TURINYS
ĮVADAS 31. PLANAVIMAS 41.1. Planavimo problemos 61.2. Planavimo sudedamosios dalys 61.3. Planavimo fazės 101.4. Planų hierarchija 111.5. Planų rūšys 132. PLANAVIMO FUNKCIJOS REALIZAVIMO ORGANIZACINĖS FORMOS 14IŠVADOS 17LITERATŪRA 18ĮVADASValdymas susideda iš keturių pagrindinių funkcijų: planavimo,organizavimo (sprendimų priėmimo), jų vykdymo ir kontrolės. Planavimas yrasvarbiausia valdymo funkcija. Visų sprendimų priėmimas ir operacijų sėkmėdidžiąja dalimi priklauso nuo šios funkcijos vykdymo kvalifikuotumo. Jisnustato organizacijos tikslus ir uždavinius, kad kiekvienas darbuotojasgalėtų suprasti, ką turi padaryti. Planavimas – tai procesas, vykstantis prieš imantis konkrečių veiksmųir padedantis priimti sprendimus dabartiniu metu galvojant apie ateitį.Šiuolaikinėse organizacijose planavimas įgyja vis didesnę reikšmę ir tampavis dažniau traktuojamas kaip veiklos sėkmės garantijos pagrindas.
Darbo tikslas – išanalizuoti planavimą, jo sudedamąsias dalis ir planavimoreikšmę.
Darbo uždaviniai: ➢ Išanalizuoti planavimą ➢ Aptarti planavimo problemas ➢ Išanalizuoti planavimo sudedamąsias dalis ➢ Aptarti planavimo fazes ➢ Išanalizuoti planų hierarchiją. ➢ Aptarti planų rūšis 1. PLANAVIMASPlanavimas – tai veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai,apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti[2]Planavimas – visuomenės raidos proceso kiekvieno ciklo veiklos procesųprojektavimas visose kompleksinės valdymo sistemos modelio grandyse: ➢ Konkrečių tikslų nustatymas ir jų vykdymo krypčių sudarymas; ➢ Turimų išteklių realus vertinimas – apskaita, analizė, normatyvų sudarymas, išteklių skirstymas rinkos principais ir tikslinis jų panaudojimas; ➢ Personalo ugdymas, paskirstymas, atskirų individų atranka ir jų tvirtinimas atsakingais asmenimis už tam tikrų veiklos programų įgyvendinimą konkrečiame laiko etape visuomenės savivaldos principais. Planavimas yra grindžiamas moksliniu pagrindu, todėl įgyvendinti šiąfunkciją visose valdymo ir savivaldos grandyse privalo aukštos iraukščiausios kvalifikacijos specialistai, turintys teorinį pagrindą irpraktinės veiklos patirtį, priklausomai nuo planavimo funkcijos paskirtieskompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse.Planavimo funkcija yra tiek pat svarbi, kaip ir kitos valdymo ir savivaldos
sistemos funkcijos , todėl klaidinga teigti, kad planavimo funkcija yrapati svarbiausia ir tik nuo jos priklauso veiklos efektyvumas. Tačiauplanavimas privalo užtikrinti teoriškai esamomis konkrečiomis sąlygomispažangą ir gamybos efektyvumą visose veiklos sferose, visose kompleksinėsvaldymo ir savivaldos sistemos grandyse, nacionalinio ūkio šakose, visuosekolektyvuose ir visame planuojamojo veiklos periodo cikle.Priklausomai nuo tikslo planavimas skirstomas: ➢ Perspektyvinis visuomenės veiklos procesų planavimas (prognozavimas); ➢ Atskirų programų įgyvendinimo per penkerius metus veiklos planavimas; ➢ Dvimetis planavimas; ➢ Metinis veiklos planavimas (operatyvinis planavimas), kuris skirstomas į ketvirtinį, mėnesinį, dekadinį ir pamainos realios veiklos planavimą.Pažymėtina, kad atskirų kolektyvų veiklą būtina planuoti visose valdymo irsavivaldos sistemos grandyse, nes kiekvienas kolektyvas turi savo veiklostikslą visuomenėje, todėl šiems tikslams vykdyti turi būti parengtaprograma, numatyti pagrindiniai veiklos uždaviniai, kriterijai veiklairealiai vertinti, ištekliai šiems uždaviniams įgyvendinti ir planuojamasveiklos rezultatas.Planavimo bazė yra realus pasiektų rezultatų per kelis pastaruosius veiklosciklus vertinimas, taip pat mokslo ir technikos pažangos išplėtojimo lygis,turimi realūs ištekliai ir visuomenės poreikis planuojamas veiklos srityje.Kiekviena horizontalaus lygio kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemosmodelio grandis savo veiklos planus sudaro pati, remdamasi visuomenėsraidos proceso savivaldos principais.Kolektyvo realios veiklos plane turi atsispindėti: ➢ Informacija; ➢ Sudėtis ir vieta; ➢ Pagrindiniai veiklos rodikliai; ➢ Pagrindiniai fondai (pasyvioji ir aktyvioji dalis) ➢ Pagrindinių fondų efektyvumo rodikliai; ➢ Materialiniai ištekliai (normatyvai, poreikis, ekonomija); ➢ Veiklos rezervai (atnaujinimo, išplėtimo, susiaurinimo, perorientavimo ir kiti)Planuojami veiklos rezultatai turi būti orientuojami žmonių pragyvenimolygiui gerinti, visuomenės poreikiams tenkinti pasaulio bendrijoje. Todėlveiklos programos yra ilgalaikės strateginės ir trumpalaikės strateginės.Tai leidžia atrinkti ir nustatyti veiklos uždavinių svarbą: ➢ Svarbiausieji uždaviniai; ➢ Svarbūs uždaviniai; ➢ Eiliniai uždaviniai; ➢ Antraeiliai uždaviniai; ➢ Kiti uždaviniai.Planavimo procese ypatingą vietą užima veiklos normatyvų (veiklosišplėtojimo lygio) sudarymas. Egzistuoja teoriniai ir praktiniai tam tikrosveiklos normatyvai(lygiai), kurie planuojant bet kurios veiklos procesu…svisuomenės netenkina. Būtina nustatyti realius veiklos normatyvus, kurieyra nuolat kintantys dydžiai ir priklauso nuo bendrųjų visuomenės pokyčių.Sudarant šiuos normatyvus kiekvienam kolektyvui, reikia laikytis šiųprincipų: 1. pasiektų rezultatų vertinimo; 2. pažangos lygio vertinimo; 3. esamų išteklių vertinimo; 4. veiklos ribų sudarymo; darbo vietų atestacijos; kiekvienos darbo vietos funkcijų atnaujinimo; esamo personalo atestavimo; atrankos ir paskirstymo (pagal kompetenciją ir kompetentingumą); 5. realių veiklos normatyvų skaičiavimo(planavimo)Remdamiesi šiais principais skaičiuojant realius veiklos normatyvus,pasiekiame, kad, vykdant planuotą veiklą, veiklos rezultatai gali būtimažesni už realius veiklos normatyvus arba jiems lygūs.Ši veiklos planavimo metodika praktikoje leidžia tiksliai palyginti atskirųkolektyvų veiklos efektyvumą. Šiems kolektyvams priskirtinos organizacijos: ➢ valstybės institucijų; ➢ apskričių administracijų; ➢ vietos savivaldybių administracijų; ➢ politinės ir visuomeninės; ➢ nacionalinio ūkio (registruotos valstybėje).[3]Taigi galima teigti, kad planavimas kaip garvežys, traukiantisorganizavimo, vadovavimo ir kontrolės traukinį. Planavimas nėra vienkartisveiksmas, kurio pradžia ir pabaiga aiški. Tai nenutrūkstamas procesas,atspindintis supančios aplinkos pokyčius bei prisitaikymą prie jų. [5]1 Planavimo problemos
1. Laikotarpis. Kuo ilgesniam laikotarpiui planuojama, tuo daugiau pasitaiko klaidų. Pradėdamas kurti planą, planuotojas paprastai galvoja apie esamas sąlygas, kurioms neretai skiriama per daug dėmesio. Pavyzdžiui, nauja patalpa kompiuteriui laikyti, pagrįsta šiandienos supratimu( t.y. tik finansinei funkcijai atlikti), ateityje gali pasirodyti esanti per maža; jeigu kompiuteris bus naudojamas ir kitoms funkcijoms, gali prireikti didesnės patalpos. Puikus pavyzdys, kokį vaidmenį planuojant turi laikas, galėtų būti ilgalaikių ir trumpalaikių orų prognozių palyginimas.2. Nenumatyti įvykiai ir nepakankama komunikacija. Aišku, daugelioįvykių
neįmanoma numatyti, tačiau planuoti padeda atitinkamos technikos, padedančios numatyti įvykių tikimybę. Turi būti daugiau tariamasi su darbuotojais, kad jie suprastų iškylančių kliūčių pobūdį ir kodėl vadovybė imasi vienokių ar kitokių priemonių joms įveikti. 3. Organizacijos dydis. Kuo didesnė plano apimtis, tuo sudėtingiau planuoti.( pavyzdžiui, palyginkite atskirų departamentų planus ir departamentų skyrių planus) [1]2 Planavimo sudedamosios dalys
Mokslinėje literatūroje išskiriamos šios planavimo sudedamosios dalys: 1. Tikslai ir uždaviniai; 2. Planavimo principai; 3. Planavimo metodologija; 4. Planų sistema; 5. Planavimo objektai; 6. Informacinė bazė 7. Planavimo organizavimas.
1. Tikslai ir uždaviniai. Jie reikalingi tam, kad kiekvienasdarbuotojas galėtų suprasti, ką turi padaryti.2. Planavimo principai. ➢ Planuojant reikia remtis aiškiai apibrėžtais uždaviniais ir remtis visa prieinama informacija. ➢ Planuose turi būti atsižvelgiama į aplinką, kuri padės arba trukdys organizacijai siekti savo tikslo. ➢ Juose turi būti atsižvelgiama į esamą organizaciją ir numatomi kontrolės būdai, kad veikla būtų tikrinama pagal nustatytus standartus. ➢ Jie turi būti tikslūs, įgyvendinami, lengvai suprantami ir vykdomi. ➢ Planai turi būti lankstūs, kad aplinkybėms reikalaujant pokyčių, būtų vykdomi nesugriaunant bendro plano.
