ĮVADAS
Šiame tekste bandysiu atskleisti fašizmo ideologijos užuomazgas šios idelogijos tikslus filosofines idejas bei isitikinimus, bandysiu pažvelgi i fašizma iš esmės kas tai per ideologija kuo ji remiasi ka propoguoja, kokius tikslus sau kelia fašistinės ideologijos atsovai. Čia atskleistos fašistines ideologijos kerojimosi priežastys ir aplinkybes, kurios tiesiogiai sietinos su tokiomis pasėkmemis kaip rasizmo buvojimas bei holokaustas t.y. didžiausio masto antisemitine veikla žmonijos istorijoje nukreipta prieš žydų tautos išnaikinima . Čia atskleista fašistinės sistemos esmė tai yra vado kultas, beatodairiškas atsidavimas vadui bei patikejimas jam visas gyvenimo sritis be jokiu išimčių bei abejoniu, taip pat pateikta medžiaga ir apie fašizmą Italijoje t.y. Mussolinio diktatūrinį valdymo modelį ir žinoma Vokietijos fašistnės ideologijos idėjinius lyderius ir patį Hitlerį kaip šios ideologijos plėtotoją absoliutų vado kulto, kaip tokio, fašistinėje ideologijoje tobulą modelį.
Fašizmas kaip ideologija
Po Pirmojo pasaulinio karo prie kitų dešiniųjų ideologijų prisidėjo fašizmas. Istorijoje fašizmas reiškėsi trimis pavidalais: kaip politinė idėja, politinis judėjimas ir valdžios sistema. Pirmuoju pavidalu fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis. Antruoju pavidalu fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių. Susiformavusios politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas įgijo Italijoje ir Vokietijoje, kuriose jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos ten atsiskleidė ir jo praktika. Galime skirti du fašistinių sistemų ir ideologijų istorijos etapus: taikos metų fašizmą ir karo metų. Pokarinės fašizmo atmainos vadinamos neofašizmu. Italų ir vokiečių fašistų idėjas ir darbus galėtume vadinti klasikiniu fašizmu. Įprotis daugelį dešiniųjų ideologijų ar sistemų vadinti fašistinėmis-klaida. Ši klaida buvo būdinga ir sovietinei Lietuvos istoriografijai: nacionalistinį autoritarinį A.Smetonos režimą ji vadino fašistine diktatūra. Daugybė tokių sąvokų, kaip parafašistinis, kavazifašizmas ir pan. tik didina sumaištį terminologijoje. Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės. Pirmoji grupė- tai, ką jis teigė, ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą. Didžiausia grėsme fašistai laiko kairiųjų, pirmiausia kairiųjų revoliucionierių, ideologijas. Jų idėjinis ginčas su konservatizmu. Konservatorių legalizmas ir nenoras siekti politinio gyvenimo masiškumo nedera su fašizmo principais. Dar viena problema-fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Fašizmas visiškai nustūmė žydus, apskritai atimdamas jiems teisę gyventi. Tai buvo pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma. Fašizmo ideologijos teiginiai:
1) Nacionalizmas ir rasizmas, 2) Jėgos kultas, 3) Ekspansionizmas – siekimas pasiglemžti svetimas teritorijas, 4) Militarizmas. Kalbame apie tokią situaciją, kai visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenimas, taip pat ir politika remiasi politinės organizacijos principais- įsakymais, hierarchija.5) Visiškai naujos valstybės santvarkos kūrimas, visiškai centralizuota socialinė tvarka, kai slopinami bet kokie spontaniški visuomenės veiksniai. Visos iki tol nuo valdžios nepriklausomos visuomenės gyvenimo struktūros buvo likviduotos arba pakluso griežtai valstybės kontrolei.6)Nauja vienpartinė politinė sistema, kurios šerdis – vienintelė legaliai egzistuojanti partija kontroliuojanti valstybę. Monopolija hierarchijos viršūnėje esančio vado įrankis. Elitą sudarė labiausiai atsidavusių vadui žmonių grupė. Fašistinės sistemos esmė vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Viešosios nuomonės formavimosi iš apačios fašistai laikė absurdiškais, kenksmingais bendruomenei. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai. Kas anksčiau sudarė valstybės, visuomenės ir privataus gyvenimo sferą, buvo sulydyta į vieną visumą .Sistemas imta vadinti totalitarinėmis. Fašistinės visuomenės privalėjo būti aktyvios. Individas privalo nuolat veikti, būti aktyvus ir entuziastingai pritarti valdžios siekiams. Klaidinga, visiškai tapatinti totalitarizmą su fašizmu. Be totalitarizmo idėjos, fašizmui būdingos ir kitos. Fašistinė ideologija atmeta krikščioniškąją Dievo idėjos sampratą. Iš fašizmo mistinių ir racionalių svarstymų, sudievinančių vadą, kilo nauja XX a. natūralistinės neopagonybės forma.8) privačios nuosavybės idėja būtina disciplinuotam tautinės bendrijos gyvenimui. Ūkio sistema turi remtis privačia nuosavybe. Kita problema – tai mūsų dienų neofašizmo kelias į pirmą vietą,- antikomonizmą. Bažnyčia pasmerkė italų, o paskui ir vokiečių fašizmo ideologiją kaip nesuderinamą su katalikų tikėjimo principais ir katalikiškuoju socialiniu mokymu. Fašizmas iki šiol pavojingas visoms pažangos jėgoms ir yra savotiškas mūsų laikų dešiniųjų politinis rezervas. Jo pagrindiniai principai atkartoja Musolinio ir Adolfo Hitlerio teiginius. Benitas Musolinis(1883-1945)-ideologas ir valstybės veikėjas, skurstančio kaimo kalvio sūnus.1914m. buvo pašalintas iš socialistų partijos. 1919m. įkūrė pirmąją fašistinę organizaciją. 1922m. Musolinis buvo pakviestas sudaryti vyriausybę. Adolfas Hitleris (1889-1945) – ideologas ir valstybės veikėjas. Gimė Austrijoje. Buvo savamokslis nebaigė vidurinės mokyklos. Nuo1913m. gyveno Bavarijoje, buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis – Vokietijos kariuomenės savanoris. 1933 – 1936m. pertvarkė Veimaro respubliką į Trečiąjį reichą. 1938m.Hitleris ėmėsi įgyvendinti pasaulio užkariavimo idėją.Fašizmas Europoje
Fašizmas ItalijojeFašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė “mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę”. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų. Užsitikrinęs armijos, bažnyčios, karaliaus bei įvairių partijų pritarimą, Musolinis pradėjo griauti liberaliąją parlamentinę Italijos valstybės santvarką. Musolinis pasiekė, kad vykdomoji valdžia pasidarytų aukštesnė už įstatymų leidžiamąją.Ekonominę politiką fašistai grindė “produktyvizmo” principu. Valstybė nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir pramonės šakoms, uždėjo pelno mokestį žemdirbystės ūkiams.Musolinio užsienio politiką, pagrįsta gretimu šalių raminimu “draugystės ir širdingo bendradarbiavimo paktais”, prekybos susitarimu.Italijoje įvedus Musolinio diktatūrą buvo uždraustos visos kitos partijos. Fašistai sukūrė savas profsąjungas, uždraudė streikus, įmonininkų ir darbininkų ginčus sprendė valstybė.ji taip pat tvarkė ekonomiką, kišosi į kultūros ir mokslo veiklą. Teisingumo organai neteko savarankiškumo ir tarnavo diktatūrai. Fašizmas VokietijojeVokietijoje fašistams(nacistams) vadovavo Adaolfas Hitleris. Jis greitai pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti. Nacistai ypač suaktyvėjo pasaulinės ekonominės krizės metais, kada daugelis manė, kad valstybė beveik sužlugo. Kaip tik tokiomis sąlygomis didėjo Hitlerio vadovaujamą nacistų įtaka įvairiems gyventojų sluoksniams. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio taikos sutartį ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį politikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Tokios propagandos davė daug naudos. 1932 m. rinkimuose gavo daugiausiai balsų, o stambieji verslininkai ir kariuomenės vadovybė nutarė palakyti Hitlerį.
