PPO pasaulio prekybos organizacija

Turinys

Įvadas..............................2
Pasaulinė Prekybos Organizacija (PPO).......................2
PPO istorinė raida..............................2
Urugvajaus sutartis..............................3
Bendra teisinė PPO charakteristika.........................5
Pagrindiniai tarptautines prekybos sistemos principai................5
PPO teigiamos ir neigiamos pusės........................11
Kuo naudinga laisvoji prekyba..........................11
Prekyba laisva tol, kol naudinga.........................12
Apie „miltus ir tiltus“..............................13
Kas svarbiau – perrinkimas ar tūkstančiai mirštančiųjų?..............14
Ar stiprės pasaulio regionalizacija........................14
Ką pasirinks Lietuva..............................15
PPO nauda ES..............................15
PPO problemos..............................16
Lietuvos narystė PPO..............................16
Narystė PPO turėtų paskatinti tolesnį prekybos liberalizavimą..........19
Išvados..............................20
Literatūra..............................21Įvadas.
Pasaulinė Prekybos Organizacija (PPO)
Tarptautiniai daugiašaliai instrumentai reguliuoja pasaulio ekonominius ir prekybinius santykius. Nuo 1948 metų iki 1994 metų Generalinis susitarimas del tarifų ir prekybos (General Agreement on Tariffs and Trade – GATT) buvo pagrindinis laaikinas tarptautinis prekybos instrumentas. Pasaulinė prekybos organizacija (PPO) buvo įsteigta tik 1995 metų sausio l dieną. Nors GATT daugiausiai apėmė prekybą prekėmis. PPO reguliavimo dalykas išsiplėtė ir apima prekybą paslaugomis ir intelektine nuosavybe, t.y. prekyba prekiaujamais išradimais, kūriniais ir dizainu.
PPO yra autonomine universali specializuota tarptautine organizacija priklausanti JT sistemai. Jos narės yra 143 valstybės ir Europos Bendrijos kaip tarptautinės organizacijos. Lietuvos Respublika PPO nare tapo 2001 metų gegužės 31 d.
Šiame skyriuje aptariama PPO ir tarptautinių prekybos santykių istorinė raida, pateikiama bendra teisinė PPO charakteristika irr supažindinama su pagrindiniais tarptautinės prekybos sistemos principais.PPO istorinė raida
PPO (World Trade Organization) buvo įsteigta tik 1995 metų sausio l dieną. Nuo 1948 metų iki 1994 metų veikė daugešalė prekybos sistema – Generalinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT). GATT nustatė taisykles didžiajai pasaulio pr

rekybos daliai tuo metu, kai tarptautinės prekybos augimo tempai buvo didžiausi. Per pusę amžiaus buvo sukurta daugiašalė prekybos sistema, kuri prekybos derybų raundų metu darėsi vis liberalesnė. Prieš GATT atsiradimą buvo ketinta įsteigti tarptautinę organizaciją, kuri kartu su PB ir TVF tvarkytų tarptautinį ekonominį bendradarbevimą. Daugiau nei 50 šalių bandė įsteigti Tarptautinę prekybos organizacją ( International Trade Organization – ITO). ITO chartijos projektas buvo ambicingas, nes nepasitenkino pasaulinės prekybos tvarkos nustatymu ir apėmė sutartis dėl prekių, tarptautinių investicijų, paslaugų ir įdarbinimo. ITO chartijos projektas buvo patvirtintas Jungtinių Tautų prekybos ir darbo konferencijoje Havanoje 1948 metų kovą, tačiau chartija nebuvo ratifikuota. Labiausiai ją priimti pasipriešino JAV Kongresas. 1950 metais JAV vyriausybė paskelbė, kad ji nebandys ratifikuoti chartijos. Dėl šios priežasties nuo 1948 metų iki 1994 metų GATT ir buuvo pagrindinis laikinas tarptautinis prekybos instrumentas.
Dauguma teigia, kad GATT nebuvo pripažintas kaip tarptautinė organizacija. Yra manančiųjų, kad GATT de facto buvo tarptautinė organizacija. Paskutinis ir didžiausias GATT raundas, kuris tęsėsi nuo 1986 metų iki 1994 metų, lėmė PPO įsteigimą. GATT buvo pakeistas ir įtrauktas į PPO susitarimus. Nors GATT daugiausiai apėmė prekybą prekėmis, PPO reguliavimo dalykas išsiplėtė ir apima prekybą paslaugomis ir intelektine nuosavybe, t.y. prekybą prekiaujamais išradimais, kūriniais ir dizainu.
GATT plėtojosi prekybos derybų daugiašaliuose raunduose. Prekybos taisyklės derybų raundų metu buvo dažnai ke
eičiamos. Nuo Tokijo raundo sutartį sudarantys nariai nutarė keisti ne patį GATT, bet sudaryti papildomas sutartis (vadinamuosius prekybos kodeksus), kurios ne visada buvo pasirašomos visų GATT narių. Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio GATT derybose daugiausiai buvo deramasi dėl muitų sumažinimo. Septintojo dešimtmečio viduryje Kenedžio raundo metu buvo pradėta tartis dėl antidempingo priemonių. Tokijo raundas pratęsė valstybių – GATT narių pastangas dar labiau sumažinti muitus. Taip pasaulio pagrindinėse pramonės rinkose muitai buvo sumažinti vidutiniškai vienu trečdaliu. Muitai pramoninėms prekėms vidutiniškai sumažėjo iki 4,7 procento. Papildomai Tokijo raunde buvo deramasi dėl sutarčių, reguliuojančių netarifinius prekybos barjerus. Tokijo raundo metu buvo priimti šie pagrindiniai prekybos kodeksai ir susitarimai: 1) dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių; 2) dėl techninių prekybos barjerų; 3) dėl importo licencijavimo procedūrų; 4) dėl viešųjų pirkinių; 5) dėl įvertinimo muitinėse; 6) dėl antidempingo; 7) dėl jautienos; 8) dėl pieno; 9) dėl prekybos civiliniais lėktuvais.Urugvajaus sutartis
Svarbiausia GATT pasirašyta sutartis yra Urugvajaus Sutartis, parengia 1993 metų gruodį. Jos dėka iki 2000 metų tarifai sumažėjo apie 40 procentų. JAV ir ES kitiems produktams tarifus sumažino 50 procentų iškart po šios sutarties pasirašymo. Urugvajaus raundo metu buvo įkurta PPO. Minėta, kad GATT turėjo įtakos tik tarptautinei prekybai prekėmis. Per Urugvajaus raundą valstybės nutarė priimti panašias taisykles paslaugoms, vadinamąsias GATS (bendras susitarimas dėl prekybos paslaugomis), ir panašias taisykles intelektinei nuosavybei, vadinamąsias TR
RIP (susitarimas dėl su prekyba susijusių intelektinės nuosavybės teisių).

