kūdikiu” iš Senųjų Trakų (XVI a. pab. – XVII a. pr.) sieja su Bizantija. Pasak legendos, šį paveikslą kunigaikščiui Vytautui jo krikšto proga padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Vytautas, Senuosiuose Trakuose įkurdinęs vienuolius benediktinus, paveikslą atidavė vienuolyno bažnyčiai. Čia jis buvo iki vienuolyno uždarymo 1832 m. Paskutinis Trakų benediktinų abatas Čechavičius paveikslą išsivežė ir 1849 m. atidavė Lucko sufraganui Fijalkovskiui. Šis 1859 m. drobę padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga, kad ji bus pakabinta “Vytauto koplyčioje”. Kadangi tokios koplyčios katedroje nebuvo, paveikslas buvo pakabintas virš Vytauto paminklinės lentos. Pagal bizantinius prototipus modifikavusią Vakarų tradiciją, Marija jame yra pavaizduota kaip Dangaus karalienė – su karališkuoju skeptru rankoje. Paveikslo fonas auksuotas, išraižytas negilaus reljefo stambių stilizuotų žiedų motyvais.
Lietuvoje iki XVII a. pradžios išliko tradicija ant medžio lentos tapytų bažnytinių paveikslų fonus dekoruoti reljefiniu ornamentu ir auksuoti. Deesis grupei priklausančiame stačiatikių Marijos paveiksle auksuotas fonas dekoruotas renesansinio piešinio akanto motyvais ir Vilniuje sukurto vadinamojo lietuviškojo kursyvo įrašu, rodančiu, kad paveikslas tapytas Vilniuje. Marijos judesys tebėra griežtai ikoniškas, tačiau kai kurių detalių – veido, rankų – modeliavime juntama Vakarų dailės įtaka. Renesansinė figūros plastika ir puošnus auksuotas fonas savitai derinami paveiksle “Šv. Apaštalas Pilypas”, kuriame knygą laikantis šventasis pavaizduotas drąsia poza, beveik iš nugaros.
Septynis Vilniaus kankinius pranciškonus vaizduojančiame paveiksle atsisakyta auksavimo, tačiau fonas liko sąlyginis, dekoruotas įrėžtais augaliniais ornamentais. Primityvaus piešinio, tačiau nuotaikingas, pranciškoniškos paprastumo ir nuoširdumo dvasios sklidinas paveikslas nutapytas vienuolyno dailės dirbtuvėse, kurių Lietuvoje buvo nemažai.
Naują impulsą Lietuvos bažnytinės dailės raidai davė kontrreformacija. XVII-XVIII a. daugelis Lietuvos šventovių pasipuošė pagal seniausius pavyzdžius tapytais Marijos paveikslais, kurių ne vienas išgarsėjo malonėmis: Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos ir kt. Vienuolijos skleidė Marijos kultą, todėl turtėjo Marijos paveikslų ikonografija, bažnyčiose atsirado Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Rožinio Švč. Mergelės Marijos ir kitų ikonografinių tipų paveikslai. Kontrreformacijos laikotarpiu sustiprėjo šventųjų kultas. Lietuvoje ypač populiarūs buvo šv. Juozapo, šv. Antano, šv. Kotrynos, šv. Barboros ir, be abejo, – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.
Kartu su kontrreformacija Lietuvą pasiekė baroko stilius. Ankstyvajam Lietuvos barokui didžiausią įtaką darė Italijos barokas. Pacų, Sapiegų ir kitų Lietuvos magnatų pakviesti, Lietuvoje dirbo talentingi italų menininkai, palikę kūrinių, įėjusių į pasaulio baroko lobyną. XVIII a. sustiprėjo ryšiai su Vokietijos ir Austrijos dailės centrais.
Baroko epochoje Lietuvoje pastatyta ypač daug bažnyčių ir vienuolynų, kurie buvo gausiai dekoruoti tapybos ir skulptūros kūriniais. Baroko dailės paveldas Lietuvoje gausus ir įvairus. Jį parodoje pristato Simono Čechavičiaus (1689-1775) ir daugybės nežinomų Vilniaus ir provincijos dailininkų tapyti altorių paveikslai, vienuolynų pastatus puošusios drobės.

Seniausia Lietuvoje išlikusi freska- ‘‘Nukryžiuotasis su Švč. M.Marija ir šv.Evangelistu Jonu‘‘

Freskos, mozaikos ir vitražai kuriami architektūrai, kuri vadovaujasi funkcionalizmo principais: geometrinių tūrių kompozicija, vientisa erdvė. Lietuvoje gotika gyvavo iki XVI a.pab.. Lietuvos gotika artima Šiaurės ir Vidurio Europos (lenkų, čekų, vengrų, prūsų) gotikai. Karališkumo principas Lietuvos bažnyčiose ne toks akivaizdus kaip Prancūzijos katedrose. Ant storų mūsų krašto bažnyčiose buvo vietos ir sienų tapybai – freskoms. Deja, sienų tapyba beveik neišliko. Vėlyvosios gotikos laikotarpiu šventyklos pasipuošė dideliais smailiaarkiais langais. Bažnyčių aukštis tuomet beveik prilygo pločiui. Vidaus sienos balintos, kai kurios puoštos freskomis. Lietuvos gotikinei tapybai turėjo įtakos ir Rytai Bizantijos, Senosios Rusios menas , ir Vakarai Europos šalių menas . Išlikęs vienas seniausių gotikos tapybos kūrinių –XV a. pabaigos – XV a. pradžios ‘‘Merkinės Dievo Motinos su Kūdikiu‘‘ paveikslas gali būti šios dvejopos įtakos pavyzdys. Pailgas veidas, didelės akys, kūdikio ir motinos dydžio santykis artimas bizantiniam mąstymui, o auksinis fonas su neryškiu ornamentu, minkštesnė rankų, drabužių tapysena primena ankstyvąją vokiečių gotiką.
Seniausia Lietuvoje išlikusi freska- ‘‘Nukryžiuotasis su Švč. M.Marija ir šv.Evangelistu Jonu‘‘ Vilniaus katedros rūsyje. Manoma, kad ji sukurta XIV a. pabaigoje iš Vakarų Europos atvykusio vienuolio. Vertingiausias gotikinės tapybos ciklas yra XVI a. Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolynų sienų tapyba .XVI a. gotikinių freskų fragmentų yra Kauno Bernardinų vienuolyne, Žapiškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje. Žinoma, kad sienų tapybos būta ir Trakų pilyje.

XVI a.pr. Lietuvoje jau plito renesansinė tapyba. Pradėta tapyti aliejiniais dažais ant drobės. Vyrauja portreto {Barboros Radvilaitės, Jurgio Radvilos}, istorinio – batalinio, buitinio, religinio {‘‘Aušros vartų Marija‘‘} žanrų paveikslai.

Klasicizmo laikotarpiu Lietuvių profesionaliosios dailės pradininku laikomas Pranciškus Smuglevičius. Jis buvo pirmasis Vilniaus universitete 1797 m.įsteigtos tapybos ir piešimo katedros profesorius. Dar studijuodamas Romoje šis menininkas išgarsėjo visoje Europoje, perpiešęs ir litografavęs freskas iš atkastų Tito termų. Freskos žanras itin sunkiai stūmėsi į priekį. Nebuvo sąlygų kurti didesnių freskų, pritaikytų architektūrai. Jos tapytos dažniausiai parodoms. Iš bendro realistinių kūrinių konteksto išsiskyrė parodinės Liudo Truikio freskos, sukurtos Kauno Šančių ir Karmelitų bažnyčioms.

Pažaislio vienuolynas

Interjero apdailai panaudoti juodas ir raudonas marmuras suderinti su spalvingomis freskomis ir balto stiuko lipdiniais. Kiekviena freska (ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus didumo freskų), būdama savarankiškas kūrinys, yra įjungta į atskirus ciklus, paskirtus vienai ar kelioms temoms ir vystomus ne vienoje patalpoje. Viską sujungia ir vainikuoja pagrindinė ikonografinės programos tema – Marijos išaukštinimas. Šventoriaus takų išdėstyme (nuo Šventųjų vartų iki bažnyčios portalo ir nuo Svečių namo šiaurinio bei pietinio sparnų durų iki vienuolyno šiaurinio bei pietinio korpusų galerijų vartų) užšifruota Marijos monograma (raidė M) – temos užuomazga, tuo tarpu „Marijos Apsilankymo” skulptūrinė grupė bažnyčios fasade (jos būta virš baliustrados, kupolo fone tarp bokštų) – tos temos preliudas ir ansamblio pagrindinės ašies akcentas eksterjere. Tolesnė temos plėtotė sutelkta bažnyčios viduje, išilginės ašies aukščiausiuose taškuose: „Marijos Apsilankymo” freska prieangyje, „Marijos Ėmimo į dangų” – choro skliaute, „Marijos Vainikavimo danguje” – apoteozinė kupolo freska, visos ikonografinės programos kulminacija.
Kita, Šventuosiuose vartuose prasidedanti šventųjų Romualdo ir Benedikto tema darniai įsilieja į bažnyčios ikonografinę programą. Prieangyje šventųjų Benedikto ir Scholastikos kompozicija fiksuoja ir toliau plėtoja temą abipus bažnyčios išilginės ašies keturiose koplyčiose: Šv. Kristupo ir Šv. Romualdo – šiaurinėje, bei Šv. Pranciškaus Salezo ir Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi – pietinėje dalyje. Šventųjų tema pratęsiama koridoriuose prie zakristijos ir prie kapitulos vienuolikos freskų cikluose, su kuriais siejasi du daugiafigūriai paveikslai presbiterijoje: iš šiaurės „Karalius Boleslovas aplanko ir apdovanoja sidabru šv. Romualdo mokinius”, iš pietų – šv. Romualdas įveda Lenkijos kunigaikštį Kazimierą į Kliuni vienuolyną”. Temos kulminacija – šventųjų adoruotojų ratas kupolo freskoje.

Vienuolyne yra šeši M. A. Palonio tapyti molbertiniai paveikslai, tarp jų – fundatoriaus K. Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės portretai. Šiauriniame bokšte pakabinti du bažnyčios ir šv. Romualdo titulų varpai, nulieti garsaus XVII a. varpų liejiko Jono Delamarso 1676 m.
Pažaislio vienuolyno koridoriuje prie zakristijos esantis šv. Brunono Kverfurtiečio hagiografinis vienuolikos paveikslų ciklas veikiausiai yra ankstyviausias ir galbūt vienintelis kūrinys, taip išsamiai pasakojantis apie jo 1009 m. atliktą pirmąjį Lietuvos krikšto aktą ir su juo susijusį pirmą kartą Kvedlinburgo analuose tais metais paminėtą Lietuvos vardą.

Skliautų tapyba

Choro plafone freska „Grojantys ir giedantys angelai“ atitinka simbolinę choro patalpos prasmę tarsi iliustruodama kamaldulių giedamą Marijos garbei himną:

ASSUMPTA EST MARIA
IN COELUM: GAUDENT
ANGELI, LAUDANTES
BENEDICUNT DOMINUM.
Paimta dangun
Marija džiaugias
angelai, šlovinte
Viešpatį šlovina.
Iš Officium parvum BMV: I ant., Laud.
Mykolas Arkangelas Palonis. 1680–1685. Al fresco.

Kražių benediktinių vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia
Bažnyčios interjere dominuoja puikaus darbo centrinis mūrinis barokinis altorius, kurio įvairūs pakartojimai, atlikti vietos meistrų, neretai aptinkami medinėse XVIII a. II-osios pusės Žemaitijos bažnyčiose. Puikaus darbo vargonai, iš viršaus krintantis apšvietimas (langai pratęsti į lubų arkinius skliautus) daro šią šventovę ypatingai jaukią, o jos interjerą – dinamišką. Kiti du šoniniai altoriai ne tokie išraiškingi. Koplyčioje įrengtas medinis Švenčiausio Jėzaus altorius. Centriniame altoriuje išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas, apkaltas sidabriniais aptaisais.

Bažnyčios gale paliktas vienas suolas, menantis kraupius kruvinųjų Kražių skerdynių laikus. Pasakojama, kad prie šio suolo kazokai buvo pririšę savo arklius, kai sujojo į bažnyčią.

Kristaus Karaliaus Katedroje vasario 28-ąją vyko restauruotos freskos „ Šv. Kazimieras ir Polocko mūšis“ pristatymas.

Kristaus Karaliaus Katedros centrinio altoriaus apsidėje esančią didžiulę freską (22 ir 14 m) Freskos restauravimas vyko beveik trejus metus.Žymaus XX a. pradžios iš Raguvos kilusio dailininko Jono Mackevičiaus tapytoje freskoje pavaizduotas šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių mūšyje su maskviečiais 1518 metais. Legenda pasakoja, jog tuo metu rusų kariuomenė apsupo Polocką. Lietuvos kariuomenė, vedina etmono Goštauto, skubėjo ginti šio miesto. Kelią jai pastojo patvinusi Dauguvos upė. Brastą joje lietuviams parodė debesyse išaugęs šv. Kazimieras. Kilusio mūšio metu Maskvos kariuomenė buvo nugalėta.

