ORGANIZACIJŲ ETIKA KAIP VADYBOS OPTIMIZAVIMO ĮRANKIS

2285 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LITERATŪROS APIE ORGANIZACIJOS ETIKĄ APŽVALGA 4

1.1. Etikos teorijos 4

1.1.1. Deontologinė etikos teorija 4

1.1.2. Utilitarizmo etikos teorija 5

1.1.3. Teisingumo etikos teorija 6

1.1.4. Teleologijos etikos teorija 7

1.1.5. Organizacijos suinteresuotųjų etikos teorija 8

2. ETIKOS OBJEKTAS IR FUNKCIJOS 11

3. ETINIŲ SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS ORGANIZACIJOJE, ETIŠKO SPRENDIMO MODELIAI 13

4. ETIKOS ĮTAKA ĮMONĖS KULTŪRAI 18

5. ETIKOS KODEKSAI 21

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 27ĮVADAS

Įmonės verslo etikos, darbuotojų etiško bendravimo su klientais kultūros ir etiketo lygis yra viena iš svarbiausių visuotinės kokybės sudėtinių dalių. Ši problema aktuali daugeliui šalies įmonių, kadangi Lietuvoje dar nepakankamai vertinama tokia žmoniškųjų išteklių didinimo, vadybos optimizavimo, socialinio kapitalo gerinimo priemonė, kaip organizacijos etikos kodeksai. Dažnai personalas (žmoniškieji ištekliai) traktuojamas tik kiiekybiškai, o nekreipiama dėmesio į žmonių santykių sistemos kokybę, į elgesį darbo vietose, į dorovinių aplinkybių darbovietėse lemiamą įtaką sprendimams, t.y. gebėjimams kokybiškai socialiai atsakingai atlikti savo funkcijas. Kuriant ar tobulinant personalo vadybos sistemas šiuolaikinėse organizacijose turėtų būti diegiama dorovinių vertybių vadyba ir dėmesys koncentruojamas į atsakomybės teisingumo, garbingumo, sąžiningumo, skaidrumo, paklusnumo įstatymams, pasitikėjimo vertybes, kurios skatina skleistis pozityvias žmogaus savybes ir atitinkamus elgsenos įgūdžius. Tam padės 2006 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Seimo priimtas Politikų etikos kodeksas. Tikėtina, kad palaipsniui kils organizacijų etikos ir kultūros lyygis, kuris mokslininkų nuomone labai svarbus optimizuojant vadybos metodus Lietuvoje, siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir nacionalinio konkurencingumo.

Specialisto vertingumą lemia ne tik kompetencija, specialybės žinios, bet socialinė ir dvasinė jo vertė. Todėl aukštos kultūros ir moralaus asmens ugdyme turi atsirasti ir et

tikos dalykai. Labai svarbu, kad darbuotojas išmoktų mokytis visą aktyvų gyvenimą ir pats save tobulintų. Šiame darbe analizuojami Lietuvos ir užsienio informaciniai šaltiniai, kuriuose rašoma apie verslo etiką, moralaus bendravimo esmę, objektą, funkcijas, darbuotojų kultūrą, etikos kodeksus.

Pasak etikos specialisto prof. V. Žemaičio, „Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybiniu pasauliu, reguliuoja jo veiklą ir elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su žmonių praktine veikla ir žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas. Užtat žmogaus socialinį vertingumą lemia jo dorovinė vertybinė orientacija“.

Darbo tikslas – išanalizuoti literatūros šaltinių medžiagą appie etiką kaip žmonių santykių sistemos kokybės bruožą, į elgesį darbo vietose, į dorovinių aplinkybių darbovietėse lemiamą įtaką sprendimams, t.y. gebėjimams kokybiškai socialiai atsakingai atlikti savo funkcijas bei darbuotojų etiško bendravimo lygį. Darbo pabaigoje pateiktos išvados bei rekomendacijos personalo etiketui ir kultūrai tobulinti bei kontroliuoti.

Šis namų darbas apima 24 puslapių tekstą, 3 lenteles, 8 paveikslus, cituojama 6 literatūros šaltiniai.1. LITERATŪROS APIE ORGANIZACIJOS ETIKĄ APŽVALGA

Kaip nurodoma literatūroje, etika – mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję pe
er gėrio ir blogio prizmę (D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Kita vertus, etika – tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys – tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas – tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas.

Etika moko: Ką reiškia būti žmogumi? Kas yra gyvenimas? Ar žmogaus gyvenimas turi prasmę? Kas yra prasminga? Koks yra vieno individo santykis su kitais ir su gamta? (D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Minėti autoriai, cituodami A. Anzenbacherio knygą “Etikos įvadas”, išskiria keturis glaudžiai tarpusavyje susijusius žmonių etiško bendravimo praktikos lygmenis:

1. Moralumas;

2. Dorovė;

3. Teisė;

4. Tikėjimas.

Moralumas – tai veikiančiojo asmens sąžinė. Gėris apibrėžimas kaip moralinės sąžinės atitikimas, o moralinis blogis – kaip priešingybė sąžinė.

Dorovė – tai praktikos vertinimas pagal pripažintas normas. Jos visuomenėje yra būtinos. Jei teisės normos (įstatymai) yra privalomos, tai dorovinės – įsigalioja, joms pritaria socialinių struktūrų visuma.

Teisė – tai tarptautinių organizacijų ir Lietuvos Seimo priimti įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai ir kiti normatyviniai aktai. Mūsų veikimą garantuoja valstybė. Tad mūsų veiksmai būna legalūs ir nelegalūs. Įstatymai ir etika turėtų sutapti, t.y. įstatymiška, turėtų būti etiška ir atvirkščiai.

Tikėjimas – tai gyvenimas meilėje ir tarpusavio supratime ir nuodėmės svarba. Deja, dar nedidelė dalis įmonių skiria dėmesį kultūrai bei verslo etikai. Moralumas yra svarbesnis mažame vienete, nei dideliame. Didelėje įmonėje etika yra pagrindinė valdymo funkcija.

Remiantis D.Vyšniauskienės ir
r V.Kundroto knyga „Verslo etika“, apžvelgsime svarbiausias etikos teorijas.1.1. Etikos teorijos

Specialistai išskiria tokias pagrindines etikos teorijas: deontologijos, utilitarizmo, teisingumo, teleologijos, organizacijos suinteresuotųjų ir kt. Jas panagrinėsime išsamiau.1.1.1. Deontologinė etikos teorija

Deontologijos terminą XIX a. sukūrė anglų sociologas teisininkas Jeremy Benthamas (1748-1932). Darbe „Deontologija ar moralės mokslas” dorovės teorija buvo pavadinama deontologija. Deontologija (lotyn. deontos – pareiga; logos – sąvoka, mokslas) yra etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį. Ji pabrėžia principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą ( aš privalau; mano pareiga).

