TURINYS
ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………. 5 1. Organizacija…………………………………………………………………………………….. 6 1.1. Organizacijos sąvokos, elementai, tikslai ………………………………… 6 1.2. Organizacijos charakteristikos ……………………………………………….. 7 2. Organizacijos vidinė aplinka ……………………………………………………………… 9 2.1. Organizacijos vidinės aplinkos sudedamieji veiksniai………………… 9 2.2. Organizacijos vidinių veiksnių tarpusavio ryšys ………………………. 14 3. Organizacijos išorinė aplinka ……………………………………………………………. 16 3.1. Organizacijos išorinės aplinkos apibūdinimas …………………………. 16 3.2. Organizacijos išorinės aplinkos bruožai ………………………………….. 16 3.3. Organizacijos išorinės aplinkos veiksniai ………………………………… 17 3.4. Organizacijos išorinės aplinkos rūšys ……………………………………… 18 3.4.1. Tiesioginio poveikio išorinė aplinka ……………………………18 3.4.2. Netiesioginio poveikio išorinė aplinka ……………………….. 22 3.4.2.1. Netiesioginio poveikio aplinkos valdymas ………… 29IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………….. 31LITERATŪRA ……………………………………………………………………………………………… 32
PAVEIKSLAI
1.1 pav. Organizacijos elementai ……………………………………………………………………….. 61.2 pav. Bendroji organizacijos charakteristika ……………………………………………………. 72.1 pav. Organizacijos vidaus elementų rūšys ……………………………………………………….153.1 pav. Organizacijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkos ……………………….17
ĮVADAS
Joks žmogus, kad ir kokia iškili asmenybė jis bebūtų, negali gyventi ir veikti visiškai izoliuotai, savarankiškai. Netgi grupė, komanda negali gyvuoti nepriklausydama nuo kitų grupių, bendruomenės visuomenės. Grupės (komandos) jungiasi į organizacijas (susivienijimus). Žmonėms joje būtina organizuotis ir bendrai veikti. Vadinasi, organizacija – tai visuomenės ląstelė su fiksuotais tikslais, veikla, erdve ir žmonėmis (veikėjais). Ji egzistuoja tarsi tarp “dviejų ugnių”: nuolat kyla prieštaravimų su makroaplinka – su ją pačią sudarančiais padaliniais bei individais. Apskritai gamtoje, o juo labiau visuomenėje, kiekvienas reiškinys ar darinys gali egzistuoti tiek, kiek jis yra naudingas (bent jau nekenkiantis), tikslingas, pozityvus. Žmonės vertina organizaciją kaip priemonę, padedančią jiems pasiekti savo tikslų, o organizacijoms reikalingi žmonės, kad jos galėtų realizuoti savo organizacinius tikslus (7, p. 97 – 98). Organizacijos tarpusavio interesai nusakomi teiginiu : “Organizacijoms reikalingi žmonės, o žmonėms reikalingos organizacijos”. Organizacijos veiklai įtakos turi vidinės sąlygos. Organizacijos vidinę aplinką sudaro vidiniai kintamieji, garantuojantys sistemos funkcionavimą ir tikslų įgyvendinimą. Pagrindiniai operacijų sistemų vidinės aplinkos kintamieji, kurie turėtų buti nuolatinio organizacijos vadovų dėmesio centre yra šie: tikslai, užduotys, technologija, žmonės, organizacijos kultūra, struktūra. Nei viena organizacija negali funkcionuoti izoliuotai, nepriklausomai nuo išorinių orientyrų, kurie daugiausia priklauso nuo išorinės aplinkos. Tai sąlygos bei faktoriai kylantys aplinkoje neatsižvelgiant į organizacijos veiklą, jie vienaip ar kitaip daro didžiulę įtaką. Išorinė aplinka yra problemų šaltinis ir organizacijai, ir jos vadovams. Vadovai turi atskleisti išorės aplinkos veiksnius, kurie darys įtaką organizacijos veiklai, ir tinkamai reaguoti į juos. Išlikti ir sėkmingai gyvuoti gali tik tokia organizacija, kuri sugeba prie aplinkos prisitaikyti. Organizacijos išorės aplinka sudaro: vartotojai, konkurentai, vyriausybės, tiekėjai, finansų institucijos, žiniasklaida, specialiųjų interesų grupės ir profesinės sąjungos. Ją galima suskirstyti į dvi sritis: tiesioginio poveikio ir netiesioginio poveikio ( 13, p. 64). Darbo objektas: Organizacijos vidinė ir išorinė aplinka.Darbo tikslas: Atskleisti organizacijos vidinę ir išorinę aplinką. Darbo uždaviniai:1. Supažindinti su organizacijos sąvoka.2. Išsiaiškinti, kas sudaro vidinę aplinką ir kaip ji susijusi su organizacija.3. Išsiaiškinti, kas sudaro išorinę organizacijos aplinką ir kokia jos įtaka organizacijai.Darbo metodai: mokslinės literatūros apžvalga ir analizė.
1. ORGANIZACIJA
1.1. Organizacijos sąvokos, elementai, tikslai
organizacijas (tai gali būti įvairios paskirties įmonės, visuomenės organizacijos, fondai ir kt,). Bėgant laikui organizacijos sąvokos reikšmė nuolat keitėsi. Iš gausybės apibrėžimų galima paminėti keletą:Organizacija – tai žmonių pastangomis suburta ar susibūrusi bendrija, kurią sieja bendras tikslas arba bendra veiksmų programa (16, p. 124).Organizacija – kieno nors sandara, struktūra, sistema (7, p. 97 ).Organizacija – žmonių kolektyvas, susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui, dažnai turintis atskirą turtą ir valdymo organus (7, p. 97 ).Formuojant organizacijos sampratą dažniausiai nurodoma, kad (16, p. 125):o Ją sudaro nors du žmonės.o Ji turi bent vieną visiems jos nariams svarbų tikslą.o Organizacijos nariai sąmoningai drauge dirba bendram tikslui pasiekti.o Jos veikla reglamentuota teisės aktais.
Pagrindiniai organizacijos elementai pateikti 1.1 pav.
1.1 pav. Organizacijos elementai (8, p.8)
Organizacijos gali būti formalios ir neformalios. Įvardinti požymiai tik formalioms organizacijoms. Neformalios organizacijos veikia beveik visose didesnėse įmonėse. Tai žmonių grupės, susibūrusios spontaniškai, pakankamai reguliariai bendraujančios ir turinčios neformalų lyderį. Jų poveikis įmonių veiklai dažnai būna žymus.Kiekvienai organizacijai yra svarbu pasirinkti veiklos tikslą ir būdą. Yra reikalaujama aiškių ir pagrįstų tikslų. Kiekviena organizacija privalo nuolat kruopščiai peržiūrėti tikslus, kad neatsiliktų nuo visuomeninių bei pramoninių , pasirinkimo galimybių. Tai sunkus ir svarbus procesas, nes veikia įvairūs veiksniai:o gyvenimo kokybės pokyčiai;o sparti technologijos sparta;o finansiniai ir ekonominiai sukrėtimai;o plintantis nedarbas;o didėjanti prievarta visuomenėje;o talentų, profesionalų išvykimas į užsienį ir t.t.Šie pokyčiai veikia daugelį organizacijų ir beveik visus jų darbuotojus. Kiekviena organizacija yra kaip individualybė, vienintelė, tai ir jos veiklos tikslai turi būti individualūs. Organizacijos turi būtinai išsiaiškinti, apibrėžti galimybes, jas plėtoti, naudotis šansais, atsakyti už savo ateitį. Tikslų iškėlimas padeda organizacijos žmonėms lengviau spręsti, kas jiems yra priimtina ir naudingiausia. Tikslai turi būti aiškūs, dideli nors ir sunkiai, bet įgyvendinami, susieti laiko atžvilgiu, numatoma, kaip tai padaryti ir per kokį laiką. Organizacija turėdama aiškius, numatytus tikslus gali pradėti jų įgyvendinimą (7, p.105).
1.2. Organizacijos charakteristikos
Visos organizacijos skiriasi viena nuo kitos įvairiausiais aspektais (funkcijomis, valdymo metodais ir principais, operacijų bei procedūrų sudėtingumu ir t.t.). Tačiau jos turi ir bendrąsias charakteristikas, būdingas visoms organizacijoms 1.2 pav.
1.2 pav. Bendroji organizacijos charakteristika (8, p.9 )
Ištekliai. Kiekviena organizacija siekia gauti kuo daugiau išteklių, kuriuos ji galėtų panaudoti siekiant taktinių bei strateginių tikslų. Pagrindiniai ištekliai yra žmonės (darbo ištekliai), finansai, technologija, informacija ir kt.Darbo pasidalijimas. Darbas organizacijoje pasidalinamas vertikaliai – tarp vadovų ir pavaldinių, bei horizontaliai – tarp vykdytojų (padalinių ar asmenų).Organizavimas. Organizacinių vienetų ir konkrečių pareigybių kūrimas su konkrečiomis funkcijomis, įgaliojimais, atsakomybe.Valdymo būtinumas. Norint pasiekti nustatytų organizacijos tikslų riekia valdyti jos padalinius ir kolektyvą. Būtiniausia organizacijos ypatybė yra jos valdymas. Pats valdymo procesas ir valdymo sistema yra tiek sudėtinga, kiek sudėtinga yra organizacija. Tačiau visais atvejais valdymo procesas turi vienodą veiksmų seką.
