Operatyvus valdymas

Turinys

Įvadas 2
Kas yra operatyvinis valdymas , principai 2
Operatyviojo valdymo principai 3
1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus 3
3. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas 4
3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas 4
4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais. 4
5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus 5
6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių 5
7. Visuotinės kokybės principas 6
8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas 6
9. Sutvarkyti darbo vietą 7
10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija 7
11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę 8
12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai 9
13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą 9
14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius 10
15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs 10
16. Patartina turėti keletą įrrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui 11
17. Stengtis nuolat tobulėti 11
Išvados 12
Literatūra 13Įvadas
Organizacijos skiriasi viena nuo kitos dydžiu, darbo pobūdžiu, nuosavybės forma, tačiau turi vieną bendrą bruožą – jose dirba žmonės . Išmintingas vadovavimas – svarbiausia įmonės gija. Vienas žmogus negali dirbti atsiribojęs nuo kitų, jis turi žinoti, ką ir kada atlikti, už ką atsako, kam vadovauja ir kieno yra pavaldinys, nes savo sugebėjimus, intelektą, profesinį ir kvalifikacinį išsilavinimą skiria įmonės interesams. ( Vadovo pasaulis ,97’1 ). Visus šiuos ir dar daugelį kitų dalykų išdėsčiau savo referate “OOperatyvinio valdymo principai “.Kas yra operatyvinis valdymas , principai
• Operatyvusis valdymas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo sistema.
• Valdymo principai – tai taisyklės , elgesio normos ir pagrindiniai kuriais vadovaujasi valdymo organai tam tikromis visuomenėje susiklosčiusiomis socialinėmis – ekonominėmis sąlygomis.

Valdymo principai nulemia valdymo sistemos, struktūros, pr

roceso, valdymo organizacijos ir ūkinio mechanizmo reikalavimus. Juos kuria žmonės, tačiau tai nereiškia, kad jie yra subjektyvaus pobūdžio. Principai išreiškia reiškinių, kurie padiktuoti objektyvių dėsnių, esmę.
Principai turi būti pagrįsti visuomenės raidos ir valdymo dėsniais, atitikti gamybos plėtros ir valdymo tikslus, atspindėti pagrindines valdymo savybes, ryšius ir santykius, turėti teisinį turinį, t.y. privalo remtis konstitucija, įmonės nuostatais. (Sakalas “Operatyvinės gamybos valdymas”)Operatyviojo valdymo principai
Operatyviojo valdymo principų yra 17:1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus
2. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui.
17. Stengtis nuolat tobulėti
Kiekviena organizacija pasirenka jai labiausiai tinkamus. Dabar pabandysiu panagrinėti kiekvieną principą plačiau.

1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus

Susipažinus su organizacijos tikslais paaiškėja, kad visus juos lemia organizaciją supančios aplinkos &##8211; vartotojų, gamtos sąlygų, bei gyventojų bendrijos. Skiriamos 2 aplinkos: veiklos aplinka ir bendroji aplinka. Veiklos aplinką sudaro: vartotojai, konkurentai, produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai. Vartotojų svarba aiški nuo pat organizacijos suvokimo pradžios – jie išlaiko organizaciją ir sudaro sąlygas nuolat atnaujinti veiklą. Tačiau ieškodama sau vietos, menkai patenkinamo vartotojų poreikio, organizacija turi orientuotis į tai, o kas gi iš viso jos numatomoje veiklos sferoje jau yra pateikiama, nes nuo to priklauso organizacijos galimybės susirasti sau tinkamą veiklos sferą ir įsitvirtinti joje. Taigi, greta vartotojų or

rganizacijos veiklą gerokai lemia ir konkurentai – organizacijos gaminančios tokią pat produkciją. Nagrinėjant organizacijos galimybes, būtinai reikia išskirti ir organizacijos produkcijos pakaitalų gamybą. Įsigilinus vien į panašios į savąją produkcijos gamybą, galima nepastebėti to vartotojų poreikių sumažėjimo, kuris atsiranda dėl technologiškai visai kitaip gaminamo organizacijos produkto pakaitalo, pvz. žlugo stiklo f-kai, neįvertinę plastikinės taros galimybių. Išlikusios ir sėkmingai tebegyvuojančios firmos turėjo iš esmės keisti požiūrį į savo produktus, imti gaminti produktus, neprieinamus pakaitalus gaminančioms organizacijoms, ir taip sudaryti savo produkcijos vartotojų bendriją. ( Butkus “Organizacijos ir vadyba”)

2. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas

Sudėtingų produktų masinė pramoninė g-ba teikia vartotojams techniškai sudėtingus gaminius, kurie gaminami iš labai didelio kitų organizacijų produktų rinkinio. Kuo didesni g-bos mastai, tuo smulkesnėmis dalimis skaidomas visas darbo objektų vertimo darbo produktu procesas, o bendro darbo sėkmę laiduoja labai griežtas darbų reglamentavimas bei pusgaminių tiekimas iš vienos operacijos į kitą. Labai svarbus grupinio darbo panaudojimas. Nors grupinis fizinis darbas, kuris dažniausiai ir reikalingas produkcijai gaminti, neturi šių bruožų, kurie daro veiksmingą grupinį protinį darbą, bet ir jis savaip didina veiklos efektyvumą. Pagrindinis šaltinis – panaudoti darbininkų žinių, įgūdžių, poveikio kitiems galimybių perviršį, kurio jie vien tik savo darbo vietoje panaudoti negali. Gamyba turi būti suderinta, jei norime, kad rezultatai būtų pasiekti la

aiku. (Butkus; Organizacijos ir vadyba).

3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas

Tai laikas, kurio organizacijai reikia įrengimams paruošti ir paleisti Labai svarbu, kad tas laikas būtų kuo trumpesnis. Labai dažnai ieškoma naujų rinkų, tačiau dažnai pamirštama, kad reikia daug pastangų esamiems pirkėjams išlaikyti, kad rinkos sąlygomis pasiūla dažniausiai viršija paklausą. Supraskime: mūsų konkurentai nesnaudžia, pvz. siūlydami geresnius ar pigesnius analogiškus gaminius. Ir tikrai mūsų pirkėjai pabėgs pas tiekėjus, pasiūliusius nebūtinai geresnių ar pigesnių prekių, bet greičiau, anksčiau už mūsų gaminamas (Vadovo vadovėlis 98’3).

4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais.

Kad organizacija gyvuotų ir nuolat veiktų, ji turi nuolat turėti darbo objektą. Visas organizacijas darbo objektu aprūpina tos organizacijos darbo produkto vartotojai, – net ir ramų orą (tylą) muzikantams duoda klausantys jų muzikos ir nekeliantys triukšmo klausytojai. Vadinasi, jeigu jau žmogus supranta, kad savo poreikių vienas patenkinti negalės, ir susiranda organizaciją, kuri sudaro geresnes sąlygas tiems poreikiams tenkinti, jis nesunkiai suvokia, kad organizacija nuolat egzistuos ir veiks tik tada, jei vartotojai nuolat reikalaus tos organizacijos produkto ir sudarys sąlygas nuolat atnaujinti veiklos procesą.
Prekybos darbo produktas – prekė pas vartotoją. Naudojantis tarpininkav.imo technologija, niekas savo pavidalo nekeičia, keičiasi tik darbo objekto vieta – jis (prekė) patenka pas pirkėją. Pats keitimo procesas labai paprastas ir trumpas, bet kad jis įvyktų, da

arbuotojas ir pirkėjas turi pasikeisti informacija. Pirkėjas pagal mūsų logiką, gali būti suvokiamas kaip darbo priemonė. Kadangi ši priemonė į organizaciją patenka tik trumpam kontaktų laikui ir jos patekimo nenusako dėsniai, darbą su pirkėjais reikia suvokti kaip atvirą ryšių užmezgimo sistemą, nuolat keičiantis informacija. Darbo priemone prekybos procese naudojami ir pinigai. Kitos darbo priemonės – prekybos įrenginiai ir informacinė medžiaga. Darbuotojai turi būti kvalifikuoti ir išmanyti poreikius, kuriuos tenkina jų parduodamos prekės, turi būti komunikabilūs. (Butkus; Organizacijos ir vadyba).
Daugelis organizacijų yra labai konservatyvios. Šiuo metu reikėtų ieškoti paklausios produkcijos, pereiti prie smulkiaserijinės gamybos, dažnai keisti gaminamą produkciją. Tai yra reikia pradėti dirbti rinkai, vartotojui. Bet toks požiūris reikalauja ir kitokio požiūrio į valdymą ir darbo organizavimą. Vadovai turi suprasti, kad jie dirbo ne taip ir jiems reikia ieškoti naujų darbo metodų, naujų valdymo formų. Reikia suprasti ir pradėti taikyti rinkos ekonomikos dėsningumus. (Verslas 94’20).
Atliekant kiekvieną užsakymą svarbu jį individualizuoti. Svarbu ne tik matyti kieno ar kam skirtas daiktas, bet ir kas sukūrė, pagamino, pastatė. (Kelias į rinką 92’1).

5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus

Organizacijos veikla labai priklauso nuo aplinkos elementų, lemiančių organizacijos veiklos įėjimus. Visų pirma tai tiekėjai, aprūpinantys organizaciją darbo objektu (medžiagomis, žaliavomis, pusgaminiais, komplektuojamaisiais gaminiais) bei energetiniais ištekliais (Butkus; Organizacija ir vadyba).
Dabar vis dažniau laikomasi taisyklės – “turėk vieną ar du gerus tiekėjus, pabandyk pasiekti tokį lygį, tarsi jūs būtumėte viena šeima”. Tokia ilgalaikė sąjunga yra abipusiškai naudinga. Kadangi tiekėjai gerai pažįsta savo klientą, jie žino, kokios kokybės, kada ir kokių prekių reikės, todėl jie gali be rizikos planuoti savo veiklą (Kapalienė, Bagdonas “Administravimo principai”).

6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių

Kai komponentų mažiau, palengvėja tiekimas, mažiau yra gaišlių surinkimo operacijų. Vartotojas, sugedusį gaminį gali greičiau ir paprasčiau pataisyti. Tačiau kartais dėl to labai pabrangsta patys komponentai, o sugedus vienai mažai detalei tenka keisti visą mazgą. (Kapalienė, Bagdonas “Administravimo principai”).

7. Visuotinės kokybės principas

Nuomonė, kad geras prekes galima pagaminti tik su didelėmis išlaidomis, drauge ir brangias, yra tradicinės vadybos mitas. Pažangiausia pasaulio patirtis jį paneigė. Ateitis priklauso toms organizacijoms, kurios patenkins išrankiausių klientų dabartinius ir būsimus poreikius įsigyti gerų prekių arba gauti paslaugų mažiausia kaina. Tai pasiekiama, taikant įmonėse šiuolaikinius kokybės vadybos metodus. Vienas jų yra įgyvendinti kokybės valdymo sistemas, parengtas pagal tarptautinių kokybės valdymo standartų reikalavimus. Šios sistemos netvarką įmonėse paverčia tvarka. O tvarka yra tolesnio nuolatinio tobulėjimo pamatas. Nuolatinės organizacijos veiklos tobulinimas yra būtina sąlyga organizacijai išsilaikyti rinkoje.Tai galima pasiekti įgyvendinant verslo tobulinimo modelius, pagrįstus visuotinės kokybės vadybos metodais. (Vadovo pasaulis 98’3). Supratimas, kad būtinos permainos kokybės užtikrinimo pagrindu vienas svarbiausių bet kokios organizacijos įvertinimo kriterijų (Litas 94.09.01).