3. Planavimo metodologija
4. Planų sistema. Kiekvienoje įmonėje sukuriama planavimo sistema,apimanti planavimo objektų (veiklos ričių, padalinių, vykdytojų),planuojamų rodiklių nurody…mą. Toliau nagrinėsiu tik planinės sistemosdetalizavimą pagal valdomus gamybos ekonominius veiksnius. Kiti planavimosistemos aspektai reikalauja specialaus nagrinėjimo. Kiekviena gamykla kuria savo konkrečią planavimo sistemą, su konkrečiaisplano skyriais ir planuojamaisiais rodikliais. Galimi šie plano skyriai: ➢ Vystymo ir tyrimų planas. Čia numatomas naujų gaminių kūrimas, organizacijos plėtros planas. Už šiuos planus atsako aukščiausio lygio vadovai. ➢ Mokslinių tyrimų planas. Už juos atsako vidurinio lygio vadovai ➢ Operatyviniai planai. Už juos atsako žemiausio lygio vadovai ➢ Gamybos ekonominio efektyvumo didinimo planas. Čia yra numatomos priemonės, padedančios padidinti gamybos efektyvumą.
➢ Pardavimų planas. Numatomos pardavimų apimtys, kainos, pardavimų segmentai. ➢ Gamybos planavimas. Gaminiai paskirstomi padaliniams, apskaičiuojamas gamybinio pajėgumo panaudojimas. ➢ Kapitalinės statybos planas. Numatomas stambių priemonių diegimas, statybos. ➢ Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo planas. Čia numatomos priemonės, skatinančios saugoti ir racionaliai naudoti vandens bei mineralinius išteklius, saugoti oro baseiną. ➢ Aprūpinimo planas. Tai aprūpinimo materialiniais ištekliais planas. ➢ Personalo planas. Čia išskiriami darbo našumo, personalo ir darbo užmokesčio planai. ➢ Finansinis planas. Čia vertine išraiška apibendrinama visos įmonės veiklos rezultatai, apskaičiuojamas ir paskirstomas pelnas.Didelę įtaką planavimo sistemai turi planavimo lygis pagal padalinius.Dabar, ugdant gamybinių padalinių savarankiškumą, iš esmės keičiasiplanavimo sistema. Svarbiausias yra ne įmonės centralizuotas planavimas,bet atskirų padalinių išdalies savarankiškas veiklos planavimas. Čiapadaliniams suteikiamas pelno, kaštų, ar valdymo centrų statusas iratitinkamai planuojama jų veikla. Valdymo centrai užsiima bendro valdymoproblemomis, ir jų veiklos efektyvumas vertinamas netiesiogiai – pagal jųvadovaujamų padalinių veiklos efektyvumą. Pavyzdžiui, aukščiausiojo lygiovadovų veikla gali būti vertinama pagal šiuos rodiklius: pelną,rentabilumą, kapitalo apyvartumą, darbuotojų išdirbį ir pan.5. Planavimo objektai. Tai yra veiklos sritis, gamybos veiksniai ir pan, oplanavimo subjektai tai yra vadovaujantis personalas, planavimospecialistai ir pan.6. Informacinė bazė. Planavimas turi remtis patikima informacija, todėlįmonėje turi būti sukurta patikima informacinė bazė. Ją kuriant reikialaikytis šių pagrindinių principų: ➢ Turi būti sukurta planinių apyskaitinių rodiklių sistema, kuri teisingai rodytų susidariusią situaciją, būtų lengvai ir tiksliai apskaičiuojama. Planinė sistema – tai ne pasiektojo lygio tąsa, tačiau pasiekta būklė vis dėlto vaidina labai svarbų vaidmenį planuojant. Pasiektosios būklės panaudojimas planavimui smerktinas tik tada, kai neatsižvelgiama į pasikeitusias vidaus ir išorės sąlygas.Kiekvienai sistemai yra būdinga plėtros inercija, kuri reiškiasi net ir tada, kai keitimo būtinumas yra akivaizdus. Kuo sistema didesnė, tuo ši inercija ryškesnė. ➢ Svarbų vaidmenį vaidina normatyvinė bazė. Ji turi būti moksliškai pagrįsta (apimties, struktūros ir sudarymo požiūriu), pažangi(atitikti bent vidutinius laimėjimus), atitikti rinkos pripažįstamas sąnaudas. Planavimo normatyvinę bazę sudaro ištisas normatyvų kompleksas. ➢ Ekspertinio vertinimo duomenys. Juos galima būtų sutapatinti su normomis. Skirtumas tas, kad normos dažniausiai nustatomos analitiniu skaičiuotiniu būdu, ekspertiniai vertinimai priskiriami patyrimo metodam…s.Kartais ekspertiniai duomenys gali būti labai tikslūs ir padėti planuotojui. Įmonės normatyvinė planavimo bazė įteisinama žurnaluose, kortelėse ir pan. Dėl šios bazės dydžio jos naudojimas yra labai komplikuotas. Todėl planavimo informacinės bazės saugojimui ir paieškai pasitelkiama automatizuota duomenų apdorojimo