Senovės Graikija

Patys graikai galvojo iš kur eina idėjos tokiems pasiekimams. Daugelis manė, kad daug kas perimta iš Egipto, Rytų. Kita vertus patys graikai pastebėjo, kad jų vystymasis eina kita linkme, nei likusio civilizuoto pasaulio. Pvz.: pradeda skirtis nuo filipiniečių (nors tas pats raštas ir t.t.). Graikijos iškilimas buvo esminis posūkis pasaulio civilizacijos istorijoje. Jų pranašumas jau išriškėjo jau karų su Perisja metu (privertė ją pereiti prie gynybos). Jėga vienybėje, o ne teritorijoje. Aleksandras Makedonietis visiškai sugriovė Persų valstybę ir užėmė jos teritoriją. Jų pasirodymas artimuosiuose rytuose reiškė Artimųjų Rytų civilizacijos pabaigą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų, Europos, Indijos ir Kinijos c-jos pradėjo vystyti kultūrinę sąveiką. Tuo laiku nusistovėjo.Tuo laikotarpiu nusistovėjo tam tikra pusiausvyra tarp šių civilizuotų visuomenių, kuri egzistavo iki 1500 m. Šią pusiausvyrą pažeidė Europa – ji pradėjo užkariauti pasaulį. Graikus civilizacija buvo dalijimosi į Rytus ir Vakarus pradžia. Tikrasis Graikijos civilizacijos gimimas vyko Archaikos laikotarpiu. (8-6 a.pr.m.e). Tada atsirado nauji socialiniai, ekonominiai, kultūriniai bei politiniai reiškiniai, kurie skyrė graikų civilizacija nuo kitų. Esminis dalykas suformavęs graikų civilizacijos ypatumus – graikijos poliai. Nauji reiškiniai: pinigų ir rinkos sitema; klasinė vergovė, liaudies suvereniteto idėja; polio tapimas pagrindine politinės organizacijos forma, demokratinė santvarka. Archaikos laikotarpiu susiformavo pagr. Moralės principai ir estetikos idealai, kurie viešpatavo iki krikščionybės atsiradimo. Atsirado mokslas ir filosofija, pagrindiniai literatūros žanrai, teatras, sportas. T.y. sukurti antikinės kultūros pagrindai Plintant geležiniems įrankiams, vystėsi žemdirbystė, nuo jos atsiskyrė amatai. Naudota moneta. Nebuvo vieningos piniginės sistemos. Kelios sistemos. Tuo laikotarpiuGraikijoje formavosi etninė sąvimonė. Graikai pasivadino bendru helenų vardu. Etninės sąvimonės apraiška – olimpinės žaidinės (nuo 776 pr.m.e.). Į jas rinkdavosi tik helenai. Pagrindinis to meto graikų etikos bruožas – kolektyvizmo ir sąmoningumo suvienijimas. Graikai gyvenimo neįsivaizdavo be bendruomenės, be polio. Sąmoningumas suprantamas kaip aukojimasis ir ištikimybė poliui. 8-6 a.pr.m.e.atsirado orderinė architektūra. Orderis – architektūrinės kompozicijos tipas. Pagrindinis akcentas – kolonos. Pagrindiniai orderiai: jonėnų ir dorėnų. Atsirado monumentalioji skulptūra. Vyravo 2 tipai: nuogo vyro (kurosas); drapiruotu drabužiu apvilktas moters kūnas (Kora). Didelę reikšmę skyrė visuomeninių statinių (ypač šventyklų) statybai: šventykla statoma polio dievams – globėjams. Bendragraikišką reikšmę turėjo dvi šventyklos: Delfų ir Olimpijos. Delfuose veikė orakulas. Į šventyklas nešdavo aukas, dovanas, todėl jū teritorijos tapo savotiškais muziejais. Graikų šventyklos buvo ne maldos namais, o dievų buveine. Apeigos vykdavo lauke. 