Vienas ryškiausių šios teorijos skleidėjų yra vokiečių filosofas Imanuelis Kantas(1724–1804). Jo gyvenimas susijęs su Karaliaučiaus (Kaliningrado) universitetu, kur jis mokėsi, vėliau buvo magistru, profesoriumi, rektoriumi. Universitete I. Kantas dėstė daug disciplinų: matematiką, fiziką, geografiją, logiką, filosofiją ir kt. Jau būdamas brandaus amžiaus sukūrė filosofijos sistemą, kurioje išsiskiria pažinimo teorija, etika ir grožio bei tikslingumo teorija. Visos šios dalys glaudžiai susijusios ir pajungtos vienam tikslui: filosofija turi padėti nustatyti žmogaus galias, atskleisti jo esmę ir vertę. Savo filosofijos sistemą I. Kantas išdėstė trijuose svarbiausiuose veikaluose: „Grynojo proto kritika”, „Praktinio proto kritika” (pagrindinis I. Kanto etikos veikalas) ir „Sprendimo galios kritika”(D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002).

I. Kantas iškelia pareigos ir teisingumo siekiant gėrio svarbą. Filosofas teigia, kad vadovaudamasis protu žmogus sukuria moralės no
ormas ir joms paklūsta. O tam, kad būtų galima etiškai gyventi, kaip reikalauja protas, reikia ne tik apsisprendimo, bet ir valios. Valia – tai vidinė jėga, duodanti impulsą veiksmui, o gera valia – tai toji, kuri skatina kokybiškai atlikti pareigą. Žmogaus valia lemia jo norų ir siekimų kryptį bei pastovumą. Moralė siejama su gera valia, kuri laikoma gėriu. Moralinę vertę įgyja tik tas veiksmas, kuris atliekamas savarankiškai, apsisprendus paklusti proto diktatui. I.Kanto nuomone, elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš pagarbos dorovės dėsniui. Gerai, kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos, sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta. I. Kantas pareigą suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Elgesio normas žmogus pirmiausia nusistato sau. Tokias individualaus elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis.

Maksima – tai subjektyvus praktinis moralės principas (empirinio pobūdžio), kuris, patikrintas pagal proto kriterijų, tampa moralės dėsniu (pavyzdžiui, būk garbingas; būk malonus; gyvenk sveikai ir kt.). Maksimos tampa etiško bendravimo taisyklėmis, jos įgyja dėsnių, įsakymų formą (filosofas jas vadina kategoriniais imperatyvais).

Pirmasis imperatyvas – dorovės. Jis primena pagrindines moralaus bendravimo taisykles: 1. Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; 2. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų (nieko neskriausk ir visiems, kam gali, padėk).

Antrasis imperatyvas yra žmonių lygybės reikalavimo išraiška. Šiuo imperatyvu I. Kantas pasirodo kaip humanistas, teigiantis absoliučią žmogaus vertę: į kitus žmones mes turime žiūrėti kaip į asmenybes (o ne kaip į tai, kas naudinga). Toks principas suteikia etinę bazę demokratijai. Pažymėtina, kad šis filosofo dorovės dėsnis nenumato rangų – tik moralumas yra žmogaus vertės kriterijus.

Anot filosofo, gerą valią žmogus rodo tuomet, kai elgiasi taip, kaip reikalauja protas. O pareiga – tai veiksmai, paremti protu, neatsižvelgiant į savo polinkius, norus ar laimę. Pareiga yra vienintelis moralinio veiksmo kriterijus. I. Kantas akcentavo pareigą gerbti ir save, ir kitus žmones, jis pabrėžė žmogaus orumo svarbą. Todėl pareigos atlikimas sietinas su reikalavimu nepažeisti kitų asmenų teisių. Asmuo, besivadovaujantis deontologine etika, elgiasi remdamasis pareigos jausmu: priimant sprendimus, būtina nepažeisti ki.tų individų teisių.1.1.2. Utilitarizmo etikos teorija

Utilitarizmas (lotyn. utilitaris – nauda), kaip etinė teorija, siejama su XIX a. anglų filosofų Jeremy Benthamo ir Johno Stuarto Millio teiginiais. J. Benthamo (1748–1832) sukurta etikos teorija darė didelį poveikį dvasiniam XIX a. Anglijos gyvenimui. Tvirtai įsitikinęs, kad jam pavyko suvokti žmonių elgesio tikslą – kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui – jis tai propagavo visą savo gyvenimą. Žmonijos laimė jam nebuvo tuščias garsas: Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, Rusijoje jis siūlė savo parengtus švietimo programų projektus. Ypač reikšminga jo veikla buvo Anglijos įstatymų leidybai. Net mirdamas jis siekė tarnauti žmonijos labui – paliko savo kūną medicinos tyrimams. J. S. Millis (1806–1873) – Tai žymus Anglijos visuomeninės minties atstovas. Jo etinės pažiūros išdėstytos šeštoje „Logikos sistemos” knygoje (1843 m.) ir „Utilitarizme” (1863 m.). J. Millis buvo auklėjamas J. Benthamo etikos idėjų dvasia. Jo tėvas buvo artimas J. Benthamo draugas ir bendramintis. J. Millis populiarino utilitarizmą, tęsė jo idėjas. Kaip nurodoma D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje, pirmasis utilitarizmo terminą pavartojo J. Millis. „Autobiografijoje” J. Millis aprašo, kokią įtaką jam turėjo J. Benthamo idėjos. „Pradedant 1821 metų žiema, kai pirmą kartą perskaičiau Benthamą, aš suradau, kaip sakoma, gyvenimo tikslą: aš norėjau dėti visas pastangas pasauliui pakeisti. Bet kartą ši viltis išsisklaidė kaip svajonė. Tai buvo 1826 metų rudenį. Aš iškėliau sau tokį klausimą – jei visi tavo tikslai, kurių sieki gyvenime, išsipildytų. Ar pajustum didžiausią džiaugsmą ir ar būtum visiškai laimingas? – „Ne” – aiškiai atsakė man vidinis balsas, kurio aš negalėjau nutildyti. aš nežinojau nieko, kam galėčiau paskirti savo gyvenimą”. Toliau jis rašo, kad išsivaduoti iš alinančio pesimizmo jam pavyko tik po to, kai pajuto nesavanaudiško elgesio grožį. Vadinasi, asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas. Ir šitaip jis žengia žingsnį nuo egoizmo prie altruizmo” – nurodoma D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje „Verslo etika“,2002, p.40.