sistema.7. Planavimo organizavimas. Planavimo funkcijos vykdymo organizavimąsąlygoja daug veiksnių. Tai yra: ➢ Įmonės dydis. Didelėje įmonėje valdymo funkcijos atliekamos specializuotų padalinių ir vykdytojų (strateginio planavimo, atskirų programų sudarymo ir valdymo, operatyvinio planavimo skyriuose). Priklausomai nuo priimtos planavimo koncepcijos gali būti skirtingas šios funkcijos centralizavimo ir decentralizavimo lygis. Planavimo funkcija gali būti centralizuota centriniame aparate, gali būti atliekama decentralizuotai atskiruose gamybos padaliniuose, arba gali būti taikoma mišri sistema (strateginis planavimas centralizuotas, taktinis ir operatyvinis – decentralizuotas). Mažose įmonėse specializacija dažnai netikslinga, ten dažniausiai vienas darbuotojas atlieka kelias valdymo funkcijas: planavimo, apskaitos ir kontrolės. Todėl ten planavimo funkciją gali atlikti apskaitos padalinys. ➢ Įmonės specializavimo lygis. Technologinė specializacija dažniausiai susijusi su centralizuotu planavimu, nes technologiškai specializuoti, susiję padaliniai negali būti savarankiški; kurti juose savarankiškus planavimo organus netikslinga. Remiantis daiktine ar regionine specializacija, kuriami pelno centrai, todėl planavimas dažnai decentralizuojamas. ➢ Planavimo, valdymo specialistų kvalifikacija ir nuostatos. Čia veikia personalinis veiksnys. Realiose struktūrose labai dažnai atskirų funkcijų vykdymas priskiriamas tam žmogui, kuris geriausiai tai sugeba atlikti, nesvarbu, kuriame skyriuje jis formaliai dirba. Labai svarbi vadovybės nuostata – planavimo koncepcija. Yra demokratinio – kolektyvinio planavimo šalininkų, kurie suteikia kolektyvams daugiau teisių, sprendžia daugelį klausimų kolegialiai. Yra autokratų, kuriems arčiau širdies centralizuoto planavimo modeliai. ➢ Informacijos apdorojimo metodas. Informacijos apdorojimo automatizuotos duomenų sistemos (ADAS) leidžia pritaikyti įmonėje iš esmės kitus organizavimo variantus. Nedidelėse įmonėse personalinių kompiuterių įdiegimas leidžia sumažinti informacijos apdorojimo gaišlumą ir sujungti anksčiau specializuotas darbo vietas. Didelėse įmonėse skaičiavimo tecnikos įdiegimas leidžia centralizuotai pateikti duomenis pagal visus reikalingus (sričių, padalinių, darbo vietų) pjūvius ir taip patenkinti decentralizuotų padalinių poreikius. Yra ir priešinga galimybė: decentralizuotos personalinius kompiuterius turinčios darbo vietos gali būti sujungtos į vientisą tinklą ir užtikrintas informacijos naudojimas bet kuriame gretutiniame kompiuteryje, t.y. nekeičiant decentralizuotos organizacinės struktūros, įgyvendinamas centralizavimo principas.Šie teiginiai tvirtina, kad planavimo organizacinės struktūros gali būtilabai įvairios ir priklauso ne tik nuo objektyvių sąlygų, bet ir nuo jasdiegiančio personalo nuostatų. Sukurtosios struktūros dirba ne izoliuotos,bet glaudžiai susietos su kitomis tarnybomis ir visų bendradarbiųkolektyvu. Kai kurie dalykai (pvz., naujų gaminių diegimas, pardavimo apimčiųanalizė) daro didelę įtaką planams, tačiau šiuos uždavinius spręstinebūtina vien planavimo tarnybai. Juos sprendžia atitinkami techniniai,marketingo skyriai. Plan…avimo skyrius naudojasi šių skyrių parengtamedžiaga.Į planavimo procesą svarbu įtraukti kuo daugiau bendradarbių; kiekvienokolektyvo nario pastangos deramai vertinamos. Kolektyvas suaktyvinamasspecialiomis priemonėmis. 1. Bendradarbiai skatinami pateikti darbo gerinimo pasiūlymus iš savotiesioginio darbo ir planavimo ar kitų sričių. Įmonėse numatytos specialiosformos, kurias užpildžius pateikiami pasiūlymai, numatyta jų svarstymo,vertinimo, stimuliavimo tvarka. 2. Pats planavimo procesas organizuojamas švytuoklės principu: ➢ Pagrindinės idėjos, kryptys suformuluojamos aukštesniu lygiu, atlikti pirminiai skaičiavimai pateikiami padaliniams svarstyti, padaliniai pateikia pasiūlymus ir, į juos atsižvelgus, planas koreguojamas, sudaromas galutinis jo variantas; ➢ Pradinį variantą galima formuoti ir padaliniuose, o po to apibendrinti jį aukštesniuose lygiuose.Pasirinkus tinkamą įmonei planavimo realizavimo schemą, planavimo kokybėkur kas pagerėja.