6 a.pr.m.e. Graikijoje atsirado filosofija. Esminis mąsrtymo pasikeitimas – bandymas atsisakyti mitinio pasaulėvaizdžio. Bandymas pasaulį suvokti remiantis priotu ir patyrimu. Pradedama analizuoti. Žmogus galėjo bandyti suvokti savo būtį. Pimasis žinomas graikų filosofas – Talis. Pirmieji filosofai – natūrfilosofai (Demokritas, Herakleitas). Jie bandė aiškinti gamtą ja pačia. Jų išvados buvo svarbios mokslui. Nuo 5.a.pr.m.e. filosofijos kryptis keitėsi. Svarbiausią vietą užėmė žmogus (Aristotelis, Sokratas) Atsirado tragedija ir komedija, teatras. Jo pražia susijusi su religija – su dievo Dionizo kultu. Jo garbiai buvo giedama ditirambais. pagr. Daininkas chorifėjas ir choras. Dioniso kultas Atėnuose tapo valstybiniu kultu, todėl apiegoms buvo parinkta lygi vieta – teatras. Graikų pomėgis vaidinimams, varžymoms buvo labai didelis. Mėgo kultūrines varžybas. Sukūrė alfabetinį raštą. Graikų visuomenė daug raštingesnė nei Rytų. Jie į raštą žiūrėjo kaip į amatą, ne kaip į šventą dalyką. Vergija buvo įprastinė institucija. Vergų atikoje buvo 113. Antikoje galiojo nelygybės principas. Tai atrodė normalu. Nelygybės principas pasireiškė vergų ir laisvųjų atskyrimu. Vergas – tarpinė būtybė tarp žmogaus ir daikto. (“kalbantis daiktas”). Nedaug vergų gimusių vergystėje. Jais tampama už skolas, kaip karo belaisviai, arba perkami. Moterų diskriminacija. Moteris neturėjo pilietybės teisių, negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime, negalėdavo paveldėti. Patriarchalinė visuomenė. Toks požiūris, moteris negalėjo prilygti kariams (iš čia žemesnė padėtis). Vėliau moteris tapo naudingų vedybinių sandorių priemone. Moteris buvo laikomos psichologiškai silpnesnėmis. Spartos moterys buvo pranašesnės už Atėnų. Jos turėjo teisę ištekėti už kelių brolių, nesantuokiniai vaikai buvo sulyginami su santuokiniais. Nelygybė tarp laisvųjų žmonių (piliečių ir nepilieičų). Rašto sistemos atskiruose poliuose šiek tiek skyrėsi. Tiktai 403 m.pr.m.e. Euklido buvo įvesta bendra rašto sistema visuose poliuose. Suklestėjimas klasikos laikotarpiu – 6/5 a.pr.Kr.Polių ekonominio, kultūrinio, politinio klestėjimo metai. Polis – piliečių bendruomenė. Polio pagr. – antikinė nuosavybės forma.JI bubo dvilypė – kartu ir kolektyvinė ir individuali. Aukšč. žemės savininkas – bendruomenė; individualiu savininku – 1) politinis kolektyvas sutapo žemės savininku kolektyvu. Netenki žemės – nesi pilietis. 2)Politinė ir karinė polio organizacija. Pilietis, žemės savininkas kartu yra ir karys. 3) Polių autarkija – ekonominis savarankiškumas, poreikiai tenkinami iš vidinių resursų. Tai garantuoja laisvę. 4) Respublikinė valdymo forma. Graikų poliai – pirmosios respublikos. 5) mažumos paklusimas daugumai. Ostrakizmas (šukių teismas) – tautos susirinkime buvo balsuojama ar iškelti pilietį iš šalies ar ne. SOLONO REFORMOS: 1)Panaikinama skolinė vergovė – užtikrinama asmens laisvė. 2)cenzinė reforma – politinės teisės priklausė nuo turto dydžio, atsižvelgiama ne tik į žemę, bet ir pinigines pajamas iš amatų, prekybos. Turtingi nariai galėjo eiti į valdžią (plečiama demokratijos bazė). 