Dailininkas VITOLIS TRUŠYS

Pirmosios Vitolio Trušio mozaikos „Mergaitė”, „Poetas Kriščiūnas-Jovaras”, „Mano kraštas” (1963–1966) – tai apibendrinti dekoratyvūs darbai iš stambios akmens skaldos, tiesa, taip ir likę muziejuje. Jau juose ryškėja visai tolesnei dailininko kūrybai būdingas lyrinis vaizdo traktavimas. Maždaug tam pačiam laikotarpiui priklauso ir keli dekoratyviniai aiškaus piešinio bei kompozicijos sgrafitai, puošiantys Meškuičių kultūros namų (1968), Šiaulių 3-osios ir 5-osios vidurinių mokyklų interjerus ir eksterjerus (1967). 1969–1970 m. V. Trušys sukuria keletą didelių freskų: „Mokslo ir meno deives” Šiaulių 11-oje vidurinėje mokykloje, „Šokį” buvusioje „Mildos” kavinėje ir dvi freskas Gruzdžių kavinėje. (Straipsnyje paliekami senieji įstaigų, kuriose yra V. Trušio kūrinių, pavadinimai, nes ne vienas jų dabar jau pasikeitęs.) Apibendrintas simbolines figūras vaizduojančios freskos nutapytos ant šlapio tinko su išpjautu kontūru. Lenktos kontūrinės „Šokio” linijos pasikartoja daugelyje vėlesnių kompozicijų.
1971 m. V. Trušys nutapė freską Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – universiteto) aktų salės lubose. Freska sudaryta iš trijų kvadratų, kuriuos juosia ornamentinis rėmas. Freskos tema – žmonijos veržimasis į pažinimą ir jį lydinti meno, muzikos, poezijos svarba. Abu pradus jungia Saulė ir jos kelias – Zodiakas, apimąs svarbiausius žvaigždynus.
Kitas didelis kūrinys – Satkūnų kultūros namų salėje (Joniškio r.; 1972) nutapyta freska „Liaudies menas ir amatai”. Jos scenos skirtos liaudies skulptūrai, puodininkystei, kalvystei, tekstilei ir kitoms liaudies meno šakoms.
Visi minėti kūriniai – mozaikos, freskos, sgrafitai – priklauso ankstyvajam dailininko kūrybos laikotarpiui. Juose vyrauja dekoratyvios kompozicijos, lygios spalvų plokštumos, lenktos vilnijančios linijos.
1973 m. V. Trušys nutapė freską Šiaulių medicinos mokyklos aktų salės fojė. Freską sudaro aštuonios kompozicijos, tarp jų įterpti įžymių medicinos mokslo korifėjų portretai. Dailininkas nesiekė vaizdais atkurti medicinos istorijos ar parodyti jos dabartinės įvairovės. Svarbiausia freskos idėja – medicina tarnauja žmogui, jo fiziniam tobulėjimui. Dailininko vaizduojamas žmogus idealiai gražus, gracingų judesių, grakščios figūros.
1974 m. V. Trušys nutapė didžiulę freską „Stumbrų medžioklė” Šiaulių mėsos kombinato klube. Ji išdėstyta ant trijų sienų ir sudaro nuoseklaus siužeto triptiką. Kairėje sienoje vaizduojamas medžiotojų susirinkimas ir ruošimasis medžioklei; centrinėje, didžiausioje, kompozicijoje – stumbrų medžioklė; dešinėje – medžioklės pabaigtuvės. Šioje freskoje raiteliai, stumbrai ir šunys tarsi skrieja susipynę į vieną meninį audinį. Žavi išradinga freskos kompozicija, meistriškas piešinys, dinamika.
Freska „Darbas ir kova” Verbūnų kultūros namuose (1975–1976) sukomponuota iš pavienių siužetinių pasakojimų apie konkrečius tos vietovės įvykius, nes kaip tik čia 1944 m. vasarą vyko atkaklūs mūšiai. Freskos siužetas – vienos gausios šeimos gyvenimas. Nors paveikslai kupini įtampos ir dramatizmo, kurį dar labiau sustiprina tamsokas, kontrastingai juodai raudonas koloritas, iš freskos dvelkia tikėjimas gyvenimu.
1977 m. dailininkas sukuria freską „Vaikystė” Šiaulių ikimokykliniams vaikų namams. Kurdamas šią freską dailininkas pirmą kartą panaudojo naują kūrinio komponavimo principą – sukūrė erdvės iliuziją, individualizavo personažus bei aplinką, sustiprino formos apimtį.
Reikšmingiausias V. Trušio kūrinys, prie kurio dailininkas dirbo daugiau nei ketverius metus, yra mozaika lietuvių mitologijos temomis (1974–1978) Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dailininkui teko nelengvas uždavinys – sukomponuoti freską ant keturių sienų plokštumos nedidelėje patalpoje skliautuotomis lubomis. Mozaikoje dailininkas atskleidžia seniausius lietuvių dvasinės kultūros klodus, kurie dar ir šiandien tėra menkai žinomi. Iš sakmių, tautosakos, negausių šaltinių mus pasiekusios žinios taipogi yra hipotetinės ir prieštaringos. Mozaikos personažai išrikiuoti pavieniui, jų nesieja joks veiksmas, tik spalva, ritmas, simboliniai motyvai ir skliautuotos lubos – tartum dangaus simbolis. Už šį kūrinį bei freskas „Darbas ir kova”, „Stumbrų medžioklė”, „Vaikystė” V. Trušiui buvo suteikta Respublikinė premija.
Kiti du dideli darbai – daugiafigūrės freskos „Poilsis prie Talšios ežero” Šiaulių dujofikavimo valdyboje ir „Kartos” Panevėžio cukraus fabrike. Išraiškingomis mozaikomis pasipuošė Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos skyrius („Gyvybės medis” ir miestui nusipelniusių chirurgų portretai), Dramos teatras („Tragedija”, „Komedija”). Šiaulių miesto centrinės bibliotekos 3-iojo filialo fasadą papuošė dekoratyvinė mozaika „Saulė”, o Žarėnų-Latvelių kultūros namų fasadą – vienas iš didžiausių darbų, mozaika „Ąžuolas”. Galingas ąžuolas tarsi žėri saulės diske, apsitaisęs jos spinduliais. Medis freskoje traktuojamas kaip žemės ir dangaus jungtis, kaip pirmapradė gamta. Deja, pastaruoju metu šiam kūriniui iškilo didelė grėsmė. Nevykusiai privatizuoti rūmai pradėjo nykti, o mozaika ant pastato skeleto lieka kaip akibrokštas neūkiškumui ir apskritai tos vietovės nuosmukiui.
Pastaraisiais metais V. Trušys sukūrė daug įžymių Lietuvos žmonių – Igno Prielgausko, Pelikso Bugailiškio, Mykolo Biržiškos, Motiejaus Valančiaus, Stasio Šalkauskio, Povilo Višinskio – mozaikinių portretų. O dailininko sukurtą Vincento van Gogo mozaikinį portretą Šiaulių miestas padovanojo Olandijos miestui Eten Leurui. Portretas įmontuotas municipaliteto salėje.
V. Trušio monumentaliosios dailės kūrinius (freskas ir mozaikas) sieja technika, stilius ir, svarbiausia, meninė vaizdų sistema, požiūris į monumentaliąją tapybą. Nesudėtinga vaizdų kalba, lengvai suvokiamas siužetas ir kartu akivaizdus, net deklaruojamas pakilumas ne tik puošia interjerus, bet ir daro juos reikšmingais visuomeniniais objektais.
V. Trušys dirba ir molbertinės tapybos srityje. Kaip tik tapant molbertinius darbus, ypač pirmaisiais kūrybos metais, formavosi dailininko braižas, vyko savito stiliaus ieškojimai, dažnai prieštaringi ir diskusiniai. Tapybos pobūdis, kūrybos maniera, braižas yra artimi monumentaliesiems darbams, tik paveiksluose dailininkui svarbiausia spalvos. Paveikslo nuotaika kuriama ne siužetiniu pasakojimu, o spalvų santykiais, linijų ritmu. Molbertinės tapybos, kaip ir monumentaliosios, pobūdis metams bėgant keitėsi: nuo sudekoratyvintų paveikslų dailininkas perėjo prie tapybiškesnių, pastaruoju metu jo tapyboje itin sustiprėjo daiktiškumo tendencijos. Tokia ir jo gausi akvarelinė kūryba.
7–8-ajame dešimtmetyje dailininkas ypač daug dėmesio skyrė paveikslų paviršiui: faktūrai, potėpiui, praktikavo koliažą. To laikotarpio darbai dekoratyvūs, o motyvas, tema kartais net sunkiai iššifruojami. Ne veltui 1994 m. „Laiptų” galerijoje surengta paroda „Užmirštas Trušys” buvo tokia netikėta, palyginti su pastarųjų metų dailininko kūryba.
V. Trušys savo darbuose atsigręžė į Lietuvos istoriją – kiek joje nuostabių įvykių, žmonių ir kiek mažai mes apie juos žinome. Ir visa tai buvo ir yra ne kažkur kitur, o čia pat, Šiaulių istorijoje ir Šiaulių žemėje. Kaip sako dailininkas, temų begalė, nusipelniusių Lietuvai žmonių daug, – kad tik užtektų jėgų visiems sumanymams įgyvendinti.
Visas V. Trušio kūrybinis gyvenimas susijęs su Šiauliais. 1987 m. surengtos didelės personalinės parodos katalogo įvade dailininkas rašė: „Baigęs institutą, pagal paskyrimą atvykau dirbti į Šiaulius. Turiu prisipažinti, kad tada Šiauliai manęs netraukė, nes vaizduotėje buvo įstrigęs niūrus miesto vaizdas iš karo metų, kai pravažiuodamas mačiau jį sugriautą, paskendusį gaisrų dūmuose. Sunku pasakyti, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu būčiau įsikūręs kitur. Dabar nesigailiu, o džiaugiuosiu, kad pasilikau Šiauliuose. Čia turėjau laimės būti reikšmingų miesto dailės gyvenimo įvykių dalyviu. Su šiuo miestu susijusi beveik visa mano kūryba. Spaudoje, žiūrėk, ir vėl vyksta diskusijos apie provinciją, apie dailininko, gyvenančio toliau nuo centro, kūrybą, darbo ir buities sąlygas. Man, periferijos atstovui, šios problemos gerai žinomos. Išvykęs iš Vilniaus jaunas dailininkas patenka į kitokią aplinką. Periferija turi ne tik minusų (kuriuos stengiamės iškelti kuo skubiausiai), bet ir pliusų. Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo paties dailininko. Periferijoje reikia daug aktyviau kurti, dalyvauti parodose, kad neišnyktum iš kolegų akiračio, nes pagrindinis ryšys su centru lieka kūryba. Čia mažiau įvairių įtakų, grupinių tendencijų, tuščių ambicijų. Reikia tikėtis, kad periferijoje susiformuos ne tik atskiri dailininkai, bet ir stilistinės kryptys, mokyklos. Tam reikia daug laiko. Užuomazgos jau yra. Tačiau, antra vertus, gyvenant toliau nuo centro dailininko tyko nemaži pavojai: kūrybinė atrofija, surambėjimas, o ypač subuitiškėjimas, pražudęs ne vieną kūrėją. Šioms blogybėms sąlygos čia, be abejo, palankesnės, todėl miesčionėjimo pagunda didesnė. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kūrybos vertė nepriklauso nuo to, kur kūrėjas gyvena. Viską lemia idealai, kurių jis siekia, ir didelis darbas (savaime aišku, ir talentas), tik čia kūrybos tobulumo garantija”
Ryški ir V. Trušio pedagoginė bei visuomeninė veikla. Atvykęs į Šiaulius, institute pradėjo dirbti dėstytoju, dirbo vyr. dėstytoju, buvo Piešimo katedros steigėjas ir pirmasis vedėjas. Jis daug nuveikė steigiant piešimo, braižybos ir darbų specialybę. Domėjosi vaikų kūryba, piešimo dėstymo mokyklose ir institute problemomis. Rašė tais klausimais spaudoje, drauge su A. Toleikiu išleido knygą „IO piešimo technika vaikams”. Norėdamas daugiau laiko skirti kūrybai, perėjo dirbti vyr. moksliniu bendradarbiu, tačiau ryšių su studentais nenutraukė, vadovavo vasaros praktikai, diplominiams darbams. Šiuo metu Šiaulių universitete jau gausu meno kūrinių, kuriuos šiai mokslo įstaigai V. Trušio iniciatyva ir jo pavyzdžiu sekdami sukūrė jos dėstytojai ir studentai.
Jau dešimtmetis, kai V. Trušys vėl pasinėrė į pedagoginį darbą. Jis buvo išrinktas Pedagogikos fakulteto naujai įsteigtos Dailės katedros vedėju, jam buvo suteiktas docento vardas. Jo pastangomis pakilo pradinio mokymo pedagogikos ir dailės specialybės prestižas, buvo surengta nemažai tos specialybės studentų kūrybos viešų parodų. Visa tai irgi prisidėjo prie profesoriaus vardo suteikimo.
V. Trušys buvo vienas iš aktyviausių kūrybinio dailininkų kolektyvo kūrėjų. Jis – pirmasis Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, keleto meno tarybų, žiuri narys. Pastaruoju metu dailininkas ypač domisi savo gimtuoju kraštu – Žiemgala. Jis – nepakeičiamas dailininkų vasaros plenerų organizatorius Žiemgaloje. Tokie plenerai ir jų dalyvių parodos veikė Pakruojyje, Pasvalyje, Linkuvoje.
Pastarųjų metų dailininko paveikslai tarsi „surimtėjo”. Dailininkas atsisakė daugelio efektingų tapybos priemonių, o dėmesį sukaupė į giluminį paprasčiausių kasdienių motyvų ir reiškinių pažinimą bei pateikimą. Tai drobės: „Arimai”, „Senas paveikslas”, „Iš Pušaloto”, „Senas namas”, „Kelias”, „Rimo portretas” ir kt. Ypač įsimintinos nedidelės akvarelės, kuriose, atrodo, minimaliausiomis priemonėmis perteikiama Šiaulių priemiesčių, Šiaurės Lietuvos lygumų nuotaika. Žiemgalos motyvai ir jos dvasia susiklostė į ciklą „Pastelių posmai”, kurio kiekvieną paveikslą dailininkas palydėjo savo paties posmeliu. 2000 metais šis ciklas buvo eksponuojamas Šiauliuose ir Kaune. Dailininko kūryba rutuliojasi nuo sudėtingumo prie paprastumo, nuo išorinio efektingumo prie gilesnės jausmo ir dvasios išraiškos.
Kūrybinė grandinė nenutrūksta: kiekvieną dieną gimsta miniatiūrinė akvarelė ar koks sumanymas, naujos drobės fragmentas. Taip ateina metas, kai neskaičiuojant valandų dirbama prie didžiulės sienos, mažesnės drobės ar visai smulkučio darbo.
Bet kas gi tas Vitolio Trušio taip deklaruojamas regionalizmas? Tai apmąstyta, ilgu gyvenimo keliu išbandyta kūrėjo pozicija, grįžimas prie savo ištakų, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros patvirtinimas. Geriausiai apie tai yra pasakęs pats dailininkas: „Pradžia. Patamsėjusi sniego juosta, pro nuogus medžius pilkuojanti medinė bažnytėlė, kelios pušaitės kapinėse – toks pirmasis mano peizažas, nutapytas prieš keliasdešimt metų Pušalote. Laikas. Ūkanotoje tolumoje tirpstanti horizonto styga, plienu spindinti drėgna šviežia suarto lauko velėna, pražilęs kuokštas sudžiūvusių smilgų griovio pakraštyje, dar nespėjusio ištirpti pavasarį sniego ir pirmojo rudeninio leduko baltas raštas juodame žemės lape, rudu rudens apsiaustu tebevilkintis ąžuolas, boluojantys beržai violetiniuose alksnynuose, papuoštos pakelės vėjo suneštų lapų spalvomis, apleistas aklas namas, apaugęs jau pajuodusiais kiečiais – mano peizažas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį. Žemė. Lygumų kilimas, raštuotomis bėgančiomis į tolį keliukų linijomis, susilieja horizonte su pilku dangaus pergamentu – plati ir rami Šiaurės Lietuvos erdvė, visada gili neatskleista paslaptis. Aukštaičių žemė. Kelias. Laikas veda į pradžią. Studijos, savarankiški ieškojimai, įtaka, prievarta ir pagaliau laisvė – vingiuotas, sunkus sugrįžimas. Lieka artimas žemės kampas (vadinkim regionu), kurį dabar turiu iš naujo atrasti.”
Vitolio Trušio darbai liudija, kad jis žino, ko reikia. Jo gyvenimo ir kūrybos pavyzdys rodo, kad viskas priklauso nuo dailininko pozicijos.

FRESKA ,,RASOS ŠVENTĖ” 1990m. 6 dalys (2,5m x 3,0m)

Naujas Vertimų studijų katedros patalpas puošia senos freskos fragmentas
Filologijos fakultete remontuojant naujas patalpas Vertimo studijų katedrai rasta freska, puošianti iki šiol nenaudotos laiptinės sienas. Laiptinės dėl praktinių sumetimų po patalpų rekonstrukcijos atsisakyta, o freskos elementas restauruotas ir paliktas kaip natūrali patalpos puošmena.

Restoranas “Senieji rūsiai”

Antroje salės dalyje viena iš sienų papuošta senuoju tikruoju šlapiuoju būdu sukurta dailininko Broniaus Rutkausko freska. Joje pavaizduota 17-18 amžiaus diduomenės šventė.

Rimtautas Gibavičius. Sgrafito “Devynios mūzos” Vilniaus universitete fragmentas. 1970 m.

Petras Repšys freska “Metų laikai” Vilniaus unicersitetas. 1994 m.

5. SIENOS PARUOŠIMAS

Paviršiaus paruošimas prieš dažymą yra labai svarbus faktorius.Negalima dažyti paviršiaus, jeigu jis nėra tvirtas, švarus ir sausas. Ant jo neturi būti nešvarumų, dulkių, riebalų, tepalo, rūdžių, jis neturi būti sudūlėjąs.

Visas laisvas ir atsilupusias medžiagas reikia pašalinti nugrandant, nušveičiant šepečiu ar kitais būdais.

Nešvarius paviršius galime nuplauti vandeniu su muilu arba plovimo priemonėmis. Sunkiai nusivalančias tepalo ar riebalų dėmes galime pašalinti nušveičiant ‚‘‘Leyland Sugar Soap‘‘ cukriniu muilu.

Dažytus paviršius reikia nušveisti smulkiu šlifavimo popieriumi. Geriausiai naudoti drėgmei atsparų šlifavimo popierių ir vandenį. Tai padeda išvengti paviršiaus nubraižymo ir dulkių.

Skyles, įskilimus, įdubimus reikia užglaistyti.

Dažymo procese labai svarbi yra dažomo paviršiaus būklė, o taip pat ir atmosferos sąlygos. Reikėtų vengti sąlygų, kurios silpnina dažų plėvelės ‚‘‘sukibimą‘‘ su paviršiumi ir džiuvimą.

Atmosferos sąlygos veikia dažų plėvelės susiformavimą ir jos džiuvimo laiką ir, žinoma, yra labai svarbios. Šiltas ir sausas oras greitina džiūvimą. Šaltas ir drėgnas oras lėtina džiūvimą ir gali neigiamai paveikti blizgančių dažų plėvelės susiformavimą, ji gali ‚‘‘sužydėti‘‘ paviršiuje gali susidaryti balta matinė plėvelė .

Nedažomus paviršius reikėtų apsaugoti, kad jie neapsitaškytų dažais. Tam galima panaudoti apsauginius skydus, maskuojantį popierių ar juostą.

6. STATYBINĖS MEDŽIAGOS

Dažymo sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių, kurių vienas svarbiausių yra tinkamas dažomojo ploto parengimas. Dažniausiai dažomojo ploto paruošimui naudojamas gruntas, kurio dažomas paviršius turi būti sausas švarus.

Pirmiausiai reikia nuo dažomojo paviršiaus pašalinti nešvarumus ir dulkes. Jeigu reikia paviršius apdorojamas priešpelėsiniu tirpalu. Grandikliu pašalinami atsilupę, suskeldėję dažai. Kietus blizgius plotus reikia pašlifuoti iki matiškumo ir pašalinti šlifavimo dulkes. Skylės, nelygumai, įtrūkimai užglaistomi glaistu. Išdžiūvusį paviršių išlyginame šlifuodami ir pašaliname dulkes.

Keletas gruntinių dažų pavyzdžių;‘‘Sadolin‘‘ firmos ‚‘‘Bindo Base‘‘ gruntiniai dažai. Naudojami naujiems ir ankščiau dažytiems paviršiams, kuriuos reikia gruntuoti, kad dažai geriau sukibtų su pagrindu. ‚‘‘Bindo Base‘‘ greitai džiūsta ir paviršių dengia lygiu sluoksniu. Tinka sienoms, durims, langams, baldams, prieš dažant lateksiniais arba emaliniais dažais.

Firmos ‘‘TIKKURILA‘‘ – drėgmę izoliuojantis gruntas ‚‘‘LUJA kosleussulku‘‘ . Tai vandeniu skiedžiami drėgmę izoliuojantys dažai, sudarantys drėgmei pralaidų sluoksnį. Naudojami sienų ir lubų drėgnose patalpose gruntavimui.

‘‘Leyland‘‘ gruntiniai dažai – ‘‘Undercoat‘‘ . Nepermatomi gruntiniai dažai, kuriais padengus atitinkamai paruoštus ir nugruntuotus paviršius gaunamas idealus pagrindas tolesniam dažymui emaliu. Gerai pasklinda ir išsilygina, todėl gaunamas lygus paviršius.

Sieniniai tapybai naudojami sienų ir lubų dažai. Dažai parenkami atsižvelgiant į dažomojo paviršiaus dažymui parengime naudojamas medžiagas. Padengus paviršių gruntu dažniausiai naudojami lateksiniai arba emulsiniai dažai. Firma ‘‘Leyland‘‘ siūlo nemažą emulsinių dažų pasirinkimą. Keletas jų :

Vinilinė matinė emulsija ‘‘Vinye matt‘‘ . Aukščiausios kokybės matiniai dažai, tinkantys daugumai lubų ir vidinių sienų. Lygūs, nepermatomi, stipriai‘‘sukimbantys‘‘ , ilgaamžiai, plaunami.

Vinilinė šilko blizgesio emulsija ‘‘Vinye silk‘‘ . Atsparūs šilko blizgesio dažai, ypač tinkantys dažyti reljefines sienų dangas ir visuomeninius pastatus, kur reikia atsparios nešvarumams ir lengvai valomas dangas. Silpnas kvapas ir greitas džiūvimas palengvina dažymą.

Matinė emulsija ‘‘Super leytex contract matt emulsion‘‘. Greitai džiūstantys, nepermatomi dažai, idealiai tinkantys naujam tinkui dažyti. Pusiau korėta išdžiuvusi plėvelė ypatinga tuo, kad leidžia naujam tinko paviršiui ‘‘kvėpuoti‘‘ ir džiūti.

Atliekant darbą mes naudojomės sienų ir lubų dažais EKOCOLOR EKSTRA, REMAKOL EX, bei darbo įrankiais: voleliais ir įvairaus dydžio teptukais.

EKOCOLOR EKSTRA
(sienų ir lubų dažai)

Tai matiniai, atsparūs šlapiam valymui lateksiniai dažai vidaus darbams. Jų paskirtis, tai gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų sienoms ir luboms. Tinka tinkuotiems ir betoniniams paviršiams, plytoms, stiklo pluošto tapetams, įvairioms plokštėms ir kitokiems paviršiams. Dažomas paviršius turi būti sausas, nuo jo prieš dažant reiktų nuvalyti nešvarumus. Paviršiaus nelygumai turi būti užglaistyti smulkiagrūdžiu glaistu. Blizgūs, anksčiau alkidiniais dažais dažytus paviršius reikia pašiurkštinti švitriniu popieriumi ir nuvalyti šlifavimo dulkes. Prieš dažant paviršių rekomenduojama nugruntuoti gruntu. Dažai pilnai yra paruošti naudojimui. Prieš dažant reikia gerai išmaišyti. Dažyti esant (+5 +30)temperatūrai. Saugoti nuo šalčio. Paviršių rekomenduojama dažyti du kartus.

REMAKOL EX

Atliekant darbą mes naudojome šios firmos spalvas:
REMEKOL EX 0481 mėlynas
REMAKOL EX 0841 raudonas
REMAKOL EX 0284 tamsiai rudas
REMAKOL EX 0622 geltonas
REMAKOL EX 0550 šviesiai žalias
REMAKOL EX 0684 ochra
REMAKOL EX 0833 raudona
REMAKOL EX 0197 juoda

7. SPALVA
SPALVOS PAIEŠKA
I. Iteno spalvinis apskritimas
Tam, kad palyginti NCS sistemą su kitomis spalvinėmis sistemomis, susipažinkime su pagrindiniais dailininko ir meno teoretiko Johaneso Iteno (1888- 1967) sukurtos spalvų teorijos teiginiais.
J. Iteno teorija susistemina spalvas į 12 dalių. Spalvinio apskritimo pagrindą sudaro trys svarbiausios (pirmos eilės) spalvos- geltona, raudona ir mėlyna. Oranžinė, žalia ir violetinė yra antros eilės spalvos bei yra išsidėsčiusios priešais pirmos eilės spalvas. Iš šonų pirmos ir antros eilės spalvas supa trečios eilės spalvos, kurios gaunamos sumaišius šalia esančias pirmos ir antros eilės spalvas- geltonai oranžinė, purpurinė, mėlynai violetinė ir lapų žalumos.