8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas

Kiekvienas organizacijos narys turi atlikti tam tikrą dalį darbo verčiant darbo objektą darbo produktu. Tą dalį nusako organizacijos narių darbo pasidalijimas arba specializacija. Kadangi darbą apibūdina jo vietą, laikas, turinys ir produktas, šiais požymiais jis ir dalijamas tarp organizacijo.s narių. Darbų padalijimas pagal jų atlikimo vietą būdinga organizacijoms, kai naudojamasi tarpininkavimo technologija: pardavėjai dirba skirtuose parduotuvės skyriuose, ryšininkai – teritoriniuose skyriuose Darbai dalijami pagal laiką tais atvejais, kai procesų trukmė prašoka vieno žmogaus galimybes, pavyzdžiui, ligonių slaugymas dieną ir naktį, nenutrūkstama energetikos bei transporto įrengimų priežiūra ir kt. Tada žmonės pasidalija darbus pagal pamainas. Darbų padalijimas pagal jų turinį arba technologine specializacija dažniausiai taikoma ten, kur daug žmonių gamina daug vienodų produktų. Visas darbas suskaidomas į technologines operacijas, reikalaujančias mažesnės įgūdžių įvairovės; tada žmogus greičiau išmoksta darbą, sparčiau ir geriau dirba; pavienės operacijos pavedamos tam tikriems organizacijos nariams. Tai ir yra nuoseklioji technologija.
Didinant organizacijos narių atsakomybę už produkto kokybę, jiems arba jų grupėms pavedamas visas darbas, susijęs tu tam tikru produktu. Pavyzdžiui, aptarnauti įvairių firmų automobilius, prekiauti skirtingais produktais, siūti moteriškus, vyriškus ir vaikiškus drabužius pavedama vis kitiems žmonėms
Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas arba darbuotojų specializacija, leidžianti kiekvienam organizacijos nariui našiau ir geriau dirbti, būtinai turi būti koordinuojama, darbai derinami. Naudojami tokie organizacijos darbų derinimo būdai: tarpusavio prisitaikymas, tiesioginis nurodymas, rezultatų, darbo procedūrų, žinių ir įgūdžių bei elgesio normų standartizavimas. (Butkus; Organizacija ir vadyba).

9. Sutvarkyti darbo vietą

Sparti mokslo ir technikos pažanga visose žmogaus veiklos sferose tolydžio keičia jį supančių daiktų pasaulį. Labai operatyviai veikiančios ryšių sistemos tarytum prailgina laiką ir per tam tikrą jo atkarpą žmogus gali padaryti kur kas daugiau, negu padarydavo prieš keletą metų. Padidėjus reikalavimams pagrindinei gamybinei jėgai -, žmogui, padidėja ir jo reikalavimai gamybinei aplinkai, konkrečiom darbo sąlygom. Gerinti tas sąlygas visapusiškai naudinga, nes būtent jos padeda didinti darbo našumą ir gerinti produkcijos kokybę.
Dabartinėmis sąlygomis gerinant žmogaus darbo sąlygas, ypatingas vaidmuo tenka sparčiai besiskverbiančiai į visas žmogaus veiklos sritis techninei estetikai, kuri formuoja žmogų supančią aplinką pagal grožio dėsnius Organizacijoje grožio pagrindas yra tikslingumas. (Mokslas ir technika, 1981, nr.1-12)

10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija

Kvalifikacija lėmė visus didžiuosius pasaulio atradimus, gamybos ir socialinę pažangą. Išsivysčiusiose šalyse kvalifikacijai tobulinti skiriama labai daug dėmesio, nes tada galima sparčiai ir palyginti nedideliais kaštais atnaujinti gamybą. (Respublika 91’01’09).
Viena sudėtingiausių darbo organizavimo pasikartojančioje veikloje problemų yra darbo pasidalijimas. Jis vyksta dviem pagrindais – profesiniu ir kvalifikaciniu. Profesiniu pagrindu – žmonės skirstomi pagal poveikio darbo objektui būdus (pvz. siuvime – sukirpėjai, siuvėjai, lygintojai). Kvalifikaciniu pagrindu – skirstoma pagal atliekamų darbų sudėtingumą ir iš to išplaukiantį laiką, reikalingą susidaryti įgūdžiams, į nekvalifikuotą, žemos kvalifikacijos, kvalifikuotą ir aukštos kvalifikacijos. Norint kuo geriau panaudoti kiekvieno darbuotojo galimybes, organizuojant darbus, reikia stengtis, kad kiekviena technologinio proceso operacija būtų atliekama darbininko, kurio profesija ir kvalifikacija tiksliai atitinka operacijos reikalavimus. Jei darbininko sugebėjimai aukštesni, neracionaliai naudojamas jo darbo laikas – per tą patį laiką jis galėtų padaryti sudėtingesnį darbą, jei jo sugebėjimai menkesni, jis gali nepasiekti reikiamos darbų kokybės bei sugaišti daugiau laiko.
Net labai kvalifikuoti tam tikros srities specialistai dažnai yra nepakankamai pasiruošę visokeriopai įvertinti sprendimo pasekmes, numatyti visą kompleksą priemonių, padedančių įgyvendinti sprendimą. Verta panau.doti tą santykinį kvalifikacijos perviršį. Juk kad ir kokios geros nuomonės apie save būtų specialistas, jis turi pripažinti, kad žmogus, kuris vykdo jo sprendimą arba naudojasi to sprendimo vaisiais, visada ras kuo papildyti jo žinias.
Taigi, kaip darbininkas turi puikiai mokėti pagrindinę savo darbo technologinę operaciją, taip vadovas ar vadybos specialistas turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius sprendimo būdus. (Butkus; Organizacija ir vadyba).
Organizacijos sėkmę pirmiausia lemia jos aukščiausias vadovas (savininkas), kuris turi turėti profesionalų pasiruošimą. Čia turima omenyje ne vien akademinį vadybos teorijų žinovą, bet žmogų, sugebantį derinti (integruoti) rūpestį gamybine organizacijos veikla ir ne mažesnį – jam pavaldžiais žmonėmis, nuo kurių priklauso organizacijos veiklos rezultatai. Skirtingai nuo daugumos vadovų, šis vadovas savo vidine nuostata, vertybine orientacija neturi prieštarauti organizacijos misijai ir jos tikslams bei dirbančiųjų poreikiams. Dar daugiau: jis turi sugebėti personalo poreikius ir tikslus suderinti ir nukreipti organizacijos tikslų siekimui. Šių dviejų prioritetų sintezė galima pasitelkiant visų darbuotojų sugebėjimus, planuojant organizacijos strategiją, vedančią į sėkmę. (Organizacijų vadyba 97’5).

11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę

Numačius visų reikalingų darbų eilę, pirmiausia reikia gerai išnagrinėti kiekvieno atliekamo darbo technologiją, apsirūpinti įrankiais, įrenginiais bei medžiagomis, parinkti kiekvienam darbui tinkamus vykdytojus, ir, išsiaiškintus, kas ir pagal kokius dėsnius juda darbo procese, pavesti tam tikriems darbuotojams atlikti veiksmus, reikalingus, kad tas judėjimas vyktų nustatytu režimu.
Savaime iškyla daug naujų problemų: specializuotų darbininkų darbo vieta ir laikas; galutinio produkto, kurį gamina daugelio specializuotų darbininkų rankos, kokybė; darbininkų, dirbančių įvairaus turinio darbus, darbo kiekio ir kokybės vertinimas; racionalus brangių įrengimų, pakeitusių pigią darbo jėgą, panaudojimas. Išeitį rado R.Teiloras. Jis sukūrė funkcinę valdymo struktūrą, kurią pritaikius, vadovų ansamblio darbo pasidalijimo pagrindu tapo valdymo darbo turinio išskaidymas į keletą valdymo funkcijų grupių. Tai leido specializuoti tam tikras valdymo darbuotojų grupes konkrečioms valdymo funkcijoms atlikti ir taip gerokai padidinti valdymo darbo našumą, pagerinti jo kokybę.
Kontroliuojant darbus, stebimos veiklos kiekybės, kokybės, laiko ir vertės charakteristikos. Kiekybės charakteristikos dažniausiai vertinamos natūriniais vienetais arba svorio, ilgio matais. Kokybės vertinimui yra sukurta visa rodiklių sistema. Ji apima vienuolika rodiklių grupių:
a) paskirties rodikliai;
b) technologijos rodikliai;
c) tvarumo rodikliai;
d) tinkamumo rodikliai;
e) patikimumo rodikliai;
f) ilgaamžiškumo rodikliai;
g) ergonominiai rodikliai;
h) standartizavimo rodikliai;
i) teisiniai (patentiniai) rodikliai;
j) estetiniai rodikliai;
k) transportabilumo rodikliai;

Ypatingą reikšmę visose ūkio šakose įgauna ne kiekybė, bet kokybė ir efektyvumas. Geriau mažiau, bet kokybiškiau, kad produkcija būtų konkurentiška. (Vakarų ekspresas 98.02.20).

12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai

Lietuvoje šiandien, kaip niekuomet, mokslininkai ir praktikai labai plačiai domisi konfliktų teigiamais sprendimais. Dažnai ieško ir randa patarimų kaip vienu ar kitu atveju likti nugalėtoju, pageidautinai išsprendžiant tik savo problemą. Išsprendus konfliktą tik vienos pusės naudai, jis tęsiasi užmaskuota forma ir galima tikėtis naujų konfliktų (A. Seilius, 94). Kadangi konflikto metu į oponentą yra žiūrima kaip į asmenį, kuris trukdo pasiekti asmeninių tikslų, tai pyktis, stresas ir kitos neigiamos emocijos neleidžia į jį žiūrėti draugiškai, neleidžia pamatyti priešininko perspektyvų, nes negalima sužinoti jo tikrųjų ketinimų (R.R. Blake ir J.S. Maiton, 1984). Įvykus konfliktui dauguma žmonių slepia informaciją, neteisingai. aiškina kitų žmonių motyvus. Vienas iš teisingų sprendimų, gali būti trečio kelio ieškojimas: Kiekviena pusė laikosi savų, tačiau ieško bendrų sąlyčio taškų (pvz.: Lietuvos ir Latvijos jūros sienos problema). Kai problema yra labai sudėtinga ir jos neįmanoma išspręsti su vykdytojo pagalba, kreipiamasi į aukštesnio lygio vadovus. Dažnai būna konfliktai, kai bandoma ignoruoti vieno asmeninius interesus arba kai darbuotojai nesulaukia, ko tikisi. Tai vadovas turėtų įvertinti laukimo ir teisingumo teorijų reikšmę. Vadovo tinkamumas labai ryškiai matomas per sugebėjimą valdyti konfliktines situacijas. Visi žmonės yra individai, bet dirbdami bendrai, kartu jie vienas nuo kito priklauso. Visi jie skirtingų išankstinių nuostatų, pažiūrų. Dėl šių priežasčių kiekvienas iš jų turi teisę klysti. Taigi, siekiant organizacijos tikslų, vyksta konfliktai. Kad šie konfliktai būtų kuriamoji, bet ne griaunamoji jėga, jie turi būti protingai valdomi. Visa tai galima padaryti žinant šiuolaikinį valdymo mokslą (a. Seilius, 1997) (Organizacijų vadyba, Nr. 5, 1997)

13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą

Šiandien svarbiausi techninės pažangos uždaviniai – gamybos intensyvinimas, darbo našumo didinimas, energetinių ir materialinių resursų taupymas, diegiant naujausius ir efektyvius mokslo bei technikos pasiekimus. Ypač daug laukiama iš technikos elektronizavimo ir kompiuterizavimo, robotizuotos gamybos bei naujų technologijų.
Reikia naujų techninių sprendimų, kurių pagrindu suprojektuota ir pagaminta technika atitiktų laikmečio reikalavimus, taupiai naudotų medžiagas, energiją, būtų daug našesnė, ekologiškai švari, galėtų konkuruoti su perspektyviais užsienio firmų gaminiais.
Mokslo ir technikos pažanga vyksta ne savaime, o specialistų intelekto ir darbo dėka. Technika net ir tobula bei automatizuota, be žmogaus negyva. Teikia specialistų: kūrėjų, kvalifikuoto aptarnaujančio personalo, kurie sugebėtų naujai dirbti ir mąstyti, kurie norėtų ir galėtų varžytis su garsių užsienio firmų specialistais.
Suprantama, nepakeitus požiūrio į gamybą ir jos technologinę kultūrą, nėra ko varžytis dėl vietos po saule. Tai aišku. O rizika? Ji yra. Tačiau be protingos rizikos negalimi nauji technologiniai sprendimai, o kartu – pažanga.
Esminis techninės pažangos stabdys yra tai, kad specialistai neranda bendros kalbos, kaip spręsti ta pačią problemą.
Technika dabar tokia sudėtinga, kad viena, net labai gera galva vargu ar sugebės dirbti visuose baruose. Platesnio profilio specialistų rengimas, be abejo, turi atnešti naudą, tačiau reikia labai gerai apgalvoti jo pagrindus. Dabartinių ir taip perkrautų mokymo programų papildymai alternatyvos neturi.
Siūloma rengti specializuotas grupes. Tokias kompleksines grupes dalykiškai parengti daug paprasčiau nei specialistą universalą, nes grupės nariai be papildomų žinių turi išmokti bendrai dirbti, o jų dalykinė kvalifikacija greitai kyla, dirbant konkretų darbą. Šis kelias realus, rengiant jaunus specialistus bei keliant kvalifikaciją.
Ten, kur intensyviai kuriama naujausia technika, specialistų kvalifikacija kyla ir jie persikvalifikuoja darbo procese.
Visiems aišku, kad kvalifikacijos kėlimo užsiėmimus privalo vesti specialistai turintys praktinio darbo patirtį ir dirbantys konkrečioje srityje, galintys parodyti, kaip taikyti naujas žinias praktiniame darbe. (Mokslas ir technika 97’3).

