Psichofiziologiniai darbo sąlygų veiksniai ir jų įtaka darbo našumui

Įvadas

Įvadas

Darbo sąlygos yra aplinka, kurioje vyksta darbas. Jas formuoja gamtinės dujos sąlygos, priklausančios nuo įmonės geografinės padėties, darbo priemonės, darbo objektai, gamybos technologija, sanitariniai-higienininiai, socialiniai-psichologiniai ir estiniaidarbo aplinkos veiksniai. Šiuos darbo sąlugų veiksnius galima suskirstyti į tris grupes į 1) psichologinius, 2) sanitarinius-higieninius, 3)estetinius ir socialinius-psichologinius.

Psichofiziologinius konkretaus darbo veiksnius sudaro darbininko fizinė apkrova, nervinė-psichinė įtampa, darbo monotoniškumas, darbo ir poilsio rėžimas.

Darbo ir poilsio rėžimas yra labai svarbus ir savitas darbo sąlygų veiksnys, todėl šiam klausimui nagrinėti skiriama atskira tema.

Sanitarinės-higieninės darbo sąlygos, būtent, gamybinis miikroklimatas, oro švarumas, triukšmas, virpesiai, spinduliuotė, apšviestumas, sąlytis su vandeniu ie tepalais šiuo metu geriausiai ištirtos. Jų poveikį žmogui tiria darbo higienos mokslas.

Normatyvuose nurodomas tam tikras privalomas pavienių darbo, sąlygų veiksnių minimumas arba maksimimas. Pagal šiuos normatyvus sudaromos darbo sąlygos, kuriomis dirbant užtikrinamas nekenksmingas žmogaus organizmo būvis, išvengiama profesinių ligų.

Galimos ir pageidautinos geresnės už normatyvais nustatytas darbo sąlygas, t. y. optimalios. Optimalios sąlygos taip pat reglamentuojamos tam tikromis taisyklėmis, tačiau jos ne privalomos, o tik rekomenduojamos.

Kylant darbuotojų kultūros lygiui, labai akktualūs darosi socialiniai-psichologiniai ir estetiniai veiksniai, t. y. gamybinė estetika ie psichologinis klimatas.

Psichofiziologiniaidarbo sąlygų veiksniai

Fiziologiniu požiūriu darbas yra nervų ir raumenų procesas, vykstantis dėl susikaupusios žmogaus organizme biologinės potencinės energijos.

Technikos pažanga mažina raumenų apkrovą nes sunkūs fiziniai darbai mechanizuojami ir

r automatizuojami. Tačiau svarbus visuomenės socialinis – ekonominis uždarvinys – visiškai pašalinti fizinį darbą.

Tikslingiausias būdas sunkiam fiziniam darbui pašalinti yra kompleksinis darbo procesų mechanizavimas ir automatizavimas. Paruošimas ir apdirbimo cechuose jau šiuo metu galima mechanizuoti iki 80 proc. darbų, paliekant tik kai kuriuos darbus nemechanizuotus, pavyzdžiui,šaltkalvių.

Sunku mechanizuoti sirinkimo operacijas. Rankinį darbą prie surinkimo konvejerių visiškai pakeisti galima vis plačiau gamyboje taikant robotus. Sunkus fizinis darbas daugiausiai paplitęs pagalbiniuose ir priežiūros procesuose. Tam tikra šių darbų apimtis kai kuriuose gamybos baruose dažnai būna nedidelė. Todėl juos mechanizuoti sunku, o mautomatizuoti netikslinga. Šių darbų mechanizavimo ir automatizavimo problema sprendžiama telkiant juos ir centralizuojant specialiose pagalbinėse ir priežiūros tarnybose.

Daugumoje ūkio šakų maždaug pusė sunkaus fizinio darbo darbininkų atlieka krovos ir transportavimo operacijas. Todėl pirmaeilis uždavinys yra meechanizuoti šias operacijas naudojant įvairius mechanizmus ir įtaisus, likviduojant sunkų fizinį darbą.

Serijinės, stmbios serijinės ir masinės gamybos surinkimo cechuose transporto operacijos turėtų būti mechanizuojamos naodojant konvejerius, transporterius ir kitas priemones.

Gerinant darbo sąlygas darbo vietoje, labai svarbu parengti priemones patogiai darbininko kūno padėčiai.