3)Testamentas – svarbus privatinei nuosavybei 4) Tautos susirinkimo vaidmuo. Galima apeliacinė teisė. 5)Amatų stiprinimas: įstatymas dėl dykinėjimo. (atima pilietybė); įstatymas suteikiantis pilietybę užsieniečiams amatininkams; tėvai įpareigoti mokyti vaikus amato, o vaikai globoja tėvus senatvėje. Po Solono reformų politinių teisių apimtis priklausė ne nuo kilmės, o nuo turto. Graikijoje atsirado privačios nuosavybės santykiai. Graikai pradėjo skirtis nuo finikiečių, Indijos, Kinijos. Tai paskatino politinių, teisinių institucijų kūrimąsi. Suformuota demokratinė savivaldos sistema. Kiekvienas pilnateisis pilietis turėjo dalyvauti valstybės valdyme. Gerbiamas žmogaus orumas. Sukurti pilietinės visuomenės pagrindai. Solono reformos sudarė platesnes sąlygas Atėnuose atsirasti demokratijai. Atėnų pasiekimai siejami su stratego Periklio vardu. “Strategas” gr. reiškia ne tik karo vadą. Jų žodis buvo svarbus tautos susirinkime. Įtaka pasiekima įtikinimo būdu. Puikus oratorius. Strategų pareigos – lyg ministro pimininko. Tautos susirinkimo nutarimai – įstatymas. Periklis buvo gabus, išsilavinęs, protingas, patriotiškas. Pasiekė politinio lyderio postą ir buvo įtakingas. Tautos susirinkimas aukščiausias organas. Dalyvavo pilieičiai vyrai nuo 20 m. Vyko kas 10 dienų. Sprendžiami visi svarbūs klausimai. Visiems piliečiams garantuojamos lygios teisės. Tai – didelis laimėjimas. Demokratija ribota, bet plati lyginat su Rytais, kur klausimus spręsdavo monarchas, valdovas. 1) 6 a.pr.Kr. atsirado laisvė (abstrakčia prasme) /nuo prievolių/kariuomenės/drėkinimo kanalų. Atėnuose: mąstymo laisvė, polio laisvė – Graikų polyje yra įžvelgiamos šiuolaikinės vakarų demokratijos ištakos. Tačiau ji ir skiriasi nuo šių laikų demokratijos: ankščiau – tiesioginė, dabar – atstovaujama. 2) nebuvo asmens ir visuomenės atskirumo. Suplakti dalykai. 3) Nebuvo atskirumo tarp valstybės ir visuomenės; 4) Nebuvo individo autonomijos, ir ją ginančių įstatymų. Turėjo įtakos kultūros raidai. JI klesti. Teatras, atsiradęs ankščiau, suklestėjo, tapo masiniu. Teatrai atsirado ir kituose graikų poliuose. Didelės salės – 44 – 170 tūkst. žm. Atėniečiams tai buvo pramoga, laisvalaikio leidimo forma.Vyravo varžytuvių dvasia. Ji padarė c-ją tokia, kokią ją mes matome dabar. Galimybės ir norai neriboti. Kuo daugiau patirta, tuo žmogus laimingesnis. Pagr. Teatro bruožus lėmė didelės salės. Aktoriai avėjo batus storais padais. Svarbų vaidmenį atliko choras, nes aktoriaus balso nesigirdėdavo. Daromos kaukės. Galima šaipytis iš poltinių veikėjų, gyvenimo negerovių. 5 a/prm.e. Atėnų teatras pasiekia viršūnę.(Atėnai tapo iškiliausiu viso civilizuoto pasaulio miestu). Nemėgo vaidinti smurtinių scenų. Mirtis – už scenos. Atsirado pastatai chorui, aktoriams, bet teatras liko atvira erdve po dangumi. Polio santvarkos pranašumas išryškėjo karuose su persais. Bendros graikų valstybės nebuvo, bet kai iškilo grėsmė, poliai – susivienijo ir įveikė didžiulę Persiją. Tai įrodo, kad polio santvarka, pilietinės teisės padėjo pasiekti tai, ko nepasiekė didelė monarchinė Persija.