14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius

Kaip matome šis principas glaudžiai susijęs su antruoju principu. Kaip ir minėjau anksčiau, gamyba turi būna suderinta, kad laiku pasiektume užsibrėžtą tikslą. Vadinasi, ir įrengimai turi būti visapusiškai išnaudojami: įsigydami (ne būtinai brangius, modifikuotus) įrenginius, darbuotojai turi pagalvoti kaip geriau juos išdėstyti kokiame tai plote arba vienas kito, laiko taupymo sumetimais.

15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs

Šį šimtmetį automatizacija apėmė daugelį pramonės šakų. Spartų jos vystymą.si skatino daugelis veiksnių. Bene svarbiausi jų buvo būtinumas pakeisti žmogų mechanizmais kenksmingomis darbo sąlygomis ir žaliavų bei energijos taupymas Automatizavus atskiras darbo operacijas, buvo pereinama prie ištisų procesų automatizavimo, automatinių linijų ar net fabrikų kūrimo.
Lietuvoje visiškai automatinių gamyklų dar nėra, tačiau atskirų automatizuotų gamybos procesų gana apstu.
Šiuo metu automatizacijos srityje dirbančių mokslininkų pastangos sutelktos keturioms pagrindinėms problemoms spręsti. Visų pirma, augant informacijos srautams, jų perdirbimo greičiui bei saugojimo apimčiai, atskirus kompiuterius būtina jungti į ištisas sistemas. Antras ne mažiau svarbus aspektas – patogus žmogaus – mašinos bendravimas. Trečia: pagrindinis sukauptos informacijos panaudojimo tikslas – suderintas atskirų sistemos dalių, atskirų mechanizmų darbas minimizuojant energijos ir žaliavų panaudojimą bei aplinkos teršimą. Ir galų gale svarbu sukurti įvairias automatizuotas bei automatines sistemas, įgalinančias planuoti, projektuoti, plėsti bei eksportuoti pačias automatines sistemas.
Ir dar: automatizacija jau peržengia gamybos rėmus. Šiuolaikiniame pasaulyje atkaklios konkurencijos sąlygomis būtinas suderintas atskirų pramonės šakų, prekybos bei planavimo darbas o to neįmanoma atlikti be efektyvių komunikacijos priemonių.
Automatinių sistemų, pakeičiančių žmogų ne tik mechaniniame, bet ir protiniame darbe, kūrimas veda dar toliau. Visų pirma, kūrimui ir eksploatavimui būtina vis daugiau žinių. Norint jas sukaupti, tenka daug ir atkakliai dirbti.
Nors automatizacija iš aptarnaujančio personalo ir reikalauja aukštesnio išsilavinimo, kuriam pasiekti reikia daug laiko ir pastangų, tačiau smarkiai padidina darbo našumą, todėl žmonių laisvalaikiu tenka vis didesnė laiko dalis. (Mokslas ir technika. 90’1).

16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui

Vienu metu gali reikėti suteikti tokias pat paslaugas skirtingiems klientams. Norint tolygiai našiai dirbti patartina turėti kelias vienodas gamybines linijas (pvz.: autobusų stotyje yra kelios bilietų pardavimo kasos), kitaip gali sutrikti vartotojų aptarnavimas.

17. Stengtis nuolat tobulėti

Dėka noro tobulėti, žmogus daug pasiekė. Reikia tik sau įteigti, kad būsena, kuria gyvenu dabar, nėra tobula – tada pasiseks pasiekti daug daugiau.
Šiuolaikinių organizacijų vadovams tokio noro dėka pavyko pasiekti aukštesnius tikslus. Anksčiau išvardinti principai yra tarsi pagrindas paskutiniajam.Išvados
1. Veiklos aplinką sudaro vartotojai, konkurentai, produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai.
2. Sudėtingų produktų masinė pramoninė g-ba teikia vartotojams techniškai sudėtingus gaminius. G-ba turi būti suderinta, jei norime, kad rezultatai būtų pasiekti laiku.
3. Kad organizacija veiktų ji turi nuolat turėti darbo objektą.
4. “Turėk vieną arba du gerus tiekėjus, pabandyk pasiekti tokį lygį, tarsi jūs būtumėte viena šeima”.
5. Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas, darbuotojų specializacija, leidžia organizacijai našiau dirbti.
6. Kontroliuojant darbus, stebimas veiklos kiekybės, kokybės, laiko ir vertės charakteristikos.
7. Svarbiausi techninės pažangos uždaviniai – gamybos intensyvumas, darbo našumo didinimas.Literatūra
1. Butkus :Organizacijos ir vadyba ,1996 m.

2. Sakalas, Venskus : Operatyvusis gamybos valdymas

3. Rapalienė , Bagdonas : Administravimo principai

4. Mokslas ir gyvenimas 1992 m. nr.1,11

5. Organizacijų vadyba 1997 m. nr.5

6. Respublika 1996 m. sausio 3 d. , sausio 24 d.
7. 1996m. sausio 20 d.

8. Diena 1996 m. sausio 3 d.
9. sausio 24 d.

10. Verslas 1994 m. nr.20

11. Liaudies ūkis 1996 m. nr.2,3,6,12

12. Mokslas ir technika 1981 m. nr.1,20
13. 1981m. nr.1
14. 1981m. nr.3

15. Kelias į rinką 1992 m. nr.1

16. Vadovo pasaulis 1998m. nr.3

17. Lietuvos ūkis 1997 m. nr.9

18. Vakarų ekspresas 1998 m. vasario 20 d.

19. Soc. Mokslai . Ekonomika T3

20. Litas 1994 m. rugsėjo 1 d.

21. Ekonomika 1987 m.nr. 31

22. Inž. Ekonomika 1992 m. T3,T5
Turinys

Įvadas 2
Kas yra operatyvinis valdymas , principai 2
Operatyviojo valdymo principai 3
1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus 3
3. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas 4
3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas 4
4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais. 4
5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus 5
6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių 5
7. Visuotinės kokybės principas 6
8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas 6
9. Sutvarkyti darbo vietą 7
10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija 7
11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę 8
12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai 9
13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą 9
14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius 10
15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs 10
16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui 11
17. Stengtis nuolat tobulėti 11
Išvados 12
Literatūra 13

“.Nė vienas žmogus nesiims jokio ,net ir menkiausio darbo , kurio jis nėra mokęsis ,- bet kiekvienas mano esąs pasirengęs imtis sunkiausio iš darbų – valdyti . “

Sokratas (“ Organizacijos ir vadyba “1996 m. psl.20 )

Įvadas

Organizacijos skiriasi viena nuo kitos dydžiu, darbo pobūdžiu, nuosavybės forma, tačiau turi vieną bendrą bruožą – jose dirba žmonės . Išmintingas vadovavimas – svarbiausia įmonės gija. Vienas žmogus negali dirbti atsiribojęs nuo kitų, jis turi žinoti, ką ir kada atlikti, už ką atsako, kam vadovauja ir kieno yra pavaldinys, nes savo sugebėjimus, intelektą, profesinį ir kvalifikacinį išsilavinimą skiria įmonės interesams. ( Vadovo pasaulis ,97’1 ). Visus šiuos ir dar daugelį kitų dalykų išdėsčiau savo referate “Operatyvinio valdymo principai “.

Kas yra operatyvinis valdymas , principai

• Operatyvusis valdymas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo sistema.
• Valdymo principai – tai taisyklės , elgesio normos ir pagrindiniai kuriais vadovaujasi valdymo organai tam tikromis visuomenėje susiklosčiusiomis socialinėmis – ekonominėmis sąlygomis.

Valdymo principai nulemia valdymo sistemos, struktūros, proceso, valdymo organizacijos ir ūkinio mechanizmo reikalavimus. Juos kuria žmonės, tačiau tai nereiškia, kad jie yra subjektyvaus pobūdžio. Principai išreiškia reiškinių, kurie padiktuoti objektyvių dėsnių, esmę.
Principai turi būti pagrįsti visuomenės raidos ir valdymo dėsniais, atitikti gamybos plėtros ir valdymo tikslus, atspindėti pagrindines valdymo savybes, ryšius ir santykius, turėti teisinį turinį, t.y. privalo remtis konstitucija, įmonės nuostatais. (Sakalas “Operatyvinės gamybos valdymas”)

Operatyviojo valdymo principai

Operatyviojo valdymo principų yra 17:
1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus
2. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas
3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas.
4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais.
5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus.
.
6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių.
7. Visuotinės kokybės principas.
8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas.
9. Sutvarkyti darbo vietą.
10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija.
11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę.
12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai.
13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą.
14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius.
15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs.
16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui.
17. Stengtis nuolat tobulėti

Kiekviena organizacija pasirenka jai labiausiai tinkamus. Dabar pabandysiu panagrinėti kiekvieną principą plačiau.

1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus

Susipažinus su organizacijos tikslais paaiškėja, kad visus juos lemia organizaciją supančios aplinkos – vartotojų, gamtos sąlygų, bei gyventojų bendrijos. Skiriamos 2 aplinkos: veiklos aplinka ir bendroji aplinka. Veiklos aplinką sudaro: vartotojai, konkurentai, produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai. Vartotojų svarba aiški nuo pat organizacijos suvokimo pradžios – jie išlaiko organizaciją ir sudaro sąlygas nuolat atnaujinti veiklą. Tačiau ieškodama sau vietos, menkai patenkinamo vartotojų poreikio, organizacija turi orientuotis į tai, o kas gi iš viso jos numatomoje veiklos sferoje jau yra pateikiama, nes nuo to priklauso organizacijos galimybės susirasti sau tinkamą veiklos sferą ir įsitvirtinti joje. Taigi, greta vartotojų organizacijos veiklą gerokai lemia ir konkurentai – organizacijos gaminančios tokią pat produkciją. Nagrinėjant organizacijos galimybes, būtinai reikia išskirti ir organizacijos produkcijos pakaitalų gamybą. Įsigilinus vien į panašios į savąją produkcijos gamybą, galima nepastebėti to vartotojų poreikių sumažėjimo, kuris atsiranda dėl technologiškai visai kitaip gaminamo organizacijos produkto pakaitalo, pvz. žlugo stiklo f-kai, neįvertinę plastikinės taros galimybių. Išlikusios ir sėkmingai tebegyvuojančios firmos turėjo iš esmės keisti požiūrį į savo produktus, imti gaminti produktus, neprieinamus pakaitalus gaminančioms organizacijoms, ir taip sudaryti savo produkcijos vartotojų bendriją. ( Butkus “Organizacijos ir vadyba”)

2. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas

Sudėtingų produktų masinė pramoninė g-ba teikia vartotojams techniškai sudėtingus gaminius, kurie gaminami iš labai didelio kitų organizacijų produktų rinkinio. Kuo didesni g-bos mastai, tuo smulkesnėmis dalimis skaidomas visas darbo objektų vertimo darbo produktu procesas, o bendro darbo sėkmę laiduoja labai griežtas darbų reglamentavimas bei pusgaminių tiekimas iš vienos operacijos į kitą. Labai svarbus grupinio darbo panaudojimas. Nors grupinis fizinis darbas, kuris dažniausiai ir reikalingas produkcijai gaminti, neturi šių bruožų, kurie daro veiksmingą grupinį protinį darbą, bet ir jis savaip didina veiklos efektyvumą. Pagrindinis šaltinis – panaudoti darbininkų žinių, įgūdžių, poveikio kitiems galimybių perviršį, kurio jie vien tik savo darbo vietoje panaudoti negali. Gamyba turi būti suderinta, jei norime, kad rezultatai būtų pasiekti laiku. (Butkus; Organizacijos ir vadyba).