Remiantis minėtų autorių duomenimis, aprašysime pagrindinius J. Benthamo etikos teiginius. Tai :

1. Bet kokios žmonių veiklos šaltinio reikia ieškoti žmonių pojūčiuose, nes dorovės pagrindas – jaučiantis žmogus.

2. Malonumas – elgesio kriterijus, vadinamas nauda. „Gamta žmonijai valdyti paskyrė aukščiausius valdovus – kančias ir malonumus. Jiems vieniems leista nuspręsti, ką mes galime daryti, ir nurodyti, ką mes privalome daryti. Prie jų sosto pritvirtinti gėrio ir blogio pavyzdžiai, antra vertus, visur, nesvarbu, ką mes darytume, ką kalbėtume, apie ką galvotume: visi veiksmai, kurių galime griebtis, norėdami atmesti šį viešpatavimą, tik padės jį įrodyti ir patvirtins jo buvimą “(J.Rolsas,1989).

Pagrindiniai J. Millio teiginiai:

1. Asmeninės laimės siekimas negali būti gyvenimo tikslas.

2. Žmogus, galvodamas apie savo interesus, neišvengiamai galvoja ir apie kitų asmenų interesus.

3. Ieškodamas vidinio ryšio tarp egoizmo ir altruizmo, jis kiek išplečia malonumo sąvokos turinį (siedamas jį su dvasinėmis žmogaus prigimties savybėmis): egzistuoja ne tik veiksmai, kurių rezultatas bendras gėris, bet ir ketinimai, norai, kurių tikslas – visuotinė gerovė, kurios siekiant nesiskaitoma su asmenine nauda.

4. Moralaus elgesio kriterijų sudaro tokios elgesio taisyklės, kurių laikymasis užtikrina daugiausia malonumų visai žmonijai (ne asmeninė nauda, o didžiausia bendra laimė, kuri turi būti žmogaus veiklos tikslas).

5. Taikydamas savo moralumo kriterijų gyvenimo praktikoje, jis tvirtina, kad laimės turinys priklauso ne nuo malonumų kiekybės, o nuo jų kokybės.

Utilitarizmą apibūdina keturi pagrindiniai principai:

1. Padarinio (pasekmių) principas. Poelgiai vertinami pagal jų sukeltus padarinius: moraliniu požiūriu teisingi ar neteisingi.

2. Naudingumo principas. Padarinius reikia vertinti pagal naudingumą laimei. Laimė ir skausmo nebuvimas yra aukščiausia vertybė arba aukščiausias gėris.

3. Hedoniz.mo (graik. hedone – malonumas, pomėgis) principas. Žmonių laimė suprantama kaip galutinis moralės tikslas. Laimės kriterijus yra džiaugsmas (malonumas). Kiekvienas asmuo turi savo tikslų, kurių ir siekia. Svarbu, kad kuo daugiau individų galėtų realizuoti savo prioritetus. Tam reikia dviejų sąlygų: laisvės (galimybių pasirinkti) ir gerovės (sąlygų, leidžiančių efektyviai pasinaudoti turima laisve). Su pakankamu turtu, fizine sveikata siekti tobulėjimo ir kitų prioritetų.

4. Socialinis principas. Veiksmai, prisidedantys prie individo laimės, yra geri, o sukeliantys nelaimes – negeri. Universalusis hedonizmas (hedonistinis universalizmas) veiksmus vertina pagal tai, kiek jie prisideda prie visų kitų žmonių laimės.1.1.3. Teisingumo etikos teorija

Kaip nurodoma D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje „Verslo etika“, vienas pirmųjų teisingumo sąvoką apibrėžė graikų filosofas Aristotelis: „Teisingumas – tai susilaikymas nuo įsigijimo tam tikro pranašumo, užgrobiant tai, kas priklauso kitam ( jo nuosavybę, pajamas, užimamą vietą ir pan.), arba pripažinimą kitam to, kas jam priklauso ( tesėti pažadą, grąžinti skolą, deramai gerbti ir t.t.)”. Prie šios teorijos kūrimo prisidėjo Thomas Hobbsas (1588-1679), Johnas Locke (1632-1704), Jacques Rousseau (1712-1778), Immanuelis Kantas (1724-1804) ir kiti.

Vienas žymiausių dabartinių tos srities filosofų yra JAV mokslininkas Johnas Rawlsas, kuris teisingumo teoriją išplėtojo kaip utilitarinio mąstymo alternatyvą. Jo darbas „Teisingumo teorija” (1971) pasirodė kaip atsakas kritikuojamam utilitarizmui. Filosofas teikia pirmenybę teisingumui, o ne naudingumui. Teisingumas, J. Rawlso teigimu, apibrėžiamas kaip pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip visuomeninio idealo dalis. Net ir efektyvūs neteisingi įstatymai, institucijos ir teorijos turi būti naikinami arba reformuojami. Teisingumą J. Rawlsas prilygina tiesai, o neteisingumas pateisinamas tik tuomet, kai jis būtinas norint išvengti dar didesnio neteisingumo.

Pagrindinė J. Rawlso teisingumo teorijos idėja yra teisingumas kaip nešališkumas. Būdami laisvi, racionalūs ir išsiugdę teisingumo jausmą žmonės turi nustatyti visuomenės principus neakcentuodami, kuriai klasei ar kultūrinei terpei jie priklauso, t.y. nebūdami pranašesni už kitus. Autorius pažymi didžiausios galimos laisvės principą (jis užtikrina visų lygias galimybes į pagrindines teises ir pareigas). Kitas – skirtingumo ir nešališkos galimybių lygybės principas. Socialinė ir ekonominė nelygybė turi būti reguliuojama taip, kad, apribojus teisingą taupymo principą, mažiausiai privilegijuoti patirtų didžiausią galimą naudą, kad nešališkos galimybių lygybės sąlygomis būtų suteikiami kiekvienam prieinami visi postai ir vietos. Anot I. Rawlso, svarbi yra naudos principo vieta teisingumo sutartyje. Kiekvienas žmogus teikia pirmenybę savo interesams, tačiau etiškame bendravime turi lemti ne naudos, o teisingumo principas:

1. Kiekvienas turi lygias teises į plačią vienodų laisvių sistemą, kuri visiems yra pasiekiama.

2. Socialinė ir ekonominė nelygybė mažiausiai privilegijuotiems turi atnešti kiek įmanoma didesnę naudą.

Pasak filosofo, nelygybė nepateisinama, jeigu ji maksimizuoja privilegijuotųjų naudą (tai vadinamasis „sutarties” principas, kuris remiasi teisingumu, bet ne naudos siekimu).