Šiame apskritime tam tikrai spalvai priešpriešiais esanti spalva yra jai kontrastinė (papildomasis kontrastas). Remiantis šiuo principu spalvinį apskritimą galima padalinti ir į didesnį spalvinių sektorių skaičių.
Naudojant spalvinį apskritimą tapyboje ir dizaine galima nustatyti spalvines harmonijas ir kontrastus. Didžiausią kontrastą sudaro priešpriešiais esančios spalvos (papildomasis kontrastas). Spalvas galima parinkti ir naudojantis kvadratu, trikampiu ar stačiakampiu. Harmoningam deriniui išgauti pasirenkamos dvi ar trys šalia esantys tos pačios spalvos atspalviai.

Spalvų simbolika
Raudona spalva – gėris, iškilmingumas, meilė, aktyvumas, aistra, seksualumas, valia, jėga, ugnis, drąsa, vyriško principo reprezentacija, asocijuojama su Marsu.
Geltona spalva – jaunystė, viltis, draugiškumas, darbas, kantrybė, laisvė, džiaugsmas, asocijuojama su Saturnu.
Mėlyna spalva – tikėjimas, tiesa, išmintis, ištikimybė, pastovumas, šlovė, garbė, nuoširdumas, meilė, moteriško principo reprezentacija, asocijuojama su Venera.
Žalia spalva – protas, intelektas, dieviškas nemirtingumas, asocijuojama su Merkurijumi.
Žydra spalva – dvasingumas, dangiška ramybė, dieviška jėga, valdingumas, asocijuojama su Jupiteriu.
Oranžinė spalva – sveikata, šventumas, skaistumas, asocijuojama su Saule.
Purpurinė spalva – pasiaukojimas, teisingumas, išdidumas, santūrumas, valdingumas, asocijuojama su Merkurijumi.
Ruda spalva – nusižeminimas, asketizmas, Dvasios inercija, pasyvumas.
Balta spalva – vientisumas, pilnovė, užbaigtumas, paprastumas, nekaltybė, tyrumas, šviesa, oras, taika, gedulas.
Pilka spalva – nuolankumas, neutralumas, atgaila, sielovada, depresija, gedulas.
Juoda spalva – pirminis chaosas, pirmapradė šviesa, tuštuma, pastabumas, kuklumas, rimtis, rūpestingumas, pasiaukojimas, mirtis, pyktis, gėda, pavydas, asocijuojama su Saturnu.
Auksinė spalva – didybė, dieviška puikybė, garbė, turtingumas, dvasinė stiprybė, asocijuojama su Saule.
Sidabrinė spalva – nekaltybė, išmintis, dvasingumas, skaistumas, džiaugsmas, vaisingumas, asocijuojama su Mėnuliu.
Spalvos poveikis ir terapija

Ruda – turi stabilizuojantį poveikį, susijusi su rudeniu, senatve, dėl to patartume jos nenaudoti. Tokioje erdvėje gali susidaryti įspūdis, kad daiktai senai naudojami. Jos tonus mėgsta darbą mylintys žmonės, praktiški tuščiai nesvajojantys. Be to ruda gali būti gaivi arba niūri.

Balta – dar labiau išryškina daiktą erdvėje, tokioje erdvėje dėmesys krypsta į žmones. Ji pagyvina energija, tačiau gali būti sudėtinga gyventi tokioje erdvėje. Netinka prieškambariuose.

Žalia – gamtos ir augimo spalva, sukelia darnos ir ramybės pojūtį. Sunkiai perprantantys žmonės, o žalia sodri – patinka ryškioms asmenybėms. Be to ji ramina nervus, ilsina akis, skatina darbingumą, tinka darbo kambariams, miegamiesiems.

Pilka – galima ją laikyti kompromiso, bei harmonijos spalva, arba sieti su nuotaika, ar depresija. Tai neištvermingų, susikaupusių viduje, abejojančių, bijančių atsilikti, persistengti. Apdailai renkantis reikia pasirūpinti, kad ji būtų kuo šviežesnė.

Juoda – juoda sugeria visas kitas ir sukuria gelmės pojūtį. Ji gali sukurti įspūdinga atmosfera arba elegantišką foną kitoms spalvoms, tačiau jeigu jos pernelyg daug, nuotaika gali būti prislėgta, kamuoti depresiją. Juoda naudojama dramatiškiems fonams kurti. Netinka vaikų kambariams, valgomiesiems, ten kur gydoma. Ją mėgsta žmonės, kurie paprastai apie save gerai galvoja, nori pirmauti, išlaikyti paslaptingumą.

Mėlyna – siejama su ramybe, rimtimi, padeda užmigti, todėl idealiai tinka miegamiesiems. Mažina įtampą ir stresą, todėl ją reikia naudoti konfliktinėse vietose (kabinetuose, kambariuose, kur žmonės kivirčijasi). Tačiau reikia vengti šios spalvos žmonėms linkusiems i depresiją.

Raudona – tai aktyvių žmonių spalva, avantiūristų, nuotykių mėgėjų. Šios spalvos gamtoje yra nedaug, todėl nereikia jos naudoti per daug aplinkoje. Tai nepaprastai galinga spalva, jos perteklius didina agresiją. Netinka valgomajame, ji daugiausia tinka pobūviuose, žaidimų kambariuose.

Rausva – tinka miegamajam, vaikų kambaryje. Dėl savo gydomųjų savybių padeda atgauti pusiausvyrą, tirpdo pyktį, padeda vienišiems žmonėms.

Purpurinė – naudojama norint sukurti labai įspūdingą aplinką. Taikoma barams, kavinėms. Tyrimai rodo, kad ji labai žaboja socialų elgesį.

Oranžinė – draugiška spalva. Tai nepastovių asmenybių spalva, nuo jos greitai kinta jausmai ir charakteris. Mėgsta gyventi sau. Ji tinka prieškambariams, į šiaurę žiūrintiems kambariams, kur reikia šildyti, taip pat kur reikia pakurstyti pokalbį.

Geltona – palaikanti gyvybe spalva, stimuliuojanti, pakelianti nuotaiką. Ją mėgsta meniškos prigimties žmonės, ji pritraukia ir išlaiko šalia savęs kitus. Ji tinka valgomiesiems, nes tai apetitą kelianti spalva. Jos reiktų vengti aukštose erdvėse, nes jos ryškumas dar labiau sumažina patalpa. Netinkama miegamiesiems, kur norima atsipalaiduoti, nes ši spalva nuolat dominuoja.

Šviesos įtaka spalvai:

• Spalvotų daiktų paviršiai keičiasi, priklausomai nuo to, kokios spalvos šviesos šaltinis juos apšviečia.
• Tai mes turime žinoti ruošiantis darytis makiažą.
• Labai gerai jeigu klientė žino koks bus apšvietimas vakarėlyje.

Pagrindinės spalvos, kuriu negalima išgauti maišant kitas spalvas:
• Geltona
• Mėlyna
• Raudona
Spalvos išgautos maišant pagrindines spalvas:
• Raudona + mėlyna = violetinė
• Geltona + mėlyna = žalia
• Geltona + raudona = oranžinė

Spalvotų daiktų(paviršių)spalvos, kai juos apšviečia spalvoti šviesos šaltiniai

Šaltinio spalva

Daikto spalva Raudona Oranžinė Geltona Žalia Mėlyna Violetinė
Juoda Tamsiai raudona Tamsiai oranžinė Tamsiai geltona Tamsiai žalia Tamsiai mėlyna Tamsiai violetinė
Balta raudona oranžinė geltona žalia mėlyna violetinė
Pilka raudona oranžinė geltona žalia mėlyna violetinė
Raudona raudona Skaisčiai raudona oranžinė ruda Tamsiai purpurinė Tamsiai raudona
Oranžinė raudona oranžinė Šviesiai oranžinė Geltonai žalia juoda juoda
Geltona oranžinė Šviesiai oranžinė geltona Geltonai žalia Tamsiai žalia juoda
Šviesiai žalia raudona Geltonai žalia Žaliai geltona žalia Mėlynai žalia Mėlynas atspalvis
Žalia juoda Žaliai juoda Šviesiai žalia žalia Žaliai mėlyna Mėlynai juoda
Šviesiai mėlyna violetinė Tamsiai pilka Geltonas atspalvis Mėlynai žalia mėlyna Mėlynai violetinė
Mėlyna alyvinė Pilkai mėlyna pilka Mėlynai žalia mėlyna Mėlynai violetinė
Violetinė Raudonai juoda Raudonai alyvinė pilka mėlyna Violetiniai mėlyna violetinė
Purpurinė Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis juoda Mėlyna Violetinė
Rožinė Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis Tamsiai žalia Mėlynas atspalvis Violetinis atspalvis

Spalvos šviesis – tai tam tikros spalvos tono šviesumo ir tamsumo laipsnis.

Chromatinės ir achromatinės spalvos

Achromatinės spalvos – balta, juoda ir visos pilkos spalvos.
Chromatinės spalvos – tai visos spektro spalvos (vaivorykštės spalvos). Žmogaus akis gali matyti apie 13 tūkst. Spalvų vaivorykštę.

Spalvos maišomos:
• Maišant chromatines spalvas
• Pridedant baltų dažų (balinant)
• Pridedant juodų dažų (tamsinant)
• Aktyvusis spalvų maišymas, kai viena spalva dengia kitą (būdinga spaudai, šviesos efektams)

Spalvų charakteristika skirstoma:

• Pagal šilumos ir šalčio įspūdį spalvos grupuojamos į šiltas ir šaltas.
• Raudonos, geltonos ir arčiau jų esančios spalvos, primenančios ugnį, vadinamos šiltomis.
• Žydros, žalios ir mėlynos, primenančios ledą, kosminę erdvę vadinamos šaltomis.
• Žalia spalva gali būti šalta ir šilta.
• Pilka spalva taip pat gali būti šilta ir šalta.
• Spalvų šiltumas ar šaltumas priklauso nuo geltono ar mėlyno atspalvio.
• Šiltos spalvos šalia šaltų atrodo šaltesnės, o šaltos šalia šiltų – šiltesnės
• Kokybiškas spalvų derinimas yra jo skambumas:
 kai viena spalva rami, o kita dominuojanti
 Tai pat gali būti šilta ir šalta spalvų gama
 Gali būti derinamos šiltos ir šaltos spalvos
• Lengviau suderinti neaktyvias spalvas, tačiau kontrastingi deriniai yra efektingesni.
• Vykę deriniai rodo didelį kūrėjo meistriškumą ir skonį.

Spalvos svoris

Spalvos turi savo svorį, todėl skirstomos į sunkias ir lengvas.
• Tamsios spalvos – sunkesnės
• Šviesios spalvos – lengvesnės
Svoris tarp jų gali būti išlygintas, tamsios spalvos plotą mažinant, o šviesios – didinant. Derinant lengvas ir sunkias, šviesias ir tamsias spalvas galima sukurti statiškumo arba dinamiškumo iliuziją.

Spalva

• Opiausia kompozicijos problema
• Pabrėžia formą arba ją niveliuja
• Šviesus daiktas atrodo didesnis, lengvesnis
• Tamsus – mažesnis, sunkesnis
• Šviesi spalva padeda išryškinti plastinę formą
• Tamsi pabrėžia jos siluetą
• Ryški nustelbia formą, labiau tinka mažiems, nutolusiems ir mažiau apšviestiems objektams, o iš objektų grupės išskirią svarbiausią
• Nereikia pamiršti, ką šešėlyje spalva tamsėja, kartais praranda švarumą, todėl tokias plokštumas reikia dažyti ryškiau bei šviesiau.

Optinė apgaulė

• Ta pati spalva ant skirtingo fono įgyja jo atspalvį toks reiškinys vadinamas chromatiniu kontrastu
• Spalvos lopinėlis ant balto fono atrodo tamsesnis, o ant juodo šviesesnis, toks reiškinys vadinamas šviesumo kontrastu
• Abiejų kontrastų stiprumas priklauso nuo to lopinėlio ir fono santykio. Tai yra kuo fonas didesnis, tuo poveikis lopinėliui nusidažyti didesnis. Šis poveikis beveik išnyks, jeigu spalvos lopinėlį apvesime baltu kontūru
• Reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvieną dailės kūrinį veikia jo fonas

Artėjančios ir tolstančios spalvos

• Pastebėta, kad šviesios ir šiltos spalvos – artėja
• Šaltos bei tamsios – tolsta
• Šios savybės padeda optiškai transformuoti aplinka, ja trumpinti, aukštinti, žeminti

Spalvų asociacija

Spalva Apimtis, tūris Svoris Atstumas, nuotolis Temperatūra Judesys Psichologinis poveikis skonis Pakuotės naudojimas
Raudona Pločio didinimas Sunkus Labai artus Karštas Aktyviai dinamiškas Neramus, aistringas,
jaudinantis Aštrus,
saldus Populiarus konditerinis maistas
Geltona Abstrakto didinimas Lengvas Artėjantis Šiltas Aktyviai spinduliuo-jantis Gyvas, linksmas,
jaudinantis Saldus,rūgštus Populiarus, maistinis
Žalia neutralus Neaiškus
Neapibrėžtas

Neutralus Neutraliai

šaltas Suklumpan-tis, bet gyvas Švelnus, ramus, Saldus, sūrus, šviežias Maistinis, medicininis
Mėlyna Maž.platumos,darantis santvarka sunkus Toli suklumpantis Šaltas,labai
šaltas Sustingęs Šviežias,nuraminantis Neutralus,
šaltas Maistinis,
Parfumerinis
Balta Didėjantis Lengvas Artus Ramus Skirtingai
šaltas Švara, vėsus Lengvas, sūrus,neutra-lus Pastovus medicininis
Juoda Didėjantis Sunkus Tolimas Skirtingai
šaltas Nepajudinamas, sustingęs Liūdnas, abejingas, slegiantis Neutralus, kartus Parfumerinis galanterinis,
aukštos kokybės

8. Diplominio darbo aprašymas, eskizai, nuotraukos

„ . pieva, visuomet žydinti, ir drugelių būrys, visad skraidantis.“

Savo diplominį darbą mes pradėjome nuo eskizų. Mums reikėjo sukurti kažką vaikiško, nes savo darbą atlikome lopšelio darželio grupėje „Ramunė“. Nenorėjome kurti kažką abstraktaus ar labai stilizuoto, nes tai būtų buvę sunku suvokti vaikui, o ypač tokiam mažiukui. Todėl nusprendėme, kad tai bus realistinis piešinys, kai kuriuos elementus stilizavome. Pievą pasirinkome todėl, kad ant sienos, kur turėjome atlikti savo darbą, buvo padarytas dekoratyvus namukas. Namukas su langu į durimis ir langu į vaikų miegamąjį. Prieš pradedant visus darbus išsimatavome sienos ilgį, aukštį, kiek vietos užima namukas, jo aukštis, ilgis, plotis. Mums to reikėjo, kad būsimas darbas kompoziciškai derėtų su visa aplinka.

Tai atlikusios nusprendėme piešti eskizus. Kadangi buvo pieva, joje reikėjo ir gėlių. Gėles parinkome lengvai pagal grupės pavadinimą „Ramunė“. Galima sakyti ir tai, kad mūsų darbas ir buvo sukurti darbą susijusi su šia gėle. Freska turėjo atspindėti grupę, jos idėją, nes darželyje esančios grupės turi vis kitokį gėlės pavadinimą: „Aguona“, „Medetka“ ir t.t.

Gamtoje slypi begalę simbolių. Augalai atspindi gimimo, mirties ir atgimimo ciklą. Nuo seniausių laikų kiekvienoje kultūroje augalai, gėlės užima ypatingą vietą žmogaus širdyje ir gyvenime. Senovėje, kai kurios gėlės buvo laikomos žemišku dievų pavidalu. Gėlė su pumpurais simbolizuoja naują gyvenimą ir galimybes. Ženklai – tai daiktai arba idėjos, kurie auga ir tiesiogiai vaizduoja ar nurodo ką nors kitą.
Ramunė – tai tarsi saulės atvaizdas žemėje, gyvojoje gamtoje. Jos geltonas vidurys simbolizuoja saulės centrą, o balti lapeliai – tai saulės spinduliai, šildantys žemę. Saulė galinga, o ramunė trapi laukų gėlė. Ji dar siejama su meile ir ištikimybe. Žemė laikoma moteriška i r maitinančia, nes lietaus apvaisintoje žemėje užsimezga gyvybė. Kaip ir mama auginanti vaiką: augina globoja, myli. Akmenys – tai tvirtumo ir užimtumo simbolis. Žemės ir dangaus ryšys lemia žmonijos gerovę, nes saulės, lietaus, vėjo ir dirvos sąveika teikia gyvybę, šilumą ir maistą.
Žemės simbolika papildo dangaus simboliką: žemė reiškia Didžiąją Motiną, priimančią ją apvaisinti lietų, brandinančią derlių ir maitinančią žmoniją. Žemę siejant su ruda spalva- ji tiesiogiai ją ir atstovauja. Ruda spalva dar simbolizuoja rudenį, o kaip žemės spalva kuklumą. Dangus visuomet buvo siejamas su dievais kūrėjais ir kūrimo galia. Jo spalva simbolizuoja ramybę, mąstymą ir protą, tai begalybė ir tuštuma, iš kurios kilo gyvybė. Saulė ypač reikšminga ji įkūnija vyrišką energiją, šviesą ir šilumą. Saulė kasdien pateka ir nusileidžia, ji šildo žemę ir brandina derlių. Ji visuomet nugali tamsos demonus. Saulė – visų tvarinių gyvybė, auksinė šviesa ir džiaugsmas. Dienos šviesa išaugina ir pražydina augalus. Žemė išaugina visa tai, kas supa mus, ji maitina mus, iš jos prasideda žmogaus egzistencija. Žolė apdengia žemę, saugo nuo dulkių ir vėjo. Žolė asocijuojama su žalia spalva. Žalia – tai gyvenimo, pavasario ir jaunystės spalva.
Ji reiškia viltį ir džiaugsmą. Ši spalva siejama su gamta. Gamtoje egzistuoja gyvybė – auganti ir džiuginanti mus. Todėl mes savo darbą ir sukūrėme gamtos tema. Jame sujungėme dangų, saulę, žemę augančią gyvybę. Nuo to galime sakyti ir pradėjome savo darbą, nes juos reikėjo išdėstyti kompoziciškai, kad susilietų į bendrą visumą. Sraigė, kadangi čia išlenda iš kriauklės, čia vėl įlenda , ji siejama su pilnėjančiu ir dylančiu mėnuliu, simbolizuoja gimimą ir atgimimą. Paprastai laikoma laimės ženklu. Boružėlė – tai dievo pasiuntinys žemėje, kiti ja vadina dievo dangaus avinėliu nešančiu laimę, saugančius mus nuo blogio .