3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas

Tai laikas, kurio organizacijai reikia įrengimams paruošti ir paleisti Labai svarbu, kad tas laikas būtų kuo trumpesnis. Labai dažnai ieškoma naujų rinkų, tačiau dažnai pamirštama, kad reikia daug pastangų esamiems pirkėjams išlaikyti, kad rinkos sąlygomis pasiūla dažniausiai viršija paklausą. Supraskime: mūsų konkurentai nesnaudžia, pvz. siūlydami geresnius ar pigesnius analogiškus gaminius. Ir tikrai mūsų pirkėjai pabėgs pas tiekėjus, pasiūliusius nebūtinai geresnių ar pigesnių prekių, bet greičiau, anksčiau už mūsų gaminamas (Vadovo vadovėlis 98’3).

4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais.

Kad organizacij.a gyvuotų ir nuolat veiktų, ji turi nuolat turėti darbo objektą. Visas organizacijas darbo objektu aprūpina tos organizacijos darbo produkto vartotojai, – net ir ramų orą (tylą) muzikantams duoda klausantys jų muzikos ir nekeliantys triukšmo klausytojai. Vadinasi, jeigu jau žmogus supranta, kad savo poreikių vienas patenkinti negalės, ir susiranda organizaciją, kuri sudaro geresnes sąlygas tiems poreikiams tenkinti, jis nesunkiai suvokia, kad organizacija nuolat egzistuos ir veiks tik tada, jei vartotojai nuolat reikalaus tos organizacijos produkto ir sudarys sąlygas nuolat atnaujinti veiklos procesą.
Prekybos darbo produktas – prekė pas vartotoją. Naudojantis tarpininkavimo technologija, niekas savo pavidalo nekeičia, keičiasi tik darbo objekto vieta – jis (prekė) patenka pas pirkėją. Pats keitimo procesas labai paprastas ir trumpas, bet kad jis įvyktų, darbuotojas ir pirkėjas turi pasikeisti informacija. Pirkėjas pagal mūsų logiką, gali būti suvokiamas kaip darbo priemonė. Kadangi ši priemonė į organizaciją patenka tik trumpam kontaktų laikui ir jos patekimo nenusako dėsniai, darbą su pirkėjais reikia suvokti kaip atvirą ryšių užmezgimo sistemą, nuolat keičiantis informacija. Darbo priemone prekybos procese naudojami ir pinigai. Kitos darbo priemonės – prekybos įrenginiai ir informacinė medžiaga. Darbuotojai turi būti kvalifikuoti ir išmanyti poreikius, kuriuos tenkina jų parduodamos prekės, turi būti komunikabilūs. (Butkus; Organizacijos ir vadyba).
Daugelis organizacijų yra labai konservatyvios. Šiuo metu reikėtų ieškoti paklausios produkcijos, pereiti prie smulkiaserijinės gamybos, dažnai keisti gaminamą produkciją. Tai yra reikia pradėti dirbti rinkai, vartotojui. Bet toks požiūris reikalauja ir kitokio požiūrio į valdymą ir darbo organizavimą. Vadovai turi suprasti, kad jie dirbo ne taip ir jiems reikia ieškoti naujų darbo metodų, naujų valdymo formų. Reikia suprasti ir pradėti taikyti rinkos ekonomikos dėsningumus. (Verslas 94’20).
Atliekant kiekvieną užsakymą svarbu jį individualizuoti. Svarbu ne tik matyti kieno ar kam skirtas daiktas, bet ir kas sukūrė, pagamino, pastatė. (Kelias į rinką 92’1).

5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus

Organizacijos veikla labai priklauso nuo aplinkos elementų, lemiančių organizacijos veiklos įėjimus. Visų pirma tai tiekėjai, aprūpinantys organizaciją darbo objektu (medžiagomis, žaliavomis, pusgaminiais, komplektuojamaisiais gaminiais) bei energetiniais ištekliais (Butkus; Organizacija ir vadyba).
Dabar vis dažniau laikomasi taisyklės – “turėk vieną ar du gerus tiekėjus, pabandyk pasiekti tokį lygį, tarsi jūs būtumėte viena šeima”. Tokia ilgalaikė sąjunga yra abipusiškai naudinga. Kadangi tiekėjai gerai pažįsta savo klientą, jie žino, kokios kokybės, kada ir kokių prekių reikės, todėl jie gali be rizikos planuoti savo veiklą (Kapalienė, Bagdonas “Administravimo principai”).

6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių

Kai komponentų mažiau, palengvėja tiekimas, mažiau yra gaišlių surinkimo operacijų. Vartotojas, sugedusį gaminį gali greičiau ir paprasčiau pataisyti. Tačiau kartais dėl to labai pabrangsta patys komponentai, o sugedus vienai mažai detalei tenka keisti visą mazgą. (Kapalienė, Bagdonas “Administravimo principai”).

7. Visuotinės kokybės principas

Nuomonė, kad geras prekes galima pagaminti tik su didelėmis išlaidomis, drauge ir brangias, yra tradicinės vadybos mitas. Pažangiausia pasaulio patirtis jį paneigė. Ateitis priklauso toms organizacijoms, kurios patenkins išrankiausių klientų dabartinius ir būsimus poreikius įsigyti gerų prekių arba gauti paslaugų mažiausia kaina. Tai pasiekiama, taikant įmonėse šiuolaikinius kokybės vadybos metodus. Vienas jų yra įgyvendinti kokybės valdymo sistemas, parengtas pagal tarptautinių kokybės valdymo standartų reikalavimus. Šios sistemos netvarką įmonėse paverčia tvarka. O tvarka yra tolesnio nuolatinio tobulėjimo pamatas. Nuolatinės organizacijos veiklos tobulinimas y.ra būtina sąlyga organizacijai išsilaikyti rinkoje.Tai galima pasiekti įgyvendinant verslo tobulinimo modelius, pagrįstus visuotinės kokybės vadybos metodais. (Vadovo pasaulis 98’3). Supratimas, kad būtinos permainos kokybės užtikrinimo pagrindu vienas svarbiausių bet kokios organizacijos įvertinimo kriterijų (Litas 94.09.01).

8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas

Kiekvienas organizacijos narys turi atlikti tam tikrą dalį darbo verčiant darbo objektą darbo produktu. Tą dalį nusako organizacijos narių darbo pasidalijimas arba specializacija. Kadangi darbą apibūdina jo vietą, laikas, turinys ir produktas, šiais požymiais jis ir dalijamas tarp organizacijos narių. Darbų padalijimas pagal jų atlikimo vietą būdinga organizacijoms, kai naudojamasi tarpininkavimo technologija: pardavėjai dirba skirtuose parduotuvės skyriuose, ryšininkai – teritoriniuose skyriuose Darbai dalijami pagal laiką tais atvejais, kai procesų trukmė prašoka vieno žmogaus galimybes, pavyzdžiui, ligonių slaugymas dieną ir naktį, nenutrūkstama energetikos bei transporto įrengimų priežiūra ir kt. Tada žmonės pasidalija darbus pagal pamainas. Darbų padalijimas pagal jų turinį arba technologine specializacija dažniausiai taikoma ten, kur daug žmonių gamina daug vienodų produktų. Visas darbas suskaidomas į technologines operacijas, reikalaujančias mažesnės įgūdžių įvairovės; tada žmogus greičiau išmoksta darbą, sparčiau ir geriau dirba; pavienės operacijos pavedamos tam tikriems organizacijos nariams. Tai ir yra nuoseklioji technologija.
Didinant organizacijos narių atsakomybę už produkto kokybę, jiems arba jų grupėms pavedamas visas darbas, susijęs tu tam tikru produktu. Pavyzdžiui, aptarnauti įvairių firmų automobilius, prekiauti skirtingais produktais, siūti moteriškus, vyriškus ir vaikiškus drabužius pavedama vis kitiems žmonėms
Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas arba darbuotojų specializacija, leidžianti kiekvienam organizacijos nariui našiau ir geriau dirbti, būtinai turi būti koordinuojama, darbai derinami. Naudojami tokie organizacijos darbų derinimo būdai: tarpusavio prisitaikymas, tiesioginis nurodymas, rezultatų, darbo procedūrų, žinių ir įgūdžių bei elgesio normų standartizavimas. (Butkus; Organizacija ir vadyba).

9. Sutvarkyti darbo vietą

Sparti mokslo ir technikos pažanga visose žmogaus veiklos sferose tolydžio keičia jį supančių daiktų pasaulį. Labai operatyviai veikiančios ryšių sistemos tarytum prailgina laiką ir per tam tikrą jo atkarpą žmogus gali padaryti kur kas daugiau, negu padarydavo prieš keletą metų. Padidėjus reikalavimams pagrindinei gamybinei jėgai -, žmogui, padidėja ir jo reikalavimai gamybinei aplinkai, konkrečiom darbo sąlygom. Gerinti tas sąlygas visapusiškai naudinga, nes būtent jos padeda didinti darbo našumą ir gerinti produkcijos kokybę.
Dabartinėmis sąlygomis gerinant žmogaus darbo sąlygas, ypatingas vaidmuo tenka sparčiai besiskverbiančiai į visas žmogaus veiklos sritis techninei estetikai, kuri formuoja žmogų supančią aplinką pagal grožio dėsnius Organizacijoje grožio pagrindas yra tikslingumas. (Mokslas ir technika, 1981, nr.1-12)