Teisingumo teorijos tęsėjas amerikiečių etikos profesorius R. De George šiuolaikinėje visuomenėje skiria keturis teisingumo tipus (D. Vyšniauskienė,V.Kundrotas,2002):

1. Kompensacinis teisingumas, kada yra atlyginama už praeities žalą ir neteisingumą.

2. Baudžiamasis teisingumas, kada yra baudžiami asmenys, padarę žalos kitiems. Pagrindinis šio teisingumo kriterijus: „Ar bausmė atitinka nusikaltimą?”

3. Skirstomasis teisingumas apima dorą gėrybių paskirstymą. Pagrindinis šio teisingumo kriterijus: „Ar tam tikras suinteresuotasis dėl tam tikros mūsų politikos ar veiksmų gavo teisingą dalį? Ar žmogus sąžiningai praturtėjo dėl tam tikrų veiksmų?”

4. Procedūrinis teisingumas nustato sąžiningą sprendimų praktiką ir įvairių suinteresuotųjų susitarimus. Pagrindinis kriterijus: „Ar atlyginimų ir bausmių, naudos ir išlaidų skirstymo bei valdymo taisyklės yra sąžiningos?”

Taikant teisingumo principus, iškyla akivaizdžių praktinių problemų: kas, be valstybės jurisdikcijos ir teisinių organų (kur yra atitinkami įstatymai ir procedūros), gali nuspręsti, kas teisus, o kas ne? Kas turi moralinę teisę bausti? Ar gali tie, kurie turi valdžią, sąžiningai paskirstyti galimybes ir gėrybes?1.1.4. Teleologijos etikos teorija

Teleologija (graik. telos – tikslas, rezultatas; logos – sąvoka, mokslas) yra etikos teorija, akcentuojanti patį veiksmo ar sprendimo tikslingumą ir juos vertinanti pagal sukeltus padarinius. Galima išskirti keletą pagrindinių tikslų, lemiančių, kas yra gera ar bloga etinėse sistemose. Kiekvienam iš toliau vardijamų tikslų atstovauja pavieniai filosofai ar etikos mokyklos ( J. Palidauskaitė, 2001):

1. Laimė ( J. Benthamas, J. Millis, H. Sidgwickas).

2. Savirealizacija (F. Bradley, kuris teigia, kad savirealizacija yra kiekvieno racionalaus asmens tikslas, žmogus vertina moralines būsenas pagal tai, kokiu mastu per jas galima realizuoti save; tai tapimas tuo, kas ilgą laiką gali patenkinti patį asmenį).

3. Asmeninis išganymas ar vienybė su Dievu (religijų filosofų požiūriu, geri yra tie asmens veiksmai, kurie pamalonina Dievą).

4. Žmonių rasės tobulėjimas (F. Nietzcshe, kurio nuostata: elgesio tikslas – superžmogaus atsiradimas. Tai keletas didžių individų, kurių buvimas suteiktų prasmę jų visuomenėms).1.1.5. Organizacijos suinteresuotųjų etikos teorija

Bendrovėje ar kitoje organizacijoje dirbantis personalas bendrauja tarpusavyje bei su išorės partneriais. Tai sudaro jos vidinę socialinę sistemą (organizacija yra tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės). Šioje sistemoje yra daug suinteresuotųjų. D. Vyšniauskienės ir V.Kundroto knygoje „Verslo etika“, aptariant R. L. Dafto teiginius, rašoma: „suinteresuotasis – tai individas arba grupė individų, kurie daro įtaką organizacijos veiksmams, sprendimams, politikai bei tikslams arba jų veikiami. Suinteresuotieji skirstomi į vidinius ir išorinius. Pirminiams organizacijos suinteresuotiesiems priskiriami akcininkai (savininkai), darbuotojai, vartotojai, tiekėjai, antriniams suinteresuotiesiems – visuomenė, konkurentai, specialistų interesų grupės ir pan. (1.1 pav.).

Kaip nurodo KTU docentai D. Vyšniauskienė ir V. Kundrotas, analizuojant organizacijos suinteresuotuosius, tikslinga atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1. Kas yra potencialūs suinteresuotieji?

2. Kaip kiekvienas suinteresuotasis veikia mus?

3. Kaip mes veikiame kiekvieną suinteresuotąjį?

4. Kas yra kiekvieno skyriaus ir viso verslo suinteresuotasis?

5. Kokios yra mūsų pagrindinės strategijos prielaidos liečiančios kiekvieną suinteresuotąjį?

6. Kokie kintamieji veikia mus ir mūsų suinteresuotuosius (infliacija, BNP, palūkanų norma, verslo konfidencialumas, žiniasklaidos įvaizdis ir t.t.)?

7. Kaip nustatome kiekvieną iš šių kintamųjų ir kokią įtaką jie daro mums ir mūsų suinteresuotiesiems? (D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

1.1 pav. Suinteresuotųjų skirstymas ( D. Vyšniauskienė ir kt., 2002)

Suinteresuotiesiems identifikuoti ir ypač jiems valdyti reikia žinoti įtrauktųjų grupių motyvaciją ir suprasti suinteresuotųjų interesus. Tai galima atspindėti moralinės atsakomybės matricoje (1 lentelę).

1 lentelė

Suinteresuotųjų moralinės atsakomybės matrica

Organizacijos moralinės atsakomybės rūšys

Savininkai Teisinė Ekonominė Etinė Savanoriška

Vartotojai

Darbuotojai

Bendruomenės interesų grupės

Visuomenė

Šiuos analizės rezultatus galima panaudoti organizacijos strategijai ir taktikai kurti kiekvieno suinteresuotojo atžvilgiu.

Minėtų ir kitų teorijų studijos bei racionalus jų naudojimas padės būsimiems ekonomistams ir verslo organizavimo specialistams įgyti verslo etikos ir etiško bendravimo pagrindus.

Etinių problemų visuma verslo situacijoje skatina daryti tvirtus sprendimui, derinant konfliktuojančius ir konkuruojančius interesus. Atliekant literatūros apžvalgą apie organizacijų etiką, dar pasigilinome į prof. V.Pruskaus darbus. Remiantis šio autoriaus knyga “Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės”, pateiksime etikos įtako suinteresuotųjų įsitikinimų ir sprendimų sistemai (žr. 1.2 pav.).