Darbo sunkumas gali keistis pagal darbo tempa. Labai didelis darbo tempas nesunkų fizinį darbą gali paversti sunkiu. Darbo tempą siūloma įvertinti rankų, pirštų, kojų, korpuso judesių skaičiumi per laiko vienetą(minutę). Tai patogus metodas darbo tempui praktiškai tirti. Tačiau šis me

etodas nėra tikslus darbo sunkumo vertinimo rodiklis, nes darbo sunkumui turi įtakos ne tik judesių dažnumas, bet ir jų tikslumas, trajektorijos ilgis, jiems atlikti reikalinga jėga. Pavyzdžiui, esant vienodam darbo tempui, bet skirtingai judesių trajektorijai, darbo sunkumas bus skirtingas.

Didelis darbo tempas nėra tikslingas darbo produktyvumo požiūriu, nes darbininkas greitai pavargsta. Dažnai našiausiai dirbama nadideliu arba saikingai padidintu tempu, racionaliai taikant pertraukas poilsiui.

Rankinio darbo sunkumas prilauso nuo raumrnų apkrovos keliant, uždedant ir nuimant krovinius.

Keliant krovinius, visais atvejais pageidaurina vengti statinių krūvių, t. y. pakėlus ilgai nelaikyti. Statiniams krūviams sunaudojama daug aktyvios raumenų energijos. Būtina siekti, kad kroviniai nebūtų laikomi rankose, t. y. rankų apkrova turi būti dinamiška.

Mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus, mažėja fizinė įtampa. Tačiau, taikant naują techniką, didėja informacijos apimtis, kartu ir nervinė-psichinė įtampa. Žmogaus, prieš atlikgamas darbo proceso reguliavimo veiksnius,turi atsižvelgti į daugelio prietaisų rodmenis, spręsti sudėtingus uždavinius. Todėl šiuolaikinė technika turi būti suprojektuota ir pagaminta remiantis ergonomikos reikalavimais.

Didelis darbo monotiškumas, kuris, kaip matėme, glaudžiai susijęs su darbo pasidalijimo laipsniu, taip pat yra neigiamas darbo sąlygų veiksnys. Todėl, nustatant optimalais fiziologines darbo pasidalijimo ribas ir jungiant, reikia mažinti darbo monotoniškumą.

Darbo apranga

Darbo apranga atlieka dvejopą vaidmenį. Pirmiause – tai viena iš priemonių žmogaus organizmui nuo neigiamų darbo aplinkos veiksnių. Todėl atsižvelgiant į darbų po

obūdį parenkamas darbo drabužių modelis ir medžiaga. Antra – darbo apranga yra darbo estetikos elementas, todėl ji turi būti patogi ir graži. Jeigu darbo drabužiai blogai pasiūti, nepritaikyti darbui, žmogui nepatogu dirbti, blaškomas dėmesysir dėl to mažėja darbo produktyvumas (kartais net 30proc.).

Rengent darbo drabužių modelius, atsižvelgiama į darbų pobūdį, judesių amplitudę. Jeigu dirbama didelais mostais,padaromos klostės, drabužiai siuvami laisvesni. Tačiau bereikalingos klostės, laisvai kabantys drabužių elementai pavojingi darbo saugos požiūriu. Todėl drabužiai turi būti visapusiškai pritikaityti konkretiems darbams.

Nemažai darbo drabužių įvairių profesijų darbininkams dar praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje sukūrė Vilniaus modelių namai.

Dirbant darbus, kai galima labai susitepti, dėvimi kombinezonai, stalininkamstinka dalinis kombinezonas: iš kelnių ir antkrūtinio, kitiems darbams dirbti – chalatai, kostiumai ir kt.

Darbo ir poilsio rėžimai

Darbo ir poilsio kaita kartu su darbo sąlygomis yra labai svarbus darbinio gyvenimo kokybės veiksnys.

Darbo sunkumas – tai visų darbo procesų veiksnių poveikio darbuotojo gyvybiniai veiklai, sveikatai, darbingumui ir darbo jėgos reprodukcijai laipsnis. Darbo sunkumo laipsnio negalima išreikšti kokiu nors vienu universaliniu rodikliu, nes darbo sunkumas yra įvairepusis ir sudėtingas reiškinys. Jį apibūdinti galima tik rodiklių kompleksu.