10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija

Kvalifikacija lėmė visus didžiuosius pasaulio atradimus, gamybos ir socialinę pažangą. Išsivysčiusiose šalyse kvalifikacijai tobulinti skiriama labai daug dėmesio, nes tada galima sparčiai ir palyginti nedideliais kaštais atnaujinti gamybą. (Respublika 91’01’09).
Viena sudėtingiausių darbo organizavimo pasikartojančioje veikloje problemų yra darbo pasidalijimas. Jis vyksta dviem pagrindais – profesiniu ir kvalifikaciniu. Profesiniu pagrindu – žmonės skirstomi pagal poveikio darbo objektui būdus (pvz. siuvime – sukirpėjai, siuvėjai, lygintojai). Kvalifikaciniu pagrindu – skirstoma pagal atliekamų darbų sudėtingumą ir iš to išplaukiantį laiką, reikalingą susidaryti įgūdžiams, į nekvalifikuotą, žemos kvalifikacijos, kvalifikuotą ir aukštos kvalifikacijos. Norint kuo geriau pan.audoti kiekvieno darbuotojo galimybes, organizuojant darbus, reikia stengtis, kad kiekviena technologinio proceso operacija būtų atliekama darbininko, kurio profesija ir kvalifikacija tiksliai atitinka operacijos reikalavimus. Jei darbininko sugebėjimai aukštesni, neracionaliai naudojamas jo darbo laikas – per tą patį laiką jis galėtų padaryti sudėtingesnį darbą, jei jo sugebėjimai menkesni, jis gali nepasiekti reikiamos darbų kokybės bei sugaišti daugiau laiko.
Net labai kvalifikuoti tam tikros srities specialistai dažnai yra nepakankamai pasiruošę visokeriopai įvertinti sprendimo pasekmes, numatyti visą kompleksą priemonių, padedančių įgyvendinti sprendimą. Verta panaudoti tą santykinį kvalifikacijos perviršį. Juk kad ir kokios geros nuomonės apie save būtų specialistas, jis turi pripažinti, kad žmogus, kuris vykdo jo sprendimą arba naudojasi to sprendimo vaisiais, visada ras kuo papildyti jo žinias.
Taigi, kaip darbininkas turi puikiai mokėti pagrindinę savo darbo technologinę operaciją, taip vadovas ar vadybos specialistas turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius sprendimo būdus. (Butkus; Organizacija ir vadyba).
Organizacijos sėkmę pirmiausia lemia jos aukščiausias vadovas (savininkas), kuris turi turėti profesionalų pasiruošimą. Čia turima omenyje ne vien akademinį vadybos teorijų žinovą, bet žmogų, sugebantį derinti (integruoti) rūpestį gamybine organizacijos veikla ir ne mažesnį – jam pavaldžiais žmonėmis, nuo kurių priklauso organizacijos veiklos rezultatai. Skirtingai nuo daugumos vadovų, šis vadovas savo vidine nuostata, vertybine orientacija neturi prieštarauti organizacijos misijai ir jos tikslams bei dirbančiųjų poreikiams. Dar daugiau: jis turi sugebėti personalo poreikius ir tikslus suderinti ir nukreipti organizacijos tikslų siekimui. Šių dviejų prioritetų sintezė galima pasitelkiant visų darbuotojų sugebėjimus, planuojant organizacijos strategiją, vedančią į sėkmę. (Organizacijų vadyba 97’5).

11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę

Numačius visų reikalingų darbų eilę, pirmiausia reikia gerai išnagrinėti kiekvieno atliekamo darbo technologiją, apsirūpinti įrankiais, įrenginiais bei medžiagomis, parinkti kiekvienam darbui tinkamus vykdytojus, ir, išsiaiškintus, kas ir pagal kokius dėsnius juda darbo procese, pavesti tam tikriems darbuotojams atlikti veiksmus, reikalingus, kad tas judėjimas vyktų nustatytu režimu.
Savaime iškyla daug naujų problemų: specializuotų darbininkų darbo vieta ir laikas; galutinio produkto, kurį gamina daugelio specializuotų darbininkų rankos, kokybė; darbininkų, dirbančių įvairaus turinio darbus, darbo kiekio ir kokybės vertinimas; racionalus brangių įrengimų, pakeitusių pigią darbo jėgą, panaudojimas. Išeitį rado R.Teiloras. Jis sukūrė funkcinę valdymo struktūrą, kurią pritaikius, vadovų ansamblio darbo pasidalijimo pagrindu tapo valdymo darbo turinio išskaidymas į keletą valdymo funkcijų grupių. Tai leido specializuoti tam tikras valdymo darbuotojų grupes konkrečioms valdymo funkcijoms atlikti ir taip gerokai padidinti valdymo darbo našumą, pagerinti jo kokybę.
Kontroliuojant darbus, stebimos veiklos kiekybės, kokybės, laiko ir vertės charakteristikos. Kiekybės charakteristikos dažniausiai vertinamos natūriniais vienetais arba svorio, ilgio matais. Kokybės vertinimui yra sukurta visa rodiklių sistema. Ji apima vienuolika rodiklių grupių:
a) paskirties rodikliai;
b) technologijos rodikliai;
c) tvarumo rodikliai;
d) tinkamumo rodikliai;
e) patikimumo rodikliai;
f) ilgaamžiškumo rodikliai;
g) ergonominiai rodikliai;
h) standartizavimo rodikliai;
i) teisiniai (patentiniai) rodikliai;
j) estetiniai rodikliai;
k) transportabilumo rodikliai;

Ypatingą reikšmę visose ūkio šakose įgauna ne kiekybė, bet kokybė ir efektyvumas. Geriau mažiau, bet kokybiškiau, kad produkcija būtų konkurentiška. (Vakarų ekspresas 98.02.20).

12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai

Lietuvoje šiandien, kaip niekuomet, mokslininkai ir pr.aktikai labai plačiai domisi konfliktų teigiamais sprendimais. Dažnai ieško ir randa patarimų kaip vienu ar kitu atveju likti nugalėtoju, pageidautinai išsprendžiant tik savo problemą. Išsprendus konfliktą tik vienos pusės naudai, jis tęsiasi užmaskuota forma ir galima tikėtis naujų konfliktų (A. Seilius, 94). Kadangi konflikto metu į oponentą yra žiūrima kaip į asmenį, kuris trukdo pasiekti asmeninių tikslų, tai pyktis, stresas ir kitos neigiamos emocijos neleidžia į jį žiūrėti draugiškai, neleidžia pamatyti priešininko perspektyvų, nes negalima sužinoti jo tikrųjų ketinimų (R.R. Blake ir J.S. Maiton, 1984). Įvykus konfliktui dauguma žmonių slepia informaciją, neteisingai aiškina kitų žmonių motyvus. Vienas iš teisingų sprendimų, gali būti trečio kelio ieškojimas: Kiekviena pusė laikosi savų, tačiau ieško bendrų sąlyčio taškų (pvz.: Lietuvos ir Latvijos jūros sienos problema). Kai problema yra labai sudėtinga ir jos neįmanoma išspręsti su vykdytojo pagalba, kreipiamasi į aukštesnio lygio vadovus. Dažnai būna konfliktai, kai bandoma ignoruoti vieno asmeninius interesus arba kai darbuotojai nesulaukia, ko tikisi. Tai vadovas turėtų įvertinti laukimo ir teisingumo teorijų reikšmę. Vadovo tinkamumas labai ryškiai matomas per sugebėjimą valdyti konfliktines situacijas. Visi žmonės yra individai, bet dirbdami bendrai, kartu jie vienas nuo kito priklauso. Visi jie skirtingų išankstinių nuostatų, pažiūrų. Dėl šių priežasčių kiekvienas iš jų turi teisę klysti. Taigi, siekiant organizacijos tikslų, vyksta konfliktai. Kad šie konfliktai būtų kuriamoji, bet ne griaunamoji jėga, jie turi būti protingai valdomi. Visa tai galima padaryti žinant šiuolaikinį valdymo mokslą (a. Seilius, 1997) (Organizacijų vadyba, Nr. 5, 1997)

13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą

Šiandien svarbiausi techninės pažangos uždaviniai – gamybos intensyvinimas, darbo našumo didinimas, energetinių ir materialinių resursų taupymas, diegiant naujausius ir efektyvius mokslo bei technikos pasiekimus. Ypač daug laukiama iš technikos elektronizavimo ir kompiuterizavimo, robotizuotos gamybos bei naujų technologijų.
Reikia naujų techninių sprendimų, kurių pagrindu suprojektuota ir pagaminta technika atitiktų laikmečio reikalavimus, taupiai naudotų medžiagas, energiją, būtų daug našesnė, ekologiškai švari, galėtų konkuruoti su perspektyviais užsienio firmų gaminiais.
Mokslo ir technikos pažanga vyksta ne savaime, o specialistų intelekto ir darbo dėka. Technika net ir tobula bei automatizuota, be žmogaus negyva. Teikia specialistų: kūrėjų, kvalifikuoto aptarnaujančio personalo, kurie sugebėtų naujai dirbti ir mąstyti, kurie norėtų ir galėtų varžytis su garsių užsienio firmų specialistais.
Suprantama, nepakeitus požiūrio į gamybą ir jos technologinę kultūrą, nėra ko varžytis dėl vietos po saule. Tai aišku. O rizika? Ji yra. Tačiau be protingos rizikos negalimi nauji technologiniai sprendimai, o kartu – pažanga.
Esminis techninės pažangos stabdys yra tai, kad specialistai neranda bendros kalbos, kaip spręsti ta pačią problemą.
Technika dabar tokia sudėtinga, kad viena, net labai gera galva vargu ar sugebės dirbti visuose baruose. Platesnio profilio specialistų rengimas, be abejo, turi atnešti naudą, tačiau reikia labai gerai apgalvoti jo pagrindus. Dabartinių ir taip perkrautų mokymo programų papildymai alternatyvos neturi.
Siūloma rengti specializuotas grupes. Tokias kompleksines grupes dalykiškai parengti daug paprasčiau nei specialistą universalą, nes grupės nariai be papildomų žinių turi išmokti bendrai dirbti, o jų dalykinė kvalifikacija greitai kyla, dirbant konkretų darbą. Šis kelias realus, rengiant jaunus specialistus bei keliant kvalifikaciją.
Ten, kur intensyviai kuriama naujausia technika, specialistų kvalifikacija kyla ir jie persikvalifikuoja darbo procese.
Visiems aišku, kad kvalifikacijos kėlimo užsiėmimus privalo vesti specialistai turintys praktinio darbo patirtį ir dirbantys konkrečioje srityje, galintys parodyti, kaip. taikyti naujas žinias praktiniame darbe. (Mokslas ir technika 97’3).

14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius

Kaip matome šis principas glaudžiai susijęs su antruoju principu. Kaip ir minėjau anksčiau, gamyba turi būna suderinta, kad laiku pasiektume užsibrėžtą tikslą. Vadinasi, ir įrengimai turi būti visapusiškai išnaudojami: įsigydami (ne būtinai brangius, modifikuotus) įrenginius, darbuotojai turi pagalvoti kaip geriau juos išdėstyti kokiame tai plote arba vienas kito, laiko taupymo sumetimais.

15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs

Šį šimtmetį automatizacija apėmė daugelį pramonės šakų. Spartų jos vystymąsi skatino daugelis veiksnių. Bene svarbiausi jų buvo būtinumas pakeisti žmogų mechanizmais kenksmingomis darbo sąlygomis ir žaliavų bei energijos taupymas Automatizavus atskiras darbo operacijas, buvo pereinama prie ištisų procesų automatizavimo, automatinių linijų ar net fabrikų kūrimo.
Lietuvoje visiškai automatinių gamyklų dar nėra, tačiau atskirų automatizuotų gamybos procesų gana apstu.
Šiuo metu automatizacijos srityje dirbančių mokslininkų pastangos sutelktos keturioms pagrindinėms problemoms spręsti. Visų pirma, augant informacijos srautams, jų perdirbimo greičiui bei saugojimo apimčiai, atskirus kompiuterius būtina jungti į ištisas sistemas. Antras ne mažiau svarbus aspektas – patogus žmogaus – mašinos bendravimas. Trečia: pagrindinis sukauptos informacijos panaudojimo tikslas – suderintas atskirų sistemos dalių, atskirų mechanizmų darbas minimizuojant energijos ir žaliavų panaudojimą bei aplinkos teršimą. Ir galų gale svarbu sukurti įvairias automatizuotas bei automatines sistemas, įgalinančias planuoti, projektuoti, plėsti bei eksportuoti pačias automatines sistemas.
Ir dar: automatizacija jau peržengia gamybos rėmus. Šiuolaikiniame pasaulyje atkaklios konkurencijos sąlygomis būtinas suderintas atskirų pramonės šakų, prekybos bei planavimo darbas o to neįmanoma atlikti be efektyvių komunikacijos priemonių.
Automatinių sistemų, pakeičiančių žmogų ne tik mechaniniame, bet ir protiniame darbe, kūrimas veda dar toliau. Visų pirma, kūrimui ir eksploatavimui būtina vis daugiau žinių. Norint jas sukaupti, tenka daug ir atkakliai dirbti.
Nors automatizacija iš aptarnaujančio personalo ir reikalauja aukštesnio išsilavinimo, kuriam pasiekti reikia daug laiko ir pastangų, tačiau smarkiai padidina darbo našumą, todėl žmonių laisvalaikiu tenka vis didesnė laiko dalis. (Mokslas ir technika. 90’1).