1933 01 30 Hinderburgas paskyrė Hitlerį Vokietijos vyriausybės vadovu. Per keletą mėnesių nacistai panaikino demokratiją, uždraudė kitas partijas ir padarė tą patį, ką Italijos fašistai.Rasės teorija fašisitinėje ideologijoje
Rasės teorija formavo pagrindinius nacionalsocializmo ideologijos elementus. Rasės problema buvo laikoma fundamentaliausia socialine problema ir istorijos raktu. Pagrindinius rasės teorijos postulatus galima reziumuoti taip: 1) Socialinę pažangą lemia kova dėl išlikimo – geriausiai prisitaikę išlieka, o silpnieji isnaikinami. Ši kova vyksta rasės viduje todel iškyla natūralus elitas ir tarp rasiu ir tarp kultūrų, atspindinčių skirtingoms rasems būdingas prigimtis. 2) Dėl dviejų rasių susimaišymo, hibridizacijos, aukštesnioji rasė degeneruoja. Tokie rasių susimaišymai sukelia kultūrinį, socialinį ir politinį nuosmūkį bet rasė gali išgryninti save nes hibridai yra linkę žūti. 3) Nors kultūra ir socialinės institucijos tiesiogiai išreiškia vidines kuriamąsias galias, visos aukštos civilizacijos arba svarbios kultūros yra vienos rasės ar daugiausia kelių rasių kūrinys. Rases galima suskirstyti į tris tipus: kultūrą kurianti, arba arijų rasė; kultūrą skleidzianti rasė, kuri gali perimti ir pritaikyti, bet negali kurti, ir kultūrą naikinanti rasė, būtent žydai. Kultūrą kurianciai rasei reikia pagalbininkų: dirbančių ir aptarnaujančių žemesnės pajungtos rasės individų. 4) Kultūrą kurianti arijų rasė savęs issaugojimą iš egoizmo paverčia rūpinimusi visa visuomene. Veikiau pareigingumas ir idealizmas, o ne protingumas yra ryškios arijų moralės savybės. Šie teiginiai tik bendrais bruožais nusakė savybes kurias nacionalsocializmas priskyrė tautai, elitui ir vadui. Hitleris knygoje“Mano kova“ Antrosios vokiečių imperijos žlugimą susiejo su nesugebėjimu suprasti rasės reikšmę, o Alfredas Rosenbergas, tapęs oficialiu nacionalsocializmo filosofu, rasių kovą ir jų būdingas kultūros idėjas pavertė pricipu, paaiskinančiu europos civilizacijos raidą. Nacionalsocializmo kaip politinio ir socialinio judėjimo, politika buvo grindžiama šia istorijos filosofija, kurią turėjo paremti moksliniai biologiniai ir antropologiniai įrodymai. Faktiškai nacionalsocializmo išplėtota rasės teorija mažai rėmėsi moksliniais genetikos ar rasės kaip biologinio reiškinio tyrimais. Ji buvo pernelyg psiaudomokslinė. Iš esmės tai buvo mitas, sugalvotas palaikyti politiniam šovinizmui ir jis buvo paremtas rasiniais prietarais, ypač antisemitizmu.
Kaip ir kitos nacionalsocializmo ideologijos dalys, jos rasės mito versija buvo sudėliota iš idėjų kurios ilgą laiką buvo populiarios. Žodis „rasė“neturėjo jokios tikslios biologinės reikšmės, o pretenzijos į kilmę iš tariamos arijų šeimininkų rasės buvo pasitelkiamos ne tik vokiečių , bet ir prancūzų bei amerikiečių tautinei savigarbai kurstyti. Galima sakyti, kad šį mitą pradėjo skleisti prancūzas Gobineau maždaug XIX a. Viduryje, tačiau jam jis buvo reikalingas paremti ne nacionalizmo pretenzijoms, bet aristokratijai prieš demokratiją. Amžiaus pabaigoje suvokietėjęs anglas Houstonas Stewartas Chamberlainas ir jo uošvis Richerdas Wagneris išpopuliarino arijų mitą vokietijoje. Chamberlainas reikšmingai skirėsi nuo Gobineau tuo, kad germanizmą jis sutapatino su tautiniu pranašumu. Po pirmojo pasaulinio karo tai buvo raminamoji priemonė patyrusiems tautinį pažeminimą. Rasizmo literatūra, nors ji parėmė labai skirtingus judėjimus daugėlyje šalių, apskritai buvo antiliberali, imperialistinė ir antisemitinė. Antisemitizmas Vokietijoje buvo stiprus dar nuo Martino Liuterio laikų; standartiniai kaltinimai, kuriuos nacionalsocializmas pateikė žydams – kaip kapitalizmas ir marksizmasyra žydiski reiškiniai ir kad egzistuoja pasaulinės galios siekiantis žydų sąmokslas, buvo populiarūs daugėlį dešimtmečių. Todėl nacionalsocialistinė rasinės tautos samprata pasinaudojo daugėliu panašių dogmų, pagrystų karingu prietaru ir įsitikinimu, kad kiekviena tauta turi turėti savo įsitikinimų.Išvados
Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tokiais principais bei metodais, jie siekė įvesti – totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.
Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų “skriaudų jausmą”, įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą.Literatūra:
George H. Sabine, Thomas L. Thorson (1995) Politinių teorijų istorija. Vilnius
Wladyslaw T. Kulesza (1998) Mūsų laikų ideologijos. Vilnius
Ernest Gellner (1996) Tautos ir nacionalizmas. Vilnius
Visuotinė Lietuvių enciklopedija V tomas (2004). Vilnius