Organizacijai egzistuoti visų pirma yra būtinas veiklos tikslas. Siekdami tikslo, organizacijos nariai būtinai turi derinti veiksmus ir pastangas. Bet kokios organizacijos tikslas yra turėti atitinkamų išteklių. Svarbiausi ištekliai yra žmoniškieji; po to – apyvartinės lėšos, technologijos, informacija energija ir t.t.Vidinių sąlygų ir išorinės aplinkos įtaka organizacijai. Kiekviena norinti sėkmingai gyvuoti organizacija turi visų svarbiausia pažinti savo aplinką ir daryti jai įtaką. Tačiau įtaka daroma ne tik organizacijai, bet ir joje dirbantiems žmonėms. Kiekvieno žmogaus elgesys priklauso nuo aplinkybių, todėl aplinka jo elgesiui daro didesnį poveikį už asmens savybes. Todėl nepakanka surinkti žmonių su darbui reikalingais bruožais, dar reikia ir sudaryti aplinką, kuri šiuos bruožus palaikytų ir stiprintų. Juos supanti aplinka gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė aplinka labiau lemia tai, kas vyksta organizacijos vidaus gyvenime, o išorinė – tai, kas už organizacijos ribų (10, p.14-15).2. ORGANIZACIJOS VIDINĖ APLINKA
2.1. Organizacijos vidinės aplinkos sudedamieji veiksniai
Veiklos sėkmė priklauso nuo organizacijos tikslų, nuo racionaliai koordinuojamų ir vykdomų užduočių, nuo dirbančių žmonių, nuo to, ar jie skatinami dirbti; nuo organizacijos kultūros, technologijos, optimaliai parinktos struktūros – t.y. nuo vidinės organizacijos aplinkos (9, p. 25).Taigi organizacijos vidinę aplinką apibūdina šie veiksniai: tikslai, užduotys, technologija, žmonės, organizacijos kultūra, struktūra (8, p. 23).Organizacija yra priemonė tikslams pasiekti. Sunku įsivaizduoti organizaciją, neturinčią savo tikslų. Tačiau daugelis mūsų įmonių neturi savo tikslų, nes jos inertiškai siekia anksčiau kažkieno sumanytų tikslų, nemanydamos nieko keisti ir paimti likimo į savas rankas. Organizacijų, nesileidžiančių būti formuojamos aplinkos, tikslus vadovybė nurodo planavimo metu ir jų esmę išdėsto darbuotojams. Kai tikslai aiškiai apibrėžti, jų siekdama žmonių grupė gali racionaliai koncentruoti savo fizines ir intelektualiąsias jėgas. Tikslai yra skirtingi. Kuo didesnė organizacija tuo daugiau ir įvairesnių tikslų ji siekia. (14, p.20). „Tikslai analizuojami keliais aspektais. Pagrindiniai aspektai yra: analizė įgyvendinimo baigtumo požiūriu; analizė kompleksiškumo požiūriu; analizė įgyvendinimo požiūriu.Baigtumo požiūriu skiriami atviri ir baigtiniai tikslai. Atviras yra toks tikslas, kurį įgyvendinant rezultatai gaunami kasdien, tačiau galutinai jis niekada nebus realizuotas. Pavyzdžiui, architekto tikslas- teikti klientams paslaugas- įgyvendinamas nuolat ir jis niekada nesibaigs. Baigtinio tikslo įgyvendinimo pabaiga aiškiai nustatyta, rezultatas tiksliai suformuluotas( pavyzdžiui, išleisti knygą).Kompleksiškumo požiūriu skiriami vienetiniai ir kompleksiniai integruoti tikslai. Vienetinis tikslas yra arba vienintelis, arba visiškai nesusietas su kitais tikslais ir realizuojamas atskirai nuo jų. Kompleksiniai integruoti tikslai – tai keli (ar keliolika) glaudžiai susijusių tikslų, kurie įgyvendinami kaip neatskiriama visuma.Įgyvendinimo laiko požiūriu skiriamos trys tikslų grupės: strateginiai, taktiniai ir operatyviniai tikslai. Strateginiai- ilgalaikiai, taktiniai- realizuojami per konkretų laiką, operatyviniai- kasdieniai, einamieji.Formuluojant ir surašant organizacijos tikslus, pirmiausiai apibūdinami pagrindiniai tikslai, kurie detalizuojami į siauresnio pobūdžio tikslus, pastarieji dar „smulkinami“(8, p.17). Kaip teigia T. Pitersas ir R. Watermanas (1991), „tikslo iškėlimas- tai kūrybingumo išbandymas, nes reikia pakeisti žmones ir jų grupes iš natūralios techninių vienetų būsenos į savą braižą ir atsakomybę turinčius dalyvius. Galiausiai – tai auklėjimo procesas…tai menas sukurti organizaciją, taip pertvarkyti žmones ir technines medžiagas, kad būtų sukurtas organizmas, įkūnijantis naujas ir tvirtas vertybes <…>“ (14, p. 23).Organizacijos tikslus konkretizuoja užduotys. Tai darbas, kurį reikia atlikti numatytu laiku ir nustatytu būdu.Dažniausiai skiriamos trys užduočių kategorijos:o darbui su žmonėmis;o darbui su objektu;o darbui su informacija.Organizacijos būdas įdėtas pastangas paversti galutiniais rezultatais vadinamas technologija. Kai norime įgyvendinti atitinkamas užduotis, visada iškeliame klausimą, kokią technologiją pasirinkti. Konkrečios technologijos tinkamumą nustato žmonės (8, p. 15). Kiekviena organizacija turi bent vieną technologiją finansiniams, žmonių ir materialiems ištekliams paversti gaminiais ar paslaugomis. Pagrindinis technologijos komponentas yra procesas, kurio metu ištekliai tampa produktu, nors didele reikšmę turi ir įrengimai, mašinos bei įranga. Technologija pakankamai stipriai veikia organizaciją, jos struktūrą.Grupė yra socialinis vienetas, socialinė visuma. Jos funkcionavimo pagrindą sudaro: narystės supratimo, tarpusavio sąvokos, ir priklausomybės, savitarpio įtakos. Grupių produktyvumas ir efektyvumas priklauso nuo asmens žinių apie grupę ir nuo jo sugebėjimo elgtis efektyviai. Grupę sudaro: du ar daugiau žmonių, tiesiogiai veikiančių vienas kitą, tiesiogiai susitariančių dėl bendrų tikslų siekimo. Svarbu, jog jie vienas kitą pažinotų, žinotų apie savo priklausomybę šiai grupei (16, p. 125).Grupės bendriems veiksmams būdingos dvi ypatybės: darbo pasidalijimas ir lanksti koordinacija.Darbo pasidalijimas- tai įvairių užduočių ir uždavinių pasiskirstymas. Kiekvieno grupės nario atliekamos funkcijos integruojamos į kolektyvą, todėl tai sąlygoja grupės narių priklausomumą.Darbo koordinacija- aukštas prisitaikymo laipsnis, leidžiantis susidoroti su momento ypatybėmis, situacijos pokyčiais. Tai sąlygoja ir darbo pasidalijimą, ir kai kurių veiksmų automatišką atlikimą, ir net gi abipuses nuolaidas iš skirtingus interesus turinčių žmonių. Kiekvienas grupei priklausantis privalo atsižvelgti į kitų grupės žmonių interesus.Anot, J, Duncan (1983), grupė atlieka tas funkcijas, kurių negali atlikti pavieniai žmonės, kurių negalima suskaidyti į individualias užduotis. Grupė atlieka ryšio, koordinacijos funkciją tarp organizacijos padalinių, grupė pajėgesnė spręsti sudėtingas problemas ir įgyvendinti sudėtingus sprendimus.E. H. Schein (1988) pabrėžė, kad grupė organizacijoje atlieka socialines ir psichologines funkcijas.Deramai suformuotų ir vadovaujamų grupių veikla efektyvi ir naudinga tiek grupės nariams, tiek organizacijai, tiek visuomenei. Darbo efektyvumo lygis ir grupės veiklos rezultatų atitikimas jai iškeltiems uždaviniams yra labai svarbūs. Galima sakyti, jog organizacijos kultūra – tai santykinai jausmų pasireiškimo sfera. Organizacija – tai ne paprasta individų grupė. Kiekvienoje organizacijoje egzistuoja kokios nors normos, taisyklės, vertybių skalė (17, p. 24). Visa tai gali skatinti darbuotojus imtis aktyvaus organizacijos tikslų įgyvendinimo arba, priešingai, trukdyti.