Drugelis tai didelių svajonių ženklas. Kadangi išsivysto iš vikšro, drugelis laikomas atgimimo ir prisikėlimo simboliu. Išsiritantis iš lėliukės reiškia sielą, o kinams ir japonams – nemirtingumą ir džiaugsmą. Kinų mene drugeliai su slyvos žiedais simbolizuoja ilgą amžių, o drugeliai laimingą santuoką. Drugeliai – amžino džiaugsmo simbolis – žada viltį ir atsinaujinimą, tarpumą. Drugelis – unikalus vabzdys, jau išsiritęs iš kokono, jis tiksliai žino kur skristi. Kelią peteliškei rodo saulės arba mėnulio šviesa. Drugelis skrenda tiesiai, stengdamasis, kad šviesa kristų tik iš vienos pusės. Jei jaučiatės ramus ir sveikas, nekaupiate savyje blogų minčių, tai drugelis ramiai pro jus praskris maždaug dešimt centimetrų atstumu. Anksčiau drugelis buvo vadinamas piršliu. Žmonės tikėjo, kad lengvu sparnelių mostu šis išdaigininkas gali sujungti žmonių širdis. Kinai sako: „Manote, kad jūs stebite drugelius? Klystate. Iš tiesų tai plaštakės tyrinėja jus“ Drugelis gyvena neilgai, kartais valandą, o kartais savaitę. Tačiau jis žino kas jums nutiks ateityje. Drugys nutūpęs ant ramunėlės – dovanos, pasitikėjimo savimi pranašas.

Taip rutuliojosi mūsų mintys, jas dėstėme savo eskizuose. Po to sekė eskizo spalvinis variantas. Derinome spalvas, vienas vietas išryškinant kitas prigesinant, įvedinėjant akcentus. Kaip spalvinį akcentą pasirinkome violetinę spalvą, ji tarsi buvo priemonė padedanti išryškinti ramunes.

TURINYS

1. Diplominio darbo temos parinkimas 2 psl.
2. Sienų tapyba architektūroje ir jos technika 4 psl.
3. Iš sieninės tapybos istorijos 9 psl.
4. Sieninė tapyba Lietuvoje 32 psl.
5. Sienos paruošimas 48 psl.
6. Statybinės medžiagos 49 psl.
7. Spalva 51 psl.
8. Diplominio darbo aprašymas, eskizai, nuotraukos 57 psl.
9. Naudota literatūra 93 psl.

1. DIPLOMINIO DARBO TEMOS
PASIRINKIMAS

Šiuolaikinį žmogų menas lydi visą gyvenimą – nuo gimimo iki pat mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprūsimą, išsilavinimą ir meninį skonį. Menas – plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių. Tai muzika, literatūra, dailė, architektūra, teatras ir kt. Jauno žmogaus visapusis lavinimas neįmanomas be meninio lavinimo. Kad suvoktume šiuolaikinį meną, turime susipažinti su meno istorija, skaityti knygas apie menininkus – žmones, kūrusius nuostabius paveikslus, skulptūras, architektūros paminklus, kurie mus supa, stabi ir žavi iki pat šių dienų.
Mes taip pat nusprendėme, sukurti kažką, kas puoštų, stebintų kitus ne šiandien, ne rytoj, o daugelį metų. Aišku, tai neprilygs renesanso epochos meistrams, bet tai bus mūsų indėlis, kuriant pasaulyje grožį.

“Mene grožis yra pats svarbiausias dalykas. Be grožio galima kūryba, bet be jo nėra meno.”

Adomas Jakštas

Seniai pastebėta, kad gyvenimas, menas ir grožis glaudžiai susiję. Menas žmoguje sužadina norą kurti, mąstyti ir elgtis pagal grožio ir didingumo dėsnius. Žmogus iškilo iš gyvūnų tarpo kaip didinga lemtinga būtybė ne dėl to, kad padarė pirmąjį darbo įrankį, bet kad išvydo: pilką debesį, žvaigždžių spindesį, ryto rasos lašelius. Žmogus žvelgia į viską turėdamas savo poziciją simpatijas ir antipatijas. Jis skiria grožį ir harmoniją, didybę ir dramatizmą, tragizmą ir komizmą.

“Grožis, kaip audra, jis sudrebina žemę po mūsų kojom ir dangų virš mūsų galvų”

Kahlil Gibran

Gamtoje yra kažkas panašu ir į mūsų poelgius. Dailininkai apdainuoja gamtą, kuri dovanoja žmogui gėrį ir jėgą, tai perteikdamas savo piešiniuose, kurie laikui bėgant tampa šedevrais. Žmogus pažindamas grožį suranda savo gyvenimo prasmę. Kiekvienas žmogus savo “prigimtimi” yra menininkas. Jis visur siekia savo gyvenime grožio. Menininkais vadinami žmonės, kuriantys meno kūrinius – dailininkai, tapytojai, rašytojai, kompozitoriai. Tačiau kurti ir diegti pasaulyje grožį sugeba visi žmonės.
Pradėdamos diplominį darbą mes nusprendėme, kad savo būsimą “grožį”įgyvendinsime ant sienos, kad jis nebūtų paslėptas užvertus knygą ar praėjus sezonui, todėl mes pasirinkome sieninę tapybą. Sienyne tapybą atlikti pasirinkome darželyje, nes norėjome, kad ji džiugintų vaiko širdį, pripildytų joje šilumos. Vaikui vaikystė yra pats svarbiausias gyvenimo tarpsnis. Būtent vaikystėje susiformuoja vaiko gyvenimo pagrindai, idealai, nuo vaikystės priklauso ir jo ateitis! Todėl mes labai džiaugiamės matydamos, kaip vaikai mdžiaugėsi matydami sau artimą aplinką, kurioje spinduliuoja šiluma ir gėris!
Meno kūrinys gali apsvaiginti, priversti visus daug apie juos kalbėti. Jua 3000 metų daug menininkų traukė grožis. Seniai nustayta, kad grožis žmoguje sukelia džiaugsmą, pasiaukojimą meilei, kūrybai. Gal todėl jis taip dažnai tapatinamas su žmogiškumu. Menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje. Menu žmogus tarsi prasilenkia su gamtiniu kūrybos darbu. Ką žmogus daro, yra jo minčių arba nuotaikos pasireiškimas. Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios – sielos. Kiekvienas grožio pasireiškimas veikia ir atgaivina žmogų, daro jį tyresnį, geresnį, išmintingesnį. Leonasdas da Vinčis tapybą vadina

“. gamtos anūke, nes visi akivaizdūs daiktai kilo iš gamtos, o iš jų atsirado tapyba.”

Lygindamas tapybą su poezija, jis teikė pirmenybę tapybai –

“. mat atpytojas gali pavaizduoti begalę dailykų, kurių žodžiai neįstengia įvardyti.”

2. SIENŲ TAPYBA ARCHITEKTŪROJE

IR JOS TECHNIKA

Dailės kūrinys architektūroje yra ne puošmena, o sudėtinė kompozicijos dalis, architektūros elementas. Terminas “Monumentalioji dekoratyvinė dailė”- reiškia sienų tapybą – freską, vitražą, mozaiką ir t.t. O “Taikomoji dekoratyvinė dailė”- tekstilę, keramiką, medžio, metalo, gintaro dirbiniai. Siekiant supaprastinti šią terminologiją siūloma visa dailės rūšis susietas su architektūra vadinti – Architektūrine daile. Architektūrinis dailės kūrinys stebimas iš didelių atstumų, dėl to reikalingas stambaus mastelio vaizdas. Architektūrinėje dailėje dažnai naudojami simboliai, kurie išryškina reikšmingas idėjas ir įvykius, suteikia kūriniui nekasdieniškumo įspūdį. Vienas svarbiausių architektūrinės dailės bruožų yra; koloritas, dekoratyvumas, spalvų tonų intensyvumas, kontrastas. Seniausi monumentaliosios dekoratyvinės tapybos kūriniai yra pirmykštės bendruomenės gyventojų; uolų ir urvų tapyba. Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Joje naudojamos įvairios medžiagos ir atlikimo technikos. Seniai žinomas sienų ir lubų dekoravimas – freskos technika. Freska, tai sieninė tapyba vandeniu skiestais dažais, ant specialiai paruoštos sienos. Dažų mišiniai liejami ant sienos, lengvai sudrėkinto grunto paviršiaus, kuriam džiūvant susidaro anglairūgštės plėvelė, užfiksuojanti bei sustiprinanti dažus sienos paviršiuje. Be freskos sienų tapyboje naudojama ir temperos technika. Šiuo atveju temperos dažai, kurie susideda iš smulkaus dažų ir emulsinių natūralių mišinių, kurie tepami ant sauso paviršiaus, anksciau padengta plonu dažų sluoksniu, atliktu freskos technika.
Sieninė tapyba dažnai atliekama mišria temperos ir freskos technika. Naudojant šias freskos tapybos kompozicijoje gali pavaizduoti figūras ir daiktus keliais planais, sukurti iliuzinę erdvę, suteikti formai šviesos ir šėšėlių žaismingumo. Freska reikia atlikti per trumpą laiką, kol neišdžiuvo tinkas. Freska labai klestėjo Italijos renesanso architektūroje. Žymiausi renesanso meistrai L.da Vinčis, Rafaelis. Mikelandželas, jų freskos spindi paprasta manine jėga
Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Kitaip nei molbertinė tapyba sienų tapyba (taip pat lubų tapyba) yra susijusi su konkrečia vieta ir turi būti derinama su aplinka, pvz. su architektūra. Taigi siena, lubos gali būti traktuojamos kaip ribojanti plokštuma arba iliuziškai atsiverti į kitą erdvę. Labai paplitusios technikos yra freska, al secco, enkaustika ir sgrfitas.Ko gero, sienų tapyba – sena tapybos rūšis (priešistoriniai uolų piešiniai), paplitusi visose senovės kultūrose. Antikinių sienų tapinių iki šių dienų mažai teišliko (pvz. Pompėjoje) tačiau jų tradiciją tęsė ankstyvoji krikščionių katakombų tapyba ir Bizantijos dailė. Romanikoje sienų tapyba (beveik išimtinai religinė) buvo ypač populiari, tuo tarpu – gotikos epochoje del vis mažėjančių sienų plotų pirmenybė atiteko vitražui. Italijoje sienų tapyba niekad nebuvo praradusi reikšmės, o freskos technika renesanso laikais dar labiau ištobulėjo. Nuo XIV a. vis dažniau tapyba puošiami ir pasaulietiniai statiniai (pilys, rūmai, rotušės) Baroke suklestėjo iliuzinė sienų bei lubų tapyba. XIX a. buvo sukurti istorizuoti mazarietiečių istoriniai tapiniai, o XX a. naują reikšmingą pagyvėjimą sukėlė meksikietiškas muralizmas.

Freska (it. fresco – šviežias):1.Sienu tapybos technika. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus. Tapoma ant drėgno tinko, ant sauso tinko arba abiem būdais iš karto.
2. Sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika. Katais netiksliai vadinamas bet kokia technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo priešistorinių urvų piešinių iki sintetiniais dažais patapytų šiuol. kompozicijų.
Al fresco (sk. al. fresko; it. ant šviežio), buon fresco, sienų tapybos technika: tapoma ant šlapio, šviežio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais, sumaišytais su kalkių vandeniu arba paprastu vandeniu. Tinką sudaro keli sluoksniai: 2 – 3 apatiniai (it.arricciato) – iš smėlio ir gesintų kalkių, viršutinis – intonaco – iš gesintų kalkių ir marmuro miltelių arba smulkaus smėlio. Ppr. Freskos kompozicija pirmiausiai piešiama ant kartono. Nuo jo piešinys perkeliamas ant sienos nusmailintu pagaliuku įspaudžiant kontūrą arba sinopitu paryškinant linijas. Tapoma ant drėgno intonaco seansais (giornata). Tinkui džiūstant gesintos kalkės prisijungia ore esantį anglies dioksidą ir kietėja sudarydamos kristalinę kalcio karbonato plėvelę, padengiančią ir apsaugančią tapybos paviršių. Kai kada al fresco derinama su al secco technika. Al fresco kūrinys dažnai apibendrintai vadinamas- freska. Al fresco atsirado etruskų kultūroje, labiausiai paplito Europos viduramžių ir renesanso dailėje, Lietuvole – nuo XIV a. pab.

Al secco (sk. al seko; it. ant sauso), sienų tapybos technika ant sauso tinko. Ne tokia patvari kaip al fresco, nes tapybos paviršiuje nesusidaro apsauginė kristalinė plėvelė. Pigmentas maišomas su kalkių skiediniu, į kurį dedamas rišiklis – kiaušinio baltymas arba klijai. Al secco taikyta jau sen. dailėje, nuo XIV a. – Europos dailėje al fresco korektūroms, vad. pentimentui, ir kaip savarankiška technika. Ppr. tapoma pagal iš anksto parengtą kartoną.

Enkaustika (gr. Enkaustike) – kitaip vaško tapyba. Tapoma dažais kurių rišiklis vaškas. Šie vaško dažai šilti arba šalti tepami ant pašildyto pagrindo.
Enkaustika – vandeniui, o ypač šviesai atspari tapybos technika. Ji žinoma nuo V a. pr, Kr. sukurta Egipte. Itin įspūdingi enkaustikos pvz. Fajumo kapavietės (I – Iva.) mumijų portretai ir ankstyvosios krikščionybės ikonos (VI – VII a.) Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyne.
Viduramžiais enkaustika išstūmė kitos tapybos technikos. Prisimenant antikos tradicijas ją stengtąsi atgaivinti renesanso epochoje, o ypač XVIII a.

Sgrafitas – tai sienų dekoravimo būdas kelių sluoksnių spalvotu tinku. Jis atsirado Italijoje XV – XVI a. ir greitai paplito visoje Europoje. Sgrafito technika dažniausiai buvo taikoma dekoratyvinės bei ornamentinės tapybos darbams, o kartais ir figūrinėms kompozicijos. Sgrafito technika tai plonas viršutinis sienos tinko sluoksnis pagal tam tikrą piešinį nukrapštomas iki apatinio skirtingos spalvos sluoksnio. Jų gali būti du trys ir daugiau. Sgrafito technikai būdingas tinko faktūros, spalvos ir piešinio linijų žaismas.

al fresco

al secco

Nijolė Vilutytė. Freska – sgrafitas. “Gailestingumo motina”
2003-2004

3. IŠ SIENINĖS TAPYBOS ISTORIJOS

Mokslininkai, tyrinėdami meno kūrinius, siekia nusakyti vienos ar kitos civilizacijos kultūros ir meno ištakas, ypatybes, tęstinumą, reikšmę kitų civilizacijų kultūrai. Moksliniai meno tyrinėjimai atskleidžia kaip formavosi meno stiliai, kito žmogaus požiūris į meną.

Meno istorijos ir dailės pažinimo mokymo tikslas – visapusiškai lavinti vaiko asmenybę, plėtoti jo kūrybines galias, ugdyti meno žinovą, kultūros puoselėtoją.

Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos:
– estetinė (ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio);
– pažintinė (meno kūrinys supažindina su įvairių epochų aukštinamomis vertybėmis, istoriniais momentais, religija);
– komunikacinė (menas yra tarsi gyja puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas ir siekius);
– auklėjamoji (menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį);
– hedonistinė (meno savybė teikti malonumą. Žvelgdami į estetišką meno kūrinį, jaučiame susižavėjimą, pasitenkinimą).

Nuo senų senovės žmogus kuria gožį. Jam neužtenka pavalgyti šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu „grožio formulės‘‘ suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ja perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas. Tai lėmė geografinė padėtis, religija, nacionalinės tradicijos, kultūros lygis, o ir pačių žmonių skonis ir mada.

Žmogaus – menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai iškalti ar įrėžti akmenyje, kauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosiai ir kiti gyvūnai. Taip siekta juos užkerėti tikintis lengvos medžioklės. Archajinės epochos žmonės, susidūrę su paslaptingomis gamtos jėgomis, ieškojo būdų jas paveikti. Ritualinė poezija, šokiai, dainos, piešiniai ir skulptūros buvo skirtos magijai, todėl žmogus dar nemanė, kad kuria meną.

Priešistorinė Lasko urvo tapyba (Makleno kultūra, apie 15000 pr. Kr.

Senųjų civilizacijų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose rytuose. Prieš 6500m. Derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose susiformavo pasaulinės kultūros židinys, graikų vadintas
Mesopotamija. Jos gyventojai – šumerai, akadai, babiloniečiai, asirai, chaldėjai, persai – gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti. Geriausiai išlikusi dailės dalis – gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gausiuose gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios – visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojama iš profilio, akis – iš priekio, o kojos – iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks yra tikrovėje, o koks turi būti pagal griežtų kanonų reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptokoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgiant į simetrijos ir ritmo santykius. Milžiniškus deivės Ištarės vartus dengė mėlynos glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais.
Etruskų menas gyvavo VIII – I a. pr. Kr. Truskai išlaikė savo senovinę vėjo audros ir dangaus religiją, kuri rėmėsi būrimu iš aukojamo žvėries organų. Pirmieji paminklai rytietiški. Graikų įtaka pasireiškia tik VII a. pr. Kr., bet ji nenustelbia pagrindinių etruskų meno elementų. Romėnai juos pavergė. Dažnai tai, kas kildinama iš romėnų, iš tikrųjų yra etruskų palikimas. Romėnų triumfo arka – tai ne kas kita kaip etruskų miesto vartai.
Etruskų tapyba artima rytų stiliui. Antkapinių paminklų, stelų, vežimų dekoracijose sutinkami gyvačių, drakonų, grifonų, Gilgamešo, žvėrių ir kovų motyvai. Žmogaus figūra primena ornamentinė struktūra.
Senovės Romos menas gyvavo VIII a. pr. Kr. – 476m.po Kr. 79m. po ugnikalnio Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas Pompėjos miestas, nuo XVIII a. atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Senovės Romos dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Sieninės tapybos paveiksluose vaizduojami peizažai, architektūriniai statiniai, žmonių figūros, ornamentai, namų grindis puošė mozaikos.

Babilono Ištarės vartų fragmentas VI a. pr. Kr.

Etruskų Freskos „Tomba del Triclinio“ Tarkvinija (V a. pr. Kr.)

„Misterijų vilos“ sienų tapyba. Pompėja apie 60 pr. Kr.

