Planavimas

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. PLANAVIMAS..............................4

2. PLANAVIMO ORGANIZACIJOSE SVARBA...................4
3. PLANAVIMO ESMĖ IR PAGRINDINIAI ETAPAI................5
4. TIKSLŲ SVARBA..............................6.
5. STRATEGINIO PLANAVIMO ESMĖ.......................6.
6. STRATEGINIO PLANAVIMO REIKŠMĖ.....................9
7. STRATEGINIO PLANAVIMO GALIMYBĖS..................10
8. STRATEGINIO PLANAVIMO YPATYBĖS..................11
9. STRATEGINIO PLANAVIMO PRIVALUMAI..................12

10. PARUOŠIMAS PLANAVIMUI.........................12

11. KAIP PLANUOTI SAVO VERSLA: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO........13

12. PLANAVIMO PROBLEMOS IR SUVARŽYMAI..................16

IŠVADOS..............................17
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI..............................18

ĮVADAS

Valdymas – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų. Planavimas – vadovai, remdamiesi logika ir metodais, iškelia tikslus ir numato veiksmus.

Vadybos savarankiškas darbas „Planavimas“ skirtas apžvelgti planavimo svarbą organizacijose, jo esmę ir pagrindinius etapus. Ši tema pasirinkta atsižvelgiant į jos aktualumą. Yra įdomu stebėti bei analizuoti planavimą kaip mąstymo procesą, kuris skatina tikslingai kurti.
Savarankiško darbo tikslas – išnagrinėti planavimo reikšmę organizacijų valdyme Savarankiškame darbe siekiama supažindinti su teorine planavimo dalimi, kuri sudarys bendrą planavimo vaizdą ir kokį vaidmenį jis vaidina organizacijose.
Darbe daug dėmesio skirta planavimo pasiruošimui, planavimo pagrindiniams etapams, tikslų svarbai, planavimo galimybėms ir ypatybėms bei planavimo privalumams.
Nagrinėjant pasirinktąją temą buvo remtasi P. F. Drakeris „Valdymo procesas“; Damašienė V. „Valdymo pagrindai“; Butkus F. S. „Organizacija ir vadyba“; Verslo žiinių priedas „vadyba“. Laikraštis.Verslo žinios; taip pat šaltiniais iš interneto.

P L A N A V I M A S
Planavimas: tikslų formulavimo bei jų įgyvendinimui tinkamos veiksmų eigos nustatymo procesas.

Planavimas reiškia, kad vadovai apgalvoja savo tikslus bei veiksmus iš anksto ir jų

ų veiksmai remiasi kokia nors taisykle, planu ar logika, o ne atliekami spontaniškai. Planuose pateikiami organizacijų tikslai ir geriausios procedūros tikslams pasiekti. Be to, planai yra gairės, kuriomis vadovaudamasi:
1. organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais disponuoja;
2. organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras;
3. artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų galima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai.
Pirmasis planavimo žingsnis yra organizacijos tikslų formulavimas. Po to nustatomi tikslai kiekvienam tos organizacijos smulkesniam vienetui: departamentams, skyriams, poskyriams ir pan. Nustačius tikslus, kuriamos programos jiems pasiekti, žinoma, formuluodamas tikslus ir kurdamas programas, pagrindinis organizacijos vadovas atsižvelgia į galimybę juos realiai įgyvendinti ir į tai, ar jie bus priimtini kitiems organizacijos vadovams ir darbuotojams.
Santykiai su žmonėmis irr laikas planavimo veikloms yra labai svarbūs. Planavimu įgalina įsivaizduoti norimas ateities aplinkybes atsižvelgiant į išteklius, ankstesnę patirtį ir t.t.
Aukščiausio lygio vadovų, atsakingų už visą organizaciją, sudaryti planai gali apimti penkerių ar dešimties metų laikotarpį. Kita vertus, kai kuriose organizacijos dalyse planai sudaromi daug trumpesniems laikotarpiams. Pavyzdžiui, gali būti kitos dienos darbo ar po savaites įvyksiančio dviejų valandų susitikimo planai.
PLANAVIMO ORGANIZACIJOSE SVARBA
Planavimo sąvoka daugeliui dabartinių vadovų nėra nauja, tačiau ji buvo ilgą laikotarpį nepopuliari dėl pernelyg uolaus ir netikusio laikymo periodu.
Planavimas &#
#8211; ypatinga sprendimų rūšis, nukreipta į konkrečią ateitį, kurios savo organizacijai trokšta vadovai. Planavimas pirmas iš keturių pagrindinių valdymo proceso veiklų: planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės. Planavimą galėtume įsivaizduoti kaip garvežį, traukiantį organizavimo, vadovavimo ir kontrolės traukinį. Arba planavimą galima įsivaizduoti kaip pagrindinę didingo ąžuolo šaknį, iš kurios auga organizavimo, vadovavimo ir kontrolės šakos. Planavimas vadovams yra labai svarbus.
Planavimas (planning)– schemos, programos ar metodo suformulavimas konkretiems tikslams siekti ar ketinimams vykdyti.