Urugajaus susitarimo esmė tokia:
a) patentų 20 metų apsauga, nepaisant to, kur produktas buvo išrastas, ar jis buvo importuotas, ar pagamintas vietoje;
b) privalomųjų licencijų patentuotiems produktams apribojimas (nors licencijos gana lengvai gaunamos kai kuriose besivystančiose šalyse);
c) autorinių teisių mažiausiai 50 metų po autoriaus mirties apsauga. Tai susiję su kompiuterine įranga ir duomenų bazėmis;
d) visos šalys įsipareigojo išleisti įstatymus, ginančius prekybos paslaptis nuo nesusijusių su šia prekyba asmenų;
e) lygių susitarimų dėl vietos ir užsienio intelektinės savininkų nuosavybės užtikrinimas.
Toliau yra pateikiami prekybos derybų daugiašaliai raundai:
Metai kuriais vyko raundas Raundo vieta ir pavadinimas Klausimai, dėl kurių vyko derybos Raunde dalyvavusių valstybių skaičius
1947 Ženeva Muitai 23
1949 Annecy Muitai 13
1950-1951 Torquay Muitai 38
1956 Ženeva Muitai 26
1960-1962 Ženeva (dillon raundas) Muitai 26
1963-1967 Ženeva (Kenedžio raundas) Muitai ir anti- dempingo priemonės 62
1973-1979 Ženeva (tokijo raundas) Muitai ir netarifinės priemonės, sutartys dėl struktūros 102
1986-1993 Ženeva (Urugvajaus raundas Muitai ir netarifinės priemonės, paslaugos, intelektinė nuosavybė, ginčų sprendimas, tekstilė, PPO sukūrimas 123Bendra teisinė PPO charakteristika
PPO yra pagrindinė tarptautinė organizacija, sprendžianti klausimus, susijusius su tarptautinės prekybos normomis. PPO inicijuoti ir parengti susitarimai yra tarptautinės komercijos pagrindas. PPO yra daugiašalis instrumentas, t.y. daugiašalė prekybos sistema, nes dauguma valstybių yra PPO narės. Čia „daugiašalis”, priešingai nei „regioninis” bendradarbiavimas, reiškia beveik pasaulinį bendradarbiavimą.
Pagrindiniai daugiašalės prekybos sistemos tikslai yra šie: užtikrinti kuo laisvesnę prekybą; organizuoti derybas dėl prekybos; būti ginčus sprendžiančia institucija.
PPO administruoja GATT. PPO tikslus įg
gyvendina:
1) Ministrų konferencija, kuri susideda iš visų valstybių – PPO narių atstovų ir šaukiama bent kartą per dvejus metus;
2) Bendroji taryba, susidedanti iš valstybių narių atstovų ir vykdanti Ministrų konferencijos, funkcijas laikotarpiu tarp konferencijų;
3) Sekretoriatas, kuris atlieka administracinį darbą.
GATT ginčų sprendimo procedūra buvo svarbus Urugvajaus raundo derybų klausimas. Urugvajaus raunde buvo įkurta Integruota ginčų sprendimo sistema. Sistemą sudaro Ginčų sprendimo įstaiga (Dispute Settlement Body – DSB) ir Komisija. Jei valstybė nustato, kad kita valstybė pažeidžia GATT normas, ji turi apie tai pranešti GATT taisykles pažeidusiai valstybei ir bandyti draugiškai išspręsti konfliktą konsultacijomis, susitaikymo, tarpininkavimo ar arbitražo priemonėmis. Tačiau įprasčiausia procedūra yra kreipimasis į Komisiją, kuri susideda iš trijų (išimtiniais atvejais – penkių) narių, nepriklausančių nuo ginčo dalyvių. Komisijos vaidmuo yra pateikti rekomendacijas DSB, kuri priima galutinį sprendimą. Jei valstybė nesutinka su įstaigos sprendimu, kita valstybė gali imtis atsakomųjų veiksmų (pavyzdžiui, suspenduoti tokias pačias nuolaidas ar privilegijas) po to, kai nepavyksta susitarti dėl tinkamos kompensacijos ir gautas Ginčų sprendimo įstaigos (DSB) pritarimas.Pagrindiniai tarptautines prekybos sistemos principai
PPO susitarimai apima daugelį daugiašalės prekybos sričių: žemės ūkį, tekstilę, bankininkystę, telekomunikacijas, pramoninius standartus, intelektinę nuosavybę ir daugelį kitų. Tačiau egzistuoja bendri tarptautinės prekybos sistemos principai:
1. Nediskriminavimas. Prekybos sistemoje neturi būti diskriminacijos. Valstybė neturi diskriminuoti prekybos partnerių. Visi prekybos partneriai turi būti traktuojami vienodai, t.y. jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas. Valstybė, sumažinusi prekybos barjerus, turi tai padaryti visų valstybių PPO narių prekėms ir paslaugoms. Šis principas yra įtvirtintas GATT sutarties I straipsnyje: „kiekviena privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas sutarties šaliai produkto, kilusio iš ar skirto bet kuriai šaliai, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems visoms kitoms sutartį pasirašiusioms šalims”. Šis principas yra taikomas trijose pagrindinėse srityse, reguliuojamose PPO: prekyboje prekėmis (GATT), prekyboje paslaugomis (GATS) ir prekyboje prekiaujamomis intelektinės nuosavybės teisėmis (TRIP). Didžiausio palankumo statusas netaikomas GATT nuostatus atitinkančioms muitų sąjungoms ir laisvosios prekybos zonoms bei besivystančioms šalims.