SENOVĖS GRAIKIJA

GRAIKIJA, senovės Graikija, Helada, Elada, senovės graikų valstybės, susikūrusios Balkanų pusiasalio pietuose ir kitose Egėjo jūrų pakrantėse bei salose. Per didžiąją graikų kolonizaciją (VIII – VI pr. Kr.) savo įtaką išplėtė beveik visose Viduržemio, Marmuro, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse.Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500m. pr. Kr. graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena. Apie graikų gyvenimą galima sužinoti iš išlikusios architektūros, skulptūros, literatūros, keramikos.Architektūra ir dailėSenovės graikų menas pradėjo formuotis II t-mečio pr. Kr. pabaigoje, nykstant Kretos – Mikėnų kultūrai. Pirmuosius kelis šimtmečius Graikijoje menas buvo grubus ir gana primityvus.Vėlesnė architektūros ir dailės raida skirstoma į archaikos, klasikos ir helenizmo laikotarpius.Archaikos laikotarpio (VII – VI a. pr. Kr.) architektūroje mūras išstūmė medinę statybą, susiklostė svarbiausios šventyklų dalys: kolonos, metokai, frontonai (Artemidės šventykla). Kulto ir visuomeniniai pastatai buvo puošiami dekoratyvinėmis skulptūromis, mit. siužetų figūrinėmis kompozicijomis. Kolonų laipteliai, antablemento dalys dažytos įvairiomis spalvomis. Susiformavo monumentinės skulptūros tipai: kūras (nuogo atletiško jaunuolio statula) ir kora (klostytais drabužiais mergaitės statula), statiškos besikartojančios aukotojų, dievų figūros su “archajine šypsena” (Akropolio kariatidės; Tenėjos Apolonas). VI a. pr. Kr. skulptūrų modeliuotė įvairesnė.Klasikos laikotarpis (V a. – IV a. II pusės pr. Kr. pradžia) skirstomas į ankstyvosios, aukštosios ir vėlyvosios klasikos laikotarpius.Ankstyvosios klasikos laikotarpiu (V a. I pusė) sparčiai tobulėjo skulptūros, vazų tapybos išraiškos priemones. Skulptoriai iš akmens, marmuro ir žalvario sukūrė griežtojo stiliaus skulptūrų, vaizduojančių herojiškus atletus, karius, mit. personažus. Originalių graikų skulptūrų išliko nedaug (daugiausia išlikusios Romos laikotarpio kopijos).Graikų menas ypač suklestėjo aukštosios klasikos laikotarpiu (V a. II pusė). Atėnuose pastatytas didingas ir puošnus Akropolio ansamblis. Ansamblį sudarė Partenas (archit. Iktinas ir Kalikratas), Nikės šventykla (archit. Kalikratas), Propilėjai (archit. Mnesiklis), Erchtijonas.Vėlyvosios klasikos laikotarpio architektūra įvairesnė, puošnių formų, naudojamos laisvai interpretuotos jonėninio ir korintinio orderio formos. Pastatyta daug visuomeninių pastatų: poilsiui ir prekybai skirtų portikų, sporto aikščių, susirinkimų salių, teatrų, muzikinių salių, šventyklų, mauzoliejų, Lisikrato paminklas Atėnuose.Helenizmo laikotarpio (321 – I a. pr. Kr.) graikų menas išplito visuose Aleksandro Makedoniečio užkariautose teritorijose, turėjo įtakos tų kraštų menui. Pergame sukurtas didelis akropolis su valdovo rūmais, šventykla su Dzeuso altoriumi, teatrų.

Plėtėsi senieji miestai, pastatyta naujų miestų su stačiakampių gatvių tinklu, plačiomis gatvėmis, didelėmis agoromis centre, naujų visuomeninių pastatų – susirinkimų salių, bibliotekų; mokyklų su palestromis, teatrų; Faro saloje – didžiulis Aleksandrijos švyturys.Pergame klestėjo kupina patoso, ekspresyvių formų monumentali skulptūra, Aleksandrijoje – dekoratyvinė parkų ir smulkioji skulptūra, Egėjo j. salose – klasikos laikotarpio skulpt. Tradicijoms artima skulptūra. Rodos sukurta gigantiška helijo statula.Graikų keramika dekoruojama daugiausia geometriniais ornamentais, net ir žmones vaizduojančios