PLANAVIMO ESMĖ IR PAGRINDINIAI ETAPAI
Planavimo reikšmę organizacijų valdyme pabrėžė dar A. Fajolis. Posakis “valdyti – reiškia numatyti” leidžia suprasti planavimo dalykiniame pasaulyje svarbą. Ir tai teisinga, kadangi numatymas – jeigu ir ne viskas valdyme, tai bent jau svarbiausia jo dalis. Veiklos planas – tai kartu ir laukiamas rezultatas, ir veiklos kryptis, kuria reikia sekti, ir etapai, kuriuos reikia praeiti, ir metodai, kuriuos reikia prilaikyti. Dabartinėje išorinėje bei vidinėje organizacijų aplinkoje vykstantys pokyčiai yra tokie spartūs, kad planavimas tampa vieninteliu visiems prieinamu būsimų galimybių ir problemų prognozavimo būdu, jis sumažina neteisingų sprendimų priėmimo riziką, leidžia nustatyti vieningus organizacijų ir jų narių tikslus, sudaro veiksmingos kontrolės pagrindą.
Dažniausiai į planavimą yra žiūrima kaip į procesą, susidedantį iš kelių etapų. 1 lentelėje pateikiami tokio suskirstymo pavyzdžiai.

Planavimo etapai 1 lentelė.
Autoriai Planavimo etapai

1.K.Kilenas 1. Tikslų iškėlimas 2. Prielaidų nustatymas 3. Alternatyvų nustatymas 4. Geriausios alternatyvos išrinkimas 5. Plano sudarymas 6. Plano vykdymas
2. G.Kuncas, O&

’Donelas 1. Galimybių įvertinimas 2. Tikslų nustatymas 3. Prielaidų įvertinimas 4. Alternatyvų nustatymas 5. Alternatyvų palyginimas ir įvertinimas 6. Veiklos plano pasirinkimas 7. Pagalbinių planų sudarymas 8. Biudžeto, kaip skaitmeninės plano išraiškos, sudarymas
3. M.Meskonas,

M. Albertas,

F.Hedouri 1. Misijos nustatymas 2. Tikslų nustatymas 3. Išorinės aplinkos analizė 4. Organizacijos vidinių stiprių ir silpnų pusių nustatymas 5. Strateginių alternatyvi] analize 6. Strategijos pasirinkimas 7. Strategijos įgyvendinimas 8. Strategijos įvertinimas