GATT taisyklių išimtys yra prekybos suvaržymo principai. Pagal GATT XX straipsnį sutarties šalys gali imtis priemonių, prieštaraujančių pagrindiniams GATT principams, jei jos yra pagrįstos bendromis išimtimis. GATT principai netaikomi, esant: būtinybei apsaugoti moralę, visuomenės sveikatą ar žmonių, gyvūnų, augalų gyvybę; aukso ar sidabro importui ar eksportui, poreikiui apsaugoti patentus, prekių ženklus ar autoriaus teises; produktams, pagamintiems naudojant kalinių darbą; išsemiamų gamtos ištekliu apsaugai, jei tos priemonės taip pat yra taikomos vietinei gamybai ir vartojimui; susitarimui dėl pagrindinių produktų, jei tai atitinka susitarimo šalių priimtus kriterijus; laikiniems produktu eksporto ribojimams, kurie yra būtini vietinei pramonei, jei viena valstybinio stabilizavimo plano dalių yra vidaus kainų palaikymas žemiau pasaulinių kainų lygio.
Be šių bendrų išimčių, yra priemonės, kurių, norėdamos iš dalies nesilaikyti GATT, gali imtis valstybės, o būtent:
1) pagal GATT XXI straipsnį sutarties šalys gali iš dalies nesilaikyti įsipareigojimų pagal GATT, saugodamos nacionalinį saugumą;
2) pagal GATT XII straipsnį sutarties šalys gali įvesti importo ribojimus, siekdamos apsaugoti savo mokėjimų balansą;
3) pagal GATT XIX straipsnį taip pat gali būti įvestos apsaugos priemonės tuo atveju, jei didelės apimties importas padaro žalą ar potencialiai gali tokią žalą padaryti vietiniams gamintojams. Šios priemonės paprastai laikomos laikinai panaikinant muitų lengvatas ar įvedant kiekybiliius ribojimus. Tačiau apsaugos priemonės negali būti naudojamos, saugantis nuo importo iš tam tikros konkrečios šalies;
4) išimtiniais atvejais dviejų trečdalių balsų dauguma sutarties šalys gali tam tikrai šaliai panaikinti tam tikrus valstybės įsipareigojimus pagal GATT. Atleidimas yra laikina priemonė. Pavyzdžiui, nuo 1955 metų, remiantis atleidimu, nuo GATT įsipareigojimų buvo atleista JAV nacionalinė žemės ūkio politika;
5) be to, pagal GATT yra leidžiami importo ribojimai žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijai, jei šie ribojimai yra nacionalinės žemės ūkio politikos dalis.
2. Laisvesnė prekyba. GATT nustato prekybos liberalizavimo priemones. Todėl GATT draudžia: 1) tarifinius ribojimus (pavyzdžiui, muitus); 2) kiekybinius ribojimus (importo ir eksporto licencijas, kvotas); 3) kitus netarifinius barjerus (įvairias protekcionistines priemones, turinčias tokį patį poveikį kaip tarifiniai ir kiekybiniai ribojimai); 4) diskriminacinį apmokestinimą.
Tarifiniai ribojimai. Vienas iš pagrindinių GA’IT tikslų yra muitų sumažinimas. GATT nedraudžia nustatyti muitus, tačiau įpareigoja sutarties šalis nuolat derėtis dėl abipusių muitų nuolaidų suteikimo, t. y muitų sumažinimo. Derybos dėl .muitų mažinimo vykdomos, remiantis daugiašaliu principu derybų raundų metu.
Kiekybinių ribojimų draudimas. GATT XI straipsnis draudžia kiekybinius ribojimus: kvotas, importo ir eksporto licencijas ir kitas turinčias panašų poveikį priemones. Kiekybinės išimtys yra leidžiamos remiantis bendromis GATT išimčių taisyklėmis, t. y. siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ir užsienio valiutos atsargas ar vietinę pramonę. Be to, taikomos specialios kiekybinių ribojimų draudimo išimtys: l) laikini maisto produktų ir kitų pagrindinių produktų eksporto ribojimai, kai yra šią produktų trūkumas rinkoje; 2) žemės ūkio ir žuvininkystės produktų importo ribojimai, kai šie ribojimai yra žemės ūkio produktų kainų subsidijavimo nacionalinės programos dalis; 3) pagrindinių produktų ribojimai.
Daugelis kitų nei GATT dvišalių ir daugiašalių susitarimų, siekiant apsisaugoti nuo importo iš besivystančių šalių į išsivysčiusias šalis, nustatė kokybinius tekstilės ir kiekinius drabužių ribojimus. Be to, 1974 metais GATT sistemoje buvo sudarytas Susitarims dėl audinių (Multifibre Arragement – MFA), kuris apsaugojo nuo tekstilės rinkos disbalanso ir užtikrino prekybos tekstile „ramų augimą”. MFA nustatė keletą kiekybinių ribojimų rinkoje:
l) galimybė susitarti dėl maksimalios importo apimties ir, esant įprastoms aplinkybėms, jį kasmet didinti 6 procentais. Jei toks susitarimas tarp importuojančios ir eksportuojančios šalies nebuvo pasiektas, importuojanti šalis gali pagal MFA sąlygas nustatyti kiekybinius ribojimus;
2) kita galimybė yra sudaryti dvišalę sutartį, nustatančią pradinį importą ir jo vertės kasmetinį padidėjimą.