scenos įpinamos į geometrinį piešinį. Manoma, kad šį paprastą ir aiškų grupavimo principą iš dalies perėmė ankstyvasis graikų statybos stilius, kuris ligi šiol gyvas mūsų miestuose ir kaimuose.Pirmosios šventyklos buvo statomos iš rąstų, tai būdavo labai nedidelė aptverta erdvė laikyti dievo atvaizdui. VII a. pab. – VI a. pr. Kr. graikai ėmė statyti tokias pat šventyklas, tik iš akmenų. Medinės atramos virto kolonomis. Kad kolonos neatrodytų sunkios ir negrabios, statytojai pasirūpino kolonoms suteikti tokią formą, kad jos kiek storėtų ties viduriu ir smailėtų į viršų. Atrodo, tarsi kolonos būtų elastingos – stogo svoris jas spaudžia, bet neiškreipia formos.Graikai buvo geri skulptoriai. Jie studijavo egiptiečių modelius, sekė jais, iš jų mokėsi, kaip iškalti stovinčio jaunuolio figūrą, kaip pažymėti kiekvieną kūno dalį. Statula tapo gyvesnė. Nors ne visada skulptoriams pasisekdavo iškalti reikiamą formą. Bet graikų dailininkų tai negąsdino.Daugelis graikų dailininkų tuo metu buvo dar garsesni nei graikų skulptoriai. Tik iš keramikos dirbinių dekoravimo tegalima susidaryti bent apytikrį vaizdą, kokia tuo metu buvo graikų tapyba. Ištapyti indai dažnai yra vadinami vazomis, nors juose daug dažniau buvo laikoma alyva ar vynas negu gėlės. Ant vazų piešiniai buvo piešiami jau ne egiptiečių maniera, o rankos ir kojos nėra taip aiškiai ir griežtai išdėliotos. VI a. pr. Kr. ypač paplito vazos, papuoštos juodu laku tapytomis figūrinėmis grupėmis, vaizduojančiomis mitines ir buitines scenas. Jos buvo pavadintos juodafigūrėmis vazomis. VI a. antroje pusėje pr. Kr. buvo kuriamos raudonfigūre tapyba dekoruotos vazos. Jų puošybai būdinga išraiškingesnė kompozicija, kontūrinis piešinys. Atėnuose indų dekoravimas buvo svarbi gamybos šaka.Dailininkai padarė vieną didžiausių atradimų – jie atskleidė sutrumpėjimo reiškinį. Kai VI – V a. pr. Kr. dailininkai pirmą kartą išdrįso nupiešti iš priekio matomą pėdą, tai tapo nepaprastos reikšmės įvykiu visoje meno istorijoje. Didieji Fidijo darbai – Atėnė ir įžymioji Dzeuso Olimpiečio skulptūra – yra negrąžinamai prarasti, tačiau tose šventyklose, kur jos stovėjo, išliko dar Fidijo laikų puošybos.
Kasinėjant Olimpiją buvo atrasta daug pjedestalų, ant kurių stovėjo žymiosios skulptūros, bet pačios skulptūros yra dingusios. Jos buvo iš bronzos. Tik Delfuose buvo rasta viena iš tų statulų – vežimų lenktynininko figūra.Atėnai buvo valstybės centras, todėl turėjo tapti “nuostabos vertu” miestu, kaip sakė Periklis. Tad po 450 pr. Kr. buvo pastatyta daug puikių statinių. Visuomeniniai pastatai buvo statomi iš vietinio baltojo marmuro, kurio laužyklos plytėjo Pentelės kalne, kelios mylios į šiaurės rytus nuo Atėnų. Iš Himeto kalno buvo gabenamas rausvas akmuo.447 – 432 pr. Kr. atėniečiai pastatė deivės Atėnės šventyklą. Ji pavadinta Partenonu, o jos architektas vardu Iktinas.Graikų architektai manė, jog arkos dideliems pastatams netinka, tad Iktinas naudojosi plokščiomis sijomis, laikomomiskolonų. Kad didžiulis pastatas ant žemės stovinčiam žiūrovui neatrodytų neproporcingas, architektas sukūrė keletą iliuzijų.Kiekviename šventyklos gale trikampis akmeninis blokas, vadinamas frontonu, remdavo stogą. Figūros frontone, priklausomai nuo jo formos, buvo stovinčios, sėdinčios arba gulinčios. Visų keturių sienų viršuje esančios skulptūros pasakodavo apie šitos šventyklos dievą.