Romanikos kaip epochos sąvoka isigalėjo tik X – XI a. Prancūzijoje. Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha, jos centrai – Prancūzija, Vokietija ir Italija (ypač Lombardija). Interjere vyrauja monumentali freskų tapyba, o nuo XI a. vis svarbesnis vaidmuo tenka skulptūrai ir dekoratyvinei dailei. Romaniškose Bažnyčiose išvysime sudėtingas skulptūrines grupes, dekoratyvinius reljefus, puošiančius portalus, fasadus, kolonas, timpanus. Dekore vyrauja dangiško pasaulio personažai, tačiau greta regime stilizuotų gyvūnų, paukščių, augalų, fantastiškų gyvūnų, demonų motyvų. Skulptūros ir tapybos paskirtis – perteikti krikščionybės išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Griežta, nuo gamtos formų nutolusi meninė raiška atspindi tokią meno sampratą, kai didaktinis meno pobūdis ir simbolių galia iškeliama virš visų estetinių ir kitų reikalavimų. Žmonių ir daiktų dydžio santykis grindžiamas hierarchiniais ryšiais, o ne tikrove (prasminė perspektyva) – reikšmingos detalės išdidinamos. Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Molbertinė tapyba ant medžio plokščių

Romaninė lubų tapyba Pnteon de los Reyes / Leonas

Gotikos stiliuje sumenko freskų reikšmė, suklestėjo vitražų menas, pradėta plėtoti altorių tapyba.
Renesansas. Stebuklinga renesanso epocha ne tik gimdė talentus, bet ir juos globojo: dailininkai Italijoje buvo pakelti kone Į šventųjų rangą. Vos pasklisdavo gandas, kad kažkas nutapė freską, liaudis plūsdavo jos žiūrėti. Kai tauta sužinodavo, kad iš dirbtuvės į kokį nors vienuolyną bus gabenamas naujas paveikslas – jį lydėdavo milžiniškos procesijos. Kiekviena nauja skulptūra ar geresnio architekto statinys buvo plačiai aptariama turguose ir apdainuojam sonetais. Dailininkams buvo suteikiami riterių, patricijų, tautos didvyrių titulai, per jų laidotuves skambėdavo varpai ir nedirbdavo parduotuvės. Paprasti miestelėnai žvelgė į juos su dievobaiminga pagarba, pasaulietinė ir dvasinė valdžia jiems nuolaidžiavo, o teisėsauga taikė jiems švelnesnį baudžiamąjį kodeksą. Renesansą traktudami kaip pasaulinės kultūros reiškinį, rasime jį už Vakarų Europos ribų: Bizantijoje, islamo kraštuose ir net tolomuosiuose Rytuose.
Renesansas iš esmės pakeitęs estetinį ie intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka. Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi viduramžiai ir prasideda renesansas. Šių dviejų eposhų riba stumdoma tai į vieną tai į kitą pusę. Istoriškai Italijoje renesanso menas skirstomas į priodus:
– Protorenesansas (XIII a.pab. – XIV a.);
– Ankstyvasis renesansas (XV a.);
– Brandusis renesansas (XV a.pab. – XVI a. pr.);
– Manierizmas (XVI a. vid.).
Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius, o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, renesansas atrado žmogų. Naujas sąjūdis pradėjo keisti viduramžišką požiūrį į kūrybą, nes humanistų ir meninkų idealu tapo universalus antikos žmogus, galįs įvaldyti bet ką. Visuose menuose žmogus atsiskleidė kaip asmenybė, naujos kūrybinės galios ir humanizmo dvasia formavo laisvą pilietį. Menuose viršpatavo harmonija, formos, spalvos ir kompozicijos pusiausvyra. Renesanso gimtinė Netrukus susilsukė ltgiaverčių varžovų – žymių Nyderlandų tapytojų, vokiečių drožėjų ir vario raižytojų, tyrėjų, moksliškai pagrindusio meno dėsnius. Tačiau aptariant renesanso meną, vertėtų skirti du dalykus: XV – XVI a. Italijoje vykstantys procesai visiškai skiriasi nuo procesų, vykstančių šalyse į Šiaurę nuo Alpių. Antai Italijoje bandoma gaivinti antikos tradicijas, o Prancūzijoje, ypač Vokietijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje gaivinti nėra ko. Renesansas šiose šalyse tėra kintančios gotikos ir iš Italijos plintančių naujovių mišinys su nacionaliniais savitumais.
Tapyboje dailininkai, vėl “grįžę į gamtą”, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šėšėlius, natūralias pozas, įvairius žmonių jausmus. Antikos tapybos pavyzdžių neišliko, todėl tapytojai neturėdami ką imituoti buvo priversti kurti. Daugelis jų atitolo nuo “mechaninių” menų ir tapo mokslininkais. Šis įvairiapusiškumas atsispindėjo ir jų kūryboje. Visi siekė kaip galima geriau pažinti žmogų ir jo aplinką, kad paveikslas būtų tarsi “langas į pasulį”. Renesanso tapytojai ėmė spręsti santykį tarp natūraliai gamtoje egzistojančio objekto ir jo atspindžio paveiksle. Didžiausias renesanso atradimas nesusijęs su antikine tradicija ir buvo linijinės perspektyvos dėsnių atradimas. Apimčių apvalumui vaizduoti jie sumaniai pasitelkė šviesotamsos principą. Antikos pavyzdys paskatino portreto kaip savarankiško žanro atsiradimą. Ypač imta vertinti tai, kas nepakartojama, individualu. Kiekvienas meistras stengėsi sukurti ka-ką originalaus, sukretančio, žavaus, kad išsiskirtų iš kitų, išgarsėtų. XV a. pradžioje J. Van Eikui pavyko atrasti naujus dažų mišinius, kurie iki šių dienų išlaikė vaiskumą. Broliai van Eikai aliejinės tapybos techniką tai ištobulino, jog imta ją vartoti molbrtinėje tapyboje, paveikslai “atskirti” nuo sienų. Taip jie tapo preke, turinčią savo ženklą – meninko vardą. Todėl skirtingai nuo viduramžiais meninko vardai gerai žinomi. Protorenesansas. Ryškėjančią humanizmo ideologiją veikė ne tik romaninė ir gotikinė tradicijos, bet ir atgimstanti antikos kultūra, galingos Bizantijos ir arabų kultūros. Laipsniškas perėjimas iš vėlyvųjų viduramžių į renesansą vadinamas protorenesansu. Pagrindiniu meno židiniu tapo Italijos centre esanti Florencija. Čia jau nuo XIII a. pabaigos palaipsniui koncentravosi šalies intelektualinis ir meninis elitas. Žymiausi protorenesanso menininkai: architektas ir skulptorius Nikolas Pizanas (Nicollo Pizano; 1220-1283) ir architektas, skulptorius ir tapytojas Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone;1266-1337).Didysis reformatorius, naujovių pranašas. Jis atgaivino tapybą: paveikslas tapo savarankišku meno vienetu, tapytojo asmenybė buvo išplėsta iš viduramžiško anonimiškumo. Džotas pirmasis architektūrinę ir peizažinę kūrė kaip tris matavimus atspindinčią erdvę. Nuo jos prasideda vienas svarbiausių renesanso dailės bruožų – jausmai ir veiksmas atskleidžiami veidų išraiška ir gestais. Džoto tapybai būdinga: žmonės žemiški, ryškių charakterių, figūros apvalios, mėlynas fonas. Jo tapyba pasižymėjo anksčiau nežinota plačia jausmų skale, kuri variavo nuo tylios lyrikos iki aistringo dramatizmo. Nors Džoto darbų tematika kaip ir jo pirmtakų buvo religinė, tačiau jo vaizduojami šventieji yra paprasti žmonės. Humanistinis dailininko paveikslų turinys palietė žmogaus psichologines gelmes ie atskleidė gyvenimo įvairiapusiškumą. Žmogus Džoto kūryboje visuomet yra centrinė figūra, o peizažas visuomet antraeilis, sustiprinantis vykstančią dramą Džoto didybę pripažino ir jo amžininkai, – jis buvo populiarus, visur kviečiamas. Jo freskos puošia Asyžiaus Šv. Pranciškaus baziliką, Florencijos Santa Kročės bažnyčią, Padujos arenos koplyčią ir daugelį kitų.

Džotas. “Demonų išvarymas iš Areco“ Freska Šv. Pranciškaus bažnyčia / Asyžius

Ankstyvasis renesansas. Šis laikotarpius apima1420-1500 m. Tada humanistinės idėjos užėmė vis reikšmingesnę vietą, susidomėta mokslu, trokšta daugiau pažinti, atsirado daug meninių mokyklų ir talentingų dailininkų. Reikšmingą vaidmenį šiuo laikotarpiu suvaidino Florencijos meno mokykla. Florencijoje menui ir menininkams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, todėl meninis gyvenimas čia kupinas dinamikos ir veržlumo. Ankstyvojo renesanso tapyba suartėjo su mokslu. Dailininkai sprendė perspektyvos problemas, formavo paveikslo erdvę. Pirmasis sienų tapyboje perspektyvą panaudojo Mazačas (Masaccio, 1401-1428). Viena pagrindinių jo tapybos savybių – stipri šviesotamsa, sodrus koloritas. Jis kaip ir Džotas pabrėžė žmoniškuosius jausmus- meilę, nuolankumą, jo personažai pasižymi išmintinga ramybe. Mazačo herojai išsiskiria vidiniu didingumu, orumu ir fizine jėga. Jo freskas kopijavo ir iš jų mokėsi didieji tapytojai Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis.

Masaccio. Švč. Trejybė. Freska S. Maria Novella bažnyčia / Florencija

Masaccas. „Išvarymas iš rojaus“

Religinė Fra Beato Andželiko (Fra Beato Angelico, 1387-1455), Angeliškojo brolio, kūryba artima viduramžiams. Netikėti spalviniai deriniai, spalvų tyrumas, giedra, ramybė, o kartais kančios kupinos scenos, – visa tai būdinga Fra Andželiko tapybai.

Fra Beatas Andželikas. „Apsireiškimas“ Freska Šv. Morkaus vienuolyne / Florencijoje

Florentietis Sandras Botičelis (Boticceli, 1447-1510) buvo Lorenco rūmų tapytojas. Svarbiausia išraiškos priemonė jo kūryboje yra švelniai banguojanti, lanksti, sukurianti poetišką nuotaiką linija.

Sandras Botičelis. „Veneros gimimas“ / Florencija

Brandusis renesansas. Tai stulbinančio dailės suklestėjimo, vadinamasis aukso amžius, apimantis laikotarpį nuo 1500m. iki XVI a. pirmo ketvirčio pabaigos. Tuo metu meno pasaulyje iškilo didžiosios asmenybės, kaip kad Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelės. Humanistinės idėjos pasiekė savo apogėjų. Mokslas, menas iškilo iki tol neregėtas aukštumas. Nors renesanso menininkus jungė bendri humanistiniai idealai, kiekvienas kūrėjas reiškė juos savitai, individualiai. Tuometinis popiežius Julijus II, meno globėjas ir žinovas, stengėsi pritraukti į Romą žymiausius dailininkus ir sudaryti jiems palankias sąlygas kurti. Nors Florencija vis dar buvo svarbiausias meno centras, tačiau XV-XVI a. sandūroje genialių menininkų dėka Romos miestas įgijo neregėtą autoritetą, jį aplankyti svajojo kiekvienas dailininkas. Mikelandželas (Michelangelo Buonarroti, 1475-1564) buvo poetas, architektas, tapytojas, bet save laikė skulptoriumi. Jis visą gyvenimą, nepaisydamas katorginių darbo sunkumų, paskyrė kūrybai. Tapyboje Mikelandželą labiau domino forma nei spalva. Jis buvo genialesnis piešėjas nei tapytojas, tačiau jo tapyba ne mažiau išraiškinga, ekspresyvi kaip ir skulptūra. Sulaukęs trisdešimties Mikelandželas jau buvo žinomas menininkas. Popiežiaus Julijaus II pavedimu, 1509m. jis ėmėsi tapyti Vatikano rūmų Siksto koplyčios lubas. Šis darbas truko daugiau kaip penkerius metus. Tokio reikšmingo savo turiniu ir milžiniško savo apimtimi kūrinio savo turiniu ir milžiniško savo apimtimi kūrinio meno istorijoje dar nėra buvę. Mikelandželas teigė, kad gera tapyba yra Dievo „ . kūrinių kopija, teptuko šešėlis, jo muzika, jo melodija . „ Pasaulio sukūrimą ir pirmųjų žmonių istoriją vaizduojančios 9 freskos iš šonų papildytos pranašų ir Sibilių figūromis. Visą lubų kompoziciją sudaro daugiau kaip 300 beveik natūralaus dydžio figūrų, kurios pasižymi psichologiniais tipažais ir iškalbingais judesiais. Po dvidešimties metų Mikelandželas toje pačioje Siksto koplyčioje tapė ir paskutinio teismo scenas. Būdingą renesanso ramybę ir harmoniją čia pakeitė judesys – naujo, baroko, stiliaus pranašas.

Michelangelo. „Paskutinis teismas“ ir lubų freskos fragmentas. Siksto koplyčia / Vatikanas

Michelangelo. „Paskutinis teismas“ ir lubų freskos. Siksto koplyčia / Vatikanas

Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452- 1519) – visapusiškai geniali asmenybė. Jis reiškėsi tapyboje, skulptūroje, įvairiose mokslo sferose, inžinerijoje, literatūroje ir visur įkūnijo universalumo idėją. Į pirmą vietą iškėlė mokslų mokslą ir menų meną – tapybą. Menininkai parašė traktatą apie tapybą, kuriame ją gretino su įvairiais mokslais ir poezija. Leonardas tapybą vadina „.gamtos anūke, nes visi akivaizdūs daiktai kilo iš gamtos, o iš jų atsirado tapyba“. Lygindami tapybą su poezija, jis teikė pirmenybę tapybai – „.mat tapytojas gali pavaizduoti begalę dalykų, kurių žodžiai neįstengia įvardyti“. Gyvendamas Milane, Leonardas sukūrė neprilygstamą „Paskutinės vakarienės“ freską Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame. Šioje freskoje tapytojas, koncentruodamas dėmesį i centrą, taurią ir ramią Kristaus figūrą priešina nerimastingiems, susijaudinusies apaštalams

Leonardas da Vinčis. „paskutinė vakarienė“

Rafaelis (Raffaello Sanzio, 1483-1520), vadinamas „dieviškuoju“, gyveno vos trisdešimt septynerius metus, bet tapyboje paliko ryškų pėdsaką. Svarbiausia jo kūrybos sritis – sienų ir molbertinė tapyba. Garsiausios Rafaelio freskos puošia Vatikano popiežiaus rumų sales. Visi jo kūriniai tobulai atitiko brandžiojo renesanso grožio ir harmonijos idealus.

Raffael. Atėnų mokykla. Stanga della Segnatura / Vatikanas

Manierizmas. Tai XVI a. 2 deš.-XVII a. per. Dailės ir architektūros stilius – intelektualios, teatrališkos dvaro kultūros apraiška. Manierizmas išreiškė renesansų idealų krizę. Dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu tarp renesanso ir baroko. Dailininkai linko į kraštutinumus, keistas alegorijas, neįprastas formas, susijusias su aristokratų didingumo, išskirtinumo idėjomis. Tapybos ir skulptūros kompozicijos netikėtos, fragmentiškos, gausu perspektyvos, šviesos efektų. Žmonių atvaizdai pailgintų proporcijų. Žymesni manieristai: Italijoje – Pontormas, Parmidžianinas, Bronzinas, Tintoretas; Ispanijoje – El Grekas; Nyderlanduose – Janas van Skorelis. Šiaurės renesansas. Italijoje ypač buvo ištobulinta sienų ir molbertinė tapyba, o tuo metu Nyderlanduose ir Vokietijoje labiausiai plito altorinė tapyba ir miniatiūra.

Janas van Eikas. Gento altorius

Barokas, palyginti su renesansu, stipriai išplėtė jutimų ir jausmų išraiškos skalę. Baroke stengtąsi užfiksuoti gestais bei mimika išreikšti įvairias aistras, siaubą ir skausmą. Šio laikotarpio žmonių religiniai jausmai yra egzaltuoti, todėl tipiškas baroko altorius vaizduoja šventąjį ekstazės, transo būsenoje. Baroko dailininkai taip įvaldė meno priemones, jog su perspektyva, susidorodavo stebėtinai lengvai. Tapyboje – didžiulių iliuzinių freskų, kuriančių atviro dangaus su sklandančiomis figūromis efektą, metas. Tapyba linksta į didelius mastelius, gyvybingas figūrines kompozicijas, sudėtingas figūrų pozas perspektyvoje, sūkuringą draperijų judesį, veržlias diagnozes ir banguojančias kreives, stiprią šviesą ir gilų šešėlį, paviršiaus tekstūrų realumą, energingą potepį. Baroko menininkai mėgsta įtampą, dinamiką, masyvumą, didumą, atviras formas, paslaptingumą, tarybiškumą, begalinės erdvės įvaizdį.

El Greco. Grafo Orgazo laidotuvės. 1586. Toledo šv. Tomo bažnyčia

Andrea Pozzo. Lubų freska. Šv Ignoto bažnyčia / Roma

Rokoko tapyboje dominavo šviesus rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažai. Sieninėje tapyboje pasižymėjo Frasua Bušė (Francois Boucher; 1703-1770). Jis vaizdavo lengvo turinio scenas iš antikinės mitologijos.

Klasicizmas. Tapyba tampa akademizmo pagrindu. Menininkas turėjo matyti, šlovinti, diegti vertybes ir smerkti ydas, t.y. menas tarnauja moralei. Tapomi portretai, peizažai, antikinės ir mitologines scenos, natiurmortai.

4. SIENINĖ TAPYBA LIETUVOJE

Lietuva į krikščioniškąjį pasaulį atėjo tuo metu, kai jame klestėjo gotikos dailė. Ankstyviausi bažnytiniai kūriniai į Lietuvą buvo įvežti daugiausia iš Vidurio Europos šalių (Lenkijos, Vokietijos). Šie darbai ir bažnyčias dekoruoti kviečiami užsienio dailininkai Lietuvoje diegė naują krikščionišką ikonografiją ir estetiką, kurią labai greitai perėmė vietiniai meistrai, atvežtines formas praturtinę sava menine patirtimi. Be Vakarų meno formų, Lietuvos ankstyvojoje bažnytinėje dailėje matyti ir bizantinio meno įtaka, sklidusi iš slaviškųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių.
Bizantinio ir gotikinio stilių bruožai savitai jungiasi Merkinės Madonoje (XVI a. pr.) – viename seniausių Lietuvos teritorijoje išlikusių paveikslų.
Paveikslo kilmės legenda “Mariją su kūdikiu” iš Senųjų Trakų (XVI a. pab. – XVII a. pr.) sieja su Bizantija. Pasak legendos, šį paveikslą kunigaikščiui Vytautui jo krikšto proga padovanojo Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Vytautas, Senuosiuose Trakuose įkurdinęs vienuolius benediktinus, paveikslą atidavė vienuolyno bažnyčiai. Čia jis buvo iki vienuolyno uždarymo 1832 m. Paskutinis Trakų benediktinų abatas Čechavičius paveikslą išsivežė ir 1849 m. atidavė Lucko sufraganui Fijalkovskiui. Šis 1859 m. drobę padovanojo Vilniaus kapitulai su sąlyga, kad ji bus pakabinta “Vytauto koplyčioje”. Kadangi tokios koplyčios katedroje nebuvo, paveikslas buvo pakabintas virš Vytauto paminklinės lentos. Pagal bizantinius prototipus modifikavusią Vakarų tradiciją, Marija jame yra pavaizduota kaip Dangaus karalienė – su karališkuoju skeptru rankoje. Paveikslo fonas auksuotas, išraižytas negilaus reljefo stambių stilizuotų žiedų motyvais.
Lietuvoje iki XVII a. pradžios išliko tradicija ant medžio lentos tapytų bažnytinių paveikslų fonus dekoruoti reljefiniu ornamentu ir auksuoti. Deesis grupei priklausančiame stačiatikių Marijos paveiksle auksuotas fonas dekoruotas renesansinio piešinio akanto motyvais ir Vilniuje sukurto vadinamojo lietuviškojo kursyvo įrašu, rodančiu, kad paveikslas tapytas Vilniuje. Marijos judesys tebėra griežtai ikoniškas, tačiau kai kurių detalių – veido, rankų – modeliavime juntama Vakarų dailės įtaka. Renesansinė figūros plastika ir puošnus auksuotas fonas savitai derinami paveiksle “Šv. Apaštalas Pilypas”, kuriame knygą laikantis šventasis pavaizduotas drąsia poza, beveik iš nugaros.
Septynis Vilniaus kankinius pranciškonus vaizduojančiame paveiksle atsisakyta auksavimo, tačiau fonas liko sąlyginis, dekoruotas įrėžtais augaliniais ornamentais. Primityvaus piešinio, tačiau nuotaikingas, pranciškoniškos paprastumo ir nuoširdumo dvasios sklidinas paveikslas nutapytas vienuolyno dailės dirbtuvėse, kurių Lietuvoje buvo nemažai.
Naują impulsą Lietuvos bažnytinės dailės raidai davė kontrreformacija. XVII-XVIII a. daugelis Lietuvos šventovių pasipuošė pagal seniausius pavyzdžius tapytais Marijos paveikslais, kurių ne vienas išgarsėjo malonėmis: Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Tverų, Linkuvos ir kt. Vienuolijos skleidė Marijos kultą, todėl turtėjo Marijos paveikslų ikonografija, bažnyčiose atsirado Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios, Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Rožinio Švč. Mergelės Marijos ir kitų ikonografinių tipų paveikslai. Kontrreformacijos laikotarpiu sustiprėjo šventųjų kultas. Lietuvoje ypač populiarūs buvo šv. Juozapo, šv. Antano, šv. Kotrynos, šv. Barboros ir, be abejo, – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atvaizdai.
Kartu su kontrreformacija Lietuvą pasiekė baroko stilius. Ankstyvajam Lietuvos barokui didžiausią įtaką darė Italijos barokas. Pacų, Sapiegų ir kitų Lietuvos magnatų pakviesti, Lietuvoje dirbo talentingi italų menininkai, palikę kūrinių, įėjusių į pasaulio baroko lobyną. XVIII a. sustiprėjo ryšiai su Vokietijos ir Austrijos dailės centrais.
Baroko epochoje Lietuvoje pastatyta ypač daug bažnyčių ir vienuolynų, kurie buvo gausiai dekoruoti tapybos ir skulptūros kūriniais. Baroko dailės paveldas Lietuvoje gausus ir įvairus. Jį parodoje pristato Simono Čechavičiaus (1689-1775) ir daugybės nežinomų Vilniaus ir provincijos dailininkų tapyti altorių paveikslai, vienuolynų pastatus puošusios drobės.