ETINĖ EDUKACIJA

TRANSFORMACIJA

SPRENDIMŲ PASEKMĖS

Mokymas, kursai, seminarai:

• Etiniai principai (teisės, pareigos, sąžiningumas, teisingumas)

• Sprendimų taisyklės

• Etninių principų panaudojimas

Poveikis suinteresuotųjų įsitikinimų sistemai:

Individuliai grupei, organizacijai

Pokyčiai:

• Suvokimo

• Motyvacijos

• Normų

• Vertybių

• Organizacijos darbo kultūros Įvykę pokyčiai:

• Elgesio

• Sprendimų

• Veiksnių

• Politikos

• Procedūrų

Etinės teorijos, principai ir pavyzdžiai formuoja nuostatas Moka naudotis etiniais standartais Veiksniai ir sprendimai atspindi suinteresuotųjų atsakomybę už savo įsipareigojimus

1.2 pav. Etikos įtaka suinteresuotųjų įsitikinimų ir sprendimų sistemai (V.Pruskus, 2003)

Veikla, kurios rezultatai atitinka visuomenės pažangos poreikius, yra doroviškai pateisinama ir atvirkščiai. Todėl į klausimą, kas yra etiška, kokie etiškumo kriterijai, galima atsakyti trumpai – etiška yra tai, kas padeda žmogaus ir visuomenės gyvenimui, t.t.:

– kada veikiančiojo asmens ketinimai yra geri;

– kai veiklos rezultatas yra geras.

D. Vyšniauskienė ir V. Kundrotas išskiria penkis etinių problemų lygius (žr. 1.3 pav.).

.

1.3 pav. Etinių problemų lygiai (D.Vyšniauskienė, V.Kundrotas, 2002)

Skiriami trys etinių problemų analizės lygiai (1.3 pav.):

1. Individuali analizė:

o Analizuojamas individo vaidmuo organizacijoje;

o Individas, priimdamas sprendimus, analizuoja organizacijos etinę aplinką;

o Individas analizuoja asmeninių moralinių standartų suderinamumą su organizacijos politika.

2. Organizacinė analizė:

o Analizuojamas organizacijos sprendimų, politikos ir struktūrų etiškumas;

o Sprendimų pasekmės tiesiogiai ar netiesiogiai veikia individus ar jų grupes, jeigu jie nedalyvauja priimant sprendimus;

o Pasirenkamos naujos strateginės verslo kryptys, galinčios sukelti darbuotojams etinių problemų;

o Organizacinė kultūra gali būti įvertinama etiniu požiūriu.

3. Sisteminė analizė:

o Verslas yra keleto socialinių sistemų dalis, įskaitant įvairias ekonomines, teisines, politines institucijas;

o Analizuojamas šių sistemų moralinis „teisingumas“ ar „neteisingumas“ bei tų sistemų dalys.2. ETIKOS OBJEKTAS IR FUNKCIJOS

Kai mokslo šaka etika atlieka keletą funkcijų, KTU mokslininkai nurodo šias svarbiausias etikos funkcijas (J. Palidauskaitė, 2001).

1. Reguliuojanti funkcija. Moralė nustato tvarką visuomenėje, palaiko nusistovėjusią praktiką ir visuomenės tęstinumą.

Etika kaip vidinis mechanizmas skatina efektyviau atlikti savo darbą. Susirūpinimas tikslumu, teisingumu, vientisumu, pagarba profesiniams standartams, atsidavimas vykdant pareigą yra geras būdas išvengti skubotų, nepagrįstų sprendimų.

2. Aprašomoji funkcija. Etika aprašo vertybes ir normas, įsipareigojimus, nusistovėjusioje žmonių bendravimo ir institucinėje praktikoje.

Etika didelį dėmesį skiria sistemingoms vertybių studijoms. Todėl etikos studijos gali padėti individams moraliai subręsti, tapti sąmoningesniais, tobulinti bendravimo įgūdžius ir santykius. Moraliniai svarstymai gali geriau padėti orientuotis gyvenime, priimti nuoseklesnius ir teisingesnius sprendimus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.

3. Interpretuojanti funkcija. Etika ne tik aprašo, bet ir paaiškina privataus ar viešojo gyvenimo moralinį aspektą.

4. Orientuojanti funkcija. Etikos kontekstas dažnai yra dviprasmiška, neaiški, sudėtinga aplinka. Etika – ne tik abstraktus, teoretikas, bet ir į praktiką orientuotas mokslas.

Moralinės ir etinės nuostatos yra normatyvinio pobūdžio. Kiekviena istorinė epocha gali daryti įtaką tam tikroms normoms. Tokios nuostatos padeda orientuotis šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje. Padeda priimti praktinius sprendimus.

5. Moralinio švietimo funkcija. Moralė negali būti palikta privačiam sprendimui, nes ji yra socialinės prigimties. Vertybės, moralinės normos susiklosto natūraliai plėtojantis žmonių tarpusavio santykiams ir negali būti nuleistos iš viršaus. Kadangi ne kiekvienas individas gali objektyviai jas vertinti ir suvokti jų prasmę konkrečiame pilietinės visuomenės kontekste, tai padaryti gali tik etika. Kritiškas požiūris gali tapti ne tik griaunančia, bet ir kuriančia jėga, atveriančia kelią pasireikšti kūrybiškumui.

6. Pilietiškumo ugdymo funkcija. Kiekvienas individas iš prigimties linkęs rūpintis savo asmenine gerove. Pilietinėje visuomenėje ne mažiau svarbūs tampa ir visos visuomenės gerovės reikalai. Svarbu, kad kuo daugiau individų suvoktų, jog rūpinimasis bendruomenės gerove kartu užtikrina ir kiekvieno jos nario gerovę, ir geranoriškai atliktų pareigą visuomenei. Nepaliaujamas profesinis tobulėjimas yra idealaus bet kurioje srityje dirbančio žmogaus bruožas. Siekimas tobulėti, plėsti savo kompetenciją yra labai svarbus ne tik darbuotojui, įmonei, bet ir visai bendruomenei.

Kaip nurodo prof. V. Pruskus, organizacijoje, kur svarbus dėmesys skiriamas etikai ir kultūrai, mažėja etinių problemų. Literatūroje teigiama, kad kiekvienos įmonės etikos pagrindas yra tokios vertybės:

– teisingumas – tarnautojų atžvilgiu;

– kokybė – klientų atžvilgiu;

– lojalumas – vadovų atžvilgiu;

– atsakingumas – visuomenės atžvilgiu.