[4]1.3. Planavimo fazėsIšskiriamos šios planavimo proceso fazės: ➢ Analizės fazė. Planavimas prasideda nuo planavimo objektui turinčių įtakos veiksnių išaiškinimo.Išaiškinami galimi plėtros rezervai. Labai svarbi informacijos rinkimo problema. Planai orientuoti į ateitį, todėl turima informacinė bazė turi būti koreguojama, išaiškinama, ar dabar susiklosčiusios tendencijos išliks ir ateityje. ➢ Tikslo nustatymo ir koregavimo fazė. Tikslas gali būti užsibrėtas, tačiau analizės metu išaiškėjusi reali situacija dažnai verčia jį koreguoti. Nereta ir tokia situacija, kai žinoma tik kryptis, o realus tikslas suformuluojamas tik atlikus analizę. Čia pasireiškia tikslo ir planavimo prieštaringumas ir kartu jų vienovė. ➢ Strategijos fazė. Žinant situaciją ir siekiamus tikslus, suformuluojamos kelios alternatyvinės jų pasiekimo strategijos, iš kurių atrenkama viena tinkamiausia ➢ Disponavimo fazė. Sudarytoji planų sistema aprūpinama reikalingais ištekliais, numatomi vykdytojai, terminai, kontrolės formos.[3]1.4. Planų hierarchijaPlanai rengiami įvairiuose organizacijos lygiuose, todėl juos galimaišdėstyti pagal hierarchiją.(1.1pav.) Organizacijos paprastai valdomospagal du pagrindinius planų tipus. Aukščiausio lygio vadovai sukuriastrateginius planus ir apibrėžia pagrindinius organizacijos tikslus.Operatyviniai planai sudaromi iš detalių, kaip įgyvendinti tuosstrateginius planus kasdienėje veikloje. Strateginiai ir operatyviniaiplanai susiję su esminiais santykiais, su kurių pagalba siekiamaorganizacijos tikslų. Strateginiai planai susiję su santykiais tarp žmoniųorganizacijose bei su žmonėmis, dirbančiais kitose organizacijose.Operatyviniai planai susiję su žmonių santykiais vienos organizacijosviduje. Ir strateginiai ir operatyviniai planai sudaromi bei įgyvendinamihierarchiškai.{5}Svarbu apibrėžti verslo siekius ir misiją. Tai gana sunku, tačiau labaisvarbu, nes tuomet lengviau nustatyti aiškius ir tikroviškus uždavinius,strategiją ir planus. Tikslai suteikia organizacijos veiklai kryptingumą. Jie apibrėžiagaires, kuriomis paremti smulkesni konkretūs planai. Juos sudaro siekiai,misija ir uždaviniai. Siekiai – pagrindinis verslo organizacijos vaidmuo, kurį jai priskiriavisuomenė ir kuris tinka visoms tokio tipo organizacijoms, Pavyzdžiui,Vakaruose – gauti pelną gaminant prekes ir teikiant paslaugas. Misija – tai siauresnė siekių forma, būdinga konkrečiaiorganizacijai, pavyzdžiui, gaminti tam tikras prekes ar teikti tam tikraspaslaugas.Apie šią sąvoką Druckeris rašė knygoje Management Tasks,Responsibilities, Practices(Pan,1979) Jo manymu, nuo to, kaip organizacijaapibrėžia savo misiją, priklauso organizacijos klestėjimas ir galimasišlikimas. Organizacijos misija – tai platus uždavinys, išskiriantis verslą iškitų panašių ir įvardijantis organizacijos veiklos mastą produkto irrinkos atžvilgiu. Apibrėžus misiją aiškiai nurodomi organizacijos vadovųuždaviniai sudaryti pagrindinės verslo veiklos struktūrą.Apibrėždami organizacijos misiją, vadovai dažniausiai susitelkia tiestrimis elementais: tai pagrindinė rinka, pagrindinis produktas arbapaslauga, pagrindinis technologinis procesas. Kai kurios organizacijos,apibūdindamos savo siekius ir misiją, nurodo ir organizacijos vertybes.Organizacijos vertybės: ➢ Nukreipia verslo personalo elgesį; ➢ Atspindi vadovybės sampratą apie tai, kaip visuomenė turėtų reaguoti į įmonės veiklą; ➢ Iš dalies jos priklauso ir nuo to, kaip kiti vertina įmonės veiklą.Organizacijos vertybės – tai filosofiniai ir etiniai standartai, kuriųlaikosi įmonės personalas, siekdamas įgyvendinti įmonės paskirtį irmisiją. Apibūdinant organizacijos paskirtį paprastai kalbama apie jossavininkus, vartotojus, darbuotojus, apie pelną, įmonės išgyvenimą iraugimąProduktyvumo uždaviniai paprastai išreiškiami parduotų prekių ar suteiktųpaslaugų kiekiu įdėjimų vienetui, pavyzdžiui, viešbučiams – kambariųužimtumo koeficientas.