Seniausia Lietuvoje išlikusi freska- ‘‘Nukryžiuotasis su Švč. M.Marija ir šv.Evangelistu Jonu‘‘

Freskos, mozaikos ir vitražai kuriami architektūrai, kuri vadovaujasi funkcionalizmo principais: geometrinių tūrių kompozicija, vientisa erdvė. Lietuvoje gotika gyvavo iki XVI a.pab.. Lietuvos gotika artima Šiaurės ir Vidurio Europos (lenkų, čekų, vengrų, prūsų) gotikai. Karališkumo principas Lietuvos bažnyčiose ne toks akivaizdus kaip Prancūzijos katedrose. Ant storų mūsų krašto bažnyčiose buvo vietos ir sienų tapybai – freskoms. Deja, sienų tapyba beveik neišliko. Vėlyvosios gotikos laikotarpiu šventyklos pasipuošė dideliais smailiaarkiais langais. Bažnyčių aukštis tuomet beveik prilygo pločiui. Vidaus sienos balintos, kai kurios puoštos freskomis. Lietuvos gotikinei tapybai turėjo įtakos ir Rytai Bizantijos, Senosios Rusios menas , ir Vakarai Europos šalių menas . Išlikęs vienas seniausių gotikos tapybos kūrinių –XV a. pabaigos – XV a. pradžios ‘‘Merkinės Dievo Motinos su Kūdikiu‘‘ paveikslas gali būti šios dvejopos įtakos pavyzdys. Pailgas veidas, didelės akys, kūdikio ir motinos dydžio santykis artimas bizantiniam mąstymui, o auksinis fonas su neryškiu ornamentu, minkštesnė rankų, drabužių tapysena primena ankstyvąją vokiečių gotiką.
Seniausia Lietuvoje išlikusi freska- ‘‘Nukryžiuotasis su Švč. M.Marija ir šv.Evangelistu Jonu‘‘ Vilniaus katedros rūsyje. Manoma, kad ji sukurta XIV a. pabaigoje iš Vakarų Europos atvykusio vienuolio. Vertingiausias gotikinės tapybos ciklas yra XVI a. Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolynų sienų tapyba .XVI a. gotikinių freskų fragmentų yra Kauno Bernardinų vienuolyne, Žapiškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje. Žinoma, kad sienų tapybos būta ir Trakų pilyje.

XVI a.pr. Lietuvoje jau plito renesansinė tapyba. Pradėta tapyti aliejiniais dažais ant drobės. Vyrauja portreto {Barboros Radvilaitės, Jurgio Radvilos}, istorinio – batalinio, buitinio, religinio {‘‘Aušros vartų Marija‘‘} žanrų paveikslai.

Klasicizmo laikotarpiu Lietuvių profesionaliosios dailės pradininku laikomas Pranciškus Smuglevičius. Jis buvo pirmasis Vilniaus universitete 1797 m.įsteigtos tapybos ir piešimo katedros profesorius. Dar studijuodamas Romoje šis menininkas išgarsėjo visoje Europoje, perpiešęs ir litografavęs freskas iš atkastų Tito termų. Freskos žanras itin sunkiai stūmėsi į priekį. Nebuvo sąlygų kurti didesnių freskų, pritaikytų architektūrai. Jos tapytos dažniausiai parodoms. Iš bendro realistinių kūrinių konteksto išsiskyrė parodinės Liudo Truikio freskos, sukurtos Kauno Šančių ir Karmelitų bažnyčioms.

Pažaislio vienuolynas

Interjero apdailai panaudoti juodas ir raudonas marmuras suderinti su spalvingomis freskomis ir balto stiuko lipdiniais. Kiekviena freska (ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus didumo freskų), būdama savarankiškas kūrinys, yra įjungta į atskirus ciklus, paskirtus vienai ar kelioms temoms ir vystomus ne vienoje patalpoje. Viską sujungia ir vainikuoja pagrindinė ikonografinės programos tema – Marijos išaukštinimas. Šventoriaus takų išdėstyme (nuo Šventųjų vartų iki bažnyčios portalo ir nuo Svečių namo šiaurinio bei pietinio sparnų durų iki vienuolyno šiaurinio bei pietinio korpusų galerijų vartų) užšifruota Marijos monograma (raidė M) – temos užuomazga, tuo tarpu „Marijos Apsilankymo” skulptūrinė grupė bažnyčios fasade (jos būta virš baliustrados, kupolo fone tarp bokštų) – tos temos preliudas ir ansamblio pagrindinės ašies akcentas eksterjere. Tolesnė temos plėtotė sutelkta bažnyčios viduje, išilginės ašies aukščiausiuose taškuose: „Marijos Apsilankymo” freska prieangyje, „Marijos Ėmimo į dangų” – choro skliaute, „Marijos Vainikavimo danguje” – apoteozinė kupolo freska, visos ikonografinės programos kulminacija.
Kita, Šventuosiuose vartuose prasidedanti šventųjų Romualdo ir Benedikto tema darniai įsilieja į bažnyčios ikonografinę programą. Prieangyje šventųjų Benedikto ir Scholastikos kompozicija fiksuoja ir toliau plėtoja temą abipus bažnyčios išilginės ašies keturiose koplyčiose: Šv. Kristupo ir Šv. Romualdo – šiaurinėje, bei Šv. Pranciškaus Salezo ir Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi – pietinėje dalyje. Šventųjų tema pratęsiama koridoriuose prie zakristijos ir prie kapitulos vienuolikos freskų cikluose, su kuriais siejasi du daugiafigūriai paveikslai presbiterijoje: iš šiaurės „Karalius Boleslovas aplanko ir apdovanoja sidabru šv. Romualdo mokinius”, iš pietų – šv. Romualdas įveda Lenkijos kunigaikštį Kazimierą į Kliuni vienuolyną”. Temos kulminacija – šventųjų adoruotojų ratas kupolo freskoje.

Vienuolyne yra šeši M. A. Palonio tapyti molbertiniai paveikslai, tarp jų – fundatoriaus K. Paco ir jo žmonos Klaros Izabelės portretai. Šiauriniame bokšte pakabinti du bažnyčios ir šv. Romualdo titulų varpai, nulieti garsaus XVII a. varpų liejiko Jono Delamarso 1676 m.
Pažaislio vienuolyno koridoriuje prie zakristijos esantis šv. Brunono Kverfurtiečio hagiografinis vienuolikos paveikslų ciklas veikiausiai yra ankstyviausias ir galbūt vienintelis kūrinys, taip išsamiai pasakojantis apie jo 1009 m. atliktą pirmąjį Lietuvos krikšto aktą ir su juo susijusį pirmą kartą Kvedlinburgo analuose tais metais paminėtą Lietuvos vardą.

Skliautų tapyba

Choro plafone freska „Grojantys ir giedantys angelai“ atitinka simbolinę choro patalpos prasmę tarsi iliustruodama kamaldulių giedamą Marijos garbei himną:

ASSUMPTA EST MARIA
IN COELUM: GAUDENT
ANGELI, LAUDANTES
BENEDICUNT DOMINUM.
Paimta dangun
Marija džiaugias
angelai, šlovinte
Viešpatį šlovina.
Iš Officium parvum BMV: I ant., Laud.
Mykolas Arkangelas Palonis. 1680–1685. Al fresco.

Kražių benediktinių vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia
Bažnyčios interjere dominuoja puikaus darbo centrinis mūrinis barokinis altorius, kurio įvairūs pakartojimai, atlikti vietos meistrų, neretai aptinkami medinėse XVIII a. II-osios pusės Žemaitijos bažnyčiose. Puikaus darbo vargonai, iš viršaus krintantis apšvietimas (langai pratęsti į lubų arkinius skliautus) daro šią šventovę ypatingai jaukią, o jos interjerą – dinamišką. Kiti du šoniniai altoriai ne tokie išraiškingi. Koplyčioje įrengtas medinis Švenčiausio Jėzaus altorius. Centriniame altoriuje išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas, apkaltas sidabriniais aptaisais.

Bažnyčios gale paliktas vienas suolas, menantis kraupius kruvinųjų Kražių skerdynių laikus. Pasakojama, kad prie šio suolo kazokai buvo pririšę savo arklius, kai sujojo į bažnyčią.

Kristaus Karaliaus Katedroje vasario 28-ąją vyko restauruotos freskos „ Šv. Kazimieras ir Polocko mūšis“ pristatymas.

Kristaus Karaliaus Katedros centrinio altoriaus apsidėje esančią didžiulę freską (22 ir 14 m) Freskos restauravimas vyko beveik trejus metus.Žymaus XX a. pradžios iš Raguvos kilusio dailininko Jono Mackevičiaus tapytoje freskoje pavaizduotas šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių mūšyje su maskviečiais 1518 metais. Legenda pasakoja, jog tuo metu rusų kariuomenė apsupo Polocką. Lietuvos kariuomenė, vedina etmono Goštauto, skubėjo ginti šio miesto. Kelią jai pastojo patvinusi Dauguvos upė. Brastą joje lietuviams parodė debesyse išaugęs šv. Kazimieras. Kilusio mūšio metu Maskvos kariuomenė buvo nugalėta.