Nors įvairūs autoriai pateikia skirtingą planavimo etapų skaičių bei pavadinimus, tačiau paprastai planavimo pradžia laikomas organizacijos tikslų nustatymas, toliau akcentuojami tokie aspektai: išorinės aplinkos bei vidinių galimybių analizė, galimų veiklos kelių nustatymas, įvertinimas, pasirinkimas ir įgyvendinimas
TIKSLŲ SVARBA
Kiekvienas iš mūsų svajoja apie garbę ir sekmę, siekia kitų pagarbos bei žavėjimosi. Kad svajonės išsipildytų, reikia nustatyti konkrečius, išmatuojamus tikslus su realiomis pasiekiamomis ribomis. Tai taikytina ir organizacijoms. Tikslai svarbūs mažiausiai dėl keturių priežasčių.
1. TIKSLAI SUTEIKIA KRYPTIES POJŪTĮ. Be tikslo žmonės ar organizacijos dirba bet kaip, reaguoja į aplinkos pokyčius aiškiai nesuvokdami, ką iš tikrųjų nori pasiekti. Numatydami tikslus, žmonės ir organizacijos save motyvuoja ir įgyja įkvėpimo šaltinį, padedantį jiems nugalėti neišvengiamas kliūtis.
2. TIKSLAI SUTELKIA MŪSŲ PASTANGAS. Tiek kiekvieno asmens, tiek ir organizacijos ištekliai ir plačios jų panaudojimo galimybės yra ribotos. Pasirinkdami vieną arba kelis tarpusavyje susijusius tikslus, mes apsisprendžiame, kaip panaudosime negausius išteklius, nustatome prioritetus. Tai ypač svarbu organizacijai, kur vadovai turi koordinuoti daugelio asmenų veiklą.
3. T1KSLAI OR
RIENTUOJA MŪSŲ PLANUS IR SPRENDIMUS. Ar norite tapti šachmatų čempionu? O gimnastikos čempionu? Atsakymai į šiuos klausimus lems jūsų trumpalaikius ir ilgalaikius planus ir padės jums priimti pagrindinius sprendimus. Žmonės organizacijose susiduria su panašiais sprendimais, kurie paaiškėja paklausus: Koks mūsų tikslas? Ar šis veiksmas priartins, ar nutolins organizaciją nuo jos tikslo?
4. TIKSLAI PADEDA ĮVERTINTI MŪSŲ PAŽANGĄ. Aiškiai suformuluotas, išmatuojamas tikslas su konkrečiu įgyvendinimo terminu tampa veiklos standartu, įgalinančiu ir darbuotojus, ir vadovus įvertinti savo daromą pažangą. Taigi tikslai yra svarbiausia kontrolės proceso dalis, garantuojanti, kad veiksmai atitiks tikslus ir jų įgyvendinimo planus. Jei matome, kad nutolome ar susidūrėme su nenumatytais atvejais, galime priimti koreguojančius veiksnius, modifikuojančius mūsų planą.
STRATEGINIO PLANAVIMO ESMĖ
Strateginio planavimo kaip metodo vaidmuo ir reikšmė šiandien didėja. Tai susiję su sparčiais socialiniais, technologiniais pokyčiais. Vakarų valstybių privačios kompanijos jau 6-7 dešimtmetyje ėmė skirti žymiai daugiau dėmesio sisteminiam verslo programų ir projektu vystymui. Šių programų realizavimo sėkmę vis labiau ėmė lemti strateginio planavimo elementai.
Strateginis planavimas tai fundamentalių sprendimų veiksmų paieška bei konstrukcijos. Jis apima informacijos kaupimą, aplinkos monitoringą, strateginių galimų alternatyvų paieškas, būsimųjų politinių sprendimų numatymą bei jų įgyvendinimo galimybes ir sąlygas.
Dažnai strateginis planavimai suprantamas perdėm tiesmukiškai. Reikia skirti strateginį planavimą nuo planavimo veiklos, kurią kuriais nors būdais vykdo visos organizacijos. Toks planavimas yra tiesiogiai susijęs su iškeltų uždavinių ir tikslų įgyvendinimu per tam tikrą laiką; jo galima išskirti tam tikrus etapus. Strateginis planavimas kaip visuma sudaryta iš daugelio veiksmų, kurie lemia dabartinį (ir ateities) organizacijos veiklos turinį. Tačiau strateginis planavimas, nors ir orientuojasi į ateitį, bet turi svarbią užduotį – padėti tobulinti dabartinius sprendimus, priimamus organizacijoje.
Strateginis planavimas yra procesas, kurio metu nustatoma, kokia organizacija ketina būti ateityje ir kaip tai pasiekti. Toks planavimas apima esminių organizacijai sprendimų priėmimą:
– Kokia bus organizacijos misija ir pagrindiniai tikslai?
– Kokios programos, paslaugos arba produktai bus siūlomi vykdant misiją?
– Kokių išteklių reikia, kaip juos gauti ir panaudoti?
Kitaip strateginį planavimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu yra suderinami trys veiksniai. Šie veiksniai yra:
– Organizacijos misija – ką yra norima pasiekti.
– Galimybės ir grėsmės, su kuriomis susiduria organizacija – tai, ko reikia
organizacijos klientams ir ką yra įmanoma padaryti.
– Organizacijos stipriosios ir silpnosios pusės – ką organizacija sugeba
įvykdyti.
Strateginis planavimas – ilgalaikių ir sudėtingų problemų sprendimo procesas, per kurį institucija prognozuoja bei numato kryptis bei būdus, kaip efektyviausiai panaudoti turimus bei planuojamus gauti finansinius, materialinius ir darbo išteklius misijai vykdyti ir užsibrėžtiems tikslams/prioritetams pasiekti.
Strateginis planavimas (strategic planning) – formalus procesas, kuriuo vadovai tiksliai apibrėžia savo planus raštu, analizuoja įvairių strategijų santykinius pranašumus ir susitinka aptarti veiklos, kuriai teikiama pirmenybė, kryptį. Problemos sprendimo procesas, reikalaujantis iš organizacijos numatyti įvykius ir nustatyti, kaip geriausiai panaudoti galimybes ir apsisaugoti nuo grėsmių. Priemonė, naudojama įmonei prisilaikyti prie ateities aplinkos.
Strateginio planavimo procesas orientuotas į ateitį. Jam vykstant siekiama prognozuoti ateities aplinką. Planavimas yra susijęs su viskuo, kas gali paveikti organizaciją, įskaitant šalies ūkį, technologiją, socialinius bei politinius veiksnius. Strateginis planavimas padeda numatyti ir spręsti svarbiausias problemas, susijusias su produktu, paslaugų, jų struktūros, organizacijos elgesio permainomis.