Taip pat organizacijos kultūra – tai vienodumų, kuriuos turi organizacijos nariai, sistema. Mokslas teigia, kad šios septynios savybės apibūdina organizacijos kultūrą (12, p. 284):1. Novatoriškumas ir rizika.2. Dėmesys detalėms.3. Orientavimasis į rezultatus.4. Orientavimasis į žmones.5. Orientavimasis į komandas.6. Agresyvumas.7. Stabilumas.Kultūra atlieka keletą funkcijų- ji išskiria organizaciją iš kitų, antra- ji suteikia organizacijos nariams tapatumo jausmą. Trečia, ji padeda ugdyti atsidavimą kažkam didesniam nei žmogaus asmeninis interesas. Taip pat kultūra sustiprina socialinės sistemos stabilumą. Galiausiai kultūra yra logikos ir kontrolės mechanizmas, nukreipiantis ir formuojantis darbuotojų nuostatas ir elgseną (12, p. 287).Scheinas išskiria tris kultūros lygius (15, p. 180):1. Sutartiniai dalykai, apimantys produktus, paslaugas ir net grupės narių elgesį.2. Remiamos vertybės- tai priežastys, kuriomis norime paaiškinti tai, ką darome. Pasak Scheino, daugelio organizacijų kultūrose remiamų vertybių ištakas galima atsekti iš kultūros kūrėjų.3.Pagrindinės užslėptos nuostatos- tai įsitikinimai, kuriuos organizacijos nariai priima kaip savaime suprantamus Skiriamos labai įvairios kultūros dimensijos (13, p. 13): 1. Organizacijos kultūros atvirumas (uždara- atvira, imli arba ne aplinkos pokyčiams); 2. Organizacijos kultūros orientacija (orientuota į ateitį- susiklosčiusią bazę); 3. Bendradarbių vaidmuo formuojant kultūrą (į kaštus ar į naudą orientuotas kultūros ugdymas); 4. Vadovybės vaidmuo formuojant kolektyvą (kolektyvinės ar individualios kultūros ugdymas) ir kitos.Skiriami apibendrinti organizacijų kultūrų tipai (13, p. 14-15 ):1. Oportunistinis- tai uždaros, tradicijų sąlygotos kultūros tipas, kur elgseną lemia vertybių orientacija į individo kultūros neigimą. Šios kultūros teigiamas bruožas – vienoda elgsena, atitinkanti vadovo keliamus reikalavimus. Linkstama į technokratiją, kur prioritetas teikiamas procedūrai, o ne reikalo esmei. Pagrindinis trūkumas- nenoras orientuotis į pokyčius, kas mažina organizacijos išlikimo galimybes dinamiškomis sąlygomis.2. Įsipareigojantis- tai dalykiniu ir socialiniu požiūriu atviras kultūros tipas, pasiruošęs priimti kitas kultūras, keistis. Čia gali nesutapti interesai ir vertybės. Šiam kultūros tipui būdingas lankstumas, reagavimas į pokyčius, tobulinamas darbo apmokėjimas, toleruojamos klaidos.Taigi šiuolaikinius reikalavimus labiau atitinka įsipareigojanti organizacijos kultūra. Čia ypač akcentuojama bendradarbiavimo svarba ir lankstumas. Be abejo tokiomis sąlygomis dirbti pageidautinas atsakingas ir iniciatyvus personalas.Ketvirtasis vidinę aplinką apibūdinantis veiksnys yra organizacijos struktūra. Pagal H. Mintzbergą, organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti (16, p.121) ir pagal P.Blau (14, p. 96) – tai žmonių išdėstymas įvairiose socialinėse pozicijose, kurios lemia žmonių vaidmenis, o šie lemia žmonių santykius.Yra šeši svarbiausi elementai, į kuriuos atsižvelgia vadovai, kurdami savo organizacijos struktūrą. Tai darbų specializavimas, skirstymas į padalinius, komandų grandinė, kontrolės apimtis, centralizavimas bei decentralizavimas ir formalizavimas.Pirmasis, įrodęs, jog darbuotojai gali dirbti efektyviau, jei jiems leidžiama specializuotis, buvo Fordas. Šio metodo esmė ta, kad visas darbas suskirstomas į etapus ir kiekvieną iš jų atlieka skirtingas žmogus. Todėl žmonės specializuojasi tik tam tikroje darbo atlikimo dalyje. Padidėjęs produktyvumas buvo pastebėtas iš karto, tačiau pradėjo reikštis žmogiškieji ekonominiai nuostoliai, byloję apie stresą, pablogėjusią kokybę ir t.t.Siekiant koordinuoti bendras užduotis suskaidyti darbai pagal specializavimą privalo būti sugrupuoti. Pagrindas, kuriuo remiantis grupuojami darbai, vadinamas suskirstymu į padalinius. Esami skirstymo būdai- tai funkcinis veiklos planavimas, skirstymas pagal organizacijos gaminamų produktų tipą, geografinis, ar teritorinis, skirstymas pagal procesus, skirstymas pagal konkrečių klientų, kuriuos organizuoja nori įgyti, tipus.Trečiasis struktūros elementas, itin svarbus buvęs dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, įsakymų grandinė. Deja, šiandien ši koncepcija jau nebėra tokia svarbi. Įsakymų grandinė – tai nenutrūkstanti valdžios virtinė, besitęsianti nuo organizacijos viršaus iki žemiausių ešelonų ir paaiškinanti, kas prieš ką atsiskaito. Ją papildo dvi koncepcijos: valdžios ir įsakymų vienybės principas.Tačiau šios koncepcijos dabartiniais laikais yra kur kas mažiau aktualios dėl kompiuterinės technologijos pažangos ir tendencijos darbuotojams suteikti daugiau įgaliojimų.Kiek organizacijoje bus vadovų lygių lemia kontrolės apimtis. Pastaraisiais metais išryškėjo didesnės kontrolės apimties tendencija. Didesnė kontrolės apimtis dera su pastarojo meto kompanijų pastangomis mažinti kaštus, greitinti sprendimus, didinti lankstumą, priartėti prie klientų ir suteikti daugiau įgaliojimų darbuotojams ( 12, p. 252).Pagal atsižvelgimą į žemesnių lygių personalo siūlymus priimant sprendimus galime spręsti, ar organizacija vadovaujasi centralizuota ar decentralizuota struktūra. Jei sprendimų priėmimas yra sutelktas vienoje vietoje, tai struktūra yra centralizuota. Sąlygiškai decentralizuota struktūra esti tuomet, kai įgaliojimai priimti sprendimus yra padalinti įvairiems padaliniams. Išskiriama (16, p. 123):o vertikalioji decentralizacija, kai sprendimų priėmimas perduodamas hierarchinei linijai einant iš viršaus į apačią, ir o horizontalioji decentralizacija, kai sprendimus priima technostruktūros ir papildomų tarnybų vadovai Paskutinysis struktūros veiksnys- formalizavimas, parodantis, kiek darbai organizacijose yra standartizuoti. Kuo organizacija labiau formalizuota, tuo darbuotojui mažiau laisvės spręsti apie savo darbą. Tokiu atveju veikla būna tarsi užprogramuota, nes itin aiškiai ir išsamiai išdėstomi darbų aprašymai, daugybė organizacijos taisyklių, apibrėžtos darbo procedūros. Struktūros daug dėmesio skiria H. Fajolis. Jis nagrinėja įvairius organizacijos struktūros tipus, parodydamas, kaip augant organizacijai, paprasta linijinė struktūra keičiasi, sudėtingėja, jos hierarhinių lygių skaičius negali būti begalinis. Atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą, įvesti patarėjus, referentus, konsultantus, suteikti jiems atitinkamas teises (18, p. 31). Dažniausiai taikomos organizacijų struktūros:o Paprastoji struktūra, kurioje nedidelis suskirstymo į padalinius laipsnis, didelė kontrolės apimtis ir nedaug formalizavimo. Čia būna tik du arba trys vertikalūs valdymo lygiai, nėra griežtų darbuotojų suskirstymo į padalinius, o sprendimų valdžią turi vienas asmuo. Ši struktūra taikoma mažose firmose, kur vadovas ir savininkas yra tas pats asmuo. Paprastoji struktūra vertinama dėl paprastumo, ji greita, lanksti, ją nebrangu išlaikyti. Silpnybė pasireiškia jos išsaugojimu tik mažose organizacijose (12, p.231).o Biurokratija, apibūdinama labai šabloniškomis veiklos užduotimis, kas pasiekiama pasitelkus specializaciją, formalizuotas taisykles, į funkcinius padalinius sugrupuotas užduotis, centralizuotą valdžią, siaurą kontrolės apimtį ir sprendimus, priimamus laikantis įsakymų grandinės. Jos stiprybė- įgalina labai efektyviai vykdyti standartizuotą veiklą. Fanatiškas taisyklių laikymasis ir specializacijos sukeliami konfliktai tarp žemesnio lygio padalinių. Dėl nelankstumo pokyčių atžvilgiu biurokratija nėra populiari.o Matricinė struktūra, kurią naudoja reklamos agentūros, mokslinės laboratorijos, universitetai, pramogų kompanijos. Matrica suderina dvi skirstymo formas –pagal funkcijas ir pagal produktus. Matricos privalumas tas, kad čia galima koordinuoti įvairialypius, sudėtingus ir vienas nuo kito nepriklausančius veiksmus. Patricinę struktūrą tikslinga panaudoti tada, kai atliekami ypač sudėtingi darbai ir reikalingi aukštos kvalifikacijos vykdytojai problemoms per trumpą laiką spręsti. Taip pat privalumas tas, kad efektyviai išdėstomi specialistai. Pagrindiniai matricos trūkumas – sudėtingumas. Iš tikro, jei atsakingi žmonės gauna tiek horizontalių, tiek vertikalių įpareigojimų, gali kilti nesklandumų, nes pažeidžiamas vienvaldystės principas (2, p. 100).o Vadovų darbo pasidalijimo pagrindu F. Taylor sukūrė funkcinę valdymo struktūrą. Valdymo darbo turinys išskaidomas į keletą valdymo funkcijų grupių. Šioms funkcijoms atlikti specializavosi tam tikros darbuotojų grupės. Funkcinis vadovas atsakingas tik už atskirą organizacijos darbo sritį. Šis valdymo variantas naudojamas didelėje įmonėje, gaminančioje plataus asortimento produktą (16, p. 134). Privalumai: geresnė pavaldinių kontrolė, specialių gebėjimų panaudojimas ten, kur labiausiai reikalingi, t.y. pasiekiama masto ekonomija. Trūkumai: nėra tikslios atsakomybės, galima kiekvienos grandies narių „izoliacija“, tad sunkiau dirbti susitelkus ir siekti tikslų, horizontalių ryšių silpnumas (5, p.58-59).2.2. Organizacijos vidinių veiksnių tarpusavio ryšys
Vidiniai organizacinės sistemos negali būti nagrinėjami atskirai vienas nuo kito. Jie tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą tiesiogiai. Vieno kintamojo pokytis neišvengiamai sukuria kito kintamojo pokytį. Organizacijos tikslai pasiekiami žmonėms dirbant konkrečioje darbo vietoje., vykdant užduotis, naudojant technologijas. Jų tarpusavio ryšys pavaizduotas 2.1. pav.
3. ORGANIZACIJOS IŠORINĖ APLINKA
3.1. Organizacijos išorinės aplinkos apibūdinimas
Organizacijos išorine aplinka laikytina visuma veiksnių, esančių už jos ribų ir galinčių vienokiu ar kitokiu būdu paveikti jos veiklą siekiant savo tikslų.Organizacijos išorinė aplinka dažnai būna problemų šaltinis ir organizacijai, ir jos vadovams. Vadovai turi atskleisti išorinės aplinkos veiksnius, kurie darys įtaką organizacijos veiklai, tinkamai reaguoti į juos, laiku spręsti iškilusias problemas, adaptuotis ir prisitaikyti prie aplinkos. Galimi du organizacijos išorinės aplinkos pažinimo būdai: o analizuojant ją sudarančius elementus;o atskleidžiant būdinguosius jos bruožus.