MFA vykdymui prižiūrėti buvo įkurta Tekstilės prekybą prižiūrinti institucija (Textile Monitoring Body TMB). TMB gali teikti tik rekomendacijas. Urugvajaus raundas parodė tolesne, prekybos tekstilės sektoriuje libcralizaciją. Buvo nuspręsta tarptautinę prekybą tekstile įtraukti į bendrą GATT režimą iki 2004 metų pabaigos.
Importuojančios šalys be MFA dvišalėse derybose išsiderėjo daug savanoriškų eksporto ribojimų (voluntary export restrictions – VER). Ši priemonė siekia riboti tam tikro produkto iš tam tikros šalies eksportą. Kadangi dėl šių susitarimų buvo deramasi dvišališkai, jiems nebuvo taikomas nediskriminavimo, t.y. vienodo taikymo visoms valstybėms, principas. Populiariausias šios rūšies pavyzdys yra ES ir JAV rinkų apsauga nuo automobilių ir elektronikos importo iš Japonijos, panaudojant savanoriškus eksporto ribojimus (VER). Dabar pagal apsaugos susitarimą, parengtą Urugvajaus raundo metu, VER yra uždrausti ir naudojami tik esant ypatingoms aplinkybėms.
Kiti netarifiniai barjerai. Muitų efektą galima pasiekti ir kitais būdais. Vienas iš šių būdų yia netarifiniai ribojimai. Tarptautinėje prekyboje yra tūkstančiai tokių ribojimų. GATT neturi bendrų netarifinių barjerų draudimo taisyklių, tik keletas taisyklių reglamentuoja tam tikrų netarifinių barjerų naudojimą šiose srityse:
1) valstybinės įmonės. Pirkimai ir pardavimai turi remtis komerciniais motyvais, todėl GATT neleidžia, kad sutarties šalys reikalautų, jog valstybinės įmonės teiktų pirmenybę vietiniams gamintojams;
2) viešieji pirkimai. Daugelyje šalių valstybė prekes ir paslaugas perka tik iš vietinių įmonių. 1979 metais Tokijo raunde buvo sudarytas specialus GATT pirkimų kodeksas (Sutartis dėl viešųjų pirkimų), vėliau Urugvajaus raunde susitarta dėl naujo pirkimų kodekso, kuriuo siekiama reguliuoti valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, viršijančius 130tūkst. specialiųjų skolinimosi teisių (SST), ir jiems nustatytos specialios pirkinių taisyklės;
3) techniniai prekybos barjerai. GATT draudžia valstybėms įvesti importui ar eksportui techninius barjerus (pavyzdžiui, prekių kokybės, sudėties reikalavimus, t.t.), nors kai kurie ribojimai yra pateisinami, esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, susiję su įmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos saugumu bei sveikata, su sąlyga, kad šios priemonės nėra diskriminacinės). Susitarimas dėl techninių pre.kybos barjerų buvo pasirašytas Tokijo raundo metu ir įsigaliojo 1980 metu sausio l dieną.
Diskriminacinins apmokestinimas. GATT III straipsnis draudžia importuojamoms prekėms nustatyti tiesioginius ar netiesioginius vidinius mokesčius ar kitas fiskalines priemones, didesnes nei tos, kurios laikomos panašiems nacionaliniams produktams.
3. Sąžininga konkurencija. Konkurencija pasaulinėje prekyboje turi vykti pagal sąžiningus, valstybių suderintus principus.
4. Plėtra ir ekonomikos reforma. Nuo 1964 metų GATT besivystančioms šalims nustatė įvairias taisykles, kurios skiriasi nuo bendrų GATT prekybos, principų. 1964 metais Ženevoje JTGA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD). Be išsivysčiusių šalių, konferencijoje buvo atstovaujama ir 77 besivystančioms šalims. Pavadinimas „Grupė 77″ (G-77) išlieka ir dabar, nors besivystančių šalių labai padaugėjo.
UNCTAD buvo įkurta, siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. UNCTAD aptarė šiuos klausimus: sutartis dėl pagrindinių produktų; specialių priemonių mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms teikimas; 0,7 procento BNP, kaip tikslinės išsivysčiusių šalių pagalbos besivystančioms šalims, skyrimas; technologijų perdavimas, t.t.
Darant įtaką UNCTAD, GATT buvo papildytas IV dalimi „Dėl prekybos ir plėtros”, kuri yra skirta besivystančioms šalims. Šios nuostatos įsigaliojo 1966 metais. Pagrindiniai GATT IVdalies principai ir nuostatos yra šios:
1) nėra abipusiškumo, t.y. išsivysčiusių ir besivystančių šalių santykiai nėra pagrįsti abipusiškumo principu (nuolaidos padarytos išsivysčiusių šalių besivystančioms šalims nereiškia, kad tokias pačias nuolaidas besivystančios šalys turi suteikti išsivysčiusioms šalims);
2) Tokijo raunde sutarties šalys susitarė dėl vadinamojo įgalinimo punkto, kuris besivystančioms šalims suteikia lengvatinį statusą, t.y. atleidžia jas nuo didžiausio palankumo statuso, tam tikrais atvejais suteikiant besivystančioms šalims įvairias tarifines ir netarifines lengvatas bei abipuses lengvatas tarp besivystančių šalių. Lengvatinis statusas turi atitikti tam tikrus reikalavimus: pavyzdžiui, jis turi remtis tikru besivystančios šalies poreikiu, turi būti suderintas su GATT ir t.t. Jei besivystančios šalies ekonomikos būklė pagerėja, jai preferencinė sistema turi būti panaikinta;
