Planavimas ir strateginis valdymas

3 tema. Planavimas ir strateginis
valdymas. Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir
priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.
Be plano vadovai: – nežino, kaip efektingai organizuoti
žmones ir tvarkyti išteklius; – negali aiškiai įsivaizduoti,

ko reikia organizacijai.

Priežastys, dėl kurių planuoti būtina
1. Būtinybė laiku susidoroti su permainomis.
2. Neplanuodami darbuotojai atlieka savo darbą
nematydami rezultato vertės.
3. Planas disciplinuoja vadybininką.
4. Planavimas yra svarbus kaip socialinis veiksnys.

Planavimo stiliai
1. Konservatyvusis – planuoja tik vadovas;
2. Demokratinis – įtraukti į planavimo procesą kuo
daugiau žmonių;3. Liberalusis – apibrėžtas
chaosas; planuoja kiekvienas savo supratimo
ribose, vadovas nesugeba koordinuoti atskiru planu.

Planavimo horizontai
Pagal laiko tarpą, kurio metu vykdoma plane
Numatyta veikla, skkiriami tokie planavimo
horizontai:• ilgalaikis; • vidutinis; • trumpalaikis;
• nenumatytų atvejų planavimas

Vienkartiniai planai
Programos – tai tikslų, uždavinių, procedūrų, taisyklių
visuma. Pagal apimtį jos gali būti stambios ir smulkios,
pagal laiką – trumpalaikės ir ilgalaikės.
Projektai. Projektas yra vienkartinio naudojimo
planas, kuris masteliu daug mažesnis nei programa.
Biudžetai. Biudžetas – tai vienkartinio naudojimo
planas, kuris numato finansiniu ištekliu, reikalingu
specifinei veiklai, paskirstymą nurodytu laiko tarpu.

Pastovieji planai
Situacijose, kai planuojama organizacijos veikla, kuri
nuolat atsinaujina, sudaromi pastovieji planai. Politika
nurodo rėmus arba ribas, kurių turi laikytis vadovai,
darydami sprendimus. Taip atkreipiamas dėmesys į
problemas ir situacijas, kurios yra svvarbios organizacijai.

Standartinių operacijų procedūros nurodo

konkrečius veiksmus, kuriuos organizacijos
nariai turi vykdyti tam tikromis sąlygomis.
Taisyklės yra labiausiai apibrėžta ir

specifine pastovių planų forma. Tai yra direktyvos,

kurios leidžia ar uždraudžia tam tikrą veiksmą.

Planavimo barjerai: * Aplinka
* Nenoras nustatyti tikslus * Nepasisekimo baimė
* Organizacinių žinių trūkumas * Pasitikėjimo

Trukumai * Neadekvati atlyginimo si

istema
* Pasipriešinimas pokyčiams
* Laikas ir išlaidos.

Strategija kaip koncepcija:
Plan, Play, Pattern, Position, Perspective
• Strategija kaip planas. • Strategija kaip gudrybe.
• Strategija kaip tam tikras veiklos modelis.
• Strategija kaip pozicija. • Strategija kaip perspektyva.
Strategijos kaip proceso samprata apima organizacijos
vizijos/misijos bei ateities uždavinių apibrėžimų, dabartines
situacijos įvertinimų, strateginių alternatyvų pasirinkimą, veiklos
plano parengimą bei jo įgyvendinimą.

Strateginis planas yra atsakymas į tris pagrindinius
klausimus:
• Kas mes esame?
• Kokių mes tikslų norime pasiekti?
• Ką ir kokiomis priemonėmis mes privalome tai
padaryti, kad pasiektume pagrindinį tikslą?

Galima išskirti tokius strateginio planavimo etapus:
1. Organizacijos misijos formulavimas. 2. Organizacijos

tikslų iškėlimas. 3. Išorines aplinkos analize ir įvertinimas.
4. Vidines aplinkos analize ir įvertinimas. 5. Strateginių

alternatyvų paieška. 6. Strategijos parinkimas.
7. Strategijos realizavimas.8. Kontrole.9. Strategijos

įvertinimas.

Misija
– tai organizacijų visuomenei pristatantis pranešimas,
kuris nusako jos veiklos prasmę ir tikslus. Misija skirta
paaiškinti kokiu verslu organizacija užsiima, kodėl tai
turėtų būti priimtina visuomenei.

John Pearce ir Fred David išskiria šiuos misijos
elementus: • vartotojus ir seegmentus, kuriuos
įmone stengiasi aptarnauti;• gaminamus produktus ir
teikiamas paslaugas; • geografinę įmones orientaciją;
• esmines įmones technologijas; • dėmesį išgyvenimui,

augimui ar pelnui; • trokštamą visuomeninį įmones įvaizdį;
• laikytinas svarbiausiomis įmones charakteristikas.