[1]1.1pav. Organizacijos uždavinių ir planų hierarchija[1]Daugėja atvejų, kai iškeliami uždaviniai pagerinti produkto ar paslaugoskokybę. Dažniausias uždavinys – padidinti dalį rinkoje. Dar vienauždavinių sritis – nuspręsti, ar bendrovė nori būti technologijų lyderė, artik pasekėja. Gana dažnas uždavinys – atsakomybė visuomenei – tiekvartotojui, tiek ir visai visuomenei.Uždaviniai – tai galutiniai siekiai, kurie turi būti įgyvendinti įvykdantmisiją.Strategija – tai plati veiklos programa, skirta organizacijos uždaviniamsįgyvendinti. Strategija yra gairės, kaip paskirstyti išteklius uždaviniamspasiekti. Strategija vykdoma pagal planus, kurie gali būti naudojami vienaipaskirčiai – vienkartiniai planai (pvz., tilto … statybos), arbapasikartojančių veiksmų standartiniai planai(pvz., kreditų politikos).[1]1.5. Planų rūšysĮmonės planų sistemoje visų pirma skiriamas projektinis(objektinis) irperiodinis planavimas.Periodinis planavimas. Įmonės sprendžiami uždaviniai daugeliu atvejųreikalauja ilgo jų paruošimo ir įdiegimo laiko. Sakysim, naujo gaminioįdiegimas pradedamas rinkos analize, vėliau naujas gaminys kuriamas,sudaroma technologija, gaunami nauji įrengimai, pertvarkoma gamyba ir t.t.Visa tai dažnai vyksta ne vienu metu, ir visu šiuo laikotarpiu darbai turibūti atliekami planingai.Planavimo praktikoje priimta tokia planavimo terminų sistema. 1. Ilgalaikis – strateginis planavimas (daugiau kaip 5 metai): atliekamas uždavinių – tikslų ir apytikslis jų realizavimo būdų planavimas. 2. Vidutinis – taktinis planavimas (1-5 metai): sudaromos atskirų sričių plėtotės programos. 3. Trumpalaikis – operatyvinis planavimas (iki 1 metų): detalizuojamos atskirų veiklos sričių plėtotės programos.Visi šie planai sudaro vientisą planavimo sistemą, jie vienas kitą papildo.Planų trukmė glaudžiai susijusi su jų patikimumu. Labiausi tikimybiniai yrastrateginiai planai, tiksliausi – operatyviniai. Tai lemia ir planųdetalumą. Perspektyvinių planų nerekomenduotina per daug detalizuoti, nes
paprastai juos vis tiek reikia koreguoti. Labai svarbu užtikrinti šiosplanų sistemos nepertraukiamumą. Todėl įmonėse reikia taikytinepertraukiamojo planavimo sistemą, kuriai įgyvendinti būtina sudaryti irnuolat atnaujinti mažiausiai dvejų metų įmonės planą.|2000 |2001 | | |2000 || |2001 |2002 | |2001 || | |2002 |2003 |2002 ||Veikianti planų sistema |Metai |1.2.pav. Nepertraukiamojo planavimo schema[3]Periodinis planavimas apima pastoviai vykstančius, nuolat pasikartojančiusprocesus. Sukuriama standartinė planuojamųjų objektų sistema, kuri laikuplanuojama ir valdoma. Periodinis planavimas numato bendrų planųpaskirstymą atskiriems padaliniams, vykdytojams. Taip sujungiamas dalinisir bendrasis planavimas.Projektinis planavimas. Įmonėje vyksta procesai, netelpantys į griežtainustatytus standartinius laikotarpius. Tokie procesai planuojami kaipatskiri projektai. Prie tokių projektų galima priskirti rinkos tyrimą,filialų statybą, naujų gaminių įdiegimą, didelių įrengimų pastatymą irišbandymą. Projektinius planus sąlygoja bendrieji įmonės tikslai arba juoslemia aplinkos pokyčiai. Projektiniai planai būtinai turi būtiįkomponuojami į periodinius planus, atsižvelgiant į jų rezultatus. {3}Planai pagal veiklos trukmę ir periodiškumą gali būti skirstomi į: ➢ Vienkartinius planus ➢ Pastoviuosius planusVienkartinių planų rūšys: ➢ Programos – apima platesnę veiksmų grupę (pvz. Tobulinti visų lygių vadovų valdymo įgūdžius). ➢ Projektai – siauresni negu programa, būna konkretesni(pvz. Tobulinti finansinius viršininkų įgūdžius) ➢ Biudžetai – reikalingų finansinių išteklių sąmata; naudojami kontroliuoti beveik visą veiklą. Biudžeto sudarymas yra svarbiausia planavimo veikla. Biudžetą galima laikyti vienkartiniu planu.Standartinių situacijų planai – tai gairės, leidžiančios nuosekliai veiktipanašiomis aplinkybėmis.Vienas planų klasifikavimo būdų suskirstyti juos į strateginius irtaktinius.Strateginiai planai apima sprendimus dėl svarbiausių organizacijos tikslųir dėl politikos šiems tikslams įgyvendinti. Strateginiai planai kuriamiilgesniam laikotarpiui, jie remiasi mažiau patikimomis ilgalaikėmisprognozėmis. Juos rengia aukštesnieji vadovai.Taktiniai planai apima sprendimus, kaip panaudoti išteklius strateginiamsorganizacijos tikslams įgyvendinti. Jie dažniausiai paremti ankstesniaisduomenimis ir rengiami trumpesniam laikot…arpiui.[1] 2. PLANAVIMO FUNKCIJOS REALIZAVIMO ORGANIZACINĖS FORMOS