Pasak prof. V. Pruskaus, etinių problemų organizacijoje kyla dėl įvairių priežasčių. Jos klasifikuojamos remiantis:

– interesų konfliktu;

– sąžiningumu ir dora;

– bendravimu, santykiais organizacijoje (V.Pruskus, 2003).

Interesų konfliktas – tai susitarimo tarp dviejų ar daugiau šalių nebuvimas darbiniuose santykiuose. Konfliktinė situacija turi ne tik negatyvią, bet ir pozityvią reikšmę, nes kai kada duoda konstruktyvių rezultatų. Organizacijoje skiriami šie konfliktai:

1. vidinis asmenybės konfliktas dažnai pasireiškia tada, kai individas privalo pasirinkti, kieno interesus gali kelti aukščiau – savo ar organizacijos.

2. Tarpasmeninis konfliktas – tai dažniausiai pasitaikanti konfliktų rūšis. Ji pasireiškia individų nesutarimu dėl skirtingo savo organizacijos tikslų suvokimo, nuomonių skirtumo sprendžiant problemą, neigiamų emocijų vienas kito atžvilgiu.

3. Vidinis grupės konfliktas – tai konfliktas tarp grupės narių arba vieno grupės nario su visa grupe.

4. Tarpgrupinis konfliktas – tai konfliktas tarp organizacijos grupių, pas.ireiškiantis nepasitenkinimu dėl darbų paskirstymo, turi socialinį ir emocinį atspalvį.

5. Vidinis organizacijos konfliktas – dažniausiai asocijuojasi su nepasitenkinimu vadovybės sprendimais, atskirų darbų planavimu.

Santykiai organizacijoje. Bendravimas. Verslo sėkmei tirk etiniu, tiek kultūriniu požiūriu didelę reikšmę turi nepriekaištingi darbiniai santykiai organizacijos viduje, su vartotojais, tiekėjais, visuomene, žiniasklaida. Ypatingą reikšmę turi santykių etika, moralinių – dorovinių nuostatų visuma, sukurianti tam tikrą moralinį – psichologinį bendravimo versle klimatą. Rinkos santykių etika atspindi socialinę verslininkų atsakomybę, jų visuomeninę misiją. Etika remiasi kultūra, visuomenės nuomone, tradicijomis įpročiais.

Doc. I. Bučiūnienė teigia, kad dažniausiai išskiriamos šios pagrindinės etikos konfliktų šaltinių grupės:

1. vadybininko etika darbuotojo atžvilgiu;

2. darbuotojo etika darbdavio atžvilgiu;

3. etika santykiuose su klientais.

Darbuotojo etika darbdavio atžvilgiu, tai:

1. Įmonės nuosavybės naudojimas asmeniniams tikslams.

2. Darbo laiko panaudojimas asmeniniams tikslams.

3. Skundimas. (D.Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002).3. ETINIŲ SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS ORGANIZACIJOJE, ETIŠKO SPRENDIMO MODELIAI

Etinių sprendimų priėmimas organizacijoje, tai nuoseklus procesas apibrėžiant problemą, numatant galimas alternatyvas ir priimant moralų sprendimą. Versle kylančios problemos dažnai yra kompleksiškos, sudėtingos. Siekiant išsiaiškinti, suprasti ir pašalinti versle iškilusią etinio pobūdžio problemą, būtina išsiaiškinti, kokios prigimties ar lygio (mikro-, makro,- ar individualaus) ji yra.

Todėl šių problemų prigimčiai išanalizuoti būtina 3 krypčių analizė:

4. šalies ekonominės sistemos moralinis įvertinimas ir jo galimos alternatyvos bei modifikacijos lygis (makrolygis);

5. įvairių verslo rūšių šalies viduje įvertinimas (makrolygis);

6. asmenų ir jų veiksmų versle moralinis įvertinimas (individualus lygis). (V.Misevičius, 2006).

Organizacijos kultūra – tai esminių vertybių sistema, kuria vadovaujasi organizacija ir kuri yra pripažįstama organizacijos narių, veika jų elgesį ir yra palaikoma organizacijos istorijų, mitų bei pasireiškia per tradicijas, ceremonijas, ritualus ir simbolius.

Organizacijos paprastai kuria politiką, pagal kurią darbuotojai orientuotųsi, kaip jiems elgtis ir veikti. Darbuotojai privalo susipažinti su pagrindinėmis organizacijos politikos kryptimis, ypač tomis, kurios numato atsakomybės sritį.

Informacijoje, kuri skiriama darbuotojams, būtina nuolatos pabrėžti etikos svarbą, taip pat organizacijos siekius bei uždavinius. Dažnai vadovai reikalauja, kad darbuotojai elgtųsi etiškai ir kultūringai, tačiau nepaaiškina, ką gali duoti etiškas elgesys.

Jei organizacija nustato etiškus reikalavimus, ji turi jaustis esanti įsipareigojusi ir tikrinti, ar tų reikalavimų laikomasi. Jei nebus parengtos sistemos, kaip kontroliuoti, kad etikos normų būtų laikomasi, tai darbuotojai gali jų nesilaikyti ir net šaipytis iš organizacijos vadovų kompromisų su etika.

Suprantama, kad etiniai sprendimai priklauso ir nuo moralinio asmenybės išsivystymo lygio. Kuo aukštesnį moralinio asmenybės išsivystymo lygį individas yra pasiekęs, tuo konstruktyvesnis ir principingesnis bus jo sprendimas, nes jis daro taip, kaip leidžia jo sąžinė, kaip jam diktuoja jo gyvenimo nuostatos.

Etiško elgesio modelis. Į etikos problemas gali būti žvelgiama skirtinga – iš asmeninės ar įmonės perspektyvos. Tai parodyta 1.4 paveiksle.

1.4 pav. Etikos standartų hierarchija (I. Bučiūnienė, 2002)

Pirmasis įstatymų lygis yra teisingų ar klaidingų problemų pagrindas, kuris, kaip minimumas, yra išreikštas įstatymų ir taisyklių bei normų forma. Tai etiško elgesio teisinio minimumo lygis.

Antrasis lygis – tai įmonės taisyklėse ir procedūrose, pareigybinėse instrukcijose ir darbo sutartyse išdėstyti etikos standartai. Tai tokie įmonės nustatyti etikos standartai, kurių tikimasi iš darbuotojo.

Aukštesnis etikos lygis yra nustatyti etikos kodeksą, kuris etikos standartus apibrėžia priklausomai nuo veiklos pobūdžio. Užuot mokėjusi minimalų užmokestį, įmonė moka aukštesnį ir įsipareigoja su personalu, mokėdama priedus prie atlyginimų. Šiame lygyje įmonė įsipareigoja, kad bus visiškai atvira ir garbinga su savo klientais.