16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui

Vienu metu gali reikėti suteikti tokias pat paslaugas skirtingiems klientams. Norint tolygiai našiai dirbti patartina turėti kelias vienodas gamybines linijas (pvz.: autobusų stotyje yra kelios bilietų pardavimo kasos), kitaip gali sutrikti vartotojų aptarnavimas.

17. Stengtis nuolat tobulėti

Dėka noro tobulėti, žmogus daug pasiekė. Reikia tik sau įteigti, kad būsena, kuria gyvenu dabar, nėra tobula – tada pasiseks pasiekti daug daugiau.
Šiuolaikinių organizacijų vadovams tokio noro dėka pavyko pasiekti aukštesnius tikslus. Anksčiau išvardinti principai yra tarsi pagrindas paskutiniajam.

Išvados

1. Veiklos aplinką sudaro vartotojai, konkurentai, produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai.
2. Sudėtingų produktų masinė pramoninė g-ba teikia vartotojams techniškai sudėtingus gaminius. G-ba turi būti suderinta, jei norime, kad rezultatai būtų pasiekti laiku.
3. Kad organizacija veiktų ji turi nuolat turėti darbo objektą.
4. “Turėk vieną arba du gerus tiekėjus, pabandyk pasiekti tokį lygį, tarsi jūs būtumėte viena šeima”.
5. Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas, darbuotojų specializacija, leidžia organizacijai našiau dirbti.
6. Kontroliuojant darbus, stebimas veiklos kiekybės, kokybės, laiko ir vertės charakteristikos.
7. Svarbiausi techninės pažangos uždaviniai – gamybos i.ntensyvumas, darbo našumo didinimas.

Literatūra

1. Butkus :Organizacijos ir vadyba ,1996 m.

2. Sakalas, Venskus : Operatyvusis gamybos valdymas

3. Rapalienė , Bagdonas : Administravimo principai

4. Mokslas ir gyvenimas 1992 m. nr.1,11

5. Organizacijų vadyba 1997 m. nr.5

6. Respublika 1996 m. sausio 3 d. , sausio 24 d.
7. 1996m. sausio 20 d.

8. Diena 1996 m. sausio 3 d.
9. sausio 24 d.

10. Verslas 1994 m. nr.20

11. Liaudies ūkis 1996 m. nr.2,3,6,12

12. Mokslas ir technika 1981 m. nr.1,20
13. 1981m. nr.1
14. 1981m. nr.3

15. Kelias į rinką 1992 m. nr.1

16. Vadovo pasaulis 1998m. nr.3

17. Lietuvos ūkis 1997 m. nr.9

18. Vakarų ekspresas 1998 m. vasario 20 d.

19. Soc. Mokslai . Ekonomika T3

20. Litas 1994 m. rugsėjo 1 d.

21. Ekonomika 1987 m.nr. 31

22. Inž. Ekonomika 1992 m. T3,T5
Turinys

Įvadas 2
Kas yra operatyvinis valdymas , principai 2
Operatyviojo valdymo principai 3
1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus 3
3. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas 4
3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas 4
4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais. 4
5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus 5
6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių 5
7. Visuotinės kokybės principas 6
8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas 6
9. Sutvarkyti darbo vietą 7
10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija 7
11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę 8
12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai 9
13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą 9
14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius 10
15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs 10
16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui 11
17. Stengtis nuolat tobulėti 11
Išvados 12
Literatūra 13

“.Nė vienas žmogus nesiims jokio ,net ir menkiausio darbo , kurio jis nėra mokęsis ,- bet kiekvienas mano esąs pasirengęs imtis sunkiausio iš darbų – valdyti . “

Sokratas (“ Organizacijos ir vadyba “1996 m. psl.20 )

Įvadas

Organizacijos skiriasi viena nuo kitos dydžiu, darbo pobūdžiu, nuosavybės forma, tačiau turi vieną bendrą bruožą – jose dirba žmonės . Išmintingas vadovavimas – svarbiausia įmonės gija. Vienas žmogus negali dirbti atsiribojęs nuo kitų, jis turi žinoti, ką ir kada atlikti, už ką atsako, kam vadovauja ir kieno yra pavaldinys, nes savo sugebėjimus, intelektą, profesinį ir kvalifikacinį išsilavinimą skiria įmonės interesams. ( Vadovo pasaulis ,97’1 ). Visus šiuos ir dar daugelį kitų dalykų išdėsčiau savo referate “Operatyvinio valdymo principai “.

Kas yra operatyvinis valdymas , principai

• Operatyvusis valdymas – tai gamybos ir paslaugų eigos reguliavimo sistema.
• Valdymo principai – tai taisyklės , elgesio normos ir pagrindiniai kuriais vadovaujasi valdymo organai tam tikromis visuomenėje susiklosčiusiomis socialinėmis – ekonominėmis sąlygomis.

Valdymo principai nulemia valdymo sistemos, struktūros, proceso, valdymo organizacijos ir ūkinio mechanizmo reikalavimus. Juos kuria žmonės, tačiau tai nereiškia, kad jie yra subjektyvaus pobūdžio. Principai išreiškia reiškinių, kurie padiktuoti objektyvių dėsnių, esmę.
Principai turi būti pagrįsti visuomenės raidos ir valdymo dėsniais, atitikti gamybos plėtros ir valdymo tikslus, atspindėti pagrindines valdymo savybes, ryšius ir santykius, turėti teisinį turinį, t.y. privalo remtis konstitucija, įmonės nuostatais. (Sakalas “Operatyvinės gamybos valdymas”)

Operatyviojo valdymo principai

Operatyviojo valdymo principų yra 17:
1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus
2. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas
3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas.
4. Prekes gaminti ir pristatyti vartotojui patogiais kiekiais.
.5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus.
6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių.
7. Visuotinės kokybės principas.
8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas.
9. Sutvarkyti darbo vietą.
10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija.
11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę.
12. Problemas turi spręsti patys vykdytojai.
13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą.
14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius.
15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs.
16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui.
17. Stengtis nuolat tobulėti

Kiekviena organizacija pasirenka jai labiausiai tinkamus. Dabar pabandysiu panagrinėti kiekvieną principą plačiau.

1. Pažinti savo vartotojus ir konkurentus

Susipažinus su organizacijos tikslais paaiškėja, kad visus juos lemia organizaciją supančios aplinkos – vartotojų, gamtos sąlygų, bei gyventojų bendrijos. Skiriamos 2 aplinkos: veiklos aplinka ir bendroji aplinka. Veiklos aplinką sudaro: vartotojai, konkurentai, produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai. Vartotojų svarba aiški nuo pat organizacijos suvokimo pradžios – jie išlaiko organizaciją ir sudaro sąlygas nuolat atnaujinti veiklą. Tačiau ieškodama sau vietos, menkai patenkinamo vartotojų poreikio, organizacija turi orientuotis į tai, o kas gi iš viso jos numatomoje veiklos sferoje jau yra pateikiama, nes nuo to priklauso organizacijos galimybės susirasti sau tinkamą veiklos sferą ir įsitvirtinti joje. Taigi, greta vartotojų organizacijos veiklą gerokai lemia ir konkurentai – organizacijos gaminančios tokią pat produkciją. Nagrinėjant organizacijos galimybes, būtinai reikia išskirti ir organizacijos produkcijos pakaitalų gamybą. Įsigilinus vien į panašios į savąją produkcijos gamybą, galima nepastebėti to vartotojų poreikių sumažėjimo, kuris atsiranda dėl technologiškai visai kitaip gaminamo organizacijos produkto pakaitalo, pvz. žlugo stiklo f-kai, neįvertinę plastikinės taros galimybių. Išlikusios ir sėkmingai tebegyvuojančios firmos turėjo iš esmės keisti požiūrį į savo produktus, imti gaminti produktus, neprieinamus pakaitalus gaminančioms organizacijoms, ir taip sudaryti savo produkcijos vartotojų bendriją. ( Butkus “Organizacijos ir vadyba”)

2. Gamybos proceso padalijimas į operacijas ir jų sujungimas į srovines linijas

Sudėtingų produktų masinė pramoninė g-ba teikia vartotojams techniškai sudėtingus gaminius, kurie gaminami iš labai didelio kitų organizacijų produktų rinkinio. Kuo didesni g-bos mastai, tuo smulkesnėmis dalimis skaidomas visas darbo objektų vertimo darbo produktu procesas, o bendro darbo sėkmę laiduoja labai griežtas darbų reglamentavimas bei pusgaminių tiekimas iš vienos operacijos į kitą. Labai svarbus grupinio darbo panaudojimas. Nors grupinis fizinis darbas, kuris dažniausiai ir reikalingas produkcijai gaminti, neturi šių bruožų, kurie daro veiksmingą grupinį protinį darbą, bet ir jis savaip didina veiklos efektyvumą. Pagrindinis šaltinis – panaudoti darbininkų žinių, įgūdžių, poveikio kitiems galimybių perviršį, kurio jie vien tik savo darbo vietoje panaudoti negali. Gamyba turi būti suderinta, jei norime, kad rezultatai būtų pasiekti laiku. (Butkus; Organizacijos ir vadyba).

3. Pasiruošimo ir paleidimo laikas

Tai laikas, kurio organizacijai reikia įrengimams paruošti ir paleisti Labai svarbu, kad tas laikas būtų kuo trumpesnis. Labai dažnai ieškoma naujų rinkų, tačiau dažnai pamirštama, kad reikia daug pastangų esamiems pirkėjams išlaikyti, kad rinkos sąlygomis pasiūla dažniausiai viršija paklausą. Supraskime: mūsų konkurentai nesnaudžia, pvz. siūlydami geresnius ar pigesnius analogiškus gaminius. Ir tikrai mūsų pirkėjai pabėgs pas tiekėjus, pasiūliusius nebūtinai geresnių ar pigesnių prekių, bet greičiau, anksčiau už mūsų gaminamas (Vadovo vadovėlis 98’3).

4. Prekes gaminti i.r pristatyti vartotojui patogiais kiekiais.

Kad organizacija gyvuotų ir nuolat veiktų, ji turi nuolat turėti darbo objektą. Visas organizacijas darbo objektu aprūpina tos organizacijos darbo produkto vartotojai, – net ir ramų orą (tylą) muzikantams duoda klausantys jų muzikos ir nekeliantys triukšmo klausytojai. Vadinasi, jeigu jau žmogus supranta, kad savo poreikių vienas patenkinti negalės, ir susiranda organizaciją, kuri sudaro geresnes sąlygas tiems poreikiams tenkinti, jis nesunkiai suvokia, kad organizacija nuolat egzistuos ir veiks tik tada, jei vartotojai nuolat reikalaus tos organizacijos produkto ir sudarys sąlygas nuolat atnaujinti veiklos procesą.
Prekybos darbo produktas – prekė pas vartotoją. Naudojantis tarpininkavimo technologija, niekas savo pavidalo nekeičia, keičiasi tik darbo objekto vieta – jis (prekė) patenka pas pirkėją. Pats keitimo procesas labai paprastas ir trumpas, bet kad jis įvyktų, darbuotojas ir pirkėjas turi pasikeisti informacija. Pirkėjas pagal mūsų logiką, gali būti suvokiamas kaip darbo priemonė. Kadangi ši priemonė į organizaciją patenka tik trumpam kontaktų laikui ir jos patekimo nenusako dėsniai, darbą su pirkėjais reikia suvokti kaip atvirą ryšių užmezgimo sistemą, nuolat keičiantis informacija. Darbo priemone prekybos procese naudojami ir pinigai. Kitos darbo priemonės – prekybos įrenginiai ir informacinė medžiaga. Darbuotojai turi būti kvalifikuoti ir išmanyti poreikius, kuriuos tenkina jų parduodamos prekės, turi būti komunikabilūs. (Butkus; Organizacijos ir vadyba).
Daugelis organizacijų yra labai konservatyvios. Šiuo metu reikėtų ieškoti paklausios produkcijos, pereiti prie smulkiaserijinės gamybos, dažnai keisti gaminamą produkciją. Tai yra reikia pradėti dirbti rinkai, vartotojui. Bet toks požiūris reikalauja ir kitokio požiūrio į valdymą ir darbo organizavimą. Vadovai turi suprasti, kad jie dirbo ne taip ir jiems reikia ieškoti naujų darbo metodų, naujų valdymo formų. Reikia suprasti ir pradėti taikyti rinkos ekonomikos dėsningumus. (Verslas 94’20).
Atliekant kiekvieną užsakymą svarbu jį individualizuoti. Svarbu ne tik matyti kieno ar kam skirtas daiktas, bet ir kas sukūrė, pagamino, pastatė. (Kelias į rinką 92’1).