3) bendros tarifinės lengvatos. Prieš pradedant naudoti įgalinimo punktą, bendrosios tarifinės lengvatos buvo taikomos atleidžiant nuo muitų. To pavyzdys buvo susitarimas UNCTAD sistemoje, kuris suteikė lengvatų besivystančioms šalinis prekiaujant apdirbamosios pramonės, pusfabrikačių pramonės gaminiais ir perdirbtais žėmės ūkio produktais. Bendra muitų nuolaida buvo arba mažesnis muitas, arba visiškas atleidimas nuo muitų. Daug šalių suteikė šias lengvatas (pavyzdžiui, Japonija, Suomija. Vengrija, Austrija). JAV lengvatos buvo sąlyginės. ES taip pat naudoja diferencijuotas (sąlygines) lengvatas: ji atsižvelgia į kiekvienos sutarties šalies, gaunančios lengvatą, situaciją. Ypač yra skatinamos mažiausiai išsivysčiusios šalys;
4) eksporto stabilizavimo priemonės, t.y. priemonės, stabilizuojančios eksporto kainas, kurios buvo naudojamos kai kurių besivystančių šalių alžvilgiu. Pavyzdžiui, nuo 1976 metų ES garantuoja minimalias pajamas iš kai kurių pagrindinių produktų eksporto arba finansuojant eksporto deficitą mokėjimu iš ES (Stabex sistemos atvejis), arba teikia palankias nekomercines paskolas (Sysmin sistemos atvejis);
5) tarptautiniai susitarimai dėl pagrindinių produktų. Daugelis besivystančių šalių yra priklausomos nuo vieno ar dviejų pagrindinių produktų. Pagrindiniai produktai yra gaminami ir eksportuojami daugiausiai iš besivystančių šalių. GATT IV dalis įpareigoja sutarties šalis, kur galima, sudaryti tarptautinius prekybos susitarimus dėl pagrindinių produktų, turinčių labai didelę reikšmę besivystančioms šalims. Šie susitarimai reguliuoja šių produktų rinką (kainas ir t. t.). Dabar rinkos reguliavimo susitarimai galioja javams, kaka.vai, kaučiukui, džiutui ir medienai. Kiekvienas rinką reguliuojantis susitarimas turi tarptautinę instituciją, kurioje atstovaujamos ir gaminančios, ir vartojančios šalys. Be to, susitarimas numato sankcijas ir ginčų sprendimo procedūras. Be kito ko, kai kurie susitarimai numato bendrą GATT ginčų sprendimo sistemą. Bendri susitarimai nenustato nei eksporto kontrolės, nei kainų fiksavimo mechanizmo;
6) gamintojų organizacijos. Kai kurios pagrindinius ar žaliavinius produktus gaminančios šalys sudarė gamintoju organizacijas, kurios atstovauja jų bendriems interesams. Geriausiai žinoma organizacija yra Valstybių Naftos eksportuotojų organizacija (Organization of Petroleum Exporting Countries – OPEC). OPEC šalys keletui metu tarp savęs pasidalija eksporto kvotas, tačiau šių kvotų ne visada buvo laikomasi, o tai sumažino organizacijos efektyvumą.PPO teigiamos ir neigiamos pusės
Kai Kankune (Meksikoje) susirinkę 146 Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) priklausančių valstybių atstovai rugsėjo 14d. išsiskirstė taip ir nepasiekę sutarimo aktualiais tarptautinės prekybos klausimais, pasaulio žiniasklaida prabilo apie artėjančią PPO žlūgimą. Taigi ar PPO vis dar reikalinga?Kuo naudinga laisvoji prekyba
Kiekvienas bent šiek tiek ekonomiką studijavęs žmogus gali pasakyti kuo naudinga tarptautinė laisvoji prekyba – dar A. Smitas (A.Smith) įrodė, kad ji skatina tarptautinį darbo pasidalijimą. Kiekviena šalis gali gaminti tokią prekę, kurią ji sugeba padaryti geriausiai ir pigiausiai. Taip valstybes savo produkciją gali iškeisti į bet kurią prekę, kurios jai reikia vidiniam vartojimui ir kurios ji dėl vienokių ar kitokių aplinkybių negali pasigaminti. Kitaip sakant, esant laisvai prekybai, valstybė gali už mažiausią kainą gauti beveik viską, ko jai reikia. Pasaulio prekybos organizacija (nuo įkūrimo po Antrojo pasaulinio karo žinoma kaip GATT) ir buvo sukurta tam, kad padėtu plėtoti laisvąją prekybą pasaulyje bei užtikrintų, kad jokia valstybė nepiktnaudžiautų naudodama prekybą varžančias priemones, tokias kaip importo kvotos, eksporto subsidijos, dempingas ar protekcionizmas.
Vienas iš PPO tikslų – mažinti skurdą pasaulyje, sudarant vienodas prekybos sąlygas visoms pasaulio šalims. Tai turėtų padėti Afrikos valstybėms užsitikrinti savo žemės ūkio produkcijai rinkas Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse, kadangi gamybos išlaidos Afrikoje yra gerokai mažesnės nei, sakykim Europos Sąjungos valstybėse. Tačiau, kaip sakė I.Kantas, teorija yra gerai, bet ji ne visada atitinka praktiką. Laisvosios prekybos plėtra pasaulyje yra puikus to pavyzdys.
Ilgus metus PPO buvo viena iš pagrindinių laisvosios tarptautinės prekybos gynėjų pasaulyje, tačiau atrodo, kad šiandien ji darosi bevertis diskusijų forumas, kuriame turtingosios šalys gali tik pareikšti užuojautą skurdžiosioms del to, kad jų prekės nepaklausios.Prekyba laisva tol, kol naudinga
Šiandien turtingiausios pasaulio šalys nėra pernelyg nusiteikusios visomis įmanomomis priemonėmis siekti, kad pasaulinė prekyba būtų liberalizuota. Europos Sąjungos ūkininkams subsidijos yra didžiausios pasaulyje, Japonijoje importui uždedamas 600 % tarifas. Jungtinės Amerikos Valstijos per metus išleidžia apie 4 milijardus dolerių savo medvilnės augintojams paremti.
• Išsivysčiusios pasaulio šalys kasdien išleidžia 1 milijardą JAV dolerių žemės ūkio subsidijoms.
• 2002 metais JAV parama savo ūkininkams sudarė 17,6 procento bendros žemės ūkio produkcijos vertės. Europos Sąjungoje tas skaičius siekė 36,5 procento, o Japonijoje – 59 procentus.