Strateginis planavimas – tai pasikartojantis procesas. Organizacijos paskirtis (misija) ir ilgalaikiai tikslai gali išlikti nepasikeitę keletą metų, o tų tikslų siekimo strategijos vis kinta, sąlygojamos nepaliaujamai besikeičiančios aplinkos, yra nuolat modifikuojamos siekiant didžiausio veiksmingumo.
Strateginio planavimo procesas dažnai atrodo kaip rungtynės taip organizacijos ir jos aplinkos. Organizacijos vadovai stengiasi numatyti aplinkos pokyčius ir panaudoti juos organizacijos pranašumui. Kadangi aplinka nuolat keičiasi, todėl visuomet yra naujų kliūčių, stabdančių organizacijos pažangą.
Organizacija gali veikti dviem budais. Pirma ji privalo būti aktyvi įgyvendindama iš anksto sukurtas savo strategijas. Antra ji privalo veikti atsižvelgdama į naujas aplinkybes, ypač į nenumatytas galimybes ir netikėtas grėsmes. Vadovai, siekiantys savo verslo sėkmes, privalo strategiškai mąstyti apie savo organizacijos konkurencingumą ir jo pasikeitimus veikianti besikeičiančioms sąlygoms. Norėdami užtikrinti savo organizacijos konkurencinį pranašumą, arba pasiekti pirmaujančią padėtį veiklos srityje, jie privalo skatinti, vadovauti ir ryžtingai įgyvendinti puolimo strategijas. Jie turi gerai pažinti savo verslo aplinką, kad prireikus galėtų keisti strategiją. Be to, savo verslą jie turi išmanyti taip gerai, kad strategija pakeistų veiksmingai.
Ilgalaikės sėkmes siekiantys organizacijos vadovai privalo sugebėti strategiją ir formuluoti ir įgyvendinti. Strategijos formulavimas apima organizacijos veiklos krypčių ir tikslų bei vadovavimo organizacijai numatymą. Strategijos įgyvendinimas yra visa, kas padaryta organizacijoje – organizacinis darbas, biudžeto sudarymas, motyvavimas, kultūrinis ugdymas, vadovavimas ir kt., – siekiant finansinių ir kitų strateginių rezultatu.
Strateginis planavimas – tai problemos sprendimo procesas, siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai yra procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos, apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui.
Formaliai strateginio planavimo esmę išreiškia nuolatinis galimybių ir grėsmių, išoriniu bei vidinių pranašumų bei trūkumų nustatymas, siekiant priimti kuo geresnius sprendimus galimybėms panaudoti ir išvengti grėsmių.
Strateginio planavimo proceso tikslas – nuolat nagrinėti organizacijos veiklą tiek dabarties, tiek ateities požiūriu ir numatyti strategines permainas, kad organizacija žengtų į įsivaizduojamą ateitį sėkmingai.
Strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo administravimas apima penkis skirtingus uždavinius:
1. Vadovybė turi pagrįsti verslo idėją ir sukruti organizacijos viziją. Tai susiję
su organizacijos paskirties (misijos) ir tikslų formulavimu;
2. Organizacijos paskirtis (misija) turi būti atspindėta (parodyta) ilgalaikiuose
ir trumpalaikiuose tiksluose;
3. Vadovybė turi sukurti organizacijos būseną ir ateities viziją atitinkančią
strategiją;
4. Vadovybė privalo laiduoti, kad pasirinkta strategija būtų vykdoma
veiksmingai ir duotų naudos;
5. Vadovybė privalo vertinti strategijos vykdymą ir daryti organizacijos
paskirties, tikslų, strategijos arba jų įgyvendinimo pataisas, atsižvelgdama į patirtį,
besikeičiančias sąlygas, naujas idėjas ir galimybes.
Pasaulyje vyksta spartūs technologiniai pokyčiai, rinkos vis labiau įgyja pasaulinį mąstą. Todėl vadovavimo įgūdžius būtina papildyti strateginio planavimo įgūdžiais. Kad organizacija pasiektų tikslą, jos vadovai apie galimybes ir besikeičiančių sąlygų poveikį turi mąstyti strategiškai. Norėdami žinoti, kada pradėti strateginius pakeitimus, jie privalo atidžiai stebėti išorinę aplinką. Be to, savo verslą jie turi taip gerai pažinti, kad nuspręstų, kurios rūšies strateginių pakeitimų imtis.

STRATEGINIO PLANAVIMO REIKŠMĖ

Strateginis mąstymas ir apgalvota strategijos vadyba teikia organizacijai daug privalumų. Vienas svarbiausių privalumų tas, kad strateginiame planavime akcentuojama organizacijos konkurencinė prigimtis. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes. Kadangi organizacija vis geriau pažįsta išorinę aplinka, savo trūkumus bei pranašumus, tai jos galimybės daryti veiksmingus savo strategijos pakeitimus yra daug didesnės.
Antrasis svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad jis leidžia vadovui popieriuje imituoti ateitį – tai nebrangus metodas, padedantis vadovui daryti geresnius sprendimus, įžvelgiant ateities galimybes ir grėsmes. Organizacija gali panaudoti permainas kaip konkurencingumo didinimo priemonę, kai parengiamos prisitaikymo prie kintančios aplinkos alternatyvos.