5. Mažinti tiekėjų skaičių, turėti kelis patikimus tiekėjus

Organizacijos veikla labai priklauso nuo aplinkos elementų, lemiančių organizacijos veiklos įėjimus. Visų pirma tai tiekėjai, aprūpinantys organizaciją darbo objektu (medžiagomis, žaliavomis, pusgaminiais, komplektuojamaisiais gaminiais) bei energetiniais ištekliais (Butkus; Organizacija ir vadyba).
Dabar vis dažniau laikomasi taisyklės – “turėk vieną ar du gerus tiekėjus, pabandyk pasiekti tokį lygį, tarsi jūs būtumėte viena šeima”. Tokia ilgalaikė sąjunga yra abipusiškai naudinga. Kadangi tiekėjai gerai pažįsta savo klientą, jie žino, kokios kokybės, kada ir kokių prekių reikės, todėl jie gali be rizikos planuoti savo veiklą (Kapalienė, Bagdonas “Administravimo principai”).

6. Mažinti produktui pagaminti reikalingų komponentų skaičių

Kai komponentų mažiau, palengvėja tiekimas, mažiau yra gaišlių surinkimo operacijų. Vartotojas, sugedusį gaminį gali greičiau ir paprasčiau pataisyti. Tačiau kartais dėl to labai pabrangsta patys komponentai, o sugedus vienai mažai detalei tenka keisti visą mazgą. (Kapalienė, Bagdonas “Administravimo principai”).

7. Visuotinės kokybės principas

Nuomonė, kad geras prekes galima pagaminti tik su didelėmis išlaidomis, drauge ir brangias, yra tradicinės vadybos mitas. Pažangiausia pasaulio patirtis jį paneigė. Ateitis priklauso toms organizacijoms, kurios patenkins išrankiausių klientų dabartinius ir būsimus poreikius įsigyti gerų prekių arba gauti paslaugų mažiausia kaina. Tai pasiekiama, taikant įmonėse šiuolaikinius kokybės vadybos metodus. Vienas jų yra įgyvendinti kokybės valdymo sistemas, parengtas pagal tarptautinių kokybės valdymo standartų reikalavimus. Šios sistemos netvarką įmonėse paverčia tvarka. O tvarka yra tolesnio nuolatinio tobu.lėjimo pamatas. Nuolatinės organizacijos veiklos tobulinimas yra būtina sąlyga organizacijai išsilaikyti rinkoje.Tai galima pasiekti įgyvendinant verslo tobulinimo modelius, pagrįstus visuotinės kokybės vadybos metodais. (Vadovo pasaulis 98’3). Supratimas, kad būtinos permainos kokybės užtikrinimo pagrindu vienas svarbiausių bet kokios organizacijos įvertinimo kriterijų (Litas 94.09.01).

8. Sukurti gamybines ląsteles ir svorines linijas

Kiekvienas organizacijos narys turi atlikti tam tikrą dalį darbo verčiant darbo objektą darbo produktu. Tą dalį nusako organizacijos narių darbo pasidalijimas arba specializacija. Kadangi darbą apibūdina jo vietą, laikas, turinys ir produktas, šiais požymiais jis ir dalijamas tarp organizacijos narių. Darbų padalijimas pagal jų atlikimo vietą būdinga organizacijoms, kai naudojamasi tarpininkavimo technologija: pardavėjai dirba skirtuose parduotuvės skyriuose, ryšininkai – teritoriniuose skyriuose Darbai dalijami pagal laiką tais atvejais, kai procesų trukmė prašoka vieno žmogaus galimybes, pavyzdžiui, ligonių slaugymas dieną ir naktį, nenutrūkstama energetikos bei transporto įrengimų priežiūra ir kt. Tada žmonės pasidalija darbus pagal pamainas. Darbų padalijimas pagal jų turinį arba technologine specializacija dažniausiai taikoma ten, kur daug žmonių gamina daug vienodų produktų. Visas darbas suskaidomas į technologines operacijas, reikalaujančias mažesnės įgūdžių įvairovės; tada žmogus greičiau išmoksta darbą, sparčiau ir geriau dirba; pavienės operacijos pavedamos tam tikriems organizacijos nariams. Tai ir yra nuoseklioji technologija.
Didinant organizacijos narių atsakomybę už produkto kokybę, jiems arba jų grupėms pavedamas visas darbas, susijęs tu tam tikru produktu. Pavyzdžiui, aptarnauti įvairių firmų automobilius, prekiauti skirtingais produktais, siūti moteriškus, vyriškus ir vaikiškus drabužius pavedama vis kitiems žmonėms
Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas arba darbuotojų specializacija, leidžianti kiekvienam organizacijos nariui našiau ir geriau dirbti, būtinai turi būti koordinuojama, darbai derinami. Naudojami tokie organizacijos darbų derinimo būdai: tarpusavio prisitaikymas, tiesioginis nurodymas, rezultatų, darbo procedūrų, žinių ir įgūdžių bei elgesio normų standartizavimas. (Butkus; Organizacija ir vadyba).

9. Sutvarkyti darbo vietą

Sparti mokslo ir technikos pažanga visose žmogaus veiklos sferose tolydžio keičia jį supančių daiktų pasaulį. Labai operatyviai veikiančios ryšių sistemos tarytum prailgina laiką ir per tam tikrą jo atkarpą žmogus gali padaryti kur kas daugiau, negu padarydavo prieš keletą metų. Padidėjus reikalavimams pagrindinei gamybinei jėgai -, žmogui, padidėja ir jo reikalavimai gamybinei aplinkai, konkrečiom darbo sąlygom. Gerinti tas sąlygas visapusiškai naudinga, nes būtent jos padeda didinti darbo našumą ir gerinti produkcijos kokybę.
Dabartinėmis sąlygomis gerinant žmogaus darbo sąlygas, ypatingas vaidmuo tenka sparčiai besiskverbiančiai į visas žmogaus veiklos sritis techninei estetikai, kuri formuoja žmogų supančią aplinką pagal grožio dėsnius Organizacijoje grožio pagrindas yra tikslingumas. (Mokslas ir technika, 1981, nr.1-12)

10. Darbuotojų meistriškumas ir kvalifikacija

Kvalifikacija lėmė visus didžiuosius pasaulio atradimus, gamybos ir socialinę pažangą. Išsivysčiusiose šalyse kvalifikacijai tobulinti skiriama labai daug dėmesio, nes tada galima sparčiai ir palyginti nedideliais kaštais atnaujinti gamybą. (Respublika 91’01’09).
Viena sudėtingiausių darbo organizavimo pasikartojančioje veikloje problemų yra darbo pasidalijimas. Jis vyksta dviem pagrindais – profesiniu ir kvalifikaciniu. Profesiniu pagrindu – žmonės skirstomi pagal poveikio darbo objektui būdus (pvz. siuvime – sukirpėjai, siuvėjai, lygintojai). Kvalifikaciniu pagrindu – skirstoma pagal atliekamų darbų sudėtingumą ir iš to išplaukiantį laiką, reikalingą susidaryti įgūdžiams, į nekvalifikuotą, žemos kvalifikacijos,. kvalifikuotą ir aukštos kvalifikacijos. Norint kuo geriau panaudoti kiekvieno darbuotojo galimybes, organizuojant darbus, reikia stengtis, kad kiekviena technologinio proceso operacija būtų atliekama darbininko, kurio profesija ir kvalifikacija tiksliai atitinka operacijos reikalavimus. Jei darbininko sugebėjimai aukštesni, neracionaliai naudojamas jo darbo laikas – per tą patį laiką jis galėtų padaryti sudėtingesnį darbą, jei jo sugebėjimai menkesni, jis gali nepasiekti reikiamos darbų kokybės bei sugaišti daugiau laiko.
Net labai kvalifikuoti tam tikros srities specialistai dažnai yra nepakankamai pasiruošę visokeriopai įvertinti sprendimo pasekmes, numatyti visą kompleksą priemonių, padedančių įgyvendinti sprendimą. Verta panaudoti tą santykinį kvalifikacijos perviršį. Juk kad ir kokios geros nuomonės apie save būtų specialistas, jis turi pripažinti, kad žmogus, kuris vykdo jo sprendimą arba naudojasi to sprendimo vaisiais, visada ras kuo papildyti jo žinias.
Taigi, kaip darbininkas turi puikiai mokėti pagrindinę savo darbo technologinę operaciją, taip vadovas ar vadybos specialistas turi gerai suvokti vadybos sprendimo esmę bei įvaldyti racionalius sprendimo būdus. (Butkus; Organizacija ir vadyba).
Organizacijos sėkmę pirmiausia lemia jos aukščiausias vadovas (savininkas), kuris turi turėti profesionalų pasiruošimą. Čia turima omenyje ne vien akademinį vadybos teorijų žinovą, bet žmogų, sugebantį derinti (integruoti) rūpestį gamybine organizacijos veikla ir ne mažesnį – jam pavaldžiais žmonėmis, nuo kurių priklauso organizacijos veiklos rezultatai. Skirtingai nuo daugumos vadovų, šis vadovas savo vidine nuostata, vertybine orientacija neturi prieštarauti organizacijos misijai ir jos tikslams bei dirbančiųjų poreikiams. Dar daugiau: jis turi sugebėti personalo poreikius ir tikslus suderinti ir nukreipti organizacijos tikslų siekimui. Šių dviejų prioritetų sintezė galima pasitelkiant visų darbuotojų sugebėjimus, planuojant organizacijos strategiją, vedančią į sėkmę. (Organizacijų vadyba 97’5).

11. Fiksuoti gaminamos produkcijos kiekį ir kokybę

Numačius visų reikalingų darbų eilę, pirmiausia reikia gerai išnagrinėti kiekvieno atliekamo darbo technologiją, apsirūpinti įrankiais, įrenginiais bei medžiagomis, parinkti kiekvienam darbui tinkamus vykdytojus, ir, išsiaiškintus, kas ir pagal kokius dėsnius juda darbo procese, pavesti tam tikriems darbuotojams atlikti veiksmus, reikalingus, kad tas judėjimas vyktų nustatytu režimu.
Savaime iškyla daug naujų problemų: specializuotų darbininkų darbo vieta ir laikas; galutinio produkto, kurį gamina daugelio specializuotų darbininkų rankos, kokybė; darbininkų, dirbančių įvairaus turinio darbus, darbo kiekio ir kokybės vertinimas; racionalus brangių įrengimų, pakeitusių pigią darbo jėgą, panaudojimas. Išeitį rado R.Teiloras. Jis sukūrė funkcinę valdymo struktūrą, kurią pritaikius, vadovų ansamblio darbo pasidalijimo pagrindu tapo valdymo darbo turinio išskaidymas į keletą valdymo funkcijų grupių. Tai leido specializuoti tam tikras valdymo darbuotojų grupes konkrečioms valdymo funkcijoms atlikti ir taip gerokai padidinti valdymo darbo našumą, pagerinti jo kokybę.
Kontroliuojant darbus, stebimos veiklos kiekybės, kokybės, laiko ir vertės charakteristikos. Kiekybės charakteristikos dažniausiai vertinamos natūriniais vienetais arba svorio, ilgio matais. Kokybės vertinimui yra sukurta visa rodiklių sistema. Ji apima vienuolika rodiklių grupių:
a) paskirties rodikliai;
b) technologijos rodikliai;
c) tvarumo rodikliai;
d) tinkamumo rodikliai;
e) patikimumo rodikliai;
f) ilgaamžiškumo rodikliai;
g) ergonominiai rodikliai;
h) standartizavimo rodikliai;
i) teisiniai (patentiniai) rodikliai;
j) estetiniai rodikliai;
k) transportabilumo rodikliai;

Ypatingą reikšmę visose ūkio šakose įgauna ne kiekybė, bet kokybė ir efektyvumas. Geriau mažiau, bet kokybiškiau, kad produkcija būtų konkurentiška. (Vakarų ekspresas 98.02.20).