Strategijoje formuluojami tikslai turi tenkinti
keturis reikalavimus: 1. turi nurodyti veikimo krypt

(padidinti, išplesti) 2. nusakyti rezultatą (pelningumas, našumas),
3. būti išmatuojamais (1000 lt, 5 kg),
4. būti terminuotais (10 d., 5 m.).

Išorinės aplinkos analize
PEST analize Politinis – teisinis aspektas: vyriausybes
stabilumas, įstatymai, konkurencijos politika ir k.t.;
Ekonominis aspektas: infliacija, bedarbyste,
Palūkanų norma, ekonomikos augimas, valiutos kursas,

mokesčiai, atlyginimas; Socialinis – kultūrinis

aspektas: demografinis tendencijos, pajamų paskirstymas,

išsimokslinimo lygis, gyvenimo būdas;Technologinis

aspektas: nauji išradimai, te

echnologijos plėtra, moralinio
nusidėvėjimo norma.

Konkurentu analize:
• pagrindinių konkurentų įėjimas į rinką;
• pagrindinių konkurentų pasitraukimas;
• prekių pakaitalų buvimas;
• pagrindinių konkurentų strategines politikos
keitimas.

Strategines alternatyvos
1. Ribotas augimas – tai strategine alternatyva, kuria
naudojasi dauguma organizacijų. Jai būdingas tikslų

nustatymas remiantis tuo, kas pasiekta, t.y. atsižvelgiant

į esamą padėtį.2. Augimo strategija. Organizacija

įgyvendina padidintus ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus.

Ji pasirenkama ir taikoma sparčiai besivystančiose šakose,
kur kinta technologija ir asortimentas.

3. Mažinimo (paskutinio šanso) strategija – tai siekimas

optimaliai perorientuoti gamybą ir paslaugas. Ji baigiasi

organizacijos likvidavimu arba atsisakymu to, kas nebereikalinga

ir esamų pajėgumų perorientavimu. 4. Visas tris minėtas
strategijas derina tos organizacijos, kurios dirba srityse ar
šakose, kurios apima ir gamyba, ir paslaugas arba kelias gamybos

ir paslaugų šakas. Visais atvejais organizacija, išsamiai apsvarsčiusi

visas alternatyvas, pasirenka tą, kuri gali užtikrinti jos ilgalaikį būvį,

efektyvų gyvavimą.

Kuo strateginiai planai skiriasi nuo operatyvinių
planu? 1. Laiko horizontu 2. Apimtimi
3. Detalumo laipsniu

2 paskaita:
Organizacija – tai grupe žmonių, kurių veikla sąmoningai
koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžtų tikslų, ir kurią sudaro
2 ar daugiau žmonių.

Tradicine organizacija:
– Stabilumas – Nelanksti struktūra – Darbo pobūdis

nustatomas pagal pareigas – Orientacija į individualų

žmogų – Orientavimas į nurodymus „iš viršaus“.

– Sprendimus prima tik vadovai. – Darbo diena nuo 8 iki 17 val.
– Hierarchiniai santykiai tarp organizacijos narių.
-Darbas organizacijos patalpose.

Šiuolaikine organizacija:
– Dinamiškumas – Lanksti struktūra – Darbo charakteris apibrėžiamas
užduotimis kurias reikia atlikti – Orientacija į kolektyvą.
– Darbuotojai dalyvauja priimant sprendimus. – Darbo diena

neribojama – Santykiai neribojami griežtos hierarchijos.
– Darbas atliekamas bet kurioje vietoje, bet kuriuo laiku.

Vadovai gyvendina organizacijų tikslus, ne patys tiesiogiai
dalyvaudami darbo procese, bet vadovaudami ir de

erindami, kitų,

jiems pavaldžių_ žmonių pastangas.Valdymo lygiai:
1. Aukščiausiasis valdymo lygis.
2.Vidurinysis valdymo lygis.
3. Žemiausiasis valdymo lygis

Valdymo įgūdžiai:
1.Techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti specializuotos srities
procedūras, metodus ir žinias. 2.Darbo su žmonėmis įgūdžiai –

sugebėjimas dirbti su žmonėmis,juos suprasti, skatinti tiek pavienius asmenis, tiek ir visą grupę. 3.Koncepciniai įgūdžiai – sugebėjimas koordinuoti

ir integruoti visus organizacijos interesus bei veiklas. Tai sugebėjimas suvokti
organizaciją kaip visumą, suprasti, kaip atskiros jos dalys yra
tarpusavyje susiję, ir numatyti, kaip kurios nors dalies pakitimas
paveiks visumą.