Svarbiausi veiksniai, lemiantys darbo sunkumo laipsnį, yra šie:

fizinės, protinės ir emocines įtampos laipsnis;

darbinių judesių monotiškumas;

mašininių ir rankinių procesų kaita, technologinių proceso pertrūkių dažnumas;

darbo pobūdis ir moralinis poveikis žmogiu;

gamybinis mikroklimatas (temperatūra, drėgmė,oro ju

udėjimo greitis, atmosferinis slėgis);

oro švarumo laipsnis;

triukšmas, virpėsiai;

spinduliuotė (ultravioletinė, šiluminė, jonizuojančioji);

sąlytis su tepalais, emulsija, toksinėmis medžiagomis;

traumatizmo pavojus.

Šie veiksniai veikia žmogaus organizmą, yra darbo sunkumo priežastis, tačiau negali būti jo rodikliai. Darbo sukumus atsispindi reakcijose ir pokyčiuose, kurie veikiant darbo proceso veiksniams, atsiranda žmogaus organizme. Ateityje gali atsirasti profesinių ligų.

Atsižvelgiant į šias organizmo reakcijas ir funkcijų pokyčius, darbai skiriani į šiašias sunkumo kategorijas.

Pirmajai kategorijai priskiriami fiziniai arba protiniai darbai, atliekami labai palankiomis, fiziologinėmis komfotui artimomis darbo sąlygomis, kai dabartinė apkrova tikslai atitinka žmogaus fizinės sugebėjimus ir polinkius.

Antrąjai kategorijai priskiriami darbai, atlikami palankiomis sąlygomis. Normali organizmo būsena, atliekant šios kategorijos darbus, beveik nekinta.

Trečiajai sunkumo kategorijai priskiriami darbai, kuriuos dirbant padidėja raumenų ir nervų sistemos apkrova ir kai dirbama ne visai palankionis darbo sąlygomis. Todel normali organizmo būsena pasiekia ribą, kurią peržengus atsirastų nepgeidautinų organizmo veiklos sutrikimų.

Ketvirtajai kategorijai priskiriami tokio sunkumo darbai kuriuos dirbant perengiama normalios organizmo būsenos riba. Del to padidėja žmogaus gyvybinę veiką užtikrinančių funkcijų (širdies kraujagyslių sistemos, medžiagų apykaitos ir kt.) įtampa, atsiranda požymių, kad pažeistas darbinis dinamitas sterotipas. Tai reiškia darbo produktų kiekio sumažėjimu ir jų kokybės pablogėjimu.

Penktajai sunkumo kategorijai priskiriami darbai, kurie atliekami labai nepalankiomis darbo sąlygomis. Todėl atsiranda patologinių organizmo pokyčių. Jie blogų signalų suvokimu, klaidinga reakcija į juos ir kitų funkcijų pokyčiais. Pvz.: pamainos pabaigoja dažnai pastebimi kraujo apytakos, kvėpavimoir kitų sistemų veiklos sutrikimai, kurie, gerai pailsėjus, daugumai darbuotojų išnyksta. Darbingumas, atliekant penktos sunkumo kategorijos darbus , labai mažas. Todėl nedidelis individualus darbo produktyvumas.

Šeštajai sunkumo kategorijai priskiriami darbai, atliekami ypač nepalankiomis darbo sąlygomis. Patologinių organizmo pokyčių atsiranda pirmoja pamainos pusėje. Atliekant šiuos darbus, yra realus profesinių ligų pavojus.

Toks yra kokybinis darbo sunkumo įvertinimas. Objektyvaus kiekybinio darbo sunkumo įvertinimo nmetodikos kol kas nėra. Bandymai įvertinti darbo sunkumą sunaudojus energijos tam darbui atlikti kiekiu arba atlikto mechaninio darbo kiekiu yra nasėkmingi, nes taip išmatuojamas tik vienas darbo sunkumo veiksnys – fizinė apkrova. Šis rodiklis visiškai netinka protinio darbo sunkumui matuoti.

Darbo intensyvumas

Dirbdamas žmogus eikvoja raumenų ir nervų energiją. Per tą patį laikotarpį žmogus gali išeikvoti skirtingą kiekį energijos. Per laiko vienetą sunaudojamas energijos kiekis rodo darbo įtampą, arba intensyvumą.

Esant tam tikram ekstensyviam darbo dydžiu, intensyvumas priklauso nuo subjektyvių ir objektyvių veiksnių. Todėl tuo pačiu laiku skirtingų darbuotojų ir skirtingu laiku to paties asmens darbo intensyvumsa bus nevienodas. Didžiulę reikšmę darbo intensyvumui turi gamybiniai santykiai, kurie yra savarankiškas darbo intensyvumo veiksnys ir lemia visų kitų sąlygų įtaką darbo intensyvumui.