Įvairūs graikų architektūros stiliai buvo pavadinami pagal kolonos tipą. Kolonos skyrėsi viršaus (vadinamu kapiteliu) išraižymu ir kaneliūrų (prorėžų) skaičiumi. Kolonos buvo trijų orderių: dorėninis orderis, jonėninis orderis ir korintinis orderis.Olimpinės žaidynėsOlimpinės žaidynės buvo rengiamos Dzeuso garbei pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Pirmosios žaidynės įvyko 776 pr. Kr. Jos vykdavo kas ketveri metai ir ilgainiui tapo religine švente. Susirinkdavo daugybė žmonių iš visos Graikijos.Šventė vykdavo vasarą ir trukdavo penkias dienas. Būdavo skelbiamos šventosios mėnesio paliaubos: miestai – valstybės liaudavosi kariavę, ir dvidešimt tūkstančių šventikų, sportininkų ir žiūrovų galėdavo netrukdomi keliauti į Olimpiją. Dauguma atvykėlių nakvodavo palapinėse, o vėlesniais laikais garbingi svečiai apsistodavo didžiuliame pastate, vadinamame Leonidaju. Buvo pastatyta šventykla, kurioje stovėjo milžiniška iš aukso ir dramblio kaulo padaryta Dzeuso statula.Šventė prasidėdavo maldomis ir religinėmis apeigomis, paskui vykdavo varžybos: žirgų lenktynės, kumštynės ir pentatlono rungtynės. Pentatloną sudarė penkios rungtys: 180 m. bėgimas, ieties ir disko metimas, šuolis į tolį ir imtynės. Kita imtynių rūšis vadinosi pankratijas: varžovams buvo leidžiama viskas, drausta tiktai kandžioti priešininką ir badyti jam akis. Teisėjas turėdavo lazdą pažeidėjui sudrausti. Be sporto rungtynių, varžydavosi retoriai ir poetai.Olimpiadų nugalėtojai tapdavo garsenybėmis. 415 pr. Kr. vienas atėnietis, vardu Alkibiadas, buvo paskirtas karinės jūros ekspedicijos vadu už tai, kad žirgų lenktynėse važiavo iškarto septyniais vežimais ir laimėjo pirmą, antrą ir ketvirtą vietas. Spartoje Olimpiadų nugalėtojams būdavo suteikiama garbė per artimiausią karą kautis pirmosiose gretose.TeatrasPirmasis teatras graikų istorijoje prasidėjo V a. pr. Kr. Graikijoje. Teatrą sukūrė patys graikai. Iš pradžių tai buvo ritualas. Teatro vaidinimas buvo įvairus: 1)buvo pasakojami mitai. Vyrai, apsitaisę ožių kailiais pasakodavo padavimus, kaip atsirado pasaulis su dievais, taip pat žmonės ir gamtos reiškiniai. 2) Poetai ėmė kurti pasakojimus – dramas. 3) Buvo vaidinamos tragedijos. Vaizduodavo konfliktus tarp žmonių. 4) Buvo vaizduojamos komedijos. Tai buvo su humoru vaizduojamos žmonių silpnybės. Teatras išplito visur, kur tik gyvavo graikų civilizacija. Žymiausi poetai buvo tragikai : Eschilas, Sofoklis, Euripidas ir vienas komedijų rašytojas – Aristofanas. Visi spektakliai buvo vertinami ir po vaidinimų žiuri išrinkdavo geriausią pjesę.Pirmuosiuose vaidinimuose dalyvaudavo tik vienas aktorius ir 12 – 15 vyrų choras. Choras šokdavo ir dainuodavo, papildydamas veiksmą bei pasakojimą. Kadangi Atėnuose vaidinimai vykdavo tik du kart per metus, aktoriai profesionalai keliavo po visą Graikiją.
Visi vaidinimai buvo populiarūs. Atėnuose Dioniso teatre susėsdavo 14 tūkstančių žmonių. Jei žmonėms spektaklis nepatikdavo, jie aktorius apmėtydavo savo atsineštu maistu ar net akmeninis. Vienas aktorius sulaukė tokios krušos.Visi aktoriai vaidindavo su kaukėmis. Apsiavę storapadžiais batais, kad žiūrovai geriau juos matytų. Žmonėms iš pradžių įėjimas buvo nemokamas. Vėliau buvo renkami nedideli mokesčiai. Tačiau neturtingiems piliečiams išdalindavo po reikiamą pinigų sumą, nes dalyvavimas buvo privalomas visiems.MokslasMokslas Graikijoje buvo labai svarbus. Iki helenizmo pradžios (IV a. pr. Kr. pab.) senųjų graikų gamtamokslinės, politinės ir filosofinės pažiūros sudarė vieno mokslo visumą. Beveik visi filosofai buvo gamtos tyrinėtojai. Graikijos