Vadovo vaidmenys:
1. Derybininkas 2,Ištekliu skirstytojas 3.Pažeidimų šalintojas
4.Sprendėjas 5.Atstovas 6.Informacijos priėmėjas ir skleidėjas
7.Jungiančioji grandis 8.Lyderis 9.Simbolinis vadovas.
Vadovo sėkmę lemiančios savybes • Kompetentingumas
• Asmeninis patrauklumas • Atsidavimas • Lankstumas
• Iškalbos menas.

Kas būdinga blogai iškalbai?

padrikai desto; neturi humoro jausmo; neturi vaizdinių

priemonių; nepaiso laiko; neaiškiai taria žodžius;

nežiūri akis; nesigirdi, k sako; Kokios priežastys lemia vadovo nesekme? 80 % – neefektyvūs komunikavimo įgūdžiai
79 % – tarpasmeninio bendravimo sunkumai.
61 % – nesugebėjimas paaiškinti rezultatų kurių tikisi.
56 % – nesugebėjimas deleguoti įgaliojimų.

Tikslai yra norimi, užsibrėžti, geidžiami, kuriuos bendru darbu,
sutelktomis pastangomis stengiamasi įgyvendinti organizacijos veikloje.
Organizacijos struktūra yra atskirų padalinių skaičius, tarpusavio
ryšys. Užduotimi vadinama žmogui paskirtas darbas, kur_ reikia atlikti iš
anksto nustatytu b_du ir nurodytu laiku. Technologija yra įrengimų, įrankių ir atitinkamų techninių žinių derinys, kurį turi žinoti žmones, dirbantys savo darbo vietose.

Svarbiausias organizacijos vidines aplinkos elementas yra žmogus.
Vadyboje žmones vertinami pagal 3 požymius:
1. Pagal asmeninį žmogaus elgesį.
2. Pagal žmonių grupes elgesį.
3. Pagal vadovo elgesį su pavaldiniais ir jo įtaką.

Organizacinė kultūra
Apibrėžimai: • vertybes ir nu

uostatos, kurios nulemia organizacijos
santykių su aplinka turinį;• dideles, plačiai išplitusios vertybes;
• organizacijos narių priimta filosofija, ideologija, vertybes,
normos, kurios jungia organizacijų į vieningą visumą;
• simboliai, tradicijos, istorijos, sukuriančios organizacijos
vertybes bei normas.

Organizacines kultūros charakteristikos
1) Individo autonomija 2) Taisyklių struktūra
3) Parama 4) Identifikacija5) Rezultatai – apdovanojimas
6) Konfliktų toleravimas 7) Rizikos toleravimas.

Organizacijos kultūros auditas
Esmines vertybes (ypač jeigu jos neapibrėžtos misijoje):
– rūpinimasis žmonėmis; – rūpinimasis pirkėjais;
– konkurencingumas; – iniciatyva; – meistriškumas;
– augimas; – inovacijos;

Organizacijos kultūros auditas:
Normos: – vadovų elgesys su pavaldiniais;
– pavaldinių reakcija; – vyraujanti darbo etika;
– statusas ir požiūris į jį; – aukščiausiojo lygmens vadovų
prieinamumas; – formalumo laipsnis.

Organizacijos kultūros auditas:
Organizacijos klimatas: – lankstus ar biurokratinis;
– formalus ar neformalus; – hierarchinis ar mažiau

struktūrizuotas; – draugiškas ar oficialus;
– priklausomas nuo statuso ar laisvas ir paprastas;
– reaktyvus ar iniciatyvus;- inovacinis ar senamadiškas.
Vadovavimo stilius: – autokratinis ar demokratinis.

Organizacines kultūros tipologijos
Biurokratinė kultūra: pabrėžiami vaidmenys ir procedūros;

dažnai atmetamos naujos idėjos; vaidmenys aiškiai

apibrėžiami; vyrauja hierarchinė struktūra;

pabrėžiamas problemų sprendimas; labai vertinamas

stabilumas ir patirtis; beveik neįmanoma pakeisti
kolektyvines mąstysenos; vyrauja įsakinėjimas ir kontrole.

Organizacines kultūros tipologijos
Linkusi į riziką kultūra
_ naujų galimybių akcentavimas;
_ naujų idėjų siekis; _ vertinama motyvacija ir inovacija;
_ personalas savarankiškas ir pajėgūs rodyti iniciatyvą;
_ plokšią ir lanksti struktūra;
_ politika dažnai keičiasi priklausomai nuo aplinkybių.

Išoriniai tiesioginio poveikio elementai
1. Vartotojai. 2. Tiekejai. 3. Vyriausybe.

4. Specialiosios interesu grupes. 5. Žiniasklaida.
6. Finansų institucijos. 7. Konkurentai.

Išoriniai netiesioginio poveikio elementai
1. Socialiniai kintamieji
2. Ekonominiai kintamieji
3. Politiniai kintamieji
4. Technologiniai kintamieji

Leave a Comment