Subjektyvių sąlygų grupei reikia priskirti fizinį ir protinį žmogaus išsivystymą, kvalifikaciją, amžių.

Nelygu fizinis ir protinisišsivystymas, tai yra fizinis stiprumas vikrumas, protiniai gabumai, dirbant tą patį darbą tomis pačiomis sąlygomis, bus sunaudojamas skirtingas energijos kiekis per laiko vienetą. Skirtingo fizinio ir protinio išsivystymo žmonės dirba skirtingu intensyvumu.

Kuo didesnė darbinė patirtis, tuo aukštesnė kvalifikacija,tuo greičiau įgyjama įgūdžių. Kvalifikuoti, įgudę darbininkai racionaliai atlieka darbo judesius. Todėl tam pačiam darbui atlikti jie sunaudoja mažiau energijos. Kuo aukštesnė kvalifikacija, tuo didenė produktyvaus intensyvumo dalis, ir, sunaudojant tiek pat energijos,pagaminama daugiau darbo produktų.

Darbo intensyvumas priklauso ir nuo darbininkų amžiaus. Jauni darbininkai fiziškai stipresni už vyresnio amžiaus darbininkus, tačiau dėl mažesnės patirties ir darbinių įgūdžių stokos didesnę energijos dalį eikvoja neproduktyviai.

Pamainos darbo ir poilsio rėžimų organizavimas

Darbo ir poilsio rėžimus tikslinga organizuoti šeis etapais:

darbingumo dinamikos tyrimais;

darbo ir poilsio režimo parengimas;

darbo ir poilsio režimo įdiegimas ir patikrinimas.

Organizuojant darbo ir poilsio rėžimus, pirmiausiai reikai pagrinti darbo sąlygas, kad darbo sąlygų veiksniai nebūtų blogasni už numatytus normatyvus, kad šie veiksniai nebūtų nuovargio priežastis.

Darbo ir poilsio režimai organizuojami remiantis darbingumo dinamika. Pagrindinis darbo ir poilsio rėžimų organizavimo uždavinys – išlyginti darbingumo kreivę, tai yra sumažinti įsitraukimo į darbą ir darbingumo mažėjimo laiką, padidinti pastovaus didelio darbingumo laiką, pagerinti darbingumą visais trimis laikotarpiais.

Išvados

Fiziologiniu požiūriu darbas yra nervų ir raumenų procesas, vykstantis dėl susikaupusios žmogaus organizme biologinės potencinės energijos.

Tikslingiausias būdas sunkiam fiziniam darbui pašalinti yra kompleksinis darbo procesų mechanizavimas ir automatizavimas. Paruošimas ir apdirbimo cechuose jau šiuo metu galima mechanizuoti iki 80 proc. darbų, paliekant tik kai kuriuos darbus nemechanizuotus, pavyzdžiui,šaltkalvių.

Darbo apranga atlieka dvejopą vaidmenį. Pirmiausia – tai viena iš priemonių žmogaus organizmui nuo neigiamų darbo aplinkos veiksnių. Todel atsižvelgiant į darbų pobūdį parenkamas darbo drabužių modelis ir medžiaga. Antra – darbo apranga yra darbo estetikos elementas, todel ji turi būti patogi ir graži. Jeigu darbo drabužiai blogai pasiūti, nepritaikyti darbui, žmogui nepatogu dirbti, blaškomas dėmesysir dėl to mažėja darbo produktyvumas (kartais net 30proc.).

Darbo ir poilsio kaita kartu su darbo sąlygomis yra labai svarbus darbinio gyvenimo kokybės veiksnys.

Darbo sunkumas – tai visų darbo procesų veiksnių poveikio darbuotojo gyvybiniai veiklai, sveikatai, darbingumui ir darbo jėgos reprodukcijai laipsnis.

Dirbdamas žmogus eikvoja raumenų ir nervų energiją. Per tą patį laikotarpį žmogus gali išeikvoti skirtingą kiekį energijos. Per laiko vienetą sunaudojamas energijos kiekis rodo darbo įtampą, arba intensyvumą.

Organizuojant darbo ir poilsio rėžimus, pirmiausiai reikai pagrinti darbo sąlygas, kad darbo sąlygų veiksniai nebūtų blogasni už numatytus normatyvus, kad šie veiksniai nebūtų nuovargio priežastis.

Leave a Comment