STRATEGINIO PLANAVIMO GALIMYBĖS
Siekiant kompanijų administravimo efektyvumo, strateginis planavimas gali suteikti nemažų galimybių.
Pirma atsiranda žymiai geresnės sąlygos įsitvirtinti strateginiam mąstymui ir strateginiams veiksmams organizacijoje, interesų grupėje ar bet kurioje struktūroje.
Antra išauga galimybė tobulinti įmonių veiklą, susijusią su sprendimų priėmimu. Strateginis planavimas padeda išskirti organizacijų veiklos prioritetus, sukoncentruoti pastangas formuluojant svarbiausius tikslus ir ketinimus.
Trečia strateginis planavimas padidina organizacijų atsakomybę, ir gerina jų
veiklą sprendžiant esmines organizacijų vidaus ir išores problemas, leidžia lanksčiau ir efektyviau keisti veiklos kursą priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių, t.y. strateginį mąstymą tvirtai susieja su strateginiu veikimu.
Ketvirta strateginis planavimas yra naudingas organizacijai, kaip tiesiogiai veikiantis personalo vystymą. Politikai, sprendimus priimantys vadovai, pasitelkę strateginį planavimą, gali kur kas efektyviau paskirstyti vaidmenis ir atsakomybę, susieti individualias ir grupines organizacijos narių pastangas, įvertinti veiklos rezultatus.
Tačiau strateginis planavimas, kaip jau minėta, tik gali sutelkti šių galimybių. Tai nereiškia, kad strateginis planavimas pats savaime yra garantas arba stebuklingų metodų, priemonių rinkinys, saugantis nuo nesėkmių. Strateginis planavimas greičiau yra metodologija, kurią įvaldžius galima tikėlis efektyvesnės veiklos. Tačiau kur kas dažniau organizacijų veikloje strateginis mąstymas ir veikla įsitvirtina palaipsniui, ir strateginio planavimo privalumai bei galimybės tampa vertybėmis ne iš karto, o po keleto organizacijos realizuotų strateginio planavimo ciklų, t.y. organizacijoms ir sprendimus priimantiems lyderiams sukaupus deramą strateginio planavimo patirtį. Jie privalo suprasti, kad strateginio planavimo sėkmė priklauso nuo to, kaip teoriniai strateginio planavimo modeliai, principai, procedūros bus susiejami su realiomis organizacijos veiklos sąlygomis, specifinėmis jų veiklos aplinkybėmis ir situacijomis.
Aiškėja, kad strateginis planavimas suprantamas kaip visuma koncepcijų, procedūrų ir priemonių, kurios turi padėti politikams, lyderiams, vadybininkams strategiškai sugebėti veikti formuluojant ir įgyvendinant įmonės politikos kryptis. Tai nereiškia, kad strateginis mastymas ir veikla jau savaime tampa strateginiu planavimu.
Tačiau strateginis politikų, lyderių, vadybininkų mąstymas ir veikla yra sėkmingo strateginio planavimo sąlyga. Strateginis planavimas nėra ir organizacijų strategijos sinonimas. Organizacijų strategija formuojama remiantis gausybe šaltinių – susijusių ir nesusijusių su planavimu. Strateginis planavimas greičiau yra organizacijų ketinimus išreiškianti priemonė, padedanti išvystyti ir įgyvendinti efektyvią strategiją.
Strateginio planavimo nesėkmės – tik vienas visos planavimo sistemos veiksmingumo aspektas. Nors mokslinis ir metodinis planavimo lygis žymiai padidėjo ir visi pripažįsta, kad planavimas yra valdymo pagrindas, jis vis dar lieka silpna vadybos veiklos grandimi.
Dažna strateginio planavimo nesėkmių priežastis – nepakankamas vadovų dėmesys. Daugeliui žmonių aktualios šiandieninės problemos užgožia akiratį, tolimą perspektyvą. Planavimas užsimiršta dėl kritinių situacijų, kurių sprendimas patrauklesnis, nes sudaro užbaigto darbo įspūdį. Tas verčia daryti išvadą, kad reikia sudaryti tokias aplinkybes, kurios planavimą darytų būtinu. Kita priežastis – planavimo tyrimų painiojimas su planais. Kad tyrimai taptų planu, reikia priimti sprendimą apie pagrindines priemones tikslui pasiekti.
STRATEGINIO PLANAVIMO YPATYBĖS
• Strateginis planavimas yra susijęs su prisitaikymu prie besikeičiančios aplinkos. Jis apibrėžia ir numato reagavimo būdus į pokyčius, vyksiančius už organizacijos ribų.
• Strateginis planavimas yra nukreiptus į ateitį. Jo pagalba į aplinkos pokyčius yra ne reaguojama, bet jie yra numatomi iš anksto. Planavimo metu dabartinės problemos yra apsvarstomos tuomet, kai jos trukdo siekti ateities tikslų.
• Strateginis planavimas yra išsamus ir visapusiškas. Jis apima daug faktorių, tiek išorinių, tiek vidinių.
• Strateginis planavimas yra susitarimu ieškojimo procesas. Dažnai organizacijų nariai bei juos įtakojantys asmenys ir organizacijos turi skirtingus interesus. Strateginio planavimo metu yra siekiama suderinti visų suinteresuotų pusiu interesus ir sukurti visiems priimtina, planą.

STRATEGINIO PLANAVIMO PRIVALUMAI
• Padeda geriau dirbti ir sėkmingai konkuruoti. Tyrimai rodo, kad vizijos kūrimas, planavimas, tikslų nustatymas gali gerinti darbo atlikimą, o taip pat tai, kad tiek didelės, tiek mažos organizacijos, turinčios strateginius planus, paprastai aplenkia savo konkurentus, kurie tokių planų neturi.
• Stimuliuoja ateities analizavimą ir aiškios organizacijos vystymosi krypties suvokimą. Kai kurios organizacijos yra taip užsiėmusios kasdieniniais darbais, kad praranda bendros savo veiklos kryptis ir misijos jausmą. Strateginis planavimas gali skatinti ateities analizavimą, atskleisti naujas galimybes ir grėsmes, atnaujinti misijos suvokimą. Tuo būdu jis padeda organizacijai kontroliuoti ir įtakoti įvykius, o ne tik reaguoti į juos.
• Suvienija pastangas. Ne tik didelėje, bet ir mažoje organizacijoje gali atsirasti skirtingų nuomonių, veiklos strategijų ir taktikų. Bendras darbas, kuriant organizacijos veiklos gaires, suvienija atskirų darbuotojų pastangas ir nukreipia jas bendrų tikslų siekimui.
• Leidžia racionaliausiai paskirstyti išteklius. Strateginis planavimas padeda išanalizuoti visas alternatyvas ir paskirstyti išteklius, nustačius aiškius organizacijos tikslus ir prioritetus.
• Vysto komandinį darbą. Daugumoje organizacijų strateginį planą kuria ne vienas žmogus, o komanda. Planuotojų komanda yra pavyzdys kitiems organizacijos darbuotojams. Geri paties planavimo rezultatai duoda įvairiapusę naudą darbuotojams: pagilina jų žinias apie organizaciją, pagerina komunikaciją, tobulina vadovavimo įgūdžius.
• Padeda spręsti organizacijos problemas. Produktyvaus planavimo metu yra nagrinėjamos pagrindinis organizacijos problemos, organizacijos neretai susiduria su grupėmis tarpusavyje susijusių problemų, kurias išspręsti po vieną yra labai sudėtinga. Aiškus planas padeda nuspręsti, kaip jas geriausia įveikti.