Ūkinė veikla realizuojama per konkrečias ir bendrąsias vadybos funkcijas.Jų realizavimo formos labai įvairios ir priklauso tiek nuo įmonės vdinių,tiek ir nuo išorinių sąlygų. Planavimas, kaip ateities numatymas, siekiamų tikslų suformulavimasyra būtinas kiekvienai veiklai, tačiau jo organizacinės formos gali būtilabai įvairios. Planavimo organizacinių formų įvairovę ar sprendžia eilė,tiek objektyvių, tiek ir subjektyvių veiksnių: ➢ Įmonės dydis; ➢ Aplinkos stabilumas, ypač konkurencijos lygis; ➢ Įmonės vadovybės, ekonomistų, vadybininkų profesinis pasiruošimo lygis, jų imlumas naujovėms ir kiti.Mažose įmonėse susiduriama su atveju, kai formalios planavimo sistemosnėra. Egzistuoja tik įstatymo reglamentuota apskaita, kurios duomenysdalinai pakeičia planavimą arba leidžia atlikti neformalų planavimą. Taiginors formalaus planavimo ir nėra, prielaidos neformaliam planavimui yra irmažose įmonėse ir jis visada intuityviai atliekamas.Žinoma maža įmonė turilabai menkas poveikio priemones aplinkai, todėl jos planų stabilumas yralabai menkas ir formaliam planavimui skiriama mažiau dėmesio.Atskirai reikia aptarti tarybinių laikų planavimo praktiką, kuri yra ganagiliai įsigėrusi į “patyrusių” ir šiandieną dar tebedirbančių apskaitos irplanavimo darbuotojų sąmonę ir darbo praktiką, kuri gali būti panaudota iršiandieną. Tarybinėse įmonėse egzistavo griežtai formalizuotos planavimo irapskaitos sistemos, kiekviena iš jų buvo reglamentuotos specialiaisnutarimais, įstatymais. Nors ir tada buvo teigiama, kad planavimas irapskaita yra vienos sistemos sudėtinės, viena nuo kitos priklausančios irviena kitą papildančios dalys, tačiau praktikoje labai dažnai tarp jųpasireikšdavo prieštaravimai. Tai dažniausiai lemdavo labai didelisapskaitos sistemos reglamentavimas. Planavimo sistema, mūsų nuomone, buvožymiai mobilesnė ir pažangesnė. Tai gali patvirtinti ilgą laiką propaguotair tarybiniais laikais niekaip neįgyvendinta ūkiskaitos idėja. Šiandien jivisiems suprantama ir realizuota per pelno, kaštų centrus. Anuo metusukurti ūkiskaitiniai modeliai sudūždavo susidūrus su apskaitosnelankstumu, teiginiu, kad apskaitos įstatymas neleidžia padaryti to, koreikalauja sukurti planavimo modeliai. Šiandieną tie leidimai yra duoti,tačiau nenoras dėl susiformavusių praeityje įpročių juos realiuoti galibūti labai didelis stabdys realizuojant efektyvias planavimo sistemas.Pagrindinė išvada, kurią galima padaryti apibendrinus anų laikų patyrimą,yra reikalavimas suderinti planavimo ir apskaitos sistemas, kas sėkmingairealizuojama šiandieninėje vadybos praktikoje.Realizuojant suformuluotą praeitoje pastraipoje išvadą, sukurta ir labaiplačiai taikoma kontrolingo sistema.Kontrolingo pagrindas – organizacinė apskaitos, planavimo ir kontrolėsintegracija.Kontrolingo diegimas grindžiamas samprata, kad apskaitos, planavimo irkontrolės sistemos nėra izoliuotos. Jos turi būti tarpusavyje suderintospriklausomai nuo siekiamų tikslų. Jis apima strteginę, taktinę iroperatyvinę veiklą. Jo diegimui reikia sukurti atitinkamą organizacinęstruktūrą..