3.2. Organizacijos išorinės aplinkos bruožai
Organizacijos aplinkos bruožai yra šie: judrumas, aplinkos neapibrėžtumas, sudėtingumas, išteklių prieinamumas, veiksnių tarpusavio priklausomybė. Šių bruožų įtaka organizacijos valdymui priklauso nuo mokslo ir technikos pažangos, šalies ekonominės ir tarptautinės padėties. Didelį vaidmenį vaidina informacija, jos tikrumas, operatyvumas. Problema didėja, kai tokios informacijos trūksta arba iškyla abejonės dėl jos tikrumo bei reikalingo kiekio.1. Organizacijos aplinkos judrumą lemia pokyčių sparta. Kai kurių organizacijų (farmacijos, chemijos, elektronikos ir t.t.) technologija ir konkurencija keičiasi daug sparčiau negu kitų (konditerijos, automobilių dalių ir t.t ), todėl sakoma, kad šių organizacijų aplinka judri. Tačiau būna, kad tos pačios organizacijos padaliniuose judrumas – nevienodas. Daugeliu atvejų organizacijos tyrimų skyriuje pokyčiai būna spartesni nei prekės gamybos ar aptarnavimo skyriuje.2. Aplinkos neapibrėžtumas – tai turimos informacijos apie konkretų veiksnį apimtis ir patikimumas. Ne tik verslas, bet ir pelno nesiekianti veikla darosi sudėtingesnė, todėl jiems valdyti reikia vis daugiau patikimos informacijos.3. Aplinkos sudėtingumą apibūdina veiksnio daugiavariantiškumas, jų skaičiai, į kuriuos organizacijos turi reaguoti. Organizacijos aplinka vadinama sudėtinga, kai organizacija turi ryšių su keliais šimtais tiekėjų, o jos veiklą reglamentuoja daugybė įstatymų ir norminių aktų. Pavyzdžiui, sudėtingoje aplinkoje veikia muitinės, prekybos įmonės, ligoninės ir t.t.4. Išteklių prieinamumas sąlygoja organizacijos aplinkos grėsmingumą arba palankumą. Palankią organizacijai aplinką lemia galimybė gauti visus veiklai reikalingus išteklius. Tačiau labai dažnai organizacijos stokoja lėšų, o bankai ir kiti galimi finansavimo šaltiniai dėl įvairių priežasčių negali teikti paskolų. Šioje situacijoje organizacijos aplinka vadinama grėsminga. 5. Išorinės aplinkos veiksnių tarpusavio priklausomybė pasireiškia tuo, kad vieno veiksnio pasikeitimas turi įtakos kitiems veiksniams. Pavyzdžiui, kylančios naftos kainos veikia visą šalies ekonomiką. Kyla visų kitų prekių kainos. Dėl šių priežasčių vyriausybė privalo imtis įvairių priemonių, kad būtų efektyviai naudojamas kuras, ieškoma alternatyvių energijos šaltinių ir t.t. Tarpusavio ryšys galioja ir pasaulinėje rinkoje, nes vyksta tarptautinė prekyba.
3.3. Organizacijos išorinės aplinkos veiksniai
Dažniau aplinka tiriama analizuojant ją sudarančius elementus. Kiekviena atskira organizacija turi daugybę skirtingų ją įtakojančių veiksnių, todėl pirmiausia tikslinga juos suskirstyti pagal poveikio mastą. Organizacijos išorinė aplinka skirstoma į tiesioginio ir netiesioginio (šalutinio) poveikio aplinkas 3.1 pav.
.3.1 pav. Organizacijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkos (15, p. 64).
3.4. Organizacijos išorinės aplinkos rūšys
3.4.1. Organizacijos tiesioginio poveikio išorinė aplinka
Tiesioginio poveikio išorinė aplinka daro ne tik tiesioginę įtaką organizacijos veiklai, bet ir pati yra veikiama organizacijos. Kiekviena organizacija turi savitą ją veikiančiųjų schemą, kuri iš esmės vaizduoja jos išorinės aplinkos tiesioginio poveikio komponentus. Kiekvieną organizaciją veikia ne visiškai vienodi veiksniai, pavyzdžiui, vieną organizaciją veikia profesinės sąjungos, o kitos neveikia, vieną organizaciją veikia specialiųjų interesų grupės, o kitos ne ir pan. Todėl plačiau aptarsime tik dažniausiai minimus tiesioginio poveikio aplinkos veiksnius. Daugelyje šaltinių teigiama, kad organizacijos tiesioginio poveikio aplinką sudaro: o Vartotojaio Konkurentaio Tiekėjaio Darbo ištekliaio Įstatymai ir valstybės įstaigos
o Profesinės sąjungoso Specialiųjų interesų grupėso ŽiniasklaidaVartotojai. Aiškiai išreikštas vartotojo, iš kurio organizacija tikisi gauti jai reikalingų išteklių, siekdama sudaryti sąlygas savo veiklai, poreikių tenkinimas ir yra aukščiausias organizacijos tikslas. Tam, kad organizacija galėtų išgyventi aštrios konkurencinės kovos sąlygomis, jos paskirties samprata visiems norintiems su ja bendrauti, turi parodyti ne tik pagrindinio jos produkto vartotojo poreikius, bet ir jos unikalumą, skirtumus nuo esamų ir būsimų konkurentų (3, p. 17 ).Vienintelis ir tikrasis verslo tikslas – rasti vartotojų. Jie sprendžia, kokių prekių ar paslaugų jiems reikia ir už kokias kainas. Organizacijos gyvavimas priklauso tik nuo sugebėjimo rasti ar suformuoti vartotojų savo veiklos rezultatams (9, p. 30).Vartotojai keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalu, į organizacijos gaminius ir paslaugas. Vartotojas gali būti: įstaiga – mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; kita firma – rangovas, įgaliotinis ar gamintojas; privatus asmuo. Pardavimo metodai skiriasi priklausomai nuo vartotojo ir padėties rinkoje. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus bei rinkos padėtį, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kampanijai (12, p. 64 ).Konkurentai. Šių dienų pasaulio ekonomikoje konkurentai gali atsirasti ir iš užjūrio, ir iš kito miesto kvartalo. Sustiprėjusi konkurencija verčia susiformavusias organizacijas gintis ir nuo tradicinių konkurentų, sukuriančių naujus gaminius bei paslaugas, ir nuo mažų iniciatyvinių firmų, pateikiančių naujoves. Sėkmės susilaukia tos organizacijos, kurios geba keistis, reaguodamos į konkurenciją. Jos privalo gebėti greitai reaguoti, sparčiai sukurti naujus produktus ir pateikti juos rinkai. Jos pasikliauna mažomis gaminių serijomis, trumpais produkto gyvavimo ciklais ir nuolatiniu naujų produktų srautu. Kitaip tariant, šios organizacijos yra lanksčios. Joms reikia tokios pat lanksčios ir gebančios reaguoti darbo jėgos, galinčios greitai prisitaikyti netgi prie radikaliai besikeičiančių sąlygų (15, p. 305 ).Norėdama išplėsti savo dalį rinkoje, organizacija turi pasinaudoti viena iš dviejų galimybių: 1) rasti naujų vartotojų – toje pačioje rinkoje ar ieškodama būdų išplėsti rinką, arba 2) nugalėti konkurentus prasiskverbusi ir įsitvirtinusi naujose besiplečiančiose rinkose. Abiem atvejais organizacija turi išnagrinėti konkurencijos sąlygas ir sukurti griežtą marketingo strategiją, kurios tikslas – pasiekti kuo didesnį vartotojų pasitenkinimą (12, p. 69 ).Reikia pažinti konkurentą, sužinoti jo sumanymus, siekius ir dirbti geriau už konkurentus, tenkinti vartotojų reikmes geriau nei konkurentai ir stengtis išsikovoti savo tvirtas pozicijas rinkoje. Įmonė, blogiau už konkurentus tenkinanti vartotojų ir savo darbuotojų reikmes, ilgai neišsilaiko – ji bankrutuoja (9, p. 30).Kaip jau minėjome, organizacija nėra izoliuota, ji veikia konkrečioje aplinkoje, kurią sudaro daug kitų organizacijų. Jos daro įtaką viena kitai ir sudaro kompleksinę sistemą, kuri netgi lemia žmonių požiūrius, darbinius santykius, kuria konkurenciją dėl žaliavų, energijos, rinkos savo gaminiams.Visi konkurentai kartu yra partneriai. Todėl plinta organizacinis bendradarbiavimas. Didelė šio bendradarbiavimo dalis apima tarpusavio santykių pasikeitimą, o tai leidžia kiekvienai organizacijai geriau pasiekti savo tikslus. Kai kuriais atvejais bendradarbiavimas yra savanoriškas, o kitais – nulemtas reguliavimo. Kai organizacijos prisitaiko prie tokių aplinkos įtakų, jos formuoja naujus organizacinius padalinius, o šie turi būti integruoti į organizaciją ir koordinuotis su kitais vienetais.Kai firma yra monopolinė, ji gali nesirūpinti dėl konkurentų, bet turi rūpintis vyriausybiniais reguliavimais. Oligopolijos atveju, kai keletas firmų kontroliuoja rinką, konkurentai negali būti ignoruojami. Sprendimai, priimti vienos organizacijos, iš karto veikia kitas. Tokiu atveju konkuruojančios organizacijos įgauna milžinišką pavidalą savo aplinkoje (4, p. 160). Tiekėjai. Kiekviena organizacija įsigyja išteklių – žaliavų, paslaugų, energijos, įrengimų ir darbo jėgos – iš aplinkos ir naudoja juos rezultatams gauti. Nuo to, ką organizaciją pasiima iš aplinkos, bei ką ji su paimtais ištekliais daro, priklauso jos galutinio gaminio kokybė ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo išteklių bei tiekėjų, ir stengiasi išnaudoti konkurenciją tarp jų, siekdama žemesnių kainų, kokybiškesnio darbo ir greitesnio pristatymo.Kai kurios organizacijos nustatė, jog kokybę ilgainiui geriau sekasi kontroliuoti nustačius ilgalaikius, pagrįstus įsipareigojimu ryšius su savo tiekėjais.Pažanga atsargų valdymo ir informacijos apdorojimo srityse pakeitė santykius su tiekėjais. Tradicinėje sistemoje gamintojas dažniausiai pats buvo atsakingas, kad netrūktų visai gamybai būtinų atsargų. Tačiau dabar kai kurios kompanijos visiškai nekaupia jokių atsargų, pasitikėdamos tuo, kad kasdien po kelias siuntas bus pristatoma „kaip tik laiku“ metodu. Tiekėjai, naudodamiesi naujos informacijos apdorojimo technologijos teikiamomis galimybėmis, savo kompiuterių terminalus įrengia tiesiog pas užsakovus, galinčius užsisakyti reikalingą gaminį bet kuriuo metu (12, p. 65 – 66 ).Medžiagų, energijos tiekėjai daugiau ar mažiau diktuoja kainas. Dėl to naudinga turėti kelis tiekėjus. Alternatyvių tiekėjų ne visada galima rasti. Tiekėjus reikia rinktis apgalvotai, nes su tuo susijusi tam tikra rizika. Pasirenkant tiekėjus užsienyje, rizikuojama dėl valiutos kurso stabilumo ir kt. Dauguma organizacijų, priklauso nuo išorinės aplinkos ir dėl nepertraukiamo aprūpinimo medžiagomis. Norėdama įsitvirtinti rinkoje bei išsilaikyti joje, organizacija planuoja augimą, o augimui bei klestėjimui reikalingas kapitalas. Potencialūs investitoriai – bankai, valstybės programos kreditams suteikti, akcininkai ir kiti privatūs asmenys. Pinigų gauti tuo lengviau, kuo geriau organizacijai sekasi (12, p. 30).Organizacijos priklauso nuo įvairių finansų įstaigų: nuo komercinių, investicijų bankų, draudimo kompanijų, suteikiančių lėšų joms veikti ir plėstis. Ir naujos, ir seniai susikūrusios organizacijos gali tikėtis trumpalaikių kreditų einamosioms operacijoms finansuoti bei ilgalaikių kreditų naujiems pajėgumams kurti ar naujiems įrengimams įsigyti. Kadangi efektingi darbo ryšiai su finansų institucijomis organizacijai yra gyvybiškai būtini, už šių ryšių kūrimą ir palaikymą dažniausiai kartu atsako organizacijos finansų vadovas ir jos administracijos vadovas (15, p. 69 ).Darbo ištekliai. Organizacijai reikalingi darbuotojai, turintys jos uždaviniams spręsti tinkamą specialybę ir pakankamą kvalifikaciją. Kai nebus žmonių, galinčių veiksmingai naudoti techniką, kapitalą ir medžiagas, nebus jokios naudos, nebus sėkmės. Pagrindinis organizacijos rūpestis parinkti ir remti talentingus vadovus bei kitokių sričių specialistus (9, p. 30). O šie rėmimo klausimai tampriai susieti su veikiančiais įstatymais, valstybės valdymo organais.Įstatymai ir valstybės įstaigos. Organizacijų veiklą reguliuoja valstybės įstatymai dėl jų statuso, mokesčių, darbo įstatymų, žmogaus ir gamtos apsaugos įstatymai bei kiti valstybės aktai. Visos organizacijos privalo juos vykdyti. Specialūs valstybės organai prižiūri, kad tai būtų deramai daroma. Šiems aktams pasikeitus ar paskelbus naujus, gali atsirasti problemų (9, p. 30).Profesinės sąjungos. Personalo specialistai daugiausiai imasi aprūpinti organizaciją darbo ištekliais, nors kartais jiems talkina kiti vadovai, turintys teisę priimti į darbą ir derėtis. Įvairiais būdais jie stengiasi rasti žmonių, turinčių organizacijai reikalingų įgūdžių bei patirties. Jei organizacija samdo profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, sąjunga ir vadovai dažniausiai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose apibrėžiamas atlyginimas, darbo laikas bei sąlygos ir pan.Pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai pasikeitė darbo santykiai. Tiek personalo valdymo srityje, tiek profesinėse sąjungose pradėjo dirbti profesionalai. Todėl darbdaviai dažniausiai sutinka su kolektyvinės sutarties sudarymo eiga ir bendradarbiauja su profesinėmis sąjungomis, siekdami didesnės atsakomybės ir aktyvesnio darbuotojų dalyvavimo. Sėdimieji streikai ir prievartos aktai, būdingi ankstyvajam profsąjungų veiklos laikotarpiui jau beveik visai užmiršti. Profesinės sąjungos remia darbuotojų tapimo akcininkais, dalyvavimo pelno ir pajamų dalybose programas, per kurias jie tampa organizacijos dalininkais. Jos taip pat remia darbo kokybės programas, leidžiančias darbuotojams labiau kontroliuoti, ką ir kaip jie dirba (12, p. 68 ).Specialiųjų interesų grupės. Specialiųjų interesų grupės politinius procesus naudoja tam, kad sustiprintų savo poziciją kai kuriais rūpimais klausimais, pavyzdžiui, ginklų kontrolės, abortų ar privalomos maldos valstybinėse mokyklose. Vadovas niekada negali būti tikras, kad kuri nors tikslinė grupė dėl ko nors neužsipuls jo organizacijos – kad ir dėl nestandartinio vaikų maisto mišinio eksporto į trečiojo pasaulio šalis ar dėl investicijų Pietų Afrikoje. Nors specialiųjų interesų politika vargu ar yra naujas dalykas, ji ypač suklestėjo mūsų laikais dėl šiuolaikinių ryšio technologijų ir rinkimų finansavimo reikmių. Žiniasklaida akimirksniu gali sukelti susidomėjimą šiomis grupėmis visoje šalyje, o jų politinių veiksmų komitetai per rinkimų kampanijų rėmėjus bando paveikti įstatymų leidėjus. Nustatydamas organizacijos strategiją, vadovas turi atsižvelgti į esamas ir vėliau galinčias atsirasti specialiųjų interesų grupes. Tarp specialiųjų interesų grupes. Tarp specialiųjų interesų grupių savo svarba išsiskiria vartotojų teisių gynėjai ir aplinkos saugotojai.Šiuolaikinis vartotojų judėjimas prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai JAV prezidentas Kenedy‘s paskelbė „Vartotojo teisių deklaraciją“, o Ralphas Naderis pradėjo kryžiaus žygį prieš „General Motors“ automobilio modelį „Corvair“. Vartotojų judėjimo esmę padeda suprasti Hirschmano pasiūlytas „pasitraukimo, protesto ir ištikimybės“ modelis. Nepatenkinti vartotojai gali rinktis: arba pasitraukti, tai yra pradėti naudotis kito verslininko paslaugomis, arba viešai pareikšti savo nepasitenkinimą, protestuoti. Nuo vartotojo ištikimybės kompanijai priklauso, kurį kelią jis pasirinks. Suprantama, kad pasitraukimas gali susilpninti organizaciją, netenkančią savo vartotojų bazės, net nepalikdamas laiko jos vadovams ką nors pakeisti. Protestas, priešingai, yra veikimo strategija, kuria siekiama atlyginimo už skriaudą. Bylos teisme kėlimas, reikalavimas, kad įsikištų reguliuojanti agentūra, bandymai paveikti įstatymų leidėjus – tai protesto pavyzdžiai.Protesto būdus naudojantis vartotojų judėjimas greičiau gali būti konstruktyvus, o ne priešiškas. Suprasdami valstybės įsikišimo kaštus, vartotojų vadovai dažnai yra linkę deerėtis. Kartu pažangių pažiūrų vadovai noriai išklauso protestus, nes čia jie mato progą suvokti vartotojų poreikius ir suprasti rinkos pokyčius (12, p. 67 ).Žiniasklaida visada nušviesdavo ekonomikos ir verslo reikalus, nes jie liečia daugybę žmonių. Tačiau šiandien žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės pateikia vis platesnius ir išsamesnius duomenis: pradedant bendromis naujienomis, apybraižomis ir baigiant detalia specialaus tyrimo atsaskaita. Vis plačiau naudojant ryšio palydovus, naujienos perduodamos beveik tuoj pat.Daugelis stambių organizacijų vadovų šiandien supranta, kad jie dirba nuolat stebimi, ir bet kuris jų veiksmas gali tapti informavimo priemonių tyrimo objektu. Todėl buvo įsteigti įmantrūs ryšių su visuomene ir marketingo skyriai, kurie padeda bendrauti su vidaus ir išorės auditorija. Be to, vadovai, nuolat bendrauja su žiniasklaidos atstovais, dažnai stengiasi baigti specialaus mokymo kursą, kad galėtų aiškiai ir efektingai pateikti informaciją ir vertinimus. Kai kurios organizacijos rengia kurus visiems darbuotojams, kad padėtų jiems kompetentingai elgtis įvairiose situacijose (10, p. 68).3.4.2. Organizacijos netiesioginio poveikio išorinė aplinka
Šalutiniai arba netiesioginio poveikio aplinkos veiksniai yra sudėtingesni, bet ne tokie ryškūs, kaip tiesioginiai. Tiksliai apibūdinti ir suvokti netiesioginio poveikio aplinkos įtaką organizacijai sudėtinga, nes prognozuojant galimą jos poveikį tenka remtis neišsamia informacija. Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai savitai veikia organizaciją ir jai įtaką daro dviem būdais. Pirma, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičianti technologija, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. Tame klimate organizacija gyvuoja ir jai tenka į jį reaguoti (15, p. 74).Netiesioginio poveikio aplinka skirstoma į:o Ekonominę o Technologinęo Politinęo Teisinęo Socialinę
Ekonominė aplinka. Verslo įmonės veiklos sėkmę lemia ne tik konkurencijos lygis. Jos sėkmei turi įtakos ir bendri ekonomikos rodikliai bendrosios ekonominės sąlygos ir kryptys, nes nuo jų priklauso žaliavų pasiūla ir paklausos lygis (6, p.101). Algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės fiskalinė politika turi įtakos gamybos bei paslaugų kaštams ir rinkos sąlygoms, kuriomis parduodami produktai ar teikiamos paslaugos (15, p.77).Įtaką darantys ekonominiai kintamieji:Ekonominis augimas. Įvairią įtaką organizacijos veiklai daro šalies bendrojo produkto augimo tempai, galimi jame struktūriniai poslinkiai, augimo cikliškumas. Pavyzdžiui, nuosmukio metais, pablogėja produkcijos realizacijos sąlygos, bet gali atsirasti papildomų galimybių sumažinti gamybos sąnaudas. Ekonominio pakilimo stadijoje gali išryškėti priešingos tendencijos. Organizacijos strateginiai sprendimai negali būti vienodi ekonominio augimo ir nuosmukio metais.