• Nors 1996 metais JAV buvo priimtas Laisvo ūkininkavimo įstatymas, kuris numatė 1996-2002 metų laikotarpiu sumažinti išmokas Amerikos ūkininkams, per tą laikotarpį jos išaugo 300 procentų ir pasiekė 22 milijardus JAV dolerių. Pagal 2002 m. priimtą naują ūkininkavimo įstatymą, šias išmokas numatyta didinti dar 190 milijardų dolerių per ateinančius 10 metų.
• JAV medvilnės augintojai 2001-2002 metais gavo 3,9 milijardo JAV dolerių subsidijų, o Afrikos šalims tai atnešė 300 milijonų dolerių nuostolių.
Vadinasi, turtingosios šalys stengiasi apsisaugoti nuo pigių prekių iš besivystančių šalių antplūdžio. O kaip būtų, jei pasaulinį prekyba būtų. visiškai liberalizuota. Atrodytų, kas čia bloga, kad europiečiai ar japonai galės nusipirkti kelis kartus pigesnių tos pačios kokybės prekių. Tačiau bėda ta, kad stipriai nukentėtų pasaulinėje rinkoje konkuruoti nepajėgūs turtingųjų šalių gamintojai ir jie būtų priversti bankrutuoti. Akivaizdu, kad jokia vyriausybė nenori rizikuoti netekti tokios svarbios elektorato dalies kaip žemdirbiai ar tam tikrų pramonės šakų (ir jų profsąjungų) atstovai. Laisvoji prekyba – importo tarifų ir subsidijų savo gamintojams panaikinimas – neišvengiamai sukeltų daug socialinių neramumų išsivysčiusiose valstybėse. Todėl visai nenuostabu, kad šių valstybių valdžia laisvąją prekybą vertina tik tiek, kiek ji duoda naudos, bet tikrai nesirengia plėsti jos savo išlikimo sąskaita. Tą patvirtino ir susitikimas Kankune.Apie „miltus ir tiltus“
Besivystančios pasaulio valstybes ir jų atstovai (susivieniję į G-21 grupę) į Kankuną atvyko tikėdamiesi susitarti su amerikiečiais, europiečiais ir japonais dėl subsidijų mažinimo ir prekybos tarifų panaikinimo. Benino, Burkinos Faso, Čado ir Malio delegacijos Meksikoje išsakė susirūpinimą tuo, kad Vakaruose medvilnės augintojams skiriamos subsidijos, kurios beveik prilygsta kasmetinei pasaulinės prekybos medvilne sumai, padaro besivystančias valstybes nekonkurencingas – nepajėgias „prasimušti” į Vakarų pasaulio rinkas. Šios šalys, palaikomos tokių gamintojų kaip Argentina, Indija, Kanada, Australija, pateikė pasiūlymą apsvarstyti, kaip būtų galima mažinti subsidijas išsivysčiusiose šalyse, kaip būdą PPO tikslams siekti ir lygioms galimybėms visame pasaulyje sudaryti. Tačiau užuot ėmusios rimtai svarstyti šį pasiūlymą, Jungtinės Amerikos Valstijos pareiškė, kad iškraipymus pasaulinėje medvilnės rinkoje lemia ne vien tik subsidijos, bet ir daugelis kitų veiksnių – sintetinio pluošto gamybos masto didėjimas ar palankūs orai, leidžiantys ir išsivysčiusiose šalyse gauti gerą medvilnės derlių.
ES laisvos prekybos iškraipymai

1990 m. 1995 m. 2000 m. 2001 m.
Bendros ES išlaidos (mlrd. Eurų) 45,6 68,4 92,3 96,7
Išlaidos BŽŪP (proc. Bendrų išlaidų 25,6
(56%) 34.5
(50%) 41.5
(45%) 44.6
(46%)
Bendros eksporto subsidijos (proc. Išlaidų BŽŪP) 9,4
(37%) 6,4
(19%) 5,6
(14%) 3,4
(8%)

Kitaip sakant, turtingosios valstybės visaip mėgino nukreipti kalbą kita linkme. Jos netgi pasiūlė verčiau svarstyti vadinamuosius „Singapūro klausimus” – prekybos ir investicijų, prekybos ir konkurencijos, skaidrumo viešuosiuose pirkimuose bei prekybos sąlygų pagerinimo – ir tarsi neišgirdo skurdžiųjų šalių pageidavimų. Iš šono netgi susidarė įspūdis, kad turtingos ir skurdžios šalys, kurių svarbiausias tikslas Kankune buvo rasti konsensusą, atvažiavo nemokėdamos viena kitos kalbos ir per visą konferenciją kalbėjo tik sau suprantamais terminais, net nebandydamos ieškoti bendrų sąlyčio taškų.Kas svarbiau – perrinkimas ar tūkstančiai mirštančiųjų?
Kaip vieną iš svarbiausių tokio turtingųjų ir skurdžiųjų nesusikalbėjimo priežasčių daugelis ekspertų nurodo didžiųjų šalių nenorą prisiimti atsakomybę už tai, kad turtiniai skirtumai pasaulyje mažėtų. Jau minėta, kad sunku tikėtis, jog Prancūzijos vyriausybė sutiktų būti nuversta, kad žmonių gyvenimas Kenijoje arba Mozambike būtų geresnis. Pavyzdžiui, artėjant prezidento rinkimams Jungtinėse Amerikos Valstijose G.Busho (Dž.Bušo) sprendimas sumažinti paramą (subsidijas) amerikiečių ūkininkams, kurie stipriai jį parėmė per ankstesnius rinkimus, būtų tolygus politinei savižudybei. Ir Europos Sąjungoje Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) buvo vienas iš kertinių visos ES kūrimosi akmenų. Jei šiandien Europos Sąjunga sutiktų radikaliai reformuoti BŽŪP (kosmetiniai pakeitimai daromi, bet jie yra visiškai nereikšmingi visuotiniu mastu) ir atsisakyti paramos savo ūkininkams, visos organizacijos išlikimas būtų gana kvestionuotinas dalykas.