Dailininkas VITOLIS TRUŠYS

Pirmosios Vitolio Trušio mozaikos „Mergaitė”, „Poetas Kriščiūnas-Jovaras”, „Mano kraštas” (1963–1966) – tai apibendrinti dekoratyvūs darbai iš stambios akmens skaldos, tiesa, taip ir likę muziejuje. Jau juose ryškėja visai tolesnei dailininko kūrybai būdingas lyrinis vaizdo traktavimas. Maždaug tam pačiam laikotarpiui priklauso ir keli dekoratyviniai aiškaus piešinio bei kompozicijos sgrafitai, puošiantys Meškuičių kultūros namų (1968), Šiaulių 3-osios ir 5-osios vidurinių mokyklų interjerus ir eksterjerus (1967). 1969–1970 m. V. Trušys sukuria keletą didelių freskų: „Mokslo ir meno deives” Šiaulių 11-oje vidurinėje mokykloje, „Šokį” buvusioje „Mildos” kavinėje ir dvi freskas Gruzdžių kavinėje. (Straipsnyje paliekami senieji įstaigų, kuriose yra V. Trušio kūrinių, pavadinimai, nes ne vienas jų dabar jau pasikeitęs.) Apibendrintas simbolines figūras vaizduojančios freskos nutapytos ant šlapio tinko su išpjautu kontūru. Lenktos kontūrinės „Šokio” linijos pasikartoja daugelyje vėlesnių kompozicijų.
1971 m. V. Trušys nutapė freską Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – universiteto) aktų salės lubose. Freska sudaryta iš trijų kvadratų, kuriuos juosia ornamentinis rėmas. Freskos tema – žmonijos veržimasis į pažinimą ir jį lydinti meno, muzikos, poezijos svarba. Abu pradus jungia Saulė ir jos kelias – Zodiakas, apimąs svarbiausius žvaigždynus.
Kitas didelis kūrinys – Satkūnų kultūros namų salėje (Joniškio r.; 1972) nutapyta freska „Liaudies menas ir amatai”. Jos scenos skirtos liaudies skulptūrai, puodininkystei, kalvystei, tekstilei ir kitoms liaudies meno šakoms.
Visi minėti kūriniai – mozaikos, freskos, sgrafitai – priklauso ankstyvajam dailininko kūrybos laikotarpiui. Juose vyrauja dekoratyvios kompozicijos, lygios spalvų plokštumos, lenktos vilnijančios linijos.
1973 m. V. Trušys nutapė freską Šiaulių medicinos mokyklos aktų salės fojė. Freską sudaro aštuonios kompozicijos, tarp jų įterpti įžymių medicinos mokslo korifėjų portretai. Dailininkas nesiekė vaizdais atkurti medicinos istorijos ar parodyti jos dabartinės įvairovės. Svarbiausia freskos idėja – medicina tarnauja žmogui, jo fiziniam tobulėjimui. Dailininko vaizduojamas žmogus idealiai gražus, gracingų judesių, grakščios figūros.
1974 m. V. Trušys nutapė didžiulę freską „Stumbrų medžioklė” Šiaulių mėsos kombinato klube. Ji išdėstyta ant trijų sienų ir sudaro nuoseklaus siužeto triptiką. Kairėje sienoje vaizduojamas medžiotojų susirinkimas ir ruošimasis medžioklei; centrinėje, didžiausioje, kompozicijoje – stumbrų medžioklė; dešinėje – medžioklės pabaigtuvės. Šioje freskoje raiteliai, stumbrai ir šunys tarsi skrieja susipynę į vieną meninį audinį. Žavi išradinga freskos kompozicija, meistriškas piešinys, dinamika.
Freska „Darbas ir kova” Verbūnų kultūros namuose (1975–1976) sukomponuota iš pavienių siužetinių pasakojimų apie konkrečius tos vietovės įvykius, nes kaip tik čia 1944 m. vasarą vyko atkaklūs mūšiai. Freskos siužetas – vienos gausios šeimos gyvenimas. Nors paveikslai kupini įtampos ir dramatizmo, kurį dar labiau sustiprina tamsokas, kontrastingai juodai raudonas koloritas, iš freskos dvelkia tikėjimas gyvenimu.
1977 m. dailininkas sukuria freską „Vaikystė” Šiaulių ikimokykliniams vaikų namams. Kurdamas šią freską dailininkas pirmą kartą panaudojo naują kūrinio komponavimo principą – sukūrė erdvės iliuziją, individualizavo personažus bei aplinką, sustiprino formos apimtį.
Reikšmingiausias V. Trušio kūrinys, prie kurio dailininkas dirbo daugiau nei ketverius metus, yra mozaika lietuvių mitologijos temomis (1974–1978) Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dailininkui teko nelengvas uždavinys – sukomponuoti freską ant keturių sienų plokštumos nedidelėje patalpoje skliautuotomis lubomis. Mozaikoje dailininkas atskleidžia seniausius lietuvių dvasinės kultūros klodus, kurie dar ir šiandien tėra menkai žinomi. Iš sakmių, tautosakos, negausių šaltinių mus pasiekusios žinios taipogi yra hipotetinės ir prieštaringos. Mozaikos personažai išrikiuoti pavieniui, jų nesieja joks veiksmas, tik spalva, ritmas, simboliniai motyvai ir skliautuotos lubos – tartum dangaus simbolis. Už šį kūrinį bei freskas „Darbas ir kova”, „Stumbrų medžioklė”, „Vaikystė” V. Trušiui buvo suteikta Respublikinė premija.
Kiti du dideli darbai – daugiafigūrės freskos „Poilsis prie Talšios ežero” Šiaulių dujofikavimo valdyboje ir „Kartos” Panevėžio cukraus fabrike. Išraiškingomis mozaikomis pasipuošė Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos skyrius („Gyvybės medis” ir miestui nusipelniusių chirurgų portretai), Dramos teatras („Tragedija”, „Komedija”). Šiaulių miesto centrinės bibliotekos 3-iojo filialo fasadą papuošė dekoratyvinė mozaika „Saulė”, o Žarėnų-Latvelių kultūros namų fasadą – vienas iš didžiausių darbų, mozaika „Ąžuolas”. Galingas ąžuolas tarsi žėri saulės diske, apsitaisęs jos spinduliais. Medis freskoje traktuojamas kaip žemės ir dangaus jungtis, kaip pirmapradė gamta. Deja, pastaruoju metu šiam kūriniui iškilo didelė grėsmė. Nevykusiai privatizuoti rūmai pradėjo nykti, o mozaika ant pastato skeleto lieka kaip akibrokštas neūkiškumui ir apskritai tos vietovės nuosmukiui.
Pastaraisiais metais V. Trušys sukūrė daug įžymių Lietuvos žmonių – Igno Prielgausko, Pelikso Bugailiškio, Mykolo Biržiškos, Motiejaus Valančiaus, Stasio Šalkauskio, Povilo Višinskio – mozaikinių portretų. O dailininko sukurtą Vincento van Gogo mozaikinį portretą Šiaulių miestas padovanojo Olandijos miestui Eten Leurui. Portretas įmontuotas municipaliteto salėje.
V. Trušio monumentaliosios dailės kūrinius (freskas ir mozaikas) sieja technika, stilius ir, svarbiausia, meninė vaizdų sistema, požiūris į monumentaliąją tapybą. Nesudėtinga vaizdų kalba, lengvai suvokiamas siužetas ir kartu akivaizdus, net deklaruojamas pakilumas ne tik puošia interjerus, bet ir daro juos reikšmingais visuomeniniais objektais.
V. Trušys dirba ir molbertinės tapybos srityje. Kaip tik tapant molbertinius darbus, ypač pirmaisiais kūrybos metais, formavosi dailininko braižas, vyko savito stiliaus ieškojimai, dažnai prieštaringi ir diskusiniai. Tapybos pobūdis, kūrybos maniera, braižas yra artimi monumentaliesiems darbams, tik paveiksluose dailininkui svarbiausia spalvos. Paveikslo nuotaika kuriama ne siužetiniu pasakojimu, o spalvų santykiais, linijų ritmu. Molbertinės tapybos, kaip ir monumentaliosios, pobūdis metams bėgant keitėsi: nuo sudekoratyvintų paveikslų dailininkas perėjo prie tapybiškesnių, pastaruoju metu jo tapyboje itin sustiprėjo daiktiškumo tendencijos. Tokia ir jo gausi akvarelinė kūryba.
7–8-ajame dešimtmetyje dailininkas ypač daug dėmesio skyrė paveikslų paviršiui: faktūrai, potėpiui, praktikavo koliažą. To laikotarpio darbai dekoratyvūs, o motyvas, tema kartais net sunkiai iššifruojami. Ne veltui 1994 m. „Laiptų” galerijoje surengta paroda „Užmirštas Trušys” buvo tokia netikėta, palyginti su pastarųjų metų dailininko kūryba.
V. Trušys savo darbuose atsigręžė į Lietuvos istoriją – kiek joje nuostabių įvykių, žmonių ir kiek mažai mes apie juos žinome. Ir visa tai buvo ir yra ne kažkur kitur, o čia pat, Šiaulių istorijoje ir Šiaulių žemėje. Kaip sako dailininkas, temų begalė, nusipelniusių Lietuvai žmonių daug, – kad tik užtektų jėgų visiems sumanymams įgyvendinti.
Visas V. Trušio kūrybinis gyvenimas susijęs su Šiauliais. 1987 m. surengtos didelės personalinės parodos katalogo įvade dailininkas rašė: „Baigęs institutą, pagal paskyrimą atvykau dirbti į Šiaulius. Turiu prisipažinti, kad tada Šiauliai manęs netraukė, nes vaizduotėje buvo įstrigęs niūrus miesto vaizdas iš karo metų, kai pravažiuodamas mačiau jį sugriautą, paskendusį gaisrų dūmuose. Sunku pasakyti, kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu būčiau įsikūręs kitur. Dabar nesigailiu, o džiaugiuosiu, kad pasilikau Šiauliuose. Čia turėjau laimės būti reikšmingų miesto dailės gyvenimo įvykių dalyviu. Su šiuo miestu susijusi beveik visa mano kūryba. Spaudoje, žiūrėk, ir vėl vyksta diskusijos apie provinciją, apie dailininko, gyvenančio toliau nuo centro, kūrybą, darbo ir buities sąlygas. Man, periferijos atstovui, šios problemos gerai žinomos. Išvykęs iš Vilniaus jaunas dailininkas patenka į kitokią aplinką. Periferija turi ne tik minusų (kuriuos stengiamės iškelti kuo skubiausiai), bet ir pliusų. Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo paties dailininko. Periferijoje reikia daug aktyviau kurti, dalyvauti parodose, kad neišnyktum iš kolegų akiračio, nes pagrindinis ryšys su centru lieka kūryba. Čia mažiau įvairių įtakų, grupinių tendencijų, tuščių ambicijų. Reikia tikėtis, kad periferijoje susiformuos ne tik atskiri dailininkai, bet ir stilistinės kryptys, mokyklos. Tam reikia daug laiko. Užuomazgos jau yra. Tačiau, antra vertus, gyvenant toliau nuo centro dailininko tyko nemaži pavojai: kūrybinė atrofija, surambėjimas, o ypač subuitiškėjimas, pražudęs ne vieną kūrėją. Šioms blogybėms sąlygos čia, be abejo, palankesnės, todėl miesčionėjimo pagunda didesnė. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kūrybos vertė nepriklauso nuo to, kur kūrėjas gyvena. Viską lemia idealai, kurių jis siekia, ir didelis darbas (savaime aišku, ir talentas), tik čia kūrybos tobulumo garantija”
Ryški ir V. Trušio pedagoginė bei visuomeninė veikla. Atvykęs į Šiaulius, institute pradėjo dirbti dėstytoju, dirbo vyr. dėstytoju, buvo Piešimo katedros steigėjas ir pirmasis vedėjas. Jis daug nuveikė steigiant piešimo, braižybos ir darbų specialybę. Domėjosi vaikų kūryba, piešimo dėstymo mokyklose ir institute problemomis. Rašė tais klausimais spaudoje, drauge su A. Toleikiu išleido knygą „IO piešimo technika vaikams”. Norėdamas daugiau laiko skirti kūrybai, perėjo dirbti vyr. moksliniu bendradarbiu, tačiau ryšių su studentais nenutraukė, vadovavo vasaros praktikai, diplominiams darbams. Šiuo metu Šiaulių universitete jau gausu meno kūrinių, kuriuos šiai mokslo įstaigai V. Trušio iniciatyva ir jo pavyzdžiu sekdami sukūrė jos dėstytojai ir studentai.
Jau dešimtmetis, kai V. Trušys vėl pasinėrė į pedagoginį darbą. Jis buvo išrinktas Pedagogikos fakulteto naujai įsteigtos Dailės katedros vedėju, jam buvo suteiktas docento vardas. Jo pastangomis pakilo pradinio mokymo pedagogikos ir dailės specialybės prestižas, buvo surengta nemažai tos specialybės studentų kūrybos viešų parodų. Visa tai irgi prisidėjo prie profesoriaus vardo suteikimo.
V. Trušys buvo vienas iš aktyviausių kūrybinio dailininkų kolektyvo kūrėjų. Jis – pirmasis Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, keleto meno tarybų, žiuri narys. Pastaruoju metu dailininkas ypač domisi savo gimtuoju kraštu – Žiemgala. Jis – nepakeičiamas dailininkų vasaros plenerų organizatorius Žiemgaloje. Tokie plenerai ir jų dalyvių parodos veikė Pakruojyje, Pasvalyje, Linkuvoje.
Pastarųjų metų dailininko paveikslai tarsi „surimtėjo”. Dailininkas atsisakė daugelio efektingų tapybos priemonių, o dėmesį sukaupė į giluminį paprasčiausių kasdienių motyvų ir reiškinių pažinimą bei pateikimą. Tai drobės: „Arimai”, „Senas paveikslas”, „Iš Pušaloto”, „Senas namas”, „Kelias”, „Rimo portretas” ir kt. Ypač įsimintinos nedidelės akvarelės, kuriose, atrodo, minimaliausiomis priemonėmis perteikiama Šiaulių priemiesčių, Šiaurės Lietuvos lygumų nuotaika. Žiemgalos motyvai ir jos dvasia susiklostė į ciklą „Pastelių posmai”, kurio kiekvieną paveikslą dailininkas palydėjo savo paties posmeliu. 2000 metais šis ciklas buvo eksponuojamas Šiauliuose ir Kaune. Dailininko kūryba rutuliojasi nuo sudėtingumo prie paprastumo, nuo išorinio efektingumo prie gilesnės jausmo ir dvasios išraiškos.
Kūrybinė grandinė nenutrūksta: kiekvieną dieną gimsta miniatiūrinė akvarelė ar koks sumanymas, naujos drobės fragmentas. Taip ateina metas, kai neskaičiuojant valandų dirbama prie didžiulės sienos, mažesnės drobės ar visai smulkučio darbo.
Bet kas gi tas Vitolio Trušio taip deklaruojamas regionalizmas? Tai apmąstyta, ilgu gyvenimo keliu išbandyta kūrėjo pozicija, grįžimas prie savo ištakų, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros patvirtinimas. Geriausiai apie tai yra pasakęs pats dailininkas: „Pradžia. Patamsėjusi sniego juosta, pro nuogus medžius pilkuojanti medinė bažnytėlė, kelios pušaitės kapinėse – toks pirmasis mano peizažas, nutapytas prieš keliasdešimt metų Pušalote. Laikas. Ūkanotoje tolumoje tirpstanti horizonto styga, plienu spindinti drėgna šviežia suarto lauko velėna, pražilęs kuokštas sudžiūvusių smilgų griovio pakraštyje, dar nespėjusio ištirpti pavasarį sniego ir pirmojo rudeninio leduko baltas raštas juodame žemės lape, rudu rudens apsiaustu tebevilkintis ąžuolas, boluojantys beržai violetiniuose alksnynuose, papuoštos pakelės vėjo suneštų lapų spalvomis, apleistas aklas namas, apaugęs jau pajuodusiais kiečiais – mano peizažas vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį. Žemė. Lygumų kilimas, raštuotomis bėgančiomis į tolį keliukų linijomis, susilieja horizonte su pilku dangaus pergamentu – plati ir rami Šiaurės Lietuvos erdvė, visada gili neatskleista paslaptis. Aukštaičių žemė. Kelias. Laikas veda į pradžią. Studijos, savarankiški ieškojimai, įtaka, prievarta ir pagaliau laisvė – vingiuotas, sunkus sugrįžimas. Lieka artimas žemės kampas (vadinkim regionu), kurį dabar turiu iš naujo atrasti.”
Vitolio Trušio darbai liudija, kad jis žino, ko reikia. Jo gyvenimo ir kūrybos pavyzdys rodo, kad viskas priklauso nuo dailininko pozicijos.

FRESKA ,,RASOS ŠVENTĖ” 1990m. 6 dalys (2,5m x 3,0m)

Naujas Vertimų studijų katedros patalpas puošia senos freskos fragmentas
Filologijos fakultete remontuojant naujas patalpas Vertimo studijų katedrai rasta freska, puošianti iki šiol nenaudotos laiptinės sienas. Laiptinės dėl praktinių sumetimų po patalpų rekonstrukcijos atsisakyta, o freskos elementas restauruotas ir paliktas kaip natūrali patalpos puošmena.

Restoranas “Senieji rūsiai”

Antroje salės dalyje viena iš sienų papuošta senuoju tikruoju šlapiuoju būdu sukurta dailininko Broniaus Rutkausko freska. Joje pavaizduota 17-18 amžiaus diduomenės šventė.

Rimtautas Gibavičius. Sgrafito “Devynios mūzos” Vilniaus universitete fragmentas. 1970 m.

Petras Repšys freska “Metų laikai” Vilniaus unicersitetas. 1994 m.

5. SIENOS PARUOŠIMAS

Paviršiaus paruošimas prieš dažymą yra labai svarbus faktorius.Negalima dažyti paviršiaus, jeigu jis nėra tvirtas, švarus ir sausas. Ant jo neturi būti nešvarumų, dulkių, riebalų, tepalo, rūdžių, jis neturi būti sudūlėjąs.

Visas laisvas ir atsilupusias medžiagas reikia pašalinti nugrandant, nušveičiant šepečiu ar kitais būdais.

Nešvarius paviršius galime nuplauti vandeniu su muilu arba plovimo priemonėmis. Sunkiai nusivalančias tepalo ar riebalų dėmes galime pašalinti nušveičiant ‚‘‘Leyland Sugar Soap‘‘ cukriniu muilu.

Dažytus paviršius reikia nušveisti smulkiu šlifavimo popieriumi. Geriausiai naudoti drėgmei atsparų šlifavimo popierių ir vandenį. Tai padeda išvengti paviršiaus nubraižymo ir dulkių.

Skyles, įskilimus, įdubimus reikia užglaistyti.

Dažymo procese labai svarbi yra dažomo paviršiaus būklė, o taip pat ir atmosferos sąlygos. Reikėtų vengti sąlygų, kurios silpnina dažų plėvelės ‚‘‘sukibimą‘‘ su paviršiumi ir džiuvimą.

Atmosferos sąlygos veikia dažų plėvelės susiformavimą ir jos džiuvimo laiką ir, žinoma, yra labai svarbios. Šiltas ir sausas oras greitina džiūvimą. Šaltas ir drėgnas oras lėtina džiūvimą ir gali neigiamai paveikti blizgančių dažų plėvelės susiformavimą, ji gali ‚‘‘sužydėti‘‘ paviršiuje gali susidaryti balta matinė plėvelė .

Nedažomus paviršius reikėtų apsaugoti, kad jie neapsitaškytų dažais. Tam galima panaudoti apsauginius skydus, maskuojantį popierių ar juostą.

6. STATYBINĖS MEDŽIAGOS

Dažymo sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių, kurių vienas svarbiausių yra tinkamas dažomojo ploto parengimas. Dažniausiai dažomojo ploto paruošimui naudojamas gruntas, kurio dažomas paviršius turi būti sausas švarus.

Pirmiausiai reikia nuo dažomojo paviršiaus pašalinti nešvarumus ir dulkes. Jeigu reikia paviršius apdorojamas priešpelėsiniu tirpalu. Grandikliu pašalinami atsilupę, suskeldėję dažai. Kietus blizgius plotus reikia pašlifuoti iki matiškumo ir pašalinti šlifavimo dulkes. Skylės, nelygumai, įtrūkimai užglaistomi glaistu. Išdžiūvusį paviršių išlyginame šlifuodami ir pašaliname dulkes.

Keletas gruntinių dažų pavyzdžių;‘‘Sadolin‘‘ firmos ‚‘‘Bindo Base‘‘ gruntiniai dažai. Naudojami naujiems ir ankščiau dažytiems paviršiams, kuriuos reikia gruntuoti, kad dažai geriau sukibtų su pagrindu. ‚‘‘Bindo Base‘‘ greitai džiūsta ir paviršių dengia lygiu sluoksniu. Tinka sienoms, durims, langams, baldams, prieš dažant lateksiniais arba emaliniais dažais.

Firmos ‘‘TIKKURILA‘‘ – drėgmę izoliuojantis gruntas ‚‘‘LUJA kosleussulku‘‘ . Tai vandeniu skiedžiami drėgmę izoliuojantys dažai, sudarantys drėgmei pralaidų sluoksnį. Naudojami sienų ir lubų drėgnose patalpose gruntavimui.

‘‘Leyland‘‘ gruntiniai dažai – ‘‘Undercoat‘‘ . Nepermatomi gruntiniai dažai, kuriais padengus atitinkamai paruoštus ir nugruntuotus paviršius gaunamas idealus pagrindas tolesniam dažymui emaliu. Gerai pasklinda ir išsilygina, todėl gaunamas lygus paviršius.

Sieniniai tapybai naudojami sienų ir lubų dažai. Dažai parenkami atsižvelgiant į dažomojo paviršiaus dažymui parengime naudojamas medžiagas. Padengus paviršių gruntu dažniausiai naudojami lateksiniai arba emulsiniai dažai. Firma ‘‘Leyland‘‘ siūlo nemažą emulsinių dažų pasirinkimą. Keletas jų :

Vinilinė matinė emulsija ‘‘Vinye matt‘‘ . Aukščiausios kokybės matiniai dažai, tinkantys daugumai lubų ir vidinių sienų. Lygūs, nepermatomi, stipriai‘‘sukimbantys‘‘ , ilgaamžiai, plaunami.

Vinilinė šilko blizgesio emulsija ‘‘Vinye silk‘‘ . Atsparūs šilko blizgesio dažai, ypač tinkantys dažyti reljefines sienų dangas ir visuomeninius pastatus, kur reikia atsparios nešvarumams ir lengvai valomas dangas. Silpnas kvapas ir greitas džiūvimas palengvina dažymą.

Matinė emulsija ‘‘Super leytex contract matt emulsion‘‘. Greitai džiūstantys, nepermatomi dažai, idealiai tinkantys naujam tinkui dažyti. Pusiau korėta išdžiuvusi plėvelė ypatinga tuo, kad leidžia naujam tinko paviršiui ‘‘kvėpuoti‘‘ ir džiūti.

Atliekant darbą mes naudojomės sienų ir lubų dažais EKOCOLOR EKSTRA, REMAKOL EX, bei darbo įrankiais: voleliais ir įvairaus dydžio teptukais.

EKOCOLOR EKSTRA
(sienų ir lubų dažai)

Tai matiniai, atsparūs šlapiam valymui lateksiniai dažai vidaus darbams. Jų paskirtis, tai gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų sienoms ir luboms. Tinka tinkuotiems ir betoniniams paviršiams, plytoms, stiklo pluošto tapetams, įvairioms plokštėms ir kitokiems paviršiams. Dažomas paviršius turi būti sausas, nuo jo prieš dažant reiktų nuvalyti nešvarumus. Paviršiaus nelygumai turi būti užglaistyti smulkiagrūdžiu glaistu. Blizgūs, anksčiau alkidiniais dažais dažytus paviršius reikia pašiurkštinti švitriniu popieriumi ir nuvalyti šlifavimo dulkes. Prieš dažant paviršių rekomenduojama nugruntuoti gruntu. Dažai pilnai yra paruošti naudojimui. Prieš dažant reikia gerai išmaišyti. Dažyti esant (+5 +30)temperatūrai. Saugoti nuo šalčio. Paviršių rekomenduojama dažyti du kartus.

REMAKOL EX

Atliekant darbą mes naudojome šios firmos spalvas:
REMEKOL EX 0481 mėlynas
REMAKOL EX 0841 raudonas
REMAKOL EX 0284 tamsiai rudas
REMAKOL EX 0622 geltonas
REMAKOL EX 0550 šviesiai žalias
REMAKOL EX 0684 ochra
REMAKOL EX 0833 raudona
REMAKOL EX 0197 juoda

7. SPALVA
SPALVOS PAIEŠKA
I. Iteno spalvinis apskritimas
Tam, kad palyginti NCS sistemą su kitomis spalvinėmis sistemomis, susipažinkime su pagrindiniais dailininko ir meno teoretiko Johaneso Iteno (1888- 1967) sukurtos spalvų teorijos teiginiais.
J. Iteno teorija susistemina spalvas į 12 dalių. Spalvinio apskritimo pagrindą sudaro trys svarbiausios (pirmos eilės) spalvos- geltona, raudona ir mėlyna. Oranžinė, žalia ir violetinė yra antros eilės spalvos bei yra išsidėsčiusios priešais pirmos eilės spalvas. Iš šonų pirmos ir antros eilės spalvas supa trečios eilės spalvos, kurios gaunamos sumaišius šalia esančias pirmos ir antros eilės spalvas- geltonai oranžinė, purpurinė, mėlynai violetinė ir lapų žalumos.

Šiame apskritime tam tikrai spalvai priešpriešiais esanti spalva yra jai kontrastinė (papildomasis kontrastas). Remiantis šiuo principu spalvinį apskritimą galima padalinti ir į didesnį spalvinių sektorių skaičių.
Naudojant spalvinį apskritimą tapyboje ir dizaine galima nustatyti spalvines harmonijas ir kontrastus. Didžiausią kontrastą sudaro priešpriešiais esančios spalvos (papildomasis kontrastas). Spalvas galima parinkti ir naudojantis kvadratu, trikampiu ar stačiakampiu. Harmoningam deriniui išgauti pasirenkamos dvi ar trys šalia esantys tos pačios spalvos atspalviai.