PASIRUOŠIMAS PLANAVIMUI
Ruošiantis planavimui, reikia atsižvelgti į keletą dalykų;
– Planavimo patirtį. Jeigu tokios nėra, reikėtų pasirinkti, ką pasitelkti:
literatūra, kursus ar konsultantus.
– Organizacijos vadovų įsipareigojimus. Jeigu organizacijos vadovai nejaučia įsipareigojimo atlikti strateginį planavimą, reikia jį pasiekti, arba atsisakyti
planavimo.
– Laiką. Svarbu realiai įvertinti, kiek laiko organizacija gali skirti planavimui
ir nebandyti ilgesnį darbą, atlikti per trumpesnį laiką.
– Planavimo vadovą. Reikia paskirti arba pasamdyti ką nors, kas gali ir
sugeba planuoti bei moka dirbti su žmonėmis.

-Problemas, su kuriomis gali susidurti planuotojai. Reikia užtikrinti, kad planuotojams būtu sudarytos būtinos darbo sąlygos ir gautas svarbiu, grupių bei asmenų, pritarimas darbui.
Nėra taisyklių, kiek laiko planavimas turi trukti ir kiek žmonių jame turi dalyvauti. Planavimo trukmė priklauso nuo organizacijos dydžio, jos veiklos sudėtingumo, o labiausiai nuo to kiek pati organizacija nori skirti jam laiko.

Kaip planuoti savo verslą: žingsnis po žingsnio
Nemažai pradedančiųjų verslininkų mano, kad svarbiausia versle yra įmonė, todėl pradeda savo verslą būtent nuo įmonės steigimo. Tačiau įmonė savaime dar nėra verslas. Įmonė yra tik žmonių veiklos ir gyvybingos verslo idėjos bei kapitalo funkcionavimo juridinis pagrindas. Todėl neskubėkite steigti įmonės neįsitikinę, kad sugebėsite sukurti verslą.
Žemiau pateikta tipiškus verslo kūrimo žingsnius: tiek tuos, kuriuos vertėtų žengti dar prieš steigiant įmonę, tiek ir tuos, kuriuos galėtumėte atlikti jau įsteigę įmonę. Nesistenkite aklai laikytis siūlomos žingsnių tvarkos – kiekvienas verslas yra unikalus, todėl ir jo kūrimo procesas gali būti specifinis.
1. Tikslus verslo idėjos formulavimas. Jeigu nusprendėte pradėti verslą, turite ne tik apibrėžti veiklos krypti, bet ir tiksliai suformuluoti versto idėją, taigi atsakyti į klausimą: “Kas man uždirbs pinigus?”.

Pavyzdžiui, jeigu atidarysite automobilių detalių parduotuvę arba gaminsite langus, ką ypatingo pasiūlysite savo klientams, kad jie pasirinktų būtent jūsų produktą, o ne nueitų į kitą parduotuvę arba pas kitą langų gamintoją – juk konkurencija šiuose versluose yra labai didelė. Be to, būkite realistas – ar jūs sugebėsite įgyvendinti sumanymą?

2. Aplinkos analizė. Įvertinkite jūsų produkto rinką. Apibrėžkite kuo tiksliau, kas bus jūsų produkto vartotojai, ir, remdamiesi spaudos arba statistine informacija, pabandykite apskaičiuoti, kiek rinkoje gali būti parduota panašaus produkto per mėnesį arba per metus. Tik
neapsirikite – gautas skaičius yra visos rinkos dydis, o jums tikriausiai teks tenkintis tam tikra tos rinkos dalimi.