12. Problemas turi spręsti patys vykdyt.ojai

Lietuvoje šiandien, kaip niekuomet, mokslininkai ir praktikai labai plačiai domisi konfliktų teigiamais sprendimais. Dažnai ieško ir randa patarimų kaip vienu ar kitu atveju likti nugalėtoju, pageidautinai išsprendžiant tik savo problemą. Išsprendus konfliktą tik vienos pusės naudai, jis tęsiasi užmaskuota forma ir galima tikėtis naujų konfliktų (A. Seilius, 94). Kadangi konflikto metu į oponentą yra žiūrima kaip į asmenį, kuris trukdo pasiekti asmeninių tikslų, tai pyktis, stresas ir kitos neigiamos emocijos neleidžia į jį žiūrėti draugiškai, neleidžia pamatyti priešininko perspektyvų, nes negalima sužinoti jo tikrųjų ketinimų (R.R. Blake ir J.S. Maiton, 1984). Įvykus konfliktui dauguma žmonių slepia informaciją, neteisingai aiškina kitų žmonių motyvus. Vienas iš teisingų sprendimų, gali būti trečio kelio ieškojimas: Kiekviena pusė laikosi savų, tačiau ieško bendrų sąlyčio taškų (pvz.: Lietuvos ir Latvijos jūros sienos problema). Kai problema yra labai sudėtinga ir jos neįmanoma išspręsti su vykdytojo pagalba, kreipiamasi į aukštesnio lygio vadovus. Dažnai būna konfliktai, kai bandoma ignoruoti vieno asmeninius interesus arba kai darbuotojai nesulaukia, ko tikisi. Tai vadovas turėtų įvertinti laukimo ir teisingumo teorijų reikšmę. Vadovo tinkamumas labai ryškiai matomas per sugebėjimą valdyti konfliktines situacijas. Visi žmonės yra individai, bet dirbdami bendrai, kartu jie vienas nuo kito priklauso. Visi jie skirtingų išankstinių nuostatų, pažiūrų. Dėl šių priežasčių kiekvienas iš jų turi teisę klysti. Taigi, siekiant organizacijos tikslų, vyksta konfliktai. Kad šie konfliktai būtų kuriamoji, bet ne griaunamoji jėga, jie turi būti protingai valdomi. Visa tai galima padaryti žinant šiuolaikinį valdymo mokslą (a. Seilius, 1997) (Organizacijų vadyba, Nr. 5, 1997)

13. Išlaikyti ir tobulinti dabartinę įrangą bei personalą

Šiandien svarbiausi techninės pažangos uždaviniai – gamybos intensyvinimas, darbo našumo didinimas, energetinių ir materialinių resursų taupymas, diegiant naujausius ir efektyvius mokslo bei technikos pasiekimus. Ypač daug laukiama iš technikos elektronizavimo ir kompiuterizavimo, robotizuotos gamybos bei naujų technologijų.
Reikia naujų techninių sprendimų, kurių pagrindu suprojektuota ir pagaminta technika atitiktų laikmečio reikalavimus, taupiai naudotų medžiagas, energiją, būtų daug našesnė, ekologiškai švari, galėtų konkuruoti su perspektyviais užsienio firmų gaminiais.
Mokslo ir technikos pažanga vyksta ne savaime, o specialistų intelekto ir darbo dėka. Technika net ir tobula bei automatizuota, be žmogaus negyva. Teikia specialistų: kūrėjų, kvalifikuoto aptarnaujančio personalo, kurie sugebėtų naujai dirbti ir mąstyti, kurie norėtų ir galėtų varžytis su garsių užsienio firmų specialistais.
Suprantama, nepakeitus požiūrio į gamybą ir jos technologinę kultūrą, nėra ko varžytis dėl vietos po saule. Tai aišku. O rizika? Ji yra. Tačiau be protingos rizikos negalimi nauji technologiniai sprendimai, o kartu – pažanga.
Esminis techninės pažangos stabdys yra tai, kad specialistai neranda bendros kalbos, kaip spręsti ta pačią problemą.
Technika dabar tokia sudėtinga, kad viena, net labai gera galva vargu ar sugebės dirbti visuose baruose. Platesnio profilio specialistų rengimas, be abejo, turi atnešti naudą, tačiau reikia labai gerai apgalvoti jo pagrindus. Dabartinių ir taip perkrautų mokymo programų papildymai alternatyvos neturi.
Siūloma rengti specializuotas grupes. Tokias kompleksines grupes dalykiškai parengti daug paprasčiau nei specialistą universalą, nes grupės nariai be papildomų žinių turi išmokti bendrai dirbti, o jų dalykinė kvalifikacija greitai kyla, dirbant konkretų darbą. Šis kelias realus, rengiant jaunus specialistus bei keliant kvalifikaciją.
Ten, kur intensyviai kuriama naujausia technika, specialistų kvalifikacija kyla ir jie persikvalifikuoja darbo procese.
Visiems aišku, kad kvalifikacijos kėlimo užsiėmimus privalo vesti specialistai turintys praktinio darbo pat.irtį ir dirbantys konkrečioje srityje, galintys parodyti, kaip taikyti naujas žinias praktiniame darbe. (Mokslas ir technika 97’3).

14. Įsigyti paprastus, pigius ir paslankius įrenginius

Kaip matome šis principas glaudžiai susijęs su antruoju principu. Kaip ir minėjau anksčiau, gamyba turi būna suderinta, kad laiku pasiektume užsibrėžtą tikslą. Vadinasi, ir įrengimai turi būti visapusiškai išnaudojami: įsigydami (ne būtinai brangius, modifikuotus) įrenginius, darbuotojai turi pagalvoti kaip geriau juos išdėstyti kokiame tai plote arba vienas kito, laiko taupymo sumetimais.

15. Automatizuoti tuos gamybinius procesus, kurie yra pakankamai pastovūs

Šį šimtmetį automatizacija apėmė daugelį pramonės šakų. Spartų jos vystymąsi skatino daugelis veiksnių. Bene svarbiausi jų buvo būtinumas pakeisti žmogų mechanizmais kenksmingomis darbo sąlygomis ir žaliavų bei energijos taupymas Automatizavus atskiras darbo operacijas, buvo pereinama prie ištisų procesų automatizavimo, automatinių linijų ar net fabrikų kūrimo.
Lietuvoje visiškai automatinių gamyklų dar nėra, tačiau atskirų automatizuotų gamybos procesų gana apstu.
Šiuo metu automatizacijos srityje dirbančių mokslininkų pastangos sutelktos keturioms pagrindinėms problemoms spręsti. Visų pirma, augant informacijos srautams, jų perdirbimo greičiui bei saugojimo apimčiai, atskirus kompiuterius būtina jungti į ištisas sistemas. Antras ne mažiau svarbus aspektas – patogus žmogaus – mašinos bendravimas. Trečia: pagrindinis sukauptos informacijos panaudojimo tikslas – suderintas atskirų sistemos dalių, atskirų mechanizmų darbas minimizuojant energijos ir žaliavų panaudojimą bei aplinkos teršimą. Ir galų gale svarbu sukurti įvairias automatizuotas bei automatines sistemas, įgalinančias planuoti, projektuoti, plėsti bei eksportuoti pačias automatines sistemas.
Ir dar: automatizacija jau peržengia gamybos rėmus. Šiuolaikiniame pasaulyje atkaklios konkurencijos sąlygomis būtinas suderintas atskirų pramonės šakų, prekybos bei planavimo darbas o to neįmanoma atlikti be efektyvių komunikacijos priemonių.
Automatinių sistemų, pakeičiančių žmogų ne tik mechaniniame, bet ir protiniame darbe, kūrimas veda dar toliau. Visų pirma, kūrimui ir eksploatavimui būtina vis daugiau žinių. Norint jas sukaupti, tenka daug ir atkakliai dirbti.
Nors automatizacija iš aptarnaujančio personalo ir reikalauja aukštesnio išsilavinimo, kuriam pasiekti reikia daug laiko ir pastangų, tačiau smarkiai padidina darbo našumą, todėl žmonių laisvalaikiu tenka vis didesnė laiko dalis. (Mokslas ir technika. 90’1).

16. Patartina turėti keletą įrengimų, gamybinių ląstelių, srovinių linijų kiekvienam produktui, paslaugai ar klientui

Vienu metu gali reikėti suteikti tokias pat paslaugas skirtingiems klientams. Norint tolygiai našiai dirbti patartina turėti kelias vienodas gamybines linijas (pvz.: autobusų stotyje yra kelios bilietų pardavimo kasos), kitaip gali sutrikti vartotojų aptarnavimas.

17. Stengtis nuolat tobulėti

Dėka noro tobulėti, žmogus daug pasiekė. Reikia tik sau įteigti, kad būsena, kuria gyvenu dabar, nėra tobula – tada pasiseks pasiekti daug daugiau.
Šiuolaikinių organizacijų vadovams tokio noro dėka pavyko pasiekti aukštesnius tikslus. Anksčiau išvardinti principai yra tarsi pagrindas paskutiniajam.

Išvados

1. Veiklos aplinką sudaro vartotojai, konkurentai, produkcijos pakaitalų gamintojai, tiekėjai.
2. Sudėtingų produktų masinė pramoninė g-ba teikia vartotojams techniškai sudėtingus gaminius. G-ba turi būti suderinta, jei norime, kad rezultatai būtų pasiekti laiku.
3. Kad organizacija veiktų ji turi nuolat turėti darbo objektą.
4. “Turėk vieną arba du gerus tiekėjus, pabandyk pasiekti tokį lygį, tarsi jūs būtumėte viena šeima”.
5. Kad būtų geresni bendri organizacijos darbo rezultatai, darbų padalijimas, darbuotojų specializacija, leidžia organizacijai našiau dirbti.
6. Kontroliuojant darbus, stebimas veiklos kiekybės, kokybės, laiko ir vertės charakteristi.kos.
7. Svarbiausi techninės pažangos uždaviniai – gamybos intensyvumas, darbo našumo didinimas.

Literatūra

1. Butkus :Organizacijos ir vadyba ,1996 m.

2. Sakalas, Venskus : Operatyvusis gamybos valdymas

3. Rapalienė , Bagdonas : Administravimo principai

4. Mokslas ir gyvenimas 1992 m. nr.1,11

5. Organizacijų vadyba 1997 m. nr.5

6. Respublika 1996 m. sausio 3 d. , sausio 24 d.
7. 1996m. sausio 20 d.

8. Diena 1996 m. sausio 3 d.
9. sausio 24 d.

10. Verslas 1994 m. nr.20

11. Liaudies ūkis 1996 m. nr.2,3,6,12

12. Mokslas ir technika 1981 m. nr.1,20
13. 1981m. nr.1
14. 1981m. nr.3

15. Kelias į rinką 1992 m. nr.1

16. Vadovo pasaulis 1998m. nr.3

17. Lietuvos ūkis 1997 m. nr.9

18. Vakarų ekspresas 1998 m. vasario 20 d.

19. Soc. Mokslai . Ekonomika T3

20. Litas 1994 m. rugsėjo 1 d.

21. Ekonomika 1987 m.nr. 31

22. Inž. Ekonomika 1992 m. T3,T5

Leave a Comment