Spalvų simbolika
Raudona spalva – gėris, iškilmingumas, meilė, aktyvumas, aistra, seksualumas, valia, jėga, ugnis, drąsa, vyriško principo reprezentacija, asocijuojama su Marsu.
Geltona spalva – jaunystė, viltis, draugiškumas, darbas, kantrybė, laisvė, džiaugsmas, asocijuojama su Saturnu.
Mėlyna spalva – tikėjimas, tiesa, išmintis, ištikimybė, pastovumas, šlovė, garbė, nuoširdumas, meilė, moteriško principo reprezentacija, asocijuojama su Venera.
Žalia spalva – protas, intelektas, dieviškas nemirtingumas, asocijuojama su Merkurijumi.
Žydra spalva – dvasingumas, dangiška ramybė, dieviška jėga, valdingumas, asocijuojama su Jupiteriu.
Oranžinė spalva – sveikata, šventumas, skaistumas, asocijuojama su Saule.
Purpurinė spalva – pasiaukojimas, teisingumas, išdidumas, santūrumas, valdingumas, asocijuojama su Merkurijumi.
Ruda spalva – nusižeminimas, asketizmas, Dvasios inercija, pasyvumas.
Balta spalva – vientisumas, pilnovė, užbaigtumas, paprastumas, nekaltybė, tyrumas, šviesa, oras, taika, gedulas.
Pilka spalva – nuolankumas, neutralumas, atgaila, sielovada, depresija, gedulas.
Juoda spalva – pirminis chaosas, pirmapradė šviesa, tuštuma, pastabumas, kuklumas, rimtis, rūpestingumas, pasiaukojimas, mirtis, pyktis, gėda, pavydas, asocijuojama su Saturnu.
Auksinė spalva – didybė, dieviška puikybė, garbė, turtingumas, dvasinė stiprybė, asocijuojama su Saule.
Sidabrinė spalva – nekaltybė, išmintis, dvasingumas, skaistumas, džiaugsmas, vaisingumas, asocijuojama su Mėnuliu.
Spalvos poveikis ir terapija

Ruda – turi stabilizuojantį poveikį, susijusi su rudeniu, senatve, dėl to patartume jos nenaudoti. Tokioje erdvėje gali susidaryti įspūdis, kad daiktai senai naudojami. Jos tonus mėgsta darbą mylintys žmonės, praktiški tuščiai nesvajojantys. Be to ruda gali būti gaivi arba niūri.

Balta – dar labiau išryškina daiktą erdvėje, tokioje erdvėje dėmesys krypsta į žmones. Ji pagyvina energija, tačiau gali būti sudėtinga gyventi tokioje erdvėje. Netinka prieškambariuose.

Žalia – gamtos ir augimo spalva, sukelia darnos ir ramybės pojūtį. Sunkiai perprantantys žmonės, o žalia sodri – patinka ryškioms asmenybėms. Be to ji ramina nervus, ilsina akis, skatina darbingumą, tinka darbo kambariams, miegamiesiems.

Pilka – galima ją laikyti kompromiso, bei harmonijos spalva, arba sieti su nuotaika, ar depresija. Tai neištvermingų, susikaupusių viduje, abejojančių, bijančių atsilikti, persistengti. Apdailai renkantis reikia pasirūpinti, kad ji būtų kuo šviežesnė.

Juoda – juoda sugeria visas kitas ir sukuria gelmės pojūtį. Ji gali sukurti įspūdinga atmosfera arba elegantišką foną kitoms spalvoms, tačiau jeigu jos pernelyg daug, nuotaika gali būti prislėgta, kamuoti depresiją. Juoda naudojama dramatiškiems fonams kurti. Netinka vaikų kambariams, valgomiesiems, ten kur gydoma. Ją mėgsta žmonės, kurie paprastai apie save gerai galvoja, nori pirmauti, išlaikyti paslaptingumą.

Mėlyna – siejama su ramybe, rimtimi, padeda užmigti, todėl idealiai tinka miegamiesiems. Mažina įtampą ir stresą, todėl ją reikia naudoti konfliktinėse vietose (kabinetuose, kambariuose, kur žmonės kivirčijasi). Tačiau reikia vengti šios spalvos žmonėms linkusiems i depresiją.

Raudona – tai aktyvių žmonių spalva, avantiūristų, nuotykių mėgėjų. Šios spalvos gamtoje yra nedaug, todėl nereikia jos naudoti per daug aplinkoje. Tai nepaprastai galinga spalva, jos perteklius didina agresiją. Netinka valgomajame, ji daugiausia tinka pobūviuose, žaidimų kambariuose.

Rausva – tinka miegamajam, vaikų kambaryje. Dėl savo gydomųjų savybių padeda atgauti pusiausvyrą, tirpdo pyktį, padeda vienišiems žmonėms.

Purpurinė – naudojama norint sukurti labai įspūdingą aplinką. Taikoma barams, kavinėms. Tyrimai rodo, kad ji labai žaboja socialų elgesį.

Oranžinė – draugiška spalva. Tai nepastovių asmenybių spalva, nuo jos greitai kinta jausmai ir charakteris. Mėgsta gyventi sau. Ji tinka prieškambariams, į šiaurę žiūrintiems kambariams, kur reikia šildyti, taip pat kur reikia pakurstyti pokalbį.

Geltona – palaikanti gyvybe spalva, stimuliuojanti, pakelianti nuotaiką. Ją mėgsta meniškos prigimties žmonės, ji pritraukia ir išlaiko šalia savęs kitus. Ji tinka valgomiesiems, nes tai apetitą kelianti spalva. Jos reiktų vengti aukštose erdvėse, nes jos ryškumas dar labiau sumažina patalpa. Netinkama miegamiesiems, kur norima atsipalaiduoti, nes ši spalva nuolat dominuoja.

Šviesos įtaka spalvai:

• Spalvotų daiktų paviršiai keičiasi, priklausomai nuo to, kokios spalvos šviesos šaltinis juos apšviečia.
• Tai mes turime žinoti ruošiantis darytis makiažą.
• Labai gerai jeigu klientė žino koks bus apšvietimas vakarėlyje.

Pagrindinės spalvos, kuriu negalima išgauti maišant kitas spalvas:
• Geltona
• Mėlyna
• Raudona
Spalvos išgautos maišant pagrindines spalvas:
• Raudona + mėlyna = violetinė
• Geltona + mėlyna = žalia
• Geltona + raudona = oranžinė

Spalvotų daiktų(paviršių)spalvos, kai juos apšviečia spalvoti šviesos šaltiniai

Šaltinio spalva

Daikto spalva Raudona Oranžinė Geltona Žalia Mėlyna Violetinė
Juoda Tamsiai raudona Tamsiai oranžinė Tamsiai geltona Tamsiai žalia Tamsiai mėlyna Tamsiai violetinė
Balta raudona oranžinė geltona žalia mėlyna violetinė
Pilka raudona oranžinė geltona žalia mėlyna violetinė
Raudona raudona Skaisčiai raudona oranžinė ruda Tamsiai purpurinė Tamsiai raudona
Oranžinė raudona oranžinė Šviesiai oranžinė Geltonai žalia juoda juoda
Geltona oranžinė Šviesiai oranžinė geltona Geltonai žalia Tamsiai žalia juoda
Šviesiai žalia raudona Geltonai žalia Žaliai geltona žalia Mėlynai žalia Mėlynas atspalvis
Žalia juoda Žaliai juoda Šviesiai žalia žalia Žaliai mėlyna Mėlynai juoda
Šviesiai mėlyna violetinė Tamsiai pilka Geltonas atspalvis Mėlynai žalia mėlyna Mėlynai violetinė
Mėlyna alyvinė Pilkai mėlyna pilka Mėlynai žalia mėlyna Mėlynai violetinė
Violetinė Raudonai juoda Raudonai alyvinė pilka mėlyna Violetiniai mėlyna violetinė
Purpurinė Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis juoda Mėlyna Violetinė
Rožinė Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis Raudonas atspalvis Tamsiai žalia Mėlynas atspalvis Violetinis atspalvis

Spalvos šviesis – tai tam tikros spalvos tono šviesumo ir tamsumo laipsnis.

Chromatinės ir achromatinės spalvos

Achromatinės spalvos – balta, juoda ir visos pilkos spalvos.
Chromatinės spalvos – tai visos spektro spalvos (vaivorykštės spalvos). Žmogaus akis gali matyti apie 13 tūkst. Spalvų vaivorykštę.

Spalvos maišomos:
• Maišant chromatines spalvas
• Pridedant baltų dažų (balinant)
• Pridedant juodų dažų (tamsinant)
• Aktyvusis spalvų maišymas, kai viena spalva dengia kitą (būdinga spaudai, šviesos efektams)

Spalvų charakteristika skirstoma:

• Pagal šilumos ir šalčio įspūdį spalvos grupuojamos į šiltas ir šaltas.
• Raudonos, geltonos ir arčiau jų esančios spalvos, primenančios ugnį, vadinamos šiltomis.
• Žydros, žalios ir mėlynos, primenančios ledą, kosminę erdvę vadinamos šaltomis.
• Žalia spalva gali būti šalta ir šilta.
• Pilka spalva taip pat gali būti šilta ir šalta.
• Spalvų šiltumas ar šaltumas priklauso nuo geltono ar mėlyno atspalvio.
• Šiltos spalvos šalia šaltų atrodo šaltesnės, o šaltos šalia šiltų – šiltesnės
• Kokybiškas spalvų derinimas yra jo skambumas:
 kai viena spalva rami, o kita dominuojanti
 Tai pat gali būti šilta ir šalta spalvų gama
 Gali būti derinamos šiltos ir šaltos spalvos
• Lengviau suderinti neaktyvias spalvas, tačiau kontrastingi deriniai yra efektingesni.
• Vykę deriniai rodo didelį kūrėjo meistriškumą ir skonį.

Spalvos svoris

Spalvos turi savo svorį, todėl skirstomos į sunkias ir lengvas.
• Tamsios spalvos – sunkesnės
• Šviesios spalvos – lengvesnės
Svoris tarp jų gali būti išlygintas, tamsios spalvos plotą mažinant, o šviesios – didinant. Derinant lengvas ir sunkias, šviesias ir tamsias spalvas galima sukurti statiškumo arba dinamiškumo iliuziją.

Spalva

• Opiausia kompozicijos problema
• Pabrėžia formą arba ją niveliuja
• Šviesus daiktas atrodo didesnis, lengvesnis
• Tamsus – mažesnis, sunkesnis
• Šviesi spalva padeda išryškinti plastinę formą
• Tamsi pabrėžia jos siluetą
• Ryški nustelbia formą, labiau tinka mažiems, nutolusiems ir mažiau apšviestiems objektams, o iš objektų grupės išskirią svarbiausią
• Nereikia pamiršti, ką šešėlyje spalva tamsėja, kartais praranda švarumą, todėl tokias plokštumas reikia dažyti ryškiau bei šviesiau.

Optinė apgaulė

• Ta pati spalva ant skirtingo fono įgyja jo atspalvį toks reiškinys vadinamas chromatiniu kontrastu
• Spalvos lopinėlis ant balto fono atrodo tamsesnis, o ant juodo šviesesnis, toks reiškinys vadinamas šviesumo kontrastu
• Abiejų kontrastų stiprumas priklauso nuo to lopinėlio ir fono santykio. Tai yra kuo fonas didesnis, tuo poveikis lopinėliui nusidažyti didesnis. Šis poveikis beveik išnyks, jeigu spalvos lopinėlį apvesime baltu kontūru
• Reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvieną dailės kūrinį veikia jo fonas

Artėjančios ir tolstančios spalvos

• Pastebėta, kad šviesios ir šiltos spalvos – artėja
• Šaltos bei tamsios – tolsta
• Šios savybės padeda optiškai transformuoti aplinka, ja trumpinti, aukštinti, žeminti

Spalvų asociacija

Spalva Apimtis, tūris Svoris Atstumas, nuotolis Temperatūra Judesys Psichologinis poveikis skonis Pakuotės naudojimas
Raudona Pločio didinimas Sunkus Labai artus Karštas Aktyviai dinamiškas Neramus, aistringas,
jaudinantis Aštrus,
saldus Populiarus konditerinis maistas
Geltona Abstrakto didinimas Lengvas Artėjantis Šiltas Aktyviai spinduliuo-jantis Gyvas, linksmas,
jaudinantis Saldus,rūgštus Populiarus, maistinis
Žalia neutralus Neaiškus
Neapibrėžtas

Neutralus Neutraliai

šaltas Suklumpan-tis, bet gyvas Švelnus, ramus, Saldus, sūrus, šviežias Maistinis, medicininis
Mėlyna Maž.platumos,darantis santvarka sunkus Toli suklumpantis Šaltas,labai
šaltas Sustingęs Šviežias,nuraminantis Neutralus,
šaltas Maistinis,
Parfumerinis
Balta Didėjantis Lengvas Artus Ramus Skirtingai
šaltas Švara, vėsus Lengvas, sūrus,neutra-lus Pastovus medicininis
Juoda Didėjantis Sunkus Tolimas Skirtingai
šaltas Nepajudinamas, sustingęs Liūdnas, abejingas, slegiantis Neutralus, kartus Parfumerinis galanterinis,
aukštos kokybės

8. Diplominio darbo aprašymas, eskizai, nuotraukos

„ . pieva, visuomet žydinti, ir drugelių būrys, visad skraidantis.“

Savo diplominį darbą mes pradėjome nuo eskizų. Mums reikėjo sukurti kažką vaikiško, nes savo darbą atlikome lopšelio darželio grupėje „Ramunė“. Nenorėjome kurti kažką abstraktaus ar labai stilizuoto, nes tai būtų buvę sunku suvokti vaikui, o ypač tokiam mažiukui. Todėl nusprendėme, kad tai bus realistinis piešinys, kai kuriuos elementus stilizavome. Pievą pasirinkome todėl, kad ant sienos, kur turėjome atlikti savo darbą, buvo padarytas dekoratyvus namukas. Namukas su langu į durimis ir langu į vaikų miegamąjį. Prieš pradedant visus darbus išsimatavome sienos ilgį, aukštį, kiek vietos užima namukas, jo aukštis, ilgis, plotis. Mums to reikėjo, kad būsimas darbas kompoziciškai derėtų su visa aplinka.

Tai atlikusios nusprendėme piešti eskizus. Kadangi buvo pieva, joje reikėjo ir gėlių. Gėles parinkome lengvai pagal grupės pavadinimą „Ramunė“. Galima sakyti ir tai, kad mūsų darbas ir buvo sukurti darbą susijusi su šia gėle. Freska turėjo atspindėti grupę, jos idėją, nes darželyje esančios grupės turi vis kitokį gėlės pavadinimą: „Aguona“, „Medetka“ ir t.t.

Gamtoje slypi begalę simbolių. Augalai atspindi gimimo, mirties ir atgimimo ciklą. Nuo seniausių laikų kiekvienoje kultūroje augalai, gėlės užima ypatingą vietą žmogaus širdyje ir gyvenime. Senovėje, kai kurios gėlės buvo laikomos žemišku dievų pavidalu. Gėlė su pumpurais simbolizuoja naują gyvenimą ir galimybes. Ženklai – tai daiktai arba idėjos, kurie auga ir tiesiogiai vaizduoja ar nurodo ką nors kitą.
Ramunė – tai tarsi saulės atvaizdas žemėje, gyvojoje gamtoje. Jos geltonas vidurys simbolizuoja saulės centrą, o balti lapeliai – tai saulės spinduliai, šildantys žemę. Saulė galinga, o ramunė trapi laukų gėlė. Ji dar siejama su meile ir ištikimybe. Žemė laikoma moteriška i r maitinančia, nes lietaus apvaisintoje žemėje užsimezga gyvybė. Kaip ir mama auginanti vaiką: augina globoja, myli. Akmenys – tai tvirtumo ir užimtumo simbolis. Žemės ir dangaus ryšys lemia žmonijos gerovę, nes saulės, lietaus, vėjo ir dirvos sąveika teikia gyvybę, šilumą ir maistą.
Žemės simbolika papildo dangaus simboliką: žemė reiškia Didžiąją Motiną, priimančią ją apvaisinti lietų, brandinančią derlių ir maitinančią žmoniją. Žemę siejant su ruda spalva- ji tiesiogiai ją ir atstovauja. Ruda spalva dar simbolizuoja rudenį, o kaip žemės spalva kuklumą. Dangus visuomet buvo siejamas su dievais kūrėjais ir kūrimo galia. Jo spalva simbolizuoja ramybę, mąstymą ir protą, tai begalybė ir tuštuma, iš kurios kilo gyvybė. Saulė ypač reikšminga ji įkūnija vyrišką energiją, šviesą ir šilumą. Saulė kasdien pateka ir nusileidžia, ji šildo žemę ir brandina derlių. Ji visuomet nugali tamsos demonus. Saulė – visų tvarinių gyvybė, auksinė šviesa ir džiaugsmas. Dienos šviesa išaugina ir pražydina augalus. Žemė išaugina visa tai, kas supa mus, ji maitina mus, iš jos prasideda žmogaus egzistencija. Žolė apdengia žemę, saugo nuo dulkių ir vėjo. Žolė asocijuojama su žalia spalva. Žalia – tai gyvenimo, pavasario ir jaunystės spalva.
Ji reiškia viltį ir džiaugsmą. Ši spalva siejama su gamta. Gamtoje egzistuoja gyvybė – auganti ir džiuginanti mus. Todėl mes savo darbą ir sukūrėme gamtos tema. Jame sujungėme dangų, saulę, žemę augančią gyvybę. Nuo to galime sakyti ir pradėjome savo darbą, nes juos reikėjo išdėstyti kompoziciškai, kad susilietų į bendrą visumą. Sraigė, kadangi čia išlenda iš kriauklės, čia vėl įlenda , ji siejama su pilnėjančiu ir dylančiu mėnuliu, simbolizuoja gimimą ir atgimimą. Paprastai laikoma laimės ženklu. Boružėlė – tai dievo pasiuntinys žemėje, kiti ja vadina dievo dangaus avinėliu nešančiu laimę, saugančius mus nuo blogio .

Drugelis tai didelių svajonių ženklas. Kadangi išsivysto iš vikšro, drugelis laikomas atgimimo ir prisikėlimo simboliu. Išsiritantis iš lėliukės reiškia sielą, o kinams ir japonams – nemirtingumą ir džiaugsmą. Kinų mene drugeliai su slyvos žiedais simbolizuoja ilgą amžių, o drugeliai laimingą santuoką. Drugeliai – amžino džiaugsmo simbolis – žada viltį ir atsinaujinimą, tarpumą. Drugelis – unikalus vabzdys, jau išsiritęs iš kokono, jis tiksliai žino kur skristi. Kelią peteliškei rodo saulės arba mėnulio šviesa. Drugelis skrenda tiesiai, stengdamasis, kad šviesa kristų tik iš vienos pusės. Jei jaučiatės ramus ir sveikas, nekaupiate savyje blogų minčių, tai drugelis ramiai pro jus praskris maždaug dešimt centimetrų atstumu. Anksčiau drugelis buvo vadinamas piršliu. Žmonės tikėjo, kad lengvu sparnelių mostu šis išdaigininkas gali sujungti žmonių širdis. Kinai sako: „Manote, kad jūs stebite drugelius? Klystate. Iš tiesų tai plaštakės tyrinėja jus“ Drugelis gyvena neilgai, kartais valandą, o kartais savaitę. Tačiau jis žino kas jums nutiks ateityje. Drugys nutūpęs ant ramunėlės – dovanos, pasitikėjimo savimi pranašas.

Taip rutuliojosi mūsų mintys, jas dėstėme savo eskizuose. Po to sekė eskizo spalvinis variantas. Derinome spalvas, vienas vietas išryškinant kitas prigesinant, įvedinėjant akcentus. Kaip spalvinį akcentą pasirinkome violetinę spalvą, ji tarsi buvo priemonė padedanti išryškinti ramunes.

Leave a Comment