Taigi matant, kad protekcionizmas, o ne laisvoji prekyba šiandien yra didžiųjų pasaulio valstybių prioritetas, visai nenuostabu, kad PPO tampa pajuokos objektas ir skaudžios ironijos pavyzdys.Ar stiprės pasaulio regionalizacija
PPO nesėkmė Kankune daug kuo primena Jungtinių Tautų nesėkmę per Irako krizę. Gali kilti tokie patys padariniai – organizacijos įtaka gali sumažėti ir ji gali marginalizuotis. Ekspertų teigimu, visa tai gali baigtis pasaulio ekonomikos regionalizacija ir tokių organizacijų kaip NAFTA, ASEAN ar MERCOSUR plėtra bei kūrimusi. Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už prekybą, P.Lammy netgi atvirai pareiškė, kad „mums patiems reikia apsispręsti [.], ar savo prioritetu vis dar norime išlaikyti daugiašališkumo principą. [.] Nes aplinkybės šiandien verčia gerai pamąstyti, ar nereikia sustoti ir įsitikinti, kad visi su tuo sutinkame”. Jis taip pat paragino „reformuoti viduramžišką PPO”, nors kol kas neaišku, kaip tai būtų galima padaryti.
JAV prekybos sekretorius R.Zoelickas taip pat atvirai pareiškė, kad Vašingtonas, matydamas visišką dabartinės PPO neveiksnumą, ateityje besivystančių valstybių skurdinimą. Juk akivaizdu, kad, dvišalėse derybose derantis JAV ir Kiribačiui, pastaroji šalis neturėtu beveik jokių galimybių diktuoti savo sąlygas.Ką pasirinks Lietuva
Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus D.Jurgelevičiaus (jo vadovaujama Lietuvos delegacija stebėjo derybas Kankune), PPO konferencijos žlugimas tiesiogiai pakenks visoms PPO narėms, nes jos praras galimybę artimiausiu metu pasinaudoti pasaulio prekybos plėtros teikiamais privalumais. Nukentės ir Lietuva, kadangi dėl svarbių prekių ir paslaugų rinkų atvėrimo bei dėl nediskriminacinių ir supaprastintų muitinės procedūrų įgyvendinimo sulėtės derybos.
Tačiau Lietuva jau šiais metais taps ES nare, o ši organizacija kol kas nerodo pernelyg didelio noro atsisakyti joje esančių laisvosios prekybos iškraipymų. Jau šiais metais mūsų ūkininkai gaus, tegu ir ne visą, bet ES paramą, kurios visi taip nekantriai laukia. Kas būtų, jei staiga ES priimtų sprendimą atsisakyti savo žemės ūkio subsidijavimo, taip pasmerkdama ūkininkus bankrotui? Tai nereiškia, kad turėtume nusispjauti į badu mirštančius žmones Azijoje ir Afrikoje. Tačiau tai atskleidžia, kokia yra turtingųjų šalių, kurios spaudžiamos ir iš vidaus, ir iš išorės, padėtis. Iš vidaus – savo gamintojų išlaikyti subsidijas, iš išorės – skurdžiųjų valstybių tas subsidijas panaikinti. Tikrai labai sunku surasti visus tenkinantį kompromisą, o gal ir neįmanoma – tai patvirtino konferencija Kankune. Tapdama ES nare, Lietuva taip pat turės spręsti šią dilemą. Pasakyti, kaip reikės elgtis, šiandien turbūt neįmanoma.PPO nauda ES
PPO egzistavimas davė didžiausią naudą ES, kurią galima detalizuoti 4 punktais.
1. PPO taisyklių išplėtimas pagerino prekybą paslaugomis (banko, draudimo ir telekomunikacijų), kurios sudaro apie 20 procentų visos tarptautinės paslaugų prekybos vertės. Privatus paslaugų sektorius apima 50 procentų ES BNP, kuriam dirba 42 procentai ES dirbančiųjų. Tuo tarpu pramonei tenka tik trečdalis BNP ir 32 procentai dirbančiųjų.
2. Pasaulio rinkų išplėtimas (ypač Šiaurės Amerikoje ir Australijoje) suteikė galimybes Europos eksportui žemės ūkio produktais, natūraliais ištekliais ir tekstile, kildinamais iš Italijos, Graikijos ir Portugalijos.
3. Žymus tarptautinės prekybos tarifų sumažinimas cheminėmis, medicininėms ir mokslinėms prekėms – visko, ką Europa eksportavo dideliais kiekiais.
4. Apribojimai, orientuoti į nacionalines vyriausybes, susiję su subsidijomis neefektyviai vietinei pramonei.PPO problemos
Nepaisant šių privalumų, PPO veikla sudarė ir tam tikrų problemų savo šalims narėms.
l . Originalaus 1947 metų susitarimo formuluotės gana miglotos ir komplikuotos, todėl gana lengva apeiti jame numatytus reikalavimus.
2. Pati PPO negali uždėti sankcijų.
3. Paslėptų netarifinių barjerų politika įrodoma gana sunkiai. Kai tik vieni šių paslėptų barjerų įstatymų panaikinami, nelauktai gali iškilti kiti.
4. Daugėja vyriausybių, esančių už pagrindinių prekybos blokų, ginančių dvišalius prekybos susitarimus, kaip priemones neutralizuoti regioninių prekybos grupuočių jėgą.
5. Besivystančios šalys nenorėjo atsisakyti protekcinės importo kontrolės, taip pat ekonomiškai pajėgios šalys nenorėjo įsileisti Trečiojo pasaulio importo.
6. Taisykles galima keisti tik esant dviejų trečdalių šalių narių pritarimui. Kiekviena šalis, nepriklausomai nuo jos dydžio, turi vieną sprendžiamąjį balsą.Lietuvos narystė PPO
2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. Taip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti pilnateise PPO nare.
Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie GATT, o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO yra svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis.
Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais.
Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo.
Kita svarbi Lietuvos prekybos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi dėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.
PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijos metu, patvirtinus Ministrų deklaraciją, buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, yra vadovaujamas.i organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą.
Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 punktą. Atkreiptinas dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos priemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas, kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo bei nuolat derybų metu kelia šiuos klausimus.
Lietuva, tapusi PPO nare, įsipareigojo atitinkamose srityse, (pvz. prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiausiu – skaidrumo – PPO veikloje principu, yra rengiamos ir teikiamos PPO notifikacijos (atitinkami pranešimai) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, priimamus teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas. Pabrėžtina, jog 2000 m. lapkričio 8 d. LR Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1379 “Dėl LR įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijai ir kitų šios organizacijos reikalavimų vykdymo priežiūros” URM yra atsakinga už Lietuvos įsipareigojimų ir kitų PPO reikalavimų, tame tarpe ir notifikacijų teikimo, įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat papildomi informacijos centrai yra įkurti Žemės ūkio ministerijoje ir Standartizacijos departamente – SPS Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei TBT Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl techninių reglamentų ir standartų taikymo. Taip pat pažymėtina, kad 2002 m. sausio 14 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 4 “Dėl notifikavimo PPO plano vykdymo” buvo patvirtintas atitinkamas notifikavimo PPO planas.
2001 m. “Valstybės žinių Nr. 46 pateikiamas visas Lietuvos stojimo į PPO paketas – LR įsipareigojimai (įšaldytos muitų tarifų “lubos”, parama žemės ūkyje, paslaugų, rinkos atvėrimo įsipareigojimai ir kt.), GATT straipsniai ir PPO sutartys, prie kurių Lietuva prisijungė, tapusi šios organizacijos nare.Narystė PPO turėtų paskatinti tolesnį prekybos liberalizavimą.
Lietuvos Respublikos Seimo daugumos sprendimas ratifikuoti Lietuvos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) nustatančias sutartis yra sveikintinas žingsnis prekybos liberalizavimo linkme, teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai. Lietuvos narystę PPO turėtų sekti tolesnis kliūčių prekybai šalinimas.
Lietuvoje nemažai diskutuojama apie narystės PPO privalumus ir trūkumus. Dažniausiai nurodoma, jog narystė svarbi dėl politinių priežasčių – galimybės dalyvauti daugelį pasaulio šalių vienijančioje organizacijoje, kreiptis į ginčų sprendimo institucijas, stabilizuoti prekybą reguliuojančias taisykles, padidinti svorį derybose su kitomis šalimis ar palengvinti stojimą į Europos Sąjungą. Jei ir minimi ekonominiai motyvai, dažniausiai akcentuojamas priėjimas prie kitų šalių rinkų.
LLRI įsitikinimu, šitaip Lietuvos visuomenei ne visiškai teisingai pateikiami narystės PPO privalumai. Pagrindinis PPO tikslas yra liberalizuoti tarptautinę prekybą bei sudaryti teisines sąlygas atviros ekonomikos plėtojimui. “Vienas pagrindinių ekonominių narystės PPO privalumų yra tai, kad įstojus į šią organizaciją bus daug sunkiau taikyti protekcionistines priemones ir spręsti atskirų įmonių problemas viso ūkio gerovės sąskaita. Narystė PPO pirmiausia reiškia įsipareigojimą vykdyti atvirą ekonominę politiką bei laikytis liberalizavimo krypties. Todėl keista, kai Lietuvos Vyriausybės atstovai pateikia išsiderėtą aukštą žemės ūkio rinkos apsaugos lygį kaip pasiekimą stojant į PPO”, teigia LLRI ekspertas Ramūnas Vilpišauskas. Jo nuomone, politikai turi ne orientuotis į visuomenėje vyraujančias baimes, bet šviesti ją ir aiškiai pasakyti, jog prekybos liberalizavimas yra naudingas visiems Lietuvos žmonėms.
“Stojimas į PPO nėra savitikslis, kad ir koks svarbus būtų šis faktas mūsų diplomatams. Tai turi būti Lietuvos politikų apsisprendimo vykdyti atvirą ekonominę politiką išraiška. Narystė PPO suteikia puikią galimybę Lietuvos atstovams parodyti iniciatyvą ir teikti siūlymus artimiausiam PPO derybų raundui dėl tolesnio kliūčių prekybai šalinimo. Be to, ne mažiau svarbu laikytis ratifikuotų susitarimų ir netaikyti netarifinių rinkos apsaugos bei kitų priemonių, iškraipančių prekybą bei mažinančių šalies gerovę”, primena R. Vilpišauskas.Išvados
Lietuvos užsienio prekyba, 1999m. patyrusi didelį nuosmukį, paskutiniais metais pradeda atsigauti ir šiais metais turėtų pasiekti 1997-1998m. lygį (didžiausią per 1993-2000m. laikotarpį).
1998m. rugpjūčio mėn. Rusijos finansinė-ekonominė krizė sumažino mokią paklausą NVS šalyse ir privertė Lietuvos eksportuotojus bei importuotojus persiorientuoti į kitas (Vakarų) rinkas. Tai tapo simboline rizikos diversifikacijos pamoka mūsų šalies eksportuotojams.
Integracija į Pasaulinę Prekybos Organizaciją bei Europos Sąjungą prisidėjo prie Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimo, prekybinių santykių su kitomis valstybėmis plėtojimo bei užsienio prekybos apyvartos augimo.

Literatūra:

R. Vilpišauskas. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė. Pinigų studijos, 2000/3, Lietuvos bankas
„Atgimimas“. 2003 rugsėjo 25d. Psl. 13
Dainius Žalimas, Skirgailė Žaltausklaitė-Žalimienė, Zenonas Petrauskas, Jonas Saladžius „Tarptautinės organizacijos“ – Justitia, Vilnius 2001
http://www.urm.lt/data/6/LF17877_31eko.htm.
http://www.lrinka.lt/SPranesimai/Ppo.phtml
http://www.eudel.lt/lt/es_pasaulyje/prekyba.htm

Leave a Comment