Įmonės vadovybės požiūriu kontrolingas turi užtikrinti, kad įmonės aktyvaibūtų orientuoti į įmonės tikslų siekimą. Atskirų sričių vadovų reikalavimaikontroleriams ne visada sutampa su įmonės tikslais. Tačiau taip yra tada,kai atskirų krypčių vadovai nesuinteresuoti siekti bendro tikslo, irkontrolerio uždavinys yra numatyti šių nesutapimų šalinimo priemones.Kontroleriams gali būti suteikiama skirtinga kompetencija. Kadangikontrolingo dedamosios yra apskaita, planavimas, tai galimi 2 variantai.Vienu atveju – kontroleris yra aukšto lygio vadovas, kuriam pavaldūsapskaitos organizavimo ir siste…minės analizės,ESM, planavimo skyriai. Antru– jis tampa konsultantu. Kontroleris turi parengti tikslo – esamos būklėspaveikslą. Jame turi tsispindėti ne tik nukrypimai, bet ir jų šalinimopriemonės.Kaip matyti kontrolingo samprata yra labai plati, pradedant dispečeriavimuir baigiant aukšto lygio konsultacine, koordinacine veikla.Tolesnis žingsnis planavimo tobulinime sietinas su strateginiu planavimu.Visumoje strateginiame planavime akcentuojamas ilgalaikis irdaugiavariantinis planavimas. Jame pirmą kartą keliama idėja, kad kietasplanavimas vis mažiau tinka šiuolaikinėms sąlygoms. Planavimas yraanalitinis procesas, o strategijos kūrimas – sintezės procesas. Šiuosprocesus negalima atsieti nei teoriškai nei praktiškai, nes be formalizuotųmetodų negalima giliai išanalizuoti susidariusią situaciją ir ją įvertinti.Planavime greta kiekybinių metodų vis plačiau taikomi kokybiniai metodai.Kas buvo vakar dar negarantuoja, kad situacija nesikeis ir ateityje. Taižymiai padidina planavimo lankstumą, leidžia įtraukti į šį procesą visdaugiau kolektyvo narių, ekspertų, taikyti sudėtingus kokybinius kūrybiniusmetodus, pvz, proto šturmo, Delphi, scenarijų metodus.Tačiau situacijospažinimas ir su uo susiję kiekybiniai metodai yra taip pat būtinas irstrateginio planavimo elementas.Šiandien atsiranda ir kitų planavimo tobulinimo krypčių. Tai aiškiausiaipasireiškia visuotinės kokybės vadybos, dinamiškos įmonės, strteginiovaldymo koncepcijose.Planavimas ir toliau lieka svarbia sudėtine valdymo dalimi. Tačiau jisįgauna naujų bruožų: ➢ Jame derinamas ilgalaikis, taktinis ir operatyvinis planavimas; ➢ Jam būdingas daugiavariantiškumas; ➢ Jis kompleksiškai susiejamas su kitomis valdymo funkcijomis, vis labiau integruojamas į vieningą sistemą; ➢ Jo kiekybinius metodus vis labiau papildo kokybiniai, kūrybiniai metodai.[6] IŠVADOSIšanalizavus mokslinę literatūrą galima padaryti išvadą, kadplanuojant maksimaliai galima sumažinti riziką ir netikrumą, o šiandienšito reikia labiau negu anksčiau, nes labai greitai keičiasi socialinės irekonominės nuostatos, todėl rūpestingas planavimas leidžia organizacijaipasirengti pokyčiams. Planavimas ir toliau lieka svarbia sudėtine valdymodalimi.Manyčiau, kad planavimas organizacijai padeda apibrėžti savo tikslus, otaip pat ir veiklą. Planavimo pagalba galima parengti veiklos standartus, opalyginę gautus rezultatus su standartais, vadovai turi galimybę pamatyti,kaip organizacija eina tikslo link. Kuo aukštesnė valdymo hierarchijospakopa, tuo daugiau dėmesio yra skiriama planavimui. Vis dėlto reikiaatkreipti dėmesį ir į tai, kad kaip teigia kai kurie teoretikai, esminėplanavimo metodo klaida gali būti pati idėja, kad planuojant galimanumatyti ateitį.Planavimo veikloje, kuri vyksta nuolat, gali dalyvauti daug žmonių, tačiauyra svarbiausia, kad iš šios veiklos atsirastų konkretus planas. Jei tokioplano nėra, tai planavimo veikla neefektyvi. Planavimas yra esminisdalykas siekiant ilgalaikio įmonės išgyvenimo, nes jis padeda nustatytinaudingiausius ribotų išteklių pasiskirstymo tarp konkuruojančių tikslųbūdus.Apibendrinant galima daryti išvadą, kad planavimo svarba nemažėja, jistiesiog transformuojasi, integruojasi su kitais vadybos proceso elementais. LITERATŪRA1. Appleby R. Šiuolaikinio verslo administravimas. – Kaunas: Spindulys,2003.2. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Biznio įvadas.- Kaunas: Technologija, 2000.3. Makštutis A. Veiklos vadyba. – Vilnius, 1999.4. Pramonės įmonių vadyba / A.Sakalas, P.Vanagas, B.Martinkus,B.Prokopčiukas, R.Venskus. – Kaunas : Technologija, 2000.5. Stoner J.A., Freeman R.E., Gilbert J.D.R. Vadyba. – Kaunas: Poligrafijair informatika, 1999.6. Tolpežninkas T. Planavimo funkcijos realizavimo organizacinės formos//Ekonomika ir vadyba: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga, 2000gegužės 4-5.- Kaunas, 2000.———————– Strategija
Įmonės tikslai
Uždaviniai
Paskirtis ir misija
Planai
Politika
Procedūros, programos, biudžetai, taisyklės