Palūkanų normos. Pradedančiai arba labiau plečiančiai savo veiklą organizacijai palūkanų normų aukštas lygis yra svarbiausias strategijos organizavimą ribojantis veiksnys. Investicijų lygis riboja arba išplečia strateginių projektų finansavimo skolintu pagrindu galimybes. Palūkanų normų įtaką strateginiams sprendimams jaučia beveik visos organizacijos.Investicijų klimatas. Kompanijos didelę dalį finansinių išteklių strateginiams projektams finansuoti akumuliuoja platindamos akcijas, obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Situacija kapitalo rinkoje atspindi bendrą investicijų klimatą, kuris gali būti palankus strategijos įgyvendinimui arba nepalankus.Valiutų kursų svyravimas. Visuotinai žinomas ekonominis dėsningumas, kad nacionalinės valiutos kurso augimas užsienio valiutų atžvilgiu yra palankus importuotojams ir nepalankus eksportuotojams. Todėl eksportuojančios ir importuojančios produkciją organizacijos privalo stebėti ir prognozuoti situaciją valiutų rinkoje.Infliacija. Paprastai infliacijos įtaką patiria visos organizacijos, bet situacijos šioje srityje analizė turi ypatingai būti svarbi toms organizacijoms, kurių veiklos rodikliai jautriai reaguoja į kainų svyravimus.Užimtumas. Situacijos darbo rinkoje, bedarbystės lygio ir jos struktūros bei dinamikos analizė yra labai svarbi toms įmonėms, kurių veikla susijusi su didelėmis darbo jėgos sąnaudomis.Gamybos veiksnių kainos. Ne visi gamybos veiksniai vienodai svarbūs visoms organizacijoms. Vienoms iš jų reikšmingos yra žaliavų ir kitų materialių dalykų kainos, kitoms organizacijoms didelė išlaidų dalis tenka infrastruktūrinių (energetikos, transporto, telekomunikacijų) paslaugoms. Dalis organizacijų jautriai reaguoja į darbo jėgos kainų pokyčius (12, p. 64-65).Organizacija negali būti abejinga ekonominės būklės kitimui. Šalies ekonomikos būklė keičia mokią paklausą ar jos prioritetus. Nuo pasaulio ekonomikos būklės priklauso išteklių kainos. Prognozuojant infliaciją, naudinga sukaupti atsargų, paimti kreditų ir t.t., laukiant ekonomikos nuosmukio, apsimoka iki minimumo sumažinti produkcijos atsargas ( 11, p. 30).Izoliuotose šalyse (jų ekonomiką specialistai vadina uždarąja) įmonės veiklai įtakos turi tik tų šalių socialinės ir ekonominės tendencijos. Tuo tarpu mes gyvename atviros ekonomikos sąlygomis, todėl įmonių veiklai įtakos turi viso pasaulio įvykiai, o ypač vykstantys tose šalyse, iš kurių arba importuojamos, arba eksportuojamos prekės (6, p.102).Technologinė aplinka. Technologinės aplinkos A kintamieji apima fundamentaliųjų mokslo šakų, tokių kaip fizikos laimėjimus, taip pat produktų, procesų ir medžiagų tobulinimą. Technologijos lygis visuomenėje ar tam tikroje pramonės šakoje plačiuoju mastu lemia kokie produktai bus gaminami ir kokios paslaugos bus teikiamos, kokia įranga bus naudojama ir kaip bus valdomos operacijos (15, p. 78). Technologinės aplinkos kitimas, viena vertus, atveria verslo įmonėms įvairių galimybių, kita vertus, gali turėti neigiamų padarinių. Verslo įmonės veikla būna sėkminga jei ji sugeba prisitaikyti prie šių pokyčių.Labiausiai technologijų pokyčiai įtakoja įmonės siūlomų prekių paklausą. Pavyzdžiui, palydovinės televizijos atsiradimas suteikė naujų galimybių televizijos programų transliuotojams ir palydovinės įrangos pardavėjams, bet suteikė papildomų sunkumų reklamos transliuotojams, nes plati kanalų pasirinkimo galimybė sumažino kiekvieno konkretaus kanalo žiūrovų skaičių. Sukūrus kompaktinius diskus, kai kurioms įmonėms atsivėrė naujos galimybės, bet toms kurios gamino kitokios formos įrašus , tai buvo nuostolinga.Technologijų pokyčiai skatina gamybos proceso pokyčius ir keičia reikalingų darbuotojų skaičių ar jų kvalifikacijos reikalavimus. Pavyzdžiui, kompiuterizavus darbą įmonei reikia mažiau, bet aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Kitais atvejais, pavyzdžiui, automatizavus gamybą, kvalifikuotos darbo jėgos reikšmė sumažėja.JAV marketingo ekspertas Philip Kotler išskiria išskiria penkis būdus, kaip verslo įmones veikia įvairios technologijos (6, p. 102) : o Spartūs technologijų pokyčiai lemia esminius darbo proceso pasikeitimus ir trumpina prekės gyvavimo ciklą.o Kūrybinės galimybės yra beribės, todėl kasdien sukuriama naujų prekių, procesų ar naujų darbo organizavimo būdų.o Kad moderni organizacija sėkmingai dirbtų, tiesiog būtina daugiau lėšų skirti tyrimams ir plėtrai.o Naujas technologija reikia vis labiau kontroliuoti, nes jų poveikis gali būti ne tik naudingas, bet ir žalingas (ypač jei jis sietina su šylančiu klimatu, plonėjančiu ozono sluoksniu, atominės energijos naudojimu ar toksinėmis atliekomis).o Nenutrūkstamas prekės tobulinimo procesas yra neišvengiamas, tačiau dažnai įmonės pirmenybę teikia smulkesniems ir mažiau rizikingiems, o ne esminiams ir rizikingiems prekės pokyčiams.Technologijoms tenka svarbus vaidmuo palaikant ilgalaikius konkurencinius organizacijos pranašumus rinkoje. Šiuo aspektu strateginė analizė turi identifikuoti naujas mokslinių tyrimų iniciatyvas, kurios gali sudaryti prielaidas naujam produktų ir jų gamybos technologijų šuoliui. Svarbu įvertinti konkurentų mokslinių tyrimų finansavimo ir jų laimėjimų panaudojimo savo veikloje strategijas bei galimybes. Reikia analizuoti naujų technologinių procesų plitimo ir atsinaujinimo tempą. Verta analizuoti tendencijas, kurios klostosi gretimose veiklos sferose, galinčiose turėti įtakos ateityje. Analizuojant technologines galimybes nepakanka apsiriboti vien siauromis tendencijomis vienoje konkrečioje, tiesiogiai susijusios su organizacijos veikla šakoje. Todėl technologijų strateginė analizė apima ne tik šakinę aplinką, bet ir makroaplinką.Konkrečių įmonių technologijų plėtojimo ir atnaujinimo platesnes galimybes garantuoja ir tinkama valstybės technologijų srities politika. Ši analizės sritis ypatingai svarbi toms organizacijoms, kurių veikla susijusi su aukštosiomis technologijomis. Šiuo aspektu analizuojama, kokiu mastu ir kokiose srityse valstybė remia fundamentinius ir taikomuosius mokslo tyrimus, projektavimo ir konstravimo veiklą, kaip valstybė skatina įmonių dalyvavimą tokių tyrimų finansavime. Taip pat svarbus bendras valstybės požiūris į kašto bendrą konkurencinę galią pasaulinėje rinkoje technologiniu požiūriu. Valstybė gali panaudoti įvairius skatinimo būdus, siekdama, kad šalis išlaikytų arba užimtų pirmaujančias pozicijas tam tikrų technologijų srityje (12, p. 66).Technologijos terminas gali būti suprantamas, kaip organizacija įdėtas pastangas gali paversti rezultatais. Kiekviena organizacija turi bent vieną technologiją finansiniams, žmonių ir materialiems ištekliams paversti gaminiais ar paslaugomis. Technologiniai šuoliai skatina naujų gamybos metodų ir gaminių radimąsi, naujų rinkų formavimąsi ir marketingo metodų keitimąsi. Analizuojant technologinius pokyčius būtina atsižvelgti ir į verslo informacijos gavimo, jos tvarkymo, saugojimo, bei panaudojimo naujoves (1, p. 21-22). Technologijų pokyčius galima vadinti kūrybine destrukcija, nes jų dėka atnaujinamos įprastos prekės, procesai ar darbo praktika (6, p. 103). Politinę aplinką sukuria valstybės valdymo organų veikla ir bendros politikos kryptys. Politiniai kintamieji – tai veiksnia, kurie gali paveikti organizacijos veiklą (15, p.77). Jie labai priklauso nuo politinio klimato ir politinių procesų. Ši aplinka glaudžiai susijusi su socialinėmis ir kultūrinėmis tendencijomis. Valstybinio sektoriaus požiūris į verslą veikia organizacijos pelno apmokestinimą, prekybinių lengvatų teikimą ar pardavimų apribojimą, vartotojų interesų gynimą, darbo apsaugą, aplinkosaugą, kainų kontrolę ir t.t. Vyriausybė, kompanijos vadovų atžvilgiu, gali pasirinkti griežtą