mokslininkų tėvynė yra Jonija (M.Azijoje). Ji buvo labiausiai susijusi su Rytų šalimis ir siejama jų kultūros. Labiausiai Graikijoje vystėsi matematika, astronomija ir medicina.Pitagoras (apie 570 – apie 500 m.) – tikslių matematinių sąvokų apibrėžimų ir griežtų loginių įrodymų geometrijoje bei skaičių teorijoje pradininkas.Anaksagoras (apie 500 – apie 428) ir Demokritas (apie 460 – apie 370), remdamiesi stereometrijos duomenimis, pateikė perspektyvos pradmenis. V ir IV a. sandūroje Lenkipas ir Demokritas suformulavo atomistinę teoriją, laikoma didžiausiu antikinio materializmo laimėjimu.VI ir Va. sandūroje Alkmeonas Krotonietis įkūrė vieną seniausių medicinos m-lų, pradėjo skrosti gyvūnus, nustatė, kad smegenys yra nervinės veiklos centras.Sicilijos med. m-los įkūrėjas Empedoklis (apie 490 – 430) aiškino žmogaus gemalo vystymąsi. Hipokratas vienas pirmųjų apibendrino praktinį loginį gydymo patyrimą, sukūrė diagnozavimo, daugelio ligų gydymo metodų.Mokslas labai plito klasikos laikotarpyje (V – IV a.II pusėje pr. Kr. pradžia). Daug buvo padaryta mokslų atradimų. Plito skaičių dalumo, proporcijų teorijos. Buvo sudaryti trys klausimai brėžinio uždaviniams : skritulio kvadratūra, kubo dvigubinimas ir kampo trisekcija.VI ir V a. pr. Kr. buvo įkurta nemažai medicinos mokyklų. Sužinoma labai daug teorijos. Skrosdami gyvulius jie sužinojo, kad smegenys yra nervinės veiklos centras. Taip pat aiškinosi žmogaus gemalo vystymąsi. Dauguma ligoms sudarė specialų gydymą. Helenizmo laikais gamtos mokslai pradėjo skirtis nuo filosofijos. Buvo tiriama astronomija ir su ja susijusias matematiką ir mediciną. Atėnuose buvo svarbu mokytis iškalbos kad galėtų padaryti gerą įspūdį tautos susirinkime ar teismuose.FilosofijaFilosofija gyvavo nuo VI a. pr. Kr. iki VI a. Atsirado formuojantis Graikijos verg. valstybei. Viena svarbiausių atsiradimo priežasčių – konfliktas tarp mokslinių žinių ir religijos. Jai darė įtaką Rytų kraštų senesnės civilizacijos. Pirmuoju graikų filosofu laikomas Talis (apie 625 – 547 m. pr. Kr.). Pirmosios filosofijos mokyklos atsirado Jonijoje, M. Azijos pakraščių gr. Kolonijose. Pirmieji filosofai buvo greičiau universalūs mokslininkai bandę suprasti gamtą, o pirmoji filosofijos forma – natūrfilosofija. Jos atstovai – materialistai, supratę gamtą tokią, kokią matė.V a. pr. Kr. atsirado Pitagoro mokykla. Teigė, kad pasaulio esmę sudaro kiekybiniai santykiai, kad skaičiai reiškia amžinąjį pasaulio harmoniją.Sokratas (469 – 399 m. pr. Kr.) ieškojo universalaus pažinimo programos, skelbė esant abs. gėrį ir abs. tiesą; propagavo etinį intelektualizmą, sukūrė ir ištobulino dialektinį pokalbio, padedančio atskleisti tiesą, metodą.Platonas (427 –347 m. pr. Kr.) sukūrė labiausiai išbaigtą senojoje filosofijoje idealistinę sistemą – objektyvųjį idealizmą. Pažinime propagavo kraštutinį racionalizmą, teleologizmą. Gėrio idėją laikė aukščiausia vertybe. Platonas žymiai pakėlė gr. Filosofijos teorijos lygį.Didžiausias graikų filosofas buvo Aristotelis (384 – 322 m. pr. Kr.). Jis sukūrė universaliausią, mokslo žiniomis pagrįstą filosofijos sistemą, kuri ilgai laikyta antikos enciklopedija.VI a. gr. filosofija nustojo savarankiškai gyvavusi. Ji turėjo didelę reikšmę Europos filosofijai. Gr. filosofija sukūrė patį filosofijos terminą, suformulavo principinę filosofijos problematiką, numatę galimus jos sprendimo būdus, joje susiformavusios pagrindinės filosofijos kryptys ir yra visų vėlesnių pasaulėžiūrų užuomazga.