Tolesnis lygis yra visuotinio supratimo, kur kiekviena pastanga skirta platesnės visuomenės naudai didinti – ne tik savo klientų, bet ir vietinės ar net platesnės bendruomenės ar kitų visuomenės grupių, kurios turėtų naudotis iš įmonės verslo sėkmės. Šiame lygyje etikos standartai iškeliami kaip pripažinta atsakomybė prieš visuomenę.

Galiausiai – įmonės gali būti pionierės ir sukurti etikos pagrindus ir standartus kitiems. Tai poaktyvi veikla. (I.Bučiūnienė, 2002).

Pasak I. Bučiūnienės, etikos mokymų tikslas – suteikti darbuotojams pakankamai žinių, kad jie sugebėtų spręsti problemas, su kuriomis susiduria, bendraudami su klientais.

Etikos mokymai yra būtini įmonėms, tačiau reikia priminti, kad darbuotojai yra individai, kurie bendraudami su klientais, vadovaujasi moraliniais įsitikinimais ir etika. (I. Bučiūnienė, 2002).

Tikslinga išryškinti septynias pagrindines verslininko etiškos veiklos nuostatas ( D.Vyšniauskienė ir V..Kundrotas, 2002):

1. Verslas neturi įskaudinti kitų žmonių. Verslo rezultatai neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prievartauti jo prigimties, pasinaudoti liga ar psichologine negalia. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – prostitucija ir narkobiznis (tai bene pelningiausias verslas). Kita problema – gamtosauga, ekologiniai pažeidimai. Taip pat kenkia sveikatai prekyba ekologiškai nešvariais produktais, nuslepiant jų paskirtį ir adresatą.

2. Verslininkas turi mokėti dorai uždirbti pinigus. Pelnas, gautas nedoru būdu ir pažeidžiant įstatymus, yra moraliai žalingas dviem atžvilgiais. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu (įstatymų nesilaikančių verslininkų įvaizdis visuomenės akyse menkėja). Antra, neteisėtai gautam pelnui paslėpti tenka sunaudoti daug jėgų, kurios galėtų būti nukreiptos verslui plėtoti. Be to, šios rūšies paslaugos susieja verslo žmones su nusikaltėlių pasauliu.

3. Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiškai naudingos partnerystės. Konkurencija turi būti sąžininga ir civilizuota. Deja, Lietuvoje pastebima „laukinė” konkurencija. Sprogdinimai, barbariškas turto naikinimas, fizinis susidorojimas su konkurentais tapo kasdienybe, kuri lydi mūsų verslo žmones. Abipusiškai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.

4. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Įsipareigojimų verslo partneriui pažeidimas sudaro įtampą, nepasitikėjimą tarp partnerių ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina įtampą rinkos santykiuose. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija verslo pasaulyje bei visuomenės akyse. Tai labai apsunkina jo tolesnę veiklą.

5. Verslininkas visada rizikuoja, tačiau ši rizika turėtų būti pagrįsta, o atsakomybė už jos pasekmes – asmeniška. Rizika versle – neišvengiama. Civilizuoto verslo šalyse įprasta, jog apie rizikingus, nestandartinius sprendimus firmos savininkai darbuotojus informuoja iš anksto, suteikdami jiems pasirinkimo alternatyvą. Lietuvoje, deja, apie rizikingus savininkų sprendimus ir jų pasekmes firmos darbuotojai sužino neretai paskutiniai–- iš spaudos ir policijos.

6. Verslas – rizikingas užsiėmimas: galima ne tik praturtėti, bet ir viską prarasti, todėl tam reikia būti psichologiškai pasirengusiam. Tikras verslininkas turi mokėti garbingai pralaimėti. Nesėkmė versle neturi tapti individo katastrofa, nedera ieškoti vien priešų ir suvedinėti su jais sąskaitas. Gerai išanalizavus nesėkmės priežastis ir realiai įvertinus savo galimybes, racionaliam verslininkui neišvengiamai kils noras vėl ieškoti ir rasti savo nišą rinkoje.

7. Verslininkas pirmiausia turi mylėti žmones, o tik vėliau pinigus. Meilę žmonėms verslininkas turi ne deklaruoti, o praktiškai rodyti organizuodamas verslą, kuris tenkintų žmonių poreikius.

Manyčiau, labai svarbus moralinio išsivystymo įvertinimas(D.Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Įvertinant verslininko moralės ir etikos lygį JAV psichologas L. Kohlbergas išskiria šešis individo moralinio išsivystymo etapus (1.5 pav.):

1 lygis 1 etapas „Bausmės vengimas”

Ikisutartinis

(orientacija į save) 2 etapas „Apdovanojimo siekimas”

2 lygis 3 etapas „Geras žmogus”

Sutartinis

(orientacija į kitus) 4 etapas „Įstatymas ir tvarka”

3 lygis 5 etapas „Socialinis kontraktas”

Posutartinis, automatiškas

ar principų lygis

(universali orientacija) 6 etapas „Universalūs etiniai principai”

1. 5 pav. Šeši individo moralinio išsivystymo etapai (D.Vyšniauskienė ir V. Kundrotas,2002)

Pirmajame etape žmonės yra veikiami baimės jausmo. Laikomasi taisyklių, siekiant išvengti bausmės. Tokie asmenys mano, kad gera priklauso nuo viršininkų sprendimo, o kitų individų interesai juos mažai domina.

Antrajame etape individai vertina veiks.mus pagal tai, kiek pasitenkinimo šie suteikia jiems, retkarčiais – ir kitiems. Čia veikia principas: tu man – aš tau. Kitų individų interesai neignoruojami, bet jie nėra vertinami kaip „geri” ar „blogi”.

Trečiajame etape geras elgesys toks, kuris padeda kitiems ir yra gerai vertinamas kitų (draugų, šeimos narių ar pan.). Šiame etape turi didžiulę reikšmę grupės interesai.

Ketvirtajame etape individas supranta, kad jo teisės turi būti suderintos su visuomenės siekiais bei galiojančiomis taisyklėmis. Pareigos visuomenei vykdymas – geras elgesys. Asmuo elgiasi teisingai ir garbingai, remiantis visuomenėje galiojančiais įstatymais ir tvarka.

Penktajame etape individai siekia darnos pliuralistinėje visuomenėje. Teisingi veiksmai – tai kitų teisių pripažinimas, remiantis visos visuomenės standartais. Tačiau griežtos normos ar taisyklės ne taip svarbu, kaip kompromiso tarp konfliktuojančiųjų grupių siekimas. Asmuo supranta vertybių reliatyvumą ir toleruoja skirtingus požiūrius.

Šeštajame etape žmogus gyvena p

. . .

3 lentelė

Organizacijos elgesio kodekso struktūra (V. Misevičius, 2006)

Skyrius Skyriaus charakteristika

Įvadinis žodis Deklaruojama organizacijos misija bei vizija: pareiškiamos organizacijos vertybės (politika). Išsakoma, kam dokumentas skiriamas, ko juo siekiama ir kaip naudotis. Pareiškiama, kad kodeksas atitinka įstatymus ir taisykles.

Santykiai su vadovybe Užtikrinama aukščiausio lygio vadovų parama

Darbuotojai Išsakomos personalo charakteristikos. Formuojami darbuotojų įsipareigojimai organizacijai bei organizacijos įsipareigojimai dirbantiesiems. Darbo vietų apibūdinimas.

Dalyvavimas Išsakomas eilinių darbuotojų dalyvavimas priimant svarbius sprendimus bei galimybes pasireikšti.

Interesų konfliktai Akcentuojamas bendrų tikslų siekimas, asmeninių interesų teisėtumas, galimų interesų konfliktų numatymas ir vengimas.

Politikos ir procedūros Elgesio, nustatyto etikos kodekse, kontrolės instrumentai.

Veiklos vertinimo formos Apibūdinama organizaciją diskredituojanti veikl.a. Lyčių, tautinės, rasinės diskriminacijos vengimas, organizacijos nuosavybės nenaudojimas asmeninėms reikmėms.

Santykiai su bendruomene, kaimynais Parodomas įmonės ryšys su visuomene, pozityvus poveikis jai (minimum – įsipareigojimas nepakenkti). Aplinkosaugos įsipareigojimai.

Viešieji santykiai Pastangos įrodyti, jog kiekvienas asmuo, turintis ryšių su organizacija, patirtų pasitikėjimą ir pagarbą jai.

Kaip nurodo doc. J. Palidauskaitė, etikos kodeksų nauda akivaizdi. Moksliniai tyrimai įrodo etikos kodeksų pranašumus. Jie taurina verslininkus ir kitus specialistus, suteikia elgesio gaires bei gerina bendruomenių moralinę aplinką. Be to, tai padeda spręsti kylančius konfliktus, reguliuoti santykius su išorės institucijomis ar pavieniais asmenimis, įneša moralumo bei profesionalumo bruožų, skatina darbuotojų tobulėjimą. Svarbu, kad standartai, atsispindintys etikos kodeksuose, taptų bendrovės darbuotojų ar profesijos atstovų mąstymo, veikimo, stiliaus ir kultūros dalimi.

Kodeksą galima laikyti nusisekusiu tuomet, kai jis nelieka vien popieriuje, o realiai paveikia organizacijos ar profesijos darbuotojų moralę, kultūrą ir darbo standartus. Čia didelės įtakos turi bendruomenės vadovų ar konkrečios profesijos lyderių pozicija kodeksų atžvilgiu ir realus santykis su jais. Etikos kodeksai, kuriais patys bendrovės vadovai vadovaujasi, turi didesnes galimybes tapti organizacijos kultūros dalimi. Etikos tarybos ar komisijos taip pat gali prisidėti prie etikos kodeksuose deklaruojamų vertybių įgyvendinimo konkrečioje aplinkoje( jos gali būti kaip patariamieji dariniai, padedantys užkirsti kelią galimoms problemoms ir gerinantys moralinį bendruomenės klimatą).

Tačiau vien etikos kodeksų nepakanka etiškam elgesiui užtikrinti. Turėtų būti sudaryta būtinybė nuolatiniam darbuotojų švietimui, tam padėtų nuolatiniai seminarai etiško bendravimo ir verslo etikos klausimais.IŠVADOS

Atlikus literatūros analizę apie organizacijos etiką ir etišką bendravimą, galima pateikti tokias išvadas:

1. Verslo etika ir etiškas bendravimas yra ne tik teoriškas, bet ir į praktiką orientuotas mokslas. Ši problema aktuali daugeliui šalies įmonių, kadangi Lietuvoje dar nepakankamai vertinama tokia žmoniškųjų išteklių didinimo, vadybos optimizavimo, socialinio kapitalo gerinimo priemonė, kaip organizacijos etikos kodeksai. Dažnai personalas (žmoniškieji ištekliai) traktuojamas tik kiekybiškai, o nekreipiama dėmesio į žmonių santykių sistemos kokybę, į elgesį darbo vietose, į dorovinių aplinkybių darbovietėse lemiamą įtaką sprendimams, t.y. gebėjimams kokybiškai socialiai atsakingai atlikti savo funkcijas. Kuriant ar tobulinant personalo vadybos sistemas šiuolaikinėse organizacijose turėtų būti diegiama dorovinių vertybių vadyba ir dėmesys koncentruojamas į atsakomybės teisingumo, garbingumo, sąžiningumo, skaidrumo, paklusnumo įstatymams, pasitikėjimo vertybes, kurios skatina skleistis pozityvias žmogaus savybes ir atitinkamus elgsenos įgūdžius.

2. Svarbus įmonių konkurencingumo didinimo veiksnys – darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas. Etiško bendravimo mokymų tikslas – suteikti darbuotojams pakankamai žinių, kad jie sugebėtų spręsti problemas, su kuriomis susiduria bendraudami su klientais. Įmonės ir organizacijos turėtų sukurti savo etikos kodeksą, kuriuo darbuotojai turėtų vadovautis, o vadovai privalo tikrinti, ar tų reikalavimų laikomasi. Kelti organizacijų kultūrą padės 2006 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Seimo priimtas Politikų etikos kodeksas.

3. Organizacijoje tikslinga įdiegti pažangius personalo valdymo metodus, skatinančius darbuotojų etišką bendravimą su aptarnaujamais klientais, nes tai gerina įmonės įvaizdį bei kultūrą.LITERATŪRA

1. Barvydienė V., Kasiulis J. Vadovavimo psichologija. Kaunas, 2001.–327 p.

2. Misevičius V. Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai. Kaunas, 2006.–215 p.

3. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas, 2001.–237 p.

4. Pruskus V. Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius, 2003.–387 p.

5. Vyšniauskienė D., Kundrotas V. Verslo etika. Kaunas, 1999.–261 p.

6. Politikų etikos kodeksas // Valstybės žinios, 2006 09 26, Nr.102-3938.

Join the Conversation

×
×