Taip pat įvertinkite rinkos tendencijas – ar jos dydis auga, ar smunka, ar yra pastovus? Jeigu rinkos dydis pastovus arba smunka, jums teks atimti jos dalį iš konkurentų, o ši užduotis gali būti sudėtinga. Sužinokite kuo daugiau apie konkurentus, jų stipriąsias ir silpnąsias vietas.
Žinios apie konkurentus ir jų produktų savybes padės jums sukurti savo produktą ir nustatyti kainą, už kurią tą produktą galėsite parduoti. Įvertinkite, ar įstatymai yra palankūs jūsų verslui. Kokią įtaką turės valstybinis reguliavimas, ar daug esama apribojimų ir ar didelė tikimybė, kad jų atsiras ateityje? Taip pat įvertinkite, kokia yra makroekonominė aplinka – ar dabar palankus metas pradėti verslą, ar auga BVP ir vartojimas, ar mažėja nedarbas?
3. Pradinio kapitalo suformavimas. Verslo pradžiai reikės suformuoti pradinį kapitalą. Jeigu steigsite uždarąją akcinę bendrovę, turėsite grynais pinigais įnešti kapitalą mažiausiai 10 tūkst. litų. Jeigu neturite galimybės suformuoti veiklai reikalingo kapitalo, galite ieškoti partnerių arba bandyti pritraukti papildomą finansavimą. Nepamirškite, kad galioja įvairios paramos smulkiam verslui programos, kuriomis galite pasinaudoti. Jeigu atitinkate vienos ar kitos programos sąlygas.
4. Prognozavimas. Paruoškite Jūsų veiksmų, kuriant verslą, operatyvinį planą bei strategini verslo vystymo planą. Operatyvinis planas turi būti kuo tikslesnis ir apimti konkrečius Jūsų veiksmus per tam tikrą laiką. Apskaičiuokite ir suplanuotų veiksmų kainą bei palyginkite su jūsų galimybėmis.
Strateginis planas gali būti žymiai mažiau detalus ir apimti ne veiksmus, o ateities tikslus ir užduotis. Paruoškite marketingo (veiksmų, užmezgant ir palaikant ryšius su pirkėjais ir parduodant produktą) planą bei įvertinkite kaštus. Svarbu realiai prognozuoti įmonės pajamas ir sąnaudas. Kuo tikslesnė bus ši prognozė, tuo mažiau nemalonių netikėtumų patirsite ateityje. Jeigu neišsiversite be papildomo finansavimo verslo pradžiai, tuomet Jums reikės detalaus verslo plano.
5. Partnerių paieška. Partnerių galite ieškoti tiek tuo atveju, kai trūksta nuosavų pinigų, tiek ir tuo atveju, jeigu neturite pakankamos patirties produkto gamybos, pardavimo ir kitoje srityje. Gali būti naudinga turėti partnerį, kuris turi panašios veiklos patirtį arba savo verslą artimoje srityje. Turėdami tokį partnerį galėsite geriau organizuoti gamybą ir greičiau įeiti į rinką. Kita vertus, nesielkite neapgalvotai, neatskleiskite savo verslo įdėjos daugeliui žmonių – apsukrus “partneris” gali ją ir
pavogti!
6. Įmonės steigimas ir kiti juridiniai veiksmai. Įvykdę pirmus penkis žingsnius, nurodytus šiame sąraše, galite steigti įmonę. Steigimo procedūros ir kaina priklauso nuo pasirinktos įmonės rūšies. Paprasčiausia ir bene pigiausia yra įsteigti individualią (personalinę) įmonę, tačiau nepulkite iš karto ją ir steigti. Prieš tai – gerai pagalvokite – kiekviena įmonės rūšis turi savo privalumų ir savo trūkumų. Įsteigę įmonę, neužmirškite apie registraciją mokesčių inspekcijoje ir Sodroje, antspaudo gamybą ir kitus būtinus veiksmus.
7. Finansinių išteklių pritraukimas. Jeigu daugmaž laikėtės mūsų siūlomos verslo kūrimo žingsnių tvarkos, turėjote iš anksto numatyti finansinių išteklių poreikį, o galbūt net ir parengėte verslo planą. Kai verslo planas parengtas, galite kreiptis į finansinę instituciją ir atlikti kitus veiksmus pritraukiant papildomą finansavimą.
8. Būtinų leidimų ir licencijų gavimas. Leidimai ir licencijos reikalingos, jei jūsų veiklos šakai tai numato Lietuvos įstatymai. Be jų negalėsite net pradėti aktyvios veiklos. Įsitikinti, ar galite gauti visus reikalingus leidimus, turėjote dar prieš steigdami įmonę.
9. Ryšių su tiekėjais ir pirkėjais užmezgimas. Formuokite jūsų pirkimų ir pardavimų tinklą dar prieš pradėdami gaminti produktą: rinkite komercinius pasiūlymus iš potencialių tiekėjų, paruoškite galimų, jūsų produkto pirkėjų sąrašą (ypač jeigu jūsų produktas skirtas verslui, o ne masiniam vartotojui) ir jau pradėkite siųsti jiems komercinius pasiūlymus bei derėtis dėl sąlygų, jau laikas pradėti reklamuotis.
10. Darbo efektyvumo ir kokybės užtikrinimas. Kad darbai įmonėje būtų efektyviai paskirstyti, suformuokite aiškią įmonės organizacinę struktūrą – įmonę suskirstykite į padalinius, kurie būtų atsakingi už atskirą veiklos sritį (pvz., gali būti gamybos, tiekimų ir pardavimų padaliniai). Parenkite (raštu) vidine, darbo tvarką, pareigines instrukcijas, darbo reglamentus. Siekdami užtikrinti produkto kokybę, aprašykite produkto gamybos procedūras ir vėliau reikalaukite iš darbuotojų kuo tikslesnio jų laikymosi. Pagalvokite, gal galite įdiegti ISO standartą. Įdiegę standartą, įgysite nemenką konkurencini pranašumą.
11. Darbuotojų paieška, priėmimas ir apmokymas. Atrinkti ir priimti darbuotojus galite tiek patys, tiek ir pasamdę profesionalią personalo atrankos kompaniją. Svarbu nuspręsti – ar jūs priimsite jau patyrusius žmones, ar auklėkite specialistus patys. Antruoju atveju veiklos pradžioje galėsite sutaupyti mokėdami mažesnį atlyginimą. Priimtus darbuotojus reikės apmokyti darbo specifikos – paskirkite tai patyrusiam darbuotojui, pasiruoškite tam pats arba nusiųskite darbuotoją į kursus. Nepamirškite apie darbo saugos instruktažą, kuris yra privalomas.
12. Pagrindimų priemonių paruošimas. Pradėję darbuotojų paiešką, galite pradėti rūpintis ir pagrindinėmis priemonėmis. Jau turėjote numatyti, kokios pagrindinės priemonės bus reikalingos: patalpos, įrengimai, transporto priemonės, sandėliavimo, biuro, kanceliarinė, programinė įranga ir pan. Pritaikant patalpas verslui, pravertu samdyti projektuotoją, kuris numatys, kurioje vietoje koks daiktas turėtų stovėti – sutaupysite erdvės ir laiko.
13. Draudimas. Draudimo būtinybė priklauso nuo verslo rūšies. Drausti galite pastatus, darbo priemones (transporto priemones, įrengimus, biuro įrangą ir kitą ilgalaikį turtą), darbuotojus (jei pavojingos darbo sąlygos), verslo operacijas (atsargas, krovinius, prekinius kreditus, komercines garantijas ir pan.). Įvertinkite, kur patiriate didžiausią riziką, ir apdrauskite rizikingiausias sritis.
14. Produkto gamyba. Atlikę visus išvardintus žingsnius ir įsigiję reikalingas atsargas, galite pradėti gaminti produktą.