arba atlaidžią, slopinančią arba skatinančią vadovų veiksmų laisvę, verčiančių laikytis antimonopolinių įstatymų arba juos ignoruojančią poziciją (15, p. 77-78).Valstybė daro įtaką ekonomikai taikydama šias priemones:o Mokesčių sistemą (tiesioginius mokesčius t.y. tokius, kurių dydis priklauso nuo asmens ar įmonės gaunamų pajamų arba valdomo turto dydžio, ir netiesioginius, t.y. tokius, kuriais apmokestinamos asmens arba įmonės išlaidos);o Konkurencijos skatinimo priemones;o Valstybės išlaidas;o Privatizaciją (valstybės valdomo sektoriaus mažinimą) ir su ja susijusius procesus;o Pagalbą smulkiajam ir vidutiniam verslui;o Regioninę politiką ( t.y. tam tikrų valstybės regionų ekonominės plėtros skatinimą);Ekonomika daugelyje šalių yra mišri, egzistuoja privatus ir valstybinis sektorius. Siekdamos gauti pelno privačios įmonės rinkoje siūlo prekes ir paslaugas. Valstybinį sektorių, kurį sudaro keletas smulkesnių sudedamųjų dalių valdo valstybė. Šalies vyriausybė siūlo gynybos, o vietinės valdžios institucijos – švietimo ir komunalinės gyvenamųjų namų statybos paslaugas. Tam tikra valstybės sektoriaus dalis veikia panašiai kaip ir privačios organizacijos, t.y. parduoda savo paslaugas ir siekia, kad veikla būtų pelninga. Tuo tarpu kai kurios centrinės ir vietinės valdžios institucijų paslaugos siūlomos nemokamai, tačiau jos finansuojamos iš surenkamų mokesčių. Valstybė išlieka svarbi prekių ir paslaugų teikėja, nepriklausomai nuo to, kaip atsiskaitoma už valstybinio sektoriaus paslaugas bei kokiu būdu jos siūlomos.Valstybė taip pat yra prekių ir paslaugų pirkėja. Privačios organizacijos vykdo jos užsakymus. Nuo tokių užsakymų labai priklauso kai kurių organizacijų veikla, pavyzdžiui, karinę įrangą gaminančių įmonių, kurios skaudžiai reaguoja į lėšų sumažinimą karinei gynybai. Daug įmonių teikia prekes įvairioms mokymo įstaigoms. Mokymo įstaigų sėkmė priklausoma nuo biudžeto, o kadangi didžioji tokių įstaigų biudžeto dalis tenka darbuotojų atlyginimams, lengviausia sumažinti išlaidas perkant mažiau įvairios įrangos, o tai pajunta šias prekes siūlančios įmonės (6, p. 102).Organizacijoms, kurių kapitale dalyvauja valstybė ir savivaldybės, svarbūs santykiai su šalies valdžios institucijomis. Jų strateginiai sprendimai priklausomi nuo vidaus ir bendravalstybinių sprendimų derinimo ir aprobavimo tvarkos. Kur kas mažesnę įtaką vyriausybiniai organai turi privataus kapitalo įmonėms. Tokia įtaka gali būti netiesioginė, pavyzdžiui, galimybė gauti naudingus valstybinius užsakymus.Svarbu atsižvelgti į vidinę politinę šalies situaciją. Reikia įvertinti skirtingų politinių partijų programines nuostatas, turinčių sąsajų su organizacijų veikla. Esant ryškiems šių sąsajų skirtumams, organizacijos strategijos įgyvendinimą gali paveikti rinkimų į šalies parlamentą rezultatai, nauja vyriausybės sudėtis ir pan. Didelės reikšmės organizacijai turi tai, kaip verslo atžvilgiu nusiteikusi valstybės administracija, parlamentas, teismai, savivaldybės.Organizacijoms eksportuojančioms savo prekes ir paslaugas arba importuojančioms žaliavas bei komplektuojančius gaminius, turinčioms bendras įmones su užsienio kompanijomis arba turinčioms filialus užsienyje ar kitaip dalyvaujančioms pasaulinėje rinkoje taip pat labai svarbi ir tarptautinė politinė situacija. Tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti įtaką organizacijos veiklai politiniai ir ekonominiai santykiai su užsienio šalimis, sutartys tarp valstybių dėl ekonominio bendradarbiavimo, investicijų, tranzito ir t.t. Čia svarbus politinis stabilumas, nes iš svetur pritraukia kapitalą, o stabilumui sumažėjus mažėja investicijos – kapitalas atsitraukia (12, p. 63-64).Valstybė kontroliuoja, skatina ir valdo privačiojo sektoriaus veiklą. Skatindama tam tikras tendencijas ji taiko subsidijas ar mokesčių lengvatas arba keičia palūkanų normas, siekdama išspręsti makroekonomikos klausimus. Svarbu suvokti, kad dažniau valstybė verslo įmonių veiklą riboja, o ne padeda plėtoti (6, p.103).Teisinė aplinka. Visų organizacijų veiklą tiesiogiai ar netiesiogiai veikia atskiri teisės aktai ir ištisi įstatymai, reglamentuojantys bendras organizacijos veiklos sąlygas, mokesčius darbo santykius ir panašiai.(12, p. 64). Organizacijos veiklą riboja teisinė aplinka, kuri sprendžia ginčytinus klausimus ir reguliuoja įmonės veiklą taip, kad ji būtų naudinga visuomenei. Visų verslo santykių pagrindas – vieno ūkio subjekto pasižadėjimas teikti tam tikras prekes ar paslaugas ir kito ūkio subjekto pasižadėjimas už jas sumokėti. Labai svarbu, kad abi šalys suprastų savo teises ir pareigas. Šią sritį reguliuoja sutarčių teisė, kuri nustato šalių įsipareigojimus ištikus nesėkmei. Šiandieninėje ekonominėje aplinkoje jau neįmanoma teisiškai nereguliuojama ūkinė veikla.Sutartis tarp verslo įmonių ir jų klientų bei darbuotojų reguliuoja kitos teisės šakos, nes šiuo atveju tiek vartotojų, tiek darbuotojų interesus labai lengva pažeisti, todėl būtina juos ginti ypatingomis teisinėmis priemonėmis. Atskiros teisės šakos reguliuoja verslo įmonės ir jos kreditorių bei verslo įmonės ir jos savininkų santykius.Dar viena teisės šaka, daranti įtaką organizacijos veiklai, reguliuoja verslo įmonės ir visuomenės santykį. Organizacijos veiklą, kad ji nepažeistų viešosios tvarkos ar nebūtų žalinga visuomenei, reguliuoja teisės aktai (pavyzdžiui, pasilinksminimų vietos parinkimas arba alkoholinių gėrimų pardavimas). Stiprėjantis požiūris į gamtos apsaugą verčia griežčiau reguliuoti tam tikras veiklos sritis. Žemėtvarkos įstatymai taip pat riboja organizacijų veiklą. XIX a. žemės savininkai galėjo nevaržomai disponuoti turima žeme, o dabar siekiant nepadaryti žalos visuomenei jų veikla ribojama. Pavyzdžiui, už plėtrą atsakingos atitinkamos valdžios institucijos kontroliuoja naujų prekybos centrų statybą, nes iškilus didelei parduotuvei aplink suintensyvėja transporto srautas. Prekybos centrą dažnai leidžiama statyti tik tuo atveju, jei statytojas įsipareigoja finansuoti aplinkinių kelių remonto darbus. Tokia veikla tiek didina įmonės plėtimo kaštus, tiek tenkina visuomenės reikalavimus (6, p. 101).Teisinė aplinka padidina įmonės veiklos kaštus, bet kartu suteikia veiklai stabilumo ir mažina riziką. Teisės normos skatina organizacijas imtis tokios veiklos, kokios jos anksčiau plėtoti neketino, arba priešingai, riboja organizacijos veiklą.Socialinė aplinka. Organizacija veikia mažiausiai vienos kultūros aplinkoje. Ją veikia tos aplinkos nuostatos gyvenimo būdas, kultūrinės vertybės ir tradicijos. Galime išskirti pokyčius, kurie svarbūs verslo įmonėms (6, p. 107):o Žmonės turi daugiau laisvalaikio;o Pakito moters vaidmuo visuomenėje ir darbe;o Populiarėja sveika gyvensena;o Daugiau dėmesio skiriama gyvenimo kokybei;o Didėja savininkų užimtumas;o Visuomenėje daugėja žmonių, valdančių paveldėtą turtą;o Ilgėja gyvenimo trukmė;o Mažėja vaikų skaičius šeimoje;o Visuomenė linksta į neformalumą;o Daugėja vienišų žmonių;o Randasi bevaikių šeimų;o Daugiau dėmesio skiriama gamtos apsaugai;o Daugiau dėmesio skiriama gyvūnų globai;o Gyvenimą siekiama padaryti patogesnį. Vienas svarbiausių socialinės aplinkos rodiklių – šalies gyventojų skaičius. Verslo įmonei naudinga kai šalies gyventojų skaičius didėja, nes daugėja potencialių jos prekių vartotojų ir didėja darbo jėgos pasiūla. Jei gyventojų daugėja labai lėtai, mažėja potenciali vartotojų rinka ir darbo jėgos pasiūla. Svarbu ir kiek kurio amžiaus žmonių šalyje gyvena. Gimstamumo rodiklis aktualus įmonėms siūlančioms kūdikių priežiūros priemones ar mokymo ir paslaugas. Svarbus tiek pensinio, tiek darbingo ar visai jaunų žmonių skaičius, nes atskiroms grupėms įmonės gali pasiūlyti konkrečias prekes ir paslaugas (6, p. 104).Keičiantis vertybėms keičiasi ir gyventojų galutinis vartojimas. Galutinio gyventojų vartojimo kitimas keičia gamybinės paskirties produkcijos ir paslaugų realizavimo galimybes jų gamintojams. Šiuos pokyčius lemia įvairūs veiksniai: demografiniai pokyčiai, gyventojų pajamų augimas ir pasiskirstymas, žmonių požiūris į darbą ir laisvalaikį, gyvensenos bei kultūrinių vertybių pokyčiai ir t.t. Gyventojų vartojimo kitimas įtakoja vartojimo prekių gamybos, technologinės įrangos gamybą, importo apimtis ir struktūrą (12, p.65).Kintant gyvenimo būdui, pagrindinėms vertybėms, etninių ir religinių vertybių sistemoms, socialinėms – ekonominėms gyventojų klasėms, atitinkamai keičiasi ir darbo pasiūla ir visuomenės pirkimo įpročiai. XX a. sumažėjus darbininkų klasei padaugėjo tarnautojų. Taip įmonėms atsiveria daugiau galimybių, tačiau tokie pokyčiai mažina kai kurių marketingo priemonių sėkmę. Taip pat svarbūs gyvenimo būdo pokyčiai. Pavyzdžiui, sveikos gyvensenos populiarėjimas buvo naudingas įmonėms siūlančioms sportinę įrangą ar sportinius rūbus, tačiau nuostolius pajuto įmonės prekiaujančios tabako gaminiais (6, p. 104).Žmonių elgesį lemia kultūrinės vertybės ir priklausymas tam tikrai įtakos grupei. Kultūra – tai visuomenės vertybių, pažiūrų, normų ir papročių visuma, perduodama iš kartos į kartą. Nuo jos nemažai priklauso, ką perkame ir kaip atliekame savo darbą. Pavyzdžiui, kultūra turi įtakos tam, kas šeimoje dažniausiai perka įvairias prekes ir kurios jų ypatybės yra labiausiai priimtos, o kurios – ne. Marketingo specialistams svarbi visuomenės ir atskirų jos grupių kultūra, nes viena kultūrinė aplinka tą prekę vertina palankiai, o kita – ne.Įtakos grupė – tai grupė žmonių, kurie lemia mūsų vertybines orientacijas, nuomonę ir elgesį. Įtakos grupė formuoja savo narių ir tų, kurie siekia jais būti, elgesį. Grupės, su kuriomis palaikome nuolatinius ir ilgalaikius ryšius, vadinamos pirminėmis (šeima, draugai, kolegos). Grupės, su kuriomis ryšiai ne tokie dažni, vadinamos antrinėmis (religinės grupės, profsąjungos, socialiniai klubai) (6, p. 107).Strateginiu požiūriu svarbu atsižvelgti ir į švietimą jau vien todėl, kad beveik visų organizacijų veiklos sėkmę lemia bendras gyventojų išsilavinimo lygis. Šis veiksnys turi didelę įtaką ir galutinio gyventojų vartojimo pokyčiams. Išplėtota švietimo sistema suteikia galimybę visoms organizacijoms apsirūpinti aukštos kvalifikacijos specialistais. Todėl strateginėje analizėje nepakanka apsiriboti vien siauromis apsirūpinimo specialistais tik savo organizacijoje problemomis.Sveikatos apsaugos srityje strateginė analizė turi kreipti dėmesį ne tik sveikatai kenksmingų darbo sąlygų eliminavimo ir normatyvinių sveikatingumo normatyvų užtikrinimo problemoms pačioje organizacijoje. Bendras sveikatos lygis šalyje įtakoja gyventojų galutinio vartojimo pokyčius, o kartu ir ne mažos dalies įmonių veiklos rezultatus (12, p. 65).Prie socialinės aplinkos galime priskirti ir demografinius pokyčius. Įmonei turi būti svarbu geografinės vietovės (šalies, regiono, pasaulio) gyventojų kitimo tendencijos. Tai priklauso nuo organizacijos dydžio, tikslų, siūlomų prekių ar paslaugų ypatybių. Asmeninių paslaugų tiekėjus, pavyzdžiui, kirpyklas, domins tik arti jų esančios vietovės gyventojai. Tuo tarpu prekių gamintojui bus svarbios visos šalies ar aplinkinio regiono demografinės tendencijos. Šalies demografinės tendencijos turi reikšmės nustatant rinkos dydį, tuo tarpu aplinkos regiono – priimant su tuo regionu susijusius sprendimus. Didelei tarptautinei kompanijai rūpės viso žemyno ar pasaulio demografinės tendencijos (6, p. 105).Socialinės vertybės sudaro visų kitų socialinių, politinių technologinių bei ekonominių pokyčių pagrindą ir lemia pasirinkimus, kuriuos žmonės daro savo gyvenime. Svarbu suvokti, kad šie pokyčiai pamažu suformuoja tai, ką perkame ir kaip gyvename (6, p. 107).3.4.2.1. Netiesioginio poveikio aplinkos valdymas
Vadovai stebi netiesioginio poveikio aplinką dėl ankstyvų įspėjamų ženklų apie pasikeitimus, kurie vėliau darys įtaką jų organizacijų veiklai. Pavyzdžiui, akylas vadovas, pastebėjęs bendrųjų vartotojų išlaidų mažėjimo tendencijas, užuot laukęs, kol sumažės pardavimo apimtys, siaurins prabangos prekių gamybą.Informacija apie netiesioginio poveikio aplinką ateina iš kelių šaltinių: neoficialiais pramonės šakos kanalais, iš kitų organizacijų vadovų, iš organizacijos veiklos duomenų, iš vyriausybės bei statistinių pranešimų, bendro pobūdžio ir finansinių ir verslo leidinių, naudojantis kompiuterio duomenų bazių paslaugomis ir t.t. Užuominos, prognozės, statistika, paskalos – bet kas gali įspėti vadovą apie tendenciją, kurią derėtų stebėti. Tada vadovas gali užsakyti tolesnius tyrimus, kad išsiaiškintų potencialiai svarbias stebėjimo kryptis. Taikydami statistinio prognozavimo metodus, vadovai gali numatyti socialinių, ekonominių, politinių ir technologinių kintamųjų pokyčius ir taip parengti alternatyvius ateities planus (15, p. 78 – 79).
IŠVADOS
1. Šiame darbe apžvelgėme organizacijos sąvoką, jos tikslų svarbą ir charakteristikas. Galime teigti, kad organizacija – tai nemažiau dviejų žmonių sambūris, kuriuos vienija bendri tikslai ir sąmoninga veikla jiems pasiekti. Vienas pagrindinių organizacijos gyvavimo motyvų yra tikslai, lemiantys individualumą ir veiklos kryptį. Kiekviena organizacija turi tam tikras chrakteristikas, bendras visoms organizacijoms.2. Vidinė aplinka turi labai didelę įtaką organizacijos veiklai. Kiekvienas vadovas pats gali pasirinkti savo organizacijos vidinius veiksnius: tikslus, technologiją, darbuotojus ir kt., nepriklausomai nuo išorinės aplinkos poveikio. 3. Išoriniai veiksniai vis daugiau veikia organizacijų veiklą, todėl vadovai negali turėti įtakos išorinės aplinkos pokyčiams, o gali tik ja naudotis. Išorinė aplinka skirstoma į tiesioginius ir netiesioginius veiksnius, priverčiančius organizaciją reaguoti į jų kitimą.Taigi organizacija negali visiškai atsiriboti nuo aplinkos, nes jos vidiniai ir išoriniai veiksniai neišvengiamai siejasi tarpusavyje.
LITERATŪRA
1. Bagdonas E., Bagdonienė L. Administravimo principai. Kaunas: Technologija, 2000.2. Butkus F. B. Organizacijos veiklos operatyvaus valdymo pagrindai. Vilnius: Eugrimas, 2003. 3. Broom L. Sociologija. Esminiai tekstai ir pavyzdžiai. Kaunas: Littera Universitatis Vytauti Magni, 1992. 4. Česynienė R., Diskienė D., Kulvinskienė V. R. Įmonių vadybos orientacijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002. 5. Gineitienė Z., Korsakaitė D. ir kt. Verslas. Vilnius: Rosma, 2003.6. Jewell, Bruce R. Integruotos verslo studijos. Vilnius: The Baltic Press, 2002.7. Kasiulis J., Barvydienė V., Vadovavimo psichologija. Kaunas:Technologija, 2003 .8. Kučinskas V., Kučinskienė R. Vadybos įvadas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2002.9. Neverauskas B., Rastenis J. Vadybos pagrindai. Kaunas : Technologija, 2001.10. Paliulis N., Chlivickas E. Valdymas ir informacija. Kaunas: Technika, 2004.11. Paliulis N., Chlivitskas E. Vadybos pagrindai. Vilnius: Tecnika. 1998.12. Robbins S. P. Organizacinės elgsenos pagrindai. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2003.13. Sakalas A. Personalo vadyba.-Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1997.14. Seilius A. Organizacijų tobulinimo vadyba. Klaipėda, Klaipėdos universiteto leidykla, 1998. 15. Stoner J. A. F., Freeman R. Edward, Gilbert Daniel R., Jr. Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 1999. 16. Stoškus S. Bendrieji vadybos aspektai. Šiauliai: Šiaulių leidykla, 2002.17. Vasiliauskas A. Strateginis valdymas. Kaunas: Technologija, 2004.18. Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas, 2000.