PLANAVIMO PROBLEMOS IR SUVARŽYMAI

Planavimo procesas gali suteikti pasitenkinimą ir įkvėpimą, tačiau jis gali būti varginantis bei sekinantis. Gali atsirasti rimtų žmonių tarpusavio prieštaravimų, kuriuos geriausia išaiškinti pradiniuose etapuose, nes vėliau jie gali priversti atsisakyti jau priimto priemonių plano arba kliudyti jį įgyvendinti. Gali iškilti ir objektyvių sunkumų. Tradicinis suvaržymas yra griežtas finansinių ir kitokiu išteklių naudojimo reguliavimas. Kitas suvaržymas – laiko stoka, neleidžianti pasikonsultuoti.
Planuojant negalima užmiršti kai kurių dalų: pavyzdžiui, švenčių dienų. institucijos biudžeto tvirtinimo ir pateikimo datos ir kt. Savo ruožtu Jūsų planai turi informuoti darbų atlikėjus, kada jie turi atlikti darbus. Dėl to planavimas nėra linijinis procesas. Prie tam tikrų etapų kartais tenka papildomai grįžti ir patikslinti planą, paaiškėjus situacijai. Be to, planas bus tikslinamas, nes reikia nuolat stebėti ir vertinti plano įgyvendinimo procesą bei daryti reikalingas plano pataisas.

IŠVADOS

Planavimas – valdymo proceso sudedamoji dalis, pirmas iš keturių pagrindinių valdymo proceso veiklų. Planavimo funkcija – tai pagrindinė vadovavimo funkcija. Jo vaidmuo bei svarba organizacijoje pasireiškia:
1. Planavimas nustato prioritetus įmonėms tikslams siekti.
2. Planavimas tai saugus žingsnis į ateitį.

Planavimas pasižymi tuo, kad jis nėra vienkartis veiksmas, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas, atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų.
Jei neturime strategijos, tolimesnės pastangos yra niekinės. Poreikis planavimui apibendrinamas kaip virvės ištiesimas per audrą jūroje, t.y. esant krizei tai būtiniausia. Tačiau, ne visi palankiai žiūri į planavimą, nes žmogus natūraliai vengia būti kontroliuojamu; nevykęs planas gali atskleisti nekompetenciją.

Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie net negali aiškiai įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ar tikėtis, kad kiti jais seks. Be plano tiek vadovai, tiek ir jų pasekėjai turi labai mažai galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Kontrolė tampa beprasmė. Labai dažnai blogi planai veikia visos organizacijos būklę. Planavimas yra lemiamas!

Planavimo nauda:
1) padeda užbėgti už akių nemalonumams;
2) planavimas – taupumo būdas;
3) valdymo požiūriu, planavimas disciplinuoja žmogų, verčia jį galvoti iš anksto;
4) lengviau kontroliuojamas pavaldinys;
5) planavimas sukuria dalyvavimo efektą, ir nėra slegiamas primesto plano, nes kartu kuriamas planas sąlygoja lojalumą ir atsakomybę; šiuo požiūriu naudinga leisti darbuotojams prisidėti prie planavimo.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. Butkus F. S. Organizacija ir vadyba. 1996
2. Damašienė V. Valdymo pagrindai 2002
3. Nevarauskas B. Rastenis J. Vadybos pagrindai. Mokomoji knyga. 2001
4. Verslo žinių priedas „vadyba“. Laikraštis. Verslo žinios 1994
5. P. F. Drakeris „Valdymo procesas“
6. Paliulis N. Chlivickas E. Vadybos pagrindai. 1998
7